Bėgančios su vilkais: laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose

Clarissa Pinl
ir su j a

su s i j u s ios

"

p a ž i ft ro s bei verti n i m a i , visuomet būna puikus

metas daug ko išmokti. No r s v is ų mūstĮ gyve nim e pasitaiko tarps­ nių , per kuriuos mes visiškai p a g rĮ stai la ikomės įsiki busios m u s

( p avyzd ži u i , va i ky stėj e , a rba ka i sveikstame po l i g os , ban dome atsigauti patyru sios dvasinę ar psichologinę t r a um ą , arba kai m ft s ų g yvy b e i g resia pavojus ir kuo tyliau tup ėsi m e, tuo ge r i a u ), nors tolesn i a m gyvenimui mes sau­ g om e s u ka u p u sios d idžiules jos m e i l ės ir paramos atsargas , tač iau v is u o m e t atei na metas , taip sakant , pak e i s t i motiną. 4 J eigu p e r n e ly g ilgai leisimės globojamos savo vidi n ės dvasinės motinos, tai n epatirsime j o k i t} išbandymt} ir užkirsime k e l i ą toglob o j a nč ios dvasin ės m otinos ra nkos

lesnei s avo dvasi nei raidai. Aišku , aš jokiu b tt d u n enoriu pasakyti, kad moterys priva lo sąmoni n g a i ieškoti kančių ar pažeminim ų ; aš tiktai manau, kad kiekviena turėtume nusistatyti kokĮ nors tikslą gyvenime, kurj norėtume pasiek t i ir d ėl k u rio ryžtum ės rizikuoti . Tiktai tokiu būdu lavėj a moters int u i c ij a . Vilkė motina, augi n d a ma savo mažylius, i š pradžių daugybę lai­ ko su j ais ti e s iog dyki n ė j a . V i si draug e j ie ner ū p e stingai volioja s i , sukritę į vieną gauru ot
pat gimimo , tad galime rinktis , į kurį iš j ų kuriuo metu mums geriausia būtų įsikūnyti. Baba Jaga šioj e iniciacijų dramoj e - tai instinktyvioji prigimtis raganos pavi dalu . Ž odis " ragana': kaip ir apibūdinimas "laukin ė': yra įgij ęs nieki namąj ą, menki namąj ą reikšmę, tačiau prieš daugelĮ metų šitaip vadindavo moteris gydytojas - tiek senas, tiek ir jau nas; žodis ragana yra kilęs iš žodžio

regėti,

t. y. ' žinoti, išmanyti'. Taip

buvo iki tol, kol įsigalėj o vieno vien intelio Dievo idėj ą propa­ gavusios ku ltiiros , išstumdamos senąsias panteistines religijas bei kultūras, Dievybę suvokusias per daugybę pavidalų , apimančių visatą su visa jos reiškinių įvairove . Tačiau dar ir dabar milži n ė , ragana, laukinė prigimtis a r kitokios būtybės b e i integralūs aspek­ tai , kurių egzistavimas moterų dvasioje taip gąsdina šiuolaikinę kultūrą , yra toj i palaiminga versmė, kurią moterims dažniau siai užvis labiau reikia pasiekti ir iškelti i dienos šviesą. Didžiuma apie moterų dvasines galias rašanči ų autori ų vienu balsu tvi rtina , kad vyrai šių galių labai baiminasi . Man skaitant visuomet norisi sušukti: "Mergele švenčiausioji ! O kiekgi motertĮ pačios bij o tų moteriškų galių ! " Juk seniej i moteriškumo atributai bei j ėgos iš tiesų yra visa apimantys ir baisiai galingi. Tad ne­ nuostabu , j og tiek vyrai, tiek i r moterys , pirmąkart susidūrę su Senosiomis Laukin ėmis Galiom is , vos metę vieną ned rąstĮ žvilgs­ nį, apsisu ka

ir

deda į kojas - lekia taip , kad tik padai švytuoj a i r

uodegos maskatuoja . J eigu norime, kad vyrai kada nors l i autųsi šių galitĮ bijoję, tai, be j okios abej o n ės , moterys pirmiausia pačios turi nustoti bijo­ j usios. J ei viliam ės , j og vyrai kada nors išmoks suprasti moteris, tai moterys turi atskl eisti j iems laukinio moteriškumo pavidalus. Tod ėl dvasinė sapnų kiirimo funkc i j a ir atgabena Babą Jagą su visa j os svi ta nakčia tiesiai į motertĮ miegamuosi us. Jei pasiseks , Jaga ant kilimėl i o prie m ū s ų lovos paliks didžiu l i us plačius p ėd­ sakus. Ji m ėgsta atkeliavu si paspoksoti į tas , kurios dar j os nepa­ žĮsta. Jei mes uždelsėme savo i niciacij as, ji stebisi , kodėl iki šiol j os neaplankėm e , ir, užuot la ukusi , pati atvyksta pas mus nakties sapnuose .

Viena iš mano pacien čių sapnavo moteris ilgais apiplyšusiais naktiniais marškiniais, kurios džiaugsmingai kimšo visokį šlamštą , kurio niekuomet nerastum restorano valgiaraštyj e . Kita sapnavo senę kreivakojės senos vonios pavidalu - ši kaukė vamzdžiais gra­ sindama j uos susprogdinti, j ei sapnuojančioji nepramuš sienos, kad vonia galėtų " regėti'� Trečioji sapnavo neva esanti viena iš trij ų senų neregi ų , tiktai ji nuolat pametanti savo vairuotoj os pa­ žym ėj imą ir turinti , palikusi kitas, eiti jo ieškoti. Iš dalies galėtume sakyti , kad jai su nku visiškai susitapatinti su trimis likimo deivė­ mis , valdančiomis dvasios gyvybės ir mirties galias. Tačiau laikui b ėgant ji irgi išmoko nebebij oti ir priprato p rie to, kas anksčiau ją taip gąsdino, - laukinės savo pačios prigimties. Visos šios sapntĮ būtyb ės primena sapnu o j ančiai moteriai jos pirmapradę, gaivališką prig imtį: Jaga-Aš, paslaptingą ir galingą j ėgą -'- Gyvybės/Mirties/Gyvyb ės Motiną. Taip , mes būtent tai ir norime pasakyti : būti " j agiška i " yra gerai , ir turime būti paj ėgios tai ištverti . Būti stipriai toli gražu nereiškia atsiauginti galingus muskulus ir visiems j uos demonstruoti. Tai reiškia gebėj imą ne­ drebant pažvelgti į savo pačios dvasios gelmes ir aktyviai mokytis sugyventi su laukine prigimtimi taip , kaip mums priimtiniausia. Tai reiškia gebėjimą mokytis ir ištverti tai, ką sužinosime. Ištverti ir gyventi. Penktoji užduotis: tarnavimas neracionalumui

Š i oj e pasakos dalyj e Vasalisa paprašo Babos Jagos ugnies; senė sutinka j os du oti , bet tik tuomet, j ei Vasalisa savo ruožtu nudirbs jai kai kuriuos namų ruošos darbus. Š iuo mokymosi laikotarpiu dvasios laukia tokie u ždaviniai: likti su R agana; apsiprasti su di­ džiosiomis laukinėmis motenĮ dvasios galiomis. Išmokti atpažinti jos (savo) galią ir vidinio apsivalymo galias; mazgoti, riišiuoti, penėti, k aupti energiją bei idėjas (skalbti Jagos drabužius, virti jai valgį, tvarkyti namus, perrinkti grūdus). Ne taip j au seniai moterys b uvo glaudžiai susij usios su gyvybės ir m i rties ciklais. Jos tra u k ė j save aitrų geležies aromat<J - šviežio

krauj o kvapą per gimdymus. Joms tekdavo ir numazgoti šąlančius mirusiųj ų kūnus. Š i uolaikin ėms moterims, ypač gyvenančioms industrinėse, aukštų technologij ų visuomenėse, paprastai netenka apčiuopiamai patirti šių pamatinių , palaimingų dalykų . Tačiau yra btidų ir nauj okėms tiesiogiai išgyventi j utiminius gyvyb ės ir mirties ciklų aspektus. Baba Jaga, Lauki n ė Motina, yra toj i mokytoja, į ku rią šiuo reikalu tu rime kreiptis. Ji nurodo , kaip sutvarkyti sielos namus . J i įkvepia kitokią ego tvarką , kur ioj e yra vietos stebuklams, kur galima džiaugtis gyvenimu , kur niekas nevaržo apetito i r viskas daroma entuziastingai , su ugnel e . Baba Jaga rodo pavyzdį , kaip likti ištikimai savajam Aš. Ji moko ir m i rti , ir atsinaujinti. Pasako j e j i moko Vasalisą prižiū rėti dvasin i us laukinio mote­ riškumo namus. Babos Jagos d rahužitĮ skalbi mas tur i nepaprastą simbolinę reikšmę. Senovėj e daugelyj e šal i ų , o kai ku r dar ir dabar, skalbti eidavo prie upės , kur pirmiausia atlikdavo ritualinio apsiplovimo apeigas - j os nuo neatmenamų laikų būdavo skirtos audiniui atnauj inti. Tai nuostabus viso dvasios turinio išsivalymo ir apsišvarinimo simbolis. Mitologijoj e a udeklas - tai Gyvyb ės/Mirties/Gyvybės motinų triūso vaisius. Pavyzdži ui, Rytu ose, graikų mitologij o j e , žinomos trys likimo deivės: Kloto, Lachesė ir Atrop ė. Vakaruose , indėnų navachų genties mitolog i j o j e , turime Na' ashje' ii Asdzaa , Vorę , i šmoki usią dinės genties moteris audimo meno. Š ios Gyvyb ės/ Mirties/ Gyvyb ės motinos moko moteris j usti ir atski rti, kam metas mirti , o kam - gyventi , ką reikia iššukuoti iš audeklo , o ką - į j į įausti . Pasakoje Baba J aga ipareigoja Vasalisą išskal bti drapanas - vadinasi, iškelti šį a udeklą su visais jo raštais į paviršių ir parodyti j į Gyvybės/Mirties/Gyvybės deivei , atskleisti sąmonei; apdoroti , išplauti ir atnauj inti . Skalbimas - vienas iš amži n t}j Ų apsivalymo ritualų. Be to, j is reiški a n e vien apsišvarinimą, o panašiai kaip ir krikšto apei­ ga - taip pat ir ko n ors prisodrin imą, persmelkimą dvasine sub­ stancij a i r paslaptimi. Pasakoje skalbimas yra pats pirmas darbas. J i s skirtas atšviežinti tam , kas nuo ilgo d ėvėj i mo susinešiojo ir

apsitrynė. I lgai d ėvimi drabužiai, panašiai kaip i r žmonės, apsi­ trina , nutriūšta - kaip ir ilgai eksploatuoj amos idėjos bei vertybės . Atnauj inama, atgaivinama vandeniu , tada iš n auj o atrandama tai , kas mums iš tiesų atrodo teisinga bei šventa ir svarbu. Archetipin ėj e simbolikoj e drabužiai įkūnij a personą - tą pirmąj į įspūdį, kurį apie mus susidaro žmonės. Tai savotiškas kamu fliažas, leidžiantis mums p ranešti kitiems apie save tiktai tai , ką mes pa­ tys norime, kad j ie žinotų . Tačiau persona tu ri ir sen esnę prasmę, puikiai atsispindinčią Centrin ės Amerikos ritualu ose , kurią gerai žino cantadoras y cuentistas y curanderas, žolininkės. Persona nėra tiktai kaukė, už kurios patogu slėptis, bet veikiau b ūtyb ė, už­ temdanti įprastą asmenybę . Š ia prasme persona, arba ka ukė - tai rango , dorybių, b ū do ir valdžios ženklas. Tai išorinis žymu o , . išorin ė meistriškumo apraiška. u; Man be galo patinka toj i iniciacijtĮ užduotis, kuri reikalauj a , kad moteris išvalytų personas - didžiosios girios Raganos valdžią ženklinančius rūbus. Plaudama Jagos drabužius, inicij uojamoji pati savo akimis gali pamatyti , kaip susi ūtos personos siūlės, kokie audin ių raštai . Netrukus j ai pačiai atiteks tam tikra tų personų d alis, kurias ji gal ės susikabinti spintoje drauge s u kitomis, k urias jau bus susikūrusi anksčiau. 1 7 Nesunku įsivaizduoti , kad J agos galios ir valdžios atributai - j os d rabužiai - pasi ūti taip , kad atitiktų j os pačios psichologinį tipą : tvirti ir patvarūs. J ų skalbimas - savotiška meta fora, kurios d ėka mokomės pastebėti, įvertinti ir perimti šią vertingų savybių kom­ binacij ą . Mes išmokstame rūšiuot i , taisyti ir atnauj i nti instinkty­ viąj ą dvasią , skalbdamos būties pluoštą. Tolesn ė Vasalisos u žduotis - iššluoti trobelę i r kiem ą . Ryt tĮ E uropos pasakose šlu otos dažniausiai būna surištos iš medžitĮ ir krūmų vytelių , o kartai s - iš p l o n ų augalų šaknų. Taigi Vasalisai tenka šiuo iš augalinės medžiagos padarytu įnagiu iššluoti grindis bei kiemą, kad neliktų j okių šiukšlių . Išmintinga moteris visuomet stengiasi palaikyti savo dvasinės aplinkos švarą. To galima pasiekti stengiantis išlaikyti švari ą galvą , neužterštą darbo vietą ir siekiant vi su omet iki galo įgyvendinti savo idėjas bei sumanymus. 18

Daugeliui moterų tai reikštų b ūtinybę kasdien rasti laiko ap­ mąstymams, turėti savo asmeninę erdvę , kur tik ji vien a būtų šeimininkė ir ku r rastų vietos popierius, rašikliai , dažai, įrankiai , pokalbiai, laikas i r laisvė, skirti tiktai šiai vei klai ir niekam daugiau. Daugeliui šitokią ypatingą erdvę bei laiką sute ikia psichoanalizė, kontempliacij a, meditacija, buvimas vienatvėj e bei kitokie nusi­ leidimo į dvasines gelmes bei trans formacijos būda i . Kiekviena moteris pasirenka tai, kas j ai asmeniškai labiausiai tinka ir pa­ tinka. Jeigu tokį darbą galima atlikti Babos Jagos trobelėj e - tuo ge­ riau . Netgi šalia tos trobelės yra geriau nei atstu nuo j os . Š iaip ar taip, savo laukinĮ gyvenimą būtina reguliariai susitvarkyti . Negana jį prisiminti vos kartą per m etus dienai ar dviem . Bet kadangi Vasalisa šluo j a n e ką kitą , o B abos Jagos trobelę ir Babos Jagos kiemą, tai mums tenka kalbėti i r apie neįprastų idėjų tvarkymą bei prieži ū rą . Tai keistos , mistiškos, dvasingos , nesuprantamos idėjos. 1 9 N a m ų šlavimas reiškia ne t iktai gilio j o dvasinio gyvenimo vertės supratimą, bet ir rūp i n imąsi jo švara . Karta is moterys dirbdamas dvasinį darbą taip apsij aukia, kad visiškai nebepai­ so dvasi n io gyvenimo arch itektūros, ir ilgainiui visa tai apželia mišku . Pamažu iš dvasinių struktūrų belieka džiunglėmis apaugę griuvėsiai, kuri uos nebent tiktai koks pasąmon ės gelmių archeo­ logas beįstengtų atkasti . Kad taip nenutiktų , būtina reguli ariai ir kritiškai apsikuopti . Išvalytoj e erdvėj e lauki n ė prigimtis gali geriau suvešėti. Tolesnis darbas - išvirti Babai Jagai valgyti . Pažodžiui tai su­ prantant, savaime kyla klausimas : o kaipgi šią dvasios Babą Jagą pavalgydinti , kuo gi tokia laukinė deivė m inta? Pirmiausia, prieš verdant valgyti , būtina užkurti ugnį: moteris turi kaisti ir liepsnoti, degti aistra , kibirkšči uoti žodžiais, i d ėj omis, troškimu atsiduoti tam, kas j ai iš tiesų miela ir brangu . Š ioj i aistra ir yra ta ugnis, ant kurios ruošiamas valgis - pačios svarbiausios i r originaliausios moters i d ėj os. Kad galėtum išvirti Babai Jagai valgyti , privalai pa­ sirūpinti . kad tavo kūrybin ė u gnis n uolatos kaitriai liepsnotų .

Daugeliui iš mūstĮ ti krai reikėttĮ išmokti rūpestingiau prižiū­ rėti tą kūrybinę ugnį, ant kurios verdame va l gyti laukinei savo Esybei. Pernelyg dažnai mes atsainiai nusisukame nuo krosnies ir nuo viralo. Pamirštame pažiūrėti , pamirštame į mesti da ugiau malktĮ , pamirštame pamaišyti . Mes klai d i n gai manome, kad ugnis ir viralas - tai tarsi vienas iš tų dygių kam bari n i ų augalt�, kurie net aštuo n is m ėnesi us gali ištverti be vandens, kol galutinai su­ džiūva . Bet taip nėra . Ugnį būtina nuolatos prižiflrėti, nes liepsna gali g re i t užgesti . O Jagą biitina pava lgydinti. Dieve j ums padėk, j eigu ji liks alkana ! Tai g i laukin ės sielos maistas gaminamas i š visiškai n a u j tĮ , originalitĮ id ėj tĮ , neištyrin ėtlĮ krypčių , darbo ir kū rybos suma­ nymtĮ . Toks yra penas, p a sotinantis Senąją L a uki n ę Motiną ir palaikantis jos gyvybę mūsų dvasioj e . Be tos ugnies net pačios d idžiausios m ūsų mintys , originaliausios i d ėj os, troškimai ir su­ manymai likttĮ pusžaliai ir kelttĮ ti ktai nepasitenkinimą. O kita vertus, viskas, kas palytėta kaitrios kūryb i n ės u gnies, jai pati nka ir pasotina mus visas . Kalbant apie m oters dvasin ę rai d ą visi šie "namtĮ ruošos" veiksmai - valgio virimas, skalbi mas, šlavimas - reiškia kur kas daugiau n ei įprastus flkio d a rbus. Visa tai - metaforos, padedan­ č ios apmąstyt i išmatuoti , pasotinti , sustiprinti , ištaisyti , išvalyti ir sutvarkyti dvasinį mflsų gy ve n imą Vasalisa pereina vistĮ ŠitĮ veiklos rūšitĮ i niciaci j ą , o jos intu icija padeda j a i s ėkmi ngai įvykdyti visas u ždu otis. I ntuityvi prig imtis pasižymi geb ėj imu iš pirmo žvilgsnio pam a t uoti kiekį , aki mirksniu pasverti ir įvertinti, vienu mostu iškuopti visą aplinkui verting
O pamėkliško j i kaukolė įsistebeilij a į pamotę ir j os d ukteris, nenulcisdama nuo j tĮ skvarbaus degančio žvilgsnio. Ar gal ima vien tiktai stebint įdėmiu žvilgsniu negatyviąją psichikos d alį paversti nuodėguliu'? Taip , pasirodo , ga lima. Nuolatos są moningai stebima ir suvoki a m a , ji sudži ūva ir ima nykti . Viename pasakos variante sakoma, kad pi ktosios skri aud ėj os pavi rsta plėnim is, kitame - kad iš j t} lieka trys m aži j u odi nuodėgul iai . Š ie trys juodi maži nuodėguliai išreiškia labai sen�Į i r įdom ią idėj ą . Mažas tamsus taškelis dažnai l a i komas gyvybės p radži a . Senajame Testamente sakoma , kad pirmu osius žmones - vyr pirštines aukščiau alkūnių, po dešimtį atlasinių sagučių kiekviena. Galiausiai dailų savo veidą ir pečius j i pasl ėpė po ilgu , iki pat grin­ dų, nuotakos šydu . Tetul ė Tereza kaip įmanydama ėmėsi kedenti šydą, po nosim murm ėdama poterius ir prašydama Dievo, kad tik viskas išeitų kuo geriau . O d ėdulė Sebastij enas, išvydęs dukterį , tarsi įkaitas sustingo tarpduryj e . Mat Eva j au nebebuvo paprasta mirtingoj i - tai buvo Deivė: po šydu j os akys spindėj o tarsi si­ dabrin ės , plaukai paslaptingai žvilgėj o , lyg nusėti žvaigždėmis, o burna tvieskė rau doniu it rožė. Ji atrodė susitelkusi, susikaupusi savyj e , stipri ir nepasiekiama - kaip ir derėj o tokia proga . Kai kam su šydu asocij uoj asi mergystės plėvė. Kitiems šydas ­ tai mūsų iliuzij os. Ir vieni, ir kiti savotiškai teisūs. Tačiau tai - dar toli gražu ne viskas. Paradoksalu, kad nors šydu gaubiamasi norint pasl ėpti savo grožį nuo gašlių pašalini ų žvilgsnių, j is taip pat yra ir populiari priemon ė iš femme fatale arsenalo. Reikiamu metu apsigaubusi atitinkamu šydu konkretaus meilužio akivaizdoj e ir ypatingai atrodydama, moteris paskleidžia aplink save tokią sod­ raus ir tiršto erotiškumo aurą , kad net kvapą gali užimti. Moterų psichologijoj e šydas simbolizuoja geb ėj imą įgyti norimą pavidalą ir atskleisti kokią tik nori esatį . Gobdamasi šydu, moteris įgyj a tiesiog neįtikėtino , mistiško slėpiningumo ir dieviškumo. Kiekvienam sutiktaj am j i ima kelti tokią baimingą pagarbą, kad ją išvydę , visi sustoj a kaip įbesti - tiek priblokšti didingo j os paslaptingumo , kad net nedrįsta prisiartin­ ti. Mergel ė pasakoje šydu prisiden gia leisdamasi kelionėn, kad taptų neliečiama. Be jos pačios leidimo niekas nedrįstų pakelti to šydo. Nepaisant visų klastingų Velnio kėslų, ji ir vėl randa būdą apsisaugoti . Moterys irgi patiria šitokią transformacij ą. Kai jos užsisklendžia savyj e, slėpdamosi po šydu, j autresniam žmogui nebekyla minčių brautis į šitaip saugomą jų dvasinę erdvę. Taigi net ir po visų iškraipytų, melagingų pranešimų , pasie­ kusių mūsų dvasią , net ir tremtyj e mus saugo ir gina tam tikra aukštesnė išmintis , tam tikra didinga ir gelbstinti vienatvė, besi­ randanti mūsų artumo senajai Laukinei Motinai d ėka. Mes vėl leidžiamės į kelią, tačiau dabar j au esame saugios. Mus gaubiantis

šydas liud i j a mūs ų priklausomybę Laukin ės Moters sferai . Dabar mes esame j os , ir net nebttdamos absoliučiai nepasi ekiamas, tam tikru būdu esame apsaugotos, kad galutinai nenu grimztu me į kasdienyb ės bangas.

Viršutinio pasaulio šurmulys i r p ramogos nebeišmuša mūsų iš vėžių. Mes ieškome savo vietos, savo namų pasąmonėje. Juk apie žydinčius vaismedžius irgi s a kom a , esų j ie apsigaubę nu ostabiu žiedtĮ šydu, taigi mes, kaip ir mergelė pasako j e , dabar tampam e nelyginant keliau j ančiomis žydinčiomis obelimis, i eškančiomis savo j o miško. Elnio n udobi m as kadaise laikytas atgimimo apeigų dalimi, jam turėj o vadovauti garbaus amžiaus moteris , pana š i a i kaip karaliaus m otina pasakoj e , - p ripažinta gyvybės ir mirti es c i k l ų "žinovė � � E l n ės aukoj i m e vėlgi regime semĮjŲ tikėj imų p ėdsaką . Ritualin ė elnio auka - tai senovinė apeiga, kurios tikslas - išla isvinti švel ni ą , bet nepaprastai ve r ž l i ą šio gyvu lio e n e rg i j ą . Buvo tikima, kad šis šv e nt a s gyvūnas, pa n ašiai ka i p į p o ž emi u i pasaulį b esileidžianti m o t eris, geba ištverti net pačią šalčiausią ir atši a uriausią žiemą. Senovės ž moni tĮ įsitikin imu , e l n i ai kaip reta m oką susirasti sau peno, daugintis ir gyventi prigim t i nitĮ gamtos ciklų ri tmu . Tikėti n a , kad šitokios apd gos dalyviai sudarė tam tikrą klaną, o aukoj imo paski rtis b uvo ne tiktai perd u ot i jiems l auki n io gyvu lio savybių, bet ir atskleisti iniciacij 9 da lyviams mi rties paslaptis. Č ia ir vėl turime aukojimą - tiesą sakant, tai dviguba ntbedo , krau j o auka . Pirmiausia aukoj amas e l n i as - šventas i s Lau kin ės Moters klano gyvū nas. Senovės žmon i tĮ po ž i ūr i u , netinkamu cik­ lo metu nmi obti elni
gydamas paaukota gyvulio m ėsą ir apsigaubdamas j o kailiu , kad sušiltų ir kad pademonstruotų savo priklausymą klanui , žmogus pats virsta tuo gyvūnu. Tai labai senas, nuo neatmenamų laikų atliekamas sakralinis ritualas. Pasilikti paaukota gyvūno akis, ausis, nosį, ragus ar įvairius vidaus organus - vadinasi, įgyti j ų simboli­ zuoj amų galių: toliaregiškumą, gebėj imą jausti per atstumą, greitį bei eiklumą, ištvermę , mokėj imą prisišaukti saviškius ir pan. Antroji rubedo įvyksta tada, kai mergelė atskiriama tiek nuo ge­ rosios senosios motinos, tiek nuo paties karaliaus. Š iuo laikotarpiu privalome išmokti saugoti atmintį, neprarasti geb ėj imo maitintis dvasiniu penu, nors ir esame atskirtos nuo tų j ėgų, kurios anks­ čiau mus rėmė ir maitino. Juk n egalima amžinai džiaugtis tobulos sąj ungos palaima. Daugeliu i mūsų tai visiškai netinkama. Mūsų darbas vei kiau yra tam tikru momentu atj unkti nuo šių nepaprastai stimu liuoj ančių j ėgų, tačiau išsau goti su j omis sąmoningą ryšį ir imtis tolesnės užduoties. Akivaizdu, kad esam a didelės pagundos įsikibus laikytis kokio nors nepaprastai mi elo šios d vasinės sąj ungos aspekto ir mėginti amžinai taip ir likti , apsižioj u s palaimintąją krūtį. Tai dar nereiškia, kad dvasinis penas - destruktyvus. Priešinga i , norint sėkmingai tęsti kelionę, j is bū tinas , ir jo turi būti pakankamai daug. O j eigu jo nepakanka, keliautoja pradeda silpti, viskuo nusivilti ir darosi anemiška. Tačiau pernelyg ilgai užsibuvus dvasiniame svaj onių " roj uje': kur viskas tiktai gera, gražu ir miela, mūsų dvasinis tobul ėjimas gali smarkiai sul ėtėti . Negailestinga tiesa tokia: at­ eina diena, kai privalome bent laikinai palikti tas šventąsias j ėgas , kurias savo dvasinėj e kelionėj e aptikome, kad galėtume pereiti į tolesnį savo kelio etap ą . Lygiai kaip tos dvi moterys pasakoje, kurios ašarodamos sako viena kitai su d i e , mes privalome atsisveikinti su brangiausiom is vid in ėmis savo galiomis, k urios mums taip daug padėjo. O tada su savo naujagimiu dvasios k ū dikiu prie širdies ir krūtinės vėl žengiame į kelią. Mergelė iškel i auj a didžio j o m iško link, vėlgi nuoširdžiai vildamasi iš tos žalios tankmės pasirodysiant ką nors, kas pad ės· j ai tobul i n t i s i e l ą .

Šeštas etapas: Laukinės Moters valdos Jaunoj i karalien ė prieina didžiausią ir tankiausią girią, kokią tik yra mačiusi. Č ia nematyti nei kelio, nei takelio. Ji ilgai klaidžioja ratais, m ėgindama kaip nors prasibrauti pro tankmę, bet nesu­ rand a n ė menkiausios proskynos. Temstant pasirodo toj i pati balta šmėkla, kadaise pad ėj usi j ai persikelti per griovį į karaliaus sodą, ir nuveda j ą į varganus užeigos namus , kurių šeimininkai - ge­ raširdžiai miškų gyventoj ai. Baltai apsigerbusi moteris pakviečia karalienę į vidų ir pavadina ją vardu . Jaunaj ai karalienei pasitei­ ravus, iš kur šioj i žinanti jos vardą, baltoj i moteris atsako : "Mes, miškų gyventoj ai , daug ką žinom ir matom , j ū s tĮ šviesybe ' � Taigi karal ienė lieka gyventi tuose užeigos namu ose, miške, septynerius metus ir j a u čiasi laiminga, augindama vaikelį. Nu..: kirstosios j os rankos pamažu atauga: iš pradžitĮ tai - dailutės rožin ės kūdikio rankelės, paskui - mažos mergaitės, o galiausiai - suau­ gusios moters rankos . Nors pasakoj e š i s epizodas pertei ktas gana glaustai, i š tiestĮ j is yra pats plačiausias - tiek laiko atžvilgiu , tiek ir atliekamos u ž­ d uoties apimtimi. V ėl leidusis į kelionę , mergelė septyneriems metams sugrįžta

namo;

tiesa, vis�Į tą laiką j i praleidžia atskirai nuo

vyro , bet visais kitais atžvilgiais nepaprastai praturtėj a ir pagyj a . Jos padėtis vėl sukelia baltosios šmėklos - dabar j a u j os angel o sargo - u žuoj autą , ir ši parodo mergel ei kelią į tuos namus miš­ ke. Tokia tad nepaprastai gai l estinga moteriai j os kelionėse yra gilioji dvasin ė prigi mtis. Visuomet atsiranda, kas jai padėtų . Š i dvasia, kur i veda j :Į i r globoj a , - tai senosios Laukin ės Motinos pasiuntinė, vadi nasi, ir instin ktyvioj i dvasia, visuomet iš an k sto žinanti , kas bus tolia u . Š i neaprėpiama lauki n ė giria , k u r i ą prieina mergel ė , - ta i a r­ chetipin ė šventoji i niciacij tĮ vieta. J i primena Leuce, požeminę g i rią senovės graikų mituose , ku rioje vešliai keroj a šventie j i ir protėvių medžiai bei knibžd ėte knibžd ėj o laukinilf žv ėrių ir pri­ j au kintų gyvūnų. Š tai čia berankė mergelė ir suranda sau ramią u žuoglaudą septyneriems metams. Kadangi tai medžių viešpatij a,

o ji pati - žydinčios obels įsikūnij imas, tai mes ir sakome, kad j i pagaliau grįžo namo - į tokią vietą, kur j os slėpininga žydinti siela ir vėl galės įleisti šakn is. O kas gi toji moteris, užeigos namų gūdžioj e girio j e šeimi­ ninkė? Lygiai kaip dvasia apsigerbusi švytinčiu baltu rūbu , ji įkūnija vieną iš senosios trilypės Deivės aspektų; o j ei čia būtų i šsaugoti visi iki vieno pirmapradžiai pasakos fragmentai, tai už­ eigos namuose vienoki u ar kitokiu pavidalu turėtume sutikti dar ir ge rąj ą/piktąj ą senutę. Tačiau šis pasakos epizodas yra d ingęs - pa­ našiai kaip rankraštyj e , iš ku rio išpl ėšti paskiri lapai . G reičiausiai prarastasis fragmentas bus pražuvęs per vieną iš tų

n e gai les t ing t�

kovtĮ , vykusių tarp senosios ga m t i n ės rel igijos išpažin ėj ų bei nauj esniojo tikėj i m o šali n i n kų, kur i ų

paži ū ros

galiausiai ir pa­

ėmė virštĮ . B e t mums užteks i r to, kas liko. Juk pasakos ve r sm ė ne

tiktai gil i , bet i r tyra . Taigi matome , kad abi moterys per septyneritĮ metų laiko­

tarpį pu ikiai pažįsta viena kitą . Baltoji dvasia čia labai primena aiškiaregę Babą Jagą iš "Vasalisos" - senosios Laukinės Motinos į siklmij imą. Lygiai kaip Jaga, p i r mą s yk pamačiusi Vasalisą, sako jai: ,. Kaipgi, pažįstu ir tave , ir tavo namiški us'� - taip ir ši moters pavidalo dvasia, užeigos namtĮ požeminiame pasauly j e šeiminin­ kė, išsyk atpažįsta j aunąj ą ka ral i e n ę nes ji taip pat yra šventoj i ,

V isažinė. Č ia pasakoj e ir vėl žioji plati properša. Ni eko tiksliau nepa­ sakoma apie tų septyneritĮ metų

u žd uoti s

bei pam okas , tiktai pa­

m i n ima, kad per šį la ikota rpį karal ien ė atsigavusi ir išgij usi. Gal kas pasakys , j o g pasaka nu trūksta todėl , kad senosios gamtinės re l igij o s pamokos, sudarančios šio pasakoj imo pagrindą , tradic iš­ kai b ū d avo laikomos paslaptyj e , todėl neverta j t} ieškoti šitokio j e pasakaitėj e . B e t kur kas labiau tik ėtina, kad pasako j e b ūta dar septynių aspekttĮ , užduočių ar epizod ų - po vieną ki ekvieniems m e ta m s ,

kuriuos mergelė pral eido g i rioj e mokydamasi Bet pala, .

j u k pamenate , kad dvasioje n iekas niekada nepražttva? Galime atkurti ir rekonstruoti viską, kas nutiko per tuos sep­ tyn e r i us

m e tu s , pasi n a u d od a m os

mažyč iais trup i n ėl i a i s ir fra g-

mentais, aptinkamais kitu ose su moterų iniciacij a susij usiuose šaltiniuose . MotertĮ iniciacij a yra archetipas, tad kaip ir kiekvienas archetipas, j i gali turėti daugybę variacij ų , bet j os bran duolys išlieka pastovus . Š tai ką ap ie iniciacijas mums pasakoja d augelis kittĮ pasakų bei mittĮ , išlikusitĮ tiek žodin ėj e , t i e k rašytinėj e tra­ dicij oj e . Mergelė miške septynerius metus praleidžia todėl , kad b ii tent tiek jų sudaro moters gyvenimo c i k l ą . S ka i č i u s septyni susijęs su mėnulio ciklais , be to, j i s turi ir kitokią sakrali nę p rasmę : per septynias dienas buvo suku rtas pasaul is, septyn ios dienos sudaro savaitę ir pan. Bet už šių mistinių prasmių slepiasi dar vie na, kur kas svarbesnė. Moters gyvenimą galima sudalyti į septyneritĮ mettĮ trukmės etapus, iš kuritĮ kiekvienas pasižymi savita patirtimi ir savo m i s pamokomis. Galima šiuos etapus suvokti tiesiogiai - k a i p moters brendimo tarpsnius, tačiau daug dažniau j ie ženklina dvasinę mo­ ters ra idą, kurios pakopos nebūtinai atitinka chronologinį moters amžių , nors gali bttti ir taip. Nuo neatmenamų laikų moters gyve n i mą sudarė atski ri etapai, dažniausiai susij ę su kintančiomis jos kūno galio mis . Š itoks m oters fizinio, dvasinio, emocinio ir kūrybinio gyvenimo sudalij imas padėdavo jai numatyti , "kas bus toli au", ir pasirengti ateičiai. O tai , "kas bus toliau': yra instin ktyviosios Laukin ės Moters žinioj e . Ji yra visažinė. Tačiau b ėgant

l ai k u i

senosios lau kinės iniciacijų

apeigos nu nyko , ir vyresn ės moterys liovėsi supažind i n usios j au­ nesniąsias

su

šiomis prigimtinėmis moters gyvenimo fazėmis.

E mpirinis m otertĮ nerimo, ilgesio , pokyčitĮ ir augimo proceStĮ stebėj imas pamažu leidžia vėl išryškinti senuosius giliojo moters gyvenimo modelius, arba fazes . Nors kiekvieną iš jų galima atskirai įvardyti , iš esm ės visas jas s u daro u žbaigimo , senėj i m o , mi rties ir naujo gyven imo cikl a i . Per tuos septynerius metus , p raleistus miške, mergelė puikiai permano visas su šiomis fazėmis susij usias detales bei dramas. Tai septyn eritĮ metLĮ ciklai , kuritĮ seka ir su­ daro visą moters gyvenimą . Kiekvienas iš jų tu ri savas apeigas ir savus

tiks l u s .

O mūstĮ u žduotis - juos

u žpi l dyti .

Tai , ką toliau j u ms pateiksiu, tėra tiktai metaforos, nusakančios dvasios gelmę . Š ie moters gyvenimo tarpsn iai bei etapai apima ir j ai tenkančias užduotis, ir pasaulėžiūrą, k uria ki e kvienu metu galima remtis . Pavyzdžiui, j eigu mes, kaip parodyta schemoj e , nueisime tokį ilgą gyvenimo kelią , kad pasiektume dvasinę rūko būtybių fazę, arba sritį, kurioj e visos mintys regisi naujos kaip rytdiena ir senos kaip pasaulis, tai pasij usime įgyj ančios ir kito­ kią pasaulėžiūrą , kitokį matymą, o atsispyrusios nuo šio nauj o horizonto įžvelgsime ir įveiksime tolesnes sąmonės formavimo užduotis. Š ios metaforos t ėra tiktai fragmentai . Tačiau turėdamos pa­ kankamai talpias metaforas ir pasitelkusios tai, ką žinome ir ką pačios nujaučiame apie senąj į žinojimą, galime susikurti sau naujų įžvalgų - dieviškų ir paslaptingų , bet taip pat tinkamų pritaikyti čia ir dabar. Š ios metaforos gana laisvai su sietos su empirin e pa­ tirtimi bei stebėjimais, asmenyb ės raidos psichologija bei etio­ loginių mitų įvaizdžiais, išsaugo j u siais daugybę senovės žmonių psichologij os bruožų. Nebūtina griežtai tapatinti šių fazių su chronologiniais amžiaus tarpsniais , nes kai kurios moterys ir aštuon iasdešimties metų su­ laukusios teb ėra u žstrigusios j aunos mergaitės raidos faz � j e , o kai kurios keturiasdešimtmetės dvasine prasme j au atsiduria rūko būtybių pasaulyj e; pasitaiko ir dvidešimtmečių randuota it visko mačiusių žilagalvių siela. Š ių tarpsnių seka n ėra hierarchinė, j ą tiesiog lemia moters sąmonės raida i r j os sielos gyvenimas. Kiek­ vienas amžius žymi pasaul ėžiū ros, užduočių ir vertybių kaitą.

0-7 7- 1 4 1 4-2 1 2 1-28

kūno ir sapnų - socializacij os, bet sykiu ir vaizduotės išsaugoj imo, amžius; proto i r vaizduotės atskyrimo bei suj ungimo į visumą amžius; nauj o kūno - mergystės - besiskleidžiančio ir sykiu skrupulingai saugomo j ausmingumo amžius; nauj o pasaulio - naujo gyvenimo - pasaulių tyrinėj imo amžius ;

28-35 35-42 42-49 49-56 56-63 63-70 70-77 77-84 84-9 1 9 1-98 98- 1 0 5 105+

motinos - mokymosi rūpintis kitais ir savim i amžius; ieškotoj os - mokymosi rūpintis savimi - savęs ieškoj imo amžius ; ankstyvosios senatvės - tolimosios stovyklos suradimo - kitų drąsinimo amžius; požeminio pasaulio - žodžių ir apeigtĮ mokymosi amžius; pasirinkimo - savoj o pasaulio ir dar likusitĮ nuveikti darbų rinkimosi amžius; tapimo stebėtoj os - visko , kas išmokta, perdirbimo amžius; atsijau ninimo - tolesnio senėjimo amžius ; rūko būtybių - didyb ės įžvelgimo smulkmenose amžius ; audimo raudona gija - gyvenimo audinio paži nimo amžius; nežemiškumo amžius - mažiau kalbų, daugiau būties; pneumos, kvėpavimo amžius; amžinybės amžius.

Daugeliui moterų pirmoj i šių moteriško j o žinoj i m o fazių pusė - maždaug iki keturiasdešimties ar panašiai - akivaizdžiai reiškia perėj imą nuo savarankiško kūno su jo instinktyviais vaikiš­ kais atradimais prie kūniškojo slėpiningosios motinos pažinimo. Tačiau persiritus į antrąją fazių pusę kūnas kuo toliau , tuo labiau virsta tiktai vidinių j utimų instrumentu, o m oterys darosi vis įžvalgesnės. Moteriai žengiant iš vieno ciklo į kitą j os gynybiniai šarvai, apsauginiai barj erai , j os kūno tankis apskritai vis mažėj a, nyksta , retėj a, kol galiausiai pati siela pradeda šviesti iš vidaus. Metams b ėgant mes vis aiškiau regime ir j untame savo kūne ir dvasioje tą nepaprastą sielos virp ėj imą. Taigi septyneri - tai iniciaci j ų skaičius. Archetipinėj e psicho­ logij oje tikrai aptiktume ne vien ą dešimtį nuorodų, aiškinančių septyneto simbolizmą. Mano manymu , viena sąsaja yra ypač pra-

varti moterims, norinčioms numatyti j ų laukiančias u žduotis ir apskritai susiorientuoti požeminiame miške , - tai senoviniai visų s eptyni tĮ poj ūčių apibūdinim ai. Tikėta, kad šie simboliniai bruožai būdingi visiems žmon ėms, todėl panašu, kad j ie bus sudarę sielos ini ciacij ų , per kurias būdavo pasitelkiamos kūno metafo ros bei re a lios fi z inės sistemos, pamatą . Pavyzdžiu i , pasak i n d ėn tĮ nah u j ų genties žin i uo n i ų , mūsų poj ūčiai at itin ka atskirus sielos, arba "šventojo vidinio kūno': aspektus , tad j uos privalu ugdyti ir puoselėti . Visas j ų mokymas pernelyg ilgas čia dėstyti, todėl pasitenkinsime pasakydamas, kad esama septynių jutimtĮ , taigi ir septyn e to uždu očių: į dvasinimas , lyt ėj imas, kalba, skonis, rega , klausa ir uosl ė. 33 Tik ėta , esą kiekvieną poj ūtį įtakoj anti dangiškoj i en ergij a . Š iandien , norėdamos š į mokymą sumaniai " n u leisti ant žemės': ga lime dirbdamas grupel ėmis tarpu savyje aptarti šiuos dalykus, j u os apibttdinti , ištyrinėti ir iškedenti , pasitelkusios metaforas iš to paties ritualo, atveriančias mums šiuose j utimuose gl ūdinčias paslaptis: ugnis įkvepia dvasią, žemė dovanoj a lytėj imo džiaugs­ mą, vanduo - kalbą , oras - skon į , rūkas - regą , gėlės - klausą , o piettĮ vėj as - kvapą . Pasteb ėj us nedidelę šioj e p asa k os dalyj e užsilikusią iniciacij os apeigtĮ skiautelę, iš esmės daugiausia - posakį "septynerius metus': mane p agavo stipri nuoj auta, kad senovės laikais inicij uoj amą j ą greičiausiai supažindindavo b e i į j os užduotis įtraukdavo i r to k ius tradiciškai septyn etais ženklinamus dalykus, kaip viso moters gy­ venimo tarpsniai, septynetas poj ūčių ir kitokie ciklai bei įvykiai. Ypač mano smalsumą žadina vienas įdomus s e novin ės pasakos fr a gm entas, nu g irstas iš senutės Kratynanos, mano mylimos šva­

bų kilm ės pasakot o j os priklausiusios p l ačiai ir daugiašakei mūstĮ ,

šeimai . Pasak j os, kadaise prieš daugelį metų moterys leisdavusios kelionėn į kal nus, k u r vienoj e slapto j e vietoj e išbūdavusios po kelerius met u s , - lygiai kaip i tarnybą karaliaus kariuomenėj e paimti vyrai . O per šį laikotarpį, kurį gūdžioje girioje mokydamasi praleidžia mergelė, nutinka ir dar vienas steb uklas: pamažu atauga nu kirsto-

sios jos rankos. Pi rmiausia j os atrodo kaip mažos kūdikio rankelės. Greičiausiai tai reiškia, j og j os supratimas apie tai, kas nutiko, iš pradži tĮ imituoj amasis - remiasi mėgdžioj imu , kai p mažo vaiko elgesys. Kai ran kos užauga jau kaip j aunos mergait ės - vadinas i , j i j a u iš si u gdo konkretLĮ , bet dar neišbaigtą p a s a u lio reiškinilĮ su­ p rati m ą O kai pagaliau j ai atauga subrendusios moters rankos , j i jau yra išsiugdžiusi praktišką i r esmin į n ekonkrečitĮ , metaforišhĮ , sakralinių dalyhĮ , s u kuriais susidūrė savo nueitame kelyj e , su­ vokimą. Praktiškai ugdydamosi gilųj į , instin ktyvtĮji visokiausių dalyk LĮ ir reiškinitĮ pažin imą , mes mokomės ištisą gyvenimą, pamažu susigrąžin damos savąsias brandžios moters rankas . Kartais b ū n a visai smagu save steb ėti , k a ip i š pradži LĮ įžengiame į dvasinį as­ meninio tobu l ėjimo etapą , negrabiai m ėgdžiodamos elgesį , k u rį taip trokštame perimti. V ėliau , ži ngsnis po žingsn io žen gdamas tuo keliu, mes susifo rmuojame savitą dvasinę kalbą, savo pačitĮ teisėtą ir nepakartoj amą įvaizdį . Kartais pasirodymams ir psichoana lizės seansams aš renku osi kitą savo literatūrinę šios pasakos versij ą. Jaunoj i ka ralienė priei­ na šulinį. Jai pasilenkus pasisemti vandens, j os kūdikis įkrinta į šulinį. Jaunajai karalienei ėmus klykti ir šauktis pa gal b o s , pasirodo dvasia ir klausia, kod ėl ji p a ti n egelbėjanti savo vaiko. "Aš j uk netu riu ra nk tĮ ! " - aimanuoj a karal ien ė . "0 tu p a m ėgink': - sako jai dvasia. I r kai berankė me rg e l ė sukiša savo strampus į va n d en į siekdama vaiko , j os ra n kos tą pačią akimirką ata u ga, ir kūdikis lai m i ngai išgel b ėj amas. Tai irgi labai įtaigi metafora , perteiki anti idėją ap i e savo nau­ j osios esyb ės , savoj o sielos "aš" gel b ėj imą, kad vėl nenugri mztt) .

,

į pasąm o n �t , kad vėl n epamirštume, kas mes tokios ir kokį darb�) privalo me nuveikti . B ū tent š i u o savo gyvenimo laikotarpiu mes lengvai galime nusig n;žti net nuo pač i ų žavi ngiausit) ž m o ni ų , atsisakyti labia usiai vi liojančiLĮ i d ė j ų , tapti kurčios n e t nu osta­ biausiai muzikai, ypač jei visa tai n e sti p ri n a mŪSLĮ s ą j ungos su laukiniu pradu . Daugumai moterų šis kardin al u s pokytis, šis perėji mas iš b ūsenos, kai j as užburia bet kokia pirmo j o sutiktoj o mestel ėta

idėj a arba j is pats, prie b uvimo moterimi , spinduliuoj ančia savo pačios La Destina, giliu savosios p askirties supratimu , atrodo tarsi stebuklas. Tokia moteris visiškai kitaip žengia į gyven imą - skli­ dina pasitikėj imo savimi , drąsiai žvelgdama į priekį , atstačiusi pi r my n rankas , net ru kdomai kl a u sy dam a si instinktyviosios savo prigimties balso. Pastarojoj e pasakos versij oj e mergel ė jau nuveikė tokį darbą , kad kai jai prireikia ranktĮ savajai pažangai paj usti ir apsaugoti,

j os kaip m at atauga . Jas akimirksniu ataugina baimė prarasti savo naujagimį "aš'� K art a is at gavusios betarpišką savojo gyve n imo bei ve iklos poj ūtį moters darbe t r u m p a m įsivyrauja s u m a i šti s , nes ji pati dar ne visiškai pasitiki na ujos i o m i s ga lio m is. Jai dar gali pri­ reikti š i ek tiek la iko j o m s išbandyti , kad i ki galo s u vokt tĮ , kokios ga l i ngos šios j ėgos. M ums neretai te n k a iš esm ės keisti ankstesni savo įsivaizda­ vim
i kolektyvioj darbą, į verslą, į savo sprendimus , meną, savo ranktĮ i r širdies kūrinius, į pol itiką , dvasingumą, planu s , buitį, išsi lavin imą , gami ni u s , į užsien io reika l u s , laisves, teises ir pareigas. Laukinis moteriškumas ne tiktai sugeba išgyventi visuose pasauli uose ; jo d ėka i��yvena ir tie pasauliai. Turime pripažin ti , kad mes, m oterys, pačios kuriame sau gim­ tinę: kiekviena turime savą žemės lopelį , atsineštą iš nakties sapn ų, sukurtą dienos darb u . Pamažu, iš l ėto mes plečiame šį lopelį, ir jis vis didėj a , didėj a . Kada nors tai bus ištisa plati , didžiulė šalis, iš mirusitĮj ų prikelta žem ė, Munda de la Madre, Motinos šalis , dvasinė mūstĮ gimti n ė , lyg iavert ė ir lygiagreti visiems kitiems pa­ sauliams . Š į pasa u l į sud aro m ū s ų gyvenima i , mūstĮ ašaros, j uokas ir kau lai. JĮ verta kurti, verta jame gyventi, nes šiame pasaulyj e viešpatauja padorumas ir laukinis sveikas protas . Ž odis "atstatymas" paprastai mums asocij uoj asi su buldozeriais, su pastoliais , s u apirusių griuvėsių l opymu - tokia yra moderni jo

vartosena. Vis d ėlto jis turi ir kur kas senesnę p rasmę: angliškas žodis reclamation yra kilęs iš senov ės prancūzt! reclaimer, reiš­ k iančio "pašaukti atgal išleistą palakioti sakalą': O juk būtent to mums ir reikia - pakviesti laukinę btitybę sug rįžti atgal. Tod ėl šia prasme tas žodis puikiai mums tinka . Savo p roto, gyvybės, sielos balsais mes bandome prisišaukti atgal intuicij ą , vaizduotę: bandome prisikviesti Laukinę Moterį . l r ji ateina. Moterys nieku r nuo to nepab ėgs: jei turi kas keistis, tai pir­ miausia - mes. Juk nešioj amės savyj e La Que Sabe, Ž inan čiąj �Į ­ I r j e i turime su laukti pokyčitĮ vid uj e, tai - kiekv ienos moters už­ duotis. Jeigu reikia pakeisti pasaul į , mes, moterys, žinome b ti d tz , kaip tai padaryti. Lau kinė Moteris pašn i bžd ės m u m s , ko im tis, i r m u m s beliks t i k j os klausyti . B ėgdama pirmyn, j i tolyd žio stab­ tel i pasižittrėti , ar kartais neatsil ieka me. J i dar tu ri labai daug k ą mums parodyti . Ta igi j ei ketinate bėgti ar rizikuoti, jei n orite pažeisti draudi­ m ą , p irmiausia atkapstykite pačius g i l iausius ka ulus, maitinančius

laukin ę motcrtĮ , gyvyb ės , vyrų , va iktĮ ir žem ės prigimties dalį. Pasikliaukite meile ir tobulais savo instinktais , kad nekl ysdama žin otum ėte , kada urgzti , kada šokti, p ulti ir parmušti, kada žu­ dyti , o kada - trauktis ir persekioti auką ligi aušros. Norėdama išsaugoti ryšĮ su stebuklinguoju lau kiniu pradu , privalote b tt ti kuo budresnė, kuo akylesnė ir atsargesnė, kiek įmanoma į žvalgesnė i r kūrybingesnė, gyve n ti ku o a rč i a u žemės, kuo l abia u verti nti viena tvę ir kittĮ m otertĮ draugi j ą , kuo labiau puosel ėti natūralu­ m ą , ugnį, dvasią, sukaupti kuo da ugiau nauj LĮ žodžitĮ i r minčitĮ . Turėtu m ėte ku o labiau palaikyti s avo sese ris, kuo dau giau s ėti i r kuo budriau sergėti šaknis, b ū ti kuo švel nes n ė žm o n ėms, kuo a rtimesn ė kaimynams, ku o lab i au vertinti poezij ą, tapyb
j og

žmon ės

ne

veltui vadina vilką

J e i gerai Įsiklausysi į j o stau gimą. klau sia ·vis ne

tai išg i rsi,

to paties - esm ing iausio -

k j t• .

(•gzis r u o j a ll l i s fo l k l o w , m i t u ose bd sa p n u o s e , j į p e rsek i o j ;m t į tu edži o t o i •! · a r ba pėdsekį. B i i r e m š i t!

:3 . P r i g i m t i n i s g ro bu o n i s , k o n e v i s u o me l

t ur i

ir

d v i e j t} p r i eš i n i n k tĮ susid ū ri m :1 s ga l i a u s i a i i r h a i g i:1si l e m i a m u p o ky č i u

a rba

pusiausvyros atk ū r i m u . O j e i taip n ėra , ar b a jei iki pat gal o nesu laukiame pasiro d ant j okio teigiamo priešin i n ko , toks pasakoj i mas paprastai laikomas ši u rpe, arba siaubo pasaka . Pozi tyvios j ėgos, galinčios sėkmingai grumtis su n e ga tyvi u o j u grobuon i m i , nebuvimas žmogaus širdyje su kelia iti n g i l i ą ir klaikią b a i m ę . Ž inoma, i r kasd ieniame gyve nime aplink mus netrū ksta visokiausilĮ švie­ sos gro b ėj ų bei sąmon ės g n i u ždyto j ų . Paprastai toks gro b uonis neteisėta i , vien siekdamas sava n a u d i ško malonumo a r kitokių egoisti nių tiksl ų , išč i u lpia k ū ryb ines moters j ėgas , pali k damas j ą išblyškusią, sunykusią ir n ieko n esu­ vokianči ą , tuo tarpu pats d a rosi vis rausvesnis ir pu tlesnis. Toks žmog iško pa­ vidalo "vampyras" itin stengiasi atki rsti moterj nuo prigi mti n i ų j os i nstinktų , kad t i k ji n epastebėtų esanti visa aprai zgyta jos dvasines j ėgas, kūrybingumą, jausmus, seksualumą b e i visa kita si urbiančių čiuptuvų . To k i o esm i n i lĮ gyvy b i n i lĮ gal i ų " n u s i urbimo" ištakų dažniausiai reikia ieškoti dar va i kystėj e . Paprastai tam pra d žią du oda kū d ikio globėj a i , kuriems augančio va i ko gabu m a i bei meilumas tėra tik priemonė j ų pačių vidinei tuštu mai u žpildyti bei dvasin iam alkiui numalšinti. Š i tokia ankstyva pati rtis nepaprastai sustiprina vidinį g ro b u o n i i r tarsi u žprogra m u o j a žm ogų nu olatos tapti auka. Ir kol nebus atkurti pažeistieji instinktai , šitokiu bftdu iša u g i n t a moteris nuol atos iti n lengvai leisis pave rg i a m a ir u žgoži ama svetimtĮ dvasinių poreikilĮ tenk in i mo. Ju k paprastai sve i kais insti n ktais besivadova u j a n t i moteris iškart paj u n ta netoliese pasirodžiusį grobuonj , vos tiktai pastebi jsivėlusi į kokius n o rs sekinančius santyk i us arba atsid ft ru s i pad ėtyj e, dėl kurios j os gyvenimas, užuot daręsis p i l nesnis bei tu rti ngcsnis, ima t ra u ktis ir skursti. 4 . Bru no Bettelhei m, Uses of Enchantment: Meaning and Imp ortance of Fc1irytales (New York : Knop f, 1 976). 5 . Antai von Franz teigia, j og Mėlyn b arzd is "t ėra žudikas, ir ni eko dau­ g i a u . . " M. L. vo n Fra n z , Interpretation of Fairytales (Dalias: Spri ng Publica­ t i o n s , 1 970}, p. 1 2 5 . 6. Mano s u p rati m u , J u n gas tvirt i n o , kad tiek kū rėj as, tiek j o kūrinys dar teb ėra evo l i u c i j os procese , i r vieno są m o n ė da ro jtaką kitai. Iš t i es ų stulbinanti m i n t i s : kad žmogus ga li pavei kti archetip;) formuojančią j ėgą ! 7. Negalėj i mas prisiskambinti telefonu yra viena iš dvidešimties dažniausiai sapnuose pasitaikan Čil! situac i j tĮ . Tipiškiausi atvej ai - kad tele fonas neveikia arba sapn u o j a n tysis n i ekaip ncjstengia perprasti , kaip juo n a u dotis. Kažkas u u p j ovė tel e fo n o lai d u s , ska i č iai a n t mygtukų s ur ašyti ne ta tva rka, l i n i j a už­ i mta, skamb i nantysis n i ekaip neatsimena ge l b ė j i m o ta rnybos n u merio arba negali jo suri nkti. Tokios su telefonu susij usios sapmĮ situacijos labai primena p e r klaidą a tsi ųstOĮ a rba special iai apkeisl
18. D i rbdamas organizuota i , s i s te m i n gai žmogus

i

daug ką žiūri p a p rasčiau

ir b fm a l i n k ę s l a b i a u pas i k l i a uti n u o j a u ta ir j a u sm a is , o ne perdėta i s i š p rotavi­ mais. K a i p m ėgdavo sakyti vi e n a s i š ve l i o n i LĮ m a n o kol egtĮ ,

J. Va nderb urgh ,

k a r t ai s ge r i a u s i a m ąst y t i t a i p , kad tavo sa m p ro t av i m a i b ii t t} a i š k [t s i r n e k va i l a m d e š i m ties m e t ų vaik u i . 1 9 . Ats i t i k t i n u m a s a r n e , b e t b fl ten t šios savybės a p i b fl d i n a n e t i ktai sėk­ m i n g p u ra i t ė i r t . t . M a n o manymu , da uge l i s m i t LĮ i r pasakt) fra g m e n t ų k i ld i n t i n i i š Sl'lll} j t} "raudomĮ j tĮ deiv i t) " -· d it: v y b i tĮ , va khm č i t} v i s�! m o teriškos ios t ransfo r m a c i j o s spek t r ą : v i ­ s u s " ra u d o n u s " re i š k i n i u s , k a i p a n t a i s e k s u a l u m ą , g i m i m ą , e ro t i k ą , o d a r sen i a u b u v u s i LĮ t r i j tĮ S l' S C rt) a rc h e t i p o ( g i m i m a s , m i rt i s , a t g i m i m a s ) d a l i m i . b e t o , s u s i j u s i ų s u v i sa m e p a s a u l y j e papl i tu s i a i s m i ta i s a p i e m i rš t a n č i ą i r a t­ g i msta n čh)

sau l ę .

� 6 . X I X a m ži a u s a n tropo loga i kla i d i n g a i

v e rt i n o

t
(� ia re i k l•ttĮ pa m i n ė t i

nes m o t e ri s , p a s t o j u s ias p o

dvylikam�·tes m e rga i tes-motinas, p a a u gl e s ir vyres­ v i e n o s m e i l ės a r/ i r pasismag i n i m tĮ n a k t i e s , t a i p pat

Vi sos j os n e patyrė m o t i n i škos g l obo s , u žtat buvo ĮX' rse kioj a m os i r u j amos, nes v i s u o m e n ė b u vo n u s i s t a č i u s i š me ižti , atst u m ti ir k i t a i p ž a l o t i i r mo t i n ą . i r k l't d i kį . 9 . Š i a t e m a ra š ė n e v ie n as ra;yt o j as . Ž r. Robe rto Bly'a us, G u y ' n u s C o r­ n ea u , D o u gl aso G i l l e n e 's , S a n to Ke e n o , Johno Lee , Roberto L. Moore \) i r i n cesto i r seksua l i n ės p r i e va rtos a ukas .

k t . k l'1 ri n i u s .

10 . V i e n as k va i l i a u s i iĮ pra s i m a n y n 1 11 --· esą h r
.

-

k n yga , v i e n a i š labai n e d a u g e l i o , n a g r i n ėj a n č i lĮ ši
J u d i t h A. Savage , lvlou m i1 1g Un lived Uves - A Psyclwlosical Study Ch ildbearing Loss. W i l m et t l· , I I l i n o i s : C h i ro n , Hl89). 1 :3 . To k i os a p e i go s , ka i p a n t·a i h a t h a j oga Lw i t a n t ri n ės p ra k t i k o s , š o k i a i

( Žr.

k i t o k i e r i t u a l a i , p a d t•tia n r y s s u r eg u l i u ot i

s a nt y k i u s

s u sa vo

of ir

pačios kū n u , t u r i

didži u lį teig i a m
:l.ym i o j c k n y g o j e a p i e u žg u i t a s

,

k u r i e ties iog

nei t i k ėti n a i ž i a u r i a i s u j o m i s e l g i a s i . 1 8 . A rba a p l i n k i n i a m s , k u r i e d a r j a u n i i r b e j ėg i a i .

l !l . M o t e n1 Soems ( Ne w York: B raz i l l e r , 1 98 5 ) . 24 . .. Į ka l i n i m o e l e m e n ta i " ( " 7 1w Elcmcllts o f Caplllre", a p g y n us

(!:) 1 D82, C. I �

Estės.

d isertac i j
j ą pa b u č i avo o t o d ė l , kad jai atėjo m etas p a bu s t i S u k a ko lyg i a i š i m t a s m e hĮ , užkei k i mas neteko ga l i os, ir ji t u r i p a b u s t i . Pili a p j u osę e rš k ėč i ų b r ll z g yn a i a t s i t ra u k i a i rg i ne dėl ypat i n gt} h e roj a u s ga l i lĮ , bet tod ėl , kad kenĮ v e i k i m o l a i ka s ba igėsi i r tam a t ėj o metas. Pa ­ sa kos m o k o i r m o ko m u s p a p ra s t o d a l y k o : j e igu j a u m e t as va d i nasi , metas. merg i n a pa b u n d a i š m i eg o n e tod ėl , kad k a ra la i t i s

,

.

,

1 6 . Klasikinėje j u ngo p s i c h o l og i j o j e toki va i k
fi . Š i s u ž i n o a p i l· dvi e j t} n ie k š t) s;p n o kslą

ir

a d t a i so savo šei m a i p a d a ry n! s k r i a u d ą . I k i kel i ų į s i b r i d u s i

i p urvą . k r u v i n o m i s i š l u pa C l� ll l e n t i n i u s b l o k u s , k u r i a i s užki mštas ša l t i n i s . I šs i ve ržęs p a s i l i e j a į l a u k u s , n u p la u d a m as k a m u o l i u s d u l k i tĮ i r v i s i e m s a t ­ a b i e j tĮ n i e kštĮ n u si ka l t-i m