Intertekstualumas: teorija ir praktika

INTERTEKSTUALUMAS: TEORIJA IR PRAKTIKA 1

STUDIJŲ KNYGA UDK 801.7(675.8) Me-127

Apsvarstė ir rekomendavo spausdinti Filologijos fakulteto mokslo taryba (2002 06 07; protokolas Nr. 36) Recenzavo: prof. K. V. Nastopka dr. G. Dručkutė ISBN 9986-19-547-0 © Irina Melnikova, 2003 © Vilniaus universiteto leidykla, 2003 Turinys Įvadinės pastabos ......................................................................5 j dalis. Pamatinės teorijos problemos...........................................9 i Teksto problema...............................................................................9 Intertekstualumas greta kitų recepcinių teorijų ...................... 21 Teorijos kilmės problema ir jos pagrindinės sąvokos............ 30 Tekstas tekste................................................................................. 46 „Atviras" tekstas ir interpretacijos ribos.................................. 57 Erdvės ir laiko problema: intertekstinis aspektas................... 68 Montažas ....................................................................................... 77 Vertikalusis montažas ir intermedialumo problema............. 85 Spalva........................................................................................... 100 II dalis. Intertekstinės analizės bandymai............................. 111 JOHN FOWLES Juodmedžio bokštas ........................................ 111 JOHN FOWLES: Mįslė................................................................... 134 LUIS BUNUEL: Kuklus buržuazijos žavesys ........................... 149 KRZYSZTOF KIEŠLOWSKI: Trys spalvos: Mėlyna. Balta. Raudona.......................................... 166 SALVADOR DALI: Narcizo metamorfozė................................. 192 Vietoj išvadų ........................................................................... 208 Literatūra................................................................................. 209 Rodyklė...................................................................................... 215 Knyga - tai veidrodis: Jei į ją žvilgtelės beždžionė, vargu ar iš jos pažvelgs apaštalas... Georg Christoph Lichtenberg Įvadinės pastabos Skaitytojų dėmesiui siūloma knyga skiriama vienai iš šiuolaikinių teksto analizės/interpretacijos teorijų - intertekstualumui. Intertekstu-alumas (pranc. intertextualitė, angį. intertextuality) - tai samprata, peržengianti „tikrosios" literatūrologuos rėmus. Atsiradusi teoriškai apmąstant XX amžiaus antrosios pusės meninę praktiką, intertekstualumo sąvoka tapo pasaulio ir savęs suvokimo ženklu šiuolaikiniam žmogui, suprantančiam pasaulį kaip tekstą ir manančiam, kad viskas kažkada jau buvo pasakyta, o ką nors nauja galima sukurti tik mozaikos principu - dėliojant iš jau žinomų elementų (anot Rolando Barthes'o, tekstas - tai „naujas senų citatų audinys"). Tad

2

reiškinys, vadinamas intertekstualumu, pačia plačiausia prasme yra ne kas kita kaip savo ir svetimo žodžio sąveika arba tekstų dialogas. Mūsų laikais intertekstualumas tapo vienas iš dažniausiai įvairių poststruktūralistinės kritikos mokyklų atstovų moksliniame diskurse vartojamų terminų, jis pavirto madingu žodžiu, kurio reikšmę 6 kiekvienas apibrėžia (jeigu apskritai imasi šio varginančio darbo) savaip. Tačiau geriau, kad nuomonės apibrėžiant terminą skirtųsi, negu kad jis (kaip ir bet kuris kitas) būtų vartojamas be išankstinės kritinės analizės (vien tam, kad kas nors atrodytų šiuolaikiška): juk nuomonių skirtumas netrukdo (veikiau, atvirkščiai, - padeda) sudaryti palyginti neprieštaringą koncepciją, kokia atrodo esanti intertekstualumo teorija. Nepaisant to, kad visai neseniai tik kai kurie šiuolaikinės literatūros kritikos atstovai greta žodžio intertekstualumas vartojo žodį teorija (dažniau - reiškinys, terminas, sąvoka, kategorija, geriausiu atveju -koncepcija), pastarąjį dešimtmetį vis daugiau kalbama apie interteks-tualumą kaip apie tekstų skaitymo teoriją, siūlančią savo analizės/ interpretacijos priemonių rinkinį. Kaip teigia Julia Kristeva, senovėje veiksmažodis skaityti turėjo reikšmę, kurią verta priminti, kad būtų galima geriau suprasti pačios literatūrinės praktikos prasmę. Skaityti reiškė rinkti, parinkti, pasiklausyti, sekti pėdsakais, pririnkti, pagrobti. Tad skaitymas, prancūzų mokslininkės nuomone, reiškia tam tikrą agresyvų bendrininkavimą ir aktyvų svetimo turto pasisavinimą. Savo ruožtu rašymas yra skaitymas, virtęs gamyba, industrija, o rašymas-skaitymas - tai polinkis į agresyvumą ir totalus bendrininkavimas1. Kristevos mintis išskaido intertekstualumo teorijos pamatą sudarančią aktyvaus dialogiškumo idėją, pasireiškiančią tiek teksto (dialogas kaip jo sandaros principas), tiek metateksto (dialogas kaip teksto skaitymo-interpretavimo principas) lygmeniu. Kadangi dialogo idėja yra pamatinė, ji lemia medžiagos išdėstymo ypatumus, tarp jų ir tai, kad tekstas, sumanytas kaip studijų knyga, prasideda epigrafu. Kaip žinoma, epigrafas - tai užrašas, pateiktas pirma kūrinio ar jo dalies. Tai yra citata iš kito daugiau ar mažiau žinomo teksto, leidžianti išreikšti autoriaus idėją, požiūrį, prisidengus tam tikra kauke. Taigi pats epigrafas yra ne kas kita kaip interteks-tinis elementas - svetimo žodžio dialogas su savuoju. O epigrafo reikšmė, norėtume tikėtis, praskaidrės skaitant tekstą. 1 Кристева Юлия, „К семиологии параграмм", Французская семиотика. От структурализма к постструктурализму, Москва: Прогресс, 2000, 490. 7 Knygą sudaro dvi skirtingos dalys, kurių pirmoji yra interteksti-nio pobūdžio (siūlančio / reikalaujančio kreiptis į cituojamus tekstus) ir kurią geriausia apibūdinti intertekstualiai - Levo Karsavino žodžiais: „Malonus skaitytojau, į tave kreipiuosi aš. [...] Tu maža ką rasi čia mano - ir norėtųsi, kad nieko mano čia nebūtų, - bet užtai tu perskaitysi daug pasiskolinto iš išmintingiausiųjų ir dievobaimingiau-siųjų [...], tau tikriausiai arba išvis nežinomų, arba žinomų tik iš nuogirdų"2. Čia imtasi bandymo apibrėžti intertekstualumo teorijos ištakas, esmę, pagrindines sąvokas, problemas ir pateikti jų sprendimo variantus. Ne mažiau svarbu sudaryti kuo išsamesnį įvairiakalbį literatūros apie intertekstualumą sąrašą, kuris leistų skaitytojui kreiptis į pirminius šaltinius arba jų vertimus ypač dominančiais klausimais. Antroje knygos dalyje pateikiama autorinio praktinio teorijos taikymo pavyzdžių, naudojant pačius įvairiausius, priskiriamus estetinės komunikacijos sferai (kinematografinius, vaizduojamojo meno ir, žinoma, grožinės literatūros) tekstus. Knygos tikslas - išdėstyti teorijos pagrindus, išskleisti problemų spektrą ir parodyti jos taikymo konkretiems tekstams efektyvumą -demonstruoja jos aktualumą, nes skaitytojas iki šiol neturi galimybės susipažinti su teorija ir jos problemomis lietuvių kalba: pastaruoju metu vis dažniau leidžiami įvairioms teksto analizės teorijoms skirtų tyrinėjimų vertimai, bet intertekstualumas nesulaukia dėmesio. Tačiau užsienyje susidomėjimas teorija ne tik nemažėja, bet, atvirkščiai, didėja. Antai 2000 metais buvo išleista Grahamo Alleno monografija Intertextuality3, autoriaus apibrėžiama kaip pirmasis išsamus teorijos tyrinėjimas anglų kalba. Allenas aprašo terminų istoriją pradėdamas nuo ištakų (Ferdinandas de Saussure'as, Michailas Bachtinas, Julia

3

Kristeva) ir mėgina išryškinti jos sąveikos su struktūralistinėmis, poststruktūralistinėmis, semiotinėmis, dekonstruktyvistinėmis, psichoanaliti-nėmis teorijomis plotmes bei aptarti postkolonijinės, marksistinės ir feministinės kritikos problemas, susijusias su intertekstualumu. 2 Карсавин Лев, „Saligia", Карсавин Л., Малые сочинения, Санкт-Петербург: Алетейя, 1994, 24. 3 Allen Graham, Intertextuality, London; New York, 2000. 8 Alleno monografiją galima pavadinti pakankamai trumpa intertekstualumo istorijos apžvalga, visiškai tinkama pirmai pažinčiai su terminais ir vardais, bet nepakankama nuodugnesniam tyrinėjimui ir juo labiau praktiniam taikymui. Knyga, kurią skaitytojas laiko rankose, skiriasi nuo pirmiau minėtos ne tik tuo, kad rodo teorijos taikymo efektyvumą praktiškai analizuojant tekstą. Kartu autorė sąmoningai išskaido ir aptaria in-tertekstualumo problemas, prieštaravimus, ji siūlo jų sprendimo būdus, nepretenduodama į absoliutų galimo atsakymo teisingumą. O tai, manoma, provokuoja dialogą su skaitytoju, - kaip atviras klausimas, į kurį reikia atsakyti savaip. Ir jeigu įmanoma kalbėti apie kokią nors „visa aprėpiančią užduotį", tai ji ir iškyla kaip knyga-klausimas. Beje, toks užduoties apibrėžimas konceptualiai atitinka joje dėstomą teoriją, kurią taip pat būtų galima pavadinti teorija-klausimu. I dalis PAMATINĖS TEORIJOS PROBLEMOS Teksto problema 9 Pačiu bendriausiu pavidalu intertekstualumo teorija yra semiologinė, poststruktūralistinė skaitymo (suvokimo) arba teksto interpretavimo teorija. Ji apžvelgia reikšmingus prasmės atsiradimui teksto (jo elementų) ryšius su kitais tekstais. Jos užduotis, anot Michailo Jampols-kio, „suteikti naują impulsą teksto funkcionavimo supratimui ten, kur virš mimezės (pamėgdžiojimo, sutapimo, imitacijos) lūžių blyksteli nauji semiozės židiniai"4. Teorijos dėmesio objektas - šiuolaikinio mąstymo ontologizuotas tekstas. Šia prasme intertekstualumo teorija įtraukiama į bendrąjį šiuolaikinio mokslo kontekstą, nes bet koks mokslas, net ir ne humanitarinis, iš dalies yra teksto mokslas arba veiklos, kuriančios grožinius tekstus, forma. Toks bendros mokslų paradigmos keitimas lėmė įdo4 Ямпольский Михаил, Память Тиресия. Интертекстуальность и кинематограф, Москва: РИК „Культура", 1993, 419. 10 mų reiškinį: literatūros mokslas peržengė savo ribas ir pradėtas nagrinėti kaip mokslo modelis apskritai, kaip „universalus problemų laukas, kuriame sukuriama tekstų analizės, bendros visiems objektą tiriantiems mokslams, metodika"5. Įvardijant intertekstualumo teoriją kaip poststruktūralistinę, iš pat pradžių svarbu pažymėti, kad poststruktūralizmas yra idėjų ir vaizdinių, išaugusių iš struktūralizmo ir turinčių pasaulėžiūrinę reikšmę, kompleksas. Ir nepaisant to, kad „skirtumas tarp struktūralizmo ir poststruktūralizmo itin nepatikimas"6, tyrinėtojai stengiasi apibrėžti pagrindinius principus, atskiriančius du glaudžiai susijusius reiškinius. Tai visų pirma abejonės egzistavusiomis ir iš dalies iki šiol aptinkamomis pozityviomis tiesomis ir įsitikinimais principas. Poststruktūralizmas atmeta anksčiau viešpatavusią logocentrinę tradiciją, t. y. pastangą visame kame aptikti griežtai apibrėžtą tvarką ir tokią pačią prasmę, pirminę priežastį ir kt, ir siūlo orientuotis į žaidimo principą. Poststruktūralizmo, kaip šiuolaikinio mokslo tipo, specifika yra ta, kad „jis egzistuoja ne kaip apibrėžtų tiesų rinkinys, bet kaip problemų laukas dialogiškai įtempta poleminė erdvė, kurioje amžinai varžy-damosi įvairios kilmės koncepcijos nuginčija viena kitos teisę į autori-tetingesnės argumentacinės sistemos vaidmenį"7.

4

Poststruktūralisti-nio problemų lauko atsiradimas susijęs su bandymais išspręsti tam tikrus struktūralistinės nuostatos prieštaravimus, o jų atsiradimą pirmiausia liudija požiūris į tekstą. Bet kuriam tyrinėjimo objektui reikia nors paties bendriausio apibrėžimo. Šiuo atveju intertekstualumo objektą ir vieną pagrindinių 5 Ильин Илья, Постструктурализм. Деконструктивизм. Постмодернизм, Москва: Интрада, 1996, 5-6. 6 Culler Jonathan, Оп Deconstruction: Theory and Criticism afterStructuralism, Lon-don, 1983,30. Neatsitiktinai dauguma tų, kurių vardai siejami su poststruktūralizmu, pavyzdžiui, Michelis Foucault, Jacąues'as Lacanas, Julia Kristeva, Roland'as Barthes'as, Gėrard'as Genette'as ir kt., savo mokslinį kelią pradėjo kaip struktūralistai (išsamesnė literatūra šiuo klausimu pateikta: Ильин 1996; Ильин Илья, Постмодернизм от истоков до конца столетия, Москва: Интрада, 1998,26). -.,-,. •. ;.,>».. 7 Ильин, 1998,26. ,„» , 11 sąvokų - teksią - galima preliminariai apibrėžti taip, kaip tai daro struktūralistai: tekstas yra bet kokia organizuota ženklų seka [последовательность]8. Tekstas gali būti tiek žodžio meno kūrinys, tiek tapybos drobė, filmas, architektūros paminklas ir kt. Struktūralistai išskiria šiuos tekstui būdingus požymius: S Išreikštumą: „Tekstas užfiksuotas tam tikrais ženklais ir šiuo požiūriu priešingas netekstinėms struktūroms [...]. Išreikštu-mas, kaip neišreikštumo priešprieša, verčia nagrinėti tekstą kaip tam tikros sistemos realizavimą, jos materialų įkūnijimą"9. •/ Atribojimą: Tekstas priešingas „visiems materialiai įkūnytiems ženklams, neįeinantiems į jo sudėtį, pagal įtraukimo-neįtrauki-mo principą"10. S Struktūriškumą: Kiekvienam tekstui būdinga vidinė organizacija: jame slypi tekstą struktūruojantis kodas. Taigi, straktūralistų supratimu, tekstas yra imanentinė, apibrėž-| ta struktūra. Ir iš pirmo žvilgsnio ši pozicija nesukelia jokių prieštaravimų. Tačiau kai jie pradeda kalbėti apie teksto funkcijas kultūros l sistemoje (būtent: 1) adekvatų reikšmių perdavimą, 2) naujų prasmių j kūrimą ir 3) atminties funkciją11), iš karto kyla daug klausimų. Pirmoji Jurijaus Lotmano išskirta funkcija - adekvatus reikšmių l perdavimas - gali būti įvykdyta, kai tekstas yra maksimaliai viena-Ireikšmis. Ar tai įmanoma susidūrus su grožiniu tekstu? Teigiamas \ atsakymas, matyt atrodo itin abejotinas. Antroji funkcija, paverčianti tekstą ne pasyvia, išorinės informa-|cijos talpykla, bet prasmės generatoriumi12, yra susijusi su trečiąja \ (atminties funkcija), kuri yra ne kas kita kaip teksto gebėjimas išsau-I goti savo ankstesniųjų kontekstų atminimą. Teksto atmintis - tai pra8 Успенский Борис, Семиотика искусства, Москва: Языки русской 5 культуры, 1995, 13. 9 Лотман Юрий, „Структура художественного текста", Лотман Ю., Об ^искусстве, Санкт-Петербург: Искусство, 1998 (первое отдельное издание-v 1970), 61. 10 Ten pat, 62. 11 Лотман Юрий, „Текст в тексте", Лотман, 1998, 423-436. *"*^'!„~ l l2 Ten pat, 427. 12 sminė erdvė, teksto sukuriama apie save, erdvė, į kurią įžengia tekstas, pagaliau tam tikri teksto santykiai su kultūros tradicija apskritai. Tekstai, išlaikantys kultūrinį aktyvumą, kaupia informaciją ir „apauga" naujomis prasmėmis. (Mūsų laikų Hamletas - tai ne tik Shakespeare'o pjesės tekstas, bet ir atminimas visų šio kūrinio sceninių, literatūrinių ir kitokių interpretacijų. Maža to, tai atminimas anapus teksto esančių įvykių, su kuriais gali asocijuotis Shakespeare'o tekstas.) Struktūralisto Lotmano išskiriama teksto atminties funkcija aktualizuoja Michailo Bachtino mintį apie tai, kad teksto būties įvykis [событие жизни текста] iškyla dviejų sąmonių, dviejų subjektų

5

paribyje, kad tekstui, kuriam tarpininkaujant žmogus išreiškia save, priklauso tiek tai, ką į jį įtraukia autorius, tiek tai, ką vykstant dialogui su juo įtraukia skaitytojas13. Būtent teksto atminties funkcija prieštarauja struktūralistiniam teksto, kaip uždaros, autonomiškos struktūros, kurios prasmė nepriklauso nuo jį suvokiančio subjekto, nagrinėjimo principui. Beje, atminties funkcija leidžia suabejoti galimybe išskirti tokį „gyvo" teksto požymį kaip atribojimas (bet kuriuo atveju - suabejoti jo suabsoliutinimu). Abejonių priežastį galėtų paaiškinti gyvo ir negyvo kūno palyginimas. Gyvą kūną galima apibrėžti tik sąlygiškai. Spinduliuodamas šiluminę, intelektinę ir bet kurią kitą energiją, jis sukuria aplink save lauką, peržengiantį jo matomų apibrėžčių, kontūrų ribas, o „atšalęs", negyvas, nespinduliuojantis jokios energijos kūnas yra apibrėžta esybė. Kaip ir kūnus, tekstus galima suskirstyti į tariamai gyvus ir tiek pat tariamai negyvus (folkloras, pirmykštės mitologijos ir pan.), „užkietėjusius", kurių ribos ir prasmė nepriklauso nuo Kito žvilgsnio. Tokie erdviškai ir laikiškai nutolę tekstai neatsitiktinai patraukė struktūralistų dėmesį (folklorą sėkmingai tyrinėjo Vladimiras Proppas, o pirmykštes mitologijas - Claudas Levi-Straussas), nes struktūrinis metodas pasirodo efektyvesnis analizuojant tipinius kūrinius arba susiduriant su tolimais, 13 Бахтин Михаил, „Проблема текста", Бахтин M., Эстетика словесного творчества, Москва: Искусство, 1986, 301. 13 mums svetimais kultūriniais kontekstais, nepasiekiamais iš vidaus ir todėl redukuojamais į tam tikras konstantines, juos apibūdinančias struktūras14. O poststruktūralistinis požiūris yra tas bendrosios metodologijos pagrindas, kuris leido sukurti teoriją(as), orientuotą(as) pirmiausia į gyvų, šiuolaikinių tekstų tyrinėjimą. Teksto problemą, teksto sampratos keitimąsi puikiai iliustruoja Roland'o Barthes'o mokslinių pažiūrų evoliucija. Jos etapai - nuo šeštojo dešimtmečio darbų Nulinis rašymo laipsnis15, Mitologijos16 per struktūralistinį laikotarpį (Pasakojimų struktūrinės analizės įvadas17) iki poststruktūralizmo (S/Z16, Teksto malonumas19) - tarsi žymi pačios problemos raidos etapus, kai buvo siūlomas skirtingas jos sprendimas. Teksto sąvoka pasirodė esanti ta sritis, kurioje įvyko Barthes'o mokslinės paradigmos pasikeitimas, tai yra perėjimas nuo kūrinio kaip struktūros, kurios funkcionavimas aiškinamas, sampratos prie teksto - metodologinių operacijų lauko20 - teorijos. Kadangi šis perėjimas 14 Эко Умберто, Отсутствующая структура. Введение в семиологию, СанктПетербург: Петрополис, 1998, 281. 15 Barthes Roland, Ledegrezerodel'ėcriture, Paris, 1953; Bartas Rolanas, „Nulinis rašymo laipsnis", vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Bartas R., Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, 22-65; Барт Ролан, „Нулевая степень письма", От структурализма к постструктурализму: французская семиотика, Москва: Прогресс, 2000, 50-98. 16 Barthes Roland, Mythologies, Paris, 1957; Baitas Rolanas, „Iš knygos 'Mitologijos'", vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Bartas R., Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991,66-133; Барт Ролан, Мифологии, Москва: Издательство Сабашниковых, 2000. 17 Barthes Roland, „Introduction a l'analyse structurale dės rėcits", Communications, Paris, 1966, № 8,1-27; Bartas Rolanas, „Pasakojimш struktūrinės analizės įvadas", vertė Genovaitė Dručkutė, Bartas, 1991, 225-264; Барт Ролан, .Зведение в структурный анализ повествовательных текстов", От структурализма к постструктурализму: французская семиотика, Москва: Прогресс, 2000,196-239. 18 Barthes Roland, S/Z, Paris, 1970; Барт Ролан, S/Z, Москва: Ad Marginėm, 1994. 19 Barthes Roland, LePlaisirdu tente. Paris, 1973; Bartas Rolanas, „Tekstomalo-numas", vertė Genovaitė Dručkutė, Bartas, 1991, 274-316; Барт Ролан, „Удовольствие ОТ текста", Барт Р., Избранные работы: Семиотика. Поэтика, Москва: Прогресс, 1994а, 462-519. 20 Textual Strategies: Perspectives in Post-Structural Criticism, ed. with an introd. by J. V. Harari, London, 1980, 38.

6

14 geriausiai iliustruoja intertekstualumo teorijos radimosi kelią, prasminga pateikti trumpą jo apžvalgą. Struktūralistinis Barthes'o laikotarpis - tai moksliškumo ir mokslingumo siekis. Jis kalba apie semiologiją kaip reikšmių mokslą, apie tai, jog struktūralistinės veiklos (nesvarbu, reflektyvios ar poetinės) tikslas - „rekonstruoti 'objektą', kad jis šioje rekonstrukcijoje tam tikru būdu atskleistų objekto veikimo ('funkcijų') taisykles"21. Taigi čia Barthes'o dėmesio centre yra tekstas kaip individualus universalių pasakojimo dėsnių įkūnijimas: kiekvienas pasakojimas turi tinkamą analizei struktūrą22, kurią įmanoma apibrėžti remiantis lingvistikos modeliu23. Tačiau jau šio laikotarpio darbuose pradeda formuotis būsimosios konotacijų teorijos ir konotatyvinės semiologijos apibrėžos. Problemos, su kuriomis susidūrė Barthes'as, jo pažintis su Jacąues'o Lacano, Michelio Foucault darbais, Michailo Bachtino dialogine koncepcija, Umberto Eco, Jacques'o Derrida ir Julios Kristevos mintimis privertė jį peržiūrėti savo nuostatas ir atsisakyti varžiusių rėmų, tiesiogine ir perkeltine prasme „atverti" tekstą. „Struktūralizmas nagrinėja savo objektą kaip produktą, kaip nejudrų ir tinkamą taksonomiškam aprašymui ir modeliavimui 'daiktą', o Barthes'o poststruktūralizmas, priešingai, siūlo perkelti dėmesį nuo struktūros semiologijos prie struktūravimo semiologijos, nuo statiško 'ženklo' ir jo tvirtos 'reikšmės' analizės prie dinaminio 'įženklinimo' proceso tyrinėjimo ir prasiskverbti į verdančią 'prasmių' arba netgi 'priešprasmių' magmą, žodžiu, pereiti nuo fenoteksto prie genoteksto"24. Fenotekstas (phėno-texte) ir genotekstas (gėno-texte) - Kristevos terminai25, sukurti pagal biologinių fenotipo ir genotipo sąvokų analogi21

159.

Bartas Rolanas, „Struktūralistinė veikla", vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Bartas, 1991,

22

Bartas Rolanas, „Pasakojimų struktūrinės analizės įvadas", vertė Genovaitė Dručkutė, Bartas, 1991, 226. 23 Ten pat, 227. 24 Косиков Георгий, „Ролан Барт - семиолог, литературовед", Барт, 1994а, 11. 25 Žr. Kristeva Julia, Semeiotike. Rechetches paur une semanalyse. Paris: Seuil, 1969, 280-283. 15 ją26. Fenotekstas - tai hierarchiškai organizuotas, struktūruotas semiotinis produktas, turintis gana stabilią prasmę. Pavyzdžiui, realiai egzistuojančios natūraliosios kalbos frazės, skirtingi diskurso tipai, žodiniai tekstai, įkūnijantys tam tikrą subjektyvią intenciją ir atliekantys instrumentinę funkciją. Jie skirti veikti komunikacijos partnerius. Fenotekstas - struktūra, paklūstanti komunikacijos taisyklėms ir numatanti sakymo akto subjektą ir adresatą. „Fenotekstas tai tik semiotinio objekto avanscena; už jo slepiasi 'antroji scena', kur vyksta intensyvus semiotinis darbas [...]. Šią 'antrąją sceną' Kristeva ir pavadino genotekstu [...]. Genotekstas - tai suvereni 'skirtumo' karalystė, kurioje nėra centro ir periferijos, nėra subjektyvumo, nėra komunikacinės užduoties; tai nestruktūraota prasminė daugybė, įgyjanti struktūrinį tvarkingumą tik fenoteksto plotmėje, tai savotiškas kultūrinis tirpalas, besikristalizuojantis fenotekste"27. Kristevos pasiūlyta fenoteksto irgenoteksto priešprieša primena plačiai žinomą Barthes'o opoziciją, supriešinančią dvi sąvokas - kūrinį ir tekstą: Barthes'o kūrinį galima sąlygiškai gretinti su Kristevos fenoteks-tu, o Barthes'o lėkšto sąvoką - su jos genotekstu. Barthes'o dėmesio objektu tampa ne struktūrą turintis kūrinys, o tekstas kaip struktūravimo procesas. Straipsnyje „Nuo kūrinio prie teksto" Barthes'as rašo, kad kūrinys apsiriboja apibrėžtu signifikatu, kuriam galima priskirti du reikšmės pavidalus: arba mes laikome jį atviru, ir tada kūrinys yra pažodinių reikšmių mokslo (filologijos) objektas, arba mes laikome šį signifikatą slaptu, gelminiu, kurio reikia ieškoti, ir tada

7

kūrinys priklauso hermeneutikos, interpretacijos (marksistinės, psichoanalitinės, teminės ir pan.) sričiai. Todėl, jo nuomone, peršasi išvada, kad visas 26 Genotipas - genetinė, paveldima organizmo konstitucija, jo visų genų visuma; vieninga sistema, kurioje bet kuris genas gali atsidurti sudėtingoje sąveikoje su likusiais genais. Fenotipas visų organizmo požymių ir savybių visuma, susiformuojanti jo individualios raidos metu. Susiklosto dėl genotipo ir gyvenamosios aplinkos sąlygų sąveikos. 27 Žr. Kristeva Julia, La rėvolution du langage počtigue: L'avant-garde a lafin du XJXe siėcle: Lautreamont etMallarmė, Paris, 1974,83-84; Косиков Георгий, „Ролан Барт - семиолог, литературовед", Барт, 1994а, 38. 16 kūrinys apskritai funkcionuoja kaip ženklas. O tekste, priešingai, sig-nifikatas iki begalybės atidedamas ateičiai. Logika, reguliuojanti tekstą, pagrįsta ne suvokimu (išaiškinimu, ką reiškia kūrinys), o metonimija; kuriant asociacijas, tarpusavio sąsajas, perkėlimus, sau išėjimą užsitikrina simbolinė energija. Kūrinys geriausiu atveju mažai simboliškas, jo simbolika greitai pavirsta į nieką, t. y. sustingsta apimta nejudrumo; tačiau tekstas ištisai simboliškas. „Kūrinys, suprastas, suvoktas ir priimtas kaip visa jo simbolinės prigimties visuma, - tai ir yra tekstas"28. Iš tokios teksto sampratos gimstanti Barthes'o teksto analizė nekelia tikslo registruoti ir aprašyti struktūrą, nemėgina pasekti, kas lemia tą ar kitą tekstą, nesistengia apibrėžti nei vienintelės prasmės, nei vienos iš galimų teksto prasmių. Tai - skaitymas-žaidimas, kuriame žodį žaidimas reikia suprasti atsižvelgiant į visą jo daugiareikšmiškumą. Žaidžia pats tekstas, ir skaitytojas taip pat žaidžia: jis žaidžia Tekstą (kaip žaidimą), ieško tokios praktinės formos, kurioje jis atkurtų save, tačiau siekia, kad ši praktika neapsiribotų pasyvia vidine mimeze (o pasipriešinimas tokiai operacijai kaip tik ir yra Teksto esmė), kartu jis žaidžia Tekstu. Tekstas, Barthes'o manymu, primena naujo tipo muzikinę partitūrą: šiuolaikinėje muzikoje atlikėjo vaidmuo sugriautas, jis verčiamas būti partitūros bendraautoriumi, savitai ją papildyti. Kaip kad muzikos kūrinys, tekstas taip pat reikalauja iš skaitytojo veiklaus bendradarbiavimo. Kodėl daugelis nuobodžiauja skaitydami sudėtingą tekstą, žiūrėdami avangardinius filmus ar paveikslus? Todėl, kad egzistuoja įprotis apriboti skaitymą vartojimu. O žmogus nuobodžiauja, kai jis negali pats kurti teksto žaisdamas juo, išnarstyti jį dalimis, paleisti jį veikti29. Pats ryškiausias Barthes'o siūlomos teksto analizės pavyzdys yra jo darbas S/Z (1979), šešis kartus apimtimi pranokstantis jame nagrinėjamą Honorė de Balzaco novelę Sarrasine. Barthes'o dialogas su Bal-zacu nukreiptas prieš teksto užsisklendimą, užsidarymą, apipavi17 dalintą pasisakymo baigtinumą. Barthes'as-poststruktūralistas atvirai perorientuoja savo kritikos tikslą, išreikšdamas abejonę modelio, pagal kurio taisykles sukuriama prasmė, egzistavimu. Ankstyvajam Barthes'ui naratyvas atrodo „ilgas sakinys", o vėlyvajam frazė nustoja būti teksto modelis. Maža to, Barthes'o, Balzaco skaitytojo, „veiklus bendradarbiavimas" visiškai sugriauna tekstą kaip struktūrą: jis dalija tekstą į smulkiausias „skeveldras" - minimalius vienetus, prieinamus siūlomai jų konotatyvinės reikšmės analizei, -leksijas (išskirdamas 561 leksiją), dėl to pokalbis apie prasmę apskritai darosi abejotinas30. Tokioje situacijoje sudėtinga kalbėti ne vien apie teksto komunikacinę funkciją, bet ir apie skaitytojo veiklos ribas. Knygoje S/Z Bart-hes'as rašo: Nėra nieko, kas egzistuotų anapus teksto, neegzistuoja ir tekstas kaip užbaigta visuma, kuri, kita vertus, būtų jo vidinio sutvarkymo, vienas kitą papildančių elementų suderinimo šaltinis. Reikia išlaisvinti tekstą nuo visko, kas jam netapatu, ir tuo pat metu išlaisvinti iš visumos jungo. Daugialypiam tekstui nebūdinga naratyvinė struktūra, gramatika arba pasakojimo logika. Jei kartais jos ir išnyra, tai tik tada, kai susiduriame su nevisiškai daugialypiais tekstais31. O savotiškoje 1974 m. mokslinėje autobiografijoje, įtrauktoje į knygą Semiologija kaip nuotykis, į klausimą „kas yra tekstas?" jis atsako taip (beje, ir pirmiau pateiktos, ir šios mintys priskiriamos tam pačiam jo pažiūrų raidos etapui):

8

Tekstas - tai ne estetinis produktas, o ženklinimo veikla; tai ne struktūra, o struktūrą kuriantis procesas; tai ne pasyvus objektas, o darbas ir žaidimas; tai ne savyje uždarų ženklų visuma, kuriai suteikta prasmė ir kurią galima atkurti, o erdvė, kurioje nubrėžtos prasminių postūmių linijos. Teksto lygmuo yra ne reikšmė, bet Signifikantas semiotine ir psichoanalitine šios sąvokos prasme32. 28 Барт Ролан, „От произведения к тексту", Барт, 1994а, 416-417. 29 Ten pat, 421-422. . 30 Čia kyla gana populiari nuolat išslystančios prasmės idėja. 31 Барт, 1994, 15. 32 Барт Ролан, „Семиология как приключение", Arbor Mundi, вып. 2, Москва, 1993, 82; Barthes Roland, L'Aventure sėmiologique, Paris: Seuil, 1985. 18 Taigi, viena vertus, jis apibūdina tekstą kaip absoliučiai amorfišką masę, su kuria skaitytojas gali daryti viską, kas jam šaus į galvą. Kita vertus, Semiologijos kaip nuotykio frazės (pvz., „struktūrą kuriantis procesas", „prasminių postūmių linijos") tarsi mėgina „užsikabinti" už sąvokų struktūra, struktūravimas33. Šį akivaizdų prieštaravimą tikriausiai galima vertinti kaip turintį poststraktūralistinį pobūdį, kaip nesąmoningą pripažinimą, kad tekstas, kuris yra metodologinių operacijų laukas, vis dėlto apriboja skaitytojo / interpretuotojo laisvę (prie šio klausimo dar teks grįžti). Su teksto sąvokos reikšmės kaita susijusi ir struktūralizmui bei poststruktūralizmui bendra autoriaus mirties idėja - atskiras filosofijos subjekto mirties (arba jo - subjekto - decentravimo) problemos aspektas. Bendrąją subjekto decentravimo problemą34 nagrinėjo Lacanas, Der-rida, Barthes'as bei Foucault. Pastarasis 1969 metais straipsnyje „Kas yra autorius?" kritikavo autoriaus, kaip suverenaus ir sąmoningo savojo kūrinio kūrėjo, sampratą. Jo požiūriu, autorius nėra neišsemiamas prasmių, kurios pripildo kūrinį, šaltinis. Jis nėra pirmesnis už savo kūrinius. Jis - tik tam tikras funkcinis principas, kuriam tarpininkaujant mūsų kultūroje įgyvendinamas apribojimo, išimties ir pasirinkimo procesas. Autorius - tai ideologinis produktas, kuriuo pažymimas prasmės plitimo būdas35. Foucault požiūriui į subjektą apskritai ir autorių konkrečiai pritarė daugelis mokslininkų. Bet labiausiai jį išplėtojo Rolandas Barthes'as. Jo autoriaus vaidmens apibrėžimas tapo poststruktūralistinės minties gaire. Barthes'o nuomone, nors autorius laikomas savo kūri33 Tą patį galime pastebėti ir Sarrasine'o analizėje, kurioje struktūralistinės priemonės akivaizdžiai susipina su poststruktūralistinėmis idėjomis: struktūralistinis klasifikavimo siekis nuolat ima prieštarauti pastaboms dėl to, kad įtraukiamų taisyklių ir terminų neverta suvokti pernelyg rimtai. 34 Tradicinis požiūris į žmogų kaip į individą (vientisą, nedalomą subjektą) pakeičiamas priešingu: žmogus suvokiamas kaipdividas - iš principo išskaidyta, fragmentiška, išardyta, netekusi vientisumo Naujųjų laikų asmenybė, kuri nebesuvokiama kaip tapati sau, savo sąmonei. 35 Foucault Michel, „What iš an Author?", Textual Strategies: Perspectives in Poststructuralist Criticism, ed. with an introd. by Harari, London: Methuen, 1980,159. 19 nio tėvu ir šeimininku, tekste nėra tėvystės įrašo. Teksto ir kūrinio metaforos čia dar labiau išsiskiria. Kūrinys yra savaime išaugančio, išsirutuliojančio organizmo vaizdinys, o teksto metafora yra tinklas. Tekstas gali išsiskleisti tik kaip elementų derinimo ir sistemiškos organizacijos padarinys. Be abejo, Autoriaus šmėkla gali pasirodyti Tekste, savo tekste, - bet jau tik svečio teisėmis. Jis čia negauna daugiau jokių tėvystės privilegijų, o tik vaidmenį žaidime, kitaip tariant, jis yra „popierinis autorius"36. Apibendrinant Barthes'o pažiūrų raidos rezultatus ir pokyčius, galima sakyti, kad jis: S abejoja teksto, kaip ženklo, struktūra (tekstas - tai ne stabilus ženklas, o jo atsiradimo sąlyga);

9

S laiko skaitytoją visateisiu teksto bendraautoriumi (autoriumi?)37; S kelia teksto sąveikos su kitais tekstais, t. y. intertekstualumo, problemą. Pati intertekstualumo problema nėra nauja38, tačiau pastaruoju metu jai skiriamas išskirtinis dėmesys, kadangi terminas intertekstua-lumas apibūdina šiuolaikinį postmodernistinį mąstymą kaip citavimo procesą. Intertekstualumo teorijos požiūriu, nuoroda į kitą tekstą, kuris gali egzistuoti to paties autoriaus tekstuose, kitame [gretimame] mene, gretimame diskurse arba ankstesnėje (ir net vėlesnėje) literatūroje, visiškai arba iš dalies formuoja teksto prasmę. Ši tezė leidžia konkretinti intertekstualumo teorijos objektą: tekstas kaip tarpusavio sąveikos su ki36 Барт, 1994а, 419-420. 37 Įdomu, kad šią tezę dar 1890 metais mėgino pagrįsti Oscaras Wilde'as esė „The Critic aš Artist", įtrauktame į rinkinį „Intentions". 38 XX amžiaus mokslinėje praktikoje seniai egzistuoja „šaltinių kritika" - skoliniu ir įtakų teorija, vartojanti reminiscencijos sąvoką, nagrinėjanti literatūrinės citacijos, imitacijos, stilizacijos problemas ir kt. Kaip pavyzdį galima pateikti tiek M. Geršenzono darbą ..Puškino plagiatai" (Гершензон М., Статьи о Пушкине, Москва, 1926,114-119), tiek klasikinę šia prasme Viktoro Žirmunskio knygą Baironas ir Puškinas (1924), birioje skoliniai fiksuojami kaip faktas, tačiau pats skolinimosi mechanizmas iškeliamas už tyrinėjimo ribų. 20 tais tekstais procesas. Orientuota į skaitytoją, ši teorija siūlo būdus taip suvokiamam tekstui analizuoti, modeliuoja skaitymo „mechanizmą", atsižvelgdama į jo praktinį taikymą. Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad tokiam (recepciniam) inter-tekstualumo teorijos suvokimui pritaria ne visi tyrinėtojai. Štai Igoris Smirnovas39 intertekstualumo teoriją laiko generatyvine, o interteks-tinius santykius - turinčiais ontologinį statusą. Jis stengiasi „konceptualizuoti teksto-teksto santykius literatūroje kaip kūrybinio akto pagrindą, tai yra kaip tekstą kuriantį santykį. Interteksto išskyrimas tampa išeities tašku generatyviniam procesui, dėl kurio pertvarkomi ankstesni ir kuriami nauji literatūros kūriniai, rekonstruoti [...]. Tai nereiškia, kad intertekstinė analizė padeda atkurti tikrąją meninės informacijos perdirbimo seką. Ontologiškumas šiuo atveju leidžia numanyti, kad intertekstas konstituojamas ne kaip išskaidomo teksto recepcijos, bet kaip teksto kūrimo proceso produktas"40. Galimybė suvokti intertekstualumą kaip teksto kūrimo teoriją atrodo abejotina. Pirma, apibrėždamas tarptekstinius santykius kaip kuriančius tekstą, Smirnovas iš esmės siūlo schemą tekstas pirmtakas + tekstas sekėjas (pre-tekstas •> tekstas). Generatyvinio proceso rekonstrukcija, jo požiūriu, įstengia pademonstruoti ir paaiškinti pradinio teksto perdirbimo principus, tai yra išskirti objektyvią (arba pretenduojančią į objektyvumą) pirminės estetinės informacijos apdorojimo schemą, atkurti konkretų tekstų, pirminių nagrinėjamo teksto atžvilgiu, „sąrašą". Kita vertus, Smirnovo abejonės pretenzijomis į objektyvumą verčia jį pripažinti tyrinėjimo paklydimų galimybę. Kitais žodžiais, jis abejoja objektyvumu ir kartu pretenduoja į autoriaus sumanymo identifikavimą. Būtent nuo to intertekstualumo teorija (tiek sąlygiškai griežta, tiek ir pačia plačiausia vėlyvojo Barthes'o ir Kriste-vos prasme) atsiriboja pirmiausia, ir neatsitiktinai: filologija (ir ne tik 39 Konstancos universiteto profesorius, Vienoje 1985 metais išėjusios ir Sankt Peterburge 1995 metais perleistos knygos Interteksto kūrimas (Порождение интертекста) autorius. 40 Смирнов Игорь, Порождение интертекста: элементы интертекстуального анализа с примерами из творчества Б. Л. Пастернака, Санкт-Петербург: Издательство СПбГУ, 1995, 5-7. 21

10

ji) neturi „instrumentų rinkinio" autoriaus sumanymo adekvatumui apibrėžti. Todėl pačios pretenzijos lieka tik pretenzijomis - kaip įrodyti, kad „tai" autoriaus sumanymas, o ne subjektyvi skaitytojo interpretacija? Antra, kadangi intertekstualumo teorija yra poststruktūralistinė, t. y. joje neegzistuoja vientisas subjektas-autorius kaip šaltinis ir autoritetas, ją domina ne atkūrimo, dešifravimo, bet prasmės kūrimo'procesas41 . Be to, kai prasmė jau pati savaime prarado apibrėžtos ir baigtinės statusą, noras ją dešifruoti atrodo itin nepatikimas. Intertekstualumas greta kitų recepcinių teorijų Intertekstualumo kaip recepcinės teorijos apibrėžimas leidžia ją lyginti su kitomis teorijomis, kurios domisi teksto suvokėju42. Nors tą pačią problemą galima suformuluoti ir kitaip: intertekstualumo teorijos vieta greta kitų šiuolaikinių teorijų, nes praktiškai visoms vienaip ar kitaip rūpi skaitytojo vaidmuo formuojant teksto prasmę. 4 ' Apie tradicinį generatyvinio (daugiausia mėginančio atsakyti j klausimą: „ką norėjo pasakyti autorius?") ir interpretacinio (bandančio apibrėžti, ką kalba tekstas nepriklausomai nuo autoriaus intencijų) požiūrių supriešinimą, apie problemas, susijusias su jų priešprieša, žr. antrąją skyriaus „Intentio Lectoris" dalį „A web of critical options" Umberto Eco knygoje: Eco Umberto, The Limits of Interpretation, Bloomington: Indiana U. R, 1990, 50-52. 42 Išsamesnę tradicijų, mokyklų, šiuolaikinių interpretacijos ir recepcijos teorijos problemų apžvalgą žr: Eco Umberto, „Intentio Lectoris: The State of the Art", Eco, 22 Daugelį amžių autoriaus-kūrėjo teisės atrodė neliečiamos. Tradicinį literatūros mokslą, meno pažinimą ir kitas sferas, susijusias su kūrybiškos ir genialios asmenybės kultu, įkvėpė AutoriausDievo idėja. Autoriaus biografija, jo nuomonė apie savo kūrinius, politinis ir socialinis kontekstas buvo nagrinėjami kaip autoriaus intencijų rekonstrukcijos pagrindas. Ir tekstas, kaip spėjama, turėjo tam tikrą autentišką, galutinai apibrėžiamą prasmę. Pagrindinis šio požiūrio bruožas buvo tikėjimas teksto galimybe atspindėti socialinę tikrovę ir autoriaus įsitikinimus. Teorijų, įkvėptų rusų formalizmo, prancūzų struktūralizmo ir anglų-amerikiečių naujosios kritikos, credo - tekstas, tekstas ir dar sykį tekstas. Čia prioritetas perkeltas nuo Autoriaus intencijos prie Teksto intencijos, jo struktūros. Formalioji teksto struktūra iš struktūralizmo pozicijų buvo nagrinėjama pati savaime ir dėl savęs pačios. Struktūralistinės analizės procesas yra ne kas kita kaip tekste glūdinčios absoliučios meninės vertybės iškėlimas. Tačiau būtent struktūralizmas nurodė kitus prieigos prie skaitytojo etapus. Kokia buvo esminė struktūralizmo pamoka? Įsisąmoninimas, kad centrą ir Dievo vietą užėmė struktūros efektas. O vėliau Autoriaus kultas užleido vietą Skaitytojo kultui. Tarp tekstų, atlikusių ypatingą vaidmenį keičiant požiūrį į autorių ir skaitytoją, verta paminėti Romano Jakobsono Lingvistiką ir poetiką (1952), kurioje skaitytojas laikomas visateisiu komunikacijos dalyviu. Ir tik po to Autoriui buvo leista „numirti", kad gimtų skaitytojas. Tarp pirmųjų naujo požiūrio į tekstą teoretikų buvo Umberto Eco. Jo atviro kūrinio idėja kilo 1959 metais43, nors pats Eco šiuolaikinių 1990; Suleiman S. R., „Introduction: Varieties of Audience-Oriented Criticism", The Reader in the Text, ed. S. R. Suleiman and I. Crosman, Princeton U. E, 1980; Stai-ger J., Interpreting Films. Studies in the Historical Reception of American Cinema, Princeton U. E, 1992; ReaderResponse Criticism: From Formalism to Post-Stmctura-lism, ed. by J. P. Tompkins, Baltimore: The John Hopkins U. E, 1980; Holub R. B., Reception Theory:A Critical Introduction, Methuen, 1984; Художественная рецепция и герменевтика, под ред. Ю. Борева, Москва, 1985. 43 Atviro kūrinio poetika, sukurta 1959 metais, tapo knygos/Kviras kūrinys pirmuoju skyriumi - Opera aperta, Milano: Marzorati, 1962; angį. vertimas: Eco Umberto, The Open Work, Cambridge: Harvard U. E, 1989 revised. v

11

23 interpretacijų teorijų apžvalgą pradeda nuo Wayne'o Bootho. Darbe Interpretacijos ribos** jis pažymi, kad visas teorijas, susijusias su literatūros tyrinėjimu, štai jau keli dešimtmečiai persekioja skaitytojo šmėkla. Siekdamas įrodyti šią tezę, jis mėgina pasekti, kaip ir kokiu mastu įvairūs tyrinėtojai ir skirtingos literatūrinės tradicijos nagrinėja skaitytojo vaidmens problemą, kurios atsiradimą nulėmė pakitęs požiūris į autorių. 1961 metais Boothas atsisakė realios autoriaus figūros ir prakalbo apie implikuotą [numanomą] (implied author) autorių45. Jo supratimu, rašytojas (realus autorius) rašydamas sukuria ne tiesiog idealų, beasmenį žmogų apskritai, bet numanomą savo paties variantą, kuris skiriasi nuo numanomų autorių, aptinkamų kitų kūriniuose. Kad ir kaip mes vadintume - „oficialiuoju rašančiuoju" arba „antruoju autoriaus aš", - akivaizdu, kad tai vaizdinys, kurį susikuria skaitytojas teksto suvokimo metu. Kad ir kaip autorius stengtųsi būti beasmenis, skaitytojas neišvengiamai atsikurs rašančiojo vaizdinį46. Be to, įvairiuose to paties autoriaus kūriniuose skaitytojas susiduria su skirtingais implikuotais autoriais. Pavyzdžiui, Henry Fieldingo romane Jonathan Wilde (Džonatanas Vaildas) numanomas autorius susirūpinęs visuomeniniais reikalais ir šiame pasaulyje pasiekusių valdžią žmonių nežabotos garbėtroškos padariniais. Kitame Fieldingo kūrinyje Joseph Andreivs (Džozefas Endriusas) autorius atrodo sąmojingas ir nerūpestingas, o paskutiniojo (Amelia) puslapiuose jis išsiskiria sentencijų rimtumu47. Iš esmės implikuotas autorius - tai autoriaus vaizdinys, kurį skaitytojo sąmonėje formuoja tai, ką Eco vadina teksto pasakojimo strategijomis (žr. toliau). Paskelbus Bootho koncepciją literatūros studijų erdvėje atsirado dvi nepriklausomos tyrinėjimų kryptys: struktūrinė-semantinė ir her-meneutinė. Pirmosios - struktūrinės-semantinės istorija prasidėjo 44 Eco, 1990, 46-50. 45 Booth Wayne, TheRhetoric ofFiction, Chicago: Chicago U. E, 1961. 46 Ten pat, 70-71. 47 Ten pat, 72. ,.. -. . . ,,::. : ,. . .,. ,,;,..... , • -. ' : ;,;,,,. 24 nuo rinkinio Communications 8, pasirodžiusio 1966 metais. Čia pirmą kartą buvo paskelbtas Barthes'o darbas „Įvadas į pasakojamųjų tekstų struktūrinę analizę" (1966). Jame Barthes'as (vis dar struktūralis-tas) kalba apie autorių, kuris negali būti sutapatintas su pasakotoju. Čia pat Tzvetanas Todorovas48 pateikia opoziciją pasakotojo vaizdi-nys-autoriaus vaizdinys ir stengiasi nauju rakursu permąstyti pirmtakų teorijas. Ir pagaliau Gerardas Genette'as49 pradeda plėtoti balso ir fokalizacijos teorijas. Aštuntajame dešimtmetyje, iškilus Kristevos teksto produktyvumo idėjai, po Lotmano ir Riffaterre'o darbų prasidėjo diskusija apie Ma-ria'os Corti50 ir Seymouro Chatmano51 išnagrinėtą sąvoką implikuotas skaitytojas (implied reader). Abu autoriai kildina savo sąvokos apibrėžimą tiesiogiai iš Wayne'o Bootho darbų, ignoruodami panašų apibrėžimą, pasiūlytą Iserio (plėtojusio kitą tyrinėjimų šaką) 1972 metais. O ginčo dėl neempirinio autoriaus (autoriaus „šmėklos") ištakas Corti įžvelgė Foucault straipsnyje „Kas yra autorius?" (1969). Į diskusijos sūkurį pateko ir Eco pozicija - jo nagrinėjama pavyzdinio skaitytojo52 koncepcija, paskelbta knygoje Skaitytojo vaidmuo (The Rok of the Rea-der)53, į kurią įtraukti esė, sukurti nuo 1959 iki 1971 metų. 48 Todorov Tsvetan, „Les categories du rėcit littėraire", Communications 8: L*ana-fyse structurale du rėcit, 1966. 49 Genette Gerard, „Frontiėres du rėcit", Communications 8: L ^analyse structurale du rėcit, 1966. 50 Corti Maria, An Introduction to Literary Semiotics, Bloomington: Indiana U. R, 1978 (italų leidinys - 1976). 51 Chatman Seymour, Story and Discourse, Ithaca: Cornell U. P., 1978.

12

52

Pagal recepcinių požiūrių tipologiją (žr. Staiger J., InterpretingFilms. Studies in the Historical Reception of American Cinema, Princeton U. R, 1992, 35-47), Eco teorija kartu su Barthes'o, Cullerio, Riffaterre'o, Fisho, Iserio teorijomis atstovauja textual-activated (aktyvaus teksto) požiūriui: tekstas nustato žaidimo taisykles skaitytojui, kurį konstituoja tekstinės konvencijos. Reader-activated (aktyvaus skaitytojo) ir context-activated (aktyvaus konteksto) teorijos pabrėžia (atitinkamai) skaitytojo aktyvumą arba recepcijos istorinio ir teorinio konteksto vaidmenį. Tačiau aktyvaus teksto koncepcija neveikia be aktyvaus skaitytojo ir be aktyvaus konteksto. Todėl tokia tipologija neatrodo pagrįsta. 53 Eco Umberto, The Role of the Reader, Bloomington: Indiana U. R, 1979. Įdomu, kad originali šio darbo antraštė - Lector in fabula. O jo angliškojo varianto pava25 Antrą - (neo)hermeneutmę - kryptį reprezentuoja vadinamosios Konstancos recepcijos mokyklos atstovo Wolfgango Iserio teorija, kurioje skaitytojo vaidmens problema tyrinėjama kitame teoriniame kontekste (Gadameris, Ingardenas, Jaussas)54. Nors ir trumpai apibūdinant tradiciją, reikia apibrėžti svarbiausio jos atstovo - Hanso Georgo Gadamerio - esmines koncepcijos nuostatas. Anot Gadamerio, „hermeneutika pagal pirminę paskirtį buvo menas pačiam interpretuojant išaiškinti ir perteikti tai, kas pasakyta kitų ir pasiekia mus kaip tradicija, jeigu tai nėra tiesiogiai suprantama. [...] Hermeneutikos sritis iš principo ima aprėpti visas prasmės išraiškas. Prasmės išraiškos - tai pirmiausia visi kalbiniai pasakymai. Ne be pagrindo hermeneutikos - meno perduoti tai, kas pasakyta svetima kalba, kad kitas suprastų, - pavadinimas kilo iš Hermio, dievų žinios aiškintojo žmonėms, vardo. Prisiminus šią hermeneutikos pavadinimo kilmę, pasidaro visiškai aišku, kad čia susiduriame su kalbos vyksmu, su vertimu iš vienos kalbos į kitą, taigi su dviejų kalbų santykiu. Tačiau kadangi versti iš vienos kalbos į kitą galime tik suprasdami to, kas pasakyta, prasmę ir atkurdami ją kitos kalbos terpėje [Medium], tai toks kalbos vyksmas suponuoja supratimą"55. dinimas (The Role of the Reader) buvo adaptacijos prie kalbos konvencijų rezultatas: Eco paaiškina, kad jeigu lotyniška antraštė būtų išversta pažodžiui, ji netektų prasmės. Originalus pavadinimas - tai perfrazuotas Italijoje populiarus priežodis „lupus in fabula", vartojamas situacijoje, kai kas nors, apie kurį ką tik kalbėjo čia esantys, netikėtai pasirodo (lietuvių kalba tai būtų: „vilką mini - vilkas čia"). Vietoje „vilko" [lupus] (pasakos personažo) originaliame pavadinime Eco mini skaitytoją. O amžininkui, įsisąmoninusiam „skaitytojo likimą", suprantama, kodėl jis „lengvai atmenamas" (Žr. Усманова Альмира, Умберто Эко: парадоксы интерпретации, Минск: изд-во БГУ, 2000, 130). 54 Iser Wolfgang, The Implied Reader: Patiems ofCommunication in Prose Fiction from Bunyan to Beckett, London, 1974; Iser Wolfgang, The Act ofReading, London, 1974; Ingarden Roman, The Literary WorkofArt, Evanstone, Ш., 1973; Jauss Hans Robert, „Literary History aš a Challenge to Literary Theory", New Directions in Literary History, ed. Ralf Cohen, London, 1974,11-41; bendra apžvalga: Eagleton Terry, (vadas l literatūros teoriją, Vilnius: Baltos lankos, 2000; Борев Юрий, „Теория художественного восприятия и рецептивная эстетика, методология критики и герменевтика", Теории, школы, концепции, Москва, 1985, 3-69. 55 Gadamer Hans-Georg, „Estetika ir hermeneutika", Gadamer H.-G., Istorija. Menas. Kalba, sudarė ir vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999,58. 26 Pagrindinės filosofinės (paties Gadamerio apibrėžimas) Gadamerio hermeneutikos sąvokos yra supratimas ir interpretacija. Aptariamų problemų kontekste ypač svarbu pabrėžti filosofo tezę apie kalbinę supratimo esmę, apie supratimo procesą kaip kalbos įvykį56. „Bet koks mūsų mąstymas ir pažinimas visuomet suponuoja kalbinį pasaulio aiškinimą"57. Supratimo kalbinę prigimtį lemia tai, kad supratimas gali kilti tik kaip dialogo padarinys. Ką nors išsakyti - vadinasi, atsakyti į kieno nors užduotą klausimą: „Tik už kokio nors pasakymo slypintis klausimas suteikia jam prasmę"58. O

13

tai ir yra dialogas. Šiuo atžvilgiu galima prisiminti ir Michailo Bachtino žodžius, akivaizdžiai atliepiančius Gadamerio minčiai: „prasmėmis aš vadinu atsakymus į klausimus. Tai, kas neatsako į jokį klausimą, mums yra netekę prasmės"59. Tačiau vartodami Gadamerio sąvoką supratimas mes neturime pamiršti ypatingų Martino Heideggerio suteiktų konotacijų: supratimas nėra viena pažinimo „sudedamųjų dalių" (kartu, tarkim, su aiškinimu), - tai veikiau egzistencijos charakteristika, žmogaus būties būdas. Todėl pats interpretavimas suvokiamas ne kaip išorinė procedūra (ar tikslas), bet kaip egzistencinė interpretatoriaus būsena. Pagrindinis hermeneutinės teksto interpretacijos principas formuluojamas taip: „visumą reikia suprasti remiantis paskirybe, o pa-skirybę - remiantis visuma. [...] dalys, kurias apibrėžia visuma, savo ruožtu apibrėžia šią visumą"60. Ši formuluotė yra ne kas kita kaip hermeneutinio rato apibrėžimas, kurį Gadameris papildo dar viena charakteristika, jo vadinama pilnatvės numanymu: „Šitaip suformuluočiau prielaidą, vairuojančią bet kokį supratimą. Ji reiškia, kad suprantama tik tai, kas tikrai sudaro pilnutinę prasmės vienybę. Skaitydami tekstą, visuomet darome šią pilnatvės prielaidą"61. 56 Žr., pvz., Гадамер Ганс-Георг, „Язык и понимание", Гадамер Г.-Г., Актуальность прекрасного, Москва: Искусство, 1991, 43-44. [Nors tai ne vienintelis darbas, kuriame jis dėsto tą pačią mintį.] 57 Gadamer Hans-Georg, „Žmogus ir kalba", Gadamer, 1999,82. T ч 58 Gadamer Hans-Georg, „Semantika ir hermeneutika", Gadamer, 1999,104..,. .'t «Бахтин, 1986, 369. 60 Gadamer Hans-Georg, „Apie supratimo ratą", Gadamer, 1999,27. 61 Ten pat, 31. 27 Taigi hermeneutikoje iki Gadamerio interpretacija iškyla kaip išankstinis, pirminis supratimo etapas ir būtina sąlyga, o supratimas savo ruožtu yra interpretacijos rezultatas. O filosofinėje hermeneutikoje padėtis pasikeičia: kadangi interpretatorius iš pat pradžių turėtų būti įtrauktas į interpretuojamo teksto vidų, griežtos ribos tarp interpretacijos ir supratimo nustatyti neįmanoma. Kad būtų galima suprasti tekstą, būtina jį išsiaiškinti (interpretuoti), tačiau tam, kad būtų galima jį išsiaiškinti, būtina turėti (arba įgyti) išankstinį supratimą apie jį: „Kas nori suprasti tekstą, nuolatos daro apmatus. Kai tik pasirodo pirmoji teksto prasmė, interpretatorius iš anksto apmeta sau visuminę prasmę. Savo ruožtu pirmoji teksto prasmė pasirodo tik todėl, kad tekstas skaitomas jau laukiant tam tikrų dalykų, skaitomas tam tikros prasmės link. Tokių išankstinių apmatų, aišku, nuolat peržiūrimų atsižvelgiant į tai, kas pasirodo toliau gilinantis į prasmę, plėtojimas ir yra supratimas to, kas parašyta"62. Be to, viena vertus, Gadameris tarsi nutrina supratimo kriterijus ir mastelius, išnyksta interpretacijos teisingumo garantijos, nėra reikalo kalbėti ir apie autoriaus intencijas: „Meno kalba suponuoja pačiame kūrinyje glūdinčią prasmės gausą, kuri padaro kūrinį neišsemiamą, kad ir kiek bandytume jį išversti į sąvokas. Dėl to mėgindami suprasti meno kūrinį negalime pasitenkinti patikima hermeneutikos taisykle, kuri sako, kad teksto keliamą uždavinį suprasti aprėžia mens auctoris (autoriaus mintis, intencija, kūrinio sumanymas). Priešingai - kaip tik pritaikius hermeneutinį požiūrį meno kalbai paaiškėja, kad subjektyvaus manymo anaiptol nepakanka supratimo objektui apibūdinti"63. Kita vertus, kaip įmanoma ir apskritai ar įmanoma galvoti apie kriterijus ten, kur kalbama apie suvokimą kaip interpretatoriaus būties būdą? Tęsdamas Gadamerio hermeneutinę tradiciją, tačiau ją schematizuodamas, tarsi naikindamas jos egzistencines savybes, Iseris mėgina suderinti hermeneutikos nuostatas su tam tikrais struktūralizmo 62 Ten pat, 29. У*а 63 Gadamer Hans-Georg, „Estetika ir hermeneutika", Gadamer, 1999,61. Į 28

14

elementais. Pirmojoje Iserio knygoje64 ši idėjų samplaika beveik nepastebima - ji pasireiškia vien nuorodomis į Mukarovskį. O antrojoje65 beris pagrindžia savo mintis, cituodamas Jakobsono, Lotmano, Hirs-cho, Riffaterre'o ir ankstyvuosius Eco darbus. Atspirties tašku pasirinkęs Romano Ingardeno pasiūlytą literatūrinio kūrinio neapibrėžtumo kategoriją, Iseris sudaro literatūrinio teksto tuščių vietų arba neapibrėžtumo ruožų (indetermimcies) koncepciją. Jo požiūriu, tekstas yra savotiška schema, pasižyminti vidine logika ir apriorine prasmės vienybe. Ji sudaryta iš tarpų, tuščių vietų ir neapibrėžtumo ruožų, kurie aktyvina skaitytojo sąmonę, skatina intensyviai ieškoti interpretacijų ir pagaliau kuriuos privalo užpildyti ir paaiškinti (konkretizuoti, Iserio terminais) skaitytojas, kad atkurtų minėtą prasmės vienybę. Pagrindinė, esminė skaitytojo užduotis - sujungti teksto vienetus taip, kad atsirastų ne tik prasmė, bet ir įprasminta vienovė. Beje, Iserio požiūriu, vienintelės teisingos interpretacijos galimybė -iliuzija. „Neapibrėžtumai" gali būti interpretuoti įvairiausiai (net absoliučiai priešingai), tačiau rezultatas turi būti tam tikra vienovė. Iserio numanomas skaitytojas (implied reader) turi atskleisti potencialią teksto reikšmių daugybę. Dirbdamas su žalia medžiaga, koks atrodo esąs parašytas, bet dar neperskaitytas tekstas, skaitytojas turi teisę daryti išvadas, sudarančias palankias sąlygas daugybei teksto ryšių ir referencijų atverti. Sekdamas Mukarovskiu, Iseris mano, kad implikuotas skaitytojas nustato naujas skaitymo formas66, kurios vėliau praranda pirminio emocinio suvokimo naujumą ir yra „formalizuojamos" prisitaikant prie platesnių skaitančiosios publikos sluoksnių skonio. Idealiu atveju toks skaitytojas privalo suprasti visas teksto konotacijas. 64 Iser Wolfgang, Der implizite Leser, Mimich: Fink, 1972; Iser Wolfgang, The Implied Reader, Baltimore: John Hopkins U. E, 1974. 65 TserV/olfgan&DerAktdesLesens, Munich: Fink, 1976;IserWolfgang, TheAct ofReading, Baltimore: John Hopkins U. R, 1978. 66 Be to, kai kurie tekstai (elitiniai, pavyzdžiui, Joyce'o romanai) orientuoti j „naujo" tipo implikuotąjį skaitytoją, kadangi anaiptol ne kiekvienas gali visapusiškai suvokti tokį tekstą. 29 Nepaisant visų naujovių, Iserio koncepcijoje mes iš esmės susiduriame su hermeneutinio rato idėja: tam, kuris pradeda skaityti tekstą, yra būdinga išankstinė nuostata, įsivaizdavimas to, kuo gali būti šis tekstas (Gadamerio išankstinio supratimo terminas). Išankstinės nuostatos suformuota mūsų skaitymo strategija yra nuolat koreguojama paties teksto, ši tarpusavio sąveika grįsta hermeneutiniu principu -„dalys apibrėžiamos visumos ir savo ruožtu apibrėžia visumą". Todėl skaitytojas „įpareigojamas atkurti tekstą taip, kad nepažeistų jo vidinio nuoseklumo. Iserio siūlomas skaitymo modelis yra iš esmės funkciona-listinis: dalis privalu tiksliai derinti prie visumos"67. Taigi formaliai tarsi atviras tekstas recepcijos estetikoje faktiškai yra „uždaras". Kartu recepcinis požiūris sunkiai duodasi apibrėžiamas prasmės kūrimo /atkūrimo terminais. Viena vertus, skirtingų interpretacinių sprendimų galimybė, atrodytų, leidžia kaip analizės užduotį įvardyti prasmės kūrimą. Kita vertus, sąmoninga orientacija į apriorinę prasmės vienybę, į interpretaciją kaip visumos siekį (pasąmonės lygmeniu jis egzistuoja gerokai dažniau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio), faktinis teksto „uždarumas" veikiau suteikia galimybę kalbėti apie jo prasmės atkūrimą (apie galimų prasmių rekonstrukciją). Abiejų krypčių (struktūrinės bei hermeneutinės) atstovų teorijoms būdingas skirtingas teorinis statusas, tačiau svarbiausia - tai bendras tyrinėjimų atmosferos pokytis, susijęs su domėjimusi skaitytojo vaidmeniu teksto suvokimo procese. Naujos estetinių ir semiotinių tyrinėjimų tendencijos buvo neatsitiktinės ir neturėjo sprogimo bruožų. Tai buvo nuosekli pažiūrų transformacija ir tam tikri sintezės bandymai68 . Šiuo atžvilgiu intertekstualumo teorija, atsiradusi šiuolaikinių tyrinėjimų erdvėje, yra artimesnė pirmajai krypčiai, kuriai atstovauja Barthes'as, Genette'as, Kristeva ir kiti. ; ..4,;. 67 Eagleton, 2000, 90.

15

68

Kaip dar vieną pavyzdį Eco pateikia Roberto Holubo knygą „Reception Theory" (London: Methuen, 1984), kurioje greta vokiečių recepcijos teorijos pirmtakų minimi rusų formalistai, Ingardenas, Mukarovskio estetika, Gadamerio hermeneutika. 30 Teorijos kilmės problema ir jos pagrindinės sąvokos Intertekstualumo teorijos šaltinių apibrėžimas bei intertekstualumo atstovų „sąrašo" formavimas yra nelengvas uždavinys, nes kiekvienas tyrinėtojas savaip išplečia vienų ir kitų ratą. Intertekstinio diskurso kertinės figūros neabejotinai yra Michailas Bachtinas ir Julia Kristeva. Tačiau požiūris į Bachtino ir Kristevos pirmtakus skiriasi. Tarkim Judith Štili ir Michaelas Wortonas69 teigia, jog intertekstualumo idėjų ištakas galima matyti Platono dialoguose bei Michelio de Montaigne'io veikaluose. O vėliau graikų ir prancūzų filosofų idėjas išplėtojo Michaelas Riffaterre'as, Jacąues'as Derrida ir Haroldas Bloomas. Toks požiūris tiek į idėjų ištakas, tiek į jų reiškėjus kelia abejonių, kurių vieną verta paaiškinti iš karto, o kitas teks pakomentuoti kiek vėliau. Bloomo teoriją70 galima laikyti intertekstine tik tiek, kiek ji yra įtakos ir intertekstualumo koncepcijų sintezės bandymas: orientacija į subjektą neleidžia jo laikyti „intertekstualistu", tačiau kai kurias intertekstualumo teorijos idėjas galima įžvelgti ir jo pažiūrose. 69 Intertextuality: Theories and Practices, ed. J. Štili, M. Worton, Manchester, New York, 1990. 70 Haroldo Bloomo literatūrinės įtakos teorijos esminė nuostata numano autoriaus „rungtynes" su pirmtako(ų) tekstais, kai pirminis tekstas radikaliai transformuojamas. Šią transformaciją jis vadina klaidingu skaitymu [misreading]. O gimsta jis kaip įtakos baimės [anxiety afinfluence] rezultatas. Todėl rimtas, vertas dėmesio kūrinys, sąlygotas kovos su pirmtaku(ais), visada suponuoja baimę, egzistencinį ilgesį, nerimą, įkūnytą retorinėmis figūromis, įtakos baimės tropais. (Žr. Bloom Harold, TheAmdety oflnflu-ence, London, 1975; Bloom Harold, A Map of Misreading, London, 1975; Хэролд Блум, Страх влияния. Карта перечитывания, Екатеринбург: Издательство Уральского университета, 1998.) 31 Kitokios nuomonės laikosi Michailas Jampolskis71. Jis pagrįstai kildina teoriją iš trijų šaltinių: Jurijaus Tynianovo bei Michailo Bachtino teorinių pažiūrų ir Ferdinando de Saussure'o anagramų koncepcijos. Tynianovo darbuose išskiriamos dvi idėjos, kurios turėjo įtakos intertekstualumo sampratos formavimui: 1. Parodijos, kaip dviplanio teksto (parodijos prasmės susiformavimo mechanizmą sudaro teksto sąveika su kitu, parodijuojamu tekstu), idėja72. 2. Idėja, kad kiekvienas teksto elementas turi konstrukcinę funkciją, kylančią iš dviejų santykių tipų: S iš santykio su kitų sistemų elementais, įskaitant neliteratūrinius, buitinius ir kitus, kyla autofunkdįa; S iš santykio su tos pačios sistemos elementais kyla sinfunkcija73. Antroji idėja leidžia įtraukti į santykių lauką visiškai kitokio pobūdžio reiškinius74, skirtingų meno rūšių tekstus. Jay'aus Claitono ir Erico Rothsteino75 nuomone, intertekstualumo istorija prasidėjo nuo Ferdinando de Saussure'o idėjų perprasmi-nimo, pateikto Derrida darbe Apie gramatologiją (1967)76. O vėliau, plėtojant Kristevos pradinius teiginius, susiformavo trys kryptys: