Gilbert Keith Chesterton
ORTODOKSIJA
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
aidai 1998
ISBN
9986-590-56-6
tel ...
62 downloads
996 Views
12MB Size
Report
This content was uploaded by our users and we assume good faith they have the permission to share this book. If you own the copyright to this book and it is wrongfully on our website, we offer a simple DMCA procedure to remove your content from our site. Start by pressing the button below!
Report copyright / DMCA form
Gilbert Keith Chesterton
ORTODOKSIJA
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
aidai 1998
ISBN
9986-590-56-6
tel Vertimas j lictuvill k.
-
Rasa
Drazdauskicnė,
l99ti
TURINYS
R. Drazdauskienė. Trubadūras ir jo svajonių š;tlis ............... 7 . .....•....•...
11
DE.PROTIS ........... ..
···············································
16
.......................... .................... 34
!VADAS, GINANTIS VISA KITA ......
lt. Ill.
MINTIES SAVIŽUDYBĖ
IV.
El.FŲ ŠALIES
V.
PASAULIO VĖLIAVt\ . .
.......... 5'2
ETIKA......................... .
.................................. ....... 15
PAR A D O KS AI ... ..................................... 93
VI.
KIUKŠČIONYHĖS
VII.
AMŽINOJI REVOLIUCIJA ............
....... 117
VIli. ORTODOKSIJOS ROMANTIKA ..
........................... 143
IX.
AUTORITETAS IR NUOTYKIŲ IEŠKOTOJAS . .
.... ...... 162
TRUBADŪRAS IR JO SVAJONIŲ ŠALIS
.,A!'. trokštu iša ilk i nti savo tikėjimą, nes jis y pač gerai ati d vas i n i poreiki p až j stam us d alyk u s ju ng ti su nepa7.jstamais, kurj krikščionybė teisingai pa vad i no roman tika." Didžiausia entuziasto ir romantiko Chestertono pagy· ra krikščionybei - pripažinimas, kad ji išsaugo ir puoselėja nu otyk i ų ir romantikos dvush1. Jūsų rankose - nu otyk ių rom a niiS, p ri me n a nt is stebukl inę pasaką. Jame knibždėtc kn ibž da keb;čia u sių sutvėrimų - ir žmogus-vi5čiukas, ir ke le tas mėlynų tigrų, ir padangėsna kylant ys skarm ali ai , ir b e s i ju ok i a nti, OOkanti gam iu, ja u ne snioji šv. P r anci škau s sesutė. Pagrindinis šio romano heroj u s nerangus, naivus ir atkak lus, toks išplėstakis trubadūras (pasiskolinus paties 11utoriaus mėgstamiausią v i d u ra mžių riterystės laikų metaforą), ieškan tis išsvajotos .šulics; visi jam tvirtina, kad klajoti n c rimta, pa ik a ar net pavojinga, tat:iau jaunik ait:io dvasia alksta nuoty kiiJ, ir jj pradžiug i ns net baisiausias slibinas, mat, kur sl i b i nai, ten knrnlaitės. Jo nepatenki na beveik geri ar beveik t eis in gi dalykai, nes būdamas tyros sielos ir aštraus proto suvoki a. kad idealo ieško ne ve l tui. Ku ip dera pasakai, hero jau s norai, o kartu k ei st u būdu ir mūsų slapti troškimai, galiausiai iš sipildo. T.,i kvapą gniau žianti dv;.ISios kelionės istorija, ir kui uiverčiame paskutini jos p u slap j , akies kampeliu d i rst el i me i paskutinės paslapties kraš t eli - "kartais vaizduojuosi, ka d tai jo džiaugsmas",- mūsų pačių sielose atgyja tolimų kclionill nerimas ir a nos stebuklingos ša li es ilgesys. Ši knyg a iš esmės ne reikal auj a papildomo j vado. o tai, kil reikia, autorius pasakė sav a ja me "Įv a de , ginančiame visu kiUI". Ti esa, autorius tvirtino, kad jo istorijn iš esmės nuobo di, o pateisinti j
I. ĮVADAS, GINANTIS VISA
KITA
Ši<J knygą gali pateisinti tik tai, kud ji yra ;usakas j iššūkj. Kil numo jgauna net prastas šaulys, priėmę s kvietimą dvikovon. Neseniai parašiau kelis skubotus, bet nuoširdžius s traips nius bendru ,_.Erezijos" pavadinimu; tada keletas krilikl), kurių intc ligcncij<J nuoširdžiai gerbiu (galiu a tskirai paminėti p u n � G. S. Strcctą) pareiš kė, esą, hcpigu man visiems liepti laikytis ma nosios kosmoso lcnrijos, kai visk
rinės sistemos klaidų išmokau to, ką būčiau galėjęs pcrskili tyti katekizme, j eigu hūčiuu kiltckizmą sknitęs. Gali hflti jdomu (arba ne) sužinoti, kaip
ga l iausiai
unarch ist ų klube ar Babi
hmo šven tykloje atradau tai, ką galėjau rasti nrtimiausios pa rapijos bažnyčioje. Jeigu kam nors bus j domu sužinoli, kaip lau kuose ar žodžiai, užra š yti
emi omni buso
gėlės,
žydinčios
š ono,
pol i tinės nesėkmės ar jaunystės kančitlS tam tikra tvar
ka susiklostė, kad sukur111 Iam tikrc1 ortodoksalios krikščio nyb ė s j sitikinimą , - l o ks žmo gu s gali perskuityli ši
me, kad mes �utariamc dėl sm ulkm enų; tarkime, kad kai tas
praeivi s praėjo tavtrs nepast e bėjęs. tai buvo tik jo klast a ; ta r k i me, kad poli cini n ku s lavo pavardės paklausė tik todėl, kad iš anksto ją žinojo. Bet kiek dau g la i mi ngc� nis g alėt u m būti, jei s u prastum , kad šiem� žmonėms tu visiškai ner ūp i . Kie k d au g er dvės jg a utų tavo gyvenimas, jei j a me mažesn ę vi etą u ž imH! tilV�Isis aš, jci ga lėt um tikn1i žvelgti j žm(mc s su p;lpras čiausiu smalsumu ir džiugesiu, jei ge bė tum matyt i juo s tokius, kokie yra- ku pinus s a u lė to ego izm o ir vyriško abejingumo. Pradėtum ja i:; d o mė ti s , ne:; jie tavimi nesidomi. B:;i,•cržtum iš mažyčio akj rėžiančio tcoltrėlio, kuriame be perstoju vaidi
t drama ir pasijustum po laisvesniu dan gatvėje, p i l n oje nuostabiausių žmoni ų, ir visi jie tim nepažjstami." Arba i m kime kitą atvej i: žmogui, kuris skelbia si tur js teisę j An gl ij os karūnOj, impulsyviai knieti atsakyti: .,'l't:hūnie taip. G a l tu ir žinai, kad e.s i Anglijos k;mliius, bcl kodėl tau tai šil aip rū pi ? Vienu didingu veiksmu su1elk dva sios jėgas ir t a ps i žmogu m i ; g alė s i iš auk.!;to žiūrėti i visu:; ž emė s karalius." Arba las trečias at veji s , kai žmogus sa kosi esąs Kristus. Jeigu p
erezijos, bet siekia išb l ašky ti t;ll'si apž avu s. Nei moc.l c rnusis mnkslas, nei senoji re l igij a netiki visii'.ka Tculogija atmeta tam tikras mintis, vac.linda· mn jas šventvagiškomis. Mokslas irgi atmeta tam tikras mintis, vntlinc.lamas jas ligūstomis. Pavyzdžiui, kai ku r io se religinė se bendrijose žmonės daugiau ar mažiau buvo skat im1 m i negal nuginčyti jos kaip
mi}stymo l a i sve.
voti apie lyties klausim us. Naujoje mokslinėje visuomenėje žmonės akivaizdžiai skatinami ne g a l vo t i apie m i rt i - j i pri·
pažjstama faktu, tačiau šis faktas yra ligūstas. tvlod e rniaj a m mokslui susidūrus su tais, kuriiJ l igūstumas dvelkia manij a , grynoji l og i k a jam rūpi d a r m a ž i a u negu šokančiam d crv i 'ui. Tokiais a t vejais maia, ki!c.l nelaimi ngasis trokštų teisybės; jis turi gcisti sve ikatos. Bgdhėti j j tega l i tik akl
g al i sustab
dyti pove i ki. Determinizmas taip pat sėkm in ga i guli nuvesti
29
p rie žiaurumo, kaip ir prie ba i l um o . Determinizma5 nėra ne sude r ina m ns su žiau r i u elgesiu nu sik a l tėl ių atžvilgiu. J i s ne suderinamas (galbūt) su kilniu elgesiu nusikaltėlil1 a tžvil giu, su k re i p i m usi i aukšlesniuosius jų j ausm u s , su jų m ora li nė s kovos s k a t in i m o . Dctcrministas ncliki, kad verta a pc l i u oti j valią, bet j is tiki, kad galima pakeisti aplinką. Jis n e t uri te i s ės sakyli nusidėjėliui "cik ir daugiau nehenusidėk'', nes nusidė jėlis n e ga l i to ncdaryli. •tačiau jis gali jkišti n u s i d ėjėli i ver d a n t i n l iej ų , nes n li eju s - tui a pl inka . ·n1igi p ieši an t determi nisto fi gū rą, iš ryš kėj a ran t a s t iš ki pu m i šė l io figūros kontūnai. Ab i ej ų p oz icij o s p an aši os : j jas n ė ra ką atsakyti , tačiau jų toleruoti irgi negalima. Be abejo, visa tai tinka ne tik m a t e r i a li st ui . li.IS pal s tinku i r kilam speku liatyviosios logikos krašlutinumui. Yra da ug ba is e s n ių s kc pt i klJ n eg u ma n a n t i ej i, kad visko pradžia buvo materija. Ga l i ma s utikt i s k e ptik ą, ma na n tj, kad visko pra džia - jis pats. Jis abejoj a ne ange l ų ar ve ln i ų , bet ž m onių ir karvių egzistavimu. Jo palies d ra u gu i jam atrodo esa) j o susikurti milai. Tai jis s u k ū r ė savo tėvą i r m o l i n ą . Š i klaiki fantazija kažk uo labai patraukli šiek tiek m i stiškam mūsų dienų egoizmui. Tas leidėjas, kuris manė, kad žmonės prasi· muii, jeigu tikės savimi, tie antžmogio sekėjai, nuolato.10 jo idknntys veidrodyje, tie r ašyt oj u i, kurie šneka a p i e savo as menybių Įtaką, o ne upic gyvybės kūrimą pasauliui - visi šie žmonės iš tikrųjų stov i t i k per žingsneli nuo siaubingos tui tumos. Kui visas toki žmogų supimtis gerasis pasaulis ap· ju od i n ta s virs m e l u, kai draugai išnyks kaip va id u o k l i a i . o p a sau l i o pamatai sugrius, kai žmogus, netikintis jokiu daly ku i r jokiu ž mogu m i, liks vienas, apsuplas savo košmarų tada virš jo galvos bus už ra šyl a s d i d ysis individu alisto moto, k u p i n a s rūsčios iro n ij os . Žvaigždės virs. m a žyč i a i s taškel iais smegenų tamsybėje, m o t i nos veidas taps jo paties pami!iiu s i o pie�luko eskizu ant kameros sienos. Tačiau v i rš durų b u s užrašyta kraupi tiesa: " J i s ti ki savimi". JO
"lhčiau mum� čia svarbu tik pastebėti, kaU šis pancgoistiš kraštutinumas pasižymi tuo pačiu pnn\C.loksu, kaip ir kitas - matcrialilmo - krašmtinumas. Jis lygiai taip pat išsa mus teoriškai ir taip pat luošinantis praktiškai. Paprasčiausiai .;,ją sąvoką išrcikšimc pasakę, kad žmogus gali patikėti, jog jis ncpali;mjamai sapnuoja. Savaime aišku, dėl paprastos prie žasties jam nc:galima suteikti jokil! pozityvių jrndymų, jtiki mmčil!. kad jis nesapnuoja: mat nerasime jokių jrodymų, kurių jis negalėtų gauti sapne. Rct jeigu žmogus imsis deginti Lon doną sakydamas, kad ekonomė tuoj pažadins ji ir lieps eiti pusry�ių. turėtume jj sučiupti i r kartu su kitais logika is užda ryti i vict
Kad tokia m a no p rielaid a ne bū t ų p av a d i nta nepagrista, t ikriausiai d er ė t ų , nor s i r riz i ku oj nn t ntsihosti. grcilo5inmis apžvelgti svarbiausias mod c rnioj o m:Įstymo madas, k u r io5 o;tubdo pnčią mintj. 1bki u poveik i u iš dalies pas ižymi mate· riillizmn.'i ir visko l aiky mas asm en i n e i l i u zij a - ju k je igu p ro t as yru mechaniškas, m'lstymas n ega l i ke l ti d ideli o j a u d ulio , o jt:igu kosmosas ne re a l us, tai n ėr a api e ką nė galvo li. ·načiau Siais atvej a is poveiki s netiesioginis ir ab ej ot i n as . Kartais jis būna ti esi og i ni s i r a išku s, pavyzdžiui, kalbant apie tai, k ą p r i im ta vnd i n t i e vol i ucij a . Evoliucija - geras mod ern aus intelekto, kuris sugriauna tik save, pa\o-yzdys. Tai gali būti neka ltas m oks li š k as a p r a šy mus, k aip a t s i rado tam tikri žemės o bj e ktai ; bet jeigu už s i mo j a m a j ką nors daugiau, tai imamas pulti pats mąsty mas. Jeigu evoliucija ką nors s ugriaun a , tai tik rac ion a li z m ą , n ne re lig iją. Jei žodis "evoliucija" pa p r asč i au s i a i perteikia, kaip poz ityvus obj e ktas , vadinamas beždžione, labai lėtai vir tu poz i tyv i u objekt u , v ad i nam u žmo gum i, l a i jis negali ige l t i nė didž i aus ia m ortodok:r;.ui: juk a.'imen i !i k as D i evas gali veik t i ir lėtui, i r grcilai, ypač jeigu j is egzistuoju už laiko ribų, k ;,a i p kr ikščio n i ll Dievas. Bet j ei g u e vo liuc ij a i suteikiama ko· k i a kila re ikš mė , tai j i re išk i a , kad nėra nei to k io kintančio ubjcktu, kaip bežd ž ion ė , nei tokio objektu, ka i p žmogus, ku riuo j i pavirs. Vadinasi, obj e ktų nėra. Geriausiu a t vej u yra ,· ien as dalykas: visa ko tėkmė. S is išpuolis n u k reip tas ne priei l ikėjimą, bet p ri eš proli!: n e galim u m ąs tyt i , j ei gu nėru mąsty m o obj e k t ą . Žmog u s negali mąstyti, j ei g u jis neskiria su vę s nuo mąstymo obj e kto. Dekartas sakė; .. mąstau, vadinasi esu'". Filosofas cvoliucionistus apvcrčia ir paneigia šią e p i g r amą . J i s sako: .,man�!i nėra, vadinasi, negaliu m ą s ty t i '' . MŲ valio!!. ga r b i nt oj lJ , pradedant N i c tzsc h e ir bctigiant ponu Davidsonu, troškimai iš tikn1jų ym i �sc k ę . J i e n ega l i panorėt i . jie vargi;ai t egal i trokšti. O j e igu kas n ori jr odymų , j u us ga lima nesunki;.1i rasti. Kad ir šis fa ktas: jie nuolatos k a lb a a p ie v ali
sc buvo pakenčiama. Pagalvojau apie Tolstojaus kilnumą, apie jo džiaugimąsi pa prast a i s dalykais, ypač paprasta užuojauta, žemi!:ka kasdienybe, pagarba vargšams, sulinkusios nugaros orumu. Joanoje Arkietėje bu\'n visa l
tik i šgirdęs ap i e juos kalbanl. Ne, vizija v i s ada yru tvirta i r p a t ikima . Vizija visada yra faktas. Tai tikrovė dažnai apgauna. Aš tikiu libera· lizmu, ka ip tikėjau visada, net labiau negu visada. Tačiau buvo i r t o ks rožinis nuivumo laikotu rpis, kai ti k ėj u u liberalais. Pasi rinkau pavyzdžiu šį nepraeinanti tikėjimą t odėl, ka d , bandant rasti mano asmeninio mąstymo š a k n i s , j i s , manau, gali būti laikomas vieninteliu pozityviu pagrindu. Užaugau liberalioje aplinkoje ir visuomet tikėjau dem o kra t ij a , elemen taria l i beralų doktrina apie !'!ave valdančią žmoniją. Jeigu kam nors !i frnzė atrodo neaiški ar nuvalkiota, galiu tik stabtclė ti akimirką ir paaiškinti, jog demokratijos, kaip j ą s upnmm, principą !;Udaro dvi prielaidos. Pirma, v i s ie m s bcnllri dalykili yra svarbesni už d alyk u s , kurie būdingi kam n o rs vienam. Paprasti dalykai vcrtingcsni už nepaprastus; ne. j i e nei ne·
52
už juos. Žmogus yra kažkits ba i s i nu už žmones, i.. a žkas d aug keisčiau. Paties 7.mogilkumo stebuklo pojūtis t u � 1 etų m u myse būti ry�kesnis, negu bet kokia galios, inte l e k to, n u : m l ar civilizacijos keliama nuostaba. Paprasta..'\ d v ik ojis t m ogus t urėt ų verti ši rdi labiau už bet kokią muziką i r ste� h i n l i loabi u u už bet ko ki ą karikuiŪrą. Mirtis tragiškesnė n e t ni m ir t i iš b a d o . Tu rėti n osj yru dnr komiškima, negu turėti n nr ma n išk ą nosj. 'Hti pirmasis demokratijos pri n c ipa s : žm o n ė ms sv a rbiau· !'o !cmokrutija t vir t i mt, jog val d y mas (pagalba \•aldyti gen t j ) panašus j js i my l ėjimą, o n e j ei l i ų rašymą. T.1i an aip t o l n e tus pal, kus groti baž n yči os vargonais, p i ešt i ant pergamento, a t ras t i S iaurės a.Ęi g al j ( toks n uobodus įprotis), daryli mirties l.. ilp<J, hūti karal i š ku oju aslronomu ar p ana.�ia i . Norėlume, k;ul }.mogus, u žs i mu n ęs c.huy t i to kiu s d ulyk us, daryt ų juos ge · rai. Valdyti, pri ešin g a i , yra tu p a t , kas pačiam rašyti savo mL" i l ės laiškus arba šnypštis savo nos į. Norėtume, kad žmogus u:i.siimlų t u o pat, tegu ir nelabai sėkmingai. NesiruoSiu čia 1rmlinėti nė vie no šių leiginių; žinau, kad šiais laikais yru no· 1 i n č i ll , jog žmonas j i e m s p a rin k t ų mokslininkai - kiek s u p· 1 anlu, jie g a lhfil g re i t a i pr ašys, kad nosis jiems nuvalytų slau· 1:ė ... . Tcsnkau tik, kod žm on ij n pripažista šias visuotines ž m o· l'.i;.kas run kcij as ir kad demokratija joms priskiria valdymą. ·Ii u m p a i tariant, demokratija teigia: paprastiems žmo nė ms I n t i hūli leidžiama patiems atlikti neapsakomus svarbos da· l\·kus ·· susirasti partnerius, augi n t i vaikus ir kurti v al s tybė s l'l atymus. Th.i demokratija; tuo a� tikėjau vi s ada . Bel vienas dalyka.-. ncai!ikus m a n nuo pat jaunystės. N i e · l.. . l i p m:galiu suprasti, iš kur ž mo n ės ištraukė, kad dc mo kra· t •t·t kui k a i p prieilarauja tradicijoms. Ak ivaizdu, jog trad i · \ 11;1 tai viso labo demokratija, besitęsianti laike. Tai pasi·
paprastesn i
53
t ikėjimas paprastų žmonių hal stĮ sutarimu, o ne knkiu nors atsitiktiniu jra.šu. Pavyz dž iui. žmogus, cituojantis kokj n n rs vokicčhĮ istoriką, pric.štaraujamj ka t a l i ktJ Bažny� č i os tradicijai,
k i au š i n i a i virsta pomkščiais arba kodėl rud en j nuo mcc.lžitJ k r i n t a v
)'fil užkcrėlas. Saulė šviečia todėl, kad yro1 užburtu. Visiškai nesut inku, kad
Uti rnntastika
nr
netgi mistika.
\'ėliau galime šiek t i e k pasi n a u d o t i mistika, bet šis praktiš-
1-.as daiktų apibUdini mas yra tiesiog racionulus i r agnostiš1-.ao;. 'Ibi vienintelis bOdas, kuriuo aš galiu žodžiais išreikšti 59
,
aii!kų ir a pibrėžtą savo s u vo k i miĮ j u g \•isi daikt:ai tarpusavy
tarp skr a idym o i r k inušin i ų dėj imu nėru Žmogu s, šnekantis apie ,.dėsnj", kurio n i e kad a ne ma tė, ir yra mistikas. Maža to, vidut i n is mokslinin kas gri ežtąj;1 prasme yrot scnlimcnlalistas. J is scntimcntalistas iš esmės, t n i yra ž mo gu s , kur i su nk t c pc rs unk i a i r a p sva i g i na paprastos mmciacijos. J is tn i p dainni m u t � s . b i p pa ukš čiai skraido ir deda kiau!linius, knd j a uč i a tarp šių c.h• icj tĮ idėjtJ privalant egzis t uot i kažkokj m i g lot i}, subtilų ryšj; tuu t a r p u jok i o ryĮio nė ro1. P&�mcstols jsi m y lėj ė lis gali nebesuge b ėt i atskirti mėnulio nuo meilės, kurios neteko; lyg i ili tu i p ma lerialistns n es ugeb a illskirti mėnuliu nuo po tvyn i ų . Ab ie m atvej ai" n ė r a j nkin ryšio, išskyrus tai, bd t uodu dcdykus tenka m a lyt i k11rtu. Senlimenlalistui obel!ii iiedų kv apas gali išspnus t i a b ra s, nes kažkokių n ca iSki ų a!ii m e n i škų a sociacij ų dėka žiedai j am prim e n a vaikystę. Toks pat scntimcnlidus yro1 profe so ri us materhtlist:1s ( nors j i s i r sl ep i a savo ašaras): kažkok ių neailkiq asmeniiikLJ asociacij11 dėkil obe l s ž i e d a i j a m pr i m e na obuolius. O ramus pnsak ų lnlies racionalistas nesupranta. kodėl, a h s t ra ktia i k a lban t , ;,mt obels negalėtų au gt i sk a is či a i rau donos tu lpė s; jo šal yj e t ai p karlais pasitaiko. Tačiau ši p m d i n ė nuostilta n ė n 1 pup r a sčiausia fantazija, kylanti iš p a sa k ų ; prieši ngni, t u i iš čia kyl u vi s u pasuk ų aistra. Visi mėgstnme p as akoj imus apie m e il ę, n e s egzis t uoju ly t i es instinktas - lygi ai taip mielai k l a uso m ės s tul bin anči ų isto rijų, nes jo!i paliečia pačią senojo stebėjimosi i ns li n kt o gi lumoJ. Tai jrudo faktas, kad ko l v a ikas y m v i s a i mažas, pasakų jam nereikia, u ž t c nk ol pilpras t ų pasnkojimtĮ. Pau gyvenimas yra p a k a nk a m ai jdomus. S ep tynme t i s susijaudina, išgirdęs, j og 'lhmi,; atidarė duris ir pamatė s li bi n ą . Bet t rej ų m et ų v a i k i) j a udi n a vi e n p as ak oj i m as apie tai, kad Tomis at idarė duris. Berniukai žuvisi romantiškomis istorijomis, o kūdi kiai mėgsta real ist iš kus pi\Silkojimus - jiems jie atrodo roman tiški. Iš t i k rųj ų k il d ik is . m:mo many m u , yra bene vienintelis je labai skirinsi, jog
jo ki o logi nio l)ii o .
60
asmuo, kuriam nehūtlĮ nuobodu klausytis šiuolaikinio r eul i s ·
1 i nio romano. Tai jrodo, kad netgi vaikų kambarin pnsakos I ėra tik aidas do m ėj i m o ,; i i r žavėj imusi, atsiradusio dar kone prieš gimsliml. Š i os e pasakose J)asakom;•, kad obuoliai buvo a u ks i n i a i , t i k si ekia n t a t g a i v in t i u ž m ir šUĮ a ki m i r k ą , kai at radome, jog j i e yra ža l i . Upės čia plūsta vynu vien tam, kad \"i�ną beproti�k;Į a k i m i r k &Į prisimintume. j og j ose teku v;m duo. Jau sakiau, kad tai visiSkai racio n a l u i r netgi agn o s t i!i k;l. 1�ačinu š i u o a s pe kt u aš l i kr:li renkuosi a u k š t c s n įjj a gnns l icizmą; geriau j j pavad i n t i Nežinoj i m o . Visiems mums teko
e knygose ir, tiesą sa k a n l , visuose roma· kuris pamido savo \'ardą. Šio; žmogus vaikiilO viską m a ty l i ir ver l i n l i ; negali tik prisimin li. kas ji,; tok:t. ll1i vu, kiekvienus mūsų yra �ios istorijos herojus. Visi p a mi ršt a me , kas mes l o k i e . G ul i me s u p r a s t i kosmosą, hct egtJ - niek;t(Jn; mū5Ų sava."itis tolime:tnė už bel ku rią žvaigždę. ·1u t u r i mylėti Dievą, savo Vie�p u t j ; bet n et u r i paž i n t i savęs. Visi mes kenčiume nuo tos pačios d vns i n ė s negal in,;; visi e.lliame p:un idę savo vardus. Visi mes pa m irš ome, kas B tikrųjų esame. Viskas, ką v ad i n a me sveiku prot u , racionalumu, p r a kt išku m u , pozityvizmu, reiškia t i k tai, kad tam tikrame mirtinai su "tingusiamc gyve n i m o lygmenyje p a m i dlame, jog esame pa· ruirSę. Visu, k ą vadiname dv:1sia, m e n u , ekstaze, r e iš k ia tik t a i , kad viem.J diding;Į sek u n dę prisimename, jog pam i ršo m e . Mes vaikštome ga tvėmis, kaip las žmogus be u tm i n t ic s i.;, pusakojimų, kupini tam I ikro pu�p rot išk o žavėjimusi, t aC.: iau l a i vis l i c k žavėjimasis. Žavėjimasis ne tik lotyniškąją, b e t i a angliiii k ąj;a prasme. Nuost aboje e sa m u pozityvaus pagyros d �o· mento. Tai d;u v i c m1s keliaženklis, kurj tu rime ryškiai pa7.ymėli savo ke l i o nėje per p
užmokėti p
Londono gyvcnamuis rajonas. 76
žm og us ncmėgtlJ Pimliko: tokiu atveju jis galėtų pe rs i plauti gcrkllf arba persikelti j Čc l s j . Ž inoma, nepakanka ir !.ad žmogus mėgtų Pimliką tokj, koks jis yra: Iadu jis t oks it liktų, o tai hūtų klaiku. Atrodo, kad vienintelė išeitis k:td kas nors mylėtą Pimliką, mylėlų ji tnmsccndcnlinc m c i l e , be j o k ios konkrečios priebsties. Jeigu t o k s ž m ogus atsi· rastų, Pimlika!ii ntsi!ii k leishJ dmmhlin kauln hokštui s i r a u kso -.tugc l i a i s ; Pimlikas i�sipuoit\J kai p puošiasi mylima moteris. J u k puošmenos duotos ne tam, kad slėptų baisingu!ii dalykus, u kad gražinU) tai, kas ir taip vena pasigėrėjimo. Motina jrill;a d u k rytei i p laukus mėlyną kaspiną ne dėl to, kad be jo vaikas a t rnc.lo ne pukeliu mu i bjuurus. l simylėj ė l is dov;moj;t m e r gi nai kmolius ne tum, lmd ji uždcngllĮ jais kaklą. Jei žmonės mylėtą l,imliką taip, kaip motina myl i �\'O vaiką - savavališkai, todėl, kotd jisjlf - tai po metų kitų Pimlikus lapių gražesnis ui Florcn· cij•!· Kui k uri e skilitytojai pusakys, kac.l tai grynas prasimany· mus. Alsakuu: t a i tikroji žmonij os islorija. Tai faktus; jis paaiš k i n a . kodėl iškilo miesl ui. G r jžk i m e p rie gi l ia us i ą civilizaci· jtls št•km1 ir (>Oimatysime, kad jrn; ap raizgo kokj šventąjj akmeni ar apipina šventą šulinj. Ž.monė!ii pirmi ausia imdavo ga rb i nt i v i e l ą . o paskui pclnydavo j a i šlove;. Romų žmonės mylėjo ne u l w i , kuc.J ji hu\lo d i d i . Ji tapo d i d i , nes žmonės ją m y lėj o. X V J l l a. visuomenės sutarties teorijos mūsų laikais pa t)'l"ė d; visų krauphJ religijų kraupiausiu - viduje esančio dievo J.!tlrbinimas. Tas, kuris pažjsta benl vieną žmogų, žino, kaip turi veikti jo kūnas; ta�. kuri!ii pilžjsta bent vieną Aukštc� nin!tios Min ties Centro il t stovą , žino, kaip jis vdkia. Galiau· !
�ct sukurdumus l:.ūrinj, pucta.o; juo iltsikratu. Šis kūrimo ir dau �=:inimosi kaip utsiskyrimo principas ym toks pnt nuoseklus ..,·isamc kosmose, k;,tip i r evoliucionistinis principas, kud kiek viena gyvybės forma yru ntsi�akoj i mus. Moteris netenka kū tlikiu litda, kai j j pctgimdo. Kūrimas visadil yra a1skyrimas. Gi mimas ym toks pat i�kilmi ngas iSsiskyrimas kaip ir m i rtis. 'liti svarbiausias rilosofinis krik�čionyhės principas: išsi 'L:yrimas dieviškojo kūrimo veiksme ( kaip tas, kuris alkerta poetą nuo eilėraščio ar motiną nuo nauj agimio kOdi kin) ir yra c i kmsis aprašymas vcik"mo, kuriuo absoliuti energija sukūrė pa!.uulj. Daugelis filosofų tvirlina, kad DiC\'člS, kurdama.'i pasauli.
1 1 pavergė. Krildčionybė tvirtina, kad kurdamns pasau l j , Die \ ;1� j į išla isvino. Dievas parašė ne eilėrašti. bet veikiau pjesę; I " n u m atė pjesę bū!i.ianl tobulą, hc1 jų vaidinli i r režisuoti teku p dalykų p a tvirti n o ka l t i n imą, esą k r i k šči onyb e pe r n e lyg sten1:1asi p r i ln:i n t i žmones avims.
t uo pa t i k eja u ,
1 1-'l nebūčiau
iki š i o l .
n i e ko dauginu
Pcr sk a it �; s aš skailt;s, t i kėč i a u
ir
Bet p c r
.. � a iėh:m i r visai ki tokitĮ d u lyktĮ . Atvcrčiau k i tą a g no st i kos
.Hiovo p u s l a p Į, ir m;JO() �me gc nys ;.1pvirto uukštyn kojom. Dabar paa i š k ėj o . kad t u ri u nekęsti kri k�čic..m ybės Ill! už t a i , � ;ui j i kovoja per m a ž a i , bet kad kovoja per d a u g . Pas i ro dė , �.nl kri kšč i o nybė - vis•! k an1 motina. Ji užtvimlė pusaul j knm1 1 1 . B uv a u iš esmės su pyk ęs a n t krikščionio. n es j i s niekada l l l·pyko. O dubar ma n liepė py k t i ant j o dėl to, k a d kri kščio ""' pyktis - I.J idži a u si ;ts ir baisi;msiots dalyk a s ž mon ij os i.stn l l t "!.:. k ur i s p e rs u n k ė visą žemę i r dūmais pa ki lo iki sau lės. i ll' pa tys žmonės, kurie priekaištavo krikščionybei dėl romi IĮ. 1 h · ., i pricšinančių v i e n uo ly n ų, p r i e k a išta\' O jai i r dėl k ry7.i a u s i \ t• i u �murto bei narsns. Vargšė kr i k šč i onybė buvo vienaip
\
1 1 1 1-.� J :.• i p
k al ta
i r dėl
to, kad Ed u ard as 99
lšpažinėjas nesikovė,
ir ka d Ričardas Lilitaširdis k ovėsi . Kvakcriai buvo vieninte l i a i t i p i�ki k r ikšč i o nys ( t ai p mums sakė); bet Kro mve l i o ir Al vos žudynės buvo l i p i šk i krikščioni�ki nusikaltimai. Kų visa tu i galėj o reikšti? Kas bu ..·o toj i krikščionybė, v i s u d u dmudu si karus ir visadot j uos kė l u s i ? Ko k ia p r igim ti s dalyko, kuri g a l i m a p i r m a niekinti už t a i , k ad j is n e ko v i ng a s , o antrot už t ai, kad nuolatos veržiasi i kovą? KokilJ galvosCikių pa s a u l yje g i mė to k i u s p
Jė
Lus Nauuictis nebuvo Kristus, jis galėjo hftti tik A n t i k ristas.
O tada ramybės valandą mane tarsi tylul'i griaustinis supurtė keista mini is. Mano prote i�ryškėjo dnr vienas paaiškinimas. J ,i,•a izduokime, kad apie mums ncpažjsmmą žmogų pasako·
ja daug kitų žmonil1. Įsivaizduokime, kaip su trinkame išgirdt; i� viem1, jog jis per aukštas. o iš kitų - kud per žemas; vieniems ocpatinka jo apkūnumas, kili už.jatJčia dėl liesumo; vieni laiko
Jt) plaukus per šviesiais, kili - per lamsiais. Vienas puuiškini m.l�. kaip jau pripažinomc, bŪ lt! toks: galhūt šis žmogus tikrai kci�lo pavidalo. Bet yra i r kitas paaiškinimas. Gal tas žmogus \ isai normalus. Ncpnprastili itukšto ūgio žmonės laikys ji
že
maūgiu. L01bai žemučiai gali manyti, kad jis aukštas. Senstantys • uhuiliai sakys, kad tiems kaulams trūksta mėsos, o vystan�
IV\ pcrkmt;: kavalieriai nutars, kad jo kūnas peržengia clcgan J i.::. k o liesumo riba.o;, Gal &vedai (kuriq pluukai blyškcsni už linus)
' ad ins j j tamsiaplaukiu, o negrai t i krai pasakys, kad jis švie ... u�. Trumpinu tnrinnt, gal tas keista. ai. h1 tikrai ncp01dar i a u . Bet krikščionybė n uvl!ikė daugiau: j i pažymėjo šios mjslės ribas siaubi ngais savižudžio ir didvy rio kapais, taip parodydama, koks atstumas skiria t
d t • ksas, k
1 09
ir išorinis patriotizmas. Tačia11 būdanu1s patriot izml)
..
i�orėjc,
,.Hen riką V jis maty� tik i� paviršiaus. lhkiam žmogui uždara visa literatūra; jis didesnis k a linys už hct koki švcntcivų. J u k j e i g u tave nuo pasauliu s k i r i a siem1. nelabai
svurbu,
ar
laikai
užrakintų save, ar pasaulj. Mums nereikia universalumo. pm· nokstančio visus normalius j ausmus; reikalingas u n i vcrsfllll· mas, kuriame telpa visi normnlūs jausmai. lhi ir yra visas skir·
I urnas:
žmogus gali b ū t i h•isvas nuo j l!. kaip jis la isvas nuo
knlėj i m o , arba laisvns t a i p , k a i p j i s ln isvas n u o miesto. laisvas būdu
Aš 11110 Vindzoro pili�s ( n e su ten jkalintas jėga), bet jokiu
n egali u pasa kyt i . kad esu visiškai laisvas nuo šio pasta
to. Kaip :Zmogus gali apyt ikriai išsilaisvinti nuo s u h t i l ių jaus mų, švytrunti jais tuščioje erdvėje, nicko ncsulaužydnmas ir ncpagadi ndnmas? Tai i r buvo didžiausius krikščioniškojo ly giagrečių ėJistnJ paradokso pasiekimas. Priėmus pradine dogm;! apie dieviško ir šėtoniško pro1do kovą, apie pasaulio sukili· mą i r jo praluimėjimą, optim izmas i r pesimizmas, tarsi grynoji poezija, gali būti n u i m t i nelyginant giedravalkis. Sv. Pranciškus. šlovincmtis visa. kas gera, galėtlJ būti la biau džiūgaujantis oplim istas už Walt:1 WhitnmmĮ. Šv. Jcroni· mas, prakcikiantis visa, kus bloga, galėt!J nutapyti n i ti rc.snj pasaulio vaizdą negu
S4.:hopc nhaucris. lr vicm1, i r kita aistm
yra laisvos. nes k i e kviena išliko savo vietoje. Optimisll.IS gali
i cga n t j
k i e k imanydamas šlov i n t i u d
maršo ritmą. auksinius
t r i m i tus i r purpurines vėliavas, iškchas einant į mūšj. Tačinu jam nevalia sakyti. k a d m ū šis nere i k a l i ngas. Pesimistas gali i k i valiai juodi nti kl
.u i"i\';tizduotą), kad turėtume kažką, ką norime prie jo outinti. :"'oicvcrta d isku tu ot i dėl pačių žodžilJ .,evoliucija" ar ..pažan t · a · · :
ncvadclioti urklil), neskin t i gėlių. Gal pagaliau priva lėsime gin čais n cdrumsli žm ogau s proto ir kosuliu nctrukdyli pau kš· telių m iego. Al rodo, gcd uti nė ir aukščiausi;' viršūnė - Lai žmo gus, kuris sėd i visiškai nejudėdamas, kad neišgąsdinhJ mu sė s , i r nedrjsta valgyti, kad nesuk�;ltų ncpalogumo kokiam mikrobui. Gali būti, kad nesąmoningai judame to k io žiau fčiUS i i sip i ldymo link. Bet ar mes jo norime'! Lygiai taip pat g a l i būti, kad ncsąmoningui j ud ame priešinga, nyė i š k a vys ty m osi krypl imi. kurios gale antžmogiai triuškina vienas k it;t tironų bokšlum;e, kul gali ausiai žaiS
136
Apt ak Os., s ent i ment al ū s ž u rn a l i st ą ra�inini d ažn a i išnau doj;a temą, eS
jlj mokymas. 'lhrsi žmogus
Clwrch Times ir Frr:etlli11kcr atrodo visiškai skirlingi, kad vienas j ų
pasakytų: "Tegu jŪ:
Sil\'O
Te i s i ng a i , 1t1 ncgundyk, gu n dy ti save; atrodo, ka i p tik
Dievo''.
bet Viešpats, tavo Dievas g a l i
tai įvyko Gctsemanėj e . Velnias sode gundė žmogų, ir Dievas sode gund� Dievą. K:�iko kiu an tžmogišku būUu jis perėjo mūslJ. žmogiSkas, pesim i zmo b a isybes .
Ne
nukryžiavim as su
drebino pa�a n l i ir ui: temdė saul� d anguje, bet riksmas, atai
nuo kryžiaus: šis riksmas pripažino. kad Diev
tkj�s
kėj imų i r iš visu pasaulio dicv11 pasi r i n k t i vicm1, rūpest ingai jvcrt i n a n t visu� neišvengi a m a i pasikartoj;mCius, ne kintamos galios dievus. J i e n e ras kito dievo, kuris pats
hŪilf sukil!fS.
K.Jau�J·kitc l.šio klin1simo svilrslymus jau darosi per sunkus žmo n i •! knlbai). bet leiskimc i r a t eist a m s pasirinkti sau dievą. Jie atras v i e nin te l ę dievybę, ku ri iod/.iais išreiškė
jtĮ v ien išu mą. v i e n i m c l ę religij ą , k u ri oj e pats Dievas. regis. akimirkq huvo tapęs a te ist u .
Š iuos dalykus būtl! galim
iprastos apologetikos,
čiu I;Lb;Li t r u m p a i :t pihendrinsiu savo paties argumentus ir išvadas a pie gryn11i objektyvią arba mokslinif reikalo esm�. Išgi rdęs grynai in te l c k t i nj kloLusi mą , kodėl t i k i u krikščio nybe , galiu
a tsa kyti
tik viena: "Dėl t()S pačios priežasties. dėl
ku rios protingas agnostika!. n e ti ki krikščionybe" . Tikiu ja vi sai racionaliai, remdilmasi!. jrodymais. Man, kaip i r prorin gam agn ost i k a s nete isin gai s u p r a n t a fnktus. Jis netiki dėl d a u gy bės priežasčių, tik tos jo priežastys netikros. Jis kupinas abejo
buvo barbariški - tuo tarpu jie tokie s j rodyt a s - taip anaipwl nėra; n e s stebukhJ nehūna - o jtJ būna; nes vienuoliai buv'r baisūs t i n gi n i ai - bet j i e nepaprastai darbštūs; nes vienuolės tokios nelaimingos - tuo tarpu jos kupinos gyvenimo džiaugs mo; nes krikščioniSkasis mcm1s liūdnas ir blyškus - o jis trykšte t rykšta ryškiausiomis spalvomi:;; i r tviska au ksu ; nes modcr n ių , nes viduwmžini
cSOJ
nebuvo; nes d a rvinizmo t e i i n gum as
nusis mokslas trauk iasi nuo a n tgamčio tolyn - o jis prie jo artėj a tokiu greičiu, kad pralcnks skub a n t i traukini.
'Tiup šių e i l i n i ų raktų. plaukiančilĮ viena kryptimi, yra vie nas rimtas i r mskirils klausimas, kuri verta aptarti kad ir trumpai, bet atskira i : turiu ga lvoje objektyvius antgiimčin pa sireiškimus. Kitame sl...")'riuje esu nurod�,":s. kokia kl a id i n ga paplitusi nuomonė, eSti pasaulis tvarkingas dėl ltl, kad yra beasmenis. Asmuo gali vienodai stipriai trokšti i r tvarkos, i r netvarkos. Bet pripažjstu, kud mano gilaus jsi1ikin imo, jog asmenišką
kūrinj suvo kti lengvinu negu material i ą l em tj, tam
j
t i k ra prasme ne m a nu m a diskutuoti. Nevadinsiu jo n e i tikė jimu, nei i n tuicija, nes šie žodžiai dažnai painiojami su emoci jomis,
šis jsitikinimus gricilai intelektinis, t ačia u j is pirmi
nis, panašiai kaip savasties jsitikinimus gyve nimo gėriu. Taigi kam patinka, praSome vadinti mnnn tikėj i m lt Dievu gryna mistika; dėl šios rrazės n eketi n u kautis. Bet mano t i kėj imas, kad žmonijos istorijoje yra buvę ste bu k lų, anaiptol ncm is t iškas; tikiu jais remdamasis žmonių l i ud ij imo1is, lygi a i kaip tikiu Ameri kos a t radimu . Pri ėjus ši p un ktq, rei k i a konsta tuoti ir išaiškinti vieną paprast;l logikos fakl s i a i atsakiau: "Kad ir kas aš bū�iau, nesu savi m i " . Tai ir yra
d idž i a u s i as mūsų rel igijos para d oksas; kažkas, ko n i e kada ncsnmc iki galo palyrc;, yra ne tik ge re s n is už m u s , bel labiau i mt i , negu mes patys. lr šito tikrai n i e k a ip nejmanoma jrodyti, išsky rus gryną ekspcrimcnlą - m inkš tai išmu�tos palato.s ir atvirų durų te.st�. Tik p až i nc;ll nrtodok· sij ą, pažin au dvasios išsilaisvinimą. Yra dar viena išvada, kuri tiesiogiai susij u si su aukš�iausia džiaugsmo i dėj a. Sakoma, kad pagonybė - tai d žia ugsmas, o k ri k lčionybė sielvartas; b Ū I IJ lyg i a i taip pat le ngv a i ro dyl i . kad pa go n y bė pe rs m el kt a .sielvarto, o krikščionybėje kl e s ti vien džinug.o; mas. Tokie kontliklai n ieko nere iš k ia i r ni ek o n e du od a . Ki ek vie name ž m og uj e turi būli i r dž i au gs mo, ir sielvarto; mus do m in a lik tai, kokiu būdu šiedu d uly k u i i š l a ik o m i p usi ausvi r i a r atskiri. Ido mia us ia lai, kad pagonis (bendrai imant) durėsi juo l i n ksmcsnis, kuo labiau arl ėjo prie žemės. i r l iū d n e sn is , artėdama'ii prie dangaus. Geriausių pagonybės veikahl linksmu mas - p avyzdžiu i. Kalulo ar Teokrilo žaismės, - yra iš l ie sų umžinns, ir dė k i ng1 1 ž monij 11 jo n i c k n d u n ep u m irš. Tačiuu j i e l inksminasi žvel gd a m i i gyvenimo fa ktus, ne i jo k ilm ę . Smulk· menus pagon i u i at rodo m ie los ta rs i ma žyč iai ka l n urn; e l ry kš la nty s u po kšni ai, bet pl a tū s a p i bc nd r i nim n i j a m kartūs k a i p j fi ros vanduo. Kai pagon i s pažvc lgia i kosmoso �crdi, ji su stingdo šalt is . Už dk.'VŲ, papra."iitŲ despolų, sėdi mirtinos lik imo d e ivės. Ne, tos deivės ne l i k neša mirtį, jos p ač ios m irusios. a t i l i n k n mŪSlĮ prig
Kai raeionalisH1i sako, k1•d senovės pasaulis buvo a r t i mesnis apšvietai negu krikščioniškasis, savo požiūriu j ie džiais "artimesnis
a p švie lai "
l eisūs. ŽO ne
jie vadina pasaulj, ap le m dylą
p agyd o mos nevilties. Senovės pasaulis
182
buvo
mode r nesnis už
krikščioniškąjj; tai gili tiesa. Senąjj ir modcnnĮjj pmmu l ius - faktas, kad ir senovės žmonėms, ir mu dcrnisrams cgzisl cncija, kaip ir visa ki l n, kelia liūdcsj; tuo larpu viduramžill žm o n ė s diiomgėsi bent egzistenc:: i j11. No riai pripažjslu, kad pagonys, kaip modernistai, l i ūd ėjo dėl visko - užtat džiaugėsi \'isu kuo kitu. Sutinku, kad viduram žių krikščionys jnutė santaiką su vi.'lkuo - užtat kovojo su visu kuo kitu. Bet jei pradcdumc kalbėti apie pradinį kos moso utsparos tallką, tai siuu rosc ir kruvinose Florencijos gutvclėse buvo dauginu kosminio pa.'iitenkinimo negu Atėnų teatre ar alviramc Epikūro sode. G i o t l o gyveno niUresniamc mieste už Euripidą. užtat l inksm esn ėje visatoje. Ž monių masės buvo priverstos džiaugtis smulkmenomis ir liūdėti dėl didelių da lykų. Vis dėllo (kukliai pateikiu paskuli nc;: savo dogmą) žmogui tai nebūdinga. Ž mogus lubinu jo1učiasi savimi, yra žmogiškcsnis, kado1 pamatiniu jo hruožu tampa džiugesys, o liūdesys yra puviršulin i�kas. Me l an chol ija I urėtų būli l i k n ekal l a inlcrliudija, gležna ir lengvai i!ibluškoma dva !iios hūscnu; siela turi nuolatos pulsuoli š l o v i nimu. Pesimiz mas geriausiu atveju yra tursi kokio!i emocinės a los t ogos , o džiūgavimas - I n i siautul ingas darbas, kuriuo viskas gyvena. Tačiau pugonis a r agnoslikas žvelgia i menamą žmognus bū seną i r tvirtina, k ati šio pirmykščio žmogiškosios prigimties porcikill patcnkinli ncjmunoma. DžiŪg11vimo1S turi būti beri bis; l ilčiau agnostikas s i e k ia jj sum až i n t i , jis turi tilpli viena me p;1saulio kampelyje. Sielvartas turė llĮ būti koncc nuu o lns, bet agnostikas išskleidžia jo apleistumą po ncsuvokiamą amžinyh«;. � tai ką turiu galvoje, kai kalbu apie gimimą aukštyn kojomis. Tikrai galima pasakyti, kad skeptikas stovi rmk!ilyn kojom, nes jo kojos tuščiai šoka erdvėje, o smegenys tūno bedugnėje. Moderniam ž mog u i likrai atrodo, kad dangus yru žemiau už žeme;:. Tai paaiškinti paprasta: jis !ii t ovi ant galvos, o tai labui s i l p nas poslamcntas. Bet jis iš ka n o paj u nta, kai a t sistoj a a n t kojų. Krikščionybė staiga ir i k i galo patenkina
j u ngia be n d ras :milas
183
iš protėvių paveldėtą instinktą stovė l i kaip dera, ir paten kina štai kuo: jo išpažinime džiaugsmas tampa giga ntiškas, o liūdesys - k o nkretus ir mažiukas. Virš mūsų besivcrian tis plyšys ne kurčias, ir visata ne idiotė; jo girtlima tyla - ne beširdiška begal inio, betikslio pasaulio tyla. Veikiau mus
su
pa gailesčio kupina tyla, panaši i tq. kuri jsh•yn10ja ligonio
kambaryje. Gal mums leista suvaid i n t i tragediją kaip savo tiiką gailestingą komediją: gui paiėlusi dieviškumo energija p a rblokštų mus tarsi farso girtuokl ius. Mums lengviau pri imti savo ašaras, negu baisingą angelų lengvabūdiškumą. Gal sėdime sau žvaigždėtame tylos kambaryje, nes padangių juoka.llii mums per g;trsus. Džiugesys, la smulki pagonių savircklama, yra gigantiš ka krik!čionybės paslaptis. Užverčiu šią t:haotišką knygą i r v ė l atsivcrčiu keistą ma7.utę knygelę, i š kurios kilo krikščiony bė, i r vėl
pajuntu,
knd radau patvirtinimą. Milžiniška figūra,
pripildanti evangelijas. i r iliuo poži11riu, kaip \'isa is kitotis, it bokltu.s iškyla virš visų mąstytoj•l• luikiusių save labai aukl· tais. Jo patosas natūralus, kone kasdicni5kus.
l r senovės, i r
m ū s ų laikų s t o i k a i d i džiuojasi, kad g e b a n u s l ė p l i ašaras. J i s niekatla neslėpė aiarų;
jos a t v i r a i sužibdavo ant J o veido,
vos Jam išvydus jprasčiausil1 rcgini - tolumoje dunksančius gimtojo m i esto kontūrus. Thčio1u i r Jis ši tą
nuslėpė. Solidūs
a ntžmogiai i r im perijai tarnaujantys d i p l o m a t a i didžiuojasi.
kad jslengiu suvaldyti pyktj. Jis niekada nevaldė pykčio. Nuš veitė stalus nuo švcnlyklns laiptų i r klausinėjo žmonilJ. kaip jie t i kisi išvengti pragaro prakeiksmo. 11tčiau ir Jis
ši
t ą su
valdė. Sakau tai su pagarba; toje pmmulj drebinančioje asme nybėje buvo bruožclis, kuri privalau pavadinti drovumu. Kai J i s nuėjo melstis i kalnus, li tą jis noslėpė nuo visų žmonių. Kažką nuolalos dengė staigia tyla a r impu lsyviu atsitolini mu. Vienus dalykas atrodė per didelis. kad j j mums parody
tq, -
Dievui, kai jis vaikščioj o mūsų žeme; kariais vaizduo
juosi, kad tai jo džiaugsm11s.
1 84