Ortodoksija

Gilbert Keith Chesterton

ORTODOKSIJA

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

aidai 1998

ISBN

9986-590-56-6

tel Vertimas j lictuvill k.

-

Rasa

Drazdauskicnė,

l99ti

TURINYS

R. Drazdauskienė. Trubadūras ir jo svajonių š;tlis ............... 7 . .....•....•...

11

DE.PROTIS ........... ..

···············································

16

.......................... .................... 34

!VADAS, GINANTIS VISA KITA ......

lt. Ill.

MINTIES SAVIŽUDYBĖ

IV.

El.FŲ ŠALIES

V.

PASAULIO VĖLIAVt\ . .

.......... 5'2

ETIKA......................... .

.................................. ....... 15

PAR A D O KS AI ... ..................................... 93

VI.

KIUKŠČIONYHĖS

VII.

AMŽINOJI REVOLIUCIJA ............

....... 117

VIli. ORTODOKSIJOS ROMANTIKA ..

........................... 143

IX.

AUTORITETAS IR NUOTYKIŲ IEŠKOTOJAS . .

.... ...... 162

TRUBADŪRAS IR JO SVAJONIŲ ŠALIS

.,A!'. trokštu iša ilk i nti savo tikėjimą, nes jis y pač gerai ati­ d vas i n i poreiki p až j stam us d alyk u s ju ng ti su nepa7.jstamais, kurj krikščionybė teisingai pa vad i no roman­ tika." Didžiausia entuziasto ir romantiko Chestertono pagy· ra krikščionybei - pripažinimas, kad ji išsaugo ir puoselėja nu otyk i ų ir romantikos dvush1. Jūsų rankose - nu otyk ių rom a niiS, p ri me n a nt is stebukl inę pasaką. Jame knibždėtc kn ibž da keb;čia u sių sutvėrimų - ir žmogus-vi5čiukas, ir ke­ le tas mėlynų tigrų, ir padangėsna kylant ys skarm ali ai , ir b e s i­ ju ok i a nti, OOkanti gam iu, ja u ne snioji šv. P r anci škau s sesutė. Pagrindinis šio romano heroj u s nerangus, naivus ir atkak­ lus, toks išplėstakis trubadūras (pasiskolinus paties 11utoriaus mėgstamiausią v i d u ra mžių riterystės laikų metaforą), ieškan­ tis išsvajotos .šulics; visi jam tvirtina, kad klajoti n c rimta, pa ik a ar net pavojinga, tat:iau jaunik ait:io dvasia alksta nuoty­ kiiJ, ir jj pradžiug i ns net baisiausias slibinas, mat, kur sl i b i ­ nai, ten knrnlaitės. Jo nepatenki na beveik geri ar beveik t eis in­ gi dalykai, nes būdamas tyros sielos ir aštraus proto suvoki a. kad idealo ieško ne ve l tui. Ku ip dera pasakai, hero jau s norai, o kartu k ei st u būdu ir mūsų slapti troškimai, galiausiai iš­ sipildo. T.,i kvapą gniau žianti dv;.ISios kelionės istorija, ir kui uiverčiame paskutini jos p u slap j , akies kampeliu d i rst el i me i paskutinės paslapties kraš t eli - "kartais vaizduojuosi, ka d tai jo džiaugsmas",- mūsų pačių sielose atgyja tolimų kclionill nerimas ir a nos stebuklingos ša li es ilgesys. Ši knyg a iš esmės ne reikal auj a papildomo j vado. o tai, kil reikia, autorius pasakė sav a ja me "Įv a de , ginančiame visu kiUI". Ti esa, autorius tvirtino, kad jo istorijn iš esmės nuobo­ di, o pateisinti j
I. ĮVADAS, GINANTIS VISA

KITA

Ši<J knygą gali pateisinti tik tai, kud ji yra ;usakas j iššūkj. Kil­ numo jgauna net prastas šaulys, priėmę s kvietimą dvikovon. Neseniai parašiau kelis skubotus, bet nuoširdžius s traips nius bendru ,_.Erezijos" pavadinimu; tada keletas krilikl), kurių intc­ ligcncij<J nuoširdžiai gerbiu (galiu a tskirai paminėti p u n � G. S. Strcctą) pareiš kė, esą, hcpigu man visiems liepti laikytis ma­ nosios kosmoso lcnrijos, kai visk
rinės sistemos klaidų išmokau to, ką būčiau galėjęs pcrskili­ tyti katekizme, j eigu hūčiuu kiltckizmą sknitęs. Gali hflti jdomu (arba ne) sužinoti, kaip

ga l iausiai

unarch ist ų klube ar Babi­

hmo šven tykloje atradau tai, ką galėjau rasti nrtimiausios pa­ rapijos bažnyčioje. Jeigu kam nors bus j domu sužinoli, kaip lau kuose ar žodžiai, užra š yti

emi omni buso

gėlės,

žydinčios

š ono,

pol i tinės nesėkmės ar jaunystės kančitlS tam tikra tvar­

ka susiklostė, kad sukur111 Iam tikrc1 ortodoksalios krikščio­ nyb ė s j sitikinimą , - l o ks žmo gu s gali perskuityli ši
me, kad mes �utariamc dėl sm ulkm enų; tarkime, kad kai tas

praeivi s praėjo tavtrs nepast e bėjęs. tai buvo tik jo klast a ; ta r­ k i me, kad poli cini n ku s lavo pavardės paklausė tik todėl, kad iš anksto ją žinojo. Bet kiek dau g la i mi ngc� nis g alėt u m būti, jei s u prastum , kad šiem� žmonėms tu visiškai ner ūp i . Kie k d au g er dvės jg a utų tavo gyvenimas, jei j a me mažesn ę vi etą u ž­ imH! tilV�Isis aš, jci ga lėt um tikn1i žvelgti j žm(mc s su p;lpras­ čiausiu smalsumu ir džiugesiu, jei ge bė tum matyt i juo s tokius, kokie yra- ku pinus s a u lė to ego izm o ir vyriško abejingumo. Pradėtum ja i:; d o mė ti s , ne:; jie tavimi nesidomi. B:;i,•cržtum iš mažyčio akj rėžiančio tcoltrėlio, kuriame be perstoju vaidi­

t drama ir pasijustum po laisvesniu dan­ gatvėje, p i l n oje nuostabiausių žmoni ų, ir visi jie tim nepažjstami." Arba i m kime kitą atvej i: žmogui, kuris skelbia­ si tur js teisę j An gl ij os karūnOj, impulsyviai knieti atsakyti: .,'l't:hūnie taip. G a l tu ir žinai, kad e.s i Anglijos k;mliius, bcl kodėl tau tai šil aip rū pi ? Vienu didingu veiksmu su1elk dva­ sios jėgas ir t a ps i žmogu m i ; g alė s i iš auk.!;to žiūrėti i visu:; ž emė s karalius." Arba las trečias at veji s , kai žmogus sa kosi esąs Kristus. Jeigu p
erezijos, bet siekia išb l ašky ti t;ll'si apž avu s. Nei moc.l c rnusis mnkslas, nei senoji re l igij a netiki visii'.ka Tculogija atmeta tam tikras mintis, vac.linda· mn jas šventvagiškomis. Mokslas irgi atmeta tam tikras mintis, vntlinc.lamas jas ligūstomis. Pavyzdžiui, kai ku r io se religinė­ se bendrijose žmonės daugiau ar mažiau buvo skat im1 m i negal­ nuginčyti jos kaip

mi}stymo l a i sve.

voti apie lyties klausim us. Naujoje mokslinėje visuomenėje žmonės akivaizdžiai skatinami ne g a l vo t i apie m i rt i - j i pri·

pažjstama faktu, tačiau šis faktas yra ligūstas. tvlod e rniaj a m mokslui susidūrus su tais, kuriiJ l igūstumas dvelkia manij a , grynoji l og i k a jam rūpi d a r m a ž i a u negu šokančiam d crv i­ 'ui. Tokiais a t vejais maia, ki!c.l nelaimi ngasis trokštų teisybės; jis turi gcisti sve ikatos. Bgdhėti j j tega l i tik akl
g al i sustab­

dyti pove i ki. Determinizmas taip pat sėkm in ga i guli nuvesti

29

p rie žiaurumo, kaip ir prie ba i l um o . Determinizma5 nėra ne­ sude r ina m ns su žiau r i u elgesiu nu sik a l tėl ių atžvilgiu. J i s ne­ suderinamas (galbūt) su kilniu elgesiu nusikaltėlil1 a tžvil giu, su k re i p i m usi i aukšlesniuosius jų j ausm u s , su jų m ora li nė s kovos s k a t in i m o . Dctcrministas ncliki, kad verta a pc l i u oti j valią, bet j is tiki, kad galima pakeisti aplinką. Jis n e t uri te i s ės sakyli nusidėjėliui "cik ir daugiau nehenusidėk'', nes nusidė­ jėlis n e ga l i to ncdaryli. •tačiau jis gali jkišti n u s i d ėjėli i ver­ d a n t i n l iej ų , nes n li eju s - tui a pl inka . ·n1igi p ieši an t determi­ nisto fi gū rą, iš ryš kėj a ran t a s t iš ki pu m i šė l io figūros kontūnai. Ab i ej ų p oz icij o s p an aši os : j jas n ė ra ką atsakyti , tačiau jų toleruoti irgi negalima. Be abejo, visa tai tinka ne tik m a t e r i a li st ui . li.IS pal s tinku i r kilam speku liatyviosios logikos krašlutinumui. Yra da ug ba is e s n ių s kc pt i klJ n eg u ma n a n t i ej i, kad visko pradžia buvo materija. Ga l i ma s utikt i s k e ptik ą, ma na n tj, kad visko pra­ džia - jis pats. Jis abejoj a ne ange l ų ar ve ln i ų , bet ž m onių ir karvių egzistavimu. Jo palies d ra u gu i jam atrodo esa) j o susikurti milai. Tai jis s u k ū r ė savo tėvą i r m o l i n ą . Š i klaiki fantazija kažk uo labai patraukli šiek tiek m i stiškam mūsų dienų egoizmui. Tas leidėjas, kuris manė, kad žmonės prasi· muii, jeigu tikės savimi, tie antžmogio sekėjai, nuolato.10 jo idknntys veidrodyje, tie r ašyt oj u i, kurie šneka a p i e savo as­ menybių Įtaką, o ne upic gyvybės kūrimą pasauliui - visi šie žmonės iš tikrųjų stov i t i k per žingsneli nuo siaubingos tui­ tumos. Kui visas toki žmogų supimtis gerasis pasaulis ap· ju od i n ta s virs m e l u, kai draugai išnyks kaip va id u o k l i a i . o p a sau l i o pamatai sugrius, kai žmogus, netikintis jokiu daly­ ku i r jokiu ž mogu m i, liks vienas, apsuplas savo košmarų tada virš jo galvos bus už ra šyl a s d i d ysis individu alisto moto, k u p i n a s rūsčios iro n ij os . Žvaigždės virs. m a žyč i a i s taškel iais smegenų tamsybėje, m o t i nos veidas taps jo paties pami!iiu ­ s i o pie�luko eskizu ant kameros sienos. Tačiau v i rš durų b u s užrašyta kraupi tiesa: " J i s ti ki savimi". JO

"lhčiau mum� čia svarbu tik pastebėti, kaU šis pancgoistiš­ kraštutinumas pasižymi tuo pačiu pnn\C.loksu, kaip ir kitas - matcrialilmo - krašmtinumas. Jis lygiai taip pat išsa­ mus teoriškai ir taip pat luošinantis praktiškai. Paprasčiausiai .;,ją sąvoką išrcikšimc pasakę, kad žmogus gali patikėti, jog jis ncpali;mjamai sapnuoja. Savaime aišku, dėl paprastos prie­ žasties jam nc:galima suteikti jokil! pozityvių jrndymų, jtiki­ mmčil!. kad jis nesapnuoja: mat nerasime jokių jrodymų, kurių jis negalėtų gauti sapne. Rct jeigu žmogus imsis deginti Lon­ doną sakydamas, kad ekonomė tuoj pažadins ji ir lieps eiti pusry�ių. turėtume jj sučiupti i r kartu su kitais logika is užda­ ryti i vict
Kad tokia m a no p rielaid a ne bū t ų p av a d i nta nepagrista, t ikriausiai d er ė t ų , nor s i r riz i ku oj nn t ntsihosti. grcilo5inmis apžvelgti svarbiausias mod c rnioj o m:Įstymo madas, k u r io5 o;tubdo pnčią mintj. 1bki u poveik i u iš dalies pas ižymi mate· riillizmn.'i ir visko l aiky mas asm en i n e i l i u zij a - ju k je igu p ro t as yru mechaniškas, m'lstymas n ega l i ke l ti d ideli o j a u d ulio , o jt:igu kosmosas ne re a l us, tai n ėr a api e ką nė galvo li. ·načiau Siais atvej a is poveiki s netiesioginis ir ab ej ot i n as . Kartais jis būna ti esi og i ni s i r a išku s, pavyzdžiui, kalbant apie tai, k ą p r i im ta vnd i n t i e vol i ucij a . Evoliucija - geras mod ern aus intelekto, kuris sugriauna tik save, pa\o-yzdys. Tai gali būti neka ltas m oks li š k as a p r a šy ­ mus, k aip a t s i rado tam tikri žemės o bj e ktai ; bet jeigu už­ s i mo j a m a j ką nors daugiau, tai imamas pulti pats mąsty­ mas. Jeigu evoliucija ką nors s ugriaun a , tai tik rac ion a li z m ą , n ne re lig iją. Jei žodis "evoliucija" pa p r asč i au s i a i perteikia, kaip poz ityvus obj e ktas , vadinamas beždžione, labai lėtai vir­ tu poz i tyv i u objekt u , v ad i nam u žmo gum i, l a i jis negali ige l t i nė didž i aus ia m ortodok:r;.ui: juk a.'imen i !i k as D i evas gali veik­ t i ir lėtui, i r grcilai, ypač jeigu j is egzistuoju už laiko ribų, k ;,a i p kr ikščio n i ll Dievas. Bet j ei g u e vo liuc ij a i suteikiama ko· k i a kila re ikš mė , tai j i re išk i a , kad nėra nei to k io kintančio ubjcktu, kaip bežd ž ion ė , nei tokio objektu, ka i p žmogus, ku­ riuo j i pavirs. Vadinasi, obj e ktų nėra. Geriausiu a t vej u yra ,· ien as dalykas: visa ko tėkmė. S is išpuolis n u k reip tas ne priei l ikėjimą, bet p ri eš proli!: n e galim u m ąs tyt i , j ei gu nėru mąsty­ m o obj e k t ą . Žmog u s negali mąstyti, j ei g u jis neskiria su vę s nuo mąstymo obj e kto. Dekartas sakė; .. mąstau, vadinasi esu'". Filosofas cvoliucionistus apvcrčia ir paneigia šią e p i g r amą . J i s sako: .,man�!i nėra, vadinasi, negaliu m ą s ty t i '' . MŲ valio!!. ga r b i nt oj lJ , pradedant N i c tzsc h e ir bctigiant ponu Davidsonu, troškimai iš tikn1jų ym i �sc k ę . J i e n ega l i panorėt i . jie vargi;ai t egal i trokšti. O j e igu kas n ori jr odymų , j u us ga lima nesunki;.1i rasti. Kad ir šis fa ktas: jie nuolatos k a lb a a p ie v ali
sc buvo pakenčiama. Pagalvojau apie Tolstojaus kilnumą, apie jo džiaugimąsi pa prast a i s dalykais, ypač paprasta užuojauta, žemi!:ka kasdienybe, pagarba vargšams, sulinkusios nugaros orumu. Joanoje Arkietėje bu\'n visa l

tik i šgirdęs ap i e juos kalbanl. Ne, vizija v i s ada yru tvirta i r p a t ikima . Vizija visada yra faktas. Tai tikrovė dažnai apgauna. Aš tikiu libera· lizmu, ka ip tikėjau visada, net labiau negu visada. Tačiau buvo i r t o ks rožinis nuivumo laikotu rpis, kai ti k ėj u u liberalais. Pasi rinkau pavyzdžiu šį nepraeinanti tikėjimą t odėl, ka d , bandant rasti mano asmeninio mąstymo š a k n i s , j i s , manau, gali būti laikomas vieninteliu pozityviu pagrindu. Užaugau liberalioje aplinkoje ir visuomet tikėjau dem o kra t ij a , elemen­ taria l i beralų doktrina apie !'!ave valdančią žmoniją. Jeigu kam nors !i frnzė atrodo neaiški ar nuvalkiota, galiu tik stabtclė­ ti akimirką ir paaiškinti, jog demokratijos, kaip j ą s upnmm, principą !;Udaro dvi prielaidos. Pirma, v i s ie m s bcnllri dalykili yra svarbesni už d alyk u s , kurie būdingi kam n o rs vienam. Paprasti dalykai vcrtingcsni už nepaprastus; ne. j i e nei ne·

52

už juos. Žmogus yra kažkits ba i s i nu už žmones, i.. a žkas d aug keisčiau. Paties 7.mogilkumo stebuklo pojūtis t u � 1 etų m u myse būti ry�kesnis, negu bet kokia galios, inte l e k to, n u : m l ar civilizacijos keliama nuostaba. Paprasta..'\ d v ik ojis t m ogus t urėt ų verti ši rdi labiau už bet kokią muziką i r ste� h i n l i loabi u u už bet ko ki ą karikuiŪrą. Mirtis tragiškesnė n e t ni m ir t i iš b a d o . Tu rėti n osj yru dnr komiškima, negu turėti n nr ma n išk ą nosj. 'Hti pirmasis demokratijos pri n c ipa s : žm o n ė ms sv a rbiau· !'o !cmokrutija t vir t i mt, jog val d y mas (pagalba \•aldyti gen t j ) panašus j js i my l ėjimą, o n e j ei l i ų rašymą. T.1i an aip t o l n e tus pal, kus groti baž n yči os vargonais, p i ešt i ant pergamento, a t ras t i S iaurės a.Ęi g al j ( toks n uobodus įprotis), daryli mirties l.. ilp<J, hūti karal i š ku oju aslronomu ar p ana.�ia i . Norėlume, k;ul }.mogus, u žs i mu n ęs c.huy t i to kiu s d ulyk us, daryt ų juos ge · rai. Valdyti, pri ešin g a i , yra tu p a t , kas pačiam rašyti savo mL" i l ės laiškus arba šnypštis savo nos į. Norėtume, kad žmogus u:i.siimlų t u o pat, tegu ir nelabai sėkmingai. NesiruoSiu čia 1rmlinėti nė vie no šių leiginių; žinau, kad šiais laikais yru no· 1 i n č i ll , jog žmonas j i e m s p a rin k t ų mokslininkai - kiek s u p· 1 anlu, jie g a lhfil g re i t a i pr ašys, kad nosis jiems nuvalytų slau· 1:ė ... . Tcsnkau tik, kod žm on ij n pripažista šias visuotines ž m o· l'.i;.kas run kcij as ir kad demokratija joms priskiria valdymą. ·Ii u m p a i tariant, demokratija teigia: paprastiems žmo nė ms I n t i hūli leidžiama patiems atlikti neapsakomus svarbos da· l\·kus ·· susirasti partnerius, augi n t i vaikus ir kurti v al s tybė s l'l atymus. Th.i demokratija; tuo a� tikėjau vi s ada . Bel vienas dalyka.-. ncai!ikus m a n nuo pat jaunystės. N i e · l.. . l i p m:galiu suprasti, iš kur ž mo n ės ištraukė, kad dc mo kra· t •t·t kui k a i p prieilarauja tradicijoms. Ak ivaizdu, jog trad i · \ 11;1 tai viso labo demokratija, besitęsianti laike. Tai pasi·

paprastesn i

53

t ikėjimas paprastų žmonių hal stĮ sutarimu, o ne knkiu nors atsitiktiniu jra.šu. Pavyz dž iui. žmogus, cituojantis kokj n n rs vokicčhĮ istoriką, pric.štaraujamj ka t a l i ktJ Bažny� č i os tradicijai,
k i au š i n i a i virsta pomkščiais arba kodėl rud en j nuo mcc.lžitJ k r i n t a v

)'fil užkcrėlas. Saulė šviečia todėl, kad yro1 užburtu. Visiškai nesut inku, kad

Uti rnntastika

nr

netgi mistika.

\'ėliau galime šiek t i e k pasi n a u d o t i mistika, bet šis praktiš-

1-.as daiktų apibUdini mas yra tiesiog racionulus i r agnostiš1-.ao;. 'Ibi vienintelis bOdas, kuriuo aš galiu žodžiais išreikšti 59

,

aii!kų ir a pibrėžtą savo s u vo k i miĮ j u g \•isi daikt:ai tarpusavy­

tarp skr a idym o i r k inušin i ų dėj imu nėru Žmogu s, šnekantis apie ,.dėsnj", kurio n i e­ kad a ne ma tė, ir yra mistikas. Maža to, vidut i n is mokslinin­ kas gri ežtąj;1 prasme yrot scnlimcnlalistas. J is scntimcntalistas iš esmės, t n i yra ž mo gu s , kur i su nk t c pc rs unk i a i r a p sva i g i ­ na paprastos mmciacijos. J is tn i p dainni m u t � s . b i p pa ukš­ čiai skraido ir deda kiau!linius, knd j a uč i a tarp šių c.h• icj tĮ idėjtJ privalant egzis t uot i kažkokj m i g lot i}, subtilų ryšj; tuu t a r p u jok i o ryĮio nė ro1. P&�mcstols jsi m y lėj ė lis gali nebesuge­ b ėt i atskirti mėnulio nuo meilės, kurios neteko; lyg i ili tu i p ma­ lerialistns n es ugeb a illskirti mėnuliu nuo po tvyn i ų . Ab ie m atvej ai" n ė r a j nkin ryšio, išskyrus tai, bd t uodu dcdykus tenka m a lyt i k11rtu. Senlimenlalistui obel!ii iiedų kv apas gali išspnus­ t i a b ra s, nes kažkokių n ca iSki ų a!ii m e n i škų a sociacij ų dėka žiedai j am prim e n a vaikystę. Toks pat scntimcnlidus yro1 profe­ so ri us materhtlist:1s ( nors j i s i r sl ep i a savo ašaras): kažkok ių neailkiq asmeniiikLJ asociacij11 dėkil obe l s ž i e d a i j a m pr i m e ­ na obuolius. O ramus pnsak ų lnlies racionalistas nesupranta. kodėl, a h s t ra ktia i k a lban t , ;,mt obels negalėtų au gt i sk a is ­ či a i rau donos tu lpė s; jo šal yj e t ai p karlais pasitaiko. Tačiau ši p m d i n ė nuostilta n ė n 1 pup r a sčiausia fantazija, kylanti iš p a sa k ų ; prieši ngni, t u i iš čia kyl u vi s u pasuk ų aistra. Visi mėgstnme p as akoj imus apie m e il ę, n e s egzis t uoju ly t i es instinktas - lygi ai taip mielai k l a uso m ės s tul bin anči ų isto­ rijų, nes jo!i paliečia pačią senojo stebėjimosi i ns li n kt o gi­ lumoJ. Tai jrudo faktas, kad ko l v a ikas y m v i s a i mažas, pasakų jam nereikia, u ž t c nk ol pilpras t ų pasnkojimtĮ. Pau gyvenimas yra p a k a nk a m ai jdomus. S ep tynme t i s susijaudina, išgirdęs, j og 'lhmi,; atidarė duris ir pamatė s li bi n ą . Bet t rej ų m et ų v a i k i) j a udi n a vi e n p as ak oj i m as apie tai, kad Tomis at idarė duris. Berniukai žuvisi romantiškomis istorijomis, o kūdi­ kiai mėgsta real ist iš kus pi\Silkojimus - jiems jie atrodo roman­ tiški. Iš t i k rųj ų k il d ik is . m:mo many m u , yra bene vienintelis je labai skirinsi, jog

jo ki o logi nio l)ii o .

60

asmuo, kuriam nehūtlĮ nuobodu klausytis šiuolaikinio r eul i s ·

1 i nio romano. Tai jrodo, kad netgi vaikų kambarin pnsakos I ėra tik aidas do m ėj i m o ,; i i r žavėj imusi, atsiradusio dar kone prieš gimsliml. Š i os e pasakose J)asakom;•, kad obuoliai buvo a u ks i n i a i , t i k si ekia n t a t g a i v in t i u ž m ir šUĮ a ki m i r k ą , kai at­ radome, jog j i e yra ža l i . Upės čia plūsta vynu vien tam, kad \"i�ną beproti�k;Į a k i m i r k &Į prisimintume. j og j ose teku v;m­ duo. Jau sakiau, kad tai visiSkai racio n a l u i r netgi agn o s t i!i­ k;l. 1�ačinu š i u o a s pe kt u aš l i kr:li renkuosi a u k š t c s n įjj a gnns­ l icizmą; geriau j j pavad i n t i Nežinoj i m o . Visiems mums teko

e knygose ir, tiesą sa k a n l , visuose roma· kuris pamido savo \'ardą. Šio; žmogus vaikiilO viską m a ty l i ir ver l i n l i ; negali tik prisimin­ li. kas ji,; tok:t. ll1i vu, kiekvienus mūsų yra �ios istorijos herojus. Visi p a mi ršt a me , kas mes l o k i e . G ul i me s u p r a s t i kosmosą, hct egtJ - niek;t(Jn; mū5Ų sava."itis tolime:tnė už bel ku rią žvaigždę. ·1u t u r i mylėti Dievą, savo Vie�p u t j ; bet n et u r i paž i n t i savęs. Visi mes kenčiume nuo tos pačios d vns i n ė s negal in,;; visi e.lliame p:un idę savo vardus. Visi mes pa m irš ome, kas B tikrųjų esame. Viskas, ką v ad i n a me sveiku prot u , racionalumu, p r a kt išku ­ m u , pozityvizmu, reiškia t i k tai, kad tam tikrame mirtinai su­ "tingusiamc gyve n i m o lygmenyje p a m i dlame, jog esame pa· ruirSę. Visu, k ą vadiname dv:1sia, m e n u , ekstaze, r e iš k ia tik t a i , kad viem.J diding;Į sek u n dę prisimename, jog pam i ršo m e . Mes vaikštome ga tvėmis, kaip las žmogus be u tm i n t ic s i.;, pusakojimų, kupini tam I ikro pu�p rot išk o žavėjimusi, t aC.: iau l a i vis l i c k žavėjimasis. Žavėjimasis ne tik lotyniškąją, b e t i a angliiii k ąj;a prasme. Nuost aboje e sa m u pozityvaus pagyros d �o· mento. Tai d;u v i c m1s keliaženklis, kurj tu rime ryškiai pa7.ymėli savo ke l i o nėje per p
užmokėti p
Londono gyvcnamuis rajonas. 76

žm og us ncmėgtlJ Pimliko: tokiu atveju jis galėtų pe rs i ­ plauti gcrkllf arba persikelti j Čc l s j . Ž inoma, nepakanka ir !.ad žmogus mėgtų Pimliką tokj, koks jis yra: Iadu jis t oks it liktų, o tai hūtų klaiku. Atrodo, kad vienintelė išeitis k:td kas nors mylėtą Pimliką, mylėlų ji tnmsccndcnlinc m c i ­ l e , be j o k ios konkrečios priebsties. Jeigu t o k s ž m ogus atsi· rastų, Pimlika!ii ntsi!ii k leishJ dmmhlin kauln hokštui s i r a u kso -.tugc l i a i s ; Pimlikas i�sipuoit\J kai p puošiasi mylima moteris. J u k puošmenos duotos ne tam, kad slėptų baisingu!ii dalykus, u kad gražinU) tai, kas ir taip vena pasigėrėjimo. Motina jrill;a d u k rytei i p laukus mėlyną kaspiną ne dėl to, kad be jo vaikas a t rnc.lo ne pukeliu mu i bjuurus. l simylėj ė l is dov;moj;t m e r gi nai kmolius ne tum, lmd ji uždcngllĮ jais kaklą. Jei žmonės mylėtą l,imliką taip, kaip motina myl i �\'O vaiką - savavališkai, todėl, kotd jisjlf - tai po metų kitų Pimlikus lapių gražesnis ui Florcn· cij•!· Kui k uri e skilitytojai pusakys, kac.l tai grynas prasimany· mus. Alsakuu: t a i tikroji žmonij os islorija. Tai faktus; jis paaiš­ k i n a . kodėl iškilo miesl ui. G r jžk i m e p rie gi l ia us i ą civilizaci· jtls št•km1 ir (>Oimatysime, kad jrn; ap raizgo kokj šventąjj akmeni ar apipina šventą šulinj. Ž.monė!ii pirmi ausia imdavo ga rb i nt i v i e l ą . o paskui pclnydavo j a i šlove;. Romų žmonės mylėjo ne u l w i , kuc.J ji hu\lo d i d i . Ji tapo d i d i , nes žmonės ją m y lėj o. X V J l l a. visuomenės sutarties teorijos mūsų laikais pa­ t)'l"ė d; visų krauphJ religijų kraupiausiu - viduje esančio dievo J.!tlrbinimas. Tas, kuris pažjsta benl vieną žmogų, žino, kaip turi veikti jo kūnas; ta�. kuri!ii pilžjsta bent vieną Aukštc�­ nin!tios Min ties Centro il t stovą , žino, kaip jis vdkia. Galiau· !
�ct sukurdumus l:.ūrinj, pucta.o; juo iltsikratu. Šis kūrimo ir dau­ �=:inimosi kaip utsiskyrimo principas ym toks pnt nuoseklus ..,·isamc kosmose, k;,tip i r evoliucionistinis principas, kud kiek­ viena gyvybės forma yru ntsi�akoj i mus. Moteris netenka kū­ tlikiu litda, kai j j pctgimdo. Kūrimas visadil yra a1skyrimas. Gi­ mimas ym toks pat i�kilmi ngas iSsiskyrimas kaip ir m i rtis. 'liti svarbiausias rilosofinis krik�čionyhės principas: išsi­ 'L:yrimas dieviškojo kūrimo veiksme ( kaip tas, kuris alkerta poetą nuo eilėraščio ar motiną nuo nauj agimio kOdi kin) ir yra c i kmsis aprašymas vcik"mo, kuriuo absoliuti energija sukūrė pa!.uulj. Daugelis filosofų tvirlina, kad DiC\'člS, kurdama.'i pasauli.

1 1 pavergė. Krildčionybė tvirtina, kad kurdamns pasau l j , Die­ \ ;1� j į išla isvino. Dievas parašė ne eilėrašti. bet veikiau pjesę; I " n u m atė pjesę bū!i.ianl tobulą, hc1 jų vaidinli i r režisuoti teku p dalykų p a tvirti n o ka l t i n imą, esą k r i k šči onyb e pe r n e lyg sten1:1asi p r i ln:i n t i žmones avims.

t uo pa t i k eja u ,

1 1-'l nebūčiau

iki š i o l .

n i e ko dauginu

Pcr sk a it �; s aš skailt;s, t i kėč i a u

ir

Bet p c r­

.. � a iėh:m i r visai ki tokitĮ d u lyktĮ . Atvcrčiau k i tą a g no st i kos

.Hiovo p u s l a p Į, ir m;JO() �me gc nys ;.1pvirto uukštyn kojom. Dabar paa i š k ėj o . kad t u ri u nekęsti kri k�čic..m ybės Ill! už t a i , � ;ui j i kovoja per m a ž a i , bet kad kovoja per d a u g . Pas i ro dė , �.nl kri kšč i o nybė - vis•! k an1 motina. Ji užtvimlė pusaul j knm1 1 1 . B uv a u iš esmės su pyk ęs a n t krikščionio. n es j i s niekada l l l·pyko. O dubar ma n liepė py k t i ant j o dėl to, k a d kri kščio­ ""' pyktis - I.J idži a u si ;ts ir baisi;msiots dalyk a s ž mon ij os i.stn­ l l t "!.:. k ur i s p e rs u n k ė visą žemę i r dūmais pa ki lo iki sau lės. i ll' pa tys žmonės, kurie priekaištavo krikščionybei dėl romi IĮ. 1 h · ., i pricšinančių v i e n uo ly n ų, p r i e k a išta\' O jai i r dėl k ry7.i a u s i \ t• i u �murto bei narsns. Vargšė kr i k šč i onybė buvo vienaip

\

1 1 1 1-.� J :.• i p

k al ta

i r dėl

to, kad Ed u ard as 99

lšpažinėjas nesikovė,

ir ka d Ričardas Lilitaširdis k ovėsi . Kvakcriai buvo vieninte­ l i a i t i p i�ki k r ikšč i o nys ( t ai p mums sakė); bet Kro mve l i o ir Al­ vos žudynės buvo l i p i šk i krikščioni�ki nusikaltimai. Kų visa tu i galėj o reikšti? Kas bu ..·o toj i krikščionybė, v i s u d u dmudu­ si karus ir visadot j uos kė l u s i ? Ko k ia p r igim ti s dalyko, kuri g a l i m a p i r m a niekinti už t a i , k ad j is n e ko v i ng a s , o antrot ­ už t ai, kad nuolatos veržiasi i kovą? KokilJ galvosCikių pa­ s a u l yje g i mė to k i u s p
Jė­

Lus Nauuictis nebuvo Kristus, jis galėjo hftti tik A n t i k ristas.

O tada ramybės valandą mane tarsi tylul'i griaustinis supurtė keista mini is. Mano prote i�ryškėjo dnr vienas paaiškinimas. J ,i,•a izduokime, kad apie mums ncpažjsmmą žmogų pasako·

ja daug kitų žmonil1. Įsivaizduokime, kaip su trinkame išgirdt; i� viem1, jog jis per aukštas. o iš kitų - kud per žemas; vieniems ocpatinka jo apkūnumas, kili už.jatJčia dėl liesumo; vieni laiko

Jt) plaukus per šviesiais, kili - per lamsiais. Vienas puuiškini­ m.l�. kaip jau pripažinomc, bŪ lt! toks: galhūt šis žmogus tikrai kci�lo pavidalo. Bet yra i r kitas paaiškinimas. Gal tas žmogus \ isai normalus. Ncpnprastili itukšto ūgio žmonės laikys ji

že­

maūgiu. L01bai žemučiai gali manyti, kad jis aukštas. Senstantys • uhuiliai sakys, kad tiems kaulams trūksta mėsos, o vystan�

IV\ pcrkmt;: kavalieriai nutars, kad jo kūnas peržengia clcgan­ J i.::. k o liesumo riba.o;, Gal &vedai (kuriq pluukai blyškcsni už linus)

' ad ins j j tamsiaplaukiu, o negrai t i krai pasakys, kad jis švie­ ... u�. Trumpinu tnrinnt, gal tas keista. ai. h1 tikrai ncp01dar i a u . Bet krikščionybė n uvl!ikė daugiau: j i pažymėjo šios mjslės ribas siaubi ngais savižudžio ir didvy­ rio kapais, taip parodydama, koks atstumas skiria t
d t • ksas, k

1 09

ir išorinis patriotizmas. Tačia11 būdanu1s patriot izml)

..

i�orėjc,

,.Hen riką V jis maty� tik i� paviršiaus. lhkiam žmogui uždara visa literatūra; jis didesnis k a linys už hct koki švcntcivų. J u k j e i g u tave nuo pasauliu s k i r i a siem1. nelabai

svurbu,

ar

laikai

užrakintų save, ar pasaulj. Mums nereikia universalumo. pm· nokstančio visus normalius j ausmus; reikalingas u n i vcrsfllll· mas, kuriame telpa visi normnlūs jausmai. lhi ir yra visas skir·

I urnas:

žmogus gali b ū t i h•isvas nuo j l!. kaip jis la isvas nuo

knlėj i m o , arba laisvns t a i p , k a i p j i s ln isvas n u o miesto. laisvas būdu

Aš 11110 Vindzoro pili�s ( n e su ten jkalintas jėga), bet jokiu

n egali u pasa kyt i . kad esu visiškai laisvas nuo šio pasta­

to. Kaip :Zmogus gali apyt ikriai išsilaisvinti nuo s u h t i l ių jaus­ mų, švytrunti jais tuščioje erdvėje, nicko ncsulaužydnmas ir ncpagadi ndnmas? Tai i r buvo didžiausius krikščioniškojo ly­ giagrečių ėJistnJ paradokso pasiekimas. Priėmus pradine dogm;! apie dieviško ir šėtoniško pro1do kovą, apie pasaulio sukili· mą i r jo praluimėjimą, optim izmas i r pesimizmas, tarsi grynoji poezija, gali būti n u i m t i nelyginant giedravalkis. Sv. Pranciškus. šlovincmtis visa. kas gera, galėtlJ būti la­ biau džiūgaujantis oplim istas už Walt:1 WhitnmmĮ. Šv. Jcroni· mas, prakcikiantis visa, kus bloga, galėt!J nutapyti n i ti rc.snj pasaulio vaizdą negu

S4.:hopc nhaucris. lr vicm1, i r kita aistm

yra laisvos. nes k i e kviena išliko savo vietoje. Optimisll.IS gali

i cga n t j

k i e k imanydamas šlov i n t i u d

maršo ritmą. auksinius

t r i m i tus i r purpurines vėliavas, iškchas einant į mūšj. Tačinu jam nevalia sakyti. k a d m ū šis nere i k a l i ngas. Pesimistas gali i k i valiai juodi nti kl
.u i"i\';tizduotą), kad turėtume kažką, ką norime prie jo outinti. :"'oicvcrta d isku tu ot i dėl pačių žodžilJ .,evoliucija" ar ..pažan­ t · a · · :
ncvadclioti urklil), neskin t i gėlių. Gal pagaliau priva lėsime gin čais n cdrumsli žm ogau s proto ir kosuliu nctrukdyli pau kš· telių m iego. Al rodo, gcd uti nė ir aukščiausi;' viršūnė - Lai žmo­ gus, kuris sėd i visiškai nejudėdamas, kad neišgąsdinhJ mu­ sė s , i r nedrjsta valgyti, kad nesuk�;ltų ncpalogumo kokiam mikrobui. Gali būti, kad nesąmoningai judame to k io žiau­ fčiUS i i sip i ldymo link. Bet ar mes jo norime'! Lygiai taip pat g a l i būti, kad ncsąmoningui j ud ame priešinga, nyė i š k a vys­ ty m osi krypl imi. kurios gale antžmogiai triuškina vienas k it;t tironų bokšlum;e, kul gali ausiai žaiS
136

Apt ak Os., s ent i ment al ū s ž u rn a l i st ą ra�inini d ažn a i išnau­ doj;a temą, eS
jlj mokymas. 'lhrsi žmogus

Clwrch Times ir Frr:etlli11kcr atrodo visiškai skirlingi, kad vienas j ų

pasakytų: "Tegu jŪ:
Sil\'O

Te i s i ng a i , 1t1 ncgundyk, gu n dy ti save; atrodo, ka i p tik

Dievo''.

bet Viešpats, tavo Dievas g a l i

tai įvyko Gctsemanėj e . Velnias sode gundė žmogų, ir Dievas sode gund� Dievą. K:�iko kiu an tžmogišku būUu jis perėjo mūslJ. žmogiSkas, pesim i zmo b a isybes .

Ne

nukryžiavim as su­

drebino pa�a n l i ir ui: temdė saul� d anguje, bet riksmas, atai­

nuo kryžiaus: šis riksmas pripažino. kad Diev
tkj�s

kėj imų i r iš visu pasaulio dicv11 pasi r i n k t i vicm1, rūpest ingai jvcrt i n a n t visu� neišvengi a m a i pasikartoj;mCius, ne kintamos galios dievus. J i e n e ras kito dievo, kuris pats

hŪilf sukil!fS.

K.Jau�J·kitc l.šio klin1simo svilrslymus jau darosi per sunkus žmo­ n i •! knlbai). bet leiskimc i r a t eist a m s pasirinkti sau dievą. Jie atras v i e nin te l ę dievybę, ku ri iod/.iais išreiškė

jtĮ v ien išu ­ mą. v i e n i m c l ę religij ą , k u ri oj e pats Dievas. regis. akimirkq huvo tapęs a te ist u .

Š iuos dalykus būtl! galim
iprastos apologetikos,

čiu I;Lb;Li t r u m p a i :t pihendrinsiu savo paties argumentus ir išvadas a pie gryn11i objektyvią arba mokslinif reikalo esm�. Išgi rdęs grynai in te l c k t i nj kloLusi mą , kodėl t i k i u krikščio­ nybe , galiu

a tsa kyti

tik viena: "Dėl t()S pačios priežasties. dėl

ku rios protingas agnostika!. n e ti ki krikščionybe" . Tikiu ja vi­ sai racionaliai, remdilmasi!. jrodymais. Man, kaip i r prorin­ gam agn ost i k a s nete isin gai s u p r a n t a fnktus. Jis netiki dėl d a u gy­ bės priežasčių, tik tos jo priežastys netikros. Jis kupinas abejo­

buvo barbariški - tuo tarpu jie tokie s j rodyt a s - taip anaipwl nėra; n e s stebukhJ nehūna - o jtJ būna; nes vienuoliai buv'r baisūs t i n gi n i ai - bet j i e nepaprastai darbštūs; nes vienuolės tokios nelaimingos - tuo tarpu jos kupinos gyvenimo džiaugs­ mo; nes krikščioniSkasis mcm1s liūdnas ir blyškus - o jis trykšte t rykšta ryškiausiomis spalvomi:;; i r tviska au ksu ; nes modcr­ n ių , nes viduwmžini

cSOJ

nebuvo; nes d a rvinizmo t e i i n gum as

nusis mokslas trauk iasi nuo a n tgamčio tolyn - o jis prie jo artėj a tokiu greičiu, kad pralcnks skub a n t i traukini.

'Tiup šių e i l i n i ų raktų. plaukiančilĮ viena kryptimi, yra vie­ nas rimtas i r mskirils klausimas, kuri verta aptarti kad ir trumpai, bet atskira i : turiu ga lvoje objektyvius antgiimčin pa­ sireiškimus. Kitame sl...")'riuje esu nurod�,":s. kokia kl a id i n ga paplitusi nuomonė, eSti pasaulis tvarkingas dėl ltl, kad yra beasmenis. Asmuo gali vienodai stipriai trokšti i r tvarkos, i r netvarkos. Bet pripažjstu, kud mano gilaus jsi1ikin imo, jog asmenišką

kūrinj suvo kti lengvinu negu material i ą l em tj, tam

j

t i k ra prasme ne m a nu m a diskutuoti. Nevadinsiu jo n e i tikė­ jimu, nei i n tuicija, nes šie žodžiai dažnai painiojami su emoci­ jomis,

šis jsitikinimus gricilai intelektinis, t ačia u j is pirmi­

nis, panašiai kaip savasties jsitikinimus gyve nimo gėriu. Taigi kam patinka, praSome vadinti mnnn tikėj i m lt Dievu gryna mistika; dėl šios rrazės n eketi n u kautis. Bet mano t i kėj imas, kad žmonijos istorijoje yra buvę ste bu k lų, anaiptol ncm is­ t iškas; tikiu jais remdamasis žmonių l i ud ij imo1is, lygi a i kaip tikiu Ameri kos a t radimu . Pri ėjus ši p un ktq, rei k i a konsta­ tuoti ir išaiškinti vieną paprast;l logikos fakl s i a i atsakiau: "Kad ir kas aš bū�iau, nesu savi m i " . Tai ir yra

d idž i a u s i as mūsų rel igijos para d oksas; kažkas, ko n i e kada ncsnmc iki galo palyrc;, yra ne tik ge re s n is už m u s , bel labiau i mt i , negu mes patys. lr šito tikrai n i e­ k a ip nejmanoma jrodyti, išsky rus gryną ekspcrimcnlą - m inkš­ tai išmu�tos palato.s ir atvirų durų te.st�. Tik p až i nc;ll nrtodok· sij ą, pažin au dvasios išsilaisvinimą. Yra dar viena išvada, kuri tiesiogiai susij u si su aukš�iausia džiaugsmo i dėj a. Sakoma, kad pagonybė - tai d žia ugsmas, o k ri k lčionybė sielvartas; b Ū I IJ lyg i a i taip pat le ngv a i ro dyl i . kad pa go n y bė pe rs m el kt a .sielvarto, o krikščionybėje kl e s ti vien džinug.o;­ mas. Tokie kontliklai n ieko nere iš k ia i r ni ek o n e du od a . Ki ek­ vie name ž m og uj e turi būli i r dž i au gs mo, ir sielvarto; mus do­ m in a lik tai, kokiu būdu šiedu d uly k u i i š l a ik o m i p usi ausvi r i a r atskiri. Ido mia us ia lai, kad pagonis (bendrai imant) durėsi juo l i n ksmcsnis, kuo labiau arl ėjo prie žemės. i r l iū d n e sn is , artėdama'ii prie dangaus. Geriausių pagonybės veikahl linksmu­ mas - p avyzdžiu i. Kalulo ar Teokrilo žaismės, - yra iš l ie sų umžinns, ir dė k i ng1 1 ž monij 11 jo n i c k n d u n ep u m irš. Tačiuu j i e l inksminasi žvel gd a m i i gyvenimo fa ktus, ne i jo k ilm ę . Smulk· menus pagon i u i at rodo m ie los ta rs i ma žyč iai ka l n urn; e l ry kš­ la nty s u po kšni ai, bet pl a tū s a p i bc nd r i nim n i j a m kartūs k a i p j fi ros vanduo. Kai pagon i s pažvc lgia i kosmoso �crdi, ji su­ stingdo šalt is . Už dk.'VŲ, papra."iitŲ despolų, sėdi mirtinos lik imo d e ivės. Ne, tos deivės ne l i k neša mirtį, jos p ač ios m irusios. a t i l i n k n mŪSlĮ prig

Kai raeionalisH1i sako, k1•d senovės pasaulis buvo a r t i mesnis apšvietai negu krikščioniškasis, savo požiūriu j ie džiais "artimesnis

a p švie lai "

l eisūs. ŽO­ ne­

jie vadina pasaulj, ap le m dylą

p agyd o mos nevilties. Senovės pasaulis

182

buvo

mode r nesnis už

krikščioniškąjj; tai gili tiesa. Senąjj ir modcnnĮjj pmmu l ius - faktas, kad ir senovės žmonėms, ir mu­ dcrnisrams cgzisl cncija, kaip ir visa ki l n, kelia liūdcsj; tuo larpu viduramžill žm o n ė s diiomgėsi bent egzistenc:: i j11. No­ riai pripažjslu, kad pagonys, kaip modernistai, l i ūd ėjo dėl visko - užtat džiaugėsi \'isu kuo kitu. Sutinku, kad viduram­ žių krikščionys jnutė santaiką su vi.'lkuo - užtat kovojo su visu kuo kitu. Bet jei pradcdumc kalbėti apie pradinį kos­ moso utsparos tallką, tai siuu rosc ir kruvinose Florencijos gutvclėse buvo dauginu kosminio pa.'iitenkinimo negu Atėnų teatre ar alviramc Epikūro sode. G i o t l o gyveno niUresniamc mieste už Euripidą. užtat l inksm esn ėje visatoje. Ž monių masės buvo priverstos džiaugtis smulkmenomis ir liūdėti dėl didelių da lykų. Vis dėllo (kukliai pateikiu paskuli­ nc;: savo dogmą) žmogui tai nebūdinga. Ž mogus lubinu jo1učiasi savimi, yra žmogiškcsnis, kado1 pamatiniu jo hruožu tampa džiugesys, o liūdesys yra puviršulin i�kas. Me l an chol ija I urėtų būli l i k n ekal l a inlcrliudija, gležna ir lengvai i!ibluškoma dva­ !iios hūscnu; siela turi nuolatos pulsuoli š l o v i nimu. Pesimiz­ mas geriausiu atveju yra tursi kokio!i emocinės a los t ogos , o džiūgavimas - I n i siautul ingas darbas, kuriuo viskas gyvena. Tačiau pugonis a r agnoslikas žvelgia i menamą žmognus bū­ seną i r tvirtina, k ati šio pirmykščio žmogiškosios prigimties porcikill patcnkinli ncjmunoma. DžiŪg11vimo1S turi būti beri­ bis; l ilčiau agnostikas s i e k ia jj sum až i n t i , jis turi tilpli viena­ me p;1saulio kampelyje. Sielvartas turė llĮ būti koncc nuu o­ lns, bet agnostikas išskleidžia jo apleistumą po ncsuvokiamą amžinyh«;. � tai ką turiu galvoje, kai kalbu apie gimimą aukštyn kojomis. Tikrai galima pasakyti, kad skeptikas stovi rmk!ilyn kojom, nes jo kojos tuščiai šoka erdvėje, o smegenys tūno bedugnėje. Moderniam ž mog u i likrai atrodo, kad dangus yru žemiau už žeme;:. Tai paaiškinti paprasta: jis !ii t ovi ant galvos, o tai labui s i l p nas poslamcntas. Bet jis iš ka n o paj u nta, kai a t sistoj a a n t kojų. Krikščionybė staiga ir i k i galo patenkina

j u ngia be n d ras :milas

183

iš protėvių paveldėtą instinktą stovė l i kaip dera, ir paten­ kina štai kuo: jo išpažinime džiaugsmas tampa giga ntiškas, o liūdesys - k o nkretus ir mažiukas. Virš mūsų besivcrian­ tis plyšys ne kurčias, ir visata ne idiotė; jo girtlima tyla - ne beširdiška begal inio, betikslio pasaulio tyla. Veikiau mus

su­

pa gailesčio kupina tyla, panaši i tq. kuri jsh•yn10ja ligonio

kambaryje. Gal mums leista suvaid i n t i tragediją kaip savo­ tiiką gailestingą komediją: gui paiėlusi dieviškumo energija p a rblokštų mus tarsi farso girtuokl ius. Mums lengviau pri­ imti savo ašaras, negu baisingą angelų lengvabūdiškumą. Gal sėdime sau žvaigždėtame tylos kambaryje, nes padangių juoka.llii mums per g;trsus. Džiugesys, la smulki pagonių savircklama, yra gigantiš­ ka krik!čionybės paslaptis. Užverčiu šią t:haotišką knygą i r v ė l atsivcrčiu keistą ma7.utę knygelę, i š kurios kilo krikščiony­ bė, i r vėl

pajuntu,

knd radau patvirtinimą. Milžiniška figūra,

pripildanti evangelijas. i r iliuo poži11riu, kaip \'isa is kitotis, it bokltu.s iškyla virš visų mąstytoj•l• luikiusių save labai aukl· tais. Jo patosas natūralus, kone kasdicni5kus.

l r senovės, i r

m ū s ų laikų s t o i k a i d i džiuojasi, kad g e b a n u s l ė p l i ašaras. J i s niekatla neslėpė aiarų;

jos a t v i r a i sužibdavo ant J o veido,

vos Jam išvydus jprasčiausil1 rcgini - tolumoje dunksančius gimtojo m i esto kontūrus. Thčio1u i r Jis ši tą

nuslėpė. Solidūs

a ntžmogiai i r im perijai tarnaujantys d i p l o m a t a i didžiuojasi.

kad jslengiu suvaldyti pyktj. Jis niekada nevaldė pykčio. Nuš­ veitė stalus nuo švcnlyklns laiptų i r klausinėjo žmonilJ. kaip jie t i kisi išvengti pragaro prakeiksmo. 11tčiau ir Jis

ši

t ą su­

valdė. Sakau tai su pagarba; toje pmmulj drebinančioje asme­ nybėje buvo bruožclis, kuri privalau pavadinti drovumu. Kai J i s nuėjo melstis i kalnus, li tą jis noslėpė nuo visų žmonių. Kažką nuolalos dengė staigia tyla a r impu lsyviu atsitolini­ mu. Vienus dalykas atrodė per didelis. kad j j mums parody­

tq, -

Dievui, kai jis vaikščioj o mūsų žeme; kariais vaizduo­

juosi, kad tai jo džiaugsm11s.

1 84