Ne bobų vasara

Rūta V a n a g a itė

NE BOBŲ VASARA

Alma littera VI LNIUS

/

2015

i. Kam ši knyga Penkiasdešimtmetė moteris - tarsi rožė, pilnai išsiskleidusi ir, deja, jau pradėjusi vysti. Krintavienas žiedlapispo kito. Tiktiežiedlapiai, kurie arčiausiai centro, rožės širdies, išlieka ilgiausiai. Vienasžiedlapis - skaisti oda, kitas - žvilgantys plaukai, trečias - seksualumas... Gailatųžiedlapių, kuriuos praradome. Bet drauge praradome iržiedlapius, kurių negaila: nepasitikėjimų savimi, nesaugumų, baimę: kųžmonės pagalvos... Kai daugžiedlapių iškrinta, lieka vis daržydinti brandi rožė - tikroji tu. Lieka dardaug laiko ikišalnos... Pauline Bewick, dailininkė

Noriupasakyti labai svarbų dalykų. Žmonės nusprendžia pasenti. Tarsijie pasakytų sau: na, štai ir viskas, aš pasenau. Ir tadajie pasensta. Doris Lessing, rašytoja

„Man keturiasdešimt septyneri metai; jeigu, sakykim, aš gyvensiu ligi šešiasdešimt, tai lieka dar trylika. Daug! Kaip išgyventi tuos try­ lika metų? Ką aš veiksiu, kuo užpildysiu juos?“* - nevilties apimtas klausė Antono Čechovo herojus Dėdė Vania. Skaitai ir juokinga, tiesa? Keturiasdešimt dveji metai - pats vi­ durvasaris. Arba sąvoka „balzakiško amžiaus moteris“. Tai - trisde­ šimtmetė, šiais laikais tokio amžiaus sulaukus gyvenimas tik prasi­ * Antanas Čechovas. Žuvėdra. Pjesės. Sudarė V. Visockas. Vilnius: Vaga, 1985, p. 218. NE BOBŲ VASARA • 7

deda... Praėjus šimtmečiui po „Dėdės Vanios“ laikų žmonių amžius neįtikėtinai pailgėjo - dabar Lietuvos moterys gyvena maždaug septyniasdešimt aštuonerius metus. Kasmet mūsų gyvenimas pa­ ilgėja 2-3 mėnesiais. Po dvidešimt metų Lietuvos moterys gyvens 84-85 metus. Kaipnugyventi tuos likusius dvidešimt, o galnet trisdešimt metų, kuo juos užpildyti? Kiekviena iš mūsų savęs klausia to paties, kai po penkiasdešimtmečio ar šešiasdešimtmečio jubiliejaus išsiskirsto sve­ čiai. Pasižiūri į veidrodį ir nebenori jo daugiau matyti. Sako, moteris tol jauna, kol gali žiūrėti į save nusirengusią. Kiek iš mūsų, sulauku­ sių penkiasdešimt, penkiasdešimt penkerių ar šešiasdešimt metų, tai gali daryti nepuldamos į neviltį ar prie šaldytuvo - juk vis tiek bevil­ tiška? Tas celiulitas, tas nukaręs pilvas ir mirusi krūtinė... Tau jau penkiasdešimt arba penkiasdešimt penkeri (taigi ne­ trukus bus šešiasdešimt). Tavo, kaip moters, kuri domina vyrus, gyvenimas baigėsi prieš 10-20 metų, ir gatvėje niekas niekada nebemes į tave žvilgsnio, galinčio reikšti vos ne gyvenimo posūkį... Meilė ir seksas baigėsi, nežinia, ar dėl to, kad tu pati nebenori, ar kad nebenori jis. Esi galbūt viena, palikta, išsiskyrusi, o galbūt ša­ lia - bute, ant sofos, o naktį - kitame miegamajame pilvotas pli­ kas žmogus, kurio prisilietimas kadaise kėlė virpesį, o dabar nuo jo sklinda raugintų kopūstų kvapas. Viena mano bičiulė sakė, kad kiekvieno romano pabaigą ji pajunta, kai nuo mylimojo ima sklisti raugintų kopūstų kvapas. Tada žino - viskas. Dabar gal ir ji pati vyrui tais kopūstais arba virtomis morkomis atsiduoda. Pati taip svarsto. Todėl jis jau turi kitą - dvidešimt ar trisdešimt metų jau­ nesnę, ir mes apie tai žinome arba tik nujaučiame, bet nesigiliname, nes saugome save (o sakom, kad saugome šeimą). 8 •Rūta Vanagaitė

Gyvenimas darbe baigėsi, pensija - po keliolikos ar kelerių metų, o jei dirbi, kad ir kur atsidurtum, paprastai esi vyriausia. Jauni eina parūkyti, tūsintis, tu jau ne. Jokių šansų, kad kada nors gyvenime gausi naują darbo pasiūlymą. Pramogos baigėsi - ar eisi į restoraną arba į koncertą trypti su visais, plaikstytis kaip kokia durnelė? Žiūrėk, kas nors pasakys: pensininkė durniuoja. Klimaksinė. Eisi su drauge į teatrą ir mirtinai nuobodžiausi jame, nors plosi ir vaidinsi, kad gerai praleidai vakarą. Nueisi į kiną - ten užsi­ miršti lengviau. Viskas. Tavo tūsai - draugų jubiliejai ir giminaičių laidotuvės. Motinystė baigėsi, nes vaikai arba iškeliavo, arba jei dar turi kokį neiškeliavusį, jis su tavimi bendrauja vienskiemeniais saki­ niais: „Nu. Aha. Gerai. Ką? Ne, mam, nega- —------------- ---liu.“ Sveikata baigėsi - skauda nugarą, ka- ^ knyga apie tai, kad tau duotas tik muoja nemiga ar menopauzė, ’ ° r >ant vaistųt len- vienas gyvenimas. tynėlės vis daugiau papildų ir tablečių nuo to ------------- ----ir nuo ano, ir dar velniai žino nuo ko... Ant veido vis storiau kažką tepi, ir vis menkesnis to tepimo rezultatas. Sutinki savo buvusius bendraklasius ir nepažįsti: kas ta raukšlėta boba, kas tas apsunkęs senis - nejaugi ir aš taip pat pasenau kaip jie? O liūdniausia - baigėsi žmogiški prisilietimai. Niekas tavęs nebeapkabina. Be prisilietimo, be fizinio kontakto gyvūnai kenčia, ką jau kalbėti apie žmones. Visą gyvenimą mums reikia kieno nors mamos, vyro, vaiko, na, nors šuns ar katino - kūno šilumos, reikia kontakto - peties, rankos, snukučio, antraip jautiesi visiškai vieni­ šas. Beveik miręs. Pasaulyje atsiranda nauja profesija - „glostytojai“, tie, kurie už pinigus tave apkabina ir pabūna prisiglaudę. Tik tiek. Tokia terapija. NE BOBŲ VASARA • 9

Taigi tau penkiasdešimt. O gal jau tuoj bus šešiasdešimt. Viskas baigėsi ir drauge viskas tęsiasi. Iš kur semtis jėgų gyventi toliau? Iš kur - gyvenimo džiaugsmo? Dėl ko gyventi? Laukti pensijos, iš kurios neišsiversi? Laukti anūkų, kad dar kartą, kiek tau leis vai­ kai, žentai ir marčios, pajustum prisilietimo, motinystės džiaugsmą, viltį, kad kažkas ne baigiasi, o prasideda? Dar vienas gyvenimas, kuriame dalyvauji ir tu. Bet tai nebe tavo gyvenimas. Neapgaudinėk bent jau savęs. Natūrali gyvenimo trajektorija yra tokia: iki 30-35 metų ji po truputį kyla, paskui po truputį ilgai ir beviltiškai leidžiasi žemyn. Lėta keturiasdešimt metų nuokalnė, natūrali žmogaus degradacija. 20-30 metų pamažu ir užtikrintai leidiesi žemyn, į negalios, sena­ tvės, mirties pakalnę. Tačiau esu tikra - jei labai pasistengsi, gali šią gyvenimo trajektoriją išlaikyti beveik nežemėjančią visą gyvenimą. Išlaikyti iki pabaigos, iki staigaus „stop“, kuris vis tiek ateis. Gali visą gyvenimą išsaugoti trisdešimtmetės gyvenimo kokybę - džiaugs­ mą, meilę, sveikatą... Tačiau tam, kad išlaikytum trajektoriją tiesią, turėsi gerokai pasistengti. Bet argi neverta pasistengti? Kokia kaina gali būti per didelė už tūkstančius nuostabių dienų, kurios tavęs laukia? Mano amžiaus moteris išgyvena rudenį - derliaus metą. Tai metas, kai subrandini vaisius, tam tikrą gyvenimo išmintį ir norisi surūšiuoti tuos vaisius, sukrauti krūvon ir atiduoti, išnešti, pasida­ lyti. Tamir rašau šią knygą. Rašau, kol dar esu gyva ir nenukvakusi. Rašau, kad baigdama šeštąją gyvenimo dešimtį sudėčiau savo patirties vaisius į vieną krūvą ir pasidalyčiau. Jei rytoj mirčiau, kas nors iš manęs pasiliktų. Kažkas, ko kam nors galbūt prireiks. Suprask, ne veltui gyvenau. Nes visa kita, ką padariau per gyveni­ 10 •Rūta Vanagaitė

mą, - LIFEfestivalis, didžiuliai Vasario 16-osios koncertai Katedros aikštėje ir per televiziją, laida „Pagauk kampą“ ir dar velniai žino kas, ko jau ir pati nebeprisimenu, - visa tai tik pėdsakai smėlyje. Anot poeto: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas ma­ nęs neminės!“ Bet gal ir nereikia susireikšminti? Žinai, kokį užrašą Woody Alienas norėtų matyti ant savo paminklo? „Čia guli Woody Alienas. Na ir kas?“ Tačiau surimtėkime. „Ne bobų vasara“ - knyga apie tai, ką per kelis pastaruosius gyvenimo dešimtmečius patyriau ir supratau. Ką išmokau iš knygų, iš talentingų žmonių paskaitų internete, iš po­ kalbių su kitomis moterimis ar su psichoterapeute Brigita, kuri ne vieną kartą yra ištraukusi mane ir daug mano draugių iš nevilties spąstų. Ši knyga apie tai, kad tau duotas tik vienas gyvenimas. Tikriau sakant, jis nėra duotas, kai tau jau penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Jis arba baigiasi apie tą laikotarpį, palikdamas tave bjaurėtis savimi ir vegetuoti, susitaikius su artėjančia senatve ir mirties lau­ kimu. Arba... Tikiuosi, kad knygoje bus keletas skyrių, kur jūs rasite šitą „arba...“ Kad rašydama surasiu ir aš pati...

NE BOBŲ VASARA • 11

2. Moterys, geresnieji žmonės Moterysyra geresni žmonės vien todėl, kadjos gimdo naujus žmones. Jos nenori griūties arkaro, kadnežūtųjų vaikai. Jonas Vanagas, mano tėvas

Mano tėvas svajojo, kad Lietuvos prezidente taptų moteris. Jei būtų sulaukęs, gal būtų pagyvenęs kiek ilgiau, kad pamatytų, kaip jai sekasi. Prieš sėsdama rašyti šią knygą perskaičiau krūvą leidinių kelio­ mis kalbomis, skirtų moterims, pasitinkančioms ar perkopusioms penkiasdešimtmetį. Dauguma mane tik sunervino. Jos parašytos ne mums. Jos parašytos boboms. Jos parašytos taip, tarsi moteris ne­ būtų visavertė asmenybė, o tik funkcija, tik vyrų ir vaikų gyvenimo priedas, kuriam tereikia išsaugoti veidą, figūrą, namus. Bet juk, po velnių, mes, moterys, pirmiausia esame žmonės. Esame tie geres­ nieji žmonės, kuriems labiau rūpi kiti žmonės, rūpi, kur link viskas eina. Todėl ir norėjosi rašyti apie tai, kad esame stiprioji lytis, ant kurios pečių laikosi ir iki šiol vis dar nesugriūva pasaulis. Kaip tik todėl privalome būti stiprios, gyventi ilgai ir laimingai. Moteris gimdytoja yra gėrio nešėja. Nuo pat mažumės mergai­ tės stengiasi išlaikyti gerus santykius, vengia konfliktų. Jos nori gy­ venti pasaulyje, kur bus saugu kurti lizdą, gimdyti ir auginti vaikus. Tyrimai rodo, kad jau 2-5 metų mergaitės kalboje daug dažniau 12 ■Rūta Vanagaitė

vartoja daugiskaitą nei berniukai: eikim, pažaiskim. Kilus konflik­ tui jos ne kariauja, o pasitraukia. Genai ir hormonai jų smegenyse sako, kad socialiniai ryšiai - jų būties pamatas. Net autizmas, liga, izoliuojanti žmogų nuo socialinės tikrovės, berniukams pasitaiko aštuonis kartus dažniau. Knygoje „Moters smegenys“ psichoterapeute Louann Brizendine teigia, kad „santykių puoselėjimas visomis įmanomomis prie­ monėmis yra pagrindinis moters smegenų tikslas. Vyrai dažnai mėgaujasi tarpusavio konfliktais ir konkurencija: tai juos tonizuoja. Moterys vien jau mintį apie galimą konfliktą priima kaip grėsmę santykiams“*. Ir dar. Moteris jaučia, ką jaučia kiti žmonės. Ne tik žmonės, bet ir šunys, katės, arkliai. Psichologai kalba apie tai, kas skiria moteris nuo vyro: galinga intuicija, duota mums gamtos. Tai prigimtinė išmintis, ku­ Mes, moterys, esame geresnieji žmonės, rią turi gyvoji gamta, augalai, gyvūnai. kuriems labiau rūpi kiti Paprasta moteris, pamačiusi mirštantį žmonės. Maža to, mes žmogų, intuityviai žino, ką reikia daryti. juk esame stiprioji lytis. Taip pat ir moteris, pagimdžiusi vaiką, žino, ką daryti su naujagimiu, nors niekas nėra jos to mokęs. Mums tarsi duotas papildomas radaras, kurio neturi dauguma vyrų. Jisnukreiptas į kitus žmones. Toradaro pavadinimas - empatija. Visa tai mūsų viduje įdėta todėl, kad mums reikia jausti, ką jau­ čia patinas - vyras - ar ko jam reikia, kad padarytų mums sveikus vaikus. Mums reikia suprasti, ką jaučia vaikai ar ko jiems reikia, tam, kad jie užaugtų sveiki ir stiprūs. * Louann Brizendine. Moters smegenys. Iš anglų k. vertė D. Kaunelis. Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 61-62. NE BOBŲ VASARA ■ 13

Moterys skaito kitų žmonių mintis, tikriau sakant, nuspėja jas iš veido išraiškų ir balso tono niuansų. Daugelis evoliucijos specia­ listų spėja, kad gebėjimas pajusti kito žmogaus skausmą ir greitai reaguoti į emocinius niuansus akmens amžiaus moterims leisdavo nuspėti gresiantį pavojingą ar agresyvų elgesį ir taip išvengti jo pa­ darinių sau ir savo vaikams. Ši savybė padeda moteriai nujausti ir dar nekalbančių kūdikių fizinius poreikius. Ir dar. Mus valdo emocijos. Vyro noras - išvengti emocijų, nes šios sujaukia jo gyvenimą, nusistatytą tvarką. Įdomi patirtis: kai sa­ vivaldybės tarybos ar kitame posėdyje kuri nors moteris ima ginti visuomenės interesą, visada gauna tą patį atkirtį: „Jūs, ponia, vado­ vaujatės emocijomis.“ - „Juk tu racionali moteris, - paskui bando mane įtikinti kuris nors politikas vyras. „Suprask, kad...“ - ir toliau nesigėdydamas, neslapukaudamas ramiai dėsto „racionalius“, t. y., paprastai kalbant, savanaudiškus interesus. Perskaičiau, kad visame pasaulyje taip: jei kas nors gina moralės principus, vadinasi, jis per­ nelyg emocingas. Didžiuokimės, kad gamta davė mums emocijas. Be jų žemė iš­ džiūtų po jų, vyrų, kojomis, pasaulis, valstybės, miestai taptų griu­ vėsių krūva.

14 •Rūta Vanagaitė

3. Gyvenimas bando tave išspjauti nepasiduok Kiekvienopagyvenusiožmogaus vidujeslypijaunuolis, kuris stebisi, kas gi čiaatsitiko. Interneto išmintis

Prieš keletą metų man paskambino TV laidos „Stilius“ redaktorė ir pakvietė dalyvauti laidos filmavime. Tema - „Moters galiojimo laikas“. Pasiutau. Supratau, kad laidoje būdau pavyzdys moters, ku­ rios galiojimo laikas baigėsi, o ji vis dar kruta. Vis dar parduotuvės lentynoje. Kaip kokia pasenusi dešra. Psichologai, kiti specialistai sėdėtų studijoje šalia manęs, įdėmiai mane apžiūrinėtų ir analizuo­ tų, ar dar esu vartotina, ar jau papuvusi. Laidoje dalyvauti, žinoma, atsisakiau. O dabar kitas pavyzdys. Iš šios vasaros. Anglija, pajūrio mies­ tas, tradicinis baras. Šalia manęs rezervuotas staliukas. Ateina graži aštuoniasdešimtmedų pora. Matai, sau galvoju, sena sutuoktinių pora, šaunuoliai, nesėdi namie akis įbedę į televizorių, eina vakarie­ niauti į restoraną. Kada Lietuvoje pamatysim aštuoniasdešimtmedus, savo auksinių vestuvių metines švendandus restorane? Senolė pasipuošusi, brangūs žiedai, karoliai, mėlynas gėlėtas kostiumėlis. Senolis su melsvais marškiniais, džinsais. Jie sėdasi, pradeda kalbėtis. Tikriau sakant, jis kalba, ir iš jo kalbos suprantu, NE BOBŲ VASARA • 15

kad tai, kas vyksta prie gretimo stalelio, yra PIRMASIS PASIMA­ TYMAS. Jie aiškiai susipažino interneto pažinčių svetainėje, patiko vienas kitam ir štai susitiko. Galbūt abu našliai. Kodėl ne? Jis ima valgiaraštį, užsako patiekalus, dar kažką kalba senajai damai. Ponia šypsosi, bet tyli. Tyli ir šypsosi. Ji akivaizdžiai negirdi, ką sako sena­ sis džentelmenas. Ji kurčia. Pora vakarieniauja tylomis. Pirmasis jų pasimatymas, matyt, bus paskutinis. Tragikomiška? Komiška? Taip. Bet ar ne nuostabu, kad močiu­ tė, sena ir kurčia, vis dar įsitikinusi, jog jos „galiojimo laikas“ dar nesibaigė? Ji gali naudotis internetu, gali susipažinti, puoštis, eiti... Nuostabu, kad žmonės nepasiduoda, kol yra gyvi. Kad kyla iš savo negalios, iš krėslo, iš lovos, iš gyvenimo Savo sapnuose mes paraščių ar veikiau mirties prieangio ir niekad nebūname eina ten, kur tarsi jau ir nebegalima eiti. penkiasdešimtmetės. Tolyn nuo mirties, atgal į gyvenimą. Vaizdelis iš kito baro tame pačiame Anglijos mieste. Trečiadie­ niais ten renkasi mėgėjai groti ukulėle - mažu primityviu portugalų ir havajiečių instrumentu. Dvidešimt ar trisdešimt senų vyrų ir dar senesnių moterų geria alų, groja ir visą vakarą traukia dainas. Ką daro tokį vakarą jų bendraamžiai Lietuvoje? Jie tūno prie televizo­ riaus ir keikia viską - orą, valdžią ir visą pasaulį... Tai jų ukulėlė... Mums dar toli iki pensijos, iki tūnojimo prie televizoriaus ir valdžios keikimo. Bet ir mums nėra linksma, tiesa? Viena poetė taip apibūdino penkiasdešimtmetės situaciją: tai tapimas nematoma. Tai gali atsitikti iš lėto, o gali vos ne per vie­ ną naktį, kai tau sukanka penkiasdešimt. Tarsi penkiasdešimtmetis būtų ta kryžkelė, po kurios apyjaunė ir įdomi moteris tampa vos ne močiute. l6 ■Rūta Vanagaitė

Ypač skaudžiai šią transformaciją išgyvena moterys, kurios buvo labai gražios jaunystėje, vos ne grožio idealas. Jos arba puola į depresiją, arba metasi į grožio chirurgų rankas. Jų kosmetinė tampa vos ne lagaminu. Jos praleidžia vis daugiau laiko prie veidrodžio, konvulsingai kabinasi į buvusiąją save. Mano sesuo Aušra, visada buvusi gražuolė, paskutiniais gyvenimo metais praleisdavo valandų valandas prie veidrodžio, maskuodama amžiaus žymes ir siekdama atkurti tai, kas nebeatkuriama, - savo beveik tobulą grožį. Kultūros, kuriose vyrauja jaunystės kultas, ypač nesvetingos moterims. Moterims, kurios sensta. Pagyvenusios moterys jei ir yra pastebimos, tai tik todėl, kad atrodo „jaunatviškai“. Sakoma, kad esi tokio amžiaus, kokio jautiesi esąs, ir viskas priklauso nuo tavęs. Tai ne visai tiesa. Matai save tokią, kokią tave mato kultūra, visuomenė, kurioje gyveni. Reklamos, televizijos, fil­ mų industrija jei ir parodo vyresnę nei penkiasdešimties moterį, tai tik viename kontekste: amžinos jaunystės paslaptis, t. y. toji moteris sugeba paslėpti senėjimo ženklus. Visi moterų žurnalai „patvarko“ vyresnių moterų nuotraukasfotošopu, taigi penkiasdešimtmetės at­ rodo kaip trisdešimt penkerių, šešiasdešimmetės - kaip keturiasde­ šimt penkerių. Dauguma Holivudo filmų herojų moterų yra 20-30 metų. Vy­ resni vyrai gali megzti sujomis romanus nepaisydami raukšlių, žils­ tančių plaukų ar pilvuko. Gintas Eastwoodas ar Jackas Nicolsonas ir sulaukę septyniasdešimties vos ne kiekviename filme pakabina paną. Yra dar vienas aspektas. Kartu su Lietuvos Nepriklausomybe prieš dvidešimt ketverius metus mums atsivėrė Vakarai. Atsivėrė vartojimo rojus, maitinamas televizijos. Visa tai, kas buvo neįmano­ NE BOBŲ VASARA - 17

ma sovietmečiu: gražūs drabužiai, egzotiškos kelionės, kosmetika ir 1.1, tapo prieinama, geistina, beveik būtina. Su vartojimo kultu cunamiu užgriuvo ir jaunystės bei grožio kultas. Lietuvoje sėkmės palytėtas vyras turi turėti ne tik gerą namą ir gerą mašiną, bet ir gerą, t. y. gražią ir jauną, žmoną ar draugę. Toji sėkmės triada: namas-mašina-pana, įrodo jam pačiam ir visai Lietuvai, kad vyro gyvenimas yra geras. Kadvyras yra vyras. Lietuvoje penkiasdešimtmetė moteris yra sena boba. Tokio ūmaus ir galingo cunamio nebuvo Vakaruose. Ten ir TV laidų vedėja gali būti penkiasdešimtmetė. Bet ne Lietuvoje. Jaunys­ tės kultas šluote nušlavė vyresnę nei penkiasdešimties moterį iš vie­ šumos į gyvenimo paraštes. Į klimakso sąvartyną. Bet ar mes su tuo sutiksime? Juk savo sapnuose mes niekad ne­ būname penkiasdešimtmetės... Psichologų įrodyta, kad žmogaus savęs suvokimas, arba auto­ portretas, susiformuoja vėlyvoje jaunystėje, maždaug apie dvide­ šimt septintus metus. (Įdomu, jog kaip tik tokio amžiaus galutinai susiformuoja stuburas.) Jei jūs pažadintumėte mane vidurnaktį ir paklaustumėte, kiek man metų, atsakyčiau iškart ir nedvejodama: trisdešimt septyneri. Kažkodėl trisdešimt septyneri man užsifiksavę jau keletą dešimtmečių. Tai kas gali man išmušti tai iš galvos? Kodėl turėtų? Man trisdešimt septyneri. Tokia, matyt, ir mirsiu, mirsiu jauna, nes būsiu neįsileidusi vėlyvųjų gyvenimo dešimtmečių į savo sielą ir kūną.

l8 •Rūta Vanagaitė

4.

Trečiasis gyvenimo veiksmas Aš regėjau naują dangų irnaująžemę, nes pirmasis dangus ir pirmojižemė išnyko, irjūros taippat nebeliko.* Apreiškimas Jonui, 21, 1

Man labai trūksta gyvenime vieno dalyko - bendravimo su įkve­ piančiais žmonėmis. Prieš keletą metų dukra man parodė tinklalapį TED - filmuotos įkvepiančios įkvėptų žmonių paskaitos pačiomis įvairiausiomis gyvenimo temomis. Žymi mūsų jaunystės laikų žvaigždė aktorė Jane Fonda TED lankytojams skaito paskaitą „Trečiasis veiksmas“. Ta prieš keletą metų matyta paskaita neišeina man iš galvos, tad noriu pasidalyti jos teiginiais ir įkvėpti jus taip, kaip ji įkvėpė mane. Didžiausia mūsų amžiaus revoliucija, sako Jane Fonda, - tai il­ gaamžystė. Mes gyvensime 30-40 metų ilgiau nei mūsų proseneliai. Tai ištisas papildomas žmogaus amžius. Tačiau mūsų kultūra ne­ spėja iš paskos. Mes vis dar gyvename pagal seną vaizdinį: gyveni­ mas yra arka. Gimimas, augimas, žydėjimas, gyvenimo kulminacija ir paskui lėtas tolygus žemėjimas iki negalios ir mirties. Amžius kaip mirties prieangis, amžius - kaip patologija. Taip, arka - tinkamas vaizdinys. Universalus dėsnis, valdantis pasaulį, - entropijos dėsnis. Entropija reiškia, kad visa, kas gimsta, turi senti ir mirti. * Šventasis Raštas. Vertė A. Rubšys ir Č. Kavaliauskas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998, p. 1946. NE BOBŲ VASARA - 19

Tačiau yra viena išimtis, sako Jane Fonda. Universaliam entro­ pijos dėsniui gali nepaklūsti tik viena - žmogaus dvasia. Mes galime gyventi ne pagal arkos formulę. Galime gyventi pagal kitą formulę: gyvenimas - tarsi laiptai aukštyn. Visą gyvenimą tobulėdami, tobu­ lindami savo dvasią, tapdami išmintingesni, autentiškesni. Tapdami tuo, kuo iš tikrųjų esame, mes lipame gyvenimo laiptais ir galime būti vis laimingesni iki pat pabaigos - iki pat laiptų viršūnės. Ten, viršuje, mūsų laukia vartai į... „Artėdama prie keturiasdešimtmečio, - pasakoja aktorė, - aš kiekvieną rytą nubusdavau, ir pirmos penkios mano mintys būda­ vo negatyvios. Ir pradėjau galvoti: netrukus būsiu sena pikta boba. Tuomet turėjau pasikeisti.“ Tu pati gali nuspręsti, koks bus trečiasis tavo gyvenimo veiks­ mas - paskutiniai trys gyvenimo dešimtmečiai. Nėra tokio dalyko kaip senėjimo genas. Tavo amžiaus pojūtis priklauso nuo daug ko: nuo sėkmės, nuo paveldėtų genų. Tačiau bene du trečdaliai priklau­ so nuo tavęs pačios. Pablo Picasso yra pasakęs: „Užtrunka ilgus dešimtmečius, kol pagaliau tampi jaunas.“ Jane Fonda prisimena: „Kai aš artėjau prie savo šešiasdešimto­ jo gimtadienio, galvojau, koks jis bus tas trečiasis mano gyvenimo veiksmas. Tam, kad žinočiau, ką daryti su savo gyvenimu, kur eiti toliau, turėjau atsigręžti atgal ir pažiūrėti, kur buvau iki šiol. Turėjau permąstyti ir įvertinti savo ligtolinį gyvenimą, padarytas klaidas, santykius su kitais žmonėmis. Grįžau mintimis atgal į savo nugy­ ventus dešimtmečius, kad suprasčiau, kas aš buvau iš tikrųjų. Ne kuo mane laikė tėvai ar kiti žmonės, o kas aš buvau kaip asmenybė. Kasbuvo mano tėvai? Ne kaip tėvai, o kaip žmonės? Kas buvo mano 20 •Rūta Vanagaitė

seneliai? Psichologai tai vadina gyvenimo peržiūra, kuri gali tapti nauju startu ir atverti naujas galimybes. Ir aš supratau, kad daugelis mano padarytų klaidų visai nebuvo mano klaidos, nes neturėjo nie­ ko bendra su manimi. Tai buvau ne aš. Aš sau atleidau.“ Vienas koncentracijos stovyklą išgyvenęs vokiečių psichiatras yra pasakęs: „Viskas gyvenime iš jūsų gali būti atimta, išskyrus vie­ na: tai, kaip jūs reaguojate j situaciją.“ Mūsų gyvenimo kokybę le­ mia ne tai, ar mes buvome turtingi, ar ne, mums sekėsi ar ne, o tai, kaip mes reagavome į gyveni- ____________________ mo duotybes, kaip priėmėme tai, Pasirinkusi sunkesnį kas mus ištikdavo. Jei mes nuolat augimo ir tobulėjimo, savęs buvome negatyvūs, irzlūs ir pikti, atradimo kelią, patirsi daug džiaugsmo. Jei iš baimės kaltindavome save ar kitus, mūsų būti savimi pasirinksi kitą, smegenyse per ilgą laiką susifor- lengvesnį _ susitaikymo kelią, mavo juodos negatyvizmo ma- baimė keliaus kartu su tavimi gistralės. Bet dabar mes gahme ir nuolatos tave luošins. pasikeisti. Uždaryti šias pykčio ir depresijos magistrales ir pradėti kloti naujus kelius. Trečiasis gyve­ nimo veiksmas gali ir turi būti šviesus. Mes, moterys, taip sukurtos: nuo mažens stengiamės, kad kiti žmonės, visuomenė, pasaulis mus priimtų, mylėtų ir vertintų. Tam­ pame kitų žmonių gyvenimo subjektais. Liaujamės būti tuo, kuo gimėme ir kas iš tikrųjų esame. Dabar, pradėdamos trečiąjį savo gyvenimo veiksmą, galime pagaliau tapti tuo, kas esame iš tikrųjų. Juk vyresnės moterys - di­ džiausia demografinė grupė pasaulyje. Mes galime tą pasaulį pa­ keisti. Bet pirmiausia pasikeiskime pačios, tikriau sakant, atraskime save iš naujo. Kada, jei ne dabar? NE BOBŲ VASARA ■ 21

Yra nuostabi istorija apie žmogų, kuris po mirties atėjo pas Die­ vą visas nelaimingas, persikreipęs ir suluošintas. Dievas paklausė jo: „Kas tu esi?“ Žmogus nežinojo, ką atsakyti. Tuomet Dievas pa­ aiškino jam taip: „Kai aš paleidau tave į pasaulį, tu turėjai padaryti vieną dalyką: įsiklausyti į save, įsižiūrėti ir atpažinti, kas tu iš tikrųjų esi. Koks daigas buvo tavo viduje? Jei rožės daigas, turėjai augti kaip rožė, o ne kaip dilgėlė. Jei ąžuolo daigas, turėjai augti kaip ąžuolas, o ne kaip drebulė.“ Atpažink save - kas tu esi iš tikrųjų. Moteris visą gyvenimą iš­ lieka tarsi medis - kad ir kiek metų jam būtų, oras ir vanduo visada jam reikalingi. Pagyvenusios moterys irgi kaip medžiai - jos nesu­ stoja, nesiliauja augusios; tai vešli žalia lapija ir tvirtos šaknys. Tai gausybė žiedų. O dabar - prie mokslinio pagrindimo. Larsas Tornstamas, Švedijos Upsalos universiteto profesorius, sukūrė teoriją, vadinamą gerotranscedencija. Žmonės, sulaukę brandaus amžiaus, nesiliauja augti. Tiesiog augimo kryptis keičia­ si - iš materialistinio, pragmatiško pasaulio (karjera, santuoka ir dauginimasis) su amžiumi persikeliame į kitą sritį, susijusią su vi­ sata ir amžinybe. Senėjimas lemia pozityvias mūsų permainas - di­ desnį saugumą, išmintį ir ramybę. Profesoriaus Larso Tornstamo tyrimai rodo, kad gerotranscedentinis žmogus sendamas atveria sau visiškai naujus pasaulius: kosminę vienybę su visata, su gamta. Jis ima naujai suvokti laiką ir erdvę, gyvenimą ir mirtį, iš naujo atranda save ir peržengia visas sienas, visas ribas, kad ir kokios jos būtų. Anne Morrow Lindberg yra parašiusi nuostabią knygą „Jū­ ros dovana“ (Giftfrom the Sea). Pagal ją, daugelis žmonių, sulaukę 22

Rūta Vanagaitė

40-50 metų, pirmus sveikatos sutrikimo ar sumažėjusios energijos požymius klaidingai laiko artėjančios senatvės ir mirties ženklais. Jie atsisėda, atsilošia, sudeda rankas ant kelių ir ima laukti pabaigos. Tačiau tas metas - tik slenkstis į naują gyvenimą. Tavo gyveni­ mo kokybė ir netgi sveikata daugiausia priklauso nuo to, kokį kelią pasirinksi dabar, atsidūrusi ant naujo gyvenimo etapo slenksčio. Šiandien mes esame kryžkelėje. Kad ir kurį kelią pasirinktume, visijie iš tikrųjų veda į niekur. Ir vis dėlto pasirinkti turime. Pasirin­ kusi sunkesnį - augimo ir tobulėjimo, savęs atradimo kelią, patirsi daug džiaugsmo. Jei iš baimės būti savimi pasirinksi kitą, lengves­ nį - susitaikymo kelią, baimė keliaus kartu su tavimi ir nuolatos tave luošins. Juk svarbu ne tikslas, o kelias. Tikslo nėra.

5. Steve’o Jobso pamoka: kaip gyventi, kol nemirei Turigyventi kiekvieną dieną taip, tarsi tai būtųpaskutinė gyvenimo diena. Steve Jobs

Steve’as Jobsas - vienas iš labiausiai sėkmės lydimų modernaus pa­ saulio žmonių, bendrovės Apple įkūrėjas. Gimė tais pačiais metais kaip ir mudvi su sese, t. y. 1955-aisiais. Pati garsiausia Steve’o Jobso paskaita „Kaip gyventi, kol nemirei“ perskaityta 2005 metais StanNE BOBŲ VASARA ■ 23

fordo universiteto absolventams, ją internete peržiūrėjo milijonai žmonių. Aš kaskart vis grįžtu prie paskutinės šios paskaitos dalies, padedančios man eiti savo keliu - kol nemiriau. Skaitydamas šią paskaitą Steve’as Jobsas žinojo sergąs vėžiu. „Kai man buvo septyniolika, kažkur perskaičiau, kad turi gy­ venti kiekvieną dieną taip, tarsi tai būtų tavo paskutinė diena. Jei taip kasdien galvosi, vieną dieną taip ir atsitiks. Jau 33 metus aš kie­ kvieną rytą žiūriu į veidrodį ir galvoju: jei tai yra paskutinė mano gyvenimo diena, ar aš daryčiau tai, ką šiandien ruošiuosi daryti? Jei ~ keliolika ar keliasdešimt dienų iš Jūsų laikas ribotas, todėl eilės atsakymas yra „ne“, tuomet nešvaistykite jo gyvendami žinau, jog privalau ką nors keisti. kieno nors kito gyvenimą. Žinojimas, kad mes visi ne­ Neleiskite, kad kitų žmonių nuomonių triukšme paskęstų trukus mirsime, yra pagrindinis jūsų pačių vidinis balsas. Jūsų variklis, leidžiantis padaryti svar­ širdis žino, ko norite iš tikrųjų. bius gyvenimo sprendimus. Artė­ jančios mirties suvokimas leidžia mums išvengti spąstų, į kuriuos pakliūvi galvodamas, kad turi ką prarasti. Mes visi jau esame nuogi. Nėra jokios prasmės nepaisyti to, ką tau sako širdis. Mirtis yra tai, kur visi ateisime. Niekas niekada nėra jos išven­ gęs. Taip ir turi būti. Mirtis, ko gero, yra geriausias gyvenimo išradi­ mas. Ji pašalina iš kelio senus žmones ir atveria jį jauniems. Jei esate jauni, neišvengiamai visai netrukus tapsite seni ir būsite nušluoti. Jūsų laikas ribotas, todėl nešvaistykite jo gyvendami kieno nors kito gyvenimą. Neleiskite, kad kitų žmonių nuomonių triukšme pa­ skęstų jūsų pačių vidinis balsas. O svarbiausia, išdrįskite klausytis savo pačių širdies balso ir intuicijos. Jūsų širdis žino, ko norite iš tikrųjų. Visa kita - antraeiliai dalykai. 24

*Rūta Vanagaitė

Aštuntajame dešimtmetyje vienos knygos viršelyje mačiau nuotrauką: ankstyvas rytas, per laukus vingiuoja kaimo kelias. Po nuotrauka parašyti žodžiai: „Lik alkanas. Lik paikas.“ Štai ko aš sau visą gyvenimą linkėjau, o dabar linkiu jums: „Likite alkani. Likite paiki.“ Kaip ir mano sesuo, Steve’as Jobsas mirė 2011-aisiais. Vos pen­ kiasdešimt penkerių, kaip ir Aušra.

6.

Mano mirusiųjų pamokos Tikniekada nepasenk. Mano teta Geni

Teta. Mano teta Genė, tėvo sesuo, - dantų gydytoja, mažutė ledi nuostabaus grožio kojomis, ilgus metus gydė žymių išeivijos veikė­ jų dantis, draugavo su poetų Stasio Santvara, Bernardo Brazdžio­ nio ir Henriko Radausko šeimomis. Kai 1987-aisiais nuvažiavusi į Majamį susipažinau su teta, jai buvo daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Ji nebedirbo dantų klinikoje: savanoriavo ligoninėje, o vaka­ rais lankė ispanų kalbos kursus. Kai rytais eidavome į miestą (aišku, pirmiausia į drabužių parduotuves), ji liepdavo man užsisegti pa­ puošalus, nes pati būdavo pasipuošusi kaip į kokią vakarienę. Po keliolikos metų teta Genė grįžo mirti į Lietuvą, kur palai­ dotas jos vyras. Nemirė. Šešerius paskutinius savo gyvenimo metus praleido Vilniuje, skurdžiame kambarėlyje senelių namuose. Eida­ NE BOBŲ VASARA ■ 25

vo į valgyklą tris kartus per dieną - kaskart susišukavusi, pasidažiu­ si, dėvėdama spalvingą kostiumėlį ir aukštakulnius. Prasidėjus kojos gangrenai, ilgai kentė ir neleido jos amputuoti, nes nenorėjo atrodyti karste negraži, „kaip kokia invalidė“. Pažadė­ jau jai: jei neteks kojos, parūpinsiu protezą, - gal ir negalės su juo vaikščioti, užtat karste atrodys tobulai. Galės sau gulėti visa graži su abiem kojomis ir aukštakulniais. Protezą gavau. Padėjome jį į spin­ tą, kur jau kabojo jos įkapėms paruošta juoda nėriniuota suknelė ir skrybėlaitė su vualiu. Dar kelerius metus važiuodavau pas ją kas savaitę į jos varganą kambarėlį - važiuodavau ne jos paguosti, o pati pasikrauti energi­ jos, pasitarti dėl savo problemų. Išgerdavome po taurelę dvylikos žvaigždučių metaksos, kurią ji saugojo tik mano apsilankymams. Išklausiusi mano rūpesčius, ji sakydavo: „Rūtele, siek žvaigž­ džių.“ Ir dar: „Tik niekada nepasenk“, nes: „Starost ne radost, a bolšoje svinstvo“ (senatvė ne džiaugsmas, o didžiulė kiaulystė). Paža­ dėjau jai ir tai. Tęsiu Jums duotą pažadą, miela teta Gene, mano gražioji mi­ rusi ledi. Mano tėvas. Jonas Vanagas, jaunesnis Genės brolis, buvo sta­ tybų inžinierius ir fenomenalus sodininkas. „Didingas senis“ (great old man) - taip jį vadindavo mano pirmasis vyras suomis Ronaldas. Tėvas, sulaukęs dvidešimt ketverių, jau buvo Šiaulių odos fabriko direktorius. Paskui trisdešimt metų dirbo Miestų statybos projekta­ vimo instituto vyriausiuoju inžinieriumi. Tėvas apeidavo pėsčiomis visas Vilniaus apylinkes, kad žinotų, kur ką galima ar ko negalima statyti. Jam vadovaujant buvo ren­ kama vieta Ignalinos atominei elektrinei - tėvas siekė, kad būtų 2 6 • Rūta Vanagaitė

parinkta vieta, kur vyrauja vakarų vėjai ir avarijos atveju būtų kuo mažiau pavojaus mūsų kraštui. Maskvai liepus plėtoti Vilniaus gyvenamuosius rajonus link oro uosto (tiltai rusams atrodė per didelė prabanga), tėvas didžiu­ lėmis pastangomis pasiekė, kad tas nurodymas būtų atšauktas, pra­ dėti statyti tiltai per Nerį ir nauji gyvenamieji rajonai. Taip atsirado Žirmūnai ir Lazdynai. Būdamas dide- ----- -------------------. niekada . i j nesuti-. Visą gyvenimą sverk tiek, lis viršininkas tėvas kiek svėrei būdamas ko stoti į Komunistų partiją, niekada septyniolikos metų nesinaudojo viršininkams skirtomis ------------------------privilegijomis - nei „Volga“, nei spec, poliklinika, nei spec, parduo­ tuvėmis - mūsų su sese dideliam nusivylimui. Tas didingas senis savo rankomis, be niekieno pagalbos pasta­ tė du namus - vieną savo į Sibirą ištremtiems giminaičiams, kad galėtų grįžti į Šiaulius, ir kitą anūkams ilsėtis kolektyviniame sode prie Vilniaus. Viską savo rankomis, net kaminus mūrijo ir šaligatvio plyteles liejo pats. Krito nuo stogo, nusipjovė pirštus, bet ir toliau viską darė pats. Jis buvo geriausias sodininkas, skiepydavęs obelis pažįstamiems ir nepažįstamiems. Insultas jį ištiko, kai būdamas aštuoniasdešimt ketverių gilino rūsį savo obuoliams saugoti. Praeiviai rado naktį sukniubusį prie duobės, po įprastos keturiolikos valandų darbo dienos. Tėvas man niekada nesakė: tik nepasenk, Rūtele. Stebėdama jį nesenstantį žinojau, kad ir aš nepasensiu. Iš visų jo pamokų kelios man yra ypač svarbios.

NE BOBŲ VASARA ■ 27

Judėjimopamoka Judėjimas yra gyvenimas. Judėti jis pradėdavo penktą ryto ir grįždavo po darbų sode visai jau sutemus, apie vienuoliktą vakaro, eidamas iki autobuso kelis kilometrus per tamsų mišką. Kad atsi­ gintų nuo palaidų šunų, buvo pasidaręs lazdą su styrančiais vinimis, ją ir nešiodavosi. Maitinimosi pamokos Valgyk neskaniai, tuomet nepersivalgysi. Jei per šventes ant stalo būdavo tortas, tėvas atsipjaudavo plonai plonai ir užsidėdavo torto gabalėlį ant duonos riekės. Jo pietūs dirbant sode buvo arbata (taip buvo vadinamas karštas saldintas vanduo) su rieke duonos, dažnai pamirkyta toje „arbatoje“. Visą gyvenimą sverk tiek, kiek svėrei būdamas septyniolikos metų. Tėvas tiek ir svėrė visus tuos septynis dešimtmečius: lygiai 74 kilogramus. Dar vienas jo testas: suimi savo odą ir poodinį sluoksnį ties pilvu dviem pirštais. Jei tas sluoksnis storesnis nei du centime­ trai, mesk svorį nedelsdamas. Niekino storas moteriškes sakyda­ mas: „Kur griebi, ten riebi.“ Gyvenimopamokos Sovietiniais laikais tėvas nebuvo niekur išvykęs, į jokius užsie­ nius - per daug paslapčių žinojo ir buvo, kaip tuomet sakydavo, „nevyjezdnoj“ - t. y. netinkamas išvykti. Tik pas mane, Suomijon ištekėjusią, KGB vis dėlto išleido. Tėvas atvyko, pabuvo pas mus savaitę kitą, paskui paprastai pasakė: „Vaikeli, grįžk namo, tu čia ne karalienė.“ Tuo pasakymu pamoka nesibaigė: išvažiuodamas iš Suomijos parašė ir paliko man laišką - pagrindines „Gyvenimo 28 •Rūta Vanagaitė

pamokas“ kurios įrėmintos ir dabar, po trisdešimties metų, kabo mano svetainėje kaip gražiausias paveikslas. Skenuotas mano tėvo „Gyvenimo pamokų“ kopijas savo na­ muose jau turi pasikabinę ir jo anūkai - sesės dvynukai ir mano emigrantė dukra. Štai jos: 1987.IX. Rūtytei mamytei: I. Gyvenime svarbiausia sveikata ir kaip jos dalis - psichinis ramumas, geri stabdžiai. II. Visada stenkis būti žmogumi - asmenybe, todėl: a) reikia nešioti širdyje gyvenimo džiaugsmą, nes pyktis tai jau griovimas. Tų žmonių, kurie sunkina gyvenimą, negalima nekęsti, jų reikia tik vengti; b) žmogiškasis orumas reikalingas savo vertės pajautimui ir kaip apsauga nuo nesusigaudymo gyvenimo smulkmenose; c) moteriškasis orumas reikalingas kaip šeimos branduolys, nes tik gerbiant moterį gimdytoją galima mylėti vaikus, gerbti tėvus ir žmones. III. Šeimoje būtinai reikalingas didžiulis atsakomybės jausmas. Ant jo pamato stovi rūpestingumas ir švelnumas - šeimos raiščiai. IV. Visi žmonės sugebakeistis, jeigu to jie labai nori. Pirmiausia reikia žinoti, ką turi savyje keisti, ir tikrinti, kaip tas sekasi. Norint keisti šeimos narį pirmiausia reikalingas didžiulis taktas ir didelis tikslas. V. Gyvenimo kryžkelėse būtina blaivi galva ir ilgi apmąsty­ mai - kaip toliau gyventi. Akligatvius susikuriame sau pa­ tys - gyvenimejų nebūna (nebent savižudybė). Blaškomas!, NE BOBŲ VASARA ■ 29

kai neapsisprendžiama, o apsisprendus - visada ramu: tada ir aiškintis nebereikia. Gyvenimo faktų negali pakeisti jokie paaiškinimai.

f;’

Č & fitM J fS M

SY-Ft^x-TA

G * ;% ***?■ ** S"“*"* -

r

.^ r// r* .w ctn

^ Vi: *au***:1i

«‘2 T ^ ^ | su " w

6yi^

s»o*«ę„Q,e/

C/ H G KtM ftAstI

.

C A tm j '

******* . w ra74 , G*U>„ m ,+ , ...... ^ ......- ~"// ^ ■^F" ę'£f/y£7Tcr •^yA2‘j‘ **£»*/■ T/ncauhASi

/*• š m n u H A t

* **. %,. ^

S

~ *«# "" honu-a,yįf,į. - 5 ^ * ••'•:.;! V'&v-J/J jw M

' ** 'J * ff,tT 0

-sn>w

*«$#!

^

1

^A/4 Jj/y ^ /c^V/7 ,* nebe’ bei vargų auginant tenka svarbiausio dalyko - gyvenimo. vaikus ir keičiant jiems Jis yra įkalintas namie. Negali miegoti, sauskelnes su tuo, ką nes reikia keltis naktimis, galbūt mama turime daryti karšindami r^kia, šaukia ar klejoja, iškrinta iš lovos savo senus tėvus. ________________ ar ją reikia kas dvi tris valandas vartyti. Pakelti iškritusią - vienai tau... Apversti - vienai tau... Adaikyti die­ nas, savaites, mėnesius, metus... Ojei artimam žmogui demencija ir jis šaukia, blaškosi? Jei muša tave nebepažindamas? Mano mama buvo tykus ligonis. Ir vis dėlto... Kai ateidavau aplankyti sesės ir mamos, aišku, pakritikuodavau, kad kas nors ne taip... O kartais rasdavau mamos kambario duris uždarytas, sesės kambario - taip pat. Sesuo sėdėdavo visu garsu paleidusi Joe Cockerį, nes nebegalėdavo daugiau... Ji turėdavo užsimiršti, atitrūkti nuo sekinančios kasdienės naštos. Po daugelio metų sesuo tikrai daugiau nebepajėgė, nebegalėjo namų sąlygomis būti ir mama - nuolat reikėjo nuskausminamųjų, todėl ji iškeliavo į ligoninę ir ten praleido dar kelerius metus. Tačiau mano sesuojau buvo palūžusi. Ji mirė netikėtai, metais anksčiau nei jos daugelį metų slaugyta mūsų mama. Štai tokia istorija. O dabar - mitai apie tėvų senatvę ir slaugą.

120 •Rūta Vanagaitė

Pirmas mitas. Savo artimąjį privalai slaugyti namie Privalai atiduoti duoklę. Jis tau užpakalį šluostė, dabar tu pri­ valai šluostyti jam. Tai buvo tiesa visais amžiais - išskyrus mūsų. Todėl, kad lietuviai gyveno didelėse šeimose ir slaugą dalijosi keturi ar penki žmonės. Todėl, kad seneliai atguldavo ir mirdavo per ke­ lis mėnesius, retkarčiais - per metus (nebuvo čiužinių, apsaugančių nuo pragulu, lašelinių, dirbtinio maitinimo ir 1.1.). Dabar senelis lo­ voje su sauskelnėmis gali gulėti dešimt metų. Vartomas dieną naktį, septynias dienas per savaitę, 365 dienas per metus. Ar tavo moti­ na ir tėvas to tau linkėjo? Jie sakydavo apie vaikus: kaip gerai, kad senatvėje bus kam vandens stiklinę paduoti, o ne „bus kam mano užpakalį valyti“. Vidutinė šeima Lietuvoje - 2,1 asmens: mama su vaiku ar dviem, šeima su vaiku. Ką gali padaryti vienas žmogus - kaip ap­ versti, kaip pakelti ir pasodinti ant tualeto kėdės? Mama su dviem vaikais tikriausiai dirba, išlaiko šeimą. Jai atsisakyti darbo? Ar pa­ vesti slaugą vaikams? Samdyti moteriškę dešimt valandų per parą (valandos kaina - apie 2,5 euro)? Antras mitas. Esustipri, turiu ištverti Kiek kartų girdėjau tai iš savo pažįstamų. Sulig kiekvienu slau­ gos mėnesiu ši frazė skambėdavo vis mažiau užtikrintai. Psichiatrų požiūriu, slaugą namie be problemų galima ištverti maždaug pus­ metį, kartais - metus. Paskui pradeda „važiuoti stogas“, esi mirtinai pavargusi, galo nematyti, gyvenimo nėra, imi ilgėtis mirties - gal artimajam, o dar labiau - sau. Neišvengiama slaugos palydovė - de­ presija, nuo kurios vaistai paprasti - alkoholis arba chemija. Arba NE BOBŲ VASARA • 121

abu. Tegu rašo patarimų knygose, kad slaugant labai padeda kartais išeiti pasivaikščioti arba savaitgalį išvažiuoti prie jūros. Kas slaugė metų metus, žino - ateina metas, kai tai nė velnio nepadeda.

Trečias mitas. Senelių namai - bogodielnia, prieglauda, ten supūdo ir numarina Atiduoti savo artimąjį į prieglaudą - kone tas pats, kaip išvež­ ti rogutėmis į mišką. Taip. Yra tų bogodielnių. Bet jų yra tol, kol mes nekalbam, nekėliam faktų į viešumą, nespaudžiam biurokratų tikrinti, reikalauti, kad būtų laikomasi normatyvų, politikų - tuos normatyvus keisti, kapoti galvas tiems senelių namų savininkams ar direktoriams, kurie pūdo žmones bogodielniose. Bet yra visiškai civilizuotų vietų, kur seneliai gyvena po vieną ar po du, valgo pado­ rų maistą, kasdien išvežami į pušyną, slaugomi, vartomi ir gražiai numarinami, kai ateina tas laikas. Lietuvoje yra globos namų, kuriuose žydi sodai ir dūzgia bitės, teritorijoje - nuosava koplyčia, pastatuose - masažo krėslai ir re­ laksacijos kambariai. O žinote, kokia didžiausia problema senelių namuose? Vadovai sako, kad tai - meilės istorijos, pavyduliavimas ir neištikimybė...

Ketvirtas mitas. Patekti į senelių namus didžiulės eilės Sakoma, esą reikia pažinčių arba kyšio, kad gautumjuose vietą. Yratokia kontora - Neįgaliųjų reikalų departamentas. Joje renkama informacija apie laisvas vietas visose valstybinėse Lietuvos globos įstaigose, o tokių yra apie trisdešimt. Dar keturi šimtai - privačių, 122 -Rūta Vanagaitė

įsteigtų savivaldybių ir parapijų, kuriose kainos tokios pat arba ma­ žesnės. Taigi jei nori, kad mama ar tėtis pabūtų kurį laiką globos namuose arba apsigyventų ten - problemų nėra. Į valstybės finan­ suojamas vietas gali būti eilė, bet į komercines, kur moki visą kainą, dažniausiai patenki iš karto. Taip pat ir į privačius globos namus, tačiau ten išties visko būna...

Penktas mitas. Senelių namuose labai brangu, neišgalėsiu mokėti Visišką negalią turintis senelis gauna pensiją ir tiesioginę slau­ gos išmoką - 260 eurų. Sudėjus kartu išeina 430-580 eurų. 20 pro­ centų šių pinigų lieka seneliui (t. y. faktiškai jums), kiti 80 procentų mokami už globos namus, o jei senelis ---------------------turi visišką negalią, likusią sumą moka Kai ateis tavo motinos ar tėvo mirties metas, savivaldybės iš tikslinių valstybės dotaci­ tiesiog paleisk žmogų, jų globai. Jeigu tėvas ar mama turi turto, kurjo laikas baSgėsj. |§ mokėsite jūs, šeima, bet ko gi norite - juk tikrųjų paleisk, netrukus paveldėsite tą turtą, tiesa? Jei tėvo ar senelio sutuoktinis tebėra gyvas ir tame bute ar name te­ begyvena, jūs nemokėsite. Paprastai visi per mėnesį kitą susitvarko taip, kad turto nebeliktų...

Šeštas mitas. Mirtis baisiausia, gyvenimą reikia pratęsti bet kokiomispriemonėmis Yra keturios mirties stadijos: socialinė, psichologinė, klinikinė ir biologinė. Kai žmogus pasitraukia iš visuomenės (socialinė mir­ -

NE BOBŲ VASARA ' 123

tis), išnyksta jo asmenybė (psichologinė mirtis) ir belieka kenčianti, gęstanti būtybė, neišvengiamai artėja klinikinė ir tuoj po jos bio­ loginė mirtis. Klinikinei mirčiai artinantis žmogus nustos valgyti, gerti, gydytojai siūlys lašelinę, zondą, antibiotikus ir 1.1. Tikriausiai sutiksi, nes juk nenori, kad tavo tėvas ar motina „mirtų iš bado“, „mirtų iš troškulio“ Bet juk dabar ilgini ne jo gyvenimą, o mirtį, ne dėl mirštančiojo gerovės medikai į jo gerklę ar nosį grūs zondą, o dėl tavęs, kad kaltė neslėgtų, kad giminės neapkalbėtų. Todėl sakau tau, mieloji: kai ateis tavo motinos ar tėvo mirties metas, tiesiog paleisk žmogų, kurio laikas baigėsi. Iš tikrųjų paleisk. Septintas mitas. Ašpati tikriausiai to nesulauksiu Man bus kitaip. Aš kitų nekankinsiu. Mirsiu tiesiog vieną die­ ną, ir tiek. Tačiau tiesa yra ta, kad tik dešimt procentų žmonių mirš­ ta staigia mirtimi, o likusių devyniasdešimt procentų gyvenimo pa­ baiga yra ilga ir sunki. Mano patarimas - ruoškis tam, mieloji, jau dabar. Ruošk pinigus. Ruošk dokumentus.

124 ■Rūta Vanagaitė

28. Išdrįsk nebūti našta Kaipdienos pabaigoje ateina vakaras irmes einame miegoti, taipir mano gyvenime atėjo vakaras. Aš einu miegoti. Prancūzijos prezidento Lioneiio Jospino motinos, sulaukusios 84-erių, žodžiai paskutine gyvenimo dieną

1969 metais amerikiečių advokatas Louisas Kutneris pasiūlė teisiš­ kai įpareigojantį dokumentą, kuriuo žmogus galėtų pasirinkti, ko­ kią sveikatos priežiūrą gaus gyvenimo pabaigoje. Dokumentą gali pasirašyti asmuo, sulaukęs 18 metų ir būdamas pilno proto. Viena jo kopija lieka pas notarą, kita - asmens namuose, trečia įteikiama jo „sveikatos įgaliotiniui“. 41 procentas JAVpiliečių, sulaukusių 18 metų, yra pasirašę tokį „gyvąjį testamentą“. Pagal apklausas, 70-95 procentų amerikiečių nenorėtų, kad jų gyvenimo pabaigoje būtų taikomos agresyvios medicininės priemonės, dirbtinai palaikančios gyvybę, o tikriau sa­ kant - pailginančios mirimo procesą. Barackas Obama - pirmasis JAV prezidentas, kartu su žmona Michelle pasirašęs „gyvąjį testa­ mentą“. „Tikiuosi, kad jo dar ilgai neprireiks, bet, manau, protinga tokį dokumentą turėti“, - pripažino Obama. Dokumentas, angliškai vadinamas living will - „gyvasis testa­ mentas“ arba health care directive - „sveikatos priežiūros nurody­ mas“, yra įteisintas JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britani­ NE BOBŲ VASARA - 125

joje ir Italijoje, kitur apie jį plačiai diskutuojama. Tobulėjant medi­ cinai, ilgėjant gyvenimo trukmei jis tampa ypač aktualus. Tai gali­ ma vadinti pasyviąja eutanazija, bet tai netikslu. Juk eutanazija - tai veiksmas, o čia - veiksmo nebuvimas, leidimas gamtai veikti pačiai. Štai ką sako mums psichiatrė Clarissa Pinkola Estės: „Daugeliui moterų leisti numirti kliudo ne jų prigimtis, o tiktai auklėjimas.“* Aš tikrai išvaduosiu savo artimuosius nuo pareigos už mane nuspręsti, tęsti agresyvias procedūras ar ne, kai artės mano pačios mirtis. Žinau, gydytojai tęs, nes jie privalo, nes jie bijo skundų, teis­ mų. Net ir nematydami prasmės jie švaistys valstybės pinigus, dar­ buotojų laiką ir pastangas, kankins mano artimuosius, o svarbiau­ sia - kankins mane. Paskui brangiausi mano „peniukšliai“, kaip aš juokdamasi vadinu savovaikus, niekaip nebegalės prisiminti manęs linksmos, drąsios, jais besirūpinančios, o prisimins kažkokį gulintį nesusipratimą... Apie išankstinę valią sykį diskutavau su slaugos ligoninės gy­ dytojomis. Baik tu, sakė jos, kad ir kokios būklės žmogus būtų, jis vis vien nori gyventi. Ir tu, sakė jos, net jei ir būsi tokį dokumentą pasirašiusi, o paskui senatvėje ar po insulto gulėsi pas mus, vis tiek kabinsiesi į gyvenimą, kad ir prie patalo prikaustyta, kad ir su sauskelnėmis, kad ir dementiška. „Bet tai jau būsiu ne aš“, - atsakiau. Pažįstu daug žmonių, kurie tokį dokumentą šiandien pat pasi­ rašytų. Tavęs, mano mieloji, tikriausiai nepažįstu. Bet galbūt sutinki su manimi, kad ne gyvybė žmogui svarbi, o gyvenimas... ir ne bet koks gyvenimas, o žmogaus. Tavo pasirašyto dokumento netvirtins joks notaras. Tačiau jei dokumentas bus tavo seife ar stalčiuje, jei visi artimieji, o ypač vaikai apie jį žinos, jie laikui atėjus parodys * Clarissa Pinkola Estės, p. 149. 126 ■Rūta Vanagaitė

jį gydytojui ir tuomet visi kartu priims sprendimą, kurio prašei. Sprendimą palikti tave ramybėje. Štai tokia dokumento forma: PAREIŠKIMAS DĖL PASKUTINĖS VALIOS IR SVEIKATOS PRIEŽIŪROS Jeigu ateitų laikas, kai mano veiksnumas būtų apribotas tiek, jog nebegalėčiau aktyviai dalyvauti priimant sprendimus dėl mano pa­ ties gyvybės ir negalėčiau pareikšti gydytojui valios dėl mano me­ dicininės priežiūros, noriu, kad būtų laikomasi mano norų pagal šį pareiškimą. Aš, ....................................................................... šio dokumento autorius, reikalauju,' kad ilgą laiką būnant be sąmonės ar sergant terminaline ligos stadija man būtų leidžiama numirti ir mano gyvybė nebūtų tęsiama palaikomosiomis priemonėmis. Terminalinė ligos stadija, kurią įvertina ir patvirtina gydytojas, yra nepagydoma ir negrįžtama sveikatos būklė; nutraukus visas pa­ laikomąsias priemones, mirtis ištinka per gana trumpą laiką. Būklė be sąmonės - nuolatinė komos būsena arba nuolatinė vegetacijos stadija - negrįžtama sveikatos būklė, kai žmogus nebesuvokia sa­ vęs, nebesiorientuoja laike bei erdvėje ir nėra jokio atsako į išorinius aplinkos dirgiklius. Ypatingos sąlygos Toliau išvardytos sąlygos dėl tam tikrų gyvybę palaikančių prie­ monių. Į šį sąrašą įtraukti ne visi kriterijai. Mano pareiškimas, kad gyvybė nebūtų palaikoma gyvybę palaikančiomis priemonėmis yra NE BOBŲ VASARA - 127

taikomas tik tada, jei tai buvo nurodyta, kitu atveju noriu, kad būtų taikomas atitinkamas gydymas. I~1 Taikyti [~1 Nutraukti Kardiopulmoninis gaivinimas......................................... Dirbtinė plaučių ventiliacija Dirbtinis maisto medžiagų ir skysčių tiekimas

Kiti specialūs reikalavimai:

Noriu, kad man būtų skirtas pakankamas nuskausminimas, kad nejausčiau diskomforto. Neturiu ketinimo tiesiogiai atimti sau gyvybės, tačiau nenoriu, kad mano mirtis būtų beprasmiškai atito­ linama. Šis pareiškimas pateikiamas labai apgalvotai ir man esant aiš­ kaus proto būsenos. _____/ _____ / _____ (Data).....................................

128

-Rūta Vanagaitė

LIUDININKŲ PATVIRTINIMAI Šį dokumentą mūsų akivaizdoje pasirašė........................ ........................................................... šio dokumento au­ torius, kurio amžius 18 ir daugiau metų, dokumento pasirašymo metu būdamas aiškaus proto ir pajėgus suprasti sveikatos priežiūros sprendimo prasmę ir pasekmes. Autorius atrodė nepaveiktas jokios nederamos įtakos. Šį dokumentą pasirašėme paties dokumento au­ toriaus akivaizdoje ir paties autoriaus reikalavimu vienas kito aki­ vaizdoje.

(Liudininkas)

(Liudininkas)

(Gatvė, namo nr.)

(Gatvė, namo nr.)

(Miestas, valstybė, pašto kodas)

(Miestas, valstybė, pašto kodas)

Gera pradžia - pusė darbo. Dabar parašyk testamentą. Niekam apie jį nepasakok. Padėk jį saugiai - pas notarą ir namie - ir eik gyventi.

NE BOBŲ VASARA - 129

29.

Vaikai yra paskolinti Jūros pakraštyje galima rasti retą gyvūną, vadinamą „argonaute"(paper nautilus). Argonaute nėraįsikibusiį savo kiaukutą. Jos kiaukutas - tarsi lopšys, kurį argonaute laiko apkabinusi visomis savo galūnėmis. Atėjus perėjimo laikui argonaute iškyla sujuo į vandens paviršių. Čiaiš kiaušinių išsiritairišplaukiaįjūrąjos vaikai. Tadamotinaargonaute palieka savo kiaukutą irpradeda naujągyvenimą. Anne Morrow Lindbergh, „ Jūros dovana“

Jei tau penkiasdešimt, vadinasi, tavo vaikams jau daugiau kaip dvi­ dešimt. Jie suaugę žmonės - taigi jiems tavęs nebereikia. Žiauru? Vienoje patarimų moterims knygoje radau tokią frazę: „Pirmas ir svarbiausias patarimas: stenkis būti kuo toliau nuo savo suaugusių vaikų.“ Žiauru? Mokykimės iš gamtos. Vilkė globoja savo vaikus, kol jie maži. Kai ateina laikas, ji pradeda juos mokyti medžioklės gudrybių, šie­ pia dantis, urzgia, taikosi grybštelti, kad jie liautųsi buvę vaikai. Kad jie patys taptų vilkais. Vilkė verste verčia savo vaikus suaugti. Ji juos paleido į gyvenimą. Liepos pabaigoje gandrai gandriukus moko skraidyti - jie ruo­ šia juos ilgai kelionei į šiltuosius kraštus, po kurios jie savo vaikų daugiau niekada nebematys arba jei pamatys, kausis su jais dėl liz­ do. Gandrai vaikus išaugino ir paleido. X30 ■Rūta Vanagaitė

Kodėl mums, motinoms, taip sunku paleisti savo vaikus? Louann Brizendine knygoje „Moters smegenys“ sakoma; „Kai moteris išleidžia į gyvenimą visus savo vaikus, senovinis „mamos“ įspaudas jos smegenyse ima blėsti, leisdamas jai ištraukti keletą jungčių iš smegenyse įmontuoto vaikų sekimo įtaiso. Kai bamba­ gyslė yra nutraukiama ir vaikai palieka namus, mamos smegenų grandys pagaliau tampa laisvos ir gali būti pritaikytos naujiems sie­ kiams, mintims ir idėjoms įgyvendinti. Tačiau dauguma moterų, vaikams palikus namus, iš pradžių jaučia beviltišką liūdesį.“* Taip, mūsų vaikai jau nuo trylikos ar penkiolikos metų neleido prisiliesti, apkabinti, taigi fizinio kontakto praktiškai sujais nebetu­ rėjome nuo paauglystės. Tačiau, sako psichologė, „vis dėlto įprastas kontaktas, gyvenant po vienu stogu su vaikais, teikė užtektinai peno mūsų smegenims, toms jų dalims, kurios atsakingos už rūpestį ir globą“**. Motiniškoji moters smegenų dalis išlieka alkana ir darbin­ ga iki pat mūsų gyvenimo pabaigos - užtat mes taip atsigauname tapusios močiutėmis. Tačiau ar mes nebandėme per vaikus realizuoti savęs, nereali­ zuotos? Gyventi ne savo gyvenimą, ojų, nes mūsiškis gyvenimaskaip ir nepavyko, nepasistengėme, kad pavyktų, tad perkėlėme išsipildy­ mo užduotį ant savo vaikų pečių? Et, iš manęs nieko dora neišėjo, kam čia stengtis, pasigimdysiu vaikus, gal jiems gyvenimas nusiseks. Būti motina - mūsų vaidmuo, mūsų tapatybė. Mes privalome rūpintis, kad vaikai būtų saugūs, gautų maisto, gerus namus ir išsi­ lavinimą, bet jei mes susitapatiname su motinos vaidmeniu, ima­ mės pernelyg rūpintis savo vaikais, tuomet stabdome jų brendimą,

*LouannBrizendine,p. 176. **LouannBrizendine,p. 177. NE BOBŲ VASARA * 131

paralyžiuojame jų natūralų norą pažinti pasaulį. Kai jie suauga, mes nepaleidžiame jų, nes paleisdami vaikus prarandame savo tapatybę. Aš esu motina, o jei vaikui manęs nebereikia, tai kas iš manęs lieka? Jei esi tokia motina, kenki savo vaikui, bet pirmiausia pati sau. Bandai save įtikinti, jog labai rūpiniesi vaiku, tačiau visų labiausiai rūpiniesi, kad TAUneatsivertų tuštuma, jei motinos vaidmuo bus iš tavęs atimtas. Beliktų vegetuoti, kol gausi močiutės vaidmenį ir vėl pulsi rūpintis, kad gyventų kažkas kitas, užuot gyvenusi pati? Esama motinų, kurios tampa visavertėmis asmenybėmis tik savo vaikų dėka. Vaikas pasieks, ko aš nepasiekiau. Gaus geresnį darbą, gyvens geresniame name, sukurs geresnę šeimą. Jos tarsi sako savo vaikui: „tu tapsi kažkuo, taip Mes atvedėme juos per tave ir aš jausiuosi kažkuo tapusi“, prie krašto ir siūlėme paskraidyti. Jie spyrėsi. „nenuvilk manęs, aš tau tiek daug paau­ „Skriskit!“- šaukėme kojau“. Pažįstamos frazės? Galbūt tavo mes. Bet jie ir toliau tėvai taip elgėsi su tavimi ir tu kartoji spyriojosi. Tuomet išmoktą modelį su savo vaikais? Stop, mes nustūmėme juos žemyn. Ir jie nuskrido. mieloji, stop. Vaikai suaugo. Sujais buvo taip gera, kai jie buvo maži. Tubuvai jų gyvenimas - nieko daugiau nereikėjo. Nebuvo tuščių vakarų ar savaitgalių, visada turėjai kompaniją, visa­ da jauteisi visavertė, nes labai reikalinga. Gal ir vyro atsisakei, nes juk ir be jo turėjai šeimą, turėjai savo vaikus. Sunkumai prasidėjo vaikams tapus paaugliais. Jie netvarkė savo kambario. Jie sėdėjo prie kompo, kai turėjo eiti miegoti. Jie garsiai leido muziką. Jie grįždavo (arba negrįždavo) naktimis ir tu neiš­ simiegodavai. Kartą grįžo išgėrę. Kuprinėje radai cigarečių pakelį arba prezervatyvų. Jie niekada neskambino tau pirmi, o kai pa132 ■ Rūta Vanagaitė

skambindavai, nekeldavo ragelio, varydami tave iš proto. Į visus tavo klausimus jie atsakydavo vienskiemeniais žodžiais - net ne sa­ kiniais, ir tuoj pat užsidarydavo savo kambaryje. Tau atrodė, tarsi jie būtų apimti depresijos (tiesa, depresija kaipmat praeidavo, kai paskambindavo ar ateidavo jų draugai). Kas nutiko? Ką bloga jiems padarei? Kodėl jie tavęs nebemyli? Todėl, kad taip sutvarkė Motina Gamta. Jeigu jie tave tebemy­ lėtų kaip vaikystėje, jiems būtų sunku palikti namus ir pradėti sava­ rankišką gyvenimą. Tu jiems tiek daug davei, bet jie dabar visiškai nenori su beribiu dėkingumu žiūrėti tau į akis. Viskas, ko jie dabar nori: dingti, išeiti iš namų, būti su savaisiais, išbandyti alkoholį, sek­ są, atrasti pasaulį, pakliūti į pavojus, išsikapanoti iš jų - PATYS, be tavo pagalbos. Jie nori sutraukyti grandines, kurios juos rišo prie namų, prie tėvų, tuomet lėkte užlėkti ant aukščiausio kalno ir visam pasauliui sušukti: „Aš laisvas!“ Clarissa Pinkola Estės knygoje „Bėgančios su vilkais“ tą neiš­ vengiamą ir motinoms tokį skaudų jaunystės maištą prieš tėvus va­ dina žiauriai: „leisti gerajai motulei numirti“. Psichologė kalba apie tai, kad mergaitei bręstant ateina metas, kai „geroji motulė“, tiek sykių anksčiau ją gelbėjusi ir traukusi iš bėdos, pasidaro pernelyg gera, o jos išskirtinis rūpestingumas ir globa pradeda trukdyti duk­ teriai priimti naujus gyvenimo iššūkius - vadinasi, tobulėti. Tačiau vaikai turi pradėti savarankišką gyvenimą pasaulyje, kuris anaiptol ne motiniškai nusiteikęs jų atžvilgiu. Didžiausias pavojus, anot psi­ chologės, „kai pernelyg gera motulė pasižymi nepalaužiama sveika­ ta ir atkaklios piktžolės gajumu - ji veši sau ir lapoja, gobdama ša­ komis dukterį netgi tuomet, kai scenarijuje apie ją aiškiai pasakyta: „Skubiai palieka sceną.“*

*ClarissaPinkolaEstės,p. 110. NE BOBŲ VASARA • 133

Ką tau daryti? Suprasti, kas vyksta. Priimti tai kaip natūralų dalyką. Kuo anksčiau paleisi savo vaikus, tuo anksčiau jie grįš pas tave - tiesa, ne visam, tik pabūti, bet sugrįš mylėdami. Sugrįš kito­ kie, bet vėl bus artimi. Jų akyse nebebus to su neapykanta besiribo­ jančio priešiškumo, kurį matai dabar. Jeigu bandysi žūtbūt laikyti vaikus prie savęs, jie vis vien išeis ir negrįš pas tave labai ilgai, jei apskritai grįš. Parodyk jiems, kaip tau sunku, kokia jautiesi įskau­ dinta, ir jie taip pat nenorės grįžti, nes juos slėgs kaltės jausmas. Kaltė stums juos nuo tavęs. Taigi jei vaikams atėjo laikas palikti namus, padėk jiems susi­ dėti daiktus. Atidaryk vartus, pamosuok skepetaite, o paskui daryk viską, kad dideliame ir nesvetingame pasaulyje jie būtų kuo sava­ rankiškesni. Poetas Guillaume’as Apollinaire’as rašė taip: „Mes atvedėme juos prie krašto ir siūlėme paskraidyti. Jie spyrėsi. „Skriskit!“ - šau­ kėme mes. Bet jie ir toliau spyriojosi. Tuomet mes nustūmėme juos žemyn. Ir jie nuskrido.“* Tačiau, kad ir kaip toli būtų tavo vaikai, visada būk pasiekiama, kai JIEMS tavęs reikia, - bus tokių akimirkų. Liga, pinigų stygius, prarasti draugai ar mylimasis... Tačiau kol jiems gerai, jie neieškos tavo peties. Tad jei neskambina, nerašo, džiaukis - viskas yra gerai. Jie auga, bręsta, ieško savo vietos pasaulyje, kuriame tavęs jau nėra. Nei telefonu, nei žinutėmis, skalpo skambučiais nepersekiokjų. Turi feisbuko paskyrą - įtrauk savo vaikus į draugus ir kartkartėmis pa­ sižiūrėk, kas vyksta jų gyvenime, bet nekišk savo komentarų, laikų, nes tai gali juos dirginti. Jie juk su draugais savo naujienomis dali­ jasi, su savaisiais, o tu esi... esi mama, žinok savo vietą. Tavo vieta -

*Iš:ClarissaPinkolaEstės,p. 112. 134

*Rūta

Vanagaitė

praeityje, bent jiems taip tikrai atrodo. Jei bus labai sunku, vieną aki­ mirką įsivaizduok, kaip tu pati jaustumeisi, jei tavo mama tau ištisai skambinėtų ir tikrintų, ką veiki, jei jinai neatsitrauktų nuo skaipo.

30.

Gyventi vienatvėje Vienatvėyrapuikus dalykas, jei ko nors lauki. Nežinomas autorius

Aš gyventi vienatvėje tesugebėjau labai trumpai. Kai prieš metus rugsėjo pabaigoje visam į užsienį iškeliavo mano vaikai, mane apė­ mė panika. Taip, aš turiu draugių, galiu susitikti, bet namai, namai tai tušti... Pirmąkart per penkiasdešimt aštuonerius savo gyvenimo metus neturėjau kompanijos vakarieniauti, neturėjau, kuo rūpintis, kad pavalgytų... Tuomet ir puoliau bėgti nuo vienatvės į internetinių pažinčių platybes. Apie tas platybes, susiaurėjusias iki paskuti­ nio savo gyvenimo romano, papasakosiu skyriuje „Interneto pažin­ tys, arba Skeletas spintoje“. Dabar - apie gyvenimą vienatvėje. Tai naujiena mano kartos moteriai. Nei mano mama, nei jos motina, nei ankstesnės moterų kartos taip ir nepatyrė vienatvės, nes vaikams suaugus tuose pačiuose namuose dažniausiai tebegyveno ir vaikai, ir anūkai. Dabar mūsų vaikai sulaukę aštuoniolikos ne tik išeina ir nuomojasi butus, ne tik kuria šeimas, bet ir DINGSTA. JIE EMIGRUOJA. NE BOBŲ VASARA ■ 135

Daugiau nei trečdalis šešiasdešimtmečių moterų Europoje gy­ vena vienos. Ar ne daugiau tokių Lietuvoje, nes mūsų vyrai miršta anksti, o vaikai ir net anūkai išvažiuoja ir įsikuria toli nuo tėvynės? Kaip pasiruošti vienatvei, kaip ją ištverti mums, turinčioms tokį sti­ prų rūpinimosi geną? Štai ką pataria žmonės, kurie ilgai gyveno vienatvėje ir išmoko mažų gudrybių, kaip ją praskaidrinti: 1. Užsiprenumeruok dienraštį. Kas rytą jausi, kad kas nors buvo prie tavo durų. Kas rytą turėsi kompaniją - pasaulio naujienas. 2. Nusipirk elektrinę kavivirę su laikmačiu. Tau bus labai smagu rytą išgirsti kavos aparato garsą ir užuosti kavą - tarsi kas nors tavimi rūpintųsi. 3. Įsigyk lempučių su judesio davikliais. Kai naktį eisi į tualetą, tau bus smagiau ir saugiau. 4. Kartkartėmis nusipirk puokštę gėlių ir pasimerk namie. 5. Nusipirk smilkalų arba kvapiųjų žvakių ir užsidek vakare bus daug jaukiau ir jausiesi labiau atsipalaidavusi. 6. Pasileisk mėgstamą muziką ir įlįsk į vonią, pilną kvapiųjų putų. 7. Turėk radiją arba televizoriuką virtuvėje, kai ruoši sau valgyti. Taip bus linksmiau. 8. Būtinai turėk internetą ir naudokis Skype programa, taip pat turėk Facebook paskyrą, kad matytum, ką daro tavo vaikai ir bičiuliai. 9. Nusipirk kokybiškos patalynės: pūkinę pagalvę ir antklodę, malonią dėvėti pižamą ir chalatą, kad lovoje būtų šilta, gražu ir miela. 136

•Rūta Vanagaitė

10. Pakviesk draugę ar giminaičius pietų ar vakarienės nors kartą per savaitę. 11. Surašyk dalykus, kurie tave uždega (skyrius „Kas tave uždega?“), ir pakabink tą sąrašą matomoje vietoje, kad kasdien galėtum pasitikrinti. 12. Kiekvieną dieną išeik iš namų - ir būtinai j gamtą.

31.

Depresija? Ne bėdai

...moteris panašiį saguarą - nuostabiaigražų kaktusą, augantį dykumoje. Saguarągalimasušaudyti it rėtį, . supjaustyti, nulaužti, sutrypti kojomis - jis vis vien liekagyvas, toliau kaupiagaivinantį vandenį, augairlaikui bėgant užsigydo žaizdas.* Clarissa Pinkola Estės

Tai atsitiko senokai, gal prieš penkerius metus. „Depresija? Juokaujat? Tik jau ne man“, - pasakiau Brigitai, kai ji visiškai šaltu veidu man ją diagnozavo ir jau siekė savo receptų knygelės. Juk aš ne psichinis ligonis, aš gyvybinga, sveika moteris ir nenoriu jokių diagnozių, jokių vaistų. Aš tik nebenoriu gyventi, bet juk gyvenu. Taigi viskas su mani­ mi gerai. Viską darau, ką turiu daryti, tik nieko nejaučiu tai dary­ dama. Darau, bet pati kaip ir nedalyvauju toje veikloje, o visą laiką

* ClarissaPinkolaEstės,p. 284. NE BOBŲ VASARA ■ 137

matau save iš šalies, tarsi per stiklą, ir galvoju, ką čia ta Vanagai­ tė daro? Kalbu ir girdžiu iš šalies save kalbančią, ir galvoju: ką tu čia tauški, moterie? Iš gyvenimo nieko nebesitikiu, nes viskas jau buvo ir dabar tik kartojasi. Visiškai nebebijau mirties, nes ji mane išvaduotų nuo kartojimosi, nuo kasdienės rutinos. Dalyvauju poli­ tikoje, taip. Bet kai matau politikus, besiriejančius dėl sklypo, vie­ nas kitą perkančius ir parduodančius dėl interesų, man ne pikta, o juokinga - juk tuoj jūsų nebus, būsit mirę kaip ir mes visi, ar jūs to nežinote? Arba gulėsite kaip tie mano lankomi seneliai slaugos ligoninėje ir jums nereikės sklypų, tik šlakelio vandens ir šaukšto sriubos. Buvau tuomet išgyvenusi kelerių metų sielvarto duobę ir, man rodos, išsikapanojusi iš to sielvarto. O gal ir ne, ko gi tuomet bū­ čiau ėjusi konsultuotis? Kad paaiškinčiau, kaip jaučiuosi, tuomet psichoterapeutei trumpai perpasakojau vieną pjesę, kurią iš anglų kalbos vertė mano mama. Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“. Ten pasakojama apie kelias šeimas mažame miestelyje, jų atžalos susituokė ir gyveno laimingai, kol netikėtai gimdydama mirė jau­ noji žmona Emilė. Trečiajame pjesės veiksme Emilė priprašo Die­ vo, kad jai leistų vėl grįžti į gyvųjų pasaulį nors vieną dieną pabūti su vaiku, vyru, su savais. Dievas leido ir ji grįžo. Bet patyrusi, kas yra mirtis, ji nebegalėjo gyventi su gyvaisiais, su nepatyrusiais: jie bruzdėjo, užsiėmė niekais, pykosi ir gyveno taip, tarsi nežinotų, kad mirs, nevertindami nei gyvenimo, nei vienas kito. Emilė nesulaukė dienos pabaigos, nebegalėjo būti tarp gyvųjų. Ji pasiprašė priimama atgal ir grįžo į kapus, pas mirusiuosius. Pas tuos, kurie žino. Lenkų psichiatras Antony Kempinskis, perėjęs Osvencimą, daug rašė apie buvusių koncentracijos stovyklos kalinių savijautą 138

-Rūta Vanagaitė

ir psichologinę būseną (beje, jis teigė, kad Osvencime niekas nesir­ go depresija). Žmonės, išgyvenę Osvencimą, vėliau nebegalėdavo dalyvauti jokiose laidotuvėse. Jiems, patyrusiems mirties fabriko pragarą, buvo baisiai juokinga visa ta pompastika, visas tas teatras aplink vieną paprastą numirėlį. Visa tai papasakojau gydytojos kabinete. Išėjau su receptu. Turi imtis naujos veiklos, sakė ji, bet kad negrimztum giliau ir kad iš­ loštum laiko, duok savo smegenims poilsio, duok dirbtinio maisto, kol jos pagis. Ateis diena ir tu vėl dalyvausi savo gyvenime, užuot jį stebėjusi. Vėl juo džiaugsiesi. Dabar, praėjus penkeriems metams po to pokalbio, kai žinau, kas yra depresija, kuo ji pasireiškia ir kaip ją gydyti, galiu pasidalyti su tavimi. Depresija nėra paprastas liūdesys ar bloga nuotaika, nėra siel­ vartas dėl bėdos ar netekties. Blogai nuotaikai žinau vieną nuos­ tabų vaistą; apėmus hipochondrijai ir savigailai, stoji ir eini lauk. Dvi valandos vaikščiojimo bet kokiu oru labai greitu žingsniu - ir grįši pavargusi, suplukusi, griūsi į lovą, o rytoj bus kita diena. Daug geresnė. Dažnai depresija ištinka ne tada, kai vargsti, o tada, kai vargai baigiasi ir tarsi turėtum atsipūsti. Mirtys, išdavystės, artimųjų ar tavo pačios ligos - visa tai gali palaužti ir tave, kad ir kokia geležinė ledi būtum. Verki. Jautiesi prislėgta. Atsakyk sau į vieną klausimą; kiek ilgai tai tęsiasi? Jei ilgiau nei du mėnesius, štai tau teiginiai, ku­ riuos turi sąžiningai perskaityti ir sąžiningai pažymėti savo būseną atitinkančius punktus.

NE BOBŲ VASARA - 139

Klinikinės depresijos diagnozavimas, svarbiausipožymiai: 1. Prislėgta nuotaika beveik kasdien, trunkanti didžiąją dalį dienos, ypač sunku rytais. 2. Prarastas susidomėjimas gyvenimu, nenoras imtis veiklos ir gyventi. Kitipožymiai: 1. Svorio kritimas nesilaikant dietos arba jo augimas, sumažėjęs arba padidėjęs apetitas. 2. Nemiga arba mieguistumas beveik kasdien. 3. Padidėjęs jautrumas arba smarkiai sumažėjęs gyvenimo tempas. 4. Nuovargis arba energijos stygius beveik kasdien. 5. Bevertiškumo arba didelės kaltės jausmas. 6. Sumažėjęs gebėjimas susikoncentruoti arba priimti sprendimus. 7. Nesugebėjimas džiaugtis dalykais, kurie džiugindavo anksčiau. 8. Mintys apie savižudybę. Jei tau tinka pirmieji du požymiai ir bent keli iš antrojo sąrašo imkis priemonių. Klinikinė, arba didžioji, depresija yra daugiau nei liūdesys ar reakcija į netektį. Taip, besitęsiantis sielvartas gali išsivystyti į di­ džiąją depresiją. Depresija yra medicininė problema, reikalaujanti gydymo, kaip ir aukštas kraujo spaudimas ar diabetas. Gydytojai paprastai depresiją pacientams apibūdina kaip ligą, kurią sukėlė 140 •Rūta Vanagaitė

biocheminis disbalansas. Tai reiškia, kad su- Atsidurti dugne mažėjo serotonino arba kurio nors kito svar- j