Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: lietuvių tautinė padėtis

Algirdas Matulevičius

Mažoji LIETUVA XVIII amžiuje

Lietuvių tautinė padėtis

Vilnius

„Mokslas"

1989

BBK 63.3(2L)46 M a 647

ĮVADAS 1

1701—1918 m. gyvavusi Prūsijos karalystė (Konigreich Preussen), kurios valdžioje buvo lietuvių tautos dalis, XVIII a. galutinai vir­ to karine-policine monarchija, tarnaujančia klasiniams stambiųjų žemvaldžių interesams. Kaip protestantiška šalis, ji buvo politiškai izoliuota ir n u o katalikiškos Lenkijos, ir n u o Vokietijos, tuo metu buvusios popiežiaus įtakoje. Romos kurija liuteroniškai Prūsijai nepripažino teisių į katalikiško Vokiečių (Kryžiuočių) ordino už­ kariautas žemes, todėl Prūsijos valdovai siekė idėjiškai pagrįsti savo istorines pretenzijas, stiprinti suverenumą. Iki 1871 m. (Vo­ kietijos imperijos susikūrimo) ji buvo atskira valstybė, nuo 1871 m . — Vokietijos vidinė federuota valstybė. XVIII a. pirmojoje pu­ sėje karalystė užėmė apie 120 600 k m 2 plotą, jame gyveno tik 2 240 000 žmonių. XVIII a. antrojoje pusėje (po 1772 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės, arba Respublikos, I padalijimo ir Austrijos įpė­ dinystės karo) jos teritorija išsiplėtė maždaug iki 193 500 km 2 , gy­ ventojų padaugėjo iki 6 milijonų, valdovas vietoj ,.karalius Prū­ sijoje" imtas tituluoti „Prūsijos karaliumi".

Recenzavo prof., istorijos m. dr. Leonas Mulevičius, istorijos m. dr. Antanas Tyla

Prūsijos k a r a l y s t ė s u s i k ū r ė iš B r a n d e n b u r g o kurfiurstystės ir Prūsijos kuni­ g a i k š t y s t ė s ( 1 5 2 5 — 1 7 0 1 m.), k a i š i o s valstybės v a l d o v a s F r y d r i c h a s III už p a r a m ą I s p a n i j o s į p ė d i n y s t ė s k a r e iš A u s t r i j o s v a l d o v o ir Šventosios R o m o s i m p e r i j o s ( V o ­ kietijos) i m p e r a t o r i a u s L e o p o l d o I g a v o k a r a l i a u s titulą (pasivadino F r y d r i c h u I, „karaliumi Prūsijoje"). B r a n d e n b u r g a s — iš p r a d ž i ų k u n i g a i k š t y s t ė , įkurta viduri­ n i a i s amžiais v o k i e č i ų f e o d a l ų u ž k a r i a u t o s e P a l a b i o s l a v ų ž e m ė s e , c e n t r a s Branib o r a s ( v ė l i a u pavadintas Brandenburgu); kiti m i e s t a i : B e r l y n a s , Frankfurtas p r i e O d e r i o . 1415 m. Brandenburgo kurfiurstystėje (plotas a p i e 40 0 0 0 km 2 ) į s i g a l ė j o H o h e n c o l e r n ų dinastija; n u o 1486 m. kurfiurstas (Kuiiūrst) r e z i d a v o B e r l y n e . 1539 m. krašte buvo įvesta liuteronybė.

Prūsijos kunigaikštystė (dar vadinama Kunigaikštiškieji Prūsai; Herzogtum Preussen,- plotas 31 500 km 2 ) — feodalinė valstybė Piet­ ryčių Pabaltijyje. Varmė (Wa.im.ia, Ermeland, lenk. Waimia; 4 aps­ kritys: Brunsbergo, Heilsbergo, Rešliaus ir Olštino) ir Žemutinis Pavyslys (plotas apie 5500 km 2 ), k a i p Lenkijos karaliaus lėnas, iki 1772 m. buvo vadinami Karališkaisiais Prūsais (Karališkąja Prūsi­ ja). Ši hercogystė susidarė 1525 m. Vokiečių ordino teritorijoje po jo sekuliarizacijos ir virto protestantiška liuteroniška šalimi, 1618—1701 m. sujungta asmenine unija su Brandenburgo kurfiurstyste (pasibaigus Albrechto Brandenburgiečio giminės kunigaikš­ čių vyriškajai linijai, Prūsijos kunigaikštystės sostą paveldėdavo kurfiurstai). Iki 1657—1660 m. buvo Lenkijos karalystės vasale. 1660 m. nepriklausomos valstybės sostinė iš Karaliaučiaus buvo

M

0503020908—088 2 8 "~89 M 3 5 4 ( 0 8 ) — 8 9 ~

ISBN

5—420—00240—X

-

_ © " M o k s , ° " l e i d y k l a , 1989

1 Kai k a l b a m e a p i e X V I I I — X I X a. teritoriją n u o V y s l o s iki K l a i p ė d o s , t. y. b u v u s i o V o k i e č i ų o r d i n o (Deutschei Orden), v ė l i a u Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s terito­ riją, v a r t o j a m e Prūsijos, r e t k a r č i a i s ir R y t ų Prūsijos (ši g e o g r a f i n ė s ą v o k a p a p l i t o n u o 1815 m., k a i s u s i d a r ė R y t ų Prūsijos provincija) t e r m i n u s ; kai reikalas l i e č i a v i s ą v a l s t y b ę , v i s ą k a r a l y s t ę , t. y. su B r a n d e n b u r g u , ją v a d i n a m e Prūsijos k a r a l y s t e . P l a č i a u teritoriniai a d m i n i s t r a c i n i a i v i e n e t a i , istoriniai ir g e o g r a f i n i a i p a v a d i n i m a i a i š k i n a m i skyriuje „Didžioji k o l o n i z a c i j a XVIII a . p i r m o j o j e p u s ė j e " , p . 5 1 — 5 4 .

3

perkelta į Berlyną. Išsiplėtusioje valstybėje sumažėjo gyventojų lietuvių dalis ir įtaka. N u t r ū k o tiesioginiai ryšiai su Didžiąja Lie­ tuva. N u o XVII a. vidurio kunigaikštystė faktiškai buvo Brandenburgo-Prūsijos jungtinės valstybės autonominė dalis, ją valdė Hohencolernų kurfiurstai. Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ę s u d a r ė t r y s sritys: 1) S e m b a {Sambia, Samland, Sambien; c e n t r a s Karaliaučius; į ė j o S e m b a ir Lietuva (ją s u d a r ė N a d r u v a — Nadrowia, Nadrauen — ir S k a l v a — Scalovria, Schalauen) b e i g r e t i m o s b a l t ų ž e m ė s (žr. b a l t ų ž e m i ų ž e m ė l a p į ) iki s i e n o s su L i e t u v o s Didžiąja K u n i g a i k š t y s t e (LDK); 9 v a l s č i a i ) ; 2) N o t a n g a (Nattangia, Natangen, c e n t r a s Barštinas; įėjo b u v u s i o s p r ū s ų ž e m ė s : N o t a n g a , Barta — Baitha, Barten — ir Galinda — Galindia, Galinden; 13 v a l s t y b i n i ų v a l s č i ų b e i 2 p r i v a t ū s f e o d a l ų v a l s č i a i ) ir 3) O b e r l a n d a s (centras Zalfeldas; teritorija į p i e t u s n u o P a s a r g ė s (Pasarė; Passarge, Pastęka) u p ė s , be tų ž e m i ų , k u r i o s b u v o L e n k i j o s k a r a l i a u s l ė n a s ; 12 v a l s t y b i n i ų v a l s č i ų ir 3 p r i v a t ū s f e o d a l ų v a l s č i a i ) . Oberlandas buvo vokiškiausias (9 vokiški valsčiai). J a m e (6 lenkiški valsčiai), y p a č N o t a n g o j e ( 8 l e n k i š k i v a l s č i a i ) , gausiai g y v e n o i r l e n k ų . V o k i e č i ų istoriogra-? fijoje n e r e t a i m i n i m o s k e t u r i o s sritys: i š S e m b o s išskiriama L i e t u v o s (centras Įs­ rutis) sritis. L u o m i n i ų s u v a ž i a v i m ų ir r i n k i m ų į l a n d t a g ą i n t e r e s a i s S e m b o s (su Lietuva) ir N o t a n g o s s r i t y s s u d a r ė Ž e m u t i n ę Prūsiją (Niederland), o t r e č i o j i sritis v a d i n a m a A u k š t u t i n e Prūsija (Oberland). Prūsijoje b u v o k e t u r i o s v y s k u p i j o s : kata­ likiškoji V a r m ė s (įėjo P i e t ų ir C e n t r i n ė V a r m ė , d i d u m a Bartos; iki 1772 m. b u v o Lenkijos a u t o n o m i n ė dalis, k o n t r r e f o r m a c i j o s Prūsijoje židinys; n u o 1466 m. į P i e ­ tų V a r m ę kėlėsi lenkų kolonistai, kitoje dalyje daugumą g y v e n t o j ų sudarė vokie­ čiai), S e m b o s (įėjo S e m b a , m i n ė t a Lietuva; v y s k u p a s r e z i d a v o Ž u v i n i n k u o s e , v o k . Fischhausen, dab. Primorsk), Pamedės (Pomezanija; Pomesania, Pomesanien; įėjo l i k u s i k u n i g a i k š t y s t ė s teritorija) ir K u l m o (Culmen, Culmeiland; iki 1772 m. pri­ k l a u s ė Lenkijai). Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s g y v e n t o j a i : lietuviai, prūsai, kuršiai, l e n ­ k a i ( g y v e n a n t y s M o z ū r i j o j e v a d i n a m i mozūrais) ir v o k i e č i a i . Iki X V I I a. į Prū­ siją, y p a č į M o z ū r i j ą (Masuien; lenk. Mazmy; p l o t a s a p i e 7 0 0 0 km 2 ) ir katalikiš­ kąją V a r m ę (plotas a p i e 4 0 0 0 km 2 ) v y k o l e n k ų k o l o n i s t a i . X V I I a . j i e s u d a r ė b e ­ v e i k '/3 k r a š t o g y v e n t o j ų . V o k i e č i a i s e n b u v i a i (nuo XIII a. e k s p a n s i j o s į p r ū s ų ž e m e s — j Prūsą) d a u g i a u s i a t e l k ė s i k r a š t o (išskyrus Mažąją Lietuvą) v a k a r i n ė j e ir p i e t v a k a r i n ė j e dalyje. Iki XVIII a. Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė j e j i e s u d a r ė g y v e n t o j ų

Aukščiau minėtomis sąlygomis susiklostė prūsiškoj i-lietu visko j i politinė kryptis (vadinamasis lietuviškasis skydas): valdančiosios klasės ideologai ėmė skelbti, kad Prūsijos karalystės rytinėje pro­ vincijoje (Senovės Prūsijoje) nauja tauta susidarė ne iš Vokiečių ordino riterių, o iš autochtonų, tai yra senųjų prūsų ir lietuvių, taip pat iš kultūringų vokiečių kolonistų. Karalystė esanti teisėta ne kryžiuočių, o prūsų istorinio palikimo paveldėtoja (juk jų var­ du ir valstybė vadinama). Kadangi prūsai buvo j a u išnaikinti ar d i d u m a suvokietėję, visuomenės dėmesys savaime k r y p o į išliku­ sius prūsų giminaičius lietuvius. X I X a . p i r m o s i o s p u s ė s b u r ž u a z i n ė s l i b e r a l i n ė s k r y p t i e s v o k i e č i ų istoriografi­ j o s a t s t o v a i r o m a n t i k a i J . F o i g t a s , A . K o c e b f i ė (Kocebiu) i d e a l i z a v o prūsus, s m e r k ė V o k i e č i ų ordiną ir popiežius kaip religinio fanatizmo skleidėjus ir agresorius. A n o t jų, prusai k a i p t a u t a n e ž u v ę , j i e tik s u m i š ę s u a t ė j ū n a i s v o k i e č i a i s i r s u v o k i e t ė j ę , susidariusi n a u j a t a u t a — naujieji prūsai; ji s u k ū r u s i a u k š t ą kultūrą ir stiprią Prū­ s i j o s v a l s t y b ę 2 . Š i t o k i a oficiali p r o p a g a n d a n e b u v o n u o s e k l i . P r a k t i n i a m e v a l s t y ­ b ė s g y v e n i m e , stiprėjant j o s įtakai u ž s i e n y j e b e i v i d a u s p o l i t i n e i i r e k o n o m i n e i 2 Voigt J. G e s c h i c h t e P r e u s s e n s . K o n i g s b e r g , 1 8 2 7 — 1 8 3 9 . Bd. P r e u s s e n s a l t e r e G e s c h i c h t e . Riga, 1808. Bd. 1—4.

1—9; Kotzebue A.

5

sistemai, kuriai i š s o s t i n ė s B e r l y n o v a d o v a v o B r a n d e n b u r g o v a l d o v a i , v y k s t a n t kolonizacijai, d i d ė j o k i t a t a u č i ų , tarp j ų i r M a ž o s i o s L i e t u v o s g y v e n t o j ų , n a c i o ­ nalinė bei socialinė priespauda.

Monografijos tikslas ištirti Prūsijos lietuvių t a u t i n ę padėtį feodalizmo irimo ir kapitalizmo įsitvirtinimo laikotarpiu, tai y r a n u o savarankiškos Prūsijos karalystės paskelbimo (1701 m.) iki baudžiavos panaikinimo (1807 m.). Mėginama atskleisti socialines, ekonomines, politines, kultūrines ir religines sąlygas bei priemo­ nes, kurias Prūsijos karalystės valdžia ir vokiečių feodalai sudarė ir naudojo prievartinei lietuvių asimiliacijai. Tyrinėjimo teritorinis objektas daugiausia yra Mažosios Lietuvos branduolys — Lietuvos provincija, kurioje XVIII a. gyveno d a u g u m a Prūsijos lietuvių ir kuri buvo įvairiai vadinama. Todėl pirmiausia ir reikia apibrėžti iki XVIII a. Prūsijos lietuvių gyventą teritoriją bei kaip ji buvo vadinama ir nustatyti, kurie iš tų pavadinimų y r a vartotini. N u o 1618 m. Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose Prū­ sijos lietuvių žemės vadintos Lietuvos provincija (Provinz Litthau­ en), lietuviškais valsčiais (Littauischen Aembtern), Lietuviška apy­ garda (Littauische Kieis) arba tiesiog Lietuva (Litauen), Prūsų Lietu­ va (Preussisch-Litauen), o raštijoje labiau — Mažąja Lietuva (Klein Litthauen, Klein Litauen). Beje, a p s k r i t i e s (nuo 1618 m . H a u p t a m t , l i e t u v i š k a i g a l b ū t ų p a g r i n d i n i s v a l s ­ čius) s t a t u s a s g a l u t i n a i b u v o įformintas p e r 1 8 1 5 — 1 8 1 8 m . reformą. Istoriografijoje n e r e t a i H a u p l a m t a i ( r e t s y k i a i s v a d i n a m i distriktais) v a d i n a m i a p s k r i t i m i s i r k a l b a n t a p i e 1 6 1 8 — 1 8 1 8 m . laikotarpį. A n a l o g i š k a i Ž e m a i t i j o j e n u o X V I I a . a p s k r i t i m i s v a d i n a m i v a l s č i a i , n o r s ir n e t u r ė j o t i p i š k ų a p s k r i č i ų institucijų b e i p a r e i g y b i ų . LDK iki 1 5 6 4 — 1 5 6 6 m . reformų teritoriniai v i e n e t a i b u v o n e s t a b i l ū s . D o k u m e n t u o s e t a s p a t s v i e n e t a s v a d i n a m a s tai apskritimi, tai v a l s č i u m i . Š i o j e k n y g o j e H a u p t a m t a s v a d i n a m a s apskritimi, o A m t a s — v a l s č i u m i (susidarė v i e t o j V o k i e č i ų o r d i n o k o m tūrijų ir fogtijų). Kreizo (Kieis) k a i p a p s k r i t i e s p r a s m ė į s i g a l ė j o X I X a., y p a č XX a. T a č i a u Kieis pirmiausia r e i š k i a a p y g a r d ą , rajoną.

Bene pirmasis šaltinis, kuriame minimas Mažosios Lietuvos var­ das, yra Simono Grunau (mirė 1530 ar 1531 m.) XVI a. pirmosios pusės kronika. Skalvių, nadruvių ir šiaurinių sūduvių (Sudauer) gyventą kraštą jis vadina Klein Litavf. Lukas Davidas (1503—1583) lietuvių gyventą sritį irgi vadino Mažąja Lietuva, taip skyrė ją nuo LDK. K. Forstroiteris iškėlė mintį, kad „viduriniais amžiais dalis Ry­ tų Prūsijos teritorijos visiškai nebuvo vadinama Prūsų Lietuva, Mažą­ ja Lietuva arba Lietuva", o S. Grunau Mažąja Lietuva vadinęs sritį t a r p Gardino ir Kauno, nes jis esą Sūduvos ieškojęs Semboje (prūsų sembų ž e m ė j e ) 4 . K. Forstroiteris nekreipė dėmesio ar nežinojo, k a d Sembą, k a i p sritį, sudarė ne tik sembų, bet ir vakarinių lietuvių žemės. O pačioje Semboje yra Sūduvių kampas (Sudauer VJinkel), k u r i a m e gyveno sūduviai (apie juos kalbama toliau). A. Krauzė rašė, kad Skalva ir N a d r u v a j a u n u o XIII a. vidurio buvo vadina8

Grunau S. P r e u s s i s c h e Chronik. K o n i g s b e r g , 1876. Bd. 1. S. 69. Foistieutei K, D i e E n t w i c k l u n g d e r G r e n z e z w i s c h e n P r e u s s e n u n d L i t a u e n seit 1422 // A F . K o n i g s b e r g , 1941. Bd. 18; Foistreutei K. D e u t s c h l a n d u n d L i t a u e n im M i t t e l a l t e r . Koln; Graz, 1962. S. 17. 4

G

mos Lietuva. Tai patvirtina popiežiaus Inocento IV legato Modenos 5 vyskupo Vilhelmo 1243 m. a k t a s . N u o 1732 m. Prūsijos žemėla­ piuose Lietuvos provincijos ir Labguvos žemės vadinamos Klein Litau, Klein Litauen, Preussisch Litthauen, Little Lithuania, Lithuavie Prussienne, Lithvania, o šios provincijos su visu Sembos pusiasaliu — 6 Sambia . XVIII a. viduryje Mažosios Lietuvos vardą vartojo ir A. L u k a n a s 7 , teigęs, kad jis buvo žinomas j a u XIV a. R. Bekas lie­ tuvių gyventą plotą vadino vien Mažąja L i e t u v a 8 . M. Merlinas XVIII a. pradžioje lietuvių kraštą vadino Karališkąja Prūsų Lietuva (Preuszisch-Kdniglichen Lithauen)9. Daugelis XIX a. vokiečių istori­ kų, rašytojų — Prūsų Lietuva arba Lietuva. Oficialiuose Prūsijos karalystės valdžios raštuose nuo 1815—1818 m. administracinės re­ formos šios dvi sąvokos vis rečiau vartojamos. Prūsijos lietuviai, jų visuomenės veikėjai savo kraštą dažniausiai vadino Mažąja Lietuva, o jos gyventojus — lietuvininkais. L i e t u v i n i n k a i — l i e t u v i ų e t n o g r a f i n ė g r u p ė . S u s i f o r m a v o X V — X V I a. iš s e n o ­ v ė j e virtusių l i e t u v i a i s n a d r u v i ų i r s k a l v i ų ( v a d i n a m i v a k a r i n i a i s lietuviais), v a k a ­ rinių ž e m a i č i ų , v ė l i a u s u l i e t u v ė j u s l ų p r ū s ų (sembų, šiaurinių bartų ir šiaurinių not a n g ų ; i š galindų, k u r i e p e r XII a . p i r m o s i o s p u s ė s k o v a s s u m a z o v i e č i a i s p e r s i k ė l ė į S e m b ą ) ; t a i p pat iš p r ū s ų ir v a k a r i n i ų l i e t u v i ų , k u r i e iš O r d i n o v a l d ų b u v o i š ­ v e s t i L i e t u v o s didžiųjų k u n i g a i k š č i ų arba p a t y s b ė g o į Lietuvą, — J. O c h m a n s k i o a p s k a i č i a v i m u , ne m a ž i a u k a i p 5 0 0 0 baltų, — o i l g a i n i u i grįžo į M a ž ą j ą Lietuvą. Be to, iš j o t v i n g i ų (Jadwinger; š i a u r ė s v a k a r i n i ų sūduvių; be jų, XIII a. p a b a i g o j e a p i e 1600 s ū d u v i ų v o k i e č i ų g r o b i k a i a p g y v e n d i n o S e m b o s š i a u r ė s v a k a r ų k a m p e , kuris i m t a s v a d i n t i S ū d u v i ų k a m p u ; č i a j i e k e l i s š i m t m e č i u s i š l a i k ė s a v o kalbą, p a g o n i š k u s p a p r o č i u s ; dar X V I a . a n t r o j o j e p u s ė j e i š 1 0 s ū d u v i ų š o k ė j ų n ė v i e ­ n a n e m o k ė j o v o k i š k a i 1 0 . T a i p p a t i š p i e t i n i ų k u r š i ų (susiliejo s u ž e m a i č i a i s ) , i š Žemaitijos ir U ž n e m u n ė s lietuvių karo belaisvių ir pabėgėlių. Sulietuvėjo šiek tiek n e t g i v o k i e č i ų ir m o z ū r ų (lenkų, g y v e n a n č i ų M o z ū r i j o j e ; žr. e t n i n į ž e m ė l a p į — priedą). N e p a i s a n t v o k i e č i ų f e o d a l ų p o l i t i k o s , V o k i e č i ų ordino, v ė l i a u Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s š i a u r i n ė s d a l i e s g y v e n t o j a i kuršiai P i l s o t e , lamatai, j o t v i n g i a i , prūsai d ė l įvairių p r i e ž a s č i ų i r s ą l y g ų čia, p r i e š i n g a i n e g u p i e t i n ė dalis, n e t i e k v o k i e t ė j o (ir s u l e n k ė j o ) , k i e k s u s i l i e j o su g i m i n i n g a i s ir g a u s e s n i a i s l i e t u v i a i s .

Šis pavadinimas įsigalėjo ir Didžiosios Lietuvos istoriografijoje bei literatūroje (jau V. Kudirka vartojo Mažosios Lietuvos vardą). Lietuviškų žemių branduolys — Lietuvos provincija 1 1 (plotas apie 10 000 km 2 ) apėmė tik 4 apskritis: Klaipėdos (Memel), Tilžės (Til­ sit, dabar Sovetsk), Ragainės (Raganita, Ragnit, Neman) ir Įsruties (arba Įsručio; Insterburg, Černiachovsk). Vartojant Mažosios Lietu­ vos terminą, šia teritorija (arba dar ir su Labguvos (Labegowe, 5 Krause A. Litthauen u n d d e s s e n B e w o h n e r . K o n i g s b e r g , 1834; P r e u s s i s c h e s U r k u n d e n b u c h . K o n i g s b e r g , 1882. Bd. 1. Erste H a l f t e . N 143. 6 M A B . Ž e m ė l a p i a i K-860, K-2540, K-1040, K-1076, K-1096 ir kt. Jager E. Prussia-Karten. 1 5 4 2 — 1 8 1 0 . Stuttgart, 1982. 7 Lucanus A. P r e u s z e n s uralter u n d h e u t i g e r Zustand. Lotzen, 1912. S. 3 6 7 , 4 1 0 . 8 Boeckh R. D e r D e u t s c h e n V o l k s z a h l u n d S p r a c h g e b i e t in d e n e u r o p a i s c h e n S t a a t e n . Berlin, 1869. S. 58, 60, 2 2 6 . 9 Ruigys P. L i e t u v i ų k a l b o s k i l m ė s , b ū d o ir s a v y b i ų t y r i n ė j i m a s . V., 1986. P. 387. 10 Prūsų k a l b o s p a m i n k l a i / P a r e n g ė V. Mažiulis. V., 1966. P. 2 4 . 11 Provinz Litthauen t e r m i n ą vartojo, p a v y z d ž i u i , B. Z e r v ė (Gervais), A, Krau­ zė, A. R o g ė , V. V y d ū n a s , H. H o f m a n a s ir kiti, o t a r y b i n ė j e l i e t u v i ų istoriografijoje ė m ė vartoti J. Jurginis, P. Žostautaitė.

12

Labiau , Polesk) apskritimi) apsiriboti, kaip neretai buvo daroma, negalima, nes lietuvių gyveno ir už jos ribų. Tyrinėjant Prūsijos lietuvių istoriją, teisingiausia jų gyventą teritoriją vadinti Mažąja Lietuva: šis pavadinimas apima visą lietuvių gyventą kraštą, api­ būdina jį ir tautiniu, ir geografiniu aspektu. Prūsų Lietuvos vardas reiškia tik politinę krašto priklausomybę, istoriografijoje kai k a d a vartotas Lietuvos provincijos prasme. Šioje monografijoje dažnai vartojamas ir šaltiniuose minimas Lietuvos provincijos terminas: neretai duomenų turime tik iš jos valsčių ar apskričių. Metodologinės gairės lietuvių tautinei padėčiai Prūsijoje tirti yra marksizmo-leninizmo klasikų veikalai. K. Marksas ir F. En­ gelsas XVIII—XIX a. Prūsijos valstybę apibūdino k a i p kolonijinę, tautų prispaudėją, virtusią reakcijos ir militarizmo įsikūnijimu; pa­ rodė, kad visos karalystės — Hohencolernų tėvonijos politikos pa­ grindas y r a vienintelis principas: tarnauti vokiečių junkerijos in­ 13 teresams . Marksizmo-leninizmo klasikai griežtai smerkė Prūsijos vyriausybės vykdytą kitų tautybių gyventojų priespaudos politiką. V. Leninas, pasisakydamas prieš prievartinę arba privilegijomis besiremiančią asimiliaciją, pabrėžė, kad iš nacionalinės priespau­ 14 dos įmanoma išsivaduoti tik panaikinus socialinę priespaudą . Vadovaujantis pažangesne metodologija, buvo įmanoma iš nau­ jo įvertinti senosios, daugiausia vokiečių, istoriografijos iškeltus faktus. Prūsijos valstybės istoriografija iš esmės buvo apologetinė. XVIII a. vokiečių istorijos moksle, oficialiojoje propagandoje bu­ vo teigiama, nors ir nenuosekliai, politinė prūsiškumo idėja, visi monarchijos gyventojai vadinami prūsais (ne tik paskutinieji prū­ l5 sai , jų suvokietėję palikuonys, bet ir lietuviai su vokiečiais), taip pabrėžiamas jų skirtumas nuo kitų vakarinių vokiečių valstybių gyventojų. Politiniais sumetimais dangstantis prūsiškąja-lietuviškąja politine kryptimi, buvo nemažai rašoma ir apie lietuvius. Be to, susidomėjimą lietuvių tautos praeitimi, jos kultūra, kal­ ba skatino ir Švietimo epochos idėjos, kurias iškėlė buržuazinės 12 D a u g u m a M a ž o s i o s L i e t u v o s t o p o n i m ų i r h i d r o n i m ų b u v o lietuviški, pieti­ n ė j e ir v a k a r i n ė j e d a l y j e d a u g b u v o prūsiškų, p i e t r y t i n ė j e — š i e k t i e k l e n k i š k ų ; v o k i š k ų mažai, užkariautojai j a u e s a m ų b e v e i k n e k e i t ė . H i t l e r i n i n k ų v i e š p a t a v i m o laikais, i k i 1938 m . v i d u r i o (kai n e s u v o k i e t ė j u s i ų l i e t u v i n i n k ų m a ž a i b e l i k o , p r i e š l i e t u v i ų v i s u o m e n ė s v e i k ė j u s imtasi smurto, o l i e t u v i ų kultūra b u v o n a i k i n a m a ) , p a k e i s t a d a u g i a u kaip 2 0 0 0 t o p o n i m ų i r a p i e 5 0 0 hidronimų. 13

M a r k s a s i r E n g e l s a s a p i e reakcingąjį prūsiškumą. V., 1946. Leninas V. Pilnas raštų r i n k i n y s . V., 1983. T. 24. P. 116, 1 2 0 — 1 2 3 , 1 2 7 — 1 2 8 . 15 L e n k ų e n c i k l o p e d i j o s e rašoma, k a d 1410 m . i š m a ž d a u g 2 7 0 0 0 0 V o k i e č i ų o r d i n o v a l s t y b ė s g y v e n t o j ų a p i e 140 0 0 0 b u v o prūsai; m i e s t u o s e j ų g y v e n o a p i e 1 0 % . Manoma, kad jie jau XVII a. pakankamai suprato vokiškai, vertėjų nereikėjo. Pasku­ tiniųjų p r ū s ų g r u p ė s n u s t o j o k a l b ė t i gimtąja kalba (daugiausiai S e m b o j e ) turbūt XVIII a. p i r m o j o j e p u s ė j e . P a v i e n i a i s e n e l i a i prūsiškai š e i m o j e dar k a l b ė j o v e i k i a u ­ siai ir v ė l i a u . 2r.: Prūsų k a l b o s p a m i n k l a i . P. 2 6 ; Sabaliauskas A. M e s baltai. K., 1986. P. 7 3 ; plg.: Gerullis G. Zur B e u r t e i l u n g d e s a l t p r e u s s i s c h e n Enchiridions. Streib e r g F e s t g a b e . Leipzig, 1924. S. 100. Prūsų „ s e n i e j i g e n t i n i a i ryšiai dar n e b u v o ga­ lutinai s u i r ę " n e t ir p e r a t s t u m ą i š t i s u s š i m t m e č i u s (Sneidereitas O. Prūsai. V., 1989. P. 2 0 4 . Tai d i d ž i a u s i a s v e i k a l a s a p i e p r ū s u s l i e t u v i ų kalba. 14

3

revoliucijos bei demokratiniai-nacionaliniai sąjūdžiai Europoje. Vo­ kiečių literatūrinio bei visuomeninio „Audros ir veržimosi" sąjū­ džio ideologas J. Herderis, pripažindamas visuomenės pažangą, tautų suverenumo ir lygiateisiškumo būtinumą, teigė, kad ir ma­ žos tautoar *-uri istoriją bei kultūrą, kad ir jos įnešė vienokį ar ki­ tokį indėlį j žmonijos kultūrą. Todėl, jo nuomone, istorikas neturi niekinti vienų ir aukštinti kitų tautų, ignoruoti tų, kurių gyvento­ jai „tironų pavergti, liko bernais arba barbarais". Jis smerkė krikš­ čionybės ir kultūros skleidimą tautai svetima kalba. Keldamas gim­ tosios kalbos svarbą, J. Hamanas reikalavo domėtis pavergtų tau­ tų kalbomis. Herdaris ir Hamanas gražiai atsiliepė apie lietuvių būdą, kalbą ir skatino kitus kultūros veikėjus ją tirti. Vykstant nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiams ir formuojantis nacijoms, iškilo klausimas, kas yra tauta, nacija, kokį vaidmenį atliko tautos žmonijos istorijoje ir kokia kiekvienos iš jų, didelės ar mažos, vieta civilizacijoje. Todėl imta domėtis, k u r senovėje kurių tautų gyventa, kaip kito jų teritorija, kokie ir kaip vyko de­ mografiniai procesai. Kartu iškilo ir etnogeografinių tyrimų meto­ dologijos problema. XVIII—XIX a. ir XX a. pradžios mokslininkų nuomonės dėl lie­ tuvių kalbos Prūsijoje pietinės ribos buvo skirtingos, nes apie gy­ ventojų pasiskirstymą tautybėmis XVIII a. nėra demografinės sta­ tistikos. Ji buvo pradėta skelbti tik XIX a., todėl dažniausiai ir nu­ rodomos etninės to meto teritorijos. Lietuvių teritoriją ėmėsi nustatyti M. Tepenas, A. Becenbergeris, F. Tecneris ir kiti autoritetingi mokslininkai. Pirmasis rėmėsi istoriniais šaltiniais, antrasis — lingvistiniais, geografiniais bei ar­ cheologiniais duomenimis, o trečiasis — lietuvių kalbos paplitimu pagal bažnyčiose sakytus pamokslus. Tepenas ir Becenbergeris iš­ vedė senovės prūsus ir vakarinius lietuvius (skalvius ir nadruvius) skyrusią kalbinę ribą iki Vokiečių ordino atsikraustymo į Pietų Pa­ baltijį. Svarbiausias M. Tepeno, A. Becenbergerio, K. H. Lomejerio, L. Vėberio tyrimų rezultatas buvo tas, kad jie įrodė, jog ne prūsų, bet lietuvių protėviai buvo skalviai, nadruviai ir šiauriniai sūduviai, t. y. Prūsijos lietuviai yra autochtonai. Tuo buvo įsitikinę j a u X V I — XVIII a. vokiečių kultūros atstovai (pvz., K. Hartknochas). J. Kukas t y r ė Nadruvos apgyvendinimą. F. Tecneris nustatė, kuriose bažnyčio­ se pamokslai buvo sakomi lietuvių kalba. Jis naudojosi 1719 m. duo­ menimis, kai po 1709—1711 m. m a r o buvo smarkiai sumažėję lietu­ viškai mokančių kunigų ir pačių parapijiečių lietuvių. Tirdami nacionalinės kaimo architektūros paplitimą, originalų lietuvių sodybų išplanavimą, architektūrinį stilių, lietuvišką kaimo buities terminiją, A. Haksthauzenas, V. Pesleris, R. Detlefzenas, J. Gimbutas nustatė, iki k u r šimtmečiais gyveno lietuvių valstiečiai. Minėti vokiečių tyrinėtojai savo akimis matė, kaip nyksta lie­ tuviai, ir skubėjo užfiksuoti būsimoms kartoms „žūstančios taute­ lės" istorijos pėdsakus. Prūsijos mokslininkai norėjo išgelbėti kai kurias kultūrines jos vertybes, bet ne pačią tautą. 9

Antra vertus, Prūsijos vokiečių istoriografijoje vis labiau įsi­ galėjo apologetinė kryptis, ypač po 1871 m., susikūrus Vokietijos imperijai. Valdančiosios klasės ideologijoje atgaivinamas kryžiuo­ čių riterių karinių žygių kultas, tautų pavergimo, kolonijinė poli­ tika. Istorikai vėl ima nagrinėti XVIII a. karalių Frydrichų, y p a č Frydricho Vilhelmo I, kolonizacinę veiklą. Buržuaziniai istorikai didžiausiu jo nuopelnu laiko Mažosios Lietuvos kolonizavimą, o Frydrichas Didysis gretinamas su Prūsijos „geležiniu kancleriu" O. Bismarku. Prūsijos, ypač Mažosios Lietuvos, kolonizavimo problema do­ mėjosi daugelis Prūsijos istorikų, ekonomistų, kultūros veikėjų, rašytojų, dvasininkų. Istorinė literatūra šiuo klausimu gausi, bet ne visada objektyvi. XVIII a. autorių veikaluose dominavo religi­ niai, o XIX a. antrosios pusės — politiniai dalykai. Dar didžiosios vokiečių kolonizacijos įkarštyje pasirodė G. Gekingo dviejų dalių knyga, kurioje daugiausia dėmesio skiriama ne ko­ lonizacijos, bet zalcburgiečių emigracijos istorijai, religinėms ko­ I6 voms. Kolonistai vaizduojami religijos k a n k i n i a i s . Dar labiau religinis momentas pabrėžtas T. Kriugerio ir kitų autorių knygose. XIX a. antrojoje pusėje—XX a. pradžioje buvo išleista keletas solidžių vokiečių mokslininkų veikalų, iš esmės papildžiusių vo­ kiečių kolonistų antplūdžio į Mažąją Lietuvą istoriografiją. G. Šmolerio, M. Beheimo-Švarcbacho darbams būdinga politinė tendencija: jie šlovino Prūsijos karalių „didingą istorinę veiklą" lietuvių žemėse, stengėsi įteigti, kad kolonizacija buvo reikalinga „skleisti aukštesnę kultūrą žemesnėje išsivystymo pakopoje esan­ 11 tiems lietuviams" . Šmoleris kolonizaciją vertino k a i p „pažangą, socialinį procesą, karą", „sunkią kovą su priešiškomis kitos tauty­ bės jėgomis". Jis pripažino, k a d tai buvo sąrnoninga germanizacija, „juridiškai įteisinta kova už techninę, moralinę ir kultūrinę pažan­ gą". Pateisindamas lietuvių, lenkų ir kitų gyventojų tautinę pries­ paudą bei asimiliacines priemones, jis aiškino, n e v a „stiprios so­ cialinės kultūros, geriausios valstybinės struktūros, sveikiausio ben­ druomeninio gyvenimo tautoms būdinga valstybės organizuojama kolonizacija" 18 . A. Skalveito nuomone, kolonizacija b u v o ūkinio pobūdžio, bet kartu v y k o germanizacija I 9 . Sio autoriaus manymu, Mažosios Lietuvos lietuvių šalinimą iš savo ūkių, taip pat m a r u mi­ rusių lietuvininkų ar mozūrų (lenkų) sodybose įsikūrusių Lenkijos 16 Gocking G. D e r v o l l k o m m e n e n E m i g r a t i o n s g e s c h i c h t e d e r Salzburger. Frankfurt; Leipzig, 1737. T e i l 1—2. 17 Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. Leipzig, 1874 S. VI. 18 Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n d e s 17. u n d 18. J a h r h u n d e r t s ( t o l i a u — D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . ) //SchrVS. Leipzig, 1886. Bd. 32. S. 2, 21. 18 Skalweit A. Die ostpreussische Domanenvervvaltung u n t e r Friedrich W i l h e l m I. u n d d a s R e t a b l i s s e m e n t L i t a u e n s (toliau — R e t a b l i s s e m e n t Litauens). Leip­ zig, 1906.

10

ir Lietuvos valstybės lietuvių bei lenkų išvarymą sąlygojo „ekono­ 20 minis pagrindas" . Kapitalizmui peraugant į imperializmą ir stiprėjant klasių ko­ vai bei didėjant liaudies masių vaidmeniui politiniame gyvenime, XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje Prūsijos istoriografiją papildė socialinio ekonominio pabūdžio veikalai. Nors juose, vadovaujantis buržuazine politine ekonomija, mažai atsižvelgiama į objektyvią so­ cialinę ekonominę Prūsijos evoliuciją ir varomąsias jos jėgas, ta­ čiau sukaupta daug duomenų apie feodalinę žemėvaldą, valstiečių kategorijas bei jų padėtį atskirose geografinėse zonose, domenuose ir bajorų dvaruose, rentos formų keitimąsi, valstiečių socialinę di­ ferenciaciją lietuvių ir vokiečių gyvenamose srityse, lietuvių vals­ tiečių luomo degradaciją ir žemės ūkio darbininkų sluoksnio for­ mavimąsi, išskirtinę specifinę lietuvių padėtį. Socialinę ekonominę ir iš dalies teisinę baudžiauninkų lietuvių ir mozūrų padėtį junkerių dvaruose pirmasis ėmė nagrinėti K. Bė21 m ė . Bajorų dvarų tipus, jų steigimo tendencijas Mažojoje Lie­ 22 tuvoje ir kitose srityse analizavo H. Pienas . R. Bergmanas tyrinė­ jo činšo ir lažo santykį domenuose bei bajorų dvaruose, lietuviš­ kuose, lenkiškuose ir vokiškuose valsčiuose pagal sritis: Sembą, 23 Notanga ir O b e r l a n d ą . Kai kurias agrarines reformas ir žemės ūkio darbininkų sluoksnio susidarymą apibūdino G. Knapas, apie 24 baudžiavą rašė E. M. Arntas ; R. Šteinas, parašęs vieną didžiausių veikalų socialiniais ekonominiais klausimais, nustatė baudžiauninkų prievoles, skirtinės žemės sklypų dydį, feodalinės rentos formų kei­ timąsi, kaimo gyventojų socialinius sluoksnius Mažojoje Lietuvoje ir už jos ribų, domenuose ir privačiuose ūkiuose, apibūdino lietuvių 25 ir vokiečių kolonistų padėties skirtumus . A. Rogė pabrėžė lietuvių valstiečių darbštumą bei ūkiškumą, o G. Aubinas, priešingai, tvir­ tino, jog tik per kolonizaciją Mažojoje Lietuvoje atsirado „stipri valstietija" 2 6 . Demokratėjant Vokietijos kultūriniam gyvenimui, švietimui, im­ ta plačiau domėtis atskirų valstybės dalių švietimo istorija, buvo ieškoma istorinių švietimo tradicijų. Vienas vertingiausių šiuo at­ žvilgiu yra A. Keilo (Keilio) darbas, kuriame autorius plačiai ats­ kleidė Mažosios Lietuvos ir viso Prūsijos krašto švietimo raidą, Prūsijos vyriausybės organizacines priemones steigti mokykloms, T e n pat. P. 280. Bdhme K. Gutsherrlich-bauerliche Verhaltnisse in Ostpreussen wahrend d e r Reformzeit v o n 1770 b i s 1830 // SSF. 1902. Bd. 20. 22 Plehn H. Zur G e s c h i c h t e der A g r a r v e r f a s s u n g v o n Ost-und VVestpreussen // FBPG. 1904/1905. Bd. 17—18. 23 Bergmanu R. G e s c h i c h t e d e r O s t p r e u s s i s c h e n S t a n d e u n d S t e u e r n 1688 bis 1704. Leipzig, 1901. 24 Knann r. 40; H o r n A . D i e V e n v a l t u n g . . . S . 2 8 5 .

30.

S.

51

2

14

timą Mozūriją (apie 7000 km ). Lietuvos provincija su Mozūrija sudarė rytinės ir šiaurinės Prūsijos dalies teritorinį administracinį vienetą — Lietuvos departamentą (Litauisches Kammerdepaitement, 15 Litauisches Departement) . Lietuvos departamento (1736—1818 m.) centras — Gumbinė. 1752 m. Prūsiją suskirsčius į didelius kreizus (apygardėles; administravo landratai), buvusioje Sembos srityje :(sritys jau aptartos p. 5) atsirado Šakių, Tepliavos ir Įsruties kreizai, Notangos srityje — Brandenburgo, Rastenburgo, Alėckos ir Zėhesteno, Oberlando srityje — Morongo ir Neidenburgo (Neidenbuig, lenk. Nidzica, Olštino vaivadija). Po Respublikos (Žečpos­ politos) I padalijimo (1772 m.) į Prūsijos karalystę įėjusioje Varmėje buvo sudaryti du kreizai: Brunsbergo (Notangos srityje) ir Heilsbergo (Oberlando srityje). Pavyslyje tuomet buvo sudarytas trečias departamentas — Marienverderio (7 kreizai). Į Lietuvos departamen­ tą įėjo trys kreizai: Įsruties (Lietuvos provincija), Alėckos ir Zėhesteno (Mozūrija). Įsruties kreize buvo Klaipėdos, Tilžės, Ragai­ nės ir Įsruties apskritys. Alėckos kreize — Alėckos, Luko ir Jansborko apskritys. Zėhesteno kreize (iki 1775 m. dalis jo teritorijos įėjo į Rytų Prūsijos departamentą; pastarajam gavus naujai sudarytus Brunsbergo ir Heilsbergo (Heilsberg, Lidzbark Waiminski) kreizus, Lietuvos departamentui priklausė visas Zėhesteno kreizas) — An­ gerburgo, Lėceno, Zėhesteno (Seehesten, Szczestnd), Reino (Rhein, lenk. Ryn, Suvalkų vaivadija) apskritys ir Noihofo (Neuhof) feo­ dalų giminei priklausomas valsčius. 1800 m. Lietuvos departamento plotas buvo apie 17 000 km 2 ; gyveno apie 343 000 žmonių, iš jų bajorų žemėse apie 32 000 (dau­ guma lietuviai ir lenkai, vokiečių valstiečių atkelta per XVIII a. pirmosios pusės kolonizaciją). 64 valstybiniai valsčiai su 3256 vals­ tiečių kaimais. Į Lietuvos departamentą įėjo LTSR dab. Klaipėdos rajonas ir diduma Šilutės rajono. Taip Lietuvos provincija tapo n u o Karaliaučiaus vyresnybės beveik nepriklausomu administraci­ niu vienetu, tiesiogiai pavaldžiu Berlyno vyriausybei, reziduojan­ čiai Brandenburge. Iš bendrųjų įstaigų Karaliaučiuje liko, pavyz14 M o z ū r i j a — i s t o r i n ė sritis dab. Lenkijos š i a u r ė s r y t u o s e ( C e c h a n o v o , O l š t i n o i r S u v a l k ų v a i v a d i j ų ž e m i ų dalis). A p i m a M o z ū r i j o s a u k š t u m ą s u e ž e r y n u i r S e n p r ū s i ų ž e m u m o s p i e t i n ę dalį. S u s i d a r ė X I V — X V I I a., kai Prūsijos p i e t r y č i u s a p g y v e n o k o l o n i s t a i i š M a z o v i j o s ( V y s l o s v i d u r u p i o b a s e i n o ) m a z o v i e č i a i . Iki t o l č i a g y v e n o b a l t ų g e n t y s : bartai, g a l i n d a i (šie j a u XII a . antrojoje p u s ė j e b u v o s t u m i a m i i š G a l i n d o s , a p s i g y v e n o J o t v i n g i j o j e i r S e m b o j e ) , p a l e k i a i ( p o l e k s ė n a i ) , d a l i s nadru­ v i ų ir s ū d u v i ų . J a s XIII a. u ž k a r i a v o V o k i e č i ų ordinas. Iki X I X a. t a s kraštas daž­ n i a u s i a i b u v o v a d i n a m a s L e n k ų v a l s č i a i s , L e n k ų a p y g a r d a , sritimi (Polnische Kieis). Prūsijos k a r a l i a u s v a l d ž i a g e r m a n i z a c i n i a i s s u m e t i m a i s , n o r ė d a m a pabrėžti k r a š t o skirtumą n u o Lenkijos, jį ė m ė v a d i n t i Mozūrija, g y v e n t o j u s — mozūrais. M o z ū r i ­ j o s šiaurėje gausiai g y v e n o lietuvių. 1736—1818 m. Mozūrija įėjo į Lietuvos d e p a r t a m e n t ą , 1 8 1 8 — 1 9 4 5 m. — į v i e t o j jo s u d a r y t ą G u m b i n ė s a p y g a r d ą ( X X a. p r a d ž i o j e t o j e a p y g a r d o j e t e l i k o A l ė c k o s apskritis, k i t a dalis M o z ū r i j o s prijungta p r i e 1905 m . s u d a r y t o s A l e n š t e i n o (Olštino) a p y g a r d o s ) . 15 DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g , Rep. 77, Tit. 4084. Bl. 1 6 — 1 7 ; Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 105, 115, 267; Schmollei G. D i e V e r w a l t u n g . . . S. 5 9 — 6 0 ; Hom A. D i e V e r w a l t u n g . .. S. 2 8 8 ; Donelaitis K. Raštai. V., 1977. P. 5 1 6 — 5 1 8 ir kt.

džiui, oberprezidento instancija, kurio jurisdikcijai priklausė visa Prūsija (Senovės Prūsija). Antai K. Donelaitis, skųsdamasis Tol­ minkiemio (Tollmingkehmen, Čistyje Prudy, Nesterovo raj.) dvaro a m t m o n u T. Ruigiu (žemių separacijos byla), iš pradžių rašė Gum­ binės karo ir domenų vadybai, o vėliau — aukštesniajai, „Karališ­ kajai valdžiai Karaliaučiuje" (archyvinė medžiaga prie Donelaičio Raštų). Tačiau Įsruties teismo kolegijos sprendimai lietuviams bū­ davo galutiniai. Lietuvos provincija su irgi lietuviška Labguvos aps­ kritimi buvo vadinama Klein Litauen, Preussisch-Litauen, Littauische Kieis. Prūsijos vakarinės dalies centrinė administracinė įstai­ ga — Karaliaučiaus karo ir domenų vadyba administravo Rytų Prūsijos departamentą (Ostpieussisch.es Kammerdepaitement, Ostpieussisches Departement); kartais jis buvo vadinamas tiesiog Rytų P r ū s i j a 1 6 . Centras — Karaliaučius. Rytų Prūsijos departamentą po 1752 m. reformos sudarė 8 dideli kreizai (apygardėles): Šakių, Tepliavos, Brandenburgo, Rastenburgo, Brunsbergo, Heilsbergo (pas­ tarieji du įėjo po 1772 m.), Morongo ir Neidenburgo. Jo plotas 1801 m. buvo apie 20 000 k m 2 (su j ū r o s plotu — 2 2 360 km 2 ); gy­ veno apie 414 000 žmonių. 59 valstybiniai valsčiai su 1652 valstie­ čių kaimais. 47 miestai. Iš pradžių departamento šiaurinėje dalyje (Labguvos, Tepliavos, Šakių apskrityse, dalyje Karaliaučiaus aps­ krities) gyveno daugiausia lietuvių, rytinėje ir iš dalies pietinėje — lenkų (jie dar prieš vokiečių invaziją su prūsais gyveno Kulmo, Liubavo (Lubovia, Lubawa) žemėse; kaip ir pirmieji XIII a. vokie­ čių kolonistai, XVI—XVII a. lenkų atsikėlė į prūsų Pagudės (Pogezanija; Pogesania, Pogesanien), Pamedės ir Sasnos (Sassen) žemes, nuo XV a. antrosios pusės — į Varmės pietus, k u r j a u gyveno vo­ kiečių ir išlikę prūsai), vakarinėje ir centrinėje — vokiečių (nuo XIII a.). Taigi dalis lietuvių gyvenamos teritorijos priklausė ne Lietuvos, o Rytų Prūsijos departamentui, kuriame vyravo vokiečiai. Apskritai abiejuose departamentuose, tai yra visoje Prūsijoje, iki maro ir didžiosios vokiečių kolonizacijos vyravo lietuviai ir lenkai. N e r e t a i l i e t u v i ų istoriografijoje, y p a č literatūroje, istoriniai t e r m i n a i p a i n i o ­ j a m i s u teritoriniais-administraciniais v i e n e t a i s (Rytų Prūsija, k a i p provincija, s u R y t ų Prūsijos d e p a r t a m e n t u , o L i e t u v o s provincija, M a ž o j i L i e t u v a — su L i e t u v o s d e p a r t a m e n t u , Prūsijos v a l s t y b ė s u R y t ų Prūsija). Dar b l o g i a u , kai, k a l b a n t n e t g i a p i e X V I a . į v y k i u s , kraštas n u o K l a i p ė d o s iki V y s l o s v a d i n a m a s R y t ų Prūsija, S i o p a v a d i n i m o n e r a s i m e j o k i a m e X V I a . šaltinyje. N o r i n t r y t i n ę k a r a l y s t ė s d a l į (buvusią S e n ą j ą Prūsiją — Altpieussen) atskirti n u o B r a n d e n b u r g o , ir po 1618 m. u n i j o s b u v u s i Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s teritorija t e b e b u v o v a d i n a m a Prūsija. Kaš 1701 m . j u n g t i n ė v a l s t y b ė t a p o k a r a l y s t e , Prūsija v i r t o t o s k a r a l y s t ė s v i e n a pro­ v i n c i j ų (Piovinz Pieussen). Bet ir k a r a l y s t ė dažnai b u v o v a d i n a m a t i e s i o g Prūsija (o ne Prūsija-Brandenburgu). D ė l to Prūsiją (provincija) p a m a ž u i m t a v a d i n t i Ry­ t ų Prūsija. J u o l a b i a u k a d 1772 i r 1793 m . i š p r i s i j u n g t ų L e n k i j o s v a k a r i n i ų že­ m i ų V y s l o s ž e m u p i o k a i r i a j a m e k r a n t e — R y t ų P a m a r i o (Gdansko Pamario) ir Elbin­ g o — M a r i e n v e r d e r i o — K u l m o p r ū s ų ž e m i ų (buv. Karališkoji Prūsija) d e š i n i a j a m e k r a n t e susidarė V a k a r ų Prūsijos p r o v i n c i j a (Piovinz Weslpieussen). N u o 1648 m. diduma, n u o 1815 m . v i s a s V a k a r ų P a m a r y s p r i k l a u s ė Brandenburgui. R y t ų Prūsijos v a r d a s į s i g a l ė j o X I X a., kai 1815 m. ji t a p o p r o v i n c i j a . 16

52

M A B . Ž e m ė l a p i a i K-1848, K-860, K-2540, K-874, K-1201 ir kt.

53

R y t ų Prūsijos, k a i p Prūsijos k a r a l y s t ė s v a l d o s , teritorija k e i t ė s i . 1 7 0 1 — 1 7 7 2 m . š i v a l d a a p ė m ė tik b u v u s i o s Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s teritoriją, 1 7 7 2 — 1 7 9 3 (po Len­ kijos ir L i e t u v o s v a l s t y b ė s I padalijimo), 1 8 1 5 — 1 9 1 9 m. — ir K u l m o ž e m ę , V a r m ę , M a r i e n b u r g o ir E l b i n g o a p y l i n k e s (ši teritorija P a v y s l y j e , i š s k y r u s V a r m ę , priklau­ s ė , k a i p provincijai, V a k a r ų Prūsijai), 1 7 9 5 — 1 8 0 7 m. (po m i n ė t o s v a l s t y b ė s III pa­ dalijimo) dar ir Lomžos, B i a l i s t o k o a p y l i n k e s , U ž n e m u n ę (ši teritorija b u v o p a v a d i n ­ ta Neuostpreussen — N a u j o j i R y t ų Prūsija). P a g a l V e r s a l i o taiką (1919 m.) n u o R y t ų Prūsijos b u v o atskirta K l a i p ė d o s kraštas ir K u l m o ž e m ė . Rytų Prūsija dažniausiai ir v a d i n a m a tik ta teritorija, kuri l i k o V o k i e t i j a i po Pirmojo p a s a u l i n i o k a r o ir 1 9 2 2 — 1 9 3 9 m . sudarė j o s provinciją. R y t ų Prūsija k a i p Prūsijos k a r a l y s t ė s p r o v i n c i j a 1 8 1 5 — 1 8 2 4 ir 1 8 7 8 — 1 9 4 5 m. b u v o atskira, 1 8 2 4 — 1 8 7 8 m. sujungta su V a k a r ų Prūsijos p r o v i n c i j a (Provinzen Ost-und Westpreussen; administravo oberprezidentas); pastarąją sudarė Dancigo (Danzig, Gdansk) ir M a r i e n v e r d e r i o (Marienwerder, Kvidzyn) a p y g a r d o s . P e r 1 8 1 5 — 1818 m . reformą Rytų Prūsijos p r o v i n c i j o s L i e t u v o s d e p a r t a m e n t a s b u v o pertvar­ kytas j Gumbinės apygardą (Regierungsbezirk Gumbinnen; sudaryta 16 apskričių (landrathliche Kieise) — Šilutės, Lankos, arba P a k a l n ė s , T i l ž ė s , R a g a i n ė s , Piliakal­ n i o , S t a l u p ė n ų , G u m b i n ė s , Įsruties, D a r k i e m i o , G e l d a p ė s (sudarė L i e t u v o s p r o v i n ­ ciją) ir A l ė c k o s , Luko, A n d e r b u r g o , L ė c e n o , J a n s b o r k o , Z e n s b u r g o (Sensburg, Mrągowo; sudarė Mozūriją); a p i e 17 0 0 0 km 2 ), o R y t ų Prūsijos d e p a r t a m e n t a s — į Karaliaučiaus apygardą (Regierungsbezirk Konigsberg; 20 apskričių — Karaliaučiaus m i e s t o ir atskirai k a i m o , K l a i p ė d o s , L a b g u v o s , V ė l u v o s , Girdavos, Frydlando, Žuvi­ ninkų, R e š l i a u s (Reselis; Rdssel, lenk. Reszelj, Š v e n t a p i l i o , Brunsbergo, H e i l s b e r g o , Prūsų Y l u v o s , R a s t e n b u r g o , O l š t i n o , M o r o n g o , N e i d e n b u r g o , O r t e l s b u r g o , O s t r u d o s (Osterohde, lenk. Ostroda, j v a k a r u s n u o Olštino) ir Prūsų Olandijos; a p i e 23 0 0 0 k m 2 ) . A p s k r i t y s turėjo statusą, j o s p a k e i t ė h a u p t a m t u s . A p y g a r d o s g y v a v o iki 1 9 4 4 — 1 9 4 5 m . Taip l i e t u v i š k i a u s i a K l a i p ė d o s apskritis su p r e k y b o s c e n t r u ir u o s t u , iki 1818 m. pri­ k l a u s i u s i L i e t u v o s d e p a r t a m e n t u i , b u v o priskirta (diduma j o s teritorijos — į š i a u r ę n u o Nemuno) Karaliaučiaus apygardai. Gumbinės apygarda kaip kompensaciją g a v o K a r a l i a u č i a u s a p y g a r d o s g r e t i m o s teritorijos ( l i e t u v i š k ų ir m o z ū r i š k ų parapijų). A p ­ skritai p e r šią reformą v i s a Prūsijos k a r a l y s t ė b u v o s u s k i r s t y t a į 10 provincijų, o š i o s — j a p y g a r d a s . R y t ų Prūsijos p r o v i n c i j ą s u d a r ė 3 a p y g a r d o s : m i n ė t o s Ka­ r a l i a u č i a u s ir G u m b i n ė s b e i A l e n š t e i n o (Olštino; Regierungsbezirk AUenstein). Pla­ č i a u žr.: Toeppen M. O p . cit.; T o p o g r a p h i s c h e U e b e r s i c h t d e s Verwaltungs-Bezirks d e r K o n i g l i c h e n P r e u s s i s c h e n R e g i e r u n g z u K o n i g s b e r g i n P r e u s s e n . KSnigsberg, 1820; Schlott A. T o p o g r a p h i s c h - s t a t i s t i s c h e U e b e r s i c h t d e s R e g i e r u n g s - B e z i r k s K o n i g s b e r g . Tilsit, 1848.

Platų kolonizacijos sumanymą rodo ir naujų miestų, kaip vie­ tinės administracijos, ekonomikos, vokiškos kultūros, religijos ir kolonizacijos centrų, steigimas. Lietuvos provincijoje buvo šie se­ nieji miestai: Klaipėda, Tilžė, Įsrutis ir Geldapė. 1722—1725 m. karalius suteikė miestų teises patogioje geografinėje padėtyje esan­ tiems dideliems bažnytkaimiams arba pasienio miesteliams: Gum­ binei, Ragainei, Širvintai, Piliakalniui, Darkiemiui ir Stalupėnams. Šiuose naujuose miestuose susitelkė kolonistai pirkliai, amatininkai ir manufaktūrų s a v i n i n k a i 1 7 . A. Lukano duomenimis, iki 1726 m. Lietu­ vos provincijoje buvo įkurti 6 miestai, 49 domenų valsčiai, apgy­ vendinti 332 tušti kaimai, įsteigta 11 bažnytinių parapijų. Vien 1721—1727 m. provincijos kolonizavimui ir reformoms buvo skir­ ta 2,4, o visai Prūsijai — 6 min. t a l e r i ų 1 8 . Kolonistams apgyven-

dinti Lietuvos provincijoje buvo skirta 30 palivarkų, 818 valstie­ 19 čių sodybų, 178 miestiečių namai ir k t . 1709.VIII.29 posėdyje Berlyne vyriausybė nutarė epidemijos nu­ siaubtas sritis ištisai kolonizuoti. Karštu kolonizacijos vykdytoju ta­ po Prūsijos armijos generolas, buvęs Prūsijos pasiuntinys Stokhol­ me A. Dona. Jis agitavo už didelio masto kolonizaciją ir kolonistais 20 siūlė kviestis užsieniečius, ypač šveicarus (1711 m. jis buvo pas­ kirtas Prūsijos domenų generaliniu valdytoju ir Domenų komisijos, tyrusios maro padarinius ir rengusios reformas bei sąlygas kolo­ nizacijai, pirmininku). 1710.VIII.25 karalius raštu kreipėsi į Prū­ sijos krašto valdžią patarimo dėl sunkios jo būklės. Šioji pasiūlė 21 kraštą kolonizuoti . Kolonizavimui Berlyne buvo parengta spe­ ciali instrukcija, sudaryta ypatingoji komisija, kuriai pavesta „labai 22 rimtai užsiimti šiais r e i k a l a i s " . Domenų nuomininkų kontrakte buvo įrašytas paragrafas, kuriuo jie įpareigoti savo domene kurdin23 ti kolonistus vokiečius . 1710 m. Lietuvos provincijoje prasidėjo didžioji kolonizacija, ku­ riai vadovavo Prūsijos karalystės vyriausybė ir centrinis valdžios aparatas. Iš ten po Europos valstybių sostines ir miestus sklido ra­ ginimai vykti į „pažadėtąją žemę Lietuvą". Visose vokiečių ir ki­ tose šalyse, kariuomenėje buvo platinami atsišaukimai, valdžios leidžiami patentai (iki maro — daugiau ediktai), kuriuose vokie­ čiai kviečiami apsigyventi Mažojoje Lietuvoje; idealizuojami jos socialiniai ekonominiai bei nacionaliniai santykiai, kolonistams ža­ 24 d a m o s įvairios privilegijos bei pašalpos . Kolonistai buvo trijų kategorijų: a) vieni jų savo lėšomis keliavo ir galėjo įsikurti Lietuvos provincijoje; tokie buvo labiausiai pagei­ daujami, bet jų buvo reta; b) kiti apsimokėdavo kelionės išlaidas, bet įsikurti savo lėšomis negalėjo; c) treti norėjo, kad iš valsty­ bės iždo jiems būtų apmokėtos ir kelionės, ir įsikūrimo išlaidos. Atitinkamai kiekvienai kolonistų grupei ir buvo duodami laisvi n u o prievolių metai bei kitos privilegijos. J a u I patente (1711.IV.16) b u v o skelbiama, kad kolonistai atleidžiami nuo činšo, kontribucijos, lažo, apskritai n u o visų prievolių. II patentu (1711.X.24) padvigu­ bintas laisvų metų (iki 6) skaičius. Siekdama suaktyvinti koloniza­ ciją, Prūsijos vyriausybė 1718 m. patentu suteikė kolonistams d a r didesnes privilegijas: savo lėšomis persikėlę ir įsikūrę kolonistai g a u n a 9, o vargingieji — 2 laisvus metus, atitinkamai atvykę iš Prūsijos vidinių sričių — 6 ir 1 laisvus metus (pagal turto cenzą). Kiekvienas kolonistas turėjo gauti du ūbus žemės. Neturtingiems kolonistams iš valdžios iždo pažadėta duoti pinigų įsigyti gyvuliams, paukščiams, sėklai, duoniniams javams, padargams. 19 20 21 22

54

17

Schmoller G. D i e V e r w a l t u n g . .. S. 6 3 — 6 4 .

18

Lucanus A. O p . cit. S. 2 0 3 — 2 0 4 , 3 0 3 .

23 24

Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 9 4 — 2 9 6 . Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t o r i s c h e s . . . S. 18. Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 3 1 5 . Skalweit A. Op. cit. S. 2 4 7 — 2 4 9 . Sembritzki J . G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . M e m e l , Vydūnas. O p . cit. S. 2 8 2 .

1918.

S.

160.

55

Į miestus buvo kviečiami įvairių specialybių amatininkai (II, IIL XIII, XIV, XVI patentai,)* A t v y k ę ir įsikūrę savo lėšomis, turėjo gau­ ti meistrų ir miestiečių teises, būdavo atleidžiami nuo mokesčių. 1723 m. patentu (XIII) laisvų metų skaičius padidintas iki 9. Per­ sikėlusiam iš kaimo amatininkui būdavo suteikiami treji laisvi me­ tai. III ir VII patentai skelbė, kad kolonistai, jų vaikai ir tarnai ne­ 25 bus verbuojami į k a r i u o m e n ę . Minėtuose patentuose surašytos privilegijos ir pažadai nebuvovisiškai įvykdyti, nes ekonomiškai atsilikusios baudžiavinės Prū­ sijos, y p a č Mažosios Lietuvos, sąlygos dažnai vertė elgtis kitaip: karalius norėjo, kad kolonistai kuo greičiau mokėtų mokesčius ir vykdytų prievoles. Tačiau, nepaisant to, Prūsijos karaliaus, jo agentų ir valstybinių įstaigų pastangos, rūpinimasis bei sistemingas kolonistų kvietimas spartino lietuvių žemių kolonizavimą. Tuo ypač rūpinosi Frydri­ chas Vilhelmas I. Jo valdymo metais į visas valstybines įstaigas, į visuomeninį gyvenimą skverbėsi militarizmas, klostėsi specifinis vadinamasis prūsiškasis despotizmas (kaip tik Prūsijoje, dėl to va­ dinamas prūsiškuoju), nacionalistinė ideologija, vokiškasis šovi­ nizmas ir jo atrama — junkerių karininkijos korpusas. Žiauraus bū­ do Frydrichas Vilhelmas I įsteigė stiprų policinį-karinį valdžios aparatą, sukūrė trečią pagal dydį kariuomenę Europoje. Įvedė prū­ siškąjį muštrą ir planingai iki smulkmenų pagal savo paties suda­ 2e rytas taisykles nustatė kolonistų teises ir p a r e i g a s . Sekdamas, kaip ministrai ir kiti urėdai v y k d o jo planus, ir siekdamas paspar­ tinti Lietuvos provincijos kolonizavimo tempus, karalius daugiau kaip 10 kartų lankėsi Prūsijoje, k a r t u ir Mažojoje Lietuvoje. Tai buvo ne šiaip reprezentaciniai vojažai, o darbinės kelionės: griež­ tas inspektavimas, vadovavimas ir kontrolė. Būdamas kareivių ka­ ralius, kaip jį vadino j a u amžininkai, n e k e n t ė mokslininkų ir m e ­ nininkų. 1718.XI.7 karalius A. Donai įsakė: „Visos tuščios vietos turi bū­ ti apgyvendintos. Tai mano noras. J u o daugiau vokiečių, j u o ge­ riau [...]. Mes sutinkame, k a d naujieji žmonės būtų šveicarai, pfalciečiai, nasauiečiai ir kiti vokiečiai, bet jokių menonitų [sektantų olandų. — A. M.] nereikia" 2 7 '. Vis dėlto 1718—1720 m. daugiausia atvykdavo pavienių nenuo­ ramų. Dalis jų, susipažinę su tikrove, pabėgdavo. Apie jų gaudy­ nes liudija ediktai ir įsakai. Kai savanorių vis mažėjo, Pamaryje (Pomeranija; vok. Pommern, lenk. Pomoize), Brandenburge ir kito­ se karalystės provincijose imta gaudyti baudžiauninkus ir gabenti į lietuvių ž e m e s 2 8 . Nors kolonistų antplūdis ir sumažėjo, tačiau 25

Gocking G. Op. cit. T e i l 2. S. 7 5 — 7 8 ; Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 35—41, 281—283; Beheim-Sclmarzbach M. Hohenzoliernsche Kolonisationen. S. 3 8 — 4 8 , 161—165. 26 Voglei G., Vettei K. P r e u s s e n v o n d e n A n f a n g e n b i s zur R e i c h s g r i i n d u n g . Berlin, 1970. S. 57. A p i e m i l i t a r i z m o ir r e a k c i n i o p r ū s i š k u m o stiprėjimą žr.: W ę z l o w e p r o b l e m y d z i e j o w Prus X V I I — X X w i e k u . P o z n a n , 1971. 27 Maiie S. A r t u n d K o s t e n l i t a u i s c h e r K o l o n i s t e n a n s i e d l u n g e n im J a h r e 1719 ( t o l i a u — A r t u n d K o s t e n . . . ) / / A M . K o n i g s b e r g , 1910. Bd. 47. S . 6 1 4 . 28 Lucanus A. O p . cit. S. 2 0 5 .

56

Prūsijos karalystės vyriausybė 1719.XI.23 išleido generalinį paten­ tą, kuriuo į Lietuvos provinciją (tiksliau — į Mažąją Lietuvą) už­ draudė keltis žemaičiams (apskritai LDK gyventojams), lenkams, žydams ir čigonams. Draudžiamieji patentai (VI, XIII, XIV) bu­ 29 vo pakartoti 1725, 1739 ir kitais m e t a i s . 1723.VILU karalius Ragai­ nės konferencijoje (tokiose konferencijose paprastai, be aukštųjų valstybės pareigūnų, dalyvaudavo ir junkerių, generolų) Prūsijos krašto ministrams (Bredovui, Gernei, Grumbkovui, Lezgevangui ir kt.) paliepė iš „visų lenkų ir žemaičių naujakurių ūkius atimti", o 30 šiam potvarkiui nusižengusius valdininkus k a r t i . Mažojoje Lietu­ voje Prūsijos karalystės valdžia norėjo apgyvendinti vien vokie­ čius. Pirmuoju kolonizacijos laikotarpiu (1710—1721 m.) stengtasi kolonistais pakeisti m a r u mirusius Lietuvos provincijos gyvento­ jus, o antruoju (1722—1736 m.) — pakeisti tautinę vietinių gyven­ tojų sudėtį, įvežti kuo daugiau vokiečių. Šį planą turėjo įgyvendin­ ti tuo tikslu 1723 m. įsteigtos minėtos Karaliaučiaus Karo ir domenų vadyba ir Lietuvos deputacijos kolegija Gumbinėje. 1721—1726 m. išleisti ir daugelyje šalių paskelbti patentai siūlė kolonistams kaip 31 niekad palankias įsikūrimo sąlygas . Kolonizacijos intensyvinimą ir ūkinės suirutės įveikimą Prūsi­ jos karalystės vyriausybė svarstė septyniose Berlyno konferencijo­ se, įvykusiose 1721 m. žiemą. Ministrai nesutarė dėl šių problemų sprendimo metodų ir būdų. Viena grupuotė žemės ūkį norėjo tvar­ kyti atsižvelgdama į specifines krašto sąlygas, kita (tarp jų ir ka­ r a l i u s ) , — k a d jis plėtotųsi pagal vokišką magdeburginį ūkininkavi­ mo būdą, kad domenus administruotų arba nuomotų ateiviai iš Vo­ kietijos, kad visur vietoj „prūsiškosios" būtų įvesta vokiška tvarka. Vasario 28 d. posėdyje buvo sudarytas planas, kaip išplėsti „tuš­ čio krašto atkūrimą bei apgyvendinimą [kolonizavimą. — A. M.] ir, visapusiškai ištyrus provinciją, rasti bazę ekonominiam reguliavi­ mui". Kaip visada, sprendė karalystės valdovas: „Aš darau tai, ką noriu [ . . . ] " 3 2 . Per trejus metus karalius planavo atgabenti į Prūsiją 8000 vokiečių valstiečių ir įsteigti 30 palivarkų, kuriuose šie kolo­ nistai įsikurtų. Iš pareigų buvo atleisti senieji Karaliaučiaus ir Gum­ binės valsčių vadybų prezidentai Miunchovas ir Ostenas. Visiems šiems uždaviniams įvykdyti Berlyno vyriausybė paskyrė K. Valdburgą 3 3 . J i s vadovavo vadinamajai prūsiškajai partijai (Prūsijos krašto gyventojų feodalų), kuri įvairiomis reformomis norėjo pa­ kelti k r a š t o ekonomiką, normalizuoti agrarinius santykius vadovau­ damasi vidinėmis krašto jėgomis. Vadinamajai vokiečių partijai (atvykėlių iš vokiečių valstybių) atstovavo ūkio ministras ir 1721 m. 29 Beheim-Sclmaizbach M. Colonisatorisches... S. 20; Beheim-Schv/aizbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 11, 3 1 8 ; Schmollei G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . S. 17. 30 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . .. Bd. 2. S. 317. 31 1721.II.5 i r 1726.VI.26 p a t e n t a i l i e t u v i š k u o s e v a l s č i u o s e a p s i g y v e n u s i e m s k o ­ l o n i s t a m s ž a d ė j o d o v a n a i d u o t i s o d y b a s , darbo i n v e n t o r i ų , g y v u l i ų ir kt. — plg.: Beheim-Sclmaizbach M. Colonisatorisches. . . S. 20; Beheim-Schwarzbach M. Ho­ h e n z o l i e r n s c h e K o l o n i s a t i o n e n . S. 6 3 1 . 32 Teiveen F. Op. cit. S. 2 8 . 33 T e n pat.

57

įsteigtos Didžiosios domenų komisijos, įgyvendinančios kolonizaci­ ją, pirmininko (K. Valdburgo) pavaduotojas, plačios kolonizacijos šalininkas ir vykdytojas F. Gernė. 1721.II.3—4 Berlyno konferenci­ j o j e K. Valdburgas pateikė Prūsijos krašto pertvarkymo ir koloni­ zavimo planą. Po trijų dienų jis nusiuntė karaliui memorandumą, k u r i a m e siūlė padaryti administracinių ir ūkinių reformų, sudėtin­ gą mokesčių sistemą pakeisti vienu generaliniu ūbų mokesčiu. Kar­ tu jis rekomendavo nusavinti tuščias lietuvių žemes ir jose pirmiau­ sia apgyvendinti imigrantus iš Lenkijos ir Lietuvos, užkirsti kelią (tai y r a pagerinti gyvenimo sąlygas) valstiečių bėgimui į LDK ir Lenkiją ir taip privilioti į lietuvių žemes vokiečių valstiečių. Ka­ ralius pritarė K. Valdburgui, bet kurdinti kaip kolonistus įsakė tik 34 vokiečius . 1721 m. liepos 5 — 6 d. Mozūrijos apskrityje, Alėckoje, įvyko svarbiausia Prūsijos valdančiosios klasės veikėjų konferencija, pa­ rengusi direktyvas vėlesniems lietuvių ir mozūrų valsčių per­ tvarkymams bei įstatymams. Be karaliaus, joje dalyvavo jo ben­ dramintis ir svainis kunigaikštis, generolas feldmaršalas Leopoldas 35 fon Anhaltas-Desau ir kiti aukšti pareigūnai, stambieji feodalai. Konferencijoje buvo apsvarstyta išmirusių valstiečių žemės nusa­ vinimas ir naujų domenų, kuriuose apsigyventų .kolonistai, steigi­ m a s . Pradėti darbą buvo n u t a r t a Alėckos apskrities valsčiuose, o tęsti lietuviškose Įsruties, Angerburgo, Ragainės apylinkėse. K. Vald­ burgas pasiūlė į Lietuvos provinciją atgabenti kolonistų iš tos pa­ čios tankiai gyvenamos Alėckos apskrities, bet karalius vėl pareiš­ 3e kė savo veto: naujakuriai būsią tiktai v o k i e č i a i . Be to, jei iki tol kolonistai būdavo įkurdinami k u r pakliuvo, mišriai su lietuviais, tai, k a d jie nesulietuvėtų (jau Pilypas Ruigys pastebėjo, kad ,,.iauni kolonistai šveicarai ir prancūzai lengvai pramoksta lietuviš­ 37 k a i " ) , konferencijos dalyviams karalius įsakė Lietuvos provinci­ joje, k u r yra tuščių kaimų, „tautybių nemaišyti, o kiekviename kai­ me apgyvendinti tik vienos tautybės žmones". Jis taip pat nurodė, kad lenkų valsčiuose, kurie yra toli nuo Karaliaučiaus (sunku vežti javus į uostą), palivarkų statyti kaip galima mažiau, o „Lietuvos ir Sembos valsčiuose palivarkas turi būti prie palivarko, ir todėl čia reikią įkurti daug kaimų, kad palivarkai būtų aprūpinti lažui reikalinga darbo jėga" 3 8 . 34 A B . Bd. 3. S. 2 9 1 ; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 5 3 — 5 6 , 2 5 6 , 309—327. 35 L . fon A n h a l t a s a t s i k ė l ė i š V o k i e t i j o s , p r i e Įsruties i š s e n o s g i m i n ė s v o k i e ­ č i o d v a r i n i n k o n u p i r k o k e l e t ą d v a r ų ( D i d ž i u o s i u s B u b a i n i u s (Bubainiai, B u b a i n y s ; •Gross Bubainen, Berežkovskoje, C e r n i a c h o v s k o raj.), N o r k y č i u s ir kt.) ir b a n d ė j u o s e s u k u r t i p a v y z d i n i u s ūkius, k a d č i a a p s i g y v e n t ų v o k i e č i a i k o l o n i s t a i . Sis t u r t i n g i a u s i a s Prūsijos j u n k e r i s b u v o F r y d r i c h o V i l h e l m o I p a t a r ė j a s e k o n o m i n i a i s ir t a u t i n i a i s k l a u s i m a i s , l y d ė d a v o jį k e l i o n ė s e po Prūsiją. 2r.: Krauske A. Fried­ rich VVilhelm I. u n d L e o p o l d v o n D e s s a u // HZ. M ū n c h e n , 1895. Bd. 75; Horn A. U r k u n d e n . . . S. VII. 36 Zr. F . G e r n ė s 1740.VI.3 m e m o r a n d u m ą karaliui dėl Prūsijos k o l o n i z a v i m o : £kalweit A. O p . cit. U r k u n d e n . S. 3 3 6 — 3 3 7 . 37 Ruigys P. M i n . v e i k . P. 3 0 1 . 38 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 1 1 7 — 1 1 9 , 2 4 4 — 2 5 0 ; Schmoller G. Die Vervvaltung... S. 6 4 — 6 5 .

•58

Tų pačių metų rudenį mirus K. Valdburgui, Didžiosios domenų komisijos šefu buvo paskirtas karaliaus malonę pelnęs F. Gernė, kuris energingiau plėtė kolonizaciją. 1721.X.17 raštu, pasirašytu Pots­ dame, Frydrichas Vilhelmas I F. Gernei įsakė statyti kolonistams sodybas, o lapkričio 6 d. raštu — sudaryti žemės fondą, kad kiek­ 39 vienas kolonistas gautų dviejų ūbų žemės sklypą . Alėckoje pri­ imtų nutarimų pagrindu Berlyno konferencijoje (1722.111.24) buvo sudaryti „Reguliuojamieji principai" (Principia legulativa). J a i s re­ miantis, buvo pradėtos matuoti domenų žemės, o išmirusių lietu­ 40 vių baudžiauninkų ūkiai perduodami kolonistų f o n d u i . Taip bu­ vo pradėti vykdyti plačiai pagarsėję „retablisementas" ir „repoiplirungas". Nepavykus eksperimentui Alėckoje (apskritis buvo tankiai gy­ venama, o žemės trūko), 1722.VI.21 Kiautuose (Kiauten,- Įsruties ap­ skrities valsčius; dab. Smirnovo, Ozersko raj.) įvykusioje konferen­ 41 cijoje buvo nutarta jį pakartoti Lietuvos provincijoje . Po metų Ragainėje įvykusi konferencija apibendrino žemių matavimo, kai­ mų ir palivarkų kolonistams statybos, kolonistų apgyvendinimo re­ zultatus. Lietuvių valstiečių žemes permatavo kareivių komandos, paskirstytos po valsčius ir vadovaujamos karininkų, nes bijota vals­ tiečių priešinimosi. Iš tikrųjų lietuviai pasipiktino šiais vokiečių valdžios darbais. Tai pažymėjo ir F. Gernė 1722.XI.17 pranešime karaliui į Berlyną. Ragainės konferencijoje Lietuvos deputacijos va­ dovas Lėvenšprungas pasiūlė 200 lietuvių ūkių apgyvendinti 400 kolonistų šeimų, nes esą iš pusės tų ūkių planuojama lietuvius iškraustyti. Karalius paliepė tose Įsruties apskrities vietovėse, k u r domenų komisijai atrodys galima, įkurti kolonistams naujų pali­ varkų, 200 valstiečių skirti po du ūbus žemės, o lietuvius iš ūkių iškelti. Posėdyje dalyvavusiems ministrams Frydrichas Vilhelmas I d a r kartą pareiškė, kad visi ūkiai iš žemaičių ir lenkų naujakurių būtų atimti ir juose apgyvendinti kolonistai v o k i e č i a i 4 2 . N u o 1722 m. Prūsijos karalystės valdovas potvarkiais, įsakais, ediktais primygtinai reikalavo įvesti lietuvių žemėse vokišką magdeburginį ūkininkavimo būdą 4 3 , nors vadinamoji prūsiškoji par39

Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . .. Bd. 2. S. 2 5 2 — 2 5 4 . Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 2 6 0 — 2 6 3 ; Sclunoller G. D i e V e r w a l t u n g . .. S. 64; Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . S. 3 1 . 41 Stadelmann R, P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 2 7 5 — 2 7 8 . 42 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 3 0 4 , 3 1 1 — 3 1 4 , 317; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 7 7 — 8 3 . 43 M a g d e b u r g i n i s ū k i n i n k a v i m a s , k a r a l i a u s supratimu, r e i š k ė d o m e n ų p a l i v a r k ų pervedimą iš administravimo į nuomą, vietinius amtmonus pakeičiant atvykėliais i š V o k i e t i j o s v a l s t y b i ų ; k o l o n i s t ų įkurdinimą l i e t u v i ų ū k i u o s e , j u o s d e g r a d u o j a n t j žemesnius socialinius sluoksnius; valstiečių su jų samdiniais ir e k o n o m ų atgabe­ n i m ą i š M a g d e b u r g o (dab. VDR) p r o v i n c i j o s , n o r i n t „ į d i e g t i p a ž a n g a u s ū k i o m e t o ­ d u s " ; ž a g r ė s p a k e i t i m ą p l ū g u s u g e l e ž i n i u n o r a g u b e i kitų a g r o t e c h n i n i ų naujo­ v i ų panaudojimą. V a l s t y b ė s m i n i s t r a m s Frydrichas V i l h e l m a s I n u r o d ė : „ A š a b s o ­ l i u č i a i n e n o r i u n ė v i e n o v i e t i n i o b a j o r o imti n u o m i n i n k u " . Prūsiją j i s s i e k ė tvir­ tai įjungti į v i s o s k a r a l y s t ė s organizmą, u ž g n i a u ž t i K a r a l i a u č i a u s v y r e s n y b ė s s e paratiškumo tendencijas, p r i v e r s t i paklusti v o k i š k a j a m Brandenburgui, Hohenc o l e r n ų valdžiai, s o s t i n e i B e r l y n u i . D ė l t o v i e t i n i a i j u n k e r i a i v o k i e č i a i , v a d i n a m i p r ū s a i s (XVIII a. t a u t o v a r d i s „ p r ū s a s " r e i š k ė ne t a u t y b ę , o p i l i e t y b ę ; b e t k u r i s 40

59

tija tam prieštaravo. 1722.IX.3 Vusterhauzene (Potsdamo srityje, dab. VDR) karalius pasirašė įsakymą M. Bredovui dėl vokiečių val­ dininkų paskyrimo į tarnybas Rytų Prūsijoje: „Tenykštis kraštas turi būti kiek galima gausiau apgyvendintas vokiečių, kurių, kaip. J ū s žinote, vietinė nacija [lietuvių. — A. M.] labai neapkenčia ir kuriuos persekioja, todėl vokiečius kaip tik reikia pasirinkti tarny­ biniam personalui". N e t r u k u s panašus įsakymas buvo duotas ir 44 F. Gernei . 1724.IV.17—19 Berlyne įvykusiame Generalinės finan­ sų, karo ir domenų vadybos pareigūnų pasitarime karalius a t m e t ė kai kurių dalyvių siūlymą ir lietuvių prašymą sulėtinti kolonizavi­ mo tempus. Jis pareiškė: „Aš manau apgyvendinti 3000 šeimų, bet jei į čia [į Lietuvą. — A. M.] atvyktų 10 000 žmonių, tai būtų gali­ ma ir visus įkurdinti". Rezoliucijoje, kurioje atsispindėjo F. Gernės ir M. Bredovo skirtingos nuomonės, karalius įrašė: „Į Lietuvą turi būti siunčiama tiek vokiečių žmonių, kiek bus nurodyta. J u o dau­ giau atvyks vokiečių, juo mieliau ir geriau: jais reikia pakeisti lie­ tuvius, nes lietuviai nemoka ūkininkauti [...]. J u o s reikia atiduoti 45 į kariuomenę, o kitus apgyvendinti palivarkuose" , tai yra pavers­ ti kumečiais, kampininkais, daržininkais. Šios rezoliucijos 3 para­ grafas skelbė: „ [ . . . ] blogi Lietuvos ir lenkų valsčių ūkininkai p r i ­ valo būti iškelti, jie taps piemenimis ir kampininkais arba k u m e ­ čiais, jų ūkiuose, žinoma, norės apsigyventi kiti geresni žmonės; dalis tokių apsileidusių lietuvių ūkininkų, kurie neatlieka prievo­ lių, jeigu jie tinkami tarnauti kariuomenėje, bus atiduoti į pulkus, bet ne anksčiau, kol jų sodybose galės apsigyventi kitos tautybės žmonės; o kiti lietuviai, pamatę, jog tokie pavyzdžiai virsta įsta­ 4S tymu, turės teiktis geriau ūkininkauti" . Lietuviai, nors ir protes­ tavo, bet privalėjo palikti savo sodybas, įdirbtus laukus, nes ge­ 47 riausios žemės buvo atiduodamos kolonistams vokiečiams '. Iki 1724 m. pabaigos, M. Beheimo-Švarcbacho duomenimis, vien Įsru­ ties ir Ragainės apskrityse 949 kolonistų šeimos įsikūrė 1620 ūbų laisvoje žemėje, o 446 — išvytų lietuvių ūkiuose su 579 ūbais. 1725 m. 1565 kolonistų šeimos (apie 8000—9000 žm.) iš viso v a l d ė 2451 ūbą dirbamos žemės 4 8 . Kokia padėtis buvo ir kaip ji keitėsi į Mažąją Lietuvą iš Zalc­ burgo krašto atkeliavus vokiečiams zalcburgiečiams? (nuo 1732 m.; apie jų skaičių ir juos pačius skaityti toliau.) Tuomet išmirusių ma­ ru lietuvių ūkiuose j a u gyveno jų kaimynai arba a t v y k ę kiek seniau svetimtaučiai kolonistai, o naujų sodybų buvo pastatyta nedaug. Dėl to naujieji kolonistai apsigyveno palapinėse, o žiemai b u v o a t e i v i s i š kitų kraštų, a p s i g y v e n ę s S e n o v ė s Prūsijoje, t a p d a v o Prūsijos v a l s t y b ė s pi­ liečiu, b u v o vadinamas prūsu — tuo p a č i u vardu kaip ir vietinis gyventojas), iki tol valstybiniuose domenuose ar privačiuose dvaruose naudojęsi neribota laisve ir teisėmis, b u v o nepatenkinti tomis reformomis: j o s stiprino Š v e n t o s i o s R o m o s imperijos v o k i e č i ų valstybių feodalų įsigalėjimą ir monarcho absoliutinę valdžią. 44

Stadelmann

4 5

T e n pat. P. 327. T e n pat. P. 3 3 1 . Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . .. S. 3 1 . Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen.

46 47 48

60

R.

P u b l i k a t i o n e n . ..

Bd.

2.

S.

280,

284,

287—288,

S.

292—297.

518—519.

perkelti į lietuvių gyvenamus namus, vadinamus Winter Qartieren. Lietuviai' buvo įpareigoti maitinti šią daugiatūkstantinę minią. Įs­ ruties apskrityje tuomet buvo 4897, Ragainės — 2011, T i l ž ė s — 1789, iš viso — 8697 lietuvių valstybinių valstiečių sodybos. Kai kuriose 49 jų apsigyveno po 3—5 zalcburgiečių šeimas . 1732 m. vasarą vėl imta šalinti lietuvių baudžiauninkus iš ūkių (tik šįkart daug pla­ tesniu mastu), degraduoti juos į bežemių sluoksnį. Kolonistai buvo įkurdinami lietuvių sodybose ir įdirbtose žemėse, nes dirvonų plėšti jie nenorėjo. Teisinis šio prievartinio lietuvių iškeldinimo pagrin­ d a s buvo 1732.VII.13 karaliaus įsakas dėl visų valstybinių baudžiau­ ninkų ūkių būklės patikrinimo. J a m e sakoma: „Blogus lietuvių ūkininkus varykite iš ūkių, o jų vietoje apgyvendinkite zalcburgie­ čius. Iškeltuosius valstiečius panaudokite darbui daržuose ir kai­ muose kaip tarnus arba išdalykite kilmingiesiems, kurie pageidaus įsigyti šeimynykščių; bet būtina sekti, kad jie nepaspruktų arba 50 neišsikraustytų į kitą kraštą" . 1733.V.7 patentu karalius garanta­ 51 vo zalcburgiečiams, kad jie lietuvių sodybose liks a m ž i n a i . Ūkių atėmimo akcijai tiesiogiai vadovavo Lietuvos deputacijos kolegija Gumbinėje, o speciali vyriausybinė komisija tyrė, kurie ūkiai „ge­ ri" ir kurie „blogi". Tyrimo rezultatai pateikia pirmąsias žinias apie Lietuvos provincijos (4 apskričių) valstybinių valstiečių kiekį ir jų pasiskirstymą tautybėmis. M. Beheimas-Švarcbachas pažymėjo, kad sąvokos „geras" ir „blogas", „darbštus" ir „apsileidęs" yra sub­ jektyvios ir reliatyvios, nes valstiečių likimas dažnai priklausė n u o amtmono. Beveik kasmet karalius skelbė amtmonų atsiųstus „blo­ gų" ir „gerų" baudžiauninkų ūkių sąrašus. Archyvuose buvo su­ rasti svarbūs 1736 m. aktai. Oficialiais valdžios duomenimis, 84,4% kolonistų ūkių užregistruoti „gerais", 15,6% — „blogais", o lietu­ v i ų — atitinkamai 85,7% ir 14,3% (4 lent.). Mažiausiai „blogų" lie­ tuvių ūkių užregistruota Klaipėdos apskrityje (167), todėl valdžia čia neturėjo pagrindo masiškai šalinti lietuvius iš ūkių, o apgyven­ dino tik paskirus kolonistus (kelias šeimas; reikia pastebėti, kad gyventi N e m u n o dešiniajame k r a n t e vokiečiai tuomet neturėjo no­ ro). Daugiausia „blogų" ūkių rasta Įsruties apskrityje (512), kurio­ je labiausiai siautėjo maras ir į kurią buvo privežta daugiausia ko­ lonistų. Taigi, nors valdžia ir stengėsi pašalinti lietuvius iš ūkių, kolonistai dar blogiau ūkininkavo (jų blogų ūkių santykinis procen­ tas netgi didesnis), be abejo, dalį jų irgi reikėjo degraduoti į že­ mesnius socialinius sluoksnius. Domenų žemėje valstiečių ūkius iki 1734 m. imtinai gavo apie 600 zalcburgiečių šeimų: apie 200 šeimų apsigyveno naujai pasta­ tytose sodybose, apie 200 šeimų — iškeldintų lietuvių ūkiuose, apie 100 šeimų — išmirusių maru arba pabėgusių lietuvių ūkiuose, o d a r apie 100 šeimų įsikūrė į dykvietes iškeltų lietuvių baudžiau49 Gocking G. O p . cit. zollernsche Kolonisationen. S. 141. 1 4 4 — 1 4 6 . 50 Beheim-Schwarzbach M. cit. S. 173. 51

T e i l 2. S. 2 1 9 — 2 2 0 ; Beheim-Schwarzbach M. H o h e n ­ S. 209; Beheim-Schwarzbach M. Colonisationswerk... Colonisationswerk.. .

S.

149—151;

Aubin

G.

Op.

Gocking G. O p . cit. S. 2 2 1 — 2 2 3 .

61

ninku sodybose. Taigi apie 400 zalcburgiečių šeimų įsikūrė lietuvių 52 ūkiuose . Be to, atsikėlė dar 267 trobelninkų (grytelninkų) šeimos. Vadinasi, iš viso zalcburgiečių buvo 867 šeimos, arba 5400 žmo­ 53 nių . Karaliaučiaus k a r o ir domenų vadybai karalius buvo įsakęs: „ [ . . . ] būtina juos [zalcburgiečius. — A. M.] kiek galima apgyven­ dinti tam tikruose distriktuose ir kaimuose, neišskirstyti, kad j i e 54 galėtų geriau vienas kitam pagalbos ranką ištiesti" . Zalcburgie­ čiai ir patys reikalavo apgyvendinti juos atskiruose kaimuose, gru­ pėmis. Nedidelę dalį šių kolonistų savo Norkyčių valdoje įkurdino kunigaikštis L. fon Anhaltas-Desau. 1735 m. karališkoji vyriausybė parengė projektą vienu ūbu su­ mažinti lietuvių sklypus ir iš to sudaryti fondą zalcburgiečiams, ta­ 55 čiau šis planas nebuvo iki galo įgyvendintas . Apie 1734—1736 m. Lietuvos provincijos masinė kolonizacija buvo baigta: tuščių žemių beveik neliko, darbo jėgos dvaruose pa­ k a k o . Tačiau kviečiamieji patentai nesiliovė, lietuvių žemės b u v o toliau kolonizuojamos. Tiesa, 1734.111.30 patentas j a u nežada tiek daug privilegijų ir nereklamuoja visokeriopos „gerovės", o reko­ menduoja apsigyventi bajorų žemėje (jie kolonistų paprastai n e ­ priimdavo) ir miestuose amatininkais. 1735.X.12 naujasis Gumbinės karo ir domenų vadybos vadovas A. Bliumentalis pareiškė kara­ 56 liui, kad „kraštas dar n ė r a p a k a n k a m a i k o l o n i z u o t a s " . Lygiai po trejų metų Frydrichas Vilhelmas I iš Vusterhauzeno j a m rašė: „ [ . . . ] Apie prižiūrimų valdinių dezertyravimą į Lenkiją [turima galvoje ir Didžioji Lietuva. — A. M.] aš seniai sakiau — lietuviai nereika­ lingi. Todėl būtų geriausia, jei J ū s šiuos žmones, ypač Romos ka­ talikų tikėjimo, iškeldintumėte ir apgyvendintumėte šalies viduje, o į jų vietą šiose pasienio vietovėse įkurdintumėte gerus valstie­ 57 čius vokiečius protestantus, kurie nepabėgs" . Kaip rodo istorijos šaltiniai ir kiti faktai, kuriuos aptiko F. Tervėnas, vokiečių valstie­ čiai kolonistai per sieną bėgo g a u s i a u 5 S . Jų kova su valdžia dėl savo teisių, pabėgimai ir protestai buvo skatinantis pavyzdys vals­ tiečiams lietuviams, jų klasiniam sąmonėjimui. Keletą mėnesių prieš mirtį Frydrichas Vilhelmas I planavo didžiulę Prūsijos kolonizaci­ ją: b u v o n u m a t y t a užverbuoti 50 000 vokiečių valstiečių ir perduo­ ti jiems vietos valstiečių ūkius (1739VIII.19, IX.9 ir XII.8 vyriau­ sybės nutarimai). Nekrologe karaliui fon Anhaltas-Desau parašė, kad „Frydricho Vilhelmo I atliktas Lietuvos retablisementas prilygs52 53

Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 275, 2 8 3 .

T e n pat. P. 284. 54 Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. S. 165; BeheimSchwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 319; Schmoller G. D i e V e m a l t u n g . . . S. 6 6 . 55 A B . Bd. 3. S. 52; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 2 3 ; Beheim-Schvjaizbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 1 7 2 — 1 7 3 . 56 Terveen F. Op. cit. S. 7 9 — 8 0 . 57 Skalv/eit A. Op. cit. S. 3 3 6 . Kaip liudija d o k u m e n t a i , iš p a s i e n i o z o n o s b u v o i š k e l d i n a m i ir a p g y v e n d i n a m i tarp v o k i e č i ų taip pat lenkai. Žr.: H i s t o r i a Polski. T o m I do r o k u 1764 / Pod. red. T. Manteuffla. W a r s z a w a , 1969. Cz. 2. S. 786. 58 Terveen F. Op. cit. S. 183

62

ta jo nuopelnams Prūsijos armijai. Rytai tapo kultūringa ir V O K I Š 59 ka provincija" . Po Frydricho Vilhelmo I mirties jo sūnus Fryd­ richas II rengė naują vokiečių kolonizaciją. Anot jo šmaikštaus pa­ sakymo, monarchijos rytinėse žemėse (lietuvių) apsigyveno „ n e žemdirbiai, bet barzdaskučiai ir komediantai". Pirmaisiais dešimt­ mečiais d a u g u m a kolonistų nesugebėjo arba nepanoro prisiderinti prie Mažosios Lietuvos sąlygų, o karalystės vyriausybė stokojo l ė ­ šų tolesnei kolonizacijai; be to, XVIII a. viduryje iškilo aktualių 60 politinių problemų, todėl kolonizacija buvo a t i d ė t a . Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės I padalijimo daugumą kolonistų karalystės valdžia pasiuntė į prisijungtas vakarines Lenkijos žemes. Vokiečių, buržuazinėje istoriografijoje pagrįstai aukštinamas šis monarchas, kurio pastangomis vokiečių kolonistai rytinėse žemėse turėję at­ likti politinius uždavinius. Tačiau dėl minėtų ir kitų priežasčių vo­ kiečių valdžia XVIII a. dar neįstengė išstumti vietos gyventojų kal­ bos iš viešojo gyvenimo. Atsižvelgiant į visa tai, negalima sutikti su daugumos vokiečių mokslininkų, labiausiai ostforšerių, teiginiu (jį kartojo kai kurie lietuvių tyrinėtojai), esą „blogi" ūkininkai lietuviai vyriausybės sudarytos komisijos buvo iškeldinami iš savo ūkių todėl, k a d ne­ buvę k u r apgyvendinti tūkstančiais atvykusių (1732—1734 m.) Zalc­ burgo krašto gyventojų. Pateikti faktai rodo, kad ši akcija b u v o pradėta vykdyti daug anksčiau, o masinis naujų kolonistų antplū­ dis iš tikrųjų buvo tik pretekstas paversti lietuvių valstiečius pali­ varkų, kuriuose jie greičiau nutausdavo, žemės ūkio darbininkais. Dar XIX a. M. Beheimas-Švarcbachas n u r o d ė : „ J a u nuo 1726 m. tolesnis kolonistų antplūdis nebuvo pageidaujamas [,. . .]. Taigi d a r kartą: Lietuva buvo toliau apgyvendinama, kadangi atvyko zalc­ burgiečių ir juos reikėjo k u r nors nugabenti [...]. Tai svarbiausia 61 Lietuvos kolonizavimo p r i e m o n ė " . J i s prieštaravo G. Gekingui, maniusiam, kad Lietuva tuo metu buvo d a r retai gyvenama, o že­ mės sklypai likę laisvi dėl to, kad t r ū k ę žmonių, būtent — kolonistų. Įvertindami Prūsijos karalystės valdžios priemones lietuvių at­ žvilgiu, be to, pritardami V. Vileišio n u o m o n e i 6 2 , norėtume pa­ prieštarauti V. Hubačui ir kitiems VFR ostforšerinės krypties istorio­ grafijos atstovams, teigiantiems, kad „nacionalinių mažumų klau­ simas Rytų Prūsijoje nebuvo žinomas", kad Frydrichui Vilhelmui I tautybė neturėjusi jokios r e i k š m ė s 6 3 . Pavyzdžiui, ostforšeris F. Ter­ vėnas pripažino, kad „kolonistų imigracija v y k o pirmiausia koky­ bei pagerinti", todėl, anot jo, karalius ir įsakęs „nemaišyti tautų!" „Valstiečių ir miestiečių iš užsienio įkurdinimas, vykęs XVIII a. pradžioje, Prūsijai iš esmės nieko naujo nedavė, tačiau [...] ši ko­ lonizacija, esant visiems kitiems skirtumams, tiesiog priminė ko59

Ten

pat.

60

Beheim-Schwarzbach cit. S. 9 1 — 9 4 . 61 62 83

Beheim-Schwarzbach

M.

Colonisationswerk. . .

M.

Colonisationswerk...

Vileišis V. M i n . veik. P. 128. Hubatsch W. P r e u s s e n l a n d . . . Bd. 1. S

S. S.

95—102;

Skalweit

A

'

OD

135—136

16

63

lonizacinę Ordino veiklą [...]; atvykus svetimtaučiams, ypač į prū­ sų—lietuvių distriktus [apskritis. — A. M.], turėjo visai išnykti se­ nieji vietos gyventojai. Amžininkai tai aiškiai pajuto" [A. Lukanas ir kiti. — A. M.]. Tačiau F. Tervėnas, remdamasis T. Šyderio teze apie „ypatingą Rytų Prūsijos krašto dvasinį gyvenimą [...], politinę Prūsijos šalies energiją [...]", pateisino kolonizaciją ir 64 traktavo ją „kaip naujo valstybinio valdymo būtinumą" . Lietu­ vos departamento valdžia (Gumbinėje) j a u XVIII a. pabaigoje pas­ 65 kelbė, kad yra „viena nacija", tai yra vokiečių n a c i j a . Šie tyrinė­ tojai užmiršta arba ignoruoja mūsų minėtus faktus bei tai, k a d neatsitiktinai ir Frydricho II laikais daugiau kaip 95% visų užsienie­ čių buvo vokiečiai. Vietiniams, tai yra lietuviams ir lenkams, buvo uždrausta imti tuščius ūbus. Jis reikalavo tik vokiečių, tik juos oberprezidentui Domhartui įsakė kurdinti vakarinėse Lenkijos že­ mėse. U, Frėzė atvirai pareiškė, kad iš vokiečių kolonistų šis ka­ ralius siekė sukurti „vientisą vokiečių imperiją", „vokiečių naciją", o kolonizacija buvusi ne verslas, bet „politinis reikalas", „vokiečių 66 valstietijos sutelkimo Rytuose u ž d a v i n y s " . Vokiečių kolonistų reikšmę asimiliacijos procesui geriausiai įvertino P. Rorbachas. XX a. pradžioje jis rašė, kad dėl LDK galios Žemaitija liko vokiečių riterių neužkariauta, jos teritorija perskyrė Prūsijos ir Livonijos kraštus, dėl to į Livoniją „nepavyko t e n nugabenti vokietį valstie­ tį, tą tikrąjį kolonizavimo bei vokietinimo nešėją, kaip kad buvo pa­ daryta slaviškoje rytinės Elbės srityje ir Ordino žemėje Prūsijo­ 67 je" . Kolonizacija smarkiai keitė tautinę gyventojų sudėtį. A. Luk a n a s 1748 m. rašė, jog Prūsija iš kitų karalysčių ir kitokio tipo valstybių išsiskiria tuo, kad joje drauge gyvena tiek daug tautybių, skirtingų „kalba, religija, drabužiais, gyvenimo būdu, papročiais 68 ir įpročiais" . Tačiau minėti vokiečių valdžios nutarimai, potvar­ kiai, įsakymai ir įstatymai rodo, kad Prūsijos karalystės vyriausybė ir Prūsijos krašto valdantieji sluoksniai sąmoningai ir planingai, bet kokiomis priemonėmis siekė kolonizuoti (ir tai buvo padaryta) Ma­ žąją Lietuvą ir prievarta asimiliuoti vietinius gyventojus.

Kolonistų kiekis ir pasiskirstymas Prūsijos valdžios žiniomis, j a u 1711 m. pabaigoje Lietuvos provin­ cijoje iš 10 834 tuščių sodybų 4241 (39%) turėjo naujus šeimininkus, kurie beveik visi buvo kilę iš tos pačios Rytų Prūsijos arba kitų Prūsijos karalystės provincijų 6 9 . Tačiau, be abejo, šio migracinio 64 63 66

Terveen F. O p . cit. S. 76, 182. Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . .

S.

235.

BRR. H e i d e l b e r g ; Berlin, 1938. Bd. 5. S. 1 1 — 1 5 , 5 8 — 5 9 , 67, 73, 8 5 — 9 0 , 100. 67 Rohrbach P. D e r Kampf um Livland. M ū n c h e n , 1917. S. 34; cit. i š : Pakaiklis P. Raštai. P. 193. 68 Lucanus A. O p . cit. S. 181, 188. 69 DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g , R e p . 77, Tit. 4 0 8 4 . BI. 2 0 ; Keyser E. O p . cit. S. 438.

64

judėjimo negalima pagrįsti vien tokiais argumentais, kad „dauge­ lis ūkių, kurių savininkai buvo išmirę, atiduota netoli gyvenusiems lietuviams", k a d „Lietuvoje buvo taip tiršta gyventojų, jog didžioji 70 kiemų dalis vėl buvo u ž i m t a " . Pirma, minėtas apgyvendintas 4241 ūkis buvo visoje Prūsijoje, nors dauguma jų priklausė Lietu­ vos provincijai. Antra, provincijoje tuščių ūkių buvo apie 8500; trečia, joje išmirė daugiau negu pusė gyventojų. Žinoma, jei kar­ tu su vietiniais lietuviais skaičiuosime atsikėlėlius iš kitų Senovės Prūsijos sričių ir iš LDK, kurie taip pat gavo ūkius (vėliau buvo pašalinti), be to, jei neapsiribosime vien 1711 m., tai tuomet galbūt galime teigti, kad daugiausia tuščiuose ūkiuose įsikūrė ne kolo­ nistų užsieniečių iš kitų vokiečių valstybių (šveicarų, pfalciečių, nasauiečių ir kitų vokiečių), bet aukščiau išvardytų gyventojų. Ga­ lima spėti, kad vietiniai lietuviai (ir. jų sūnūs) gavo apie pusę, bet ne daugiau, apleistų savo kaimynų ūkių. Kartais tvirtinama, kad pirmieji svetimšaliai buvo a t v y k ę iš LDK, nes „kolonizacija iš gretimos Lietuvos [Didžiosios Lietuvos. — A. M] priviliodavo gausius imigrantus, kurie tikėjosi, Prūsijos vals­ 17 tybės įstatymų saugomi, gyventi palankesnėmis sąlygomis". A. Skalveitas pabrėžė, kad šios, vidinės, kolonizacijos mastas bu­ vo didžiausias, ji buvo pigiausia ir lengviausiai įvykdoma. Kaip jau minėta, vietinių lietuvių, užėmusių apleistus savo kaimynų ūkius, vadinti kolonistais negalima. Atrodo, kiek leidžia spręsti negau­ sūs šaltiniai, A. Skalveitas perdėjo lietuvių ir lenkų atsikėlimo iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės mastą. Dėl to jis nepagrįstai manė, jog „galbūt Beheimo-Švarcbacho didžiausia klaida, kad jis nepa­ 72 kankamai atsižvelgė į lietuvių bei lenkų k o l o n i s t u s " . Iš tikrųjų Lietuvos provincijoje kolonistais kurdinosi žemaičiai (tąi rodo ir vėlesnis valdžios draudimas neleisti jiems apsigyventi Prūsijoje), apie ką ir rašė M. Beheimas-Švarcbachas atkreipdamas dėmesį į tai, kad juos apgyvendinti buvo pigiau negu iš toli atvykusius atė­ j ū n u s 7 3 . Yra žinoma, kad daugelis žemaičių ėjo lažą vokiečių dva­ ruose ir dėl per didelio išnaudojimo ar dėl to, kad Prūsijos valdžia draudė jiems nešioti tautinius^drabužius (dar 1681 m. kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas potvarkiu uždraudė lietuviams rengtis k a i p vokiečiams), grupėmis bėgo atgal į Žemaitiją 7 4 . Taigi pabėgėlių valstiečių iš šių gretimų valstybių pasitaikydavo, bet, palyginti su vokiečių kolonistais, jų buvo nedaug. Kai kurių tyrėjų nuomone, 70

Pakarklis P. M a ž o j i Lietuva. . . P. 12, 22. Hubatsch W. G e s c h i c h t e . . . Bd. 1. S. 181; Hubatsch W. P r e u s s e n l a n d // Schr. W ū r z b u r g , 1966. Bd. 1. S. 16. 72 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 8 2 . O. N a t a u , i š n a g r i n ė j ę s Įsruties a p s k r i t i e s šiaurrytinių v a l s č i ų k o l o n i s t ų t a u t i n ę sudėtį, nustatė, k a d 1 7 1 1 — 1 7 1 3 m . tarp k o l o n i s t ų b u v ę a t ė j ū n ų i š D a n c i g o , Elbingo, t a i p pat i š S e m b o s , N o t a n g o s sričių, y p a č O b e r l a n d o . T a i g i j i s p a b r ė ž ė , k a d v o k i e č i ų v a l s t i e č i a i p l ū d o i š k i t ų S e n o v ė s Prūsijos ž e m i ų , b e t n e l i e t u v i a i a r l e n k a i i š L e n k i j o s i r L i e t u v o s v a l s t y ­ b ė s . 2r.: Natau O. O p . cit. S. 180; plg.: Mitzka W. D i a l e k t o g e o g r a p h i e d e r D a n z i g e r N e h r u n g // ZM. Berlin, 1923. H. 3 — 4 . S. 134. 73 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 1 1 6 — 1 1 7 . 74 KyuiHep n. U, Y K a 3 . COH. C. 197. 71

5—8141

65

kolonizacijos pradžioje tik „kelios šeimos" iš LDK apsigyveno tuš­ 75 čiuose ūkiuose . Tais laikais Šveicarijoje, Pfalce, Zalcburge ir kitur vyko reli­ ginės kovos: katalikai persekiojo evangelikus liuteronus, refor­ matus ir menonitus, gyvenančius Romos bažnyčios valdose. Alpių kraštas buvo tirštai gyvenamas, jį ištikdavo nederliai, prasidėdavo brangymečiai. Tų kraštų gyventojams tai būdavo priežastis palik­ ti savo tėvynę, o Prūsijos karaliaus kviečiantys ediktai ir patentai skatino vykti į šią protestantizmo šalį. Svetimtaučius atėjūnus lie­ tuviai sutikdavo priešiškai. Dar Frydrichas I grasino „piktiems žmo­ nėms, kurie pašėlusiai elgiasi su k o l o n i s t a i s " 7 6 . Lietuvos provincijoje kolonistai paprastai gyveno bendruomenė­ mis, nors buvo ir pavienių. Didžiausios kolonijos buvo šveicarų, pfalciečių-nasauiečių ir zalcburgiečių. Iš šaltinių matyti, kad pfalciečiai, arba prancūzai (netikri švei­ carai), buvo vieni pirmųjų (1710—1711 m.) Lietuvos provincijos kolonistų, dauguma atvykę savo lėšomis ir sudarę šveicarų koloni­ jos Juciuose (prie Įsruties; Iudtschen, Judschen, Kanthausen, Veselovka, Cerniachovsko raj.) branduolį. Vadinamuosiuose šveicarų kaimuose d a r gyveno kolonistų iš Pfalco, Heseno (abi — Vokieti­ jos kunigaikštystės, dab. VFR teritorija), Ukermarkos, Frankonijos (Vokietijos istorinės sritys). Tarp užsirašiusiųjų šveicarais buvo net lietuvių: kolonija rūpinosi savo narių gerove, nereikėjo eiti lažo, būdavo teikiamos dar ir kitos privilegijos. Didžiųjų Beržkurių [Gross Berschkuhren, Sachovskoje, Gusevo raj.) apylinkėse 22 šveicarais užsirašiusios valstiečių šeimos buvo kilusios iš šių kraštų: 7 — iš Nasau, 4 — iš Pfalco, 4 — iš Heseno, 6 buvo lietuvių ir tik 1 tikrųjų šveicarų. Kolonistai stengėsi apsigyventi kaip galima ar­ čiau vienas kito, susiburti į didesnes bendruomenes. Jų globėjas A. Dona šias pastangas rėmė 7 7 . 1738 m. šveicarai pareikalavo dau­ giau žemės, kad visi lietuviai nuo Įsruties iki Žilių (Szillen, Schillen, rus. Žilino, N e m a n o raj.) būtų iškeldinti, nes kolonija išsiplėtė (ankstesniuose šaltiniuose nurodyta 51, o vėlesniuose — 67 šveicarų gyvenamos vietovės). Gumbinės k a r o ir domenų vadyba tokiai ak­ cijai nesiryžo. Nacionaliniai kivirčai ypač išsiplėtė mišriataučiame Jucių kaime. Lietuviai priešinosi šveicarų siekiams užimti jų sody­ bas, kaimus, gynė savo gyvavimą 7 8 . 1712—1713 m. Lietuvos provincijos tuščiuose ūkiuose apsigy­ veno 318 šveicarų, 921 vokiečių ir 435 vietinių gyventojų lietuvių (arba dalis iš LDK) šeimos, iš viso 1239 užsieniečių šeimosį o su v i e t i n i a i s — 1 6 7 4 šeimos. Su minėta 4241 šeima, anksčiau gavusia tuščius ūkius, iki 1714 m. 5915 tuščių ūkių j a u turėjo naujus šeimi75

Prūsų L i e t u v a ir j o s s u v o k i e t i n i m a s . Tilžė, 1932. P. 9. Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. S. 144; BeheimSchv/arzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 3 1 ; Tetznei F. D i e S l a w e n in D e u t s c h l a n d . S. 4 3 . 77 Skalv/eit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 6 4 ; Beneim-Scftwarzbacli M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 110. 78 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 108, 113. 76

66

79

n i n k u s , kuriuos visus valdžia laikė kolonistais. Skaičiuojant, kad vidutiniškai šeimą sudarė 5 žmonės (pagal M. Beheimą-Svarcbachą), išeitų, k a d atsikėlė apie 6200 šveicarų ir vokiečių, o skaičiuojant, kad 4,5 žmogaus (pagal A. Skalveitą) — 5575. Vadinasi, su vieti­ niais bei atsikėlėliais iš Lenkijos ir Lietuvos tuščiose sodybose per pirmuosius kelerius pomario metus apsigyveno apie 27 000—30 000 žmonių. Šveicarų dauguma įsikūrė Įsruties apskrityje, o pfalciečiai — tarp Įsruties apylinkių ir N e m u n o . Iki zalcburgiečių atvykimo žymiausia ir didžiausia po šveicarų buvo pfalciečių-nasauiečių (nasaviečių) kolonija. Berlyno slaptojo valstybinio archyvo duomenimis, iš Pfal­ co, Nasau, Heseno Kaselio (1866—1944 m. buvo Prūsijos valstybės provincija) ir kitų žemių 1721—1726 m. į Lietuvos provinciją atvy­ ko 1565 šeimos, arba 9539 žmonės. 446 vokiečių šeimos (2660 žmo­ nių) buvo apgyvendintos į dykvietes perkeltų lietuvių valstiečių ūkiuose, 949 šeimos (5865 žmonės) įsikūrė laisvoje žemėje, o kiti atvykėliai tapo k u m e č i a i s 8 0 . , Ilgainiui abi šios kolonijos sunyko: šveicarai, pfalciečiai, nasauiečiai ir kiti kolonistai sumišo su zalcburgiečiais, kurie ir dominavo t a r p kolonistų. Zalcburgiečių kolonizacija buvo didžiausia ir, anot A. Skalveito, politiniu atžvilgiu svarbiausia. 1732 m. tūkstantinės zalcburgiečių minios (manoma, apie 32 000 žmonių) užplūdo Austrijos kelius. Į Prū­ sijos karalystę atkeliavo 20 694 Zalcburgo vokiečiai protestantai. Į Karaliaučių (Rytų Prūsiją) jų atvyko 13 9 4 4 8 1 . Berlyne, Karaliaučiuje ir kituose miestuose, pro kuriuos keliavo zalcburgiečiai, juos, k a i p tikėjimo kankinius ir didvyrius, entuziastingai sveikino miestų val­ džia, didikai, dvasininkija, o eiliniai gyventojai džiaugsmo nerodė, nes atėjūnai jiems pridarydavo tik nereikalingų rūpesčių. 1732 m. rugpjūčio mėn. F. Gernė garantavo karaliui, k a d planas įkurdinti 82 Lietuvos provincijoje 20 000 kolonistų bus į v y k d y t a s . Lietuviai pasipiktino tokia monarchijos valdžios politine akcija. Kiek zalcbugriečių atvyko į Lietuvos provinciją 1732—1734 m.? Tyrinėtojai nurodo skirtingus, neretai pernelyg didelius skaičius, nes remiasi įvairiais istorijos šaltiniais. Vieni istorikai rašė, k a d į Senovės Prūsiją atvyko 17 000 arba 20 000 zalcburgiečių 8 3 (iš jų, patikrintais duomenimis, apie 2000 apsigyveno Rytų Prūsijos depar79

Skalweit A. Op. cit. S. 2 8 2 — 2 8 3 . Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . S. se und Untersuchungen. S. 603. 80

18,

28;

Schmoller G

Umris-

8

' Gocking G. O p . cit. T e i l 2. S. 114, 1 9 9 - 2 0 6 . M. B e h e i m a s - Š v a r c b a c h a s i Prūsijos k a r a l y s t ę a t k e l i a v u s i ų j ų p a t e i k ė 2 0 0 0 0 — 3 0 000, i š k u r i ų R y t ų Prūsiją pa­ s i e k ė 17 0 0 0 . Zr.: Beheim-Schwarzbach M. H o h e n z o l l e r n s c h e K o l o n i s a t i o n e n S 203 2 0 6 — 2 0 7 ; Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . S 129—132 166 82

Gocking G. O p . cit. S. 2 1 8 . Baczko L. H a n d b u c h . . . T e i l 2. S. 142; G. S m o l e r i o d u o m e n i m i s , v i e n Lie­ t u v o s p r o v i n c i j o j e įsikūrė d a u g i a u k a i p 12 0 0 0 z a l c b u r g i e č i ų (Schmoller G Die V e n v a l t u n g . . . S. 66), o H. H a r m j a n c o n u o m o n e , — 18 0 0 0 (Harmjanz H. V o l k s k u n de u n d S i e d l u n g s g e s c h i c h t e A l t p r e u s s e n s // N F . Berlin, 1936 Bd 9 S 831 Len­ k i j o s istorijoje t e i g i a m a , k a d „1731 m . Prūsų Lietuvoje, i š d a l i e s š i a u r i n ė j e M o ­ zūrijos dalyje, a p s i g y v e n o 20 0 0 0 z a l c b u r g i e č i ų " (Historia P o l s k i T 1 Cz 2 S 786) 83

67

tamento valsčiuose ir miestuose, o likusieji — Lietuvos provinci­ joje), kiti, — kad 1734 m. zalcburgiečių Prūsijoje buvo 13 009 žmo­ 84 nės, iš kurių Lietuvos provincijoje įsikūrė 11155 a s m e n y s ; pa­ galiau treti mano, jog atvyko atitinkamai 11 989 ir 10 048 kolonis­ 85 tai . Palyginus ir apskaičiavus visus duomenis, galima teigti, kad nuo 1732 m. iki 1734 m. rudens į Prūsiją a t v y k o 13 944 zalcburgie­ čiai, bet per tuos dvejus metus dėl atšiauresnio už Alpių vietinio klimato, ligų ir kitų priežasčių dalis jų išmirė, todėl liko 11989 žmonės. Iš jų Rytų Prūsijos departamento valsčiuose, bajorų dva­ ruose bei miestuose 1734 m. rudenį tegyveno 1854 žmonės, o kiti 10 135 — Lietuvos provincijoje, daugiausia Gumbinės žemėje, taip pat Geldapės, Įsruties, Tilžės apylinkėse, palei Nemuną (5 lent.). 1744 m. statistiniais duomenimis, Lietuvos provincijoje gyveno 10 410 zalcburgiečių, iš kurių 9096 — valsčiuose, 154 — junkerių 86 dvaruose ir 1160 — m i e s t u o s e . Visai nedidelis šių kolonistų prie­ augis paaiškinamas dideliu mirtingumu ir tuo, kad dalis jų, pasi­ baigus laisviems metams ir valdžiai netesint pažadų, iš Prūsijos bė­ 87 go . Dalis zalcburgiečių apsigyveno Sūduvoje (čia juos vadino zambrais). Lietuvos provincijoje įsikūrę zalcburgiečiai (1600 šeimų), 1734 m. duomenimis, pagal socialinę ir ekonominę padėtį pasiskirstė taip: valstybės lėšomis domenų žemėje apsigyveno 3836 žmonės (658 šeimos, iš jų 400 — lietuvių ūkiuose); nepaisant teikiamų privilegijų, tik 55 valstiečių šeimos (346 žmonės) pirko kulmines žemes ir t a p o kulmiškiais, 405 asmenys (129 šeimos) buvo įkurdinti daržininkais. Vadinasi, iš viso žemės gavo 842 šeimos (4587 žmonės). 3232 padienininkai, bernai bei mergos dirbo valstybiniuose palivarkuose, 88 o 320 asmenų (60 šeimų) neturėjo pastovios gyvenamosios v i e t o s . 1736 m. valstiečių sąrašai įgalina nustatyti, k a d iš 3723 kolo­ nistų ūkių 766 (apie 3800 žmonių) priklausė zalcburgiečiams. Taigi iš 9076 zalcburgiečių tik 41,9% tebuvo gavę valstiečių, daugiausia 84 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 1 6 5 — 1 6 6 . T a č i a u iš tikrų­ jų, r e m i a n t i s tais p a č i a i s a u t o r i a u s d u o m e n i m i s , L i e t u v o s p r o v i n c i j o j e tada g y v e ­ no ne 1 1 1 5 5 , o 10 135, v i s o j e S e n o v ė s Prūsijoje — ne 13 009, o 11 9 8 9 z a l c b u r g i e ­ čiai; t o k i u s p a č i u s s k a i č i u s (10 135 ir 11 989), p a t e i k ė ir G. G e k i n g a s , k u r i s bai­ g ė rašyti k n y g ą tada, k a i d a u g u m a z a l c b u r g i e č i ų j a u b u v o a t v y k ę , i r k u r i s pir­ m a s i s n a u d o j o s i šaltiniais a p i e š i u o s k o l o n i s t u s (žr.: Gocking G. O p . cit. S. 2 2 3 , 231). D ė l t o A . S k a l v e i t a s t e i s i n g a i pabrėžė, k a d M , B e h e i m a s - S v a r c b a c h a s i š k i t ų šaltinių pateikė kitokius n e g u jo paties duomenis, tačiau Skalveitas nepastebėjo, k a d M . B e h e i m o - Š v a r c b a c h o d u o m e n y s tikslūs, t i k j ų s k a i č i a v i m a i k l a i d i n g i (žr.: Skalweit A, R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 272). 85 Skalweit A. O p . cit. S. 2 7 1 — 2 7 2 ; Dundulienė P. M i n . v e i k . P. 116. 86 Gocking G. O p . cit. T e i l 2. S. 2 2 4 , 2 2 6 ; Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 190, 2 5 3 , 3 8 2 — 3 8 3 . N e g a l i m a sutikti su O. N a t a u p a r e i k š t a n u o m o n e , k a d „ y p a č g a u s i a i v o k i e č i ų k o l o n i s t ų a t v y k o pirmąjį d e š i m t m e t į p o m a r o ( 1 7 1 0 — 1719 m.), n e s , a n o t jo, 1 7 1 9 — 1 7 4 4 m . j ų s k a i č i u s t e p a d i d ė j o 5 0 % . Zr.: N a t a u O . Op. cit. S. 195. 87 Terveen F. Op. cit. S. 183; Prūsijos v a l d ž i o s g r o m a t o s . V., 1960. P. 2 2 , 1 4 7 ^ 150. 88 Skalweit A. O p . cit. S. 2 7 4 ; Beheim-Schwarzbach M. O p . cit. S. 1 6 5 — 1 6 6 , 190.

68

89

pašalintų nuo žemės lietuvių, ūkius . Dalis vargingųjų, kaip manė Vydūnas, greičiausiai dar gyveno lietuvių namuose, gulėjo užkros­ 90 nyje ir norėjo, kad juos aprūpintų l i e t u v i a i . Tarp jų galėjo būti ir tokių, kuriuos ūkiškai pajėgesni lietuviai priėmė dirbti padieni91 ninkais . Ilgainiui dalis ir šių kolonistų gavo ūkius. 1743 m. iš Sta­ lupėnų (dirbo mokyklos rektoriumi) atvykęs kunigauti į Tolmin­ kiemį K. Donelaitis buvo paskutiniųjų zalcburgiečių (zalcbergeriai) įkudinimo ir lietuvių iškeldinimo iš jų ūkių liudininkas. Tuomet parapijoje buvo amtmonas, domenų nuomotojas, 5 kulmiškiai (Done­ laičio ir kitų lietuvininkų vadinami karališkaisiais kelmėnais) ir 200 lažininkų. Jis rašė, kad, valdant amtmonui K. H. Beringui, keli lietuvių valstiečiai (būrai) buvo iškeldinti, o jų žemė priskirta prie dvaro žemės. Jo įpėdinis T. Ruigys rašte (apie 1743 m.) Gumbinės k a r o ir domenų vadybai pranešė: ,,[.. .] prie Tolminkiemio gyvenę valstiečiai buvo iškelti į kitus kaimus, o buvusios jų žemės pri­ jungtos prie dvaro [...]". Tas pat Tolminkiemyje buvo padaryta dar 1732 m., zalcburgiečių atvykimo metais, įsteigus karališkąjį 92 (valstybinį) dvarą . Yra žinoma, kad Tolminkiemio valsčiuje zalc­ burgiečiai ir kiti vokiečiai, gavę valstybinėse žemėse valstiečių ūkius, sudarė apie 65% tokių pat lietuvių ūkių (šeimų; 8 lent.). Abejo­ tina, ar XVIII a. viduryje Tolminkiemio parapijoje 2/3 gyventojų 93 sudarė vokiečiai . 35% lietuvių yra tik tie, kurie dar išlaikė savo ūkius (nebuvo iš jų išvaryti), o j u k buvo neturinčių ūkių ir prieš kolonizaciją. Taigi tuomet įvairių socialinių sluoksnių lietuvių, dar nepradėjusių nutausti, Tolminkiemio valsčiuje gyveno gerokai dau­ giau (skaičiaus nežinome — nėra statistinių duomenų), veikiausiai gausiau negu atėjūnų. Vienodas kolonistų ir lietuvių kaimų skai­ čius (po 23), kuriuose gyveno ūkininkai (8 lent.). Kas kita, kai mano­ ma, kad XVIII a. antrojoje pusėje pačiame Tolminkiemyje lietuvių 94 teliko 1/4 . Kolonistai buvo įkurdinami lietuvių ūkiuose, todėl jie išplito grupėmis plačioje teritorijoje, įsimaišė į lietuvių gyvenamus kaimus. Iš 6 lentelės matyti, kad viename kaime vidutiniškai buvo trys zalcburgiečių ūkiai. Nuo XVIII a, vidurio kolonistai jau buvo apgyvendinami tik ištisiniais kaimais (tokios gyvenvietės buvo va­ dinamos zalcburgiečių kaimais), kompaktinėmis grupėmis, iš 7 len­ telės matyti, kokia marga kolonistų masė (32 tautybių ir kraštų) įsimaišė į čiabuvių lietuvių tarpą. 3/4 jų sudarė Pietinės Vokieti­ jos vokiečiai. Frydricho Vilhelmo I planas tuščiuose Lietuvos provincijos kai­ muose apgyvendinti tik vokiečių tautybės žmones ypač silpnai bu89 Schmoller G. U m r i s s e u n d U n t e r s u c h u n g e n . S. 588; Vileišis V. M i n . v e i k . P. 127. Pastarasis p a t e i k ė 3 8 % , n e s a p s k a i č i a v o iš v i s ų z a l c b u r g i e č i ų (10 000), o rei­ k i a imti tik k a i m o ž m o n e s . 90 Vydūnas. Op. cit. S. 2 8 8 . 91 92

S. 44. 93

P. 10. 94

Beheim-Schwarzbach M. Donelaitis K. Raštai. Kuzmickas

V.

Min.

Op. cit. P. 4 2 9 , veik.

P.

S. 1 5 1 — 1 5 2 . 457; Tetzner F. 164;

Donelaitis

Lebedys J. S e n o j i l i e t u v i ų literatūra. P.

K.

Die

Slawen

Raštai

/

in

Įvadas

Deutschland. L.

Gineičio

198.

69

vo įvykdytas šiaurinėje Lietuvos provincijos dalyje: Klaipėdos ir Tilžės apskričių septyniuose valsčiuose nebuvo nė vieno kolonisto. Apskritai Klaipėdos apskrityje tegyveno trys vokiečių (ne zalc­ burgiečių) valstiečių šeimos (Priekulės valsčiuje). Kitų 42 šios pro­ vincijos valsčių gyventojai buvo įvairių tautybių. 35 valsčių 153 kaimuose (8,7% visų kaimų) atskiromis kolonijomis buvo įsikūrę 95 vien kolonistai, 946 kaimuose (54%) gyveno tiktai lietuviai , o kiti 654 kaimai (37,3%) buvo įvairiataučiai (8 lent.). Skaičiuojant iš vi­ sų Lietuvos provincijos (49 valsčių) kaimų skaičiaus (1753), viename jų vidutiniškai gyveno 2,1 kolonisto ir 4,8 lietuvių šeimos, iš viso — septynios lietuvių ir kolonistų valstybinių valstiečių šeimos. Įvai­ riataučiuose 42 valsčiuose gyveno 5903 lietuvių ir 3723 vokiečių 96 šeimos, t. y. lietuvių buvo 2180 šeimų daugiau. 17 v a l s č i ų (16 jų buvo Įsruties ir 1 Ragainės apskr.) kolonistų buvo 605 šeimomis daugiau negu lietuvių: vokiečių 2183 ir lietuvių 1478 šeimos (8 lent.). Apskritai Lietuvos provincijos trijose apskrityse (Įsruties, Ra­ gainės ir Tilžės), k u r apsigyveno visi šios provincijos kolonistai, 1736 m. buvo 6137 lietuvių valstybinių valstiečių ūkiai ir 3720 tokių pat kolonistų ūkių. Vadinasi, kolonistai šiose lietuviškose žemėse 97 s u d a r ė 37,7% visų valstybinių valstiečių (8 lent,). Daugiausia ko­ lonistų buvo Mažosios Lietuvos pietryčiuose ir rytuose. Labiausiai kolonizuotos — Gumbinės, Stalupėnų, Geldapės, Darkiemio ir Pi­ liakalnio apylinkės, tai yra pasienio su Didžiąja Lietuva zona, dėl ko ir lietuvių asimiliacija XIX a. čia vyko sparčiausiai. 1751—1756 m. į lietuviškus valsčius atsikėlė dar apie 1220 kolo­ nistų, bet po Septynerių metų karo kaimiečiai daugiau beveik ne­ vyko. XVIII a. antrojoje pusėje kolonistai keliavo į miestus. To­ dėl tuo metu vokiečių, kaip ir lietuvių, kaimiečių padaugėdavo dėl natūralaus prieaugio, ir ilgainiui kiekybinis tautybių santykis turėjo keistis. Dėl šių priežasčių XVIII a. antrojoje pusėje kolonis­ tų ir santykinai, ir absoliučiai sumažėjo, o lietuvių padaugėjo. 1736 m. Valdaukelio (Valdaukadėlis; Waldaukell, Waldaukadell, 95 Nežinia, k u o m o t y v u o d a m a s ir iš kokių šaltinių p a ė m ę s duomenis, V. N a u ­ s ė d a s a p s k a i č i a v o , k a d i š „ b u v u s i ų 1830 l i e t u v i š k ų k a i m ų n e m i š r i ų t a u t y b ė s atžvil­ g i u i š l i k o tik 3 5 . D a u g e l i s k a i m ų v i r t o ištisai v o k i š k a i s " . Bet juk v i e n K l a i p ė d o s apskrityje i š 4 3 0 k a i m ų t i k trijuose g y v e n o t r y s v o k i e č i ų š e i m o s . Grynai v o k i š k ų kaimų, k a i p r o d o 8 l e n t e l ė , b u v o 153. Plg.: Nausėdas V. M i n . v e i k . P. 3 2 3 . 96 P. K u š n e r i s (YKa3. con. C. 1 9 4 — 1 9 6 ) rašė, k a d 10-yje v a l s č i ų v o k i e č i ų k o l o n i s t ų š e i m ų b u v o d a u g i a u n e g u lietuvių, t a č i a u tai k l a i d i n g a . 97 Kai k u r i e t y r i n ė t o j a i t e i g ė , k a d n u r o d y t i k o l o n i s t a i sudarė šitokį v i s ų Lie­ t u v o s p r o v i n c i j o s g y v e n t o j ų p r o c e n t ą . T a č i a u n e g a l i m a pamiršti, k a d čia y r a tik v a l s t y b i n i ų v a l s t i e č i ų ūkiai ( l i e t u v i ų b u v o 1 2 0 9 0 š e i m ų , arba 5 5 0 0 0 — 6 0 0 0 0 ž m o ­ nių, m ū s ų p r o c e n t a s i š v e s t a s i š m a ž d a u g 3 5 % š i o s p r o v i n c i j o s g y v e n t o j ų , tiksliau, i š 4 0 % k a i m i e č i ų ) . Šių k a t e g o r i j ų v a l s t i e č i ų y p a č p a d a u g ė j o z a l c b u r g i e č i ų k o l o ­ n i z a c i j o s ( 1 7 3 2 — 1 7 3 6 ) m e t a i s , kai k e l i šimtai l i e t u v i ų š e i m ų b u v o i š k e l d i n t o s i š ū k i ų i r p a v e r s t o s b e ž e m ė m i s . D ė l t o Įsruties a p s k r i t y j e l i e t u v i a i sudarė 5 2 % ū k i u s turin­ čių v a l s t y b i n i ų v a l s t i e č i ų , bet, p a l y g i n t i s u b e n d r u t o s a p s k r i t i e s g y v e n t o j ų skai­ čiumi, l i e t u v i ų p r o c e n t a s b u v o g e r o k a i didesnis. A t i t i n k a m a i v i s o j e L i e t u v o s pro­ v i n c i j o j e l i e t u v i ų p r o c e n t a s ( v a l s t y b i n i a i v a l s t i e č i a i sudarė 6 9 , 2 % , plg. 8 lent.) ir­ gi t u r ė t ų būti d i d e s n i s .

70

Stepnoje, Nesterovo raj.) valsčiuje turinčių ūkius lietuvių buvo mažiausiai iš visų Lietuvos provincijos valsčių (33%; šiame valsčiuje smarkiai siautėjo maras; 8 lent.), o 1760 m. padaugėjo daugiau k a i p dvigubai (iki 70,5%). Panašūs demografiniai procesai v y k o Tolmin­ 98 kiemio ir kai kuriuose kituose valsčiuose . A n t r a vertus, O. Natau, išnagrinėjęs keturių Ragainės apskrities (Diržkiemio, Grumbkovkaičių (Grumbkowkaiten, Grumbkowsfelde, Pravdino), Užpjaunių (Uschpiaunen, Nikitovka), Liepgalio (Loepegallen, Lobegallen, Tolstovo; visos gyvenvietės Krasnoznamensko raj.) ir dviejų Įsruties ap­ skrities (Kusų (Kussen, Vesnovo, Krasnoznamensko raj.) ir Brokupėnų (Brackupoenen, Brakuponen, Kubanovka, Gusevo raj.) valsčių (visi XX a. pirmojoje pusėje sudarė atskirą Piliakalnio apskritį) gyventojų pavardes pagal malimo ir žemės mokesčių sąrašus, teigė, k a d nuo 1736 iki 1744 m. valstiečių santykis pagal tautybę iš esmės nepasikeitė, nors pietinėje dalyje vokiečių netgi šiek tiek padidė­ 99 jo . Bet j a u nuo XIX a. kalbančiųjų lietuviškai nuolat mažėjo, ir kuo toliau į pietus, tuo labiau (nors lietuvių pagal kilmę daugė­ jo). XVIII a. nutautimas vyko lėtai, o XIX a. — gana sparčiai. Tad kiekgi iš viso kolonistų apsigyveno Lietuvos provincijoje n u o 1710 m. iki XVIII a. vidurio? Ir šiuo atveju tyrinėtojų nuomonės skirtingos. Pateikti skaičiai svyruoja t a r p 17 000 ir 30 000 asme­ 10 nų °. Tikslesnį kolonistų skaičių nustatyti sunku, nes tuščios že­ mės buvo duodamos ne tik kolonistams. Kolonizacijos statistika nepastoviai registruodavo pabėgusius kolonistus, ir nežinoma, kiek tokių pabėgimų būdavo nutylima. Apskritai nuolatinė valstiečių judėjimo dinamika nebuvo tiksliai registruojama. M. Beheimas-Švarcbachas pateikė labai vertingus 1736 m. duo­ menis, apibūdinančius Lietuvos provincijos valstybinių dvarų bau­ 101 džiauninkų (šeimomis) pasiskirstymą tautybėmis pagal k a i m u s . Apibendrinus visus duomenis ir palyginus tyrinėtojų nuomones, galima teigti, kad 1710—1736 m. masinės kolonizacijos laikotarpiu Lietuvos provincijoje įsikūrė apie 23 000, o iki Septynerių metų k a r o pradžios — 24 000 svetimtaučių kolonistų iš Vidurio ir Vaka­ rų Europos kraštų (tai yra, jų padaugėjo tūkstančiu). Kurią Lietuvos 98 Vileišis V. M i n . v e i k . P. 130; Endzinas A. T o l m i n k i e m i o parapija XVIII am­ žiuje. P. 145. 99 Natau O. O p . cit. S. 193. 100 N e g a l i m a sutikti su P. Kušneriu, t e i g u s i u , k a d 1 7 1 9 — 1 7 3 6 m. į L i e t u v o s p r o v i n c i j ą p e r s i k ė l ė 3 0 000 k o l o n i s t ų , kurių d a l i s b u v o a p g y v e n d i n t a „ G u m b i n ė s rajone", o a p i e 18 0 0 0 (3727 š e i m o s ) — Įsruties, R a g a i n ė s ir K l a i p ė d o s a p s k r i t y s e . J e i g u ir sutiktume, k a d a t v y k o 30 000 k o l o n i s t ų , tai, o f i c i a l i a i s statistiniais 1736 m. d u o m e n i m i s , 3 7 2 3 (arba 3727) š e i m o s g a v o ū k i u s Įsruties, R a g a i n ė s i r T i l ž ė s apskri­ t y s e , o kiti s a v o ū k i ų k o l k a s n e t u r ė j o ; t a i g i n e g a l i m a laikyti, k a d tik „ G u m b i n ė s rajone" a p g y v e n d i n t i k o l o n i s t a i ū k i ų n e g a v o , o įsikūrę k i t u o s e v a l s č i u o s e — g a v o . B e t o , K l a i p ė d o s a p s k r i t i e s g a l i m a i r n e m i n ė t i , t a č i a u n e r e i k i a praleisti T i l ž ė s aps­ k r i t i e s (žr. Kyuinep J7. M. YKa3. COT. C. 194). V i e n i t y r i n ė t o j a i apsiribojo 1 7 1 9 — 1736 m,, tai y r a i n t e n s y v i a u s i o s k o l o n i z a c i j o s m e t a i s , kiti — karaliaus F r y d r i c h o V i l h e l m o I mirtimi (1740 m.); k a i k u r i e n e p a i s ė 1 7 1 0 — 1 7 1 9 m. l a i k o t a r p i o . Tiks­ l i a u b ū t ų g a l u t i n e c h r o n o l o g i n e riba l a i k y t i S e p t y n e r i ų m e t ų karo pradžią, t . y . X V I I I a. vidurį, kai k o l o n i s t a i l i o v ė s i v y k ę į L i e t u v o s p r o v i n c i j o s kaimus. 101 Beheim-Schwarzbach M C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 1 1 0 — 2 9 8 .

71

provincijos gyventojų dali jie sudarė? Pirmiausia reikia nustatyti bendrą minėtos provincijos gyventojų skaičių. Lietuvos ir Mozū­ rijos valsčiuose 1735 m. gyveno 201 800 žmonių, bajorų dvaruo­ s e — 14 245, iš viso — 216 045 žmonės. Dešimtyje Lietuvos provin­ cijos miestų gyveno 22 542 žmonės, o aštuoniuose Mozūrijos mies­ t u o s e — 7945, iš viso — 30 487 gyventojai. Apskritai Lietuvos pro­ vincijoje ir Mozūrijoje buvo 246 532 gyventojai; iš jų Lietuvos !G2 provincijoje — apie 172 000 , kurių apie 23 000 buvo kolonistai. Atėmę Lietuvos provincijos 10 miestų apie 15 000 gyventojų vokiečių (reikia manyti, kad iš 22 542 miestiečių ne mažiau kaip 6 0 0 0 — 8 0 0 0 buvo lietuviai; vokiečių feodalų ir administracijos bu­ vo nedaug), gauname, kad 1736 m. Lietuvos provincijoje gyveno apie 134 000 (78,0%; galbūt iki 8 0 % , arba 137 000) tikrų lietuvių. Kolonistai tesudarė 13,4%, arba 1/7—1/8, šios provincijos gyventojų 103 dalį . Deja, neturime žinių apie kitų lietuviškų žemių, buvusių už Lietuvos provincijos ribų (ypač Labguvos, Vėluvos, Šakių, Žuvi­ ninkų, Girdavos, Nordenburgo, Angerburgo, Frydlando valsčių), kolonizavimą. Bet čia XVIII a. pirmojoje pusėje kolonizacija buvo k u r kas mažesnė. Prūsijoje 1713 m. gyveno apie 440 000 žmonių. Dėl natūralaus prieaugio ir kolonistų antplūdžio 1740 m. šio krašto gyventojų padaugėjo iki 600 000, o 1755 m. čia gyveno 700 000 žmonių, tai yra tiek pat arba daugiau gyventojų negu jų buvo iki 1709—1711 m. 104 didžiojo maro . Be abejonės, po m a r o ir kolonizacijos Prūsijos lietuviai gyve­ no ne taip kompaktiškai kaip anksčiau, nes daugelyje kaimų įsi­ kūrė kitų tautybių žmonių. Tačiau bent jau Lietuvos provincijoje ir Labguvos apskrityje (iki Deimenos) lietuvių kalbos riba nepa­ kito. XVIII a. ši provincija gyventojų dauguma (ir vietovardžiais) iš esmės liko lietuviška, oficialiai vadinta Litauen (arba Litthauen), juridiškai ji tapo atskiru nuo Karaliaučiaus priklausomos Prūsijos dalies vienetu. Lietuvių lyginamasis svoris vėl ėmė keistis jau vėliau — XIX a., kai, kapitalizmui plėtojantis, susilpnėjo luominis sluoksnių užda­ rumas ir patys lietuviai ėmė sparčiai asimiliuotis.

102

Beheim-Schwarzbach M. Op. cit. S. 6 1 . 1 0 3 Vydūnas (Op. cit. S. 2 8 4 , 316) rašė, k a d k o l o n i s t ų a p s i g y v e n o 20 000, o l i e t u v i ų b u v o 160 0 0 0 — 180 000, t a i g i k o l o n i s t a i t e s u d a r ė 1/8—1/9 v i s ų g y v e n t o j ų dalį. Pakarklis (Mažoji Lietuva. .. P. 1 2 — 1 3 , 21) t e i g ė , k a d po m a r o i š l i k o a p i e 160 0 0 0 — 2 0 0 0 0 0 l i e t u v i ų , o k o l o n i s t a i t e s u d a r ė l / 6 dalį. J i s reziumuoja: „Prileidus, kad, be z a l c b u r g i e č i ų , į L i e u v ą b ū t ų b u v ę a t g a b e n t a dar a p i e 10 000 k i t o k i ų k o ­ lonistų, tai i r t u o m e t l i e t u v i a i s u d a r y t ų v i r š 8 0 % v i s ų g y v e n t o j ų " . 104 Schmoller G. D i e V e r w a l t u n g . . . S. 67; 2r. K. L o m e j e r i o r e c e n z i j ą // A M . K o n i g s b e r g , 1789. Bd. 16. S. 4 8 0 ; Bock F. O p . cit. Bd. 1. S. 2 2 6 — 2 2 8 .

72

SOCIALINĖS EKONOMINIUS IR TEISINĖS LIETUVIŲ PADĖTIES YPATYBES XVIII a. Žemėvaldos bei žemėnaudos pasiskirstymas Tautinę lietuvių valstiečių padėtį lėmė ir socialinės ekonominės jų gyvenimo sąlygos. Kalbant apie pastarąsias, visų pirma reikia ištirti feodalų ir valstybinės (domenų) žemėvaldos bei t e n gyvenu­ sių valstiečių teritorinį pasiskirstymą. Vokiečių ordino laikais Lietuvos provincijoje, Mozūrijoje bei Šakių apylinkėse (Semboje) riteriai valdų mažai teturėjo. Sembos pusiasalio vokietybė beveik nepalietė, vokiečių činšinių kaimų bu­ vo nedaug. Po Torūnės taikos (1466 m.), ypač kunigaikštystės lai­ kais, atsirado pavienių bajorų dvarų, pirmiausia Reino, Lėceno ir Angerburgo (Mozūrijoje) bei Geldapės apylinkėse. Notangos sri­ tis, ypač teritorija tarp Vėluvos, Alnos, Frydlando ir Girdavos, buvo anksčiau sukrikščioninta negu karų arena tapusios N a d r u v a ir Skalva. Notangos srityje apsigyventi ir ūkininkauti susidarė palankes­ nės sąlygos, dideles feodalines valdas čia įsigijo vokiečių feodalai — didikai, Prūsijos ministrai ir generolai: V. Oilenburgas (prie Barštino), A. ir H. Tetau (Angerburgą su apylinkėmis), Finkenšteinas, Farenhaidas ir k i t i ! . XVIII a. pradžioje junkeriams atiteko dideli Brandenburgo (Ušakovo, Gurjevsko raj.), Kentšino, Morongo, Šventapilio, Prūsų Yluvos apskričių valstybinių žemių (domenų) masy­ vai. Daugiau kaip 800 ūbų (13 600 ha) dvarų kompleksą Norkyčiuose ir kituose valsčiuose tada pirko Lietuvos karaliumi vadina­ 2 mas Leopoldas fon Anhaltas-Desau , Girdava ir Nordenburgas su 3 apylinkėmis priklausė pagarsėjusių junkerių Šlybenų dinastijai . Savo dvarus feodalai ėmė kurti ir Semboje. Šiaurinė Lietuvos pro­ vincijos dalis buvo vėliausiai kolonizuota, junkerių tėvonijų joje buvo rečiausiai. Šilutės ir Lankos (Pakalnė; Niederung) apylinkes XVII a. daugiausia sudarė raistai ir pelkės. Savo dvarams feodalai rinkosi derlingiausias ž e m e s 4 . Svarbiausia priežastis (kitos — O r d i n o laikais — aptartos p. 49), dėl ko šiaurinėse lietuviškose srityse mažiausiai buvo bajorų dvarų, yra ta, kad kunigaikščių valdymo metais atgyveno sena Vokiečių ordino viešpatavimo epochos rite­ rių tarnyba. Lietuvos provincija buvo apgyvendinama tokiu metu, kai laisvų žemių su valstiečiais j a u nebuvo, todėl kurti naujus dvarus nebuvo sąlygų. A n t r a vertus, Mažojoje Lietuvoje b u v o daug medžioklei tinkamų plotų, todėl kunigaikščiai neskubėjo da­ lyti didelių valdų feodalams. 1

Horn A. U r k u n d e n . . . S. 2 0 8 ; Horn A. D a s H a u p t a m t Insterburg. S. 50. K o p p J. B e i t r a g e zur Chronik d e s o s t p r e u s s i s c h e n G r u n d b e s i t z e s . M e m e l , 1913. Bd. 1. S. 74. 3 Horn A. U r k u n d e n . .. S, 2 0 8 ; Horn A. D a s H a u p t a m t Insterburg. S. 50; Go'rlitz W. O p . cit. S. 100, 151. 4 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t o r i s c b . e s . . . S. 1; Kopp J. B e i t r a g e zur C h r o ­ nik. . . S. 56, 74, 100. 2

73

Iš 9 lentelės matyti, k a d daugiausia (60% Prūsijos dvarų) ir di­ džiausių privačių dvarų XVIII a. pirmojoje pusėje buvo Notangos srityje. 6—12 ūbų (100—200 ha) dvarai Prūsijoje buvo laikomi vidu­ tiniais. Didelį dvarą sudarė mažiausiai 25 ūbai (425 ha) žemės. Ba­ jorų, dvarų, turinčių 12—30 ūbų (200—500 ha) žemės, buvo daugiau­ sia, o 3—4 ūbų (50—70 ha) ūkius valdė kulmiškiai. Ši lentelė rodo ne visas dvarininkų žemes, bet ūkių dydį, nes buvo feodalų žemėval­ dų, kurias sudarė keletas kompleksinių dvarų, vidutinio dydžio pahvarkų skirtinguose valsčiuose ir net apskrityse. Sunykusius bajorų ir kulmiškių dvarus pirko Frydrichas Vilhel­ 5 mas I ir steigė juose domenus, kuriuose apsigyveno kolonistų . 5 3 720 m. Prūsijoje buvo 576 bajorų dvarai, arba 1 1 % visų d v a r ų , iš 10 lentelės galima nustatyti, kad XVIII a. pabaigoje, Prūsijos ka­ raliams pradėjus nuomoti ir perleisti domenus bajorams, privačios žemėvaldos gerokai padidėjo. Antai XVIII a. pradžioje 100—200 ha dvarai buvo laikomi vidutiniais, o prieš baudžiavos panaikinimą tokio dydžio dvarai tapo smulkiais, vidutiniais — 400—1000 ha, di­ deliais — 1000—5000 ha, labai dideliais — iki 10 000 ir daugiau ha. Apskritai, kaip rado 10 lentelė, daugiausia junkerių dvarų (4/5) buvo Oberlando ir Notangos srityse, t. y. Prūsijos vakarinėje, pieti­ nėje ir centrinėje dalyse, k u r tada gyveno dauguma vokiečių, suvokietėjusių prūsų ir lenkų (įdomu, k a d j a u Ordino laikais prūsu valstiečių mažiausiai buvo Marienburgo, Elbingo, Ostrudos komtūrijose: kryžiuočiai tas žemes pirmiausia užkariavo, ir prūsai bėgo į gretimas, dar neužkariautas teritorijas). 2000—5000 ha dvarai su­ darė 7% visos bajorų žemėvaldos. Tai paneigia daugelio VFR is­ 7 torikų, ekonomistų, sociologų (V. Gerlico, V. Kūno, F. H e n i n g o ir kt.) tvirtinimus, kad Prūsijoje nebuvo junkerių latifundijų, o tik įprastiniai dvarai, todėl, anot jų, junkerija nesudarė ekonomiškai stipraus luomo; tarybiniai tyrinėtojai esą pervertina jos politinį svorį ir reakcinį vaidmenį stiprinant prūsiškąjį militarizmą bei ab­ soliutizmą. J u n k e r i ų politinė galia buvo stipri: ostforšeriai neat­ sižvelgia, kad Prūsijoje tuomet miestų buvo mažai ir tie patys men­ ki (žymesni tik Karaliaučius, Klaipėda, Tilžė). Prūsijos oberprezidento barono J. Šrėterio duomenimis, 1802 m. Lietuvos departamente 117 510 niagdeburginių ūbų žemės sudarė domenai, o bajorai valdė 16 612 ubų. Rytų Prūsijos departamente — atitinkamai 101 848 ir 84 401 u b a s 8 . Apskritai Rytų Prūsijos departamente domenų žemė­ valda sudarė 51,3% visos dirbamos žemės, o Lietuvos — 86,5%. XVIII a. pabaigoje Prūsijoje 65% žemės priklausė domenams (su kulmiškių ir laisvųjų valstiečių nuosavybe), 3 0 % — b a j o r a m s ir 5% — m i e s t a m s . 55% valstiečių ūkių buvo karaliaus, 2 0 % — bajoru valdžioje, o 2 5 % — l a i s v ų j ų valstiečių n u o s a v y b ė 9 . Lietuvos de5 Lucanus A. O p . cit. S. 185, 2 3 9 — 2 4 0 ; Goldbeck J. O p . cit. T e i l 1. S. 66; A u s g e w a l t e U r k u n d e n / H e r a u s g . v o n W. Altmann. Bd. 1. S. 9 6 — 9 9 . 6 Wachter H. O s t p r e u s s i s c h e D o m a n e n v o r w e r k e im 16. u n d 17. Jahrhundert. VVūrzburg, 1958. S. 9 1 . 7 Gdilitz W. Op. cit.; Kuhn W. O p . cit.; Henning F. O p . cit. 8 Kopp J. G e s c h i c h t e d e s L a n d k r e i s e s Tilsit. S. 4 1 . 9 P r e u s s e n . E p o c h e n u n d P r o b l e m e s e i n e r G e s c h i c h t e . Berlin, 1964. S. 2 0 .

74

partamente bajorams priklausė vos 7% (2300 ūkių) visų valstiečių, 10 o Rytų Prūsijos — 3 3 % (8400) . Vadinasi, didžioji privačių feodalų valdų dalis telkėsi vokiškose ir lenkiškose apskrityse, o lietuviško­ se v y r a v o valstybinė žemėvalda. Tačiau reikia nustatyti, kuriuose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose dominavo privati žemėvalda, o kuriuose domenai: tai turėjo reikšmės lietuvių asimiliacijai, Dau­ giausia junkerių dvarų (19) buvo Darkiemio Įsruties ir Geldapės apskrityse: atitinkamai 3/8, 1/5 ir 2/9 visos dirbamos žemės ploto (toks pat santykis Mozūrijos Angerburgo ir Alėckos apskrityse); taip pat Norkyčių, Didžiųjų Bubainių, Puškiemio (Puschdoii, Puškarevo, Cerniachovsko raj.), Rautenburgo (Rautenburkis,_Rautenberkis; Rautenburg, Uzlovoje; dabartinė gyvenvietė susikūrė Rautenburgą sujungus su Barašeliais (Baraschelen) ir Kamantais (Kamanten) — Krasnoznamensko raj.), Ernstburgo (Einstbuig, Sady, 12 Ozersko raj.) dvarų k o m p l e k s a i . Savų valdų junkeriai neturėjo Šilutės ir, galima sakyti, Stalupėnų (tepriklausė vos V35 dalis visos žemės) apskrityse, tik keli jų dvarai buvo Klaipėdos, Tilžės, Gum­ binės ir Piliakalnio apskrityse. Lietuviai valstiečiai daugiau žemės turėjo ten, kur vokiečiai valdė mažesnes feodalines tėvonijas: Ši­ 4 lutės ir Piliakalnio apskrityse /s visos dirbamos žemės, Stalupėnų — 8 5 3 13 /n, Tilžės — / 6 , Gumbinės — / 4 . Taigi didžiausia vokiečių junke­ rių žemėvalda susidarė Lietuvos provincijos pietuose bei pietry­ čiuose, gerokai mažiau jų dvarų buvo centrinėje ir rytinėje dalyje, o mažiausiai — šiaurėje (Klaipėdos krašte; sąvoka ir teritorinis-administracinis vienetas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo). XVIII a. pabaigoje Lietuvos provincijoje buvo 23 000 valstybi­ 14 nių ir tiktai 1800 bajorų valstiečių ū k i ų . Beveik visi kolonistai vokiečiai ir dauguma lietuvių buvo valstybinių dvarų valstiečiai. Tačiau XVIII a. pabaigoje karalius Prūsijos valstybinius dvarus ėmė gausiau nuomoti, užrašinėti ar pardavinėti feodalams. Dėl to iki baudžiavos panaikinimo dauguma lietuvių baudžiaunininkų atsi­ dūrė tiesioginėje jų valdžioje, o vokiečiai kolonistai iš esmės toliau liko karališkieji valstiečiai — paprastai gyveno neišnuomotose domenų 10 Henning F. Bauernwirtschaft und B a u e r n e i n k o m m e n in O s t p r e u s s e n im 18. J a h r h u n d e r t (toliau — Bauernvvirtschaft...). VVūrzburg, 1969. S. 1; Henning F. Herrschaft u n d B a u e r n u n t e r t a n i g k e i t // J A U . VVūrzburg, 1964. Bd. 14. S. 113. 11 Teritoriniai v i e n e t a i i m a m i p a g a l 1 8 1 5 — 1 8 1 8 m . teritorinį administracinį suskirstymą, kai L i e t u v o s p r o v i n c i j a v i e t o j 4 h a u p t a m t ų b u v o p a d a l y t a į 10 ap­ s k r i č i ų (Landrathliche Kreis — statusą turinti apskritis): D a r k i e m i o , G e l d a p ė s , Gum­ binės, Įsruties, Lankos, Piliakalnio, R a g a i n ė s , S t a l u p ė n ų , Š i l u t ė s ir Tilžės. D i d e s n ė K l a i p ė d o s apskr. d a l i s p e r d u o t a K a r a l i a u č i a u s a p y g a r d a i . 12 D e r Regierungs-Bezirk G u m b i n n e n . . . G u m b i n n e n , 1818. S . 5 — 2 0 , 3 3 — 4 5 , 6 2 — 7 5 , 8 9 — 1 0 0 ; Lucanus A. Op. cit. S. 3 9 0 — 3 9 3 , 4 0 0 — 4 0 3 , 4 1 4 — 4 1 6 , 4 3 3 ; Horn A. U r k u n d e n . . . S. VII, X I I I — X V , 2 1 8 — 2 2 0 ; Rogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s Dark e h m e n . S. 4 2 — 5 5 ; Kopp J. B e i t r a g e zur C h r o n i k . . . S. 2 3 — 3 1 , 4 8 — 5 2 , 5 7 — 5 8 , 63—78, 96—99, 105—106, 169—250. 13 Goldbeck J. O p . cit.; Haxthausen A. O p . cit. Bd. 1; D e r R e g i e r u n g s b e z i r k G u m b i n n e n . . . S . 2 0 — 2 7 , 7 9 — 8 9 , 1 0 8 — 1 2 3 ; Bfttens A . H e i m a t k u n d e d e s K r e i s e s M e m e l . M e m e l , 1914. S. 2 3 — 2 4 ; Sembrilzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S. 32, 3 6 — 4 2 , 4 9 — 5 0 , 5 8 — 6 1 , 63, 7 8 — 7 9 , 9 1 — 9 6 , 9 9 — 1 0 0 . 14 Kern A. B e i t r a g e zur A g r a r g e s c h i c h t e O s t p r e u s s e n s // FBPG. Leipzig, 1901. Bd. 14. S. 1 8 2 — 1 8 3 .

75

15

dalyse (1800 m. tokios dalys sudarė 11%) . Gausiausi ir turtin­ giausi bajorams priklausomų valstiečių kaimai buvo vokiečių kai­ mai: Oberlando ir Notangos srityse. Brandenburgo, Kentšino, Nei­ denburgo ir Morongo apskrityse gyveno 80% visų Rytų Prūsijos departamento privačių dvarų valstiečių. Mažiausiai tokių ūkių 16 buvo Sembos srityje . Apskritai Lietuvos provincija buvo labiau domenų (karališkų­ jų žemių) kraštas. Sembos pusiasalyje vyravo dvarų su laisvaisiais žmonėmis ūkis, Marienverderio provincija — laisvųjų činšininkų, o Mozūrija-—kulmiškių žemė. Kuimiškiai (Kolmische Gutsbesitzer, 17 Kolmer), matyt, priskirtini valstiečių luomui ', tačiau kaip sluoks­ nis yra labiau tarpinis tarp valstiečių ir bajorų (būdingesnis kulmiškiams vokiečiams). Tai laisvieji žmonės, jie patys disponavo savo ūkiais. Galėjo turėti nuosavų valstiečių, mokėdavo įprastą kontribuciją (piniginę rinkliavą), taip pat riterių mokestį, būdingą tik bajorų luomo žmonėms. Kulminiai buvo alodiniai ūkiai, vaikų paveldimi lygiomis teisėmis. Jų savininkai turėjo teisę medžioti, žvejoti, varyti degtinę, laikyti smuklę ar malūną. Gyvenvietė iš keliolikos kulminiu ūkių buvo vadinama kulminiu kaimu, nes tu­ rėjo Kulmo teisę. Pagal ją valstietis nuosavybėn gaudavo apie 3 ūbus (apie 45 ha) dirbamos žemės. Iki maro ir kolonizacijos kulmi­ niai ūkiai neretai atsirasdavo padalijus seno dvaro žemę. Vokie­ čių ordino laikais kulmiškiais daugiausia buvo kolonistai vokie­ čiai, įsikūrę šios valstybės pietuose. Vietos gyventojai prūsai, lietu­ viai, lenkai, kuršiai kulmiškiais virsdavo retai ir tik už ypatingus nuo­ pelnus riteriams, vėliau Prūsijos kunigaikštystės feodalams. J i e daž­ niausiai gaudavo ribotą Kulmo teisę (daugiau pareigų, mažiau tei­ sių). Pasibaigus kryžiuočių karams su LDK (1422 m. Melno taika), ypač po 1525 m. Ordino sekuliarizacijos (kai imta kolonizuoti lais­ vas žemes Prūsijos kunigaikštystės šiaurėje), kulmiškiais tapo dau­ giau lietuvių. Kulmo teisės teikimas daliai vietos gyventojų buvo viena jų vokietinimo priemonių. Per XVIII a. pirmosios pusės ko­ lonizaciją gavę iš karalystės valdžios kulminius ūkius vokiečių vals­ tiečiai Mažojoje Lietuvoje tapo viena didžiausių ekonominių jėgų. 1807 m. Prūsijoje pradėjus naikinti baudžiavą, kuimiškiai ilgai­ niui susiliejo su kitais valstiečiais. XVII—XVIII a. mozūrų ir lie­ tuvių žemėse (ypač Romintos, arba Ramintos, Romintės, vok. Rominte, lenk. Rominta, rus. Kiasnaja) didžiulėje girioje; dar XX a. pradžioje — apie 24 000 ha) vyko sparti šatulinė (vidinė) koloni­ z a c i j a — valdovui priklausomuose miškuose, kirtavietėse buvo stei­ giamos nausėdijos (apie tai plačiau p. 93—94). Vokiškai SchatuUe — dėžutė, valdovo iždas. Mažojoje Lietuvoje šatuliškiai lietu­ vininkų buvo vadinami šatulninkais, skatulninkais. Tie šatuliškiai, kurie girioje gaudavo nuosavybėn ūbus Kulmo teise, vadinami šatuliniais kulmiškiais (Schatullkolmer). J i e irgi priklausė kulmiš­ kių, tai yra smulkių feodalinių savininkų, sluoksniui. Daugybė ša15 16 17

76

Abel W. G e s c h i c h t e der d e u t s c h e n Landwirtschaft. Stuttgart, 1967. S 2 9 2 Plehn H. Op. cit. Bd. 18. S. 83, 1 1 6 — 1 1 7 ; Stein R. O p . cit. S. 2 3 8 — 2 3 9 , 2 8 2 H i s t o r i a Polski. T. 2. Cz. 1. S. 2 7 1 , 2 7 4 .

turinių kulmiškių ūkių įsisteigė po didžiojo maro, atsiradus laisvos žemės. A. Skalveito nuomonė, kad Kulmo teisė būdavo įgyjama tik perkant ūkį, o A. Haksthauzeno, — k a d šatuliniai kuimiškiai atsirado tik po didžiojo maro, yra klaidingos. Sią teisę, kaip ir ba­ joro vardą, seniau kunigaikščiai suteikdavo atskira privilegija, o šatulinių kulmiškių šiek tiek jau buvo XVII a. J i e buvo atleisti nuo visų valstietiškų prievolių, pilies tarnybos, daugelis ir nuo pa­ galvės mokesčio, temokėjo žemės činšą. Šatuliniai valstiečiai Ma­ žojoje Lietuvoje maždaug prilygo kitiems valstiečiams. 11 lentelės duomenys rodo, kad XVIII a. smarkiai daugėjo kul­ miškių ūkių (pateikti drauge su laisvaisiais valstiečiais) lietuviškuo­ se ir lenkiškuose valsčiuose (1,6 karto, o vokiškuose — 1,3 karto). L XIX a. pradžioje šios kategorijos žmonių čia buvo J$ daugiau negu vokiškuose valsčiuose. Tirščiausiai kuimiškiai gyveno Brandenbur­ go, Tepliavos, Šakių ir Įsruties žemėse. XVIII a. pabaigoje Lietu­ vos departamente kulmiškių ir šatulinių kulmiškių buvo dvigubai daugiau negu Rytų Prūsijos departamente (11 lent.), nes didžiosios kolonizacijos metais kulmiškių ir laisvųjų valstiečių teises gauda­ vo atėjūnai vokiečiai. Karaliaučiaus apygardoje (Regierungsbezirk Konigsberg) visi šatuliniai ūkiai, kadangi jie turėjo visišką nuosa­ vybę, buvo priskirti kulmiškiams, Gumbinės apygardoje (Regie­ mngsbezirk Gumbinnen)— tik šatuliniai kulminiai ūkiai prilyginti 18 kulmiškiams, o šatuliniai valstiečiai — domenų valstiečiams . Ap­ skritai kulminiai dvarai bei ūkiai ir šatuliniai kulminiai ūkiai buvo išdalyti vokiečiams, juos, maro nusmukdytus, pirko pasiturintys zalc­ 19 burgiečiai . Vadinasi, Lietuvos departamente v y r a v o kulmiškių ūkis. Prūsijos lietuviškuose ir mozūriškuose valsčiuose dominavo domenų lažinis, šatuliškių ir kulmiškių ūkis. Ar buvo kulmiškių lietuvių? Gerokai mažiau negu vokiečių, be to, lietuviai daugiau buvo šatuliniai kuimiškiai. Pavyzdžiui, Kulmo teisę 5 ūbams XVII a. pradžioje gavo D. Musa ir Lazdėnų (Lazdy­ nai; Lasdehnen, Krasnoznamensk) seniūnas L. Girulaitis. Anot D. Mū­ sos, „mūsų giminės žmonės visi buvo kuimiškiai". Mūsos kadaise atkeliavo iš LDK (kai kurie jų buvo protestantų kunigai). 1719 m. žiniomis, šiame valsčiuje kone visi kuimiškiai buvo vokiečiai, ir tik keli lietuviai (P. Virškalvaitis Patilžiuose (Patilszen, Patilschen, Tilsen), J. ir A. Žvirbliai Šilininkuose (Schilleningken, Chlebnikovo, N e m a n o r a j . ) 2 0 . O. Natau, panaudojęs malimo ir žemės mokesčių duomenis, sudarė lentelę. Ji rodo, k a d XVIII a. viduryje Piliakalnio valsčiuje lietuvių kulmiškių, amatininkų ir valdininkų tebuvo vie­ nas kitas, o smuklininko nė vieno. Lietuviai dirbo paprastais šatuliniais valstiečiais (atlikinėjo baudžiavos prievoles), o vokiečiai, ta­ pę girių vyresniaisiais, gaudavo šatulinių kulmiškių teises (be 18

Stein R. O p . cit. S. 180. Stadelmann R. Friedrich VVilhelm I. . . . S. 47; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 1 4 0 — 1 4 2 . 20 Schultze P. 3 5 0 J a h r e e i n e S t a t t e d e s E v a n g e l i u m s in der Ostmark (toliau — 3 5 0 J a h r e . ..) K o n i g s b e r g , 1907. S. 7; Natau O. O p . cit. S. 1 4 6 — 1 5 4 , 1 7 5 — 1 7 6 , 179; Hom A. U r k u n d e n . . . S. 1 1 4 — 1 2 0 , 131, 1 5 8 — 1 5 9 , 163, 1 6 9 — 1 7 0 , 1 9 4 — 1 9 5 ; Kuck J. D i e S i e d l u n g e n i m w e s t l i c h e n N a d r a u e n . Leipzig, 1909. S . 2 0 . 19

77

21

baudžiavos prievolių, tik už mokestį valdovo i ž d u i ) . Poeto Kris­ tijono Donelaičio senelis Hansas (gimtinė Didžiuosiuose Baičiuose (Gross Baitschen, Podgorovka, — dab, gyvenvietė susikūrė Didžiuo­ sius Baičius sujungus su Mažaisiais (Klein Baitschen, Liubimovka) ir Srėterlaukiais (Schroterlauken, Onežskoje) — Gusevo raj.) ir tėvas Kristupas buvo lietuviai ir valdė šatulinį ūkį Kulmo teise (kulmiškius poetas vadino karališkaisiais kelmėnais). Dėl to busi­ masis būrų dainius turėjo teisę ir sąlygas studijuoti Karaliaučiaus u n i v e r s i t e t e 2 2 . Apskritai prieš kolonizavimą visas Lazdynėlių (Lasdinehlen, apie 5 km n u o Gusevo; gyvenvietė išnykusi) kaimas, ku­ rį įkūrė H. Donelaitis su dviem kaimynais, buvo lietuviškas. Amtmonais daugiausia dirbo Prūsijoje gimę vokiečiai, nes, ne­ paisant visų pastangų, Frydrichui Vilhelmui I nelabai pavyko pri­ vilioti generalinių nuomininkų iš kitų vokiečių valstybių. Kai kurie nevokiečių tautybės amtmonai kiek palankiau elgėsi su lietuviais ir nemėgo kolonistų. Tokius karalius pašalindavo ir į jų vietą skir­ davo v o k i e č i u s 2 3 .

Domenų ir bajorų valstiečiai, jų prievolių formos Valstiečių klasę feodalizmo santvarkoje sudarė įvairūs sluoksniai, todėl svarbu nustatyti, kuriems jų priklausė lietuviai. Teisinė že­ mės priklausomybė Prūsijoje galutinai diferencijavosi XVII a. Že­ m ė n a u d a buvo skirstoma į tris grupes: bajorų, kulmiškių ir vals­ tiečių. Pagal asmens priklausomybės laipsnį ir nuosavybės teisės į žemę formas Prūsijos domenų valstiečiai buvo skirstomi į asme­ niškai priklausomus, laisvuosius bei šatulinius, o pagal prievolių rūšį — į lažininkus, činšininkus ir vadinamuosius laisvuosius žmo­ nes, arba samdinius. Lažinių ir činšinių valstiečių skirtumai rėmėsi senomis juridi­ nėmis normomis: j a u kryžiuočių riterių valdymo metais prūsai ir vakariniai lietuviai buvo lažininkai, o vokiečių valstiečiai — dau­ giausia činšininkai. Tautybė nulėmė socialinę ekonominę padėtį. Tarpinė grupė buvo vadinamieji grynieji činšininkai (Hochzinser): tai dažniausiai maro nusiaubtoje ir po epidemijos išdalytoje pali­ varko žemėje įsikūrę kolonistai, kuriems tebuvo padidintas įpras­ tasis činšas 2 4 . Savotiškomis teisėmis žemes valdė paveldimieji čin­ šininkai (Erbzinser) ir emfiteutiniai valstiečiai (emfiteutai; gr. Em21

Natau O. Op. cit. S. 2 6 6 ; Mignat J. Op. cit. S. 7 9 ; Sembritzki J., Bittens A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s H e y d e k r u g . M e m e l , 1 9 2 0 . S. 1 4 8 — 1 5 3 ; K o p p J. G e s c h i c h t e d e s L a n d k r e i s e s Tilsit. S. 9 8 — 1 2 9 . 22 V y d ū n a s . Op. cit. S . 3 0 5 . 23 Haxthausen A. O p . cit. S. 1 8 6 , 2 0 3 , 2 2 4 — 2 2 5 ; Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 1 0 2 ; Rogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s D a r k e h m e n . S. 1 4 ; Mignat J. O p . cit. S. 9 9 ; Sembritzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S. 3 5 . 24 Krug L. T o p o g r a p h i s c h - s t a t i s t i s c h e s VVorterbuch d e s k o n i g l i c h e n P r e u s s i s c h e n Staates. Halle, 1 8 2 0 . Bd. 1. S. 3 ; Haxthausen A. O p . cit. S. 2 0 2 , 2 1 2 — 2 1 3 , 2 2 4 ; CaMapuH K). ynpa3AHer«ie KpenocTHoro n p a B a B IlpyccHH. M., 1 8 7 8 . C O H . T. 2 . C . 200.

78

phyieuten; emfiteuzė — paveldima žemės nuoma): už metinį n u o ­ mos mokestį dvarininkas kolonistams išnuomodavo 30—40 metų sklypus ir netgi ištisus kaimus. Pasibaigus nuomos terminui, bū­ davo sudaroma nauja sutartis. Iš 12 lentelės matyti, kad XVIII a. pradžioje Prūsijoje činšinin­ kų buvo 13%, lažininkų 87%, o atitinkamai Lietuvos provincijo­ j e — 6% ir 94%, vokiškuose valsčiuose — 40% ir 60%, lenkiškuo­ s e — 10% ir 90%. Per visą XVIII a. nuolat daugėjo činšininkų. 1701 m. Prūsijos domenuose tebuvo 5730 činšininkų (šeimų), 42 215 (87%) lažininkų, o 1802 m. vien Rytų Prūsijos departamente iš 10 719 domenų valstiečių ūkių činšininkų j a u buvo 5011 (47%); 25 1805 m. j a m e lažinių ūkių teliko 2832 . Vokiečių gyvenamuose valsčiuose laisvieji činšininkai sudarė iki 30% visų ūkių, o lietu­ v i š k u o s e — vos 5% 26 - Rytų Prūsijos departamente iš XVIII a. pa­ baigoje domenams priklausiusių 17 400 nebajorų žemvaldžių šei­ mų 40% priskiriama lažininkams ir 2 5 % — č i n š i n i n k a m s , o 3 5 % šeimų buvo laisvieji, kuimiškiai ir šatuliniai valstiečiai 2 7 . Iš Lie­ tuvos departamento domenuose turinčių ūkius 29 000 šeimų 29% — činšininkai, 4 0 % — l a ž i n i n k a i , kiti 3 1 % — k u i m i š k i a i , šatuliškiai ir laisvieji 2 8 . Prisimintina, kad lietuviškuose domenuose činšininkai daugiausia buvo kolonistai, o Rytų Prūsijos departamentą sudarė ne tik vokiški, bet ir dalis lietuviškų valsčių. Tiesa, pasibaigus lais­ viems nuo prievolių metams, kai kuriose vietose kolonistai (ypač gyvenantys ne bendruomenėse) buvo verčiami eiti lažą; tam j i e priešinosi, skundėsi karaliui ir savęs baudžiauninkais nelaikė. Lažo feodalai reikalavo ir iš vokiečių valstiečių senbuvių, gyvenančių, k a i p minėta, kitose Prūsijos srityse. Šie taip pat protestavo ir vie­ nodų prievolių (laždienių mažiau) su prūsų ar lietuvių baudžiau­ ninkais iš seno neatlikinėjo. Domenuose keisti lažą samdomuoju darbu pradėjo Frydrichas II vokiškuose (vokiečių senbuvių gyvenamuose) valsčiuose — Rytų Prūsijos departamente. Valstiečių lažas į XVIII a. pabaigą buvo panaikintas paveldimon nuomon atiduotuose palivarkuose, kuriuo­ se paveldimieji nuomininkai pradėjo ūkininkauti naudodamiesi sam­ domąja darbo jėga. Kai kuriuose vokiškuose valsčiuose lažo visai nebeliko, nes į paveldimą nuomą buvo atiduoti ištisi d o m e n a i 2 9 . Lieituvos departamento valsčiuose buvo kitaip. Domenų nuomininkai čia priešinosi karalių potvarkiams, bet kokioms radikalesnėms refor­ moms, nes intensyvus lažas ir dideli valstiečių mokesčiai jiems tei­ kė pakankamai pajamų. Dėl to Lietuvos departamento domenuose XVIII a. pabaigoje lažininkai (daugiausia lietuviai ir lenkai) d a r 25

S(e/n R. O p . cit. S. 3 4 7 . Mūller E. Zur W i r t s c h a f t s g e s c h i c h t e P r e u s s e n l a n d e s . . . S. 4 8 8 — 4 8 9 ; p l g . : Gineitis L. M i n . v e i k . P. 4 3 . 27 Henning F. Herrschaft u n d B a u e r n u n t e r t a n i g k e i t S. 1 1 3 . 28 Krug L. B e t r a c h t u n g e n ū b e r d e n N a t i o n a l - R e i c h t u m . Berlin, 1 8 0 5 . Bd. 1. S. 4 7 2 , 4 7 4 , 4 7 6 ; Henning F. Bauernwirtschaft. . . S. 1 3 9 — 1 4 0 ; Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n der Bauern i m 1 8 . Jahrhundert. Stuttgart, 1 9 6 9 . S . 8 . 26

29

Stein R. O p . cit. S. 5 0 , 7 0 — 7 2 , 9 1 , 3 3 0 , 3 3 5 — 3 4 2 ; Plehn H. O p . cit. Bd.

1 7 . S.

1 1 1 — 1 1 5 ; Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 9 .

79

30

sudarė 56% visų valstiečių šeimų: iš 23 4 0 0 — 13 200 š e i m ų . N e t 1808 m. Šilutės apskrityje, kur mažai gyveno valstiečių vokiečių, buvo 19 kulminių, laisvųjų ūkių bei kaimų, 8 šatulinių kulmiš­ kių ir 11 paprastų šatuliškių vietovių, 71 mišrus (melirle), 12 laži­ 31 ninkų ir tik 1 vienų činšininkų k a i m a s . Pavieniai lietuviai činši­ ninkais būdavo paverčiami j a u į XVIII a. pabaigą, kai didumoje Rytų Prūsijos departamento teritorijos lažininkų smarkiai sumažė­ jo, o jos centre ir pajūryje visai n e l i k o 3 2 . Iki baudžiavos panaiki­ nimo lažas išliko Lietuvos provincijoje (ypač Klaipėdos krašte) ir Mozūrijoje 3 3 . Taigi karalių reikalavimai lažą keisti činšu buvo įgy­ vendinti daugiausia vokiečių senbuvių valsčiuose. Patsai lažas lietuviams ir vokiečiams buvo irgi nelygus. Vaka­ rinėje ir pietinėje Prūsijos dalyse (vokiečių senbuvių valsčiuose) jis buvo griežtai normuotas (gemessene Frohnen), o rytinėje ir šiau­ rinėje (lietuviškuose ir lenkiškuose) — nenormuotas (ungemessene Fiohnen)34. Tiesa, Gumbinės vadybos administruojamuose domenuo­ se lažą pavyko sumažinti n u o 6 iki 3—4, o XVIII a. antrojoje pusė­ je iki 2—3, daugiausia 4 dienų per savaitę. Tačiau iš tikrųjų nuro­ dymų retai kas paisė. Feodalams priešinantis, privačiuose dvaruo­ se lažas liko iki 5—6 dienų per s a v a i t ę 3 5 . Lietuvos provincijos pietuose ir Mozūrijos šiaurėje buvusiuose Šteinorto ir A n g e r a p ė s (Vangrapės) feodalų dvaruose per metus baudžiauninkai atlikdavo 96 važiuotus ir 288 pėsčius laždienius, Didžiuosiuose Bainiunuose (Beiniūnai; Gioss Beynuhnen, Černyševka, Ozersko r a j . ) — a t i t i n k a m a i 280 ir 120, o domenuose — 4 0 — 6 0 laždienių. Apie dvarininkų vals­ tiečius valdiškuose pranešimuose būdavo rašoma: „Bajoras reika­ lauja kasdieninio l a ž o " 3 6 . Prūsijos karalystės vyriausybės praneši­ me konstatuojama, kad valstiečių padėtis labai smarkiai pablogė­ jusi. Gumbinės vadybos vyresnybės 1799.VI.21 ataskaitoje rašoma, kad tik 35 valsčiuose valdininkai vykdė Berlyno valdžios nurody­ m u s domenuose naudoti samdomąją darbo jėgą; devyniolikoje vals­ čių normuotą lažą atlikdavo vien lietuviai (vokiečiai jo beveik nė­ jo), o Klaipėdos apskrityje tebebuvo praktikuojamas nenormuotas, kasdieninis l a ž a s 3 7 . Iki XVIII a. pabaigos daugelyje bajorų dvarų lietuviai ir lenkai buvo verčiami atlikti tokias sunkias feodalines prievoles, kad neretai būdavo priversti apleisti savo ū k į 3 8 . Pavie30

Stein R. O p . cit. S. 3 5 1 ; Henning F. Bauernwirtschaft. .. S. 138. Fūllhaase A. G e s c h i c h t l i c h e H e i m a t k u n d e d e s K r e i s e s H e y d e k r u g . H e y d e krug, 1904. S. 9 3 — 9 5 . 32 Sembiilzki J., Bittens A. O p . cit. S. 1 4 8 — 1 5 3 ; Kopp J. G e s c h i c h t e d e s Landk r e i s e s Tilsit. S. 9 8 — 1 2 9 ; Ganss J. D i e v o l k i s c h e n V e r h a l t n i s s e d e s M e m e l l a n d e s . Berlin, 1925. S. 3 4 . 33 Harmjanz H. O s t p r e u s s i s c h e Bauern. S. 97. 34 Knann T. CP. y k a 3 . COH. C. 19. 35 Stadelmann R. Friedrich W i l h e l m I. . . . S. 77; Kern A. O p . cit. S. 176; Aubin G. Op. cit. S. 1 7 8 — 1 7 9 ; Skalv/eit A. Gutsherrschaft u n d Landarbeiter // JGR. Leipzig, 1911. J g . 35, H. 3. S. 3 1 5 . 36 Bohme K. Op. cit. S. 8, 9, 1 1 — 1 5 . 37 Kern A. Op. cit. S. 1 6 5 — 1 6 6 ; Stein R. O p . cit. S. 3 4 8 — 3 5 0 ; Stadelmann R. Friedrich W i l h e l m I. . . . S. 46. 38 Bohme K. O p . cit. S. 20; Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 13, 14. 31

80

niui, ne kolonijose ar bendruomenėse, gyvenusius kolonistus do­ menų generaliniai nuomininkai bandė versti eiti lažą. 1772 m. jiems pasiskundus karaliui, šis Gumbinės vadybai paliepė tokius kolonis­ 39 tus nuo šios prievolės a t l e i s t i . Ne tik atodirbinės rentos, bet ir činšo bei kitų mokesčių koe­ ficientas lietuvių ir vokiečių valstiečiams buvo skirtingas. Detaliai ištyręs Prūsijos bajorų valstiečių natūrines ir pinigines prievoles XVIII a., F. Heningas teigia, k a d kuo ūkis būdavo didesnis, tuo prievolės mažesnės, kuo sodyba toliau n u o Karaliaučiaus, tuo prie­ volės d i d e s n ė s 4 0 . Tačiau jis n e p a d a r ė išvados, kad vokiečių vals­ tiečių ūkiai buvo didesni, o prievolės santykinai mažesnės. J u k Karaliaučiaus sritis į pietus n u o miesto tuomet j a u buvo daugiau­ sia gyvenama vokiečių senbuvių ir suvokietėjusiu autochtonų. Činšiniai ir lažiniai valstiečiai mokėjo dvigubai didesnius mokesčius už kulmiškius ar laisvuosius, o savo ponui bajorui — daugiau k a i p dvigubai didesnius negu šis valstybei. Bajorai būdavo atleidžiami nuo generalinio ūbų mokesčio, nes už juos mokėjo valstiečiai. Fe­ odalai, kaip minėta, mokėjo tik nedidelius riterio tarnybos pini­ g u s 4 1 . 1716—1.717 m. Gumbinės vadyba surinko 26 475 talerius mokesčių, o Karaliaučiaus — 6928 talerius. Kitais metais surinkta ati­ tinkamai 14 551 ir 3428 t a l e r i a i 4 2 . Vadinasi, iš lietuviškųjų (ir dau­ gumos mozūriškųjų) valsčių gyventojų valdžia išplėšė keturis kar­ tus daugiau pinigų negu iš vokiškųjų (Rytų Prūsijos departamento senbuvių), nors pastarųjų buvo gerokai daugiau. Po maro kulminius ūkius karalius iš viso ketveriems metams atleido n u o visų mo­ kesčių, todėl valstiečiai lietuviai privalėjo atlikti prievoles ir už šiuos smulkiuosius s a v i n i n k u s 4 3 . Ekonominio nuosmukio 1728 m. vokiškųjų domenų valstiečiai sumokėjo 5967 talerius, o lietuviš­ kųjų ir lenkiškųjų — 7300 talerių č i n š o 4 4 . Dėl šių priežasčių lietu­ viai n u v y k o skųstis vyresnybei į Gumbinę, o vietose masiškai prie­ šinosi. Be to, daug jų bėgo į LDK. Pagal sutartis su valdžia kolonistai įsipareigodavo mokėti sulig žemės dydžiu nustatytą ir nekeičiamą piniginę rentą, be jokių na­ tūrinių duoklių ir lažo. Geresnę valdymo teisę turintys vokiečių laisvieji, šatuliškiai ir kitos valstiečių grupės mokėjo labai mažą činšą, svarbiausią jų prievolių dalį sudarė kontribucija. Lietuviai baudžiauninkai atlikdavo dvigubai didesnes feodalines prievoles. Lietuviai lažininkai XVIII a. turėjo mokėti maždaug tiek pat čin­ šo, kiek činšininkai vokiečiai. Kai kuriuose valsčiuose činšininkų ir lažininkų mokesčių skirtumas tesudarė vidutiniškai 0,12—0,18 talerio, Įsruties apskrities Plikių (Plicken, dab. Pliken, N e s t e r o v o 39 Lucanus A. Op. cit. S. 2 1 0 ; Krug L. U e b e r L e i b e i g e n s c h a f t o d e r Erbunterth a n i g k e i t der L a n d b e w o h n e r in d e m p r e u s s i s c h e n S t a a t e n . H a l l e , 1798. S. 5 6 . Ne-: g a l i m a pritarti H . Pienui, m a n i u s i a m , k a d „ d a u g u m a k o l o n i s t ų b u v o a p g y v e n d i n t a kaip lažiniai v a l s t i e č i a i " . 2r.: Plehn H. O p . cit. Bd. 18. S. 1 1 7 — 1 1 8 . 40 Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 16, 18. 41 Goldbeck J. O p . cit. T e i l 1. S. 6 1 ; A B . Bd. 2. S. 195; Henning F, D i e n s t e und A b g a b e n . . . S . 2 1 — 2 3 , 3 1 — 3 2 . 42 Skalv/eit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens, S. 35, 175. 43 Lucanus A. Op. cit. S. 204. 44 Stadelmann R. Friedrich W i l h e l m I. . . . S. 127.

6—8141

81

raj.) valsčiaus Bibelių (Bibehlen, Pokrovskoje, — dab. gyvenvietė susidarė Bibeliams susijungus su Vaivarais (Waiwein, Novoselįe) — Gusevo raj.) kaime kiekvienas iš 11 kolonistų činšininkų n u o 1 ūbo turėjo mokėti 17 talerių, o lietuviai — po 14 talerių. Zirgupėnų (Sziigupohnen, Schirgupdnen, Dainėje, Nesterovo raj.) valsčiaus Prūsiškiuose (Piuschischken, Brianskoje, Gusevo raj.) 16 kolonistų ir 3 lietuvių ūkiai turėjo po 82 margus žemės. Pirmieji mokėjo po 21 talerį 60 grašių, antrieji, lažininkai, po 20 talerių činšo. Už kulminį ūbą šveicarams buvo nustatytas 8—10 talerių činšas. Karaliui Frydrichui II leidus, 1740 m. sugrįžę ir Balgardžio (Ballgaiden) vals­ čiaus (Tilžės žemuma) Plaušvarių (Plauschwaren) palivarke įsikūrę olandai menonitai pagal keturiasdešimčiai metų sudarytą kontrak­ tą per metus vidutiniškai mokėjo po 8 talerius 50 grašių. Gumbi­ n ė s vyresnybės ataskaitoje apskaičiuota, kad nuo 305 ūbų lažinin­ kai sumokėjo 4258 talerius, o činšininkai šveicarai — 4742 tale­ rius 4 5 . Ištikus nelaimei, vokiečiai būdavo atleidžiami nuo činšo, nemokamai gaudavo statybinių medžiagų ir p a n . 4 6 Valstiečių lažininkų ir činšininkų mokėtas činšas Mažosios Lie­ tuvos privačiuose dvaruose irgi nedaug tesiskyrė: pirmieji p e r me­ tus mokėjo 6—10 arba 15 talerių, a n t r i e j i — 1 0 — 1 4 arba 18 tale­ rių činšinių pinigų. Taigi kolonistų činšas kai kuriuose valsčiuose beveik prilygo lažininkų lietuvių bei lenkų m o k ė t a m činšui, o jun­ kerių dvaruose buvo netgi 4—8 taleriais d i d e s n i s 4 7 . Už geriausią žemę lietuvių mokesčiai neretai viršydavo pajamas 10,1 talerio, už vidutinę — 14,4 talerio, blogą — 28,7 talerio 4 8 . Ryšium su mokesčių reforma, kuria 1723 m. buvo įvestas vie­ nas, generalinis, ūbų mokestis, priklausomas nuo žemės kokybės, Prūsijos kariuomenės kavalerija, kuri iki šiol stovėdavo valstie­ čių kaimuose (kareiviai gyvendavo lietuvių sodybose ir būdavo jų maitinami), dabar buvo perkelta į miestą. Kaime ji buvo laikoma „dėl neramumų". Kavalerijos eskadronų išlaikymas atsiėjo apie 119 016 talerių, kuriuos įnešdavo beveik vien lietuviai nelaisvieji valstiečiai, nes bajorai ir kuimiškiai mokėjo vos 16 000 talerių ri­ terių tarnybos m o k e s č i o 4 9 . F. Gernė apkaltino Karaliaučiaus vy­ resnybę, kad ji nefinansavo Lietuvos deputacijos Gumbinėje siek­ dama „pakenkti Lietuvai ir ją diskredituoti" 5 0 . Kai kurie Prūsijos istorijos tyrinėtojai vokiečiai manė, kad, įvedus generalinį ūbų mo­ kestį, valstiečių prievolės sumažėjo. Pasinaudojęs gausiais a r c h y v ų duomenimis, F. Heningas nustatė, kad jos nuolat didėjo, ypač po reformos; tiktai natūrinės prievolės buvo pakeistos piniginiu mo­ k e s č i u 5 1 . Didžiausi mokesčiai (14 talerių) buvo Tilžės, o mažiausi 45

Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 113. Henning H. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 20, 4 1 , 115; Schmoller G. D i e p r e u s ­ s i s c h e K o l o n i s a t i o n . .. S. 39; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 6 2 — 2 6 3 ; Stein R. O p . cit. S. 1 0 8 — 1 1 1 , 119. 47 Bohme K. Op. cit. S. 1 1 — 1 5 ; Stein R. O p . cit. S. 3 7 3 . 48 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 1 2 . 49 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 4 9 — 5 2 ; Kopp J. Geschichte des L a n d k r e i s e s Tilsit. S. 18. 50 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. U r k u n d e n . S. 109. 51 Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 1 8 — 2 0 . 46

82

(30 grašių) Hohenšteino (Hohenstein, Olsztynek, į pietus n u o Olš­ 52 tino) a p s k r i t y s e . Kad išvengtų didelių pagalvės mokesčių, lie­ tuviai slėpė naujagimius nuo bažnyčios, krikštijo juos LDK. 1751.VII.17 ir 1778.VIII.23 nutarimais karalystės vyriausybė suma­ žino valstiečiams duoklę ir nustatė tvirtą jos dydį visame Senovės Prūsijos krašte, išskyrus dešinėje N e m u n o pusėje esančius vals­ č i u s 5 3 . Dėl to 1800 m. vidutinės lažininkų pajamos Prūsų Yluvos valsčiuje siekė 29,2, Kentšino — 4, Ostrudos — 13,3 talerio, o Ra­ gainės valsčiuje lažininkai turėjo netgi po 2,9 talerio nuostolių 5 4 . Vadinasi, lengvatos visų pirma buvo daromos ten, k u r telkėsi vo­ kiečių valstiečių diduma. Lietuviai valstiečiai nuo vokiečių skyrėsi ne tik feodalinės ren­ tos forma ir jos norma, bet ir skirtinio sklypo dydžiu. Gumbinės karo ir domenų vadyba didesnius („pilnus") valstiečių ūkius (Vollbauein VViitschait; du ar daugiau ūbų, kuriems įdirbti reikėjo bent poros arklių ir jaučių; iš tokio skirtinio sklypo valstietis pragyven­ davo, nereikėjo verstis pašaliniais uždarbiais ar amatais) dažniau­ siai skirdavo vokiečių kolonistams, rečiau — lietuviams. Lietuviš­ kuose valsčiuose buvo gausybė smulkių (Halbbauern-Stelle) lietu­ vių valstiečių ū k i ų 5 5 . Apskritai Lietuvos departamente (ypač An­ gerburgo, Lėceno, Pelenų (Pellehnen, dab. Pelenen, N e m a n o raj.) valsčiuose) dviejų ir daugiau ūbų vietinių valstiečių ūkių buvo ne­ daug. XVIII a. antrojoje pusėje pusūbininkių ir vienaūbininkių pa­ gausėjo todėl, kad junkeriai ir domenų valdytojai bei nuomininkai dalį dirbamos žemės iš lietuvių atimdavo arba juos visai nuvaryda­ vo n u o skirtinio sklypo. Dažnai antras ūbas būdavo duodamas ko­ lonistams vokiečiams, nors šie dar blogiau (ypač iš pradžių) ūki­ ninkavo ir jų skirtinės žemės neretai dirvonavo. 1764.VIII.2 Kara­ liaučiaus vyresnybė nurodė, jog iš valstiečių, turinčių tris ir daugiau ūbų žemės, reikia atimti toliau esančius sklypus ir juose kur­ ti naujas sodybas v o k i e č i a m s 5 6 . Prie N e m u n o žemupio ir į šiaurę nuo šios upės esančiuose valsčiuose v y r a v o maži ūkiai. Daugelio jų dydis buvo Vi — 3 A kulminio ūbo. Kaip rodo 1808 m. valstiečių išlaisvinimo iš baudžiavos sąrašai, iš daugiau kaip 500 Šilutės vals­ čiaus valstiečių tik 34 turėjo po 1—1,5 ūbo žemės, o 4 1 — m a ž i a u kaip po 10 margų; daugelis naudojosi 15—20, d a l i s — 1 0 — 3 0 mar­ gų sklypais 5 7 .^ Netgi su Lietuvos provincija besiribojančiuose, ta­ čiau Rytų Prūsijos departamentui priklausančiuose lietuviškuose Mielaukių (Mielaukis; Mehlauken, Zalesje, Polesko raj.), Senųjų Lapenų (Alt Lappohnen, Dačnoje, Cerniachovsko raj.). ir Želvos 52 Zakrzev/ski C. A. D i e w i c h t i g e r e n p r e u s s i s c h e n R e f o r m e n // S S F . Leipzig, 1877. Bd. 17. H. 2. S. 9; Stein R. O p . cit. S. 15, 18. 63 Haxthausen A. O p . cit. Bd. 1. S. 2 2 0 — 2 2 1 . 54 Brase K. D e r Einfluss der B a u e r n b e f r e i u n g auf d i e B e l a s t u n g der S c h a n v e r k s b a u e r n in O s t p r e u s s e n . G o t i n g e n , 1969. S. 77. 65 CaMapuH K). O. Y K a 3 . COH. T. 2. C. 2 0 5 — 2 0 6 . 56 AB. Bd. 3. S. 5 2 ; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 2 3 — 2 2 4 ; Henning F. Bauernvvirtschaft... S. 138. 57 Sembritzki J., Bittens A. Op. cit. S. 142; plg.: Hoflmann B., Hurtig T. Ost­ p r e u s s e n . Land und Leute. K o n i g s b e r g , S. a. S. 183.

83

(iki XVIII a. vidurio šis buvo Lietuvos provincijos sudėtyje) vals­ čiuose valstiečių ūkiai dydžiu skyrėsi nuo to paties d e p a r t a m e n t o vokiškųjų valsčių: pirmuosiuose vyravo pusūbininkiai. 1777 m. vokiškose srityse lažinių valstybinių valstiečių vienam ūkiui vidu­ tiniškai teko šitiek magdeburginių margų: Baigos (Honeda, Vundenava, Vuntenovė; Veseloje, Bagrationovsko raj.) apskrityje — 210, Brandenburgo ir B a r š t i n o — 1 5 2 , Š a k i ų — 1 4 8 , K e n t š i n o — 1 4 5 ir pa­ našiai. Neretai čia buvo didesnių negu 3 ūbų valstiečių ūkių, o kai k u r ištisų kaimų valstiečiai turėjo po 4 ū b u s 5 S . Nors Varmė, kaip ir Mažoji Lietuva, buvo valstietiškesnis kraštas, tačiau joje vyravo dideli ūkiai (mat iki 1772 m. V a r m ė buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės dalis); Frauenburgo (Frauenburg, lenk. Fiomboik) apskri­ tyje skirtiniai valstiečių sklypai vidutiniškai buvo 4,1, Olštino — 4, Brunsbergo — 3,3, Melzako (Mehlsack, Pienięžno) — 3,1, Vormdito (Wormditt, Oinety) — 3, Heilsbergo; (visos gyvenvietės Olštino vai­ vadijoje) — 2,9 kulminio ūbo 5 9 . Apibendrinant reikia pasakyti, kad XVIII a. pabaigoje Kara­ liaučiaus vadybos administruojamų valsčių 10 719 valstiečių (įskai­ tyti ir kulmiškiai) turėjo 2 062 825 magdeburginius margus skirtinės žemės, tai y r a vienam ūkiui vidutiniškai teko 190 margų, o Gum­ binės vadybos administruojamų valsčių 23 400 valstiečių (irgi su kulmiškiais) — 2 473 290 margų, tai yra vienam ūkiui vidutiniškai teko 106 margai. Rytų Prūsijos departamente vyravo 2—3 ūbų vals­ tiečių ūkiai, Lietuvos d e p a r t a m e n t e — pusūbiniai ir vienaūbiniai. Taigi vokiškųjų valsčių valstietis vidutiniškai turėjo beveik dvi­ gubai daugiau žemės už lietuviškųjų valsčių valstietį. Be to, ne­ reikia pamiršti, kad lietuvių žemėse vokiečiai kolonistai valdė dau­ giau žemės už lietuvius, čia ir kulmiškių gyveno gausiau, todėl lie­ tuvių skirtinės žemės vidurkis buvo dar mažesnis. Kolonizacijos me­ tais Karaliaučiaus vadybos valsčių kaimuose susikūrę dideli vals­ tiečių ūkiai liko nepaliesti net ir tada, kai valstiečiai buvo nuvaro­ mi nuo žemės: čia v y r a v o 2—3 ūbų ūkiai, sodybų su mažiau k a i p 30 ha žemės retai kur buvo, o 5—20 ha ir mažesnių sklypų vokie­ čių valstiečiai beveik n e t u r ė j o 6 0 . Privačiuose dvaruose lietuvių ūkiai dar sparčiau mažėjo. Vadinasi, nuskurdusių valstiečių lietuvių žemėse gausiai atsi­ rado ne tiek dėl XVII a. k a r ų su švedais ir Septynerių metų karo (1756—1763) su rusais, k a i p tvirtino vokiečių mokslininkai (priešin­ gai, po karų, kaip ir po marų, laisvos žemės padaugėja), bet, svar­ biausia, dėl vokiečių valdžios politikos. Prūsijos valstiečių asmeninė laisvė, jų teisė į žemę ir santykiai su ponu (Heri, Grundherr, Obeihen), galutinai išreikšti juridinė­ mis vergystės (Leibeigenschaft), baudžiavinės priklausomybės (Eigengehdiigkeit, Gutspflichtigkeit) ir paveldimo pajungimo (Erbunteithdnigkeit) sąvokomis, buvo lėtos ir nuoseklios, itin sudėtingos 58 59 60

S. 138.

84

Stein R, O p . cit. S. 8 3 , 85, 86. T e n pat. P . 8 3 — 8 6 , 3 6 3 — 3 7 1 . Baczko L. H a n d b u c h . . . Teil 2.

visų valstybinių ir visuomeninių institucijų raidos rezultatas. Dėl to Prūsijoje susiformavo juridinių normų įvairovė: sudėtinga termi­ nija, daugybė vietinių teisių (Prūsų, Kulmo, Magdeburgo ir kitų), luominių taisyklių (Landtags-Recesse) ir įstatų, įstatymų — apie valstiečius, šeimynykščius (Bauein-Gesinde, Unteitanen Eigenthums Ordnungen). Laikini nuomininkai valstiečiai (Zeitpachtbauern) dirbo bajorų ir kulmiškių ūkiuose, ypač Mažojoje Lietuvoje ir Pamaryje. J i e neturėjo ūkio paveldėjimo teisės, dažniausiai tik šešerius metus nuo­ mojo bajoro ar kulmiškio žemės sklypą. Įprastinė ir laikinoji nuo­ ma niekuo nesiskyrė. Panaši į paveldimo činšo teisę buvo paveldi­ ma nuoma (Erbpucht), sudaroma tarp asmeniškai laisvų žmonių. Sakysime, 1773 m. Kiautų valsčiuje iš Kumečio palivarko buvo su­ daryta 19 paveldimų laisvų su 2517 margų žemės ūkių, už kuriuos kolonistai sumokėjo 205 talerius. Jurgaičių valsčiuje Šnipelių 776 margų palivarkas buvo padalytas keturiems šveicarams. Paveldi­ mos nuosavybės teisėmis 20 kolonistų, kurie liko laisvi nuo visų valstietiškų prievolių, Balgardžio valsčiuje buvo išdalyti Šventainio (Schwentainen) ir Maričkiemio (Maritscbkehmen) palivarkai (40 ū b ų ) 6 1 . Paveldimai žemę laikančių daugiau buvo valstybiniuose dva­ ruose, ypač vakarinėse karalystės provincijose. Laikinų ir iki gy­ vos galvos laikytojų buvo visur, jie sudarė baudžiauninkų daugu­ mą, ypač Prūsijos lietuviškose apskrityse. Paveldimos ir laikinos ar iki gyvos galvos žemės valdymo teisės skirtumas turėjo istorinį pagrindą. Teisė iki gyvos galvos buvo vadinama Venedų teise, nes galiojo Vokiečių ordino užkariautose srityse. Paveldimąją, vadi­ namąją Vokiečių, teisę teturėjo vokiečių kolonistų p a l i k u o n y s 6 2 . Kolonizacijos metais ėmė įsigalėti ekonominė, teisinė ir tautinė lietuvių ir vokiečių valstiečių nelygybė. Patentai ir juridinės sutar­ tys, valstybės finansinė ir ekonominė bei moralinė parama kolo­ nistams sudarė palankias sąlygas formuotis atskirai vokiečių žem­ dirbių kastai. J a u vien dėl to, kad jie gavo po kelis ar keliolika laisvų nuo visų feodalinių prievolių metų (avantiūristai iš viso ven­ gė dirbti), visa padidėjusi mokesčių našta, plėšinių įdirbimas, maro padarinių likvidavimas užgulė lietuvių pečius. Be to, lietuviai iš pradžių turėjo įdirbti kolonistams skirtus sklypus. Mokslininkai skirtingai traktavo kolonistų nuosavybės teisę į jiems duotus ūkius. Gumbinės valdžia vokiečių valstiečius laikė savininkais, mažiausiai — paveldimais činšininkais. 1748.VII.12 po­ t v a r k i u ji paskelbė, jog žemės ūbai kolonistams duoti paveldimon nuosavybėn (Erb-und Eigenthūmlich zu heyen Rechten)63, tai yra kolonistai prilyginti laisviesiems valstiečiams. 1755.IV.28 potvarkiu jiems leista, sutikus Gumbinės karo ir domenų vadybai, parduoti savo ūkius, bet nebrangiau kaip už 300 talerių. Sodyba be jokių 61

Kopp J. B e i t r a g e zur Chronik. .. S. 50; Stein R. O p . cit. S. 134. Haxthausen A. O p . cit. Bd. 1. S. 2 0 5 — 2 0 8 , 2 2 6 — 2 2 7 ; Stein R. O p . cit. S. 1 1 8 — 1 2 0 , 1 2 4 — 1 2 5 ; CaMapuH K). CP. y K a 3 . c o i . T. 2. C. 207. 63 Mignat J. O p . cit. S. 99. Kad v o k i e č i ų v a l s t i e č i a i turėjo a s m e n i n ę l a i s v ę , r o d o šaltiniai; Stadelmann R. Friedrich der Grosse; plg.; Muiet E. O p . cit. S. 2 3 6 . 62

S.

20,

37;

Henning

F.

Bauernwirtschaft. ..

85

64

išlygų buvo vokiečių valstiečių n u o s a v y b ė . Dėl tos priežasties, 1808 m. pradėjus Prūsijos karalystėje naikinti baudžiavą, kolonis­ tai, remdamiesi savo senomis sutartimis su šia vadyba, atsisakė vi­ siems valstiečiams lygių nuosavybės teikimo sąlygų: esą jie yra savo ūkių savininkai. Karalystės vyriausybė Berlyne su tuo sutiko. Kolonijos nariams duotos sodybos svetimiems nebūdavo perduoda­ mos. Apie jų teisinę padėtį F. Engelsas rašė: „Kai dėl žemių į ry­ tus n u o Elbės, tai t e n tvirtai įsigalėjo vokiečių valstiečių laisvė dėl 65 kolonizacijos" (pabraukta mano. — A. M.). Kolonistai turėjo atskirą vietinę administraciją ir teismą. Jų bu­ vo negalima bausti fizinėmis bausmėmis. Nors XVIII a. Prūsijoje tokios bausmės be teismo sprendimo oficialiai buvo uždraustos, amtmonai, amstrotai ir kiti pareigūnai su lietuviais valstiečiais susi­ dorodavo ir be teismo. Įstatymas valstietį vokietį labiau už lietuvį saugojo nuo dvarininko savivalės: pirmasis, gindamas savo teises į žemę, bylinėtis ir apeliuoti galėjo į dvi instancijas ir į trečią, aukštesniąją, o antrajam j a u antros instancijos teismo sprendimas 66 buvo neapskundžiamas ir įgydavo įstatymo galią . Beje, Klaipė­ dos, Tilžės, Ragainės, Įsruties apskričių, taip pat Labguvos apskri­ ties valstiečius lietuvius, bajorus, kulmiškius teisė Įsruties teismo kolegija (įsteigta 1723 ar 1724 m. Įsruties pilyje), dar vadinama Lie­ tuvos rūmų teismu. 1781 m. ji buvo pertvarkyta- į Prūsijos krašto teismo rūmus. Mažojoje Lietuvoje vietinė administracija ir dvasininkija kolo­ nistus priėmė kaip „išrinktosios tautos" atstovus, kuriems pavesta misija germanizuoti lietuvius ir lenkus ir sukurti vieningą vokiečių naciją. Karalių įsakuose ir kitų aukštųjų Prūsijos karalystės parei­ gūnų skelbimuose, raštuose nuolatos buvo pabrėžiamas skirtumas tarp lietuvių ir vokiečių, pastarieji buvo laikomi aukštesnės kul­ tūros žmonėmis. Prūsijos valdovai niekino lietuvius, laikė juos že­ mesnės rūšies žmonėmis, skirtais vergauti vokiečiams. Vienam drau­ gui Frydrichas II rašė: „jei J ū s būtumėte čia, tai aš leisčiau J u m s pasirinkti mandagiausią lietuvę mergaitę ir gražiausią veislinę ma­ no kumelę: mergina nuo kumelės skiriasi tik tuo, kad vaikšto dviem, o anoji keturiomis kojomis. Turtingas arklių, gerai sutvarkytas ir apgyvendintas šis kraštas n e d a v ė nė vienos vienintelės mąstančios būtybės [. . . ] " 6 7 . Karaliaus nedomino M. Mažvydas, J . Bretkūnas, K. Donelaitis ir kiti lietuviai rašytojai, išgarsinę ir visos Prūsijos karalystės vardą. Lietuviai lažininkai sklypo valdymo teisėmis naudojosi iki mir­ ties, laikinai, o kartais neribotai, bet retai — paveldimai. Tai buvo nustatyta j a u XVII a. vidurio agrariniais įstatymais. Mirus valstie64 Haimjanz H. V o l k s k u n d e und S i e d l u n g s g e s c h i c h t e A l t p r e u s s e n s // NF Ber­ lin, 1936. Bd. 9. S. 19. 65 Engelsas F. V a l s t i e č i ų karas V o k i e t i j o j e . V., 1962. P. 149. 66 Mutet E. O p . cit. S. 2 3 5 ; CŪMŪPUH K). O. yxa3. c o i . T. 2. C. 2 0 7 . 67 Franz W., Kiauše E. D e u t s c h e s G r e n z l a n d O s t p r e u s s e n . Pillkallen, (s. a.). S . 8 3 ; B a r e n O . D e r Zorn Friedrichs d e s G r o s s e n ū b e r O s t p r e u s s e n / / A M . K o n i g s ­ berg, 1885. Bd. 22. S. 186. Plg.: Pakarklis P. L i e t u v i ų v o k i e t i n i m a s M a ž o j o j Lietu­ v o j . M a s k v a , 1942. P. 11.

86

čiui arba pasibaigus žemės valdymo nuomos kontraktui, jei skly­ pas būdavo išnuomotas nepaveldimai, domeno valdytojas ar pri­ vačios valdos dvarininkas sodybą galėjo perleisti k a m norėjo (daž­ n a i — vokiečiui). Sudarydamas kontraktą su kitu valstiečiu, jis tu­ 68 rėjo teisę padidinti p r i e v o l e s . Bajorų valstiečių, ypač lietuvių ir mozūrų, ekonominė ir teisinė padėtis XVIII a. buvo blogiausia. J i e buvo vadinami Leibeigene — Prūsijoje tai buvo beveik tolygu vergui. Vokiečių valdininkai ir mokslo visuomenė baudžiauninko sąvokai vartojo dar kitą, švel­ nesnę formą, labiau tinkamą domenų valstiečiams: Erbunteithanig, t a i yra paveldimai priklausomas, susietas su sklypu, su ūkiu. Vie­ nu aspektu lietuvio ir lenko valstiečio padėtis Prūsijoje buvo ge­ resnė negu Lenkijos ir Lietuvos valstybėje: jis turėjo teisę kreip­ tis į valstybės teismą; tai atsispindi ir 2emės teisyne. Pati patrimon i n ė jurisdikcija įgijo objektyvesnio teisėtumo formas. Lietuviai valstiečiai skųsdavosi karaliui ir jo ministrams. 1792 m. j a u minėtas Prūsijos oberprezidentas baronas J. Srėteris nurodė, kad jis kiekvieną dieną gaunąs lietuvių valstiečių skundų dėl kasdie­ ninio lažo, dėl vertimo įdirbti ir valdininkų žemes. Grįžęs iš ins­ pekcinės kelionės, minėtas A. Bliumentalis karaliui pranešė, kad 69 „skundai vietinei lietuvių nacijai tapo įpročiu" . 1780 m. Frydri­ chas II pareiškė nepasitenkinimą tuo, kad „paprasti žmonės" skun­ džiasi „teisingais įstatymais", rašytiniais teismo sprendimais ir pa­ kartotiniais nuteisimais. Tokių skundėjų buvo daug, todėl jiems nu­ statytos bausmės: sunkiųjų darbų kalėjimas arba k ū n o sužalojimas. Baudžiami buvo ir skundų rašytojai arba iniciatoriai. Dėl to Klaipė­ dos krašto baudžiauninkai lietuviai pakilo į organizuotą ir atkak­ lią kovą prieš feodalinę priespaudą (beje, lietuvių istorinėje litera­ tūroje ji kol kas neatspindėta). Šis judėjimas vyko visą XVIII a., dažnai reikšdamasis ginkluotais susirėmimais su kariuomene ir žan­ darais. Ypač atkakliai 1705, 1716, 1734, 1740, 1748—1750, 1775 m. kovojo ginkluoti Šilutės valsčiaus Auričių ir Vižeikių apylinkių valstiečiai 7 0 . Tarp lietuvių valstiečių sklido kalbos apie baudžia­ vos panaikinimą, todėl ir kitų valsčių valstiečiai atsisakė eiti lažą 7 1 . Antibaudžiavines idėjas kaimuose dažniausiai platino, griebėsi gink­ lo ir vadovavo kovai buvę Prūsijos kariuomenės kareiviai lietu­ viai. Slaptame rašte kabineto slaptajam patarėjui Bėmei J. Srėteris 1798 m. pranešė apie „domenų valstiečių lietuvių bruzdėjimą" 7 2 . Rytų Prūsijos ir Lietuvos departamentams paskirtas Prūsijos ka­ ralystės generalinis komisaras pareiškė, kad daugiausia bruzdėji­ mų įvyko Mažojoje Lietuvoje. Jų priežastimi komisaras nepagrįs­ tai laikė tautinį gyventojų mišrumą, tai, kad drauge gyveno vals68

CaMapuH K). <X>. YKa3. cm. T. 2. C. 2 0 7 . Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 165. Sembritzki J., Bittens A. O p . cit. S. 1 3 6 — 1 4 2 ; Gervais. N o t i z e n v o n P r e u s s e n m i t b e s o n d e r e r R ū c k s i c h t auf d i e P r o v i n z Litauen. K o n i g s b e r g , 1795. T e i l 1. S. 5 4 . 71 Rumler M. D i e B e s t r e b u n g e n zur Befreiung der P r i v a t b a u e r n in P r e u s s e n 1 7 9 7 — 1 8 0 6 // FBPG. Leipzig, 1921. Bd. 34. S. 1. 72 Sembritzki J., Bittens A. O p . cit. S. 142; Stein R. O p . cit. S. 150. 69

70

87

73

tiečiai lietuviai ir v o k i e č i a i . L. Bačka rašė, kad „Klaipėdos, Prie­ kulės ir Šilutės valsčių lietuviai dėl priešinimosi dažnai yra šmei­ žiami ir ne kartą karine jėga priversti atlikti prievoles. Yra pavyz­ 74 džių, k a d jie patys priešinosi karinei k o m a n d a i " . Vadinasi, Mažojoje Lietuvoje klasių kova stiprėjo, kartais net peraugdavo į ginkluotas lietuvių akcijas prieš monarchinę valdžią. Kartu ji įgydavo priešinimosi tautinei priespaudai formas. Kova plėtojosi lietuviškuose valsčiuose ir kaimuose. Tačiau valstiečių są­ jūdis buvo lokalinis, nekėlė reikalavimo pakeisti valstybės politi­ nę santvarką. Marksizmo-leninizmo klasikai nurodė, kad Rusijos, Prūsijos ir visos Europos feodalizmo epochos valstiečių judėjimų ideologijai būdingos monarchistinės pažiūros. J i e kovojo prieš vie­ tinius amtmonus, edelmonus, bet garbino monarchą. Apibūdindamas visuomeninius santykius Rusijoje, F. Engelsas rašė: „Rusijos liaudis, šis „revoliucionierius iš instinkto", tiesa, darė nesuskaitomus atskirus valstiečių sukilimus prieš bajoriją ir prieš atskirus valdininkus, bet prieš carą — niekuomet [...]. Priešingai, caras valstiečiui atrodo 73 žemės dievu: dievas aukštai, caras toli [ . . . ] " (pabraukta autoriaus). V. Leninas pabrėžė, kad „valstiečiai reikalavo panaikinti baudžia­ 76 vą, nesipriešindami caro valdžiai ir tikėdami c a r u " . Tai buvo bū­ dinga ir Prūsijos valstiečiams.

Reformos ir valstiečiai lietuviai J a u XVIII a. pradžioje Prūsijoje feodalizmas pradėjo irti, seni ga­ mybiniai santykiai neatitiko augančių naujų gamybinių jėgų. Eu­ ropoje plėtėsi antibaudžiavinis judėjimas. Norint pakelti žemės ūkio pajamingumą, imtasi tvarkyti teisinę ir lietuvių (drauge ir ki­ tų) valstiečių padėtį. XVIII a. pradžioje Prūsijos valstybės Slap­ tasis patarėjas K. Lubenas pasiūlė karaliui baudžiavos panaikini­ mo planą: padalyti domenų palivarkus į mažus sklypus ir juos iš­ nuomoti turtingesniems valstiečiams. Tuo siekta padidinti iždo pa­ jamas, pagyvinti ekonominį gyvenimą, pakelti gyventojų prieaugį, plėtoti kapitalistinį fermerių ūkį. Lubeno nuomone, šią žemę įdirbtų šeimynykščiai arba samdomi darbininkai. Tiems laikams pažangi reforma nebuvo realizuota. Prieš feodalinės santvarkos pagrindo — stambiosios žemėvaldos — panaikinimą, už tolesnį baudžiavos stip­ rinimą stojo feodalų klasė, ypač jos viršūnė junkeriai. Nenuosta­ bu, kad Lubenas buvo atleistas iš pareigų ir atiduotas teisti. Vietoj siūlyto palivarkų parceliavimo, valstybinių dvarų sistemos naikinimo buvo įvestas paveldimas jų nuomojimas stambiesiems junke­ riams, aukštiesiems valdžios p a r e i g ū n a m s 7 7 . Prūsijos karalystės 73

Sembiitzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S.

158—159.

78

74

Baczko L. N a n k e s W a n d e r u n g e n durch P r e u s s e n . Bd. 1. S. 154. 75 Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai. V. 1950. T. 2. P. 47; M i n . v e i k . P.108, 144, 146, 151. 76

88

KHann T.