TURINYS Pratarmė Klausimai Atsakymai
9 11 35
I. 1. 2. 3. 4.
Keturi klausimai pradžiai Ar h a r m o n i n g a v i s u ...
106 downloads
1039 Views
2MB Size
Report
This content was uploaded by our users and we assume good faith they have the permission to share this book. If you own the copyright to this book and it is wrongfully on our website, we offer a simple DMCA procedure to remove your content from our site. Start by pressing the button below!
Report copyright / DMCA form
TURINYS Pratarmė Klausimai Atsakymai
9 11 35
I. 1. 2. 3. 4.
Keturi klausimai pradžiai Ar h a r m o n i n g a v i s u o m e n ė ? (35) Ar ž m o g u s visagalis? (36) K a s y r a i s t o r i n ė s ą m o n ė ? (39) Kokią vietą Rusijos istorijoje turi užimti Lietuvos Didžioji Kuni gaikštystė? (40)
11
I I . Kaip suvokė s a v e ir pasaulį antikos žmogus? 1. K a i p a n t i k o s ž m o g u s s p r e n d ė g a m t o s ir istorijos antitezę? (41) 2. Kaip įsivaizdavo antikos žmogus pasaulį ir kokią vietą j a m e skyrė sau? (42) 3. K o k s l a i k o v a i d m u o i n d i v i d o ir v i s u o m e n ė s būtyje? (43) 4. K o k i o s b u v o istoriografijos t e o r i j o s ir t i p a i a n t i k o s laikais? (45)
11
I I I . Ką apie žmogų ir pasaulį teigė ankstyvosios krikščionybės istorijos teologija? 1 . K a i p k r i k š č i o n y b ė s u v o k ė D i e v o p a s a u l į i r ž m o g a u s pasaulį? (47) 2 . K u o skyrėsi Š v e n t o j i istorija n u o p a s a u l i e t i n ė s istorijos? (48) 3. K o k s gi b u v o m o k y m a s a p i e d v i valstybes? (49) 4. K a i p k r i k š č i o n y b ė s u p r a t o laiką? (49) 5. K a i p ji a i š k i n o r a i d o s idėją? (50) IV. Koks 1. K a i p 2. K a i p 3. K a i p V. 1. 2. 3.
12
13
Koks viduramžių istorinės minties turinys? K o k i a b u v o v i d u r a m ž i ų m ą s t y m o s i m b o l i k a ? (57) K a i p s u v o k i a m a r a i d o s i d ė j a v i d u r a m ž i ų istorijos t e o l o g i j o j e ? (59) K o k i a b u v o i s t o r i j o s p a ž i n i m o s t r u k t ū r a v i d u r a m ž i a i s ? (61)
14
V I . Kaip suvokiamas pasaulis Renesanso epochoje? 1. K a i p g a l ė t u m e a p i b ū d i n t i R e n e s a n s o e p o c h o s h u m a n i z m ą ? (63) 2 . K o k i e b r u o ž a i b ū d i n g i R e n e s a n s o p a s a u l ė j a u t a i ? (65) 3 . K a i p R e n e s a n s o e p o c h o j e s u v o k i a m a v i s u o m e n ė i r ž m o g u s ? (67)
15
V I I . Kuo praturtino istorinį mąstymą Renesanso epocha? 1. K a i p g i m ė i s t o r i n i o l a i k o s a m p r a t a ? (70) 2 . K o k i o s R e n e s a n s o i s t o r i n ė s m i n t i e s kryptys? (73)
15
V I I I . Kas nauja b u v o švietimo epochos: filosofinėje istorijoje? 1. K o k i o s m o k s l i n ė s ir m e t o d o l o g i n ė s filosofinės istorijos a t s i r a d i m o p r i e l a i d o s ? (79) 2 . K o k i e b u v o p a g r i n d i n i a i filosofinės istorijos bruožai? (80)
16
atsakymo
į
klausimą
puslapis
nurodomas
16
Kas globojo istoriją? Ar t u r ė j o g l o b ė j ą istorijos m o k s l a s ? (92) K a s v a d i n a m a s istorijos tėvu? (94) K a s s i e j o L i e t u v ą s u R o m a i r k u r i s istorikas p i r m a s i s p a m i n ė j o b a l t u s (aisčius)? (95) K ą v a d i n a m e L i e t u v o s H e r o d o t u ? (96) K u r i s L i e t u v o s istorikas ė j o p ė s č i a s iš Ž e m a i č i ų į V i l n i ų s e m t i s m o k s l o ? (99) K i e k istorija t u r i „ g i m i n a i č i ų " ? (100) P a s a k y k i t e , k a s e i l ė r a š č i o „Klio, istorijos m ū z a " a u t o r i u s . (106)
17
X I . Ar daug būta v i s u o m e n ė s raidos pakopų? 1. K o k i ą r e i k š m ę istorijos m o k s l u i t u r i a r c h e o l o g ų surasta Liusė? (106) 2 . K a i p grafiškai g a l i m a p a v a i z d u o t i v i s u o m e n ė j e v y k s t a n č i u s p r o cesus? (108) 3. K a i p p e r i o d i z u o j a m a v i s u o m e n ė s „ k ū d i k y s t ė " ? (110) 4. K a i p p e r i o d i z u o j a m a istorija? (112) 5. K a s t o j i „ l a i v i n i ų k o v o s kirviių" k u l t ū r a ? (122) 6. K a d a l i e t u v i a i p r a d ė j o a r t i ž e m ę ? (123)
18
X. 1. 2. 3? 4. 5.
požiūris į pasaulį ir žmogų b u v o viduramžiais? v i d u r a m ž i a i s b u v o į s i v a i z d u o j a m a s k o s m o s a s ? (51) v i d u r a m ž i a i s į s i v a i z d u o t a a m ž i n y b ė ir l a i k a s ? (53) b u v o ž i ū r i m a į v i s u o m e n ę ir i n d i v i d ą ? (55)
* Kiekvieno skaitmenimis.
IX. Kuo papildė istorijos mokslą X I X ir XX a.? 1. K a d a a t s i r a d o istorijos m o k s l a s ? (84) 2 . K a s istorijos m o k s l u i d a v ė d a u g i a u : i n a t e r i a i i z m a s a r i d e a l i z m a s ? (85) 3 . K u o „ p r a d ž i u g i n o " v i s u o m e n ę m a r k s i s t i n ė - l e n i n i n ė s o v i e t i n e isto riografija? (86) 4. K a s gi iš t i k r ų j ų y n a istorija? (88) 5. Ką m e s v a d i n a m e istoriografija? (89) 6. Ką m e s g a l i m e v a d i n t i d i d ž i a u s i a ž m o n i j o s istorijos u t o p i j a ? (91)
skliausteliuose
6. 7.
X I I . G e n y s margas, svietas dar margesnis 1. K a s p r i k l a u s o e k o n o m i n i a m s r e i š k i n i a m s ? (124) 2. Kokius ž i n o m e visuomenės socialinius reiškinius? 3. K a s p r i k l a u s o p o l i t i n i a m s r e i š k i n i a m s ? (131) 4. K o k i e r e i š k i n i a i y r a e t n i n i a i ? (136) 5. K a i p e v o l i u c i o n a v o v i s u o m e n ė s g i m i n y s t ė s ryšiai?
19 (130) (137)
X I I I . Truputis apie romantizmą ir p a d a v i m u s 1. K a s p a r a š ė š i u o s k ū r i n i u s ? K o k i a k a l b a j i e b u v o parašyti? (138) 2 . K u r b u v o l i e t u v i ų d i e v ų O l i m p a s ? (139) 3. Ką ž i n o t e a p i e L i e t u v o s T r o j ą ? (140) 4 . K a s b e n d r a t a r p s l i b i n o , v e l n i ų , r a g a n ų i r S u b a č i a u s gatvės Vil n i u j e ? (140)
20
X I V . Ar n e m e l a v o geležinis vilkas? 1. K o d ė l V i l n i u s b u v o įkurtas t i e s V i l n i a ir N e r i m i ? (141) 2 . K a d a V i l n i u s g a v o M a g d e b u r g o teises? (142) 3. Ką v a d i n a i m e c e c h u ? (143) 4. K a s y r a m a n u f a k t ū r a ? (144) 5. K u r X I X a. p r a d ž i o j e b u v o a n t r a s i s Paryžius? (146)
23
X V . Kaleidoskopas 1. K a s a t k l v d o į L i e t u v ą iš „ T ū k s t a n č i o ir v i e n o s n a k t i e s " p a s a k ų krašto? (147) 2. K o k i a i s k a r o l i a i s p u o š d a v o s i s e n o v ė s l i e t u v ė s ? (147) 3 . A r b u v o L i e t u v o j e v e r g o v ė ? (148) 4. K a i p S m u r g a i n y s e a t s i r a d o A k a d e m i j a ? (149) 5 . K a d a p a s i r o d ė l i e t u v i š k i p i n i g a i i r „ ž m o n i ų a š a r o s " ? (149)
23
X V I . Kokios tai gentys? Kokios tai tautos? 1. Ką ž i n a i a p i e sėlius, skalvius, n o t a n g u s , j o t v i n g i u s ir v i k i n g u s ? (150)
24
\
/
X V I I . "Justitia est fundamentam regnorum" K ą žinai a p i e : 1. „ R u s ų t i e s ą " , (154) 2. K a z i m i e r o t e i s y n ą , (155) 3. L i e t u v o s Statutą? (156) K u r i r k a d a šie t e i s y n a i b u v o sudaryti?
24
X V I I I . Karai ir mūšiai 1. K o d ė l k y l a k a r a i ir k o k i e j i e b ū n a ? (157) 2 . K a i p k r y ž i u o č i a i į s i g a l ė j o P a b a l t i j o ž e m ė s e i r k a s j u o s r ė m ė ? (159) 3. K u o p a g a r s ė j o M ė l y n i e j i V a n d e n y s 1363 m.? (163) 4. K a s į v y k o ties S a l a s p i l i u ( K i r c h h o l m u ) 1605 m.? (164) 5. Ko s i e k ė N a p o l e o n a s I 1812 m. ž y g i u o d a m a s į Rusiją? (165)
25
X I X . Dvaras — ne kaimynas, o ponas — ne brolis 1. K a i p p a s i e l g ė su v a l s t i e č i a i s d i d i e j i k u n i g a i k š č i a i ? (167) 2. K a s y r a f e o d a l i n i s i m u n i t e t a s ? (170) 3. K o k i u s m o k e s č i u s feodalai ė m ė iš v a l s t i e č i ų ? (172) 4. K o d ė l įvyksta „ a n t r a s i s į b a u d ž i a v i n i m a s " (173) 5. K a d a L i e t u v o j e p a n a i k i n t a b a u d ž i a v a ? (176) 6. Ar b u v o „'trečiasis į b a u d ž i a v i n j m a s " ? (178)
26
X X . Du bajorai — trys nuomonės
Čičins
3. K o d ė l L e n k i j o s ir L i e t u v o s v a l s t y b ė b u v o v a d i n a m a R e s p u b l i k a ? (179) 4. K o d ė l į v y k o „ I n k v i z i c i n i s " ir „ N e b y l u s i s " s e i m a i ? (185) X X I . Tas svaigus žodis laisvė! 1 . K o siekė, d ė l k o k o v o j o s u k i l ę f e o d a l i n ė s e p o c h o s valstiečiai? (185) 2. K a d a į v y k o pirmoji, t a u t i n ė r e v o l i u c i j a L i e t u v o j e ? (190) 3. K o d ė l L i e t u v o s istorijoje m i n i m a s P. B e n m o n t o - A v a l o v o v a r d a s ? (190) 4. Kuo m u m s brangūs karininkų A. Juozapavičiaus ir J. Sidaravičiaus v a r d a i ? (191) 5. K a d a į v y k o K a u n o s u k i l i m a s ? (192) 6. K o d ė l į s i g a l ė j o r a u d o n a s i s t e r o r a s SSRS? (193) 7. K a s y r a rezistencija? (194) 8. K a s p a r a š ė k n y g ą „ P a r t i z a n a i " , k o k s a u t o r i a u s l i k i m a s ? (195)
27
XXII. L a i s v ė , lygybė, brolybė! 1. K o d ė l k y l a r e v o l i u c i j o s ir k o k i o s j o s b ū n a ? (196) 2. Ar būna revoliucijos konservatyvios ir k i e k iš viso revoliucijų b u v o L i e t u v o j e ? (199)
28
X X I I I . Kaip m e s atradome patys save? 1. Ar L i e t u v o s s ą v o k a v i s u o m e t r e i š k ė tą patį? (202). 2 . K a s v a d i n a m a „ T a u t ų p a v a s a r i u " ? (203) 3 . K a s p a r a š ė p i r m ą L i e t u v o s istoriją l i e t u v i ų k a l b a i r k a s y r a p i r m o s s p a u s d i n t o s L i e t u v o s istorijos l i e t u v i ų k a l b a a u t o r i u s ? (204)
28
X X I V . Kas skaito ir rašo — d u o n o s neprašo 1. Kur ir k a d a b u v o įsteigtos pirmosios m u m s žinomos mokyklos Lie t u v o j e ? (205)
29
2. V y r i a u s i o j i L D K m o k y k l a ?
(206)
3 . K a s b u v o E d u k a c i n ė k o m i s i j a ? (207) 4. Kuris artimas Kęstučio giminaitis buvo : d e m i j o s ) rektorius? (207)
Prahos universiteto
(aka-
X X V I . Kodėl pirtis lapo Amerika? 1. K o d ė l ž m o n ė s b ė g o į u ž s i e n į
29
30 slapčia?
(211)
2. K a s s k a t i n o p o l i t i n ę e m i g r a c i j ą ? (211) 3 . K o k i o s s o c i a l i n ė s e m i g r a c i j o s p r i e ž a s t y s i r a r d a u g e m i g r a n t ų pra lobo? (212) i
• • • 26
1. K a i p k a r a l i u m i t a p o H e n r i k a s V a l u a ? (178) 2. Kas buvo „liberum veto" ir k a i p išgarsėjo Vladislovas k a s ? (179)
X X V . Kuo žymūs šie mokslininkai? 1. I g n a s D o m e i k a , (208) 2. A n g e l a s D a u g i r d a s , (208) 3. Ž y g i m a n t a s L i a u k s m i n a s , (209) 4. D a n i e l i u s K l e m a s , (209) 5. K a z i m i e r a s S k a o n a v i č i u s , (210)
4. K o d ė l pirtis t a p o A m e r i k a ? (213) X X V I I . Medžiai, muzika ir istorija 1. K o k s s e n o v ė s l i e t u v i ų š v e n t a s i s m e d i s ? (214) 2. K a s b e n d r o t a r p l a u r ų , a l y v m e d ž i o š a k e l ė s ir eglišakių? (215) 3. Kuri Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino duktė labai m ė g o m u z i k ą ? (215) 4 . K o d ė l p r a n c ū z ų t a u t o s h i m n a s y r a „ M a r s e l i e t ė " ? (215) X X V I I I . Kaip suprasti šiuos posakius; ką reiškia šios sąvokos? 1 . A r žinai, k ą r e i š k i a i r i š k u r k i l ę šie p o s a k i a i : D a m o k l o k a r d a s ; danaidžių statinė; danajų dovana; Gordijaus mazgas; prieiti H e r a k l i o s t u l p u s ; p e r e i t i R u b i k o n ą ; P r o k r u s t o l o v a ; Sizifo d a r b a s ? (215) 2. Kaip atsirado sąvokos Akademija, banicija, mauzoliejus, mecenatas, v a n d a l i z m a s ? (216)
30
31
X X I X . Žodžiai, be kurių dabar istorijos mokslas negali apsieiti 1. M e t r i k a , (218) 2. T e m a ir p r o b l e m a , (219) 3. M o k s l i n i s a p a r a t a s , (220) 4. Istoriografija, (220) 5. Š a l t i n i o n u o r o d a , (220) 6. Bibliografija. (221)
31
X X X . Truputis filosofijos 1. K a i p s u p r a s t i v i s u o m e n ė s istoriją? (221) 2 . A r g a l ė j o v i s u o m e n ė b ū t i b e t u r t i n g ų j ų i r v a r g š ų ? (223) 3 . K a s u ž t i k r i n a v i s u o m e n ė s p a ž a n g ą , k o k į v a i d m e n į j o j e a t l i e k a kartos, s o c i a l i n i a i s l u o k s n i a i , tautos? (224)
32
X X X I . „Vidutinis lietuvisi" XIX a. pabaigoje 1. K o k s b u v o „ v i d u t i n i s l i e t u v i s " X I X a. p a b a i g o j e ? (227)
33
PRATARMĖ Homines
Žmonės,
historiarum semper sunt
ignaii pueri.
n e ž i n a n t y s istorijos, lieka vaikais. •
Vargu ar galima žmogų be istorinės sąmonės ir patirties vadinti kultūringu. Bet ne vien noras būti kultū ringam turi skatinti pažinti istoriją. Nesusipažinęs su pra eitimi žmogus negali paaiškinti dabarties, suprasti, kodėl yia taip, o ne kitaip, suvokti visuomenės kaitos, numatyti bent artimiausią ateitį. Žmonija iki mūsų dienų sukaupė milžinišką išminties lo byną. Nesuklysime pasakę, kad istorijai skirta šimtai tūks tančių tomų, kuriuose surinkta nemaža tiesos krislų. Istorija ir istorijos mokslas nėra identiški dalykai. Ži nių apie praeitį kaupimas ir sisteminimas tapo istorijos mokslu tik tada, kai buvo pasitelktas statistinis lyginama sis metodas, šaltinių kritika ir pradėta racionaliai aiškinti įvykių priežastis. Galutinai istorija pasidarė istorijos moks lu tik XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje, atsiradus ra cionalizmo, romantizmo ir pozityvizmo kryptims, arba mo kykloms, kurios skirtingai aiškino istorijos pažangą. Istorijos mokslas — kultūros dalis, todėl jo pažanga su sijusi su epochos visuomenine-politine mintimi ir jis nesens ta, nors visada atsigręžęs į praeitį. Istorijos moksle, kaip ir moksle apskritai, nauji tyrinėjimai gimdo ir naujas prob lemas. Tyrinėtojai artėja prie absoliučios, viską apimančios tiesos, tačiau jos niekada nepasieks, nes tyrinėtojų išvados niekuomet visiškai tiksliai neatspindės gyvenimo realybės. Absoliuti tiesa yra mokslo antitezė. Tačiau tai, kad istorinės tiesos yra santykinės, negali paneigti pastangų pažinti savo ir kitų šalių istoriją. Be to, pradedantysis domėtis istorija privalo žinoti, kad istorinė tiesa neguli paviršiuje — ją reikia mokėti surasti. Kiekvienas pilietis pirmiausia yra kurios nors tautos ats tovas. Žmonės, nežinantieji savo tautos, savo krašto praei ties, niekuomet nesupras svarbiausių tėvynės dabarties prob lemų, niekuomet nebus tikri jos patriotai.
Svarbiausi istorijos mokslo klausimai yra „kodėl?", o ne „kas?" ir „kada?". Žmogus, norįs suprasti istoriją, turi iš siaiškinti, kodėl ir kaip kas nors įvyko, kodėl vienas ar ki tas reiškinys toks, o ne kitoks, kodėl jo raidos rezultatai tokie, o ne kitokie. Istorijos mokslas, kaip ir kiekvienas kitas, prasideda ten, kur yra kas nors neaišku, ginčytina, problemiška. O tiesos ieškojimas — visada diskusija, skirtin gų nuomonių susidūrimas. Istorijos moksle nėra abstrakčių tiesų. Visuomenės rai dos dėsnių žinojimas neatstoja realios, konkrečios visuome nės istorijos pažinimo. Tyrinėjimas, kuris neatskleidžia kon krečios epochos, konkretaus krašto ar tautos savito, nepa kartojamo kolorito,— dar ne istorijos mokslas. Istorijos pag rindinis veikėjas yra žmogus su visu savo dvasiniu pasau liu, tradicijomis, charakteriu, įpročiais ir t. t. Rašant šią knygelę, iškilo sudėtinga problema: nekarto ti vadovėlių medžiagos. Jaunajam skaitytojui bandyta išsa miau nušviesti visuomenės procesą apskritai, pateikti dau giau iniormacijos apie tuos istorijos laikotarpius, apie kuriuos yra mažiau moksleiviui prieinamos istorinės litera tūros, išdėstyti vieną kitą teorinį, t. y. istorinį iilosoiijos klausimą. Jei perskaitęs šią knygelę jaunasis skaitytojas susimąs tys, jeigu jam kils naujų minčių, klausimų ar subręs dvasi nis poreikis daugiau žinoti, jausiuosi atlikęs savo pareigą. Pirmoji šios knygos dalis (I—/X klausimų grupės) nėra lengvai suprantama jaunimui. Tačiau to specialiai nevengta. Ji turėtų sudominti ir istorijos mokytoją, nes lietuvių kal ba tokios literatūros nėra daug. Taigi norėta patenkinti ir jaunesnių, ir vyresnių skaitytojų poreikius. Pirmuosiuose skyriuose daug naudotasi M. Bargo knyga „Epochos ir žmo nės". Rašyti apie istoriją visuomet yra sudėtinga, nes istorijos mokslas nepretenduoja į galutines tiesas. Teiginių absoliu tinimas, perdėjimas veda į dogmatizmą,santykinumo per dėjimas— į reliatyvumą. Gal ne be reikalo sakoma, kad istorijos nuosprendis, įvykdytas istorijos veikėjui mirus, yra pavėlavęs? Vargu ar kas gali išsklaidyti šias nuolat istori ką lydinčias abejones. Vis dėlto šitoje minčių ir jausmų su maištyje nugali šviesa ir tikėjimas ateitimi. Tikėjimas, ku riuo gyvename visi šiomis sunkiomis mūsų tautai dienomis. AUTORIUS^
KLAUSIMAI
I. KETURI KLAUSIMAI PRADŽIAI Šie klausimai yra paties bendriausio, teorinio po b ū d ž i o . J i e t u r ė t ų n u s a k y t i s k a i t y t o j o pozicijas, p o ž i ū r į į vi s u o m e n ė j e vykstančius procesus ir reiškinius. Mokslininkas, a p i b e n d r i n d a m a s atskirus faktus, turi remtis t a m tikrais m e todologiniais principais. Vieni jų istoriką nuteikia pesimis tiškai, teigia, k a d v i s u o m e n ę v a l d o ne ž m o g a u s protas ir valia, k a d v i s u o m e n ė j e viešpatauja chaosas, vedantis žmo niją į katastrofą, susinaikinimą. Kiti istorikai lieka optimis tais, j i e tiki ž m o g a u s p r o t o j ė g a ir pergale, v i s u o m e n ė s pa žanga. Todėl pamąstykime: . * 1. Ar h a r m o n i n g a v i s u o m e n ė ? 2. Ar ž m o g u s visagalis? 3. Kas yra istorinė sąmonė? 4. K o k i ą vietą Rusijos istorijoje turi tuvos Didžioji Kunigaikštystė?
užimti
Lie
II. KAIP SUVOKĖ SAVE IR PASAULĮ ANTIKOS ŽMOGUS? A n t i k a davė pasauliui daug žymių istorikų. J ų d a r b a i v i s u o m e t d o m i n s ž m o n e s k a i p m ū s ų žinių a p i e se nąsias civilizacijas šaltinis. T i e darbai stebina nepakartoja mu pasaulio suvokimu, įžvalgumu ir savita žodine raiška. J u o s e m e s g a l i m e p a s t e b ė t i E u r o p o s istorinės m i n t i e s išta kas. Tačiau vėlesnių istorikų požiūris į antikinį palikimą n ė r a vienodas, iškyla dvi p r i e š i n g o s n u o m o n ė s . V i e n i isto rikai tai vertina neigiamai, jiems atrodo, kad antika b u v o ne istorinės, o g a m t a m o k s l i n ė s (natūralistinės) minties epo c h a , y p a č s u v o k i a n t i r a i š k i n a n t i s l a i k o k a t e g o r i j ą . O iš s a m i a u antiką tyrinėjantys istorikai tvirtina visai priešin
gai. A n o t jų, n e p a i s a n t visų n e a i š k u m ų , n e g a l i m a teigti, esą antikos ž m o g u i (pavyzdžiui, graikams) visai svetimi t a m tikri istorinės s ą m o n ė s elementai. Yra ir tokių istorikų, ku rie tvirtina, k a d graikai g a n a aiškiai s u v o k ė istorinio p a saulio sąmonę. Taigi savaime kyla klausimai: 1. K a i p antikos ž m o g u s s p r e n d ė g a m t o s ir istori jos antitezę? 2. K a i p įsivaizdavo antikos žmogus pasaulį ir ko k i ą vietą j a m e skyrė sau? 3. Koks laiko vaidmuo individo ir visuomenės bū tyje? 4. Kokios b u v o istoriografijos teorijos ir tipai an tikos laikais?
III. KĄ APIE ŽMOGŲ IR PASAULĮ TEIGĖ ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS ISTORIJOS TEOLOGIJA? Pirmosios krikščioniškos bendrijos ir plintanti krikščionybė liudijo, k a d prasidėjo antikoje viešpatavusios filosofijos ir e t i k o s krizė. IV a. p r a d ž i o j e , k a d a p e r s e k i o j a m a i r u j a m a k r i k š č i o n y b ė t a p o oficialiai pripažintu k u l t u ir ė m ė vyrauti R o m o s imperijoje, pasikeitė ne tik Bažnyčios statusas, bet ir jos ideologijos funkcijos. R o m o s žlugimo epocha, pilna sukrėtimų ir tragizmo, la bai sustiprino istorinę s ą m o n ę , n e s t u o m e t u v y k o aštri sa kytinė ir rašytinė diskusija dėl R o m o s imperijos žlugimo priežasčių ir tų nelaimių, kurias patyrė visuomenė. Supran tama, krikščioniškiesiems mąstytojams ir rašytojams ši ak tuali p r o b l e m a n e g a l ė j o n e r ū p ė t i . Šis lyg ir aiškus klausi m a s b u v o apgaubtas t a n k i u mistikos šydu. Senųjų t i k ė j i m ų šalininkai teigė, k a d R o m a — pasaulio valdovė — žlugo, n e s j ą a p l e i d o s e n i e j i d i e v a i - — m i e s t o s a u g o t o j a i . I m p e r i j o s žlu gimas sukrėtė ir krikščionis, nes griuvo imperija, turėjusi skleisti pasauliui krikščionybę. Šv. A u g u s t i n a s (354—430) v e i k a l u „ A p i e D i e v o v a l s t y b ę " p a n e i g ė s e n ų j ų t i k ė j i m ų ša lininkų priekaištus krikščionims, esą R o m a žlugusi todėl, k a d b u v ę užmiršti senieji dievai ir tai sukėlę jų p y k t į ir kerš tą. N e i g d a m a s š i u o s k a l t i n i m u s , šv. A u g u s t i n a s i š e s m ė s at sakė ir į bendresnį klausimą: ką n a u j o atnešė krikščionybė Europos tautų istorinei sąmonei. .12
Šv. A u g u s t i n o v e i k a l a s p e r v i s u s v i d u r a m ž i u s b u v o la b a i gerai vertinamas. J a m e išdėstyta krikščioniška istorijos idėja turėjo visuotinį pripažinimą. Stabmeldiškos istorinės s ą m o n ė s kritika p r a s i d ė j o n u o k o s m o l o g i j o s (pasaulio tvar kos) problemų. T a d pabandykite atsakyti į klausimus: 1. K a i p krikščionybė suvokė Dievo pasaulį ir žmo gaus pasaulį? 2. K u o skyrėsi Šventoji istorija n u o pasaulietinės istorijos? 3. K o k s gi b u v o m o k y m a s apie dvi valstybes? 4. K a i p krikščionybė suprato laiką? 5. Kaip ji aiškino raidos idėją?
IV. KOKS POŽIŪRIS Į PASAULĮ IR ŽMOGŲ BUVO VIDURAMŽIAIS? Ž l u g u s V a k a r ų R o m o s i m p e r i j a i , d i d e l ė j e j o s te ritorijoje susiklostė keletas n a u j ų etnopolitinių bendrijų, v a d i n a m ų j ų „barbarų karalysčių". E u r o p o s istorijos arealas smarkiai prasiplėtė, pasislinko ir gyvenimo centras. Iškilo ne vien F r a n k ų valstybė vakaruose, bet ir Bizantija, ir Ki j e v o Rusia rytuose, susiklostė nauji politiniai centrai Rytų i r V i d u r i o E u r o p o j e , B r i t a n i j o j e i r kt. T a i g i k o n t i n e n t o is t o r i n ė e r d v ė p r a s i p l ė t ė i r v i s u o m e n ė s n e b e t e n k i n o n e i at g y v e n u s i antikos vergvaldystė, nei b a r b a r ų tautose vyra vusi gimininė v i s u o m e n i n ė s organizacijos forma. V a k a r ų Europa p a m a ž u darėsi feodalinė. Pagrindine naujos epochos g a m y b i n e klase tapo savo ūkiuose dirbantys valstiečiai. Jų darbas l ė m ė Europos atgimimą. D a u g ė j o gyventojų, jie pa sklido naujuose plotuose, kur anksčiau plytėjo miškai ir dykvietės. Atgimė antikos miestai, pagyvėjo prekių mainai, prekybinių kelių sankryžose ėmė augti nauji miestai — ama tų ir prekybos centrai. Visus šiuos procesus skatino kylanti karališkoji valdžia, stiprėjanti politinė centralizacija, mažė jantys tarpusavio vaidai, antpuoliai, plėšimai. G a l ų gale susiklostė feodalinė ideologija, kurios bran duolys buvo luomiškumo idėja: visuomenė n u o apačios iki viršaus t a p o griežtai hierarchiškai organizuota. V i d u r a m ž i ų pasaulėjautos formavimasis — ilgas ir drama tiškas procesas, nes pasaulėjautą formavo labai skirtingų ir net prieštaringų k o n c e p c i j ų šaltiniai, t e k o „suderinti" an tikos racionalizmo elementus su stabmeldystės misticizmu ir 13
evangelijos teologija. Šis procesas pasibaigė X I I a., k a i šv. A u g u s t i n o d o k t r i n a d a r t e b e b u v o gyva, o k r i k š č i o n y b ė dar n e b u v o tapusi užbaigta teologine sistema. Mąstant apie tuos dalykus, kyla klausimų, atsakymus į kuriuos turime rasti, j e i n o r i m e suprasti v i d u r a m ž i ų ž m o g ų : 1. K a i p viduramžiais buvo įsivaizduojamas kos mosas? 2. Kaip viduramžiais įsivaizduota amžinybė ir laikas? 3. K a i p b u v o žiūrima į v i s u o m e n ę ir individą?
V. KOKS VIDURAMŽIŲ ISTORINĖS MINTIES TURINYS? Krikščionybė iš esmės pakeitė antikos žmogaus p a s a u l ė j a u t ą : radikaliai pasikeitė požiūris į istoriją, baigė si e p o c h a , k a i istorija ir g a m t a , istorinis ir fizinis l a i k a s b u v o tapatinami. Į istoriją imta žiūrėti kaip į objektyvų, n u o asmenybės nepriklausomą procesą. N u o to laiko krikš čioniška istorijos idėja bent iki XVII a. pabaigos tapo vie nu iš europinę civilizaciją formuojančių elementų. Pasaulio sukūrimas — pirmoji n u o d ė m ė — atpirkimas — „būsimas ant rasis Kristaus a t ė j i m a s " — štai tie svarbiausi įvykiai, j u n giantys laiko grandinę. Viduramžių žmogaus požiūriu tai reiškė tiesioginį su istorija nesusijusių j ė g ų įsikišimą į žmo nijos istoriją. T i k v i e n u a t v e j u ž m o g u s galėjo pasirinkti: tokią gali m y b ę kūrėjas suteikė pirmiesiems ž m o n ė m s . A d o m a s ir Ie va pasirinko nuodėmę. N u o to laiko viską lėmė Aukščiau siojo valia. Ankstyvosios krikščionybės idėjos sukūrė p i r m ą universalią „Pasaulio istorijos" chronologiją, ir žmogaus pro tas n e b e j a u t ė milžiniškų p l a n e t ų j u d ė j i m ų įtakos, kuriai jis įsivaizdavo esąs pavaldus antikos laikais. Buvo sutelktas dėmesys į griežtai apribotą laiką ir erdvę. N o r ė d a m i geriau atskleisti to m e t o istorinę mintį, suformuluokime tokius klausimus: 1. K o k i a b u v o v i d u r a m ž i ų m ą s t y m o simbolika? 2. K a i p s u v o k i a m a raidos idėja v i d u r a m ž i ų isto rijos teologijoje? 3. K o k i a b u v o istorijos pažinimo struktūra vidur amžiais?
VI. KAIP SUVOKIAMAS PASAULIS RENESANSO EPOCHOJE? Kokios priežastys X I V — X V a. „pabudino protus" ne tik Italijoje, bet ir kitose E u r o p o s šalyse? K a s p a s k a t i n o krikščionis nukreipti žvilgsnius į pagonišką antiką, atgai vinti „mirusius dalykus" ir pradėti ieškoti „naujo D a n g a u s ir naujos Žemės"? Galų gale — kuo pastarasis Atgimimas skyrėsi n u o „XII a. Atgimimo"?.. Ir dar daugelis kitų klau s i m ų gali kilti ne tik tam, kuris p r a d e d a pažintį su R e n e sansu, bet ir tam, kuris specialiai domisi šiuo laikotarpiu a r j į tyrinėja, n e s d a u g k a s iki šiolei n ė r a p a k a n k a m a i aiš ku. Žinoma, šio skyrelio uždavinys ne išspręsti nurodytas o r o b l e m a s , o tik p a m ė g i n t i atsakyti į tris k l a u s i m u s : 1. Kaip galėtume apibūdinti Renesanso epochos humanizmą? 2. Kokie bruožai būdingi Renesanso pasaulėjau tai? 3. Kaip Renesanso epochoje suvokiama visuome nė ir žmogus?
VII. KUO PRATURTINO ISTORINĮ MĄSTYMĄ RENESANSO EPOCHA? Yra pripažinta, k a d naujųjų laikų istorinis mąsty m a s gimė Renesanso epochoje. Vadinasi, nuo to laiko žmo g u i p i r m ą kartą atsivėrė istorinė perspektyva —- istorinio lai k o gylis. H u m a n i s t a i suvokė, k a d e s a m a s k i r t u m ų t a r p įvai rių laiko atkarpų. Pripažindami, k a d visa ko galutinė priežastis yra Dievas, jie vis rečiau a k c e n t u o d a v o J o va lią, į v y k i ų t i e s i o g i n i ų p r i e ž a s č i ų i e š k o d a m i p a č i o j e istori joje. K u r d a m i n a u j ą istorijos paaiškinimo schemą, jie kūrė s e k u l i a r i z u o t ą (pasaulietinę) ir h u m a n i s t i n ę istorijos filoso fiją. J ų i s t o r i š k u m a s b u v o p r a g m a t i n i s , t . y . j ų s u v o k i a m o s istorijos paskirtis b u v o tarnauti p r a k t i š k i e m s tikslams ir rei kalams, teikti žmonių veiklai pavyzdžių ir p a m o k y m ų . Taigi kyla klausimas: 1. K a i p gimė istorinio laiko samprata? 2. Kokios R e n e s a n s o istorinės minties kryptys?
VIII. KAS NAUJA BUVO ŠVIETIMO EPOCHOS FILOSOFINĖJE ISTORIJOJE? Septynioliktasis amžius pradėjo naują istorijos e p o c h ą — k a p i t a l i z m o istoriją. X V I I a. v i d u r i o Anglijos bur žuazinė revoliucija, pirmoji „europinio m a s t o " revoliucija, sudarė sąlygas kapitalistiniam g a m y b o s b ū d u i įsigalėti. E k o n o m i k o s srityje tai skatino feodalinių santykių iri mą kaime, politikoje -— „senojo" absoliutizmo išsigimimą. X V I I a. įvyko m o k s l o ir p a s a u l ė ž i ū r o s revoliucija. Į dvasinį g y v e n i m ą skverbiasi racionalizmas, buržuazinės, li beraliosios idėjos, X V I I I — X I X a. sukrėtusios Europą, kyla buržuazinės revoliucijos. Formuojasi naujas, Švietimo epo chai b ū d i n g a s , istorinio m ą s t y m o tipas — „filosofinė istori ja". O dabar p a b a n d y k i m e atsakyti į keletą klausimų: 1. K o k i o s m o k s l i n ė s ir m e t o d o l o g i n ė s filosofinės istorijos atsiradimo prielaidos? 2. Kokie buvo pagrindiniai filosofinės istorijos bruožai?
IX. KUO PAPILDĖ ISTORIJOS MOKSLĄ XIX IR XX a.? K a i p j a u rašyta ankstesniuose skyreliuose, ž m o nės n u o senų senovės stengėsi palikti ainiams žinių apie savo reikšmingiausius d a r b u s ir žygius, išdėstyti s a m p r a t ą apie Pasaulį ir Visatą, norėjo, k a d jų gyvenimas n e n u g r i m z tų į užmarštį, jiems rūpėjo pasidalyti patirtimi su būsimo mis kartomis. Sukauptos žinios b u v o iškalamos akmenyje, įbrėžiamos molyje, hieroglifais įrašomos papiruso ritiniuo se, o v ė l i a u — ir s p a u s d i n t o s e k n y g o s e . B e t i s t o r i j o s m o k s lo tuo m e t u dar nebuvo. Jis susiformavo vėliau, praėjęs antikos, a n k s t y v o s i o s krikščionybės, v i d u r a m ž i ų ir kt. eta pus. Per tą laiką keitėsi Visatos, žmonijos bei istorijos sam prata, jos aiškinimas, metodologiniai kriterijai. M i e l a s skai tytojau, p a b a n d y k atsakyti į šiuos klausimus: 1. K a d a atsirado istorijos mokslas? 2. K a s istorijos m o k s l u i davė daugiau: materia lizmas ar idealizmas? 3. K u o „pradžiugino" visuomenę marksistinė-len i n i n ė sovietinė istoriografija?
4. K a s gi iš tikrųjų yra istorija? 5. Ką m e s v a d i n a m e istoriografija? 6. Ką m e s galime vadinti didžiausia žmonijos is torijos utopija?
X. KAS GLOBOJO ISTORIJĄ? Istorija, k a i p ir k i e k v i e n a s mokslas, n e a t s i r a d o savaime. Jį kūrė įvairių epochų, įvairių valstybių ir tautų m o k s l i n i n k a i istorikai. Pavyzdžiui, p i r m ą j ą „Lietuvos isto riją" lotynų kalba parašė istorikas A. Kojelavičius-Vijūkas (1609—1677), m o k ę s i s ir dirbęs Vilniaus universitete. „Lie t u v o s ir R u s i j o s istoriją iki u n i j o s su L e n k i j a " X I X a. pir m o j e p u s ė j e p a r a š ė V i l n i a u s universiteto profesorius, isto rikas J. Lelevelis (1786—1861), o devynių t o m ų „Lietuvių tautos istoriją" lenkų kalba — istorikas m ė g ė j a s T. N a r b u tas (1784—1864). Pirmąją „Lietuvos istoriją" lietuvių kalba parašė S. Dau kantas (1793—1864)). Tačiau, n o r i n t parašyti „Istoriją", r e i k ė j o ne tik žinių, pasirengimo, bet ir lėšų pragyvenimui, p a l a n k i ų sąlygų. Antraip istorikas atsidurdavo emigracijoje, jo darbai būda vo sunaikinami arba paskelbiami tik po mirties. Visa tai gerai suprato j a u antikos mąstytojai ir istorijos tyrinėtojai. T a č i a u jie, k a i p ir visi to m e t o piliečiai, n e p a p r a s t a i tikėjo dievais. Dievų būta įvairiausių: gerų ir blogų, teisingų ir neteisingų, piktų ir geraširdžių, gundančių, viliojančių, klas tingų ir t. t. T o d ė l tais laikais ž m o n ė s stengėsi O l i m p e * susirasti gerą, p a l a n k ų D i e v ą arba mūzą, t. y. savo globė ją. T u r ė j o savo m ū z ą globėją ir istorija. G l o b o t i m e n u s ir mokslą, be dievų ir mūzų, galėjo ir „tėvas", t. y. mecenatasarba solidarūs bendraminčiai. T a d p a b a n d y k i m e atsakyti į keletą klausimų apie globė jus, „tėvus", istorikus... 1. Ar turėjo globėją istorijos mokslas? 2. K a s v a d i n a m a s istorijos tėvu? 3. K a s siejo Lietuvą su R o m a ir kuris p i r m a s i s p a m i n ė j o b a l t u s (aisčius)?
istorikas
* Pats a u k š č i a u s i a s (apie 3000 m) k a l n ų m a s y v a s S i a u r ė s G r a i k i j o j e . . Graikų mituose Olimpas vadinamas šventu kalnu, dievų buveine, kur gyvena vyriausias d i e v a s D z e u s a s i r k i t i g r a i k ų d i e v a i . 2. Š i m t a s i s t o r i j o s m į s l i ų
4. Ką vadiname Lietuvos Herodotu? 5. Kuris Lietuvos istorikas ėjo pėsčias iš Žemai čių į Vilnių semtis mokslo? 6. K i e k istorija turi „giminaičių"? 7. Pasakykite, k a s yra šio eilėraščio autorius: Klio *, istorijos m ū z a Pučia vėjas N u o karalių N u o lieknų N u o baroko
n u o piramidžių, i r n u o pilių, kaip ietys bažnyčių, riebių gėlių.
O, kokia graži Istorija! Miršta rėmuose galvos dožų. Meldžias raidės ant akmenų. Virpa k v a p a s vystančių rožių, Tirpsta aidas karo dainų. K a i p l a v o n i n ė k v e p i a Istorija. V a l d o šalį galingas vyras. S u k a girnas juodi vergai. Teka kraujas, nuodai ir vynas. Skamba kardas ir pinigai. Aš d r e b u skaitydamas Istoriją. O sena prostitutė Klio P a r d a v ė j a vartotos tiesos, N e i nuodų, nei kardų nebijo, Tiktai bijo saulės šviesos.
XI. AR DAUG BUTA VISUOMENĖS RAIDOS PAKOPŲ? Istorija — tai visuomenės kelias j pažangą. Tačiau "vaizduoti šį k e l i ą k a i p tiesę, v i e n k a i p progresą, g a l i m e tik pačia bendriausia prasme. Iš tikrųjų taip nėra, nes visuo m e n ė s raida — labai sudėtingas reiškinys, kurio kreivė tai kyla, tai krinta, tai visai susiraizgo. Vyksta n u o l a t i n i a i konf* D a b a r k a l b i n i n k a i s i ū l o v a r t o t i formą
„Klėja".
liktai, vertybių p e r k a i n a v i m a s , krizės. N a u j a b e v e i k visuo m e t ir visur gimdo atkakli ir negailestinga kova. Ž m o n i ų istorija prasidėjo tuomet, kai žmogus, sąmonin ga ir tikslingai veikianti būtybė, išsiskyrė iš gyvūnijos p a saulio. Ž m o n i j o s k e l i ą s u d a r o kelios didelės p a k o p o s , va dinamos epochomis: pirmykštė b e n d r u o m e n ė , vergovė, feo dalizmas, kapitalizmas ir postkapitalistinė visuomenė. D a r visai neseniai buvo k a l b a m a ir rašoma apie socializmą — naują „socialinę ekonominę formaciją". Bet dabar m e s j a u žinome, k a d tai ne nauja, aukštesnė formacija ar žmonijos istorijos pakopa, o tik utopinis eksperimentas, turėjęs n e paprastai tragiškų padarinių, iš tiesų grąžinęs v i s u o m e n ę į baudžiavos ar net vergovės laikus. Štai
keletas klausimų apie visuomenės raidos pakopas: 1. K o k i ą reikšmę istorijos mokslui turi archeolo gų surasta Liusė? 2. K a i p grafiškai galima pavaizduoti v i s u o m e n ė j e vykstančius procesus? 3. Kaip periodizuojama visuomenės „kūdikystė"? 4. K a i p p e r i o d i z u o j a m a istorija? 5. Kas toji „laivinių kovos kirvių" kultūra? 6. K a d a lietuviai pradėjo arti žemę?
XII. GENYS MARGAS, SVIETAS DAR MARGESNIS... Ž m o n i ų visuomenė labai sudėtinga. Ji nuėjo ilgą kelią n u o pirmykščių kolektyvų per vergovę, feodalizmą, į postkapitalistinę visuomenę. Iš gamtos vergo žmogus tapo j o s š e i m i n i n k u tiek, k i e k leidžia s u k a u p t o s žinios, pasiek tas plėtotės lygis. Epochos keičiasi. T a č i a u materialinė gamyba, socialinė visuomenės struktūra pasikeičia ne iš karto. Netolygiai plė tojasi ir atskiros tautos, šalys, valstybės. D a r ir šiuo m e t u m ū s ų planetoje yra teritorijų, k u r ž m o g u s netoli t e n u ž e n g ė n u o pirmykštės b e n d r u o m e n i n ė s epochos. G a u s u valstybių, kuriose t e b ė r a įvairių feodalizmo liekanų. Be to, net ir aukš tą raidos p a k o p ą pasiekusiose šalyse e s a m a praeities re liktų. Pasaulyje vienu m e t u rasime išsivysčiusių ir atsilikusių šalių, labai tirštai a p g y v e n d i n t ų teritorijų ir d y k u m ų , d i džiųjų valstybių ir valstybių n y k š t u k i ų . Visi šie ir kiti pa-
•našus r e i š k i n i a i g a l i b ū t i t y r i n ė j i m o o b j e k t u , v e r t u i r t y r i nėtojo, ir skaitytojo dėmesio. Apskritai v i s u o m e n ė s gyve n i m e g a l i m a išskirti p e n k i a s d i d e l e s reiškinių grupes. 1. Kas priklauso e k o n o m i n i a m s reiškiniams? 2. K o k i u s ž i n o m e v i s u o m e n ė s socialinius reiški nius? 3. Kas priklauso politiniams reiškiniams? 4. Kokie reiškiniai yra etniniai? 5 . K a i p e v o l i u c i o n a v o v i s u o m e n ė s g i m i n y s t ė s ry šiai?
XIII. TRUPUTIS APIE ROMANTIZMĄ IR PADAVIMUS X I X a. p r a d ž i o j e V o k i e t i j o j e susiformavo litera tūrinė r o m a n t i z m o kryptis. R o m a n t i z m a s paplito ir kituose kraštuose, susilaukė nemažai pasekėjų: A. Mickevičius, V . H u g o , M . G o r k i s i r kt. R o m a n t i k a i b u v o A . B a r a n a u s k a s , Maironis ir daugelis kitų XIX a. antrosios pusės lietuvių tautinio sąjūdžio literatų. R o m a n t i z m u i būdingas stiprios asmenybės kultas. Ž m o gus — tai m a ž a visata, m i k r o k o s m o s a s . J i s visai nepriklau s o m a s n u o g y v e n i m o sąlygų, j o galimybės neribotos. T o k i a a s m e n y b ė , esą, gali išspręsti socialines ir kitas ž m o n i j o s problemas, sukurti žmonių santykių harmoniją, gyventi vien savo karštos širdies gyvenimu. R o m a n t i k a i ieškojo absoliu čių, visuotinų, a m ž i n ų idealų, skelbė savo n e r a m i o s jaunys tės pranašystes, garbino aistrą ir kūrybinę fantaziją. Dau geliui atrodė, k a d žmogaus vertas gyvenimas ateis tuomet, kai bus išlaisvinta pavergta Tėvynė, suteiktos ir ginamos pilietinės laisvės, įgyvendinti kiti didingi idealai, o darbas taps kūryba. Taigi romantikų idealuose būta nemažai visuomeninės utopijos elementų. R o m a n t i k a i p a k i l i a i i r e m o c i n g a i a p d a i n a v o g a m t ą , ža vėjosi j o s grožiu ir p o e t i z a v o ž m o g a u s ryšį su ja, g a r b i n o j a u s m ų į t a m p ą , s v a j i n g u m ą , ilgesį... O dabar pateikiame eilėraštį „Miškų Karalaitei — Lietu vai" ir veikalo „Žemaitijos atsiminimai" ištraukas.
20
MIŠKŲ
KARALAITEI — LIETUVAI
Užkerėtam sapne, o M i š k ų Karalaite, T i e s l e m t i n g a v e r p s t e t u s ė d ė j a i tyli, Ji kaip bitė darbšti dūzgė ilgesio gaidą,— T a i t o d ė l i r d a i n a k a i p n a k t u ž ė gili. Tu aušrinę į savąją dainą įpynei Ir griaustinį, ir s a u l ę įliejai į ją, N u o vaikystės matei žaibo raštą auksinį,— T a i todėl šitaip spindi ir tavo svaja. Iš galingo k a m i e n o pradžią p a ė m e i savo, Pakilai tarsi vaikas į bokštą aukštai, Ąžuolų pasiklausę, senoliai dainavo,— Ar ne jų tavyje išminties atšvaistai? B u v o tavo kuodelis m i g l ų susivėlęs, Bet išaudei tu a m ž i a m s ugningus kelius, S e n o s e g l ė s š l a m ė j o , u ž b u r d a m o s sielą, S a v o paslaptį liejo į vyzdžius, į žalius. O, tos akys, k u r paslaptį šventąją saugo, Teliepsnoja per amžius ugnis jų ramiai. Su tavim, Karalaite, širdim aš suaugau, K o k s gilus tavo balsas žalio m i š k o gelmėj. Kas švelniau, nei pavasarį miško pievytė? Kas stipriau n e g u a u k u r o švento kerai? Kas labiau pranašingas, nei balsas gegutės? Verksmas J ū r ų Karaliaus — drėgni gintarai? Ir lietuvių senovinę skambiąją dainą M a n p r i m i n s t a v o tirštas saldusis m e d u s . Tarsi paukščių giesmė ji bekraštė atšlaimuos, Ir j o s garsas — lyg skrydis arų išdidus. T a i p per ilgus metus kilo tavo šventovė, Ir n e n y k s t a įmūrytų plytų galia. O M i š k ų Karalaite, tikroj tu tvirtovėj. Pildos norai tavi. T o k i a saulės valia. „Puikios, gėlėtos, žavingos pakrantės N e m u n o , Lietuvos upių kunigaikščio, kuris visoje puikybėje ir garbėje oriai plaukia, tarsi j a u s d a m a s savo garbingumą, savo n e n u g i n č i I < 1111. į s e n o v i š k u m ą . Ž v e l g d a m a s Į j o m ė l y n u s v a n d e n i s , t a riesi m a t ą s praslinkusių a m ž i ų pėdsakus, tariesi persikeliąs į a n u o s l a i k u s , kai t i e k b u v o į v y k i ų . I š t i k r o , k o k i ų t i k įvy kių l i u d i n i n k u n e b u v o š i u p ė ! K o k i o s k a r i a u n o s p e r j ą n e persikėlė! N u o kieno kraujo jos vandenys neparaudo! Be ne vieną k.iria p e r p l a u k ė ją k r y ž i u o č i a i , o n u s i a u b ę n u n i o 21
k o j ę u g n i m i i r k a r d u l i e t u v i ų k a i m u s , s u g a u s i u g r o b i u ar, visiškai sutriuškinti, su k e r š t u širdyje, su p r a k e i k s m u lūpo se grįžo atgal! Ne kartą tose apylinkėse, tose p a k r a n č i ų uo l o s e a i d ė j o šaižus v o k i e č i ų šūksniai, i r n e k a r t ą j o s e atsi m u š ė skardus žemaičių rago balsas, s ė d a m a s b a i m ę priešo būriuose. Š i a n d i e n čia tylu, r a m u : r a m i a i teka N e m u n o van d e n y s , o j o p a k r a n t ė s e s k a m b a d a r b š č i ų ž v e j ų [...] b a l s a i . O B a l t i j o s j ū r a ! S u k o k i u s u s i j a u d i n i m u , s u k o k i u su sižavėjimu p i r m ą kartą žvelgiau į Tave! Kokia tu didelė, kokia puiki m a n atrodei! Bet j u k tavo v a n d e n y s nėra viso p a s a u l i o v a n d e n y s , j u k tu, p a l y g i n u s s u b e g a l i n i o v a n d e n y n o plotais, tokia pat m a ž u t ė kaip ir aš prieš tave. Visa tat gerai žinojau, bet niekas negalėjo m a n ę s atžavėti. Su užsidegimu ir su kažin kokia n e s u p r a n t a m a m e i l e sveiki n a u t a v e ! O , k a i p d a u g a p i e t a v e s a v o j a u n y s t ė j e e s u gir dėjęs! A t s i m e n u savo vaikystės valandėles, k a d a auklės pa sakos apie tave, apie tavo karalienę, apie sirenas, apie gintaro rūmus tavo gelmėse žadino sieloje paslaptingą susižavėjimą, o prieš akis kilo tūkstančiai viliojančių pa veikslų. [...] T a v o t a i v a n d e n y n e s e n a i s , l a b a i s e n a i s l a i k a i s , k a i p sa ko liaudies padavimas, gyveno tūkstančiai deivių. Tada joks ž m o g u s n e g a l ė j o prisiartinti prie t a v o kranto, n e s j a m grė s ė p a v o j u s b ū t i a p k a l i n t a m j ū r o s d u g n e . [...] Patinka m a n žiūrėti į tave, Baltija, k a d a tu audringa, k a d a tavo b a n g o s tarytum milžinai iškyla iš gilumos, virsta dangų remiančiais kalnais, viena po kitos kaip nesuskaito m o s k a r i a u n o s eilės lekia, u ž l ū ž t a i r s u b a i s i u t r i u k š m u , įnir tusios iš nevilties, k a d negali toliau pasiekti, dūžta, užlie d a m o s milžinišką pakraščio s m ė l y n o plotą, ir strėlės greitu mu grįžta atgal, tarsi p a b ū g u s i o s b a u s m ė s už savo šėlimą. M ė g s t u žiūrėti į tave, jūra, naktį, k a d a a u d r a išjudina tavo gelmes: tada putoj i, svaidai įsiutusias savo vilnis, k a u k i ir aukštai išmeti savo b a n g ų karčius, tarsi n o r ė d a m a susibi čiuliauti su d u n d a n č i u virš tavęs griausmu, su blyksinčiais žaibais, su debesimis, k u r i e tarsi milžiniški k u p r a n u g a r i a i slenka pilku dangumi..." Štai ir pirmoji mįslė: 1. Kas parašė šiuos kūrinius? Kokia kalba jie bu vo parašyti? Visus senovės miestus, tvirtoves, senas valstybes, tautas gaubia legendos, padavimai. Yra legendų ir apie lietuvių kilmę, įvairias vietoves. Garsios legendos apie J ū r a t ę ir Kas-
tytį, N e r i n g ą , Birutę... T a č i a u d a b a r m u s d o m i n a n e jos, o > l e g e n d o s a p i e V i l n i a u s m i e s t ą . T a i p a s a k o j i m a i a p i e Bokštokalną, kurio urvuose, p a s a k p a d a v i m o , gludi milžiniški pra keikto didiko turtai, apie Lizdeiką, Vaidilutę, Barboros šmėk lą, k a r v e d ž i o M y k o l o K a z i m i e r o P a c o p a s t a t y t ą šv. Petroir Povilo bažnyčią, Panerių kalvose paslėptus N a p o l e o n o 1 iždo turtus, vaiduoklius D o m i n i k o n ų bažnyčios p o ž e m i u o se ir daugelis kitų. Daugelį legendų skaitytojas tikriausiai yra girdėjęs ar ba skaitęs ir todėl j a m n e b u s s u n k u įminti šias mįsles: 2. Kur buvo lietuvių dievų Olimpas? 3. Ką žinote apie Lietuvos Troją? 4. K a s b e n d r a tarp slibino, velnių, r a g a n ų ir S u bačiaus gatvės Vilniuje?
XIV. AR NEMELAVO GELEŽINIS VILKAS? Visi žinome Lietuvos metraštyje užrašytą l e g e n d ą a p i e G e d i m i n o s a p n ą i r g e l e ž i n į vilką... 1323 m e t a i — tai n e Vilniaus miesto, o sostinės pirmojo p a m i n ė j i m o data. Skai tytojai, m a n a u , yra girdėję ir l e g e n d ą apie pilies statybą, kuriai lietuvės motinos, didžiai m y l ė d a m o s savo Tėvynę, buvo pasiruošusios paaukoti vienintelį sūnų ar dukrą. Ta čiau dievams tereikėjo laukinių gėlių puokštės! O dabar pabandykime atsakyti į keletą klausimų: 1. K o d ė l Vilnius b u v o įkurtas ties Vilnia ir N e rimi? 2. K a d a Vilnius g a v o M a g d e b u r g o teises? 3. Ką vadiname cechu? 4. Kas yra manufaktūra? 5. K u r XIX a. pradžioje buvo antrasis Paryžius?
XV.
KALEIDOSKOPAS
Istorijoje g a u s u įvairiausių įvykių, faktų, gyve nimu p.inidoksų... 1. K a s a t k l y d o į L i e t u v ą iš „ T ū k s t a n č i o ir v i e n o s nakties" pasakų krašto? 2. Kokiais karoliais puošdavosi senovės lietuvės?
3. Ar buvo Lietuvoje vergovė? 4. Kaip Smurgainyse atsirado Akademija? 5. K a d a pasirodė lietuviški pinigai ir „žmonių ašaros"?
XVI. KOKIOS TAI GENTYS? KOKIOS TAI TAUTOS? Įvairūs etniniai ž m o n i ų kolektyvai — giminės, gen tys, tautos — atsiranda, s u v a i d i n a istorijos s c e n o j e d i d e s n į ar m e n k e s n į v a i d m e n į ir vėl p a s i t r a u k i a į užkulisius — kar tais j a u a m ž i n a i , o k a r t a i s iki tol, k o l istorija v ė l j a s pa š a u k i a gyventi... 1. Ką žinai apie sėlius, vingius ir vikingus?
skalvius,
notangus,
jot
XVII. „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM" „Justitia est f u n d a m e n t u m r e g n o r u m " — skelbia senovės r o m ė n ų išmintis. N e atsitiktinai r o m ė n ų — j u k jie buvo didieji antikinio pasaulio teisininkai, sugebėję taip tiksliai, logiškai ir n u o s e k l i a i formuluoti teisines n o r m a s , jas sisteminti, jog r o m ė n ų teisė daugelį šimtmečių b u v o Eu ropos juridinio mąstymo mokykla ir pagrindas. T a č i a u k i e k v i e n a m e krašte plėtojosi ir sava teisė: iš pra džių paprotinė, o v ė l i a u — rašytinė. Rašytinės teisės atsira d i m a s — valstybės subrendimo požymis. Teisės n o r m ų kodifikavimas, teisynų sudarymas — svarbus, didelės kultūrinės reikšmės įvykis kiekvienos tautos, valstybės gyvenime. Ką žinai apie: 1. „ R u s ų tiesą", 2. Kazimiero teisyną, 3. Lietuvos Statutą? K u r ir k a d a šie teisynai b u v o sudaryti?
XVIII. KARAI IR MUSIAI Deja, valstybių ginčai ir prieštaravimai dažniau siai buvo ir tebėra sprendžiami ginklu. Visoms epochoms būdingi grobiamieji, kolonizatoriški karai. XVII šimtmety je Europoje buvo 49 karai, per kuriuos žuvo 2 milijonai ž m o n i ų ; X V I I I a . — 3 7 k a r a i , n u s i n e š ę 5,5 m i l i j o n o g y v y b i ų ; X I X a . k a r u o s e ž u v o 5,4 m i l i j o n o ž m o n i ų ; X X š i m t m e č i o (iki 1945 m.) k a r a i v i e n E u r o p o j e p a r e i k a l a v o 4 5 m l n . gy vybių. A p s k a i č i u o t a , k a d p e r p r a ė j u s i u s 5,5 t u k s t . m e t ų b e k a r ų gyventa tik 292 metus. Iš viso p e r tą laikotarpį b u v o 14 513 didelių ir m a ž ų karų. Išlikusiuose praėjusių amžių rašto p a m i n k l u o s e daugiausia vietos skirta ne civilizacijai ir kul tūrai, o k a r ų istorijai... R e m d a m i e s i šiais ir p a n a š i a i s faktais, k a i k u r i e šiuolai kiniai istorikai kuria įvairias teorijas, kurių tikslas — į r o dyti k a r ų n e i š v e n g i a m u m ą ne tik praeityje (žmonių visuo m e n ė s istorija — k a r ų istorija), bet i r dabartyje. V i e n i j ų teigia, k a d k a r u s p i r m i a u s i a s u k e l i a b i o l o g i n ė s ž m o n i j o s eg zistavimo sąlygos, ž m o n i ų perteklius ir k o v a už buvį. Kiti s v a r b i a u s i a k a r ų k i l i m o p r i e ž a s t i m i l a i k o g e o g r a f i n i u s sa v i t u m u s , „ s u s p a u s t ų " t a u t ų k o v ą u ž „ g y v y b i n ę e r d v ę " (geo grafinės teorijos). Treti tvirtina, k a d karai vaidina p a ž a n g ų vaidmenį, nes ugdo, auklėja stiprias ir valingas asmenybes bei tautas (socialinės etninės teorijos). Psichologinės teo rijos šalininkai įrodinėja, k a d d ė l v i s k o kalta ž m o g a u s psi chika, įgimtas jo intelekto agresyvumas, masinė isterija, psichozė, o kosmopolitinės teorijos teigia: karai kyla dėl tautinių ir bendražmogiškųjų interesų antagonizmo. Yra dar viena teorija, teisinanti ginkluotus konfliktus ir net tero rą — tai klasių k o v o s teorija. Taigi kinti:
teorijų
tikrai
daug...
Tačiau pabandykime
išsiaiš
1. K o d ė l kyla karai ir kokie jie buna? A t s a k y k i m e į šiuos k l a u s i m u s iš k a r ų istori jos: 2. K a i p kryžiuočiai įsigalėjo Pabaltijo žemėse ir kas juos rėmė? 3 . K u o p a g a r s ė j o M ė l y n i e j i V a n d e n y s 1363 m.? 4. K a s į v y k o ties S a l a s p i l i u ( K i r c h h o l m u ) 1605 m.? 5. Ko s i e k ė N a p o l e o n a s I 1812 m. ž y g i u o d a m a s į
Rusiją?
XIX. DVARAS — NE KAIMYNAS, O PONAS — NE BROLIS Formuojantis feodalizmui, stambieji feodalai sa varankiškai pavergdavo laisvus valstiečius ir juos išnau d o d a v o , o v i d u t i n i e j i i r y p a č s m u l k i e j i f e o d a l a i p a t y s to* padaryti nepajėgė, todėl ieškojo sąjungininko, galėjusio j i e m s padėti. T o k i u s ą j u n g i n i n k u t a m p a kunigaikštis, kuris, imasi kurti centralizuotą valstybę. Centralizacija — tai at kakli kova, kur dažnai pasirenkamos pačios žiauriausios priemonės (prisiminkime Just. Marcinkevičiaus dramą „ M i n daugas"). Koks feodalizmo epochoje buvo valstiečių likimas, nosime atsakę į šiuos klausimus:
suži
1. K a i p pasielgė su valstiečiais didieji kunigaikš čiai? 2. Kas yra feodalinis imunitetas? 3. Kokius mokesčius feodalai ė m ė iš valstiečių? 4. K o d ė l įvyksta „antrasis įbaudžiavinimas"? 5. Kada Lietuvoje panaikinta baudžiava? 6. Ar b u v o „trečiasis įbaudžiavinimas"?
XX. DU BAJORAI — TRYS NUOMONES Bajorai buvo pagrindinė Lenkijos ir Lietuvos feo d a l i n ė s federacinės valstybės (Respublikos; n u o 1569 m.) karinė jėga, tarsi riterių luomas. R e s p u b l i k a k a r i a v o ne tik su kaimynais, bet ir su Švedija, totoriais. Bajorų k a r ų is torijoje n e m a ž a ne tik garsių pergalių, bet ir skaudžių pra laimėjimų. Bajorai Respublikoje įvedė savo diktatūrą. Prasidėjo jų aukso amžius. Dėl to valdžios centralizacija sustoja pusiau kelėje, v a l s t y b ė j e p a m a ž u įsigali f e o d a l i n ė a n a r c h i j a . Ba jorai ima piktnaudžiauti vienbalsiškumo principu. Vienas po kito išyra seimai. J u o s e vyksta begaliniai tušti ginčai (iš č i a i r p o s a k i s „ d u b a j o r a i — t r y s n u o m o n ė s " ) . B a j o r a i , skatinami ir v a d o v a u j a m i didikų, buriasi į priešiškas kari nes grupuotes — konfederacijas, vyksta vidaus karai, ku rie alina valstybę, ji n e b e g a l i spręsti gyvybiškai s v a r b i ų vi daus problemų. T o d ė l ne kas kitas, o bajorija sužlugdė Res p u b l i k ą . . . V ė l i a u , X I X a., b a j o r i j a b a n d o i š p i r k t i s a v o k a l tę, s u s i g r ą ž i n t i v a l s t y b i n g u m ą , d a l y v a u j a t a u t i n i o i š s i v a d a -
v i m o sąjūdyje. T a č i a u p o n e p a v y k u s i o 1863 m . s u k i l i m o bajorai iš aktyvesnės politinės veiklos priversti pasitraukti. Estafetę p e r i m a besiformuojančios naujųjų laikų v i s u o m e n ė s jėgos. 1. Kaip karaliumi tapo Henrikas Valua? 2. K a s b u v o „liberum v e t o " ir k a i p išgarsėjo Vla
dislovas
Čičinskas?
3. K o d ė l Lenkijos ir Lietuvos dinama Respublika? 4. K o d ė l
įvyko
„Inkvizicinis"
valstybė ir
buvo
va
„Nebylusis"
sei
mai?
XXI. TAS SVAIGUS ŽODIS LAISVE! „Laisvė" greičiausiai buvo vienas pirmųjų žmo•gaus p a s a k y t ų ž o d ž i ų . Žmogus s t e n g ė s i b ū t i n e p r i k l a u s o m a s nuo gamtos kaprizų, norėjo išvengti p a ž e m i n i m o ir prie vartos, politinio p a v e r g i m o ir t. t. J i s nuolat k o v o j o dėl socialinės lygybės, dėl e t n i n ė s bei politinės laisvės. Isto rinė praeitis garsėja maištais, sukilimais, ginkluotais per versmais, pilietiniais karais, tautinio išsivadavimo ir gro biamaisiais k a r a i s bei žygiais, tiesiog d a u g ž i a u r u m o bei kru vino teroro. I š v e r g o v i n ė s epochos m u m s ž i n o m a s S p a r t a k o v a r d a s . Š i o ž m o g a u s v a d o v a u j a m a s v e r g ų s u k i l i m a s (73 a r 7 4 m . ) s u k r ė t ė R o m o s i m p e r i j o s p a m a t u s . F e o d a l i z m o epochoje v y k o U o t o T a i l e r i o s u k i l i m a s A n g l i j o j e (1381 m.), T o m o M i u n cerio vadovaujamas valstiečių karas Vokietijoje (1524—25), h u s i t ų k a r a i Čekijoje ( 1 4 1 9 — 3 7 ) , S t e p a n o R a z i n o ( 1 6 7 0 — 7 1 ) , J e m e l j a n o P u g a č i o v o (1773—75) v a d o v a u j a m i valstiečių ka rai Rusijos imperijoje. F e o d a l i n ė j e L i e t u v o j e v y k o k e t u r i ž e m a i č i ų s u k i l i m a i (1401, 1409, 1418 ir 1 5 3 6 — 3 7 m e t a i s ) , Š i a u l i ų e k o n o m i j o s v a l s t i e č i ų s u k i l i m a s (1769 m e t a i s ) . D a u gybe mažesnių socialinių karų garsėjo kiekvienas amžius. XX a. L i e t u v o j e v y k o p a s i p r i e š i n i m o sąjūdis, partizani niai karai prieš užsienio o k u p a n t u s ir t. t. O dabar pabandykite atsakyti į šiuos klausimus: 1. Ko siekė, dėl ko k o v o j o sukilę feodalinės epo chos valstiečiai? 2. K a d a įvyko pirmoji tautinė revoliucija Lietu voje? 3. K o d ė l Lietuvos istorijoje m i n i m a s P. Bermonto-Avalovo vardas?
•n
4. Kuo mums brangūs karininkų A. Juozapavi čiaus ir J. Sidaravičiaus vardai? 5. K a d a įvyko K a u n o sukilimas? 6. K o d ė l įsigalėjo raudonasis teroras SSRS? 7. K a s yra rezistencija? 8. Kas parašė knygą „Partizanai", koks autoriaus likimas?
XXII. LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ! Šį šūkį paskelbė Prancūzijos didžioji revoliucija (1789—1794), ir jis n u s k a m b ė j o visame pasaulyje, tapo re voliucinės kovos simboliu. Revoliucija reiškia radikalų k o kybinį pasikeitimą, šuolišką perėjimą iš vieno visuomeni n i o b ū v i o į kitą, iš s e n o į n a u j ą . R e v o l i u c i j a — tai persilau žimo, posūkio laikotarpis visuomenės ir valstybės gyvenime, senos visuomeninės politinės santvarkos pakeitimas nauja, visuomeninių gamybinių santykių perversmas. Ji reiškia ir tai, k a d v a l d ž i ą p a i m a n a u j o s v i s u o m e n ė s jėgos, ž e n g i a m a s žingsnis pažangos kryptimi. N e m a ž a dalis istorikų linkę švelninti socialinius ir kitus prieštaravimus. J i e revoliuciją vadina „liūdnu reiškiniu", „ n u k r y p i m u " n u o normalios raidos arba tiesiog „nusikalsta mu suokalbiu", „katastrofa". Treti linkę remti tik tokią re voliuciją, kuri įvyksianti be ginkluotos kovos, pilietiniokaro. J i e pasisako už „tykiąją", „taikiąją", „nepastebimą" revoliuciją. L i b e r a l a i tiki, k a d , s u r e g u l i a v u s v i s u o m e n i n ę pažangą, visuomenės raida galinti vykti sklandžiai. Jų n u o mone, klasių kova ir revoliucijos nutraukiančios natūralią v i s u o m e n ė s raidą... O iš t i k r ų j ų •— 1. K o d ė l kyla revoliucijos ir kokios jos būna? 2. Ar būna revoliucijos konservatyvios ir kiek iš viso revoliucijų buvo Lietuvoje?
XXIII. KAIP MES ATRADOME PATYS SAVE? Literatūroje r a n d a m e dvi panašias savo reikšme sąvokas — Renesansas ir Atgimimas. Renesansu m o k s l i n ė j e literatūroje vadinama t a m tikra kultūros ir visuomeninės
minties raidos epocha Vakarų ir Vidurio Europoje. N u o Re nesanso reikia skirti kitus p a n a š a u s p a v a d i n i m o reiškinius, laip pat ir tautinį Atgimimą. J u o įprasta apibūdinti nau jųjų l a i k ų t a u t o s formavimąsi, t a u t i n ė s valstybės susikūri mą. Šis procesas Europoje, ypač jos rytinėje ir pietryčių dalyje, tęsėsi visą X I X a.— vienur anksčiau, kitur vėliau. Tautinį Atgimimą skatina bendrinės kalbos formavimasis, bendro tautos istorinio likimo suvokimas, išaugusi tautinė sąmonė, dvasinė kultūra. Šitaip atgimti turėjo ir lietuvių tauta. A t s a k y k i m e į ke letą k l a u s i m ų iš tautinio A t g i m i m o istorijos. 1. Ar Lietuvos sąvoka visuomet reiškė tą patį? 2. Kas vadinama „Tautų pavasariu"? 3. K a s parašė p i r m ą Lietuvos istoriją lietuvių kal b a i r k a s y r a p i r m o s s p a u s d i n t o s L i e t u v o s is torijos lietuvių kalba autorius?
XXIV. KAS SKAITO IR RASO — DUONOS NEPRAŠO T a i p a p i e m o k s l ą k a l b a l i a u d i e s išmintis. Šis afo rizmas daugiaprasmis. J i s n u r o d o ne vien praktinę m o k s l o naudą, j a m e slypi mintis, k a d m o k s l a s ir švietimas d a r o žmogų savarankišką ir nepriklausomą, kelia žmogaus orumą ir savo žmogiškosios vertės pajautimą. Š v i e t i m o istorija — e s m i n ė kultūros istorijos dalis. Štai keli klausimai iš Lietuvos švietimo istorijos: 1 . K u r i r k a d a b u v o į s t e i g t o s p i r m o s i o s m u m s ži n o m o s mokyklos Lietuvoje? 2. Vyriausioji LDK mokykla? 3. Kas buvo Edukacinė komisija? 4. Kuris artimas Kęstučio giminaitis b u v o Pra h o s universiteto (akademijos) rektorius?
XXV. KUO ŽYMUS SIE MOKSLININKAI? Istorinės asmenybės — ne vien karvedžiai, vals tybių vadovai, politikai. Tai ir menininkai, ir mokslo bei t e c h n i k o s ž m o n ė s , k u r i ų v e i k l a f o r m a v o v i s u o m e n i n ę są monę, plėtė pažinimo horizontus, skatino gamybos priemonių
ir g a m y b i n i ų santykių raidą, žodžiu, visokeriopai turtino visuomenės materialinę ir dvasinę kultūrą. T a d a r žinai, k u o ž y m ū s šie m o k s l o ž m o n ė s : 1. I g n a s D o m e i k a , 2. Angelas Daugirdas, 3. Žygimantas Liauksminas, 4. Danielius Kleinas, 5. K a z i m i e r a s Simonavičius.
ugdė
ir
XXVI. KODĖL PIRTIS TAPO AMERIKA? Didysis tautų kraustymasis — neregėtas iki to ir po to įvykis — sumaišė etninę Europos gyventojų sudėtį. Iki šiol ginčijamasi, iš k u r E u r o p o s c e n t r e a t s i r a d o vengrai, priklausą u g r ų - s u o m i ų kalbinei grupei ir t. t. N a u j a m i g r a c i j o s (lot. k ė l i m a s i s , k r a u s t y m a s i s ) b a n g a s u sijusi su didžiaisiais geografiniais a t r a d i m a i s ir n a u j a i at rastų ž e m y n ų kolonizacija, kai daugelis atrastų ž e m y n ų gy ventojų buvo išnaikinta ir formavosi naujos etninės bend rijos. Migraciją skatino ir kapitalizmo raida. T u o m e t u labai i š a u g o e m i g r a c i j a (išvykimas į k i t a s šalis), r e e m i g r a c i j a (grį žimas iš emigracijos) ir imigracija (atvykimas iš kitų kraš tų). A p i e e m i g r a c i j o s m a s t ą L i e t u v o j e l i u d i j a i r tas fak tas, k a d X I X a, a n t r o j o j e p u s ė j e — XX a. p r a d ž i o j e iš L i e tuvos emigravo 2 5 % visų gyventojų. Ši aplinkybė verčia klausti: 1. K o d ė l ž m o n ė s b ė g o į užsienį slapčia? 2. Kas skatino politinę emigraciją? 3. Kokios socialinės emigracijos priežastys ir ar daug emigrantų pralobo? 4. K o d ė l pirtis t a p o A m e r i k a ?
XXVII. MEDŽIAI, MUZIKA IR ISTORIJA K o k s gali būti ryšys tarp m e d ž i ų ir istorijos? O vis dėlto! Stilizuotas gėlės žiedas herbe, kai kurių augalų simbolinė reikšmė, kultas, susiformavęs pirmykštėse kultū rose ir t. t. T a d p r i s i m i n k i m e : 1. K o k s senovės lietuvių šventasis medis?
2. K a s b e n d r o tarp laurų, alyvmedžio šakelės ir eglišakių? I s t o r i n i a i s i u ž e t a i d a i n o s e , į k v e p i a n č i o s e ž y g i a m s , i r žy•giai į k v e p i a n t y s k o m p o z i t o r i u s — š i t o k i a i s i r p a n a š i a i s k e liais susipina istorija ir muzika. O m u z i k a v i m a s , jo formos, muzikos instrumentų atsiradimas ir kita j u k yra bendrosios k u l t ū r o s istorijos, buities istorijos dalis. T a d ir šioje isto rijos mįslių knygoje tiks tokie klausimai: 3. Kuri Lietuvos didžiojo kunigaikščio G e d i m i n o duktė labai m ė g o muziką? 4. Kodėl prancūzų tautos himnas yra
„Marselie
tė"?
XXVIII. KAIP SUPRASTI SlUOS POSAKIUS, KĄ REIŠKIA SIOS SĄVOKOS? Iš antikos e s a m e p a v e l d ė j ę terminų, sąvokų, sen tencijų, aforizmų — senovės išminties turtų. Paveldėjome daug vaizdingų, bet keistokai s k a m b a n č i ų posakių — jų aps tu literatūroje, inteligentų kalboje. 1. Ar žinai, ką reiškia ir iš k u r k i l ę šie p o s a k i a i : D a m o k l o kardas; danaidžių statinė; danajų do v a n a ; G o r d i j a u s m a z g a s ; prieiti H e r a k l i o stul p u s ; pereiti R u b i k o n ą ; P r o k r u s t o lova; Sizifo darbas? N e t i k ž m o n ė s , b e t i r s ą v o k o s , p a v a d i n i m a i t u r i s a v o is toriją. Dalį jų nusinešė amžiai, kiti tapo m u m s nesupranta m i , o kitus v a r t o j a m e ir šiandien. T r u p u t į ž i n o d a m i istoriją, j ū s b e v a r g o atsakysite: 2. Kaip atsirado sąvokos Akademija, banicija, mauzoliejus, mecenatas, vandalizmas?
XXIX. ŽODŽIAI, BE KURIŲ DABAR ISTORIJOS MOKSLAS NEGALI APSIEITI R e i k i a d ž i a u g t i s b e s i p l ė t o j a n č i u k r a š t o t y r o s sąjū džiu. J i s rodo, k a d m ū s ų v i s u o m e n ė vis labiau domisi ne tik dabartimi, bet ir praeitimi, materialinės bei dvasinės k u l t ū r o s paminklais, m ū s ų rezistencijos istorija ir p a n . Pagal tai, kaip saugomi ir prižiūrimi kultūros paminklai, galima
spręsti
apie
tautos
gyvybingumą,
kūrybines
jėgas,
vertybi
nes
jį] pr! siji ras vei rijc įsai] žirni tų)
orientacijas. K r a š t o t y r o s sąjūdis t a m p a vis masiškesnis. N u o atsitik tinių paieškų pereita prie planingos veiklos, pradėtas kom pleksiškas k u l t ū r o s p a m i n k l ų t y r i m a s . K r a š t o t y r i n i n k a i su rado n e m a ž a vertingų materialinės kultūros p a m i n k l ų . Stei giami muziejai mokyklose, miesteliuose ir pan. Tačiau kraštotyrininkui vien gerų norų neužtenka. Rei kia žinoti, ką rinkti, k a i p rinkti ir k a m rinkti, k a i p elgtis su radiniu, kaip sutvarkyti jo dokumentus. J a u abiturientas turėtų žinoti, k a i p r a š o m i referatai, straipsniai, kontroliniai darbai. Sių įgūdžių u g d y m u i mokytojas galėtų panaudoti net vadovėliuose esančius arba kitus mokiniams prieinamus šaltinius. N e g a l i m a užmiršti, k a d geras turinys reikalauja i r gs e r o s f o r m o s , T o d ė l k i e k v i e n a s turi žinoti, k a s yra: 1. M e t r i k a , 2. T e m a ir problema, 3. M o k s l i n i s aparatas, 4. Istoriografija, 5. Šaltinio nuoroda, 6. Bibliografija.
XXX. TRUPUTIS FILOSOFIJOS
ttas, as tuvq ičiau
y i s de simbol rose ir
Pažvelgę į ž m o n i j o s istoriją, aptiksime j o j e ne maža keisčiausių reiškinių. N o r s pažangieji visuomenėss l u o k s n i a i n u o l a t k o v o j a d ė l g e r e s n i ų l i a u d i e s g y v e n i m o są lygų, dėl ž m o g a u s teisių, m ū s ų p l a n e t o j e tebėra įvairiausių f o r m ų s o c i a l i n i o blogio, nelygybės, t a u t i n ė s ir r a s i n ė s dis kriminacijos. Visuomenės m a ž u m a skęsta pertekliuje, o dau g u m a skursta, dalis n e t badauja. Ž m o n i ų v i s u o m e n ė kentė jo ir k e n č i a n u o žiaurių karų, svajoja apie a m ž i n ą taiką, o k a r a i vis d ė l t o n e s i l i a u j a liepsnoję. Žodžiu, iš p i r m o žvilgs n i o atrodo, k a d žmonijos istorija — vien chaosas, neišnarp liojamas prieštaravimų mazgas, margiausią įvairovė. Taigi 1. K a i p suprasti v i s u o m e n ė s istoriją? J a u žiloje s e n o v ė j e b e n d r u o m e n e i b u v o žinoma, k a d užaugę ž m o n ė s yra labai nevienodi. Tačiau pirmykštė b e n d & rruuoommeenneė ppaaygaail ii&š gg ao il eers, smt e-n^ gKė' s- i0 1 pt"*"*-" a d ė t i s a" v o g i m i n .ė s. .ž m o n ė m s , u ž t i k r i n^o -Momc j i e m s vvii emni foi dd an s og vy v e n i m o salvszas, s ą l y g a s , v i s i b uuvvco lygūs bendrijos nariai.
F o r m u l u o j a n t i s skirtingiems s l u o k s n i a m s ir kuriantis vals tybėms, ž m o n i ų santykiai ė m ė keistis. Vieni t a p o turtingi, kiti elgetos, vieni išnaudotojai, kiti i š n a u d o j a m i e j i ir t. t. Skaitytojui s a v a i m e iškils klausimas, k o d ė l taip yra. T a d 2. Ar galėjo visuomenė būti be turtingųjų ir vargšų? Europos, Azijos, A m e r i k o s tautos įvairiais laikais vaidi no skirtingą v a i d m e n į istorijoje: vienos skleidė civilizaciją, k i t o s — k a r u s (pvz., m o n g o l a i - t o t o r i a i ) ; v i e n o s s u k ū r ė m e no, architektūros šedevrus, kitos, nepasiekusios tokio kul tūros lygio, b u v o s u n a i k i n t o s a r b a asimiliavosi. N e v i e n o d a s ir įvairių visuomenės sluoksnių vaidmuo. Vieni buvo privilegijuoti, kiti — beteisiai. V i e n a m e gyveni mo etape tie sluoksniai d a u g i a u griovė, k i t a m e — k ū r ė ; kar t a i s j i e s k l e i d ė t a i , k a s b u v o n a u j a , o k a r t a i s s t e n g ė s i iš laikyti tai, k a s sena, a t g y v e n t a . Panašūs ir žmonių kartų likimai. Vienoms teko vykdyti revoliucijas, k i t o s g a l ė j o a t s i d u o t i k ū r y b a i ir t. t. T a i g i ga lime paklausti: 3. K a s užtikrina visuomenės pažangą, kokį vaid m e n į joje atlieka kartos, socialiniai sluoksniai, tautos?
XXXI. „VIDUTINIS LIETUVIS" XIX a. PABAIGOJE N e p a i s a n t istorijos tyrinėjimų įvairovės, svarbiau sias, g a l u t i n i s j ų t i k s l a s — ž m o g u s . Ž i n o m a , b ū t ų n a i v u p a geidauti iš istorijos m o k s l o , k a d j i s t y r i n ė t ų k i e k v i e n o vi s u o m e n ė s nario gyvenimą. T a i n e į m a n o m a . M o k s l a s pasilenkina įvairių visuomenės sluoksnių, tarpsluoksnių, grupių ir ryškiausių jų atstovų veiklos, visuomeninės ir socialinės bei t a u t i n ė s p s i c h i k o s t y r i n ė j i m a i s . V i s u o m e n i n ę s ą m o n ę atspindi ne tik ideologija, bet ir v i s u o m e n ė s psichika. M a n o m a , k a d p a g a l tai, k i e k i r k a i p n u š v i e s t o s v i s u o m e n i n ė s psichikos problemos, galima spręsti a p i e tos tautos istorijos mokslo tradicijų senumą, b r a n d u m ą . Yra paplitę posakiai „ v i d u t i n i s a m e r i k i e t i s " , „ v i d u t i n ė m o t e r i s " ir t. t. Š i a m e sky relyje n o r i m a pabandyti apibūdinti X I X a. p a b a i g o s — X X a. pradžios lietuvį. T u o m e t u lietuvių tautos d a u g u m ą sudarė valstietija — daugiausia vidutinė ir smulkioji. T a i smulkia buržuazinė stichija. Ji labai į d o m i tuo, k a d čia p e r s i p y n ė
dviejų socialinių sluoksnių (buržuazijos ir pusiau proletari nių sluoksnių) interesai, psichika. Smulkiajai buržuazijai ne svetima b u v o ir kritinė pažiūra į tuometinę visuomenę. Ta čiau drauge nuolat svajojama apie galimybę tapti pasitu rinčiu buržua. Taigi smulkiaburžuazinės stichijos atstovas ir buvo „vidutinis lietuvis". S k a i t y t o j a s gali paklausti, k o d ė l n a g r i n ė j a m a s a m ž i ų san dūros laikotarpis. Pirma, jis įdomesnis, nes pereinamasis. Antra, šio laikotarpio ž m o g a u s psichikos, dvasinio pasaulio rekonstravimui turime n e m a ž a i šaltinių. „ V i d u t i n i o l i e t u v i o " p a ž i ū r o s i r c h a r a k t e r i s l a b a i gra žiai atsiskleidžia smulkiojoje tautosakoje. N o r s patarlės trum pos, bet išminties ištisoms k n y g o m s užtenka. T a i ir paskati no pasirinkti šį šaltinį. Patarlės ir priežodžiai leido aptarti d a u g e l į a k t u a l i a u s i ų a n o m e t o g y v e n i m o reiškinių (išskyrus požiūrį į caro vienvaldystę, tautinius santykius). O dabar atsakykime: 1. K o k s goje?
buvo
„vidutinis
lietuvis"
XIX
a.
pabai
ATSAKYMAI
I. KETURI KLAUSIMAI PRADŽIAI 1. P a g a l požiūrį į v i s u o m e n ė s h a r m o n i j ą ž m o n e s g a l i m a skirstyti į p e s i m i s t u s ir optimistus. Analizuodami istorinę praeitį, pesimistai pirmiausia pa stebi daugybę karų, sukilimų, maištų, revoliucijų, valstybi nių perversmų ir t. t. Anot jų, žmonių visuomenė per visą istoriją b u v o d r a s k o m a nuolatinių n e s u t a r i m ų šeimose, tau tose, valstybėse, konfliktų tarp šeimų, tarp tautų, tarp vals tybių. K u o toliau, tuo d a u g i a u tie konfliktai reikalavo a u k ų ir kraujo. Milijonus gyvybių nusinešė hitlerizmas. Klasių k o v o s teoriją iki k r a š t u t i n u m o sutirštino stalinizmo ideolo gija. S a v o d a r b a i s j i p a s i s t e n g ė įrodyti, k a d v a l s t y b e i n e reikalingi gabiausi pramonininkai, prekybininkai, finansinin kai, valstiečiai, savarankiškai mąstanti inteligentija, k a d aps kritai nereikalingos asmenybės, o tik mankurtai, nuolankūs valdžios valios vykdytojai, b a u d ž i a u n i n k a i . T o d ė l staliniz mo metais teroro aukomis tapo milijonai nekaltų žmonių, buvo sunaikintas geriausias tautų genofondas. V i s p e s i m i s t i š k i a u n u t e i k i a i r tai, k a d ž m o g u s n e s u g e b a h a r m o n i n g a i sutarti su gyvąja gamta, su savo planeta, pats lemtingai didina ekologinės katastrofos grėsmę. Prieš kelis ar keliolika a m ž i ų karai ar šiaip kataklizmai galėjo būti tik lokalūs. O dabar, kai planeta tapo žmogui aprėpiama, kai raketos gali pasiekti bet kurią ž e m ė s vietą, visuotinio susinaikinimo grėsmė tapo visai reali. Reali, nes n e g a l i m a v i s i š k a i p a s i k l i a u t i ž m o g a u s i š m i n t i m i ( j u k j e i iš mintis būtų visagalė, tai ž m o g u s n e b ū t ų prigaminęs tiek daug žmogaus ir apskritai gyvybės naikinimo priemonių). Kitaip pasaulio procesus ir situaciją vertina optimistai. J i e m s viltį teikia p r i p a ž i n i m a s , k a d ž m o n i j a p e r visą ilga amžę savo istoriją žengė pažangos keliu. T a i p a s t e b i m a ana lizuojant augančią gamybą, kylančią kultūrą, gerėjantį bend-
rą g y v e n i m o lygį. P a ž a n g i a u s i ų šalių patirtis rodo, k a d žmo gus išmoko gaminti maisto produktų perteklių ir jam n e b e g r e s i a badas, s u g e b ė j o įveikti įvairias, net labai sunkias ligas, derinti s a v o interesus su g a m t a ir s u k ū r ė e k o l o g i š k a i švarias technologijas. Ž m o g u s pakilo į kosmoso aukštumas, o tai liudija apie didžiules jo proto ir s u g e b ė j i m ų galimy bes. Labiausiai apsišvietusi žmonijos dalis ypač stengiasi ugdyti harmoningą asmenybę. J u k harmoningas žmogus — tai h a r m o n i n g a šeima, h a r m o n i n g a v i s u o m e n ė , tauta, vals tybė. Pažangiausios, turtingiausios šalys teikia vis daugiau s o c i a l i n i ų g a r a n t i j ų , i r ž m o g u s j a u č i a s i s a u g i a u s u l a u k ę s se n a t v ė s , u ž k l u p t a s ligos ar k i t ų n e g a n d ų . ' Viltį k e l i a ir tai, k a d d a b a r y p a č stengiamasi m a ž i n t i ginklų arsenalus, spręs ti tarptautinius ir vidaus konfliktus derybomis. M a n y t u m e , k a d visa tai nuteikia optimistiškai. 2. N u o seniausių laikų ž m o n e s d o m i n o klausimas: kas, kokios jėgos v a l d o ir tvarko v i s u o m e n ė s raidą, k o k s vaid m u o čia t e n k a ž m o g a u s n o r a m s i r valiai. T a i b u v o n e tuš čias s m a l s u m a s , tiesiog ž m o g u s v i s u o m e t siekė laisviau, ge riau gyventi, būti laimingas. Ir todėl j a m visuomet rūpėjo, k i e k ir k a i p t u o s siekius b ū t ų g a l i m a g e r i a u realizuoti. At sakyti į šiuos k l a u s i m u s ž m o g u s b a n d ė g i l i n d a m a s i s į isto rinę praeitį. Praeitis turėjo pasakyti, k i e k ž m o g u s gali keis ti dabartį savo idealo kryptimi, k i e k jis gali n u m a t y t i atei tį, s a v o v e i k l o s i r d a r b o p a d a r i n i u s , t . y . p r o g n o z u o t i a t e i t į . Ž m o g a u s m i n t i e s e v o l i u c i j o j e į š i u o s k l a u s i m u s b u v o at s a k o m a labai įvairiai, bet iš tiesų ryškėjo dvi v i e n a kitai p r i e š t a r a u j a n č i o s n u o m o n ė s . V i e n a jų, tarsi p r i t a r d a m a In ternacionalo žodžiams „Pasaulį seną išardysim iki p a č i ų pa matų...", teigia, k a d ž m o g a u s veikla gali būti visai laisva, nevaržoma, kad j a m viskas į m a n o m a ir nieko neišvengiamo, iš anksto n u l e m t o nėra, k a d „Dievo piršto" arba istorijos raidos dėsnių problema istorijoje yra pseudoproblema ir mintys apie tai tėra tik ideologinis mitas. Kitos n u o m o n ė s šalininkai teigia, k a d istorijoje egzistuoja būtinumas, deter minizmas, pasikartojamumas, dėsniai, kryptis ir tvarka, kad ž m o g a u s l i k i m ą dažniausiai l e m i a e p o c h a ar amžius, valsty bė ar tauta, geografinė aplinka, netgi socialinis sluoksnis ar šeima, kurioje jis gimė ir a u g o ir t. t. Iš p i r m o žvilgsnio gali pasirodyti, k a d antrosios n u o m o n ė s šalininkai yra įžvalgesni ir protingesni. Tačiau ne s k u b ė k i m e daryti išvadų, nes kraštutiniai a p i b e n d r i n i m a i daž niausiai yra nevaisingi. Reikia stengtis ir visai priešingoje
n u o m o n ė j e v i s u o m e t rasti r a c i o n a l ų t i e s o s g r ū d ą . T a i g i su teikime žodį abiejų pusių šalininkams. Visuomenės raidos dėsnius neigiantys istorikai sako, k a d istorinis pažinimas i g n o r u o j a dėsnius ne todėl, k a d j u o s sun ku pažinti, bet todėl, k a d jie n e į m a n o m i , negalimi. Istorijos mokslas ir mokslas apie dėsnius logiškai vienas kitą nei gia, n e s v i e n a s a n a l i z u o j a i n d i v i d u a l y b ę , o k i t a s — b e n d r y bę. Jų n u o m o n e , istorijoje apskritai niekas nepasikartoja, istorijoje viskas yra individualu, egzistuoja vienintelį kartą. T o d ė l istorijos mokslas turi apibūdinti tik empirinę realybę, jos individualumą. K a i kurie istorikai, neigiantys dėsnius, kalba apie chaosą, propaguoja subjektyvizmą, vo liuntarizmą ir panašius dalykus. Kyla klausimas: ar toks po žiūris visiškai nepagrįstas. M a n y t u m e , k a d šios teorijos ap čiuopia v i s u o m e n ė s istorijoje egzistuojančius reiškinius ir procesus, jos n ė r a išlaužtos iš piršto. Tai patvirtina šio am ž i a u s į v y k i a i S o v i e t ų S ą j u n g o j e . J u k visa tai, k a s j o j e vy ko, t. y. ir p r i e v a r t i n ė kolektyvizacija, sugrąžinusi k a i m ą į baudžiavos laikus, ir industrializacija, vykdyta naudojantis kalinių-vergų darbu, ir visi tie m i t a i apie socializmą ir ko munizmą, pasaulinę revoliuciją, ir noras nustebinti pasaulį visai n a u j o s v i s u o m e n ė s s u k ū r i m u , b y l o j a a p i e tai, k a d i r žmogus, ir v i s u o m e n ė ilgą laiką gali kvailioti, o j u k turbūt visuomenės būtino kvailiojimo dėsnio nėra. Taigi tokioje situacijoje dėsniai n i e k u o dėti. Štai čia ir norėtųsi stabte lėti. Ar teisinga, k a d dėsniai čia n i e k u o dėti? M a n y t u m e , k a d Sovietų Sąjungos pavyzdys leidžia daryti išvadą: jei įdiegiama naujovė yra nesusijusi su praėjusiu visuomenės e t a p u , j e i n e s i s k a i t o m a s u t u r i m u p a v e l d u , s u p r a e i t y j e su k a u p t u patyrimu, t. y. jei n a u j a yra n e d ė s n i n g a , tai ne g a l i m a k a l b ė t i a p i e p a ž a n g i ą v i s u o m e n ė s raidą. T a i g i vi s u o m e n ė n i e k o negali sugriauti iki pamatų, ir b a n d y m a i padaryti „didžiuosius šuolius" į ateitį (Kinijos ir SSRS pa vyzdys) baigiasi n e s ė k m e , žlunga. Vis dėlto istorijoje egzis tuoja v i s u o m e n ė s raidos kryptis ir tvarka, t a m tikras bū tinumas, ir tai verčia istorikus ieškoti teorijos, kuri p a d ė t ų teisingai suvokti istorijos procesą. Šioms paieškoms būdin gos dvi tendencijos. Pirmoji t a m tikra p r a s m e yra m e c h a n i s t i n ė , p e r d ė t a , j i s u a b s o l i u t i n a d ė s n i ų v e i k i m ą , j u o s fetišizuoja. J e i r e m s i m ė s šia teorija, susidarys vaizdas, k a d žmoniją valdo daugybė dėsnių, kurie viską nustatinėja ir stumdo tą ž m o g ų reikiama kryptimi. Kitaip tariant, dėsniai s u p r a n t a m i k a i p t a m tikros fatališkos, iš a n k s t o viską le miančios jėgos, kurioms priešintis žmogus yra bejėgis. Taip
s u k u r i a m a s n a u j a s visagalis D i e v a s — Dėsnis, o istorikui be lieka tik tuos dėsnius iliustruoti. Tokios ir panašios k o n c e p cijos aiškiai primityvina, vulgarina istorinį procesą. K i t a t e n d e n c i j a yra k u r k a s lankstesnė, subtilesnė ir to dėl patrauklesnė. J o s šalininkai aiškiai formuluoja proble m o s esmę: ar istorijos dėsniai yra objektyviai v i s u o m e n ė s istoriją veikiančios jėgos, ar jie yra žmogiškosios minties p a d a r i n y s istorijos procesui suvokti. Taigi kas tai — objek tyvi jėga ar loginė schema? K a i k a l b a m a a p i e v i s u o m e n ė s r a i d o s d e t e r m i n u o t u m ą , vi suomet kyla klausimas: kiek ji determinuota? Tarp istorikų paplitusi n u o m o n ė , k a d rinkdamasi raidos kelius, veiklos priemones, v i s u o m e n ė nėra determinuota, t. y. ji turi visai laisvas rankas. Č i a viską l e m i a p a t y s žmonės, jų siekiai, idėjos, išsilavinimas, vertybinė orientacija ir pan. Deter minuoti yra tik veiklos padariniai, nes žmonija turi gamin ti, v a r t o t i , p r a t ę s t i s a v o e g z i s t e n c i j ą , t. y. a u g i n t i , a u k l ė t i n a u j ą j ą k a r t ą ir t. t. O j e i g u p a s i r e n k a m a s utopinis, nerea lus kelias arba ydingos priemonės, sutrinka visas gamybos, vartojimo, a u g i n i m o , a u k l ė j i m o ir t. t. ciklas, v i s u o m e n ė patiria krizę — ir t u o didesnę, k u o nerealesni b u v o siekiai, tikslai, m e t o d a i . A n a l i z u o j a n t v i s u o m e n ė s istoriją, kartais nejučiom kyla klausimas, ar egzistuoja visuomenės, žmo g a u s i š m i n t i e s a u g i m o d ė s n i s , v i s u o m e n ė s k v a i l i o j i m o i r su sinaikinimo dėsnis ir daugelis kitų dalykų, nes praeitis ir dabartis rodo, k a d v i s u o m e n ė j e šalia giedrių, optimistinių idėjų, n u o t a i k ų egzistuoja n e m a ž a tragiškų, beviltiškų, pesi m i s t i n i ų d a l y k ų , k u r i u o s r y š k i a u s i a i a t s k l e i d ė f a š i z m o i r sta linizmo kruvina praktika. N e t pripažįstant, k a d dėsniai egzistuoja, svarbu suvokti, k a d jie egzistuoja ne šalia ar virš žmogaus, visuomenės, o g a l i atsirasti ir t a r p t i t i k p a č i o j e ž m o n i ų v e i k l o j e , t. y. vi suomenei kuriant, gyvenant, plėtojantis. * Egzistuoja d a r viena sudėtinga p r o b l e m a — tai istorijos kartojimosi problema. J a u seniai garsūs istorikai yra paste bėję, k a d v i s u o m e n ė s istorijoje, vos peržengus a k m e n s am žių, p a s i k a r t o j a n t y s r e i š k i n i a i s u d a r o išimtį, o ne t a i s y k l ę . Taigi kyla klausimas, kiek kartojimasis yra nuolatinis ir kaip jis gali būti p a n a u d o t a s a p i b e n d r i n i m a m s . Istorijos m o k s l e negalimas e k s p e r i m e n t o metodas, istorinis įvykis ne gali būti pakartotas, ir todėl labai s u n k u nustatyti įvairių „veiksnių" santykį ir „lyginamąjį svorį". Istorijoje vienatip i ų r e i š k i n i ų k l a s ė s y r a l a b a i n e g a u s i o s , o i n d i v i d u a l ū s skir tumai dideli. T o d ė l visai patikimas teorinis apibendrinimas
yra greičiau išimtis n e g u taisyklė, o analogijų m e t o d a s nė ra visai p a t i k i m a s . K o m p l i k u o j a n t i s v e i k s n y s y r a tai, k a d istoriją sąlygoja ž m o n i ų veiksmai, o tiesioginė jų kalbų ir v e i k s m ų priežastis yra jų m i n t y s ir j a u s m a i . T a i g i egzis tuoja istorinio proceso subjektyvioji pusė, kurios j o k i u bū du n e g a l i m a ignoruoti. Bet objektyvių m o t y v ų n e g a l i m a ob jektyviai stebėti, fiksuojamas tik ž m o n i ų elgesys, žodžiai ir darbai. Taigi ir čia viskas painu, sudėtinga. M a t y t , n e g a l i m e duoti g a l u t i n i o a t s a k y m o į labai svar bų, visus seniai d o m i n a n t į klausimą, ar veikia o b j e k t y v ū s dėsniai ir ar ž m o g u s visagalis. V i e n a tegalime pasakyti, k a d žmogus dabar yra j a u toks galingas, k a d gali sunaikinti ir save, ir visą gyvąjį m ū s ų p l a n e t o s pasaulį, bet jis dar n ė r a toks sumanus, k a d sugebėtų be žalos sau ir aplinkai gamin ti, b ū t i s v e i k a s i r i l g a a m ž i s , a u k š t o s d v a s i n ė s k u l t ū r o s i r h a r m o n i n g a i bendrauti su kitais žmonėmis, gyvąja gamta. 3 . B ū t ų k l a i d i n g a i s t o r i n ę s ą m o n ę s u p r a s t i v i e n k a i p „is torinę atmintį", nes tuomet ji būtų sutapatinama tik su pra eities patyrimu ir netektų dabarties bei ateities m a t m e n ų . Lygiai taip pat negalima sutapatinti istorinės sąmonės su visuomenine, n e s pirmoji yra tik antrosios dalis. Ž m o g u s sugeba prasmingai gyventi, žvelgti į priekį ir numatyti ateitį tik tuo atveju, jei savo mintis susieja su praeitimi. Taigi ž m o g u s — istorinė esybė, istorinė net savo dvasingumu, nes tik istorijos eigoje ir p e r istoriją jis pa žįsta a p l i n k ą i r s a v e j o j e . T u o m e t , k a i ž m o g a u s s ą m o n ė j e egzistuoja visi trys k o m p o n e n t a i , t. y. praeitis, dabartis ir ateitis, k a i j i e g r e t i n a m i , l y g i n a m i — t i k t u o m e t g a l i m a sa kyti, k a d jis turi istorinę s ą m o n ę plačiąja, b e n d r o s i o s kul tūros prasme. T a č i a u k i e k v i e n o s e p o c h o s ž m o g u s savaip suprato isto rijos turinį. Į tikrovę jis žiūri p r a k t i n i u ir teoriniu žvilgs niu. Pastarasis yra susijęs su gyvenamosios e p o c h o s kultū ros visuma, su jai būdingu pasaulėvaizdžiu, kuris lemia ir istorinę sąmonę. O ši remiasi s u k a u p t u istoriniu patyrimu, kuris dažnai buvo skausmingas. Mintimis atkurdamas pa veldėtą praeitį, žmogus iš tikrųjų suvokia savo t a p s m o pro cesą, atskleidžia s a v o šaknis. T i k t o k i a m e k e l y j e gali atsi rasti m o k s l i š k a i pagrįstas istorinis ž m o g a u s o p t i m i z m a s . Išsiplėtojusi istorinė s ą m o n ė •— tai epochinės reikšmės pasaulio kultūros istorijos gairė. Ji yra aukščiausia dvasinė ir etinė žmogaus vertybė, nes p a d e d a žmogui istoriškai iden tifikuoti save.
Norint pažinti aplinką, pirmiausia reikėjo įminti paties ž m o g a u s k i l m ė s , j o g e n e z ė s m į s l ę , i r šis p r o c e s a s m a t y t i vi sų amžių istoriniuose veikaluose, pradedant mitologija ir baigiant moderniausiais XX a. veikalais. Žmogus miglotai nujautė, k a d žmonijos istorija yra senesnė, daug vyresnė už tą „istoriją", kuri n u s ė d o ž m o n i ų kolektyvinėje atmintyje. Todėl žmogus stengėsi „prakalbinti" senienas, išlikusius kul tūros paminklus ir taip formuoti tautos praeities suvokimą. P a m a ž u p r a e i t i e s s u v o k i m a s t a m p a v i s u o m e n ė s , t a u t o s sa v i m o n ė s k o m p o n e n t u . T a č i a u dar kartą norime pabrėžti, kad istorinė sąmonė nėra tik praeities aiškinimas, suvokimas. T i k r o v ė j e istorinė s ą m o n ė j u n g i a tris laiko p l o t m e s : pra eitį, d a b a r t į ir ateitį. Istorinė s ą m o n ė — tai d v a s i n i s l a i k o tiltas, v e d a n t i s ž m o gų iš p r a e i t i e s į ateitį. 4. Šį k l a u s i m ą suformulavome ne mes, jį įrašė oficialus c a r i n ė s i m p e r i j o s i s t o r i k a s N . U s t r i a l o v a s s a v o k n y g o s , iš leistos 1839 m . P e t e r b u r g e , viršelyje. P a n a š ų k l a u s i m ą R u sijos istorikai k ė l ė ne p i r m ą kartą. J i e pirmiausia susidūrė su problema, k a i p traktuoti K i j e v o Rusią. Kurios tautos vals t y b i n g u m o p r a d ž i a t a i b u v o : u k r a i n i e č i ų a r r u s ų ? N o r s is toriografijoje įsigalėjo n u o m o n ė , k a d tai b u v o rusų tautos v a l s t y b i n g u m o pradžia, tačiau a b e j o n ė s dėl šios n u o m o n ė s galutinai neišsklaidytos ir iki šiol. M a n y t u m e , k a d dar sudėtingesnė p r o b l e m a iškilo dėl LDK klestėjimo laikotarpio. Tautinės didžiavalstybinės am bicijos trukdė imperijos istorikams pripažinti, kad žlugus Kijevo Rusiai s u n y k o R u s i j o s v a l s t y b ė . N o r s l i e t u v i a i et niniu požiūriu ir n e b u v o giminingi slavams, rusų istorikams a t r o d ė , k a d i š m a ž o s , p a v e r g t o s t a u t o s g a l i m a t i e s i o g pa vogti jos istoriją. N. Ustrialovas savo k n y g o j e be skrupulų teigia, k a d Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje viskas — papročiai, tradicijos, teisė, religija ir t. t . — b u v ę rusiška. Todėl, anot jų, pirmasis rusų valstybingumo etapas buvo Kijevo Rusia, antrasis — Lietuvos Rusia, o trečiasis — M a s k vos Rusia. Taigi M u r a v j o v o - K o r i k o ir jo bendrininkų veiks m a i r e a l i a m e L i e t u v o s g y v e n i m e siejosi s u i m p e r i n i ų isto r i k ų traktatų idėjomis. Didelė tauta, tapusi Rusijos impe ratorių agresyvios politikos ir pavergtų tautų engimo į r a n k i u , n e g a l ė j o i r n e n o r ė j o p r i p a ž i n t i , k a d m a ž a t a u t a ga l i t u r ė t i d i d e l ę i s t o r i j ą . M a t y t , r u s ų i s t o r i n ė j e s ą m o n ė j e sly pėjo priešiškumas lietuvių tautai, nes ji ne vieną a m ž i ų valdė daug rusų žemių, davė j o m s valdovus. Turbūt panašų
p r i e š i š k u m ą j a u t ė rusų p o e t a s N . N e k r a s o v a s , kai savo ei lėraštyje šlovino 1863—1864 m. sukilimo Lietuvoje slopin t o j ą M . M u r a v j o v ą - K o r i k ą . G a l tie patys j a u s m a i p a s k a t i n o didįjį rusų rašytoją I. Turgenevą 1863—1864 m. sukilimo m e t u p a a u k o t i n e m a ž ą p i n i g ų s u m ą atseit kenčiančiai ir persekiojamai Lietuvoje stačiatikių bažnyčiai. Šio reiškinio atgarsių m e s galime aptikti ir XX a. istorijoje. Matyt, tai b u v o v i e n a iš priežasčių, p a s k a t i n u s i ų S S K P g e n e r a l i n į sek retorių N. C h r u š č i o v ą su t o k i u įtūžiu pulti Lietuvą, k a m ši restauruojanti feodalines pilis (Trakų salos pilį). Ir dabar v i s b a n d o m a graudentis dėl Lietuvoje k e n č i a n č i ų rusų. A n t panašaus šmeižto ir melo kabliuko užkibo net gerbiamas a k a d e m i k a s D. Lichačiovas. Deja, tai ne vienintelis rusų inteligentas, pasidavęs rusiškajam šovinizmui. T u r b ū t visi prisimenate tuos laikus, kai klestėjo sovietinis internacio nalizmas. Tada rusų tautai buvo sakomos liaupsės, daro mi reveransai, ji b u v o v a d i n a m a didžiausia, geriausia, pa žangiausia ir pan. Bet užteko tik pabandyti pastatyti ją į v i e n o d ą p a d ė t į s u k i t o m i s t a u t o m i s , p a r e i k a l a u t i t a u t ų ly gybės, ir kai kurie tuoj ė m ė graudentis esą skriaudžiami, engiami arba „bėgti n a m o " . O jaučiasi skriaudžiami dau giausia politiniai kolonizatoriai, teroro ir pavergtų tautų genocido organizatoriai, nes jie suvokia savo padėties ne stabilumą. T o k į ar p a n a š ų oficialios spaudos liaupsintą rusų internacionalizmą būtų galima vadinti šovinistiniu interna cionalizmu. Žinoma, čia m i n ė t ų t e n d e n c i j ų n e n o r i m e suabsoliutinti. M e s esame dėkingi visiems šviesiausiems rusų tautos pro t a m s u ž tai, k ą j i e d a v ė g e r o l i e t u v i ų tautai X I X i r X X a m žiuje, y p a č dabar, kai ji atgimsta ir siekia įtvirtinti politinį savarankiškumą.
II. KAIP SUVOKĖ SAVE IR PASAULĮ ANTIKOS ŽMOGUS? 1. A n t i k o s laikais žmonės b u v o dar labai stipriai susiję su gamta. Ž m o g a u s ir gamtos priešprieša reiškėsi d v i e m p r a s m ė m : k a i p organiškas pasaulis — pasauliui dirb tinam ir k a i p nesikeičiantis pasaulis — pasauliui besikeičian čiam, n e n u m a t o m a m , atsitiktiniam. Antikos ž m o g u s p a m a ž u įsitikino, k a d a u k l ė j i m a s ir pra timai kur kas svarbesni žmogaus formavimuisi n e g u „gam ta", prigimtis. N e p a i s a n t to, „ g a m t o s d ė s n i a i " b u v o l a i k o m i
visagaliais, įgimtais, neįveikiama jėga, lemiančia ne tik žmo n i ų b e n d r u o m e n i ų v i d i n ę tvarką, bet ir b e n d r u o m e n i ų san tykius. T u o m e t u susiklostė paradoksali situacija — gyvosios gamtos dinamizmo ir plastiškumo suvokimas ne tik nepa d ė j o , b e t n e t g i t r u k d ė a n t i k i n i a m s t e b ė t o j u i o r i e n t u o t i s is torijos pasauly, t. y. p a č i a m e dinamiškiausiame pasaulyje. Antikos ž m o g u s b u v o linkęs akcentuoti v i s u o m e n ė s gyve n i m o pastovumą ir tvarką. Abstrakčioje pasaulio būties, laiko ir erdvės sukoncent ruotoje sąvokoje ,,kosmos" (tvarka) buvo akcentuojama harmonija ir tikslingumas. Todėl tokios pat savybės buvo p e r k e l i a m o s ir į g r a i k ų miestą-valstybę. Ir a t v i r k š č i a i — g a m ta b u v o įsivaizduojama pagal s ą m o n i n g a i p l a n u o j a m ą ir vertybiškai reguliuojamą žmonių visuomenę. Kosmosui buvo taikomos sąvokos „teisingumas-neteisingumas", „meilė-priešiškumas" ir pan. Taip aiškinantis kosmosą, susidarė antikos žmogaus orientacijos. Visatos modelis, kosmosas b u v o lyg „sužmogintas", o j a m e įžvelgtais principais b u v o aiškinama ir suvokiama viskas, taip pat ir ž m o n i ų visuomenė. K o s m o sas b u v o universalus šaltinis miestų-valstybių etikos nor moms, teisei ir politikai. Ž m o g u s savo egzistencijos sąlygas ė m ė sieti su m i t o l o g i j a ir epu, o šie b u v o įvairiai s u s i p y n ę su kosmologija. K o s m o s o esminės savybės — nekintamumas, reguliarumas, n u m a t o m u m a s — tapo atramos taškais anali zuojant žmonių bendrijų likimus praeityje ir dabartyje. T o k s b u v o „istorijos filosofijos" p a g r i n d a s . Šį n u o s t a b ų m i n t i e s plastiškumą, naikinantį ribas tarp gamtos ir istorijos pasau lio, k o s m o s o i r ž m o n i ų v i s u o m e n ė s , t ą l e n g v u m ą i r b e v e i k nepastebimą priešybių p e r ė j i m ą iš vienos į kitą reikia bū tinai turėti galvoje, k a d a k a l b a m e a p i e antikos, y p a č grai kų, istoriškumą. To m e t o tiesos ir idėjos b u v o grindžiamos tiesioginiais įspūdžiais, t. y. p i r m i n i u ir tiesioginiu patyri mu. Taigi antikos istorinė sąmonė buvo natūralistinė, „gam tinė" sąmonė. 2. Kaip antikos žmogus įsivaizdavo pasaulio tvarką? Skru pulingi a n t i k o s tyrinėtojai teigė, k a d graikai b u v o tvirtai įsitikinę, j o g visas pasaulis yra griežtai sutvarkytas, k a d kosminiai dėsniai yra universalūs, kad Visatą reguliuoja d i e v i š k a s i s p r o t a s — logos. T a i e s ą v i e n o d a i b ū d i n g a i r m a k r o k o s m o s u i (Visatai)), ir m i k r o k o s m o s u i (žmogui). Neatsitiktinai ir pasaulio tvarką antikos žmogus siejo s u v i e n t i s u m u , u ž b a i g t u m u , u ž d a r u m u , a k i v a i z d u m u i r su balansuotumu. Ž m o g a u s ir k o s m o s o ryšiai b u v o įsivaizduo-
jami tokie glaudūs, kad kosmoso harmonija savaime atrodė pereinanti į k i e k v i e n o žmogaus sąmonę. Pagal k o s m o s ą bu vo modeliuojamas ir žmogus. Graikai pripažino dviejų tipų m o d e l i u s : 1 ) tą, k u r į ž m o g u s ( d a i l i n i n k a s , a m a t i n i n k a s ) t u r i prieš akis; 2) įsivaizduojamą modelį, panašiai kaip sąmo nėje turimą atvaizdą, paveikslą. Būtent pastarąjį priminė antikos mąstytojų piešiamas Visatos vaizdas. J a u H o m e r a s ir H e z i o d a s įsivaizdavo Ž e m ę k a i p p l o k š č i ą a p s k r i t i m ą , ska l a u j a m ą v a n d e n s stichijos — o k e a n o . A n t to a p s k r i t i m o už vožtas p e r m a t o m a s , tvirtas gaubtas. Po tuo apskritimu, t. y. Ž e m e , y r a t a m s o s (Tartaro) gaubtas. N o r s a m ž i ų t ė k m ė kai k u r i u o s šio v a i z d o f r a g m e n t u s m o d i f i k a v o (pavyzdžiui, Že mė iš plokščios „virto" tuštumoje plūduriuojančiu k a m u o l i u ) , b e t s v a r b i a u s i a i d ė j a , k a d k o s m o s a s y r a a p v a l u s , iš liko nepakitusi. M u s stebina žmogaus regėjimo pastabumas. Lygiai taip pat antikos žmogus įsivaizdavo, kad visą aplin ką sudaro ugnis, oras, v a n d u o ir žemė. Savo vientisumu ir akivaizdumu antikos žmogui kosmosas yra tobulas nuosta bios, dieviškosios h a r m o n i j o s įkūnijimas. Ž m o g u s yra or ganiška šios h a r m o n i j o s dalis. G r a i k ų p o e t a s P i n d a r a s tei gė, k a d „viena y r a ž m o n i ų giminė, kita — d i e v ų giminė, t a č i a u j i e s a v o g y v e n i m ą yra, g a v ę i š v i e n o s m o t i n o s " . T a i g i žmogus — tik visumos dalelė. Ši samprata yra vienas iš esminių antikos istorizmo bruožų. K a i p visa kurianti Visatos jėga yra dieviškasis protas, t a i p ž m o g ų k u r i a n t i j ė g a y r a j o dvasia. D i d y s i s filosofas P l a t o n a s (428—348 m . pr. Kr.) s u k ū r ė t o b u l o s valstybės m o delį. P a s a k jo, valstybę sudaro trys klasės: 1) gaminanti, v e i k i a n t i ; 2) v a l i n g a — karių, s a r g y b i n i ų klasė; 3) protin ga — filosofai. Kaip logosas duoda kosmosui judėjimo principus, taip žmogaus dvasios protingoji dalis garantuoja h a r m o n i j ą žmo guje, o filosofai — t e i s i n g u m o h a r m o n i j ą v a l s t y b ė j e . Antikos žmogus suvokė priklausąs judėjimo formoms — cikliškumui ir verpetui. Pirmasis — j u d ė j i m a s ratu, būdin gas dieviškajam pasauliui. Antrasis — žmogui. Tačiau žmo g u s p r i k l a u s o n e t i k tai j u d ė j i m o sferai, k u r i l e m i a ž m o g a u s dvasios g y v e n i m ą po mirties, j o s persikėlimą, bet ir tai, ku r i a t s i r a n d a Ž e m ė j e , v e i k i a n t p o ž e m i n e i t a m s o s sferai. T o k s judėjimas aukštyn ir žemyn labai akivaizdžiai palygintas su įsisiautėjusios jūros m ė t o m u laivu. 3. Šis klausimas labai painus, problematiškas. N e t ne aišku, kurioje antikinės dvasios srityje ieškoti a t s a k y m o :
filosofijoje a r p o e z i j o j e , e p e a r istoriografijoje. V i e n i tvir tina, k a d a n t i k o j e v i e š p a t a v o ciklinė istorijos k o n c e p c i j a , kiti tai neigia. Bet tai n e d r a u d ž i a p a b a n d y t i aptarti šią prob lemą. M e s ž i n o m e , k a d a n t i k o s k u l t ū r a b u v o orientuota į žo dį, j o g a r s i n į s u v o k i m ą . S a k y t i n i o ž o d ž i o m e n a s b u v o di džiai vertinamas, laikomas ne tik oratoriaus ar poeto, bet ir politiko, istoriko b e i filosofo a u k š č i a u s i u p r i v a l u m u . Bu vo m a n o m a , k a d garsiai ištartas žodis savo prigimtimi yra geresnis ir galingesnis n e g u rašytinis. T a i g i ir istorija rė mėsi garsiai ištartu žodžiu, t. y. ji b u v o sakytinė. T a č i a u toks žodis, n u s a k a n t i s ne s t a m b i u s įvykius, j a u p e r g y v e n ę s k e l i a s k a r t a s , t a m p a m i g l o t a s . N e a t s i t i k t i n a i e g i p t i e č i ų žy nys graikus v a d i n o vaikais: tarp jų n e s ą senio, j i e visi esą j a u n i s a v o protu, n e s j ų p r o t a s n e i š s a u g o j ę s n ė v i e n o s le g e n d o s , k u r i n u o s e n i a u s i ų l a i k ų b ū t ų p e r d u o d a m a i š gi m i n ė s į giminę. G r a i k a i savo istoriją užrašė palyginti vėlai, i r v ė l s u s i d a r o į s p ū d i s , k a d v i s i j ų s e n i a u s i i s t o r i n i a i įvy k i a i — m i e s t ų s t e i g i m a s , m e n ų ir į s t a t y m ų k ū r i m a s į v y k o vi sai neseniai, tarsi vakar. Iš tikrųjų praeitis įvairioms t a u t o m s skleidėsi skirtingai. Ilgai užsitęsusi sakytinė tradicija lėmė, k a d graikų istorinėje sąmonėje labai s u t r u m p ė j o istorinis laikas. Dėl to labai išaugo e p o ir mitologijos reikšmė, nere tai į šiuos tekstus b u v o žiūrima k a i p į šventus. Labai daug dėmesio buvo skiriama „ištakoms", „pradžiai", „ g e n e z e i " . T a i a p ė m ė visas sritis: ir valstybės, j o s konstitu cijos „pradžią", ir žemdirbystės, ugnies, a m a t ų ir p r e k y b o s „pradžią". M i t o l o g i j a šias p r o b l e m a s s p r e n d ė g a n a lengvai, viską priskirdama dievams arba pusdieviams. T a i g i n o r s a n t i k a t u r ė j o g a n a t u r t i n g ą ž o d y n ą , k a d ga lėtų paaiškinti laiko fenomeną, Homeras, legendinis senovės graikų poetas, dar n e m o k ė j o nusakyti laiko. Laikas buvo k a ž k a s užslėpta. Ir tai g a l i m a suprasti, n e s m i t o l o g i n i s lai kas intuityvus, konkretus, nes tai įvykių laikas. Laikas be ritualo neapčiuopiamas, nejudantis. J i s atsiskleidžia tik p e r ritualą. Laikas nei subjektyvus, nei objektyvus. J i s r o d o santykį tarp žmogaus ir gamtos bei kosmoso. Į tokį laiką n u o v i e n o atsitiktinumo iki kito galima „įeiti", „pasinerti", bet j a m e negalima gyventi. Antikos žmogus galvojo, kad j u o senesnis ir laiko po žiūriu n e a p i b r ė ž t e s n i s įvykis, t u o jis reikšmingesnis, tuo „atmintis" apie jį tikresnė ir p a s a k o j i m a s apie jį teisin gesnis. Ir atvirkščiai, įvykis už m i t o ir e p o ribų n ė r a tikė tinas ir todėl nieko negali dominti. T a d nenuostabu, kad
„Iliada" tuo m e t u buvo geriausias istorinio pasakojimo pa v y z d y s . J a , k a i p p i r m i n i u š a l t i n i u , r ė m ė s i i r filosofai, i r is torikai. N e l o k a l i z u o d a m a įvykių laike, mitologinė istorija laisvai kūrė fantastinę retrospektyvą į amžių gilumą, į pra eitį, n u o s t a b i a i s u a r t i n d a m a „žilą s e n o v ę " su dabartim. T a čiau H o m e r o e p e j a u įpinti proistorinės sąmonės elementai. I r P l a t o n o ciklinės k o n c e p c i j o s y p a t u m a s y r a tas, k a d istorijos „ciklai" l e m i a m i ne iš vidaus, o iš išorės — k o s m o s o būvių. Antikos kultūroje buvo jau išplėtotas laiko j u d ė j i m o krypties suvokimas, bet dar n e b u v o objektyvios istorijos idėjos, t. y. istorija n e b u v o siejama su k o n k r e č i ų žmonių „konkrečia veikla". 4. A n t i k o s istorinė mintis neigė objektyvios istorijos idė ją, b u v o visai nepasiruošusi nagrinėti istoriografijos objek tą. J i i r n e s i d o m ė j o ž m o g i š k o s i o s i s t o r i j o s p r a s m e . Istoriją turėjo „tvarkyti" istorikas, „natūraliai" suvokiantis istorijos įvykius. H e r o d o t o (apie 4 9 0 — 4 2 5 m . pr. Kr.) „Istorija" a p i b r ė ž ė ne tik a n t i k i n ė s istorinės s ą m o n ė s ribą, bet ir a n t i k i n ė s kul t ū r o s istorijos gaires. Šis autorius pirmasis iškėlė idėją, k a d istorija yra kultūra. J o veikale m e s a p t i n k a m e idėjos, k a d istorija y r a „visuotinė", „ p a s a u l i n ė " t a u t ų istorija, p r a d m e nis, r a n d a m e neretai vieninteles išlikusias žinias iš istorinės geografijos, archeologijos, etnografijos, laivybos istorijos, prekybos, religijos ir mitologijos istorijos. T a i g i j a m e nu brėžtos istorijos o b j e k t o ribos, liudijančios a p i e sudėtingus istorijos p a s a u l i o ryšius. H e r o d o t o istorija daugiausia skirta k a r ų istorijai, todėl rašyti „veiklos" istoriją senovėje ir vėliau, vadinasi, rašyti „politikų" ir „karių" istoriją. H e r o d o t a s p i r m a s i s įdiegė ir a n t i k o s istorinį m e t o d ą , rei kalaujantį į istorinį siužetą žiūrėti „problemiškai". T a i p b u v o atrastas naujas literatūrinis žanras (juk dar ilgus šimtmečius po H e r o d o t o istorija b u v o traktuojama kaip l i t e r a t ū r o s dalis) — istorinis p a s a k o j i m a s a p i e t a r p u s a v y j e su sijusius įvykius, dažnai su n e n u m a t o m a i s padariniais. H e r o d o t a s n e p a p r a s t a i u o l i a i r i n k o j į d o m i n a n č i a s ži n i a s , f a k t u s , k e l i a v o n e t i k p o G r a i k i j ą , b e t i r p o R y t ų ša lis, s t e n g ė s i k u o d a u g i a u p a m a t y t i s a v o a k i m i s i r t u o d a ž niausiai pagrįsdavo savo sumanytą pasakojimą. Jis pirmasis savo darbuose nuolat primindavo, iš kur paimtas „paliudi j i m a s " , n e v e n g d a v o pateikti visas reiškinio ar fakto aiški n i m o versijas, d r a u g e s k a t i n d a m a s atkreipti d ė m e s į į tai, kuri iš jų yra patikimesnė. Bet a m ž i n i n k a i n e t i k ė j o H e r o -
dotu, n e s jis šalia savo akimis m a t y t ų d a l y k ų darbuose ap r a š y d a v o t o l i m o s p r a e i t i e s faktus, p a i m t u s iš s a k y t i n ė s tra dicijos. A m ž i n i n k a i apskritai b u v o n e l i n k ę aprašinėti žilą senovę, m a n y d a m i , k a d žmogaus atmintis yra p e r silpna. N o r ė d a m a s geriau atsiminti praėjusius dalykus, Herodotas k ū r ė ne ištisinį p a s a k o j i m ą , bet s u s k a i d y d a v o jį į atskiras dalis, v a i z d u s . C h r o n o l o g i j o s č i a d a r n e b u v o . H e r o d o t a s sa vo p a s a k o j i m a i s n o r ė j o skaitytojui teikti „ n a u d i n g ų gyve n i m o pamokų", t. y. stengėsi praplėsti žmogaus patyrimą. M e s ž i n o m e , k a d a n t i k o j e a t ė j o t o k s laikas, k a d a filoso fija a t s i s k y r ė n u o i s t o r i j o s . T u o m e t i s t o r i k a i s a v o u ž d a v i n į labai susiaurino, teigdami, kad jie privalo aprašinėti tik ne tolimos praeities įvykius, daugiausia politinius ir karinius. N a u j o s „mokslinės", pragmatinės istoriografijos pradinin k a s b u v o F u k i d i d a s (464—400 m . pr. Kr.). J i s s i e k ė istori nius įvykius aprašyti taip, k a d jie teiktų praktinės naudos, daugiausia m o k y t ų politikus ir karius. K a d istorija atliktų šią funkciją, istorikas t u r ė j o b ū t i s a v o a p r a š o m ų į v y k i ų liu dininkas. A n o t Fukidido, rimta istorija praeitimi nesidomi, bent jau tolima praeitimi. Herodotas kūrė bendrą vaizdo harmoningą visumą, o Fukididas, laikydamasis chronologi nio principo, s k a i d ė v i s u m ą į dalis, rinkosi k u r į n o r s vie ną įvykį. P a m a ž u r y š i a i t a r p i s t o r i j o s i r p o e z i j o s ė m ė t r ū k i n ė t i . Is t o r i j a i l i k o k u k l e s n i s v a i d m u o , i r šis p o ž i ū r i s b u v o susijęs su Aristotelio (384—322 m. pr. Kr.) v a r d u . Aristotelis p o e ziją ir istoriją supriešino v i e n ą kitai. J i s teigė, k a d poezija filosofiškesnė, u n i v e r s a l e s n ė už istoriją, n e s ši dėsto lai k i n u s , p r a e i n a n č i u s dalykus, p a s a k o j a a p i e tai, k a s įvyko. Polibijas (apie 2 0 1 — 1 2 0 m. pr. Kr.) istorijos p r a s m ė s ieš k o j o v a d i n a m u o s i u o s e n a t ū r a l i u o s e „ c i k l u o s e " . A n o t j o , vi suomenė, valstybė, kaip atskiras individas, pergyvena jau nystę, b r a n d o s amžių, p a s k u i sensta, patiria s m u k i m ą ir nyks ta. S ą v o k a „ i s t o r i j a " t a i k y t i n a t i k t ų ž m o g i š k ų j ų į v y k i ų r a i d a i laike, kurie vyksta sūkurio principu. Polibijas teigė, k a d akys yra p a t i k i m e s n i s l i u d i n i n k a s už ausis. T o d ė l ir kilo rei kalavimas, kad istorikas privalo būti aprašomų įvykių am žininku, geriausia net jų dalyviu, liudininku. T a c i t a s (apie 5 5 — 1 2 0 m.) teigė, k a d istoriją b ū t i n a ra šyti „ b e p y k č i o ir v i e n a š a l i š k u m o " , ji p r i v a l o teisti istorijos veikėjus, k i e k v i e n ą įvertinti ,,pagal n u o p e l n u s " . Laikui bėgant R o m o s istorinėje mintyje vis svarbesnis v a i d m u o t e n k a „ f o r t ū n o s " k a t e g o r i j a i , v i s l a b i a u p l i n t a fa tališki tikėjimai, teigiantys, k a d žmogus tėra žaisliukas kap-
rizingo ir besikeičiančio likimo rankose. Taip gimė sąvoka „fortūnos ratas". Buvo siekiama, kad istorijos d r a m a e m o cine įtampa priartėtų prie teatrinės dramos. N u o to laiko antikinėje istoriografijoje ima vyrauti moralizuojanti, didak tinė tendencija.
III. KĄ APIE ŽMOGŲ IR PASAULĮ TEIGĖ ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS ISTORIJOS TEOLOGIJA? 1. K r i k š č i o n i š k o j i p a s a u l ė j a u t a į b e a s m e n i o an tikos kosmoso vietą iškėlė viso pasaulio kūrėją — Dievą. Jis b u v o ne tik p a s a u l i o (beje, ne d a u g e l i o p a s a u l i ų , o tik vie no) kūrėjas, bet ir jo valdovas. Krikščionybė tikinčiojo dė m e s į k r e i p ė n e į p a s a u l i o v a i z d ą , o į k ū r ė j ą . Žmogus t u r ė j o remtis ne objekto akivaizdumu, o tikėjimu. Tai b u v o krikš čionybės pamatas. Pasaulio autentiškumas slypėjo nemato m a m e Dievu j e. Krikščionybė kreipė ž m o g a u s žvilgsnį ne į ž m o g a u s žemiškuosius reikalus, k u r g e r o v ė yra tik taria m a , iliuzinė, o b l o g i s — v i s u r p r a s i s k v e r b u s i r e a l y b ė . Pir m e n y b ė visuomet turi priklausyti ne gyvenimui, o mirčiai. Š i t o k į p o ž i ū r į a u t o r i t e t i n g i a u s i a i s k l e i d ė šv. A u g u s t i n a s — g a r s u s k r i k š č i o n i ų t e o l o g a s ir filosofas. Žmogus, a n o t š v . A u g u s t i n o , d i d ž i a u s i a s s t e b u k l a s , u n i kali ir absoliuti, pagal D i e v o pavyzdį sukurta esybė. Kiek vienas žmogus yra unikalus ir visai naujas Dievo kūrinys, individualus ir nepakartojamas. V a l i o s laisvė, k u r i ą D i e v a s d o v a n o j a žmogui, yra gėris, o blogis kyla ne iš j o s pačios, o iš n e d e r a m o n a u d o j i m o s i ja. Be Aukščiausiojo pagalbos žmogus yra lavonas. Taigi krikščionybė atsisakė v i e n o iš svarbiausiųjų anti kos postulatų — optimistinio žmogaus prigimties vertinimo. Žmogus b u v o t r a k t u o j a m a s k a i p n u o d ė m i n g a b ū t y b ė . K r i k š čionybė skleidė idėją, jog visų žmonių prigimtis vienoda, n e s v a r b u , k o k i a k a l b a ž m o g u s k a l b a , j o g y r a g l a u d u s ry šys tarp v i s u o m e n i n ė s ir individualios etikos; j o g istorija y r a toji erdvė, k u r i o j e vis g e r i a u atsiskleidžia t i k ė j i m o tie sos. N e a b e j o t i n a , j o g visa tai į n e š ė d a u g n a u j a į istorio grafijos mokslą, jei lyginsime su a n t i k o s istorine mintimi, ir tapo vėlesnių epochų istorinės sąmonės neatskiriama dalimi.
2. Taigi istorija krikščionybės d o g m a t i k o j e b u v o geriau siai įprasminta. J u k k r i k š č i o n i š k o j o t i k ė j i m o tiesos iškyla k a i p istorinių į v y k i ų v i s u m a . Pavyzdžiui, J ė z u s K r i s t u s gi mė Betliejuje iš M e r g e l ė s Marijos, valdant karaliui Erodui, mirė Jeruzalėje ir t. t. T a i p tikėjimo tiesos atsiskleidžia p e r d a t u o t ą ž m o g i š k ą j ą istoriją, o t i k ė j i m o i š p a ž i n i m a s virsta p a s a k o j i m u a p i e į v a i r i a i s b ū d a i s p a l i u d y t u s i s t o r i n i u s įvy kius. Šia p r a s m e k r i k š č i o n y b ė yra grynai istorinė religija. T i k ė j i m o tiesos v e i k i a geografiškai l o k a l i z u o t o j e ir istoriš k a i d a t u o t o j e situacijoje. G a l i m a tvirtinti, k a d k r i k š č i o n y b ė europinėje tradicijoje iškėlė objektyvios istorijos idėją, t. y. istorija pripažįstama k a i p procesas. Istoriniai įvykiai b u v o taip interpretuojami, k a d istorijos prasmės reikėjo ieškoti ne istorijos v e i k ė j ų — istorijos „ a g e n t ų " — m o t y v u o s e , o p a čiuose įvykiuose. T a i p istorijos idėja įgavo istorijos teolo gijos formą. Žvelgiant į tolimesnę perspektyvą tai reiškė, k a d g i m ė istorijos filosofija. Ž m o g i š k o j i d r a m a v i r t o k o s m i n i ų j ė g ų -— gėrio ir blogio, t i k ė j i m o ir n e t i k ė j i m o — dra ma l a i k e ir e r d v ė j e . A n t i k o s filosofai ir istorikai teigė, k a d ž m o g u s g y v e n i m o d r a m o j e tėra tik dalyvis, „aktorius". Krikš čionybė į šį istorinį pasaulį žiūrėjo tik iš v i e n o taško: „žmo gus ir jo kūrėjas". „Istorijos idėją" krikščionybė suprato kaip „šventosios istorijos" idėją, kuria remiantis ž m o g a u s žemėje drama yra nulemta ir budriai kontroliuojama Dan g a u s . A n o t šv. A u g u s t i n o , „ i s t o r i j a " y r a n e t a „ i š o r i n ė " i r „ k l a i d i n g a " istorija, n ę v i e n ta, k u r i r ė m ė s i S e n u o j u i r N a u j u o j u t e s t a m e n t u , b e t i r ta, k u r i r ė m ė s i p r a n a š y s t ė m i s . V i e na vertus, krikščionybės religinę d r a m ą turėjo aktualizuoti žemiškoji žmonijos istorija k i e k v i e n u akimirksniu. Antra v e r t u s , šv. A u g u s t i n a s , j a u s d a m a s i s e s ą s r e g i m o s i o s i s t o r i j o s eigos tikrasis aiškintojas, jos esmės atskleidėjas, ėmėsi nag rinėti fundamentalias žmogiškojo likimo problemas: kada ir k a i p atsirado pasaulis, k a s b u v o iki to, k o k i a l a i k o es m ė , ar ž m o g u s l i k i m o vergas, k u r pasirodė civilizacija, ar s e n a g r a i k ų i š m i n t i s ir t. t. A t s a k y m ų į šiuos k l a u s i m u s vi s u m a i r s u d a r o k r i k š č i o n i š k o s i o s istorijos „ i d ė j o s " turinį.. B e t i e š k o d a m a s a t s a k y m ų į p a n a š i u s k l a u s i m u s , šv. A u g u s tinas istoriją s u p r a t o d a u g i a u k a i p Š v e n t ą j ą istoriją, k u r i iš esmės buvo daug artimesnė dangui, o ne žemei. Jis buvo p i r m a s k r i k š č i o n i s t e o l o g a s , a t k r e i p ę s d ė m e s į į tai, k a d is torija plėtojasi nuosekliai — n u o rytų į vakarus. Pavyzdžiui, R o m a u ž ė m ė B a b i l o n o vietą. Šv. A u g u s t i n a s n e t i k ė j o „ R o m o s a m ž i n u m u " , n o r s i r t i k ė j o j o s tąsa. J i s n ė v i e n o p o litinio įvykio nevertino kaip absoliučiai svarbaus, nes iš principo a t m e t ė politinius, pasaulietinius istorijos tikslus. 48
3 . Šv. A u g u s t i n u i k u r k a s s v a r b i a u u ž p a s a u l i e t i n i u s įvy kius b u v o dviejų galingų ir nesutaikomų, iš tikrųjų kos m i n i ų j ė g ų — t i k ė j i m o ir n e t i k ė j i m o — kova, kuri turėjo lemti žmonijos likimą. Šias j ė g a s jis p a ž y m ė j o d v i e m sim b o l i a i s — t a i „ D i e v o v a l s t y b ė " i r „ Ž e m ė s v a l s t y b ė " . J ų si nonimai yra „Dangaus valstybė", „Amžinybės valstybė" ir „Laikina valstybė"; „ N e m i r t i n g a valstybė" ir „Mirtinga vals tybė"; „Kristaus valstybė" ir „Velnio valstybė". Šios priešiš k o s viena kitai jėgos skiriasi k a i p d i e n a n u o nakties, k a i p dangus n u o žemės. „Dievo vaikų" gyvenimo principas — tiesa, o „ ž e m ė s v a i k ų " — garbė. P i r m ą j ą „valstybę" v a l d o gailestingumas, o antrąją — n u o d ė m i n g a prigimtis. Šv. A u g u s t i n a s šių d v i e j ų „valstybių" p r i e š i n g u m o n e absoliutina, bet b a n d o nutiesti tarp j ų tiltą. A n o t jo, abi „valstybės" egzistuoja vienoje žemėje, virš jų yra tas pats d a n g u s . J o s n e tik e g z i s t u o j a šalia v i e n a kitos, b e t y r a su sipynę, susiję tarpusavio p a k a n t u m u , pripažinimu. Pasaulie tinė valstybė garantuoja vidinę taiką, kuria naudojasi „Die vo valstybė". Šv. Augustino m o k y m u b u v o p a r e m t a s krikš čionybės požiūris į istoriją p e r visus viduramžius. J u o b u v o stengiamasi pateisinti bažnytinę valstybę (teokratiją), valstybinę bažnyčią, popiežių pretenzijas į aukščiausią pa saulietinę valdžią pasaulyje bei į imperatorių siekimą savo n u o ž i ū r a tvarkyti p o p i e ž i a u s sostą. 4. Krikščionybė, n u s t ū m u s i į antrąjį p l a n ą visatą, atsky rusi j a u s m u s ir m i n t i s n u o g a m t o s , n u g r a m z d i n o j u o s į is torijos (nors ir mistifikuotos) pasaulį. Formavosi europi nei kultūrai labai svarbi tiesa: žmogiškosios d r a m o s p r a s m ę galima atskleisti vieninteliu b ū d u — gilinantis į tūkstantme tę žmonijos istoriją. Apie istorinės sąmonės pakitimus liudijo ir nauja laiko k a t e g o r i j o s s a m p r a t a . Šv. A u g u s t i n a s teigė, k a d l a i k a s turi pradžią — jis prasideda n u o pasaulio sutvėrimo. T a č i a u Die vas yra amžinas. Tikrovėje egzistuoja tik dabartis, o pra eitis ir ateitis egzistuoja tiktai p e r dabartį. Praeitis — tik atmintis, ateitis — tik n u m a t y m a s , kuris remiasi atmintimi. L a i ko t ė k m ė susijusi tik su dvasia. G y v e n i m a s , k a i p ir visa ž m o n i j o s istorija, t e k a iš d a r n e e g z i s t u o j a n č i o s ateities į j a u neegzistuojančią praeitį. Viena vertus, laikas yra n u o d ė mės, gedimo, mirties, irimo sinonimas, jis — istorijos siau bas, n u o k u r i o n e g a l i m a pasislėpti. A n t r a vertus, laikas rei kalingas D i e v o m a l o n e i pasireikšti, žmonių giminei „auk lėti". L a i k a s n u o v i e n o c e n t r o (dabarties) tęsiasi į abi pu-
ses: a t g a l , į p r a e i t į — į jo p r a d ž i ą ir p i r m y n , į a t e i t į - — j o pabaigą. Tai buvo linijinė laiko samprata, kuri pakeitė an tikinę, vaizdavusią laiką kaip verpetą. Tai b u v o svarbus kultūrinis istorinis poslinkis. Sūkurio įvaizdis reiškė žmo gaus beviltišką situaciją, situaciją be ateities, k a i p prakei k i m ą . P a s i k a r t o j i m a s , p a n a š i a i k a i p saulės p a t e k ė j i m a s , žie m o s ir vasaros kaita, n e p a l i k o žmogui vilties sulaukti ką nors nauja. Tai prieštaravo krikščionybės propaguotai žmo nijos prisikėlimo ir išgelbėjimo dogmai. Taigi pagoniška doktrina b u v o beviltiška, nes viltis ir tikėjimas iš esmės susiję su ateitimi, o reali ateitis negalima, j e i praeitis ir ateitis y r a lygiavertės c i k l o fazės. K r i k š č i o n y b ė p r o p a g a v o r a d i k a l ų n a u j u m ą to, k a s a t ė j o į istoriją su J ė z u m Išgany toju. Ž m o g a u s pasyvų l a u k i m ą krikščionybė pakeitė tikin čiojo energingu veiklumu, kuris yra būtinas norint pasiek ti savo tikslą. T a i p ž m o g a u s tikėjimas tapo konkretesnis. 5. Šv. Augustino pažiūrose glūdėjusi raidos idėja b u v o išreikšta mistine forma ir matėsi iš jo pasiūlyto istorijos skirstymo laikotarpiais. J i s išskyrė tris didelius Šventosios istorijos laikotarpius: 1) „natūralios būsenos" laikotarpis iki „ į s t a t y m o " (turimi g a l v o j e d e š i m t „ D i e v o į s t a t y m ų " ) ; 2) lai k o t a r p i s p o „ į s t a t y m o " ž e n k l u (t. y . „ S e n o j o t e s t a m e n t o " ) ir 3) „Dievo gailestingumo" laikotarpis, kuris prasidėjo n u o Kristaus įsikūnijimo ir truks iki antrojo jo atėjimo ir Pas kutiniojo teismo. J a u anuo metu kai kurie Šventojo Rašto teiginiai b u v o b a n d o m i aiškinti alegorine prasme. Pavyz džiui, b u v o m a n o m a , k a d p a s a k o j i m a s apie P a s a u l i o sukū r i m ą p e r šešias dienas yra alegorinis. Taigi j a u tada b u v o b a n d o m a atmesti tas Šventojo Rašto detales, kurios galėjo b ū t i m a ž a i į t i k ė t i n o s . T a č i a u šv. A u g u s t i n a s t e i g ė , k a d n e t m e n k i a u s i a a b e j o n ė įvykių istoriškumu (ypač „ N a u j a j a m e testamente") grasina sugriauti tikėjimo pamatus. Šv. A u g u s t i n a s suskirstė ž m o n i j o s istoriją į šešis „am žius". S v a r b i a u s i a s j a m a t r o d ė šeštasis, p r a s i d ė j ę s s u Kris taus atėjimu. Ž e m ė s istorijoje jis turėjo būti paskutinis, po jo prasidėsiąs „Paskutinis teismas". O septintasis amžius („septintoji diena", kai Aukščiausiasis ilsėjosi po savo dar bų) j a u priklausė d a n g a u s karalystei, t. y. a m ž i n y b ė s pa sauliui. Šv. šis
Augustinas
žmogaus
nystę,
antrąją
dar
amžiaus
ir
kitaip
tarpsnius:
jaunystę,
dalijo
istoriją — pagal
vaikystę,
brandumą,
paauglystę,
senatvę.
Pirmoji
še jau
laiko
skirstymo s c h e m a remiasi N a u j o j o testamento tradicija, o a n t r o j i s i e k i a R o m o s i s t o r i k o A n ė j a u s F l o r o (II a.) l a i k u s . Šv. A u g u s t i n a s žinojo dar v i e n ą laikotarpių schemą, ku ri žmonijos istoriją skirstė į „keturias pasaulines m o n a r c h i j a s " (Babilonas, Persija, G r a i k i j a ir R o m a ) . R o m o s p a s a u l i n ė m o n a r c h i j a b u v o p a s k u t i n ė ir t u r ė j o tęstis iki p a s a u l i o pa baigos. A p s k r i t a i šv. A u g u s t i n a s i š a u k š t i n o istoriją, b e t n e p a g r i n d ę j o s logiškai. J i s p a r o d ė , k a i p g a l i m a suprasti isto riją. D i e v a s j a m b u v o istorijos v a r o m o j i jėga, o istorinis p r o c e s a s atsidūrė lyg ir šalia ž m o g a u s . A n o t jo, visa, k a s p r i k l a u s o istorijai, nuolat kinta. K a i p tik todėl istorija ne gali būti argumentas tikėjimo klausimais. Ankstyvosios krikščionybės autorių istorinės pažiūros, kurias p a v e l d ė j o viduramžiai, tais laikais b u v o pačios pasto viausios. V i d u r a m ž i ų a u t o r i a m s i m p o n a v o p a v e l d ė t o isto rijos vaizdo „aiškumas". Istorinė mintis, išsivadavusi iš an t i k o s i s t o r i n i ų p a ž i ū r ų s u d ė t i n g u m o i r l a i k o b e g a l y b ė s , ga lėjo savo d ė m e s į telkti į ribotą laiko ir erdvės arealą ir pirmiausia į ž m o g a u s l i k i m o arealą. Šv. A u g u s t i n o istori jos s c h e m a davė viduramžių mąstytojams reikšmių skalę, n u r o d ė gaires ir istorijos pabaigą.
IV. KOKS POŽIŪRIS Į PASAULĮ IR ŽMOGŲ BUVO VIDURAMŽIAIS? 1. T a i pagrindinė krikščioniškosios pasaulėjautos p r o b l e m a . B u v o b a n d o m a p a a i š k i n t i tai, k o n e p a j ė g ė pa g o n i š k o j i filosofija. Bet r e m i a n t i s b i b l i j i n i a i s t e k s t a i s b u v o labai sunku atkurti išbaigtą Visatos struktūros vaizdą. Šven tasis Raštas teigė, k a d Dievas Visatą sukūrė iš beformės m e d ž i a g o s , o p a s t a r ą j ą — iš n i e k o . Aristotelis tvirtino, k a d p a s a u l i s a m ž i n a s . A r g u m e n t a i „už" ir „prieš" b u v o lygia verčiai, taigi liko v i e n a — patikėti religija. T o m a s Akvinietis, a n a l i z u o d a m a s šią situaciją, suabejojo vieninteliu dalyku: v a r g u ar kalbant apie „šešias kūrybos d i e n a s " bu vo turimos galvoje 24 valandų paros. Bibliją teko papildyti graikų m o k s l o d u o m e n i m i s apie Visatos struktūrą, nes Biblijoje tokių žinių nėra. XII— XIII a . m o k s l i n i n k a i tvirtino, k a d Z e m ė y r a n e j u d a n t i s Vi satos centras, apie kurį sukasi viena ant kitos išdėstytos kristalinės sferos su pritvirtintais ant jų d a n g a u s kūnais.
V i e n i teigė, k a d t o k i ų sferų b u v o septynios, kiti — dešimt, treti — šešiasdešimt. Kartu buvo atkurtas beveik akivaizdus Visatos sandaros v a i z d a s : „ g r a n d i n ė " a r b a „ l a i p t a i " , k u r i ų p a m a t a s y r a Že m ė , o j o s v i r š ū n ė s i e k ė D a n g ų . A n t t ų „ l a i p t ų " b u v o iš sidėstę kūriniai pagal savo a r t u m ą kūrėjui. Iš esmės ši dokt rina s u j u n g ė į v i e n ą v i s u m ą m o k s l ą ir religiją, filosofiją ir mistiką. Šios doktrinos teiginių įtaka b u v o milžiniška. Trum p a i tariant, V i s a t o s h i e r a r c h i j a b u v o t o k i a : p r a d e d a n t vir šūne žemyn ant devynių laiptų buvo išsidėsčiusios keturios a n g e l ų „ k l a s ė s " •— s e r a f i m a i ir c h e r u b i n a i — a r t i m e s n i D i e vui, a r c h a n g e l a i ir angelai — artimesni žmogui. K i e k v i e n a m a n g e l ų r a n g u i p r i k l a u s ė v i e n a i š sferų. S e r a f i m a i b u v o tol i m i a u s i o j e _ n u o Žemės s f e r o j e , v a l d a n č i o j e v i s ų k i t ų s f e r ų j u d ė j i m ą . Žemiau b u v o n e j u d a n č i ų ž v a i g ž d ž i ų s f e r a ( j ą p r i žiūrėjo cherubinai), Saturno, Jupiterio, Marso, Saulės, Ve neros, M e r k u r i j a u s sferos ( a r c h a n g e l ų žinioje) ir g a l ų ga l e — M ė n u l i o sfera, k u r i ą p r i ž i ū r ė j o a n g e l a i . P a s t a r o j i at r i b o j o D a n g ų n u o Žemės. V i s a , k a s ž e m i a u š i o s s f e r o s , y r a „žemiški" elementai ir todėl nepastovu, netobula, laikina. Visa, k a s a u k š č i a u — tobula, p a s t o v u ir a m ž i n a . T a i g i pasa k y m a s „ p o m ė n u l i u " ir „virš m ė n u l i o " v i d u r a m ž i ų ž m o g u i buvo daugiaprasmis.
m e n t ų savybės budingos ir žmogui, o jų proporcijos lemia n e t i k j o s v e i k a t ą , b e t i r t e m p e r a m e n t ą ( f l e g m a t i k a s — šal tas ir drėgnas, c h o l e r i k a s — karštas ir sausas, m e l a n c h o l i k a s — š a l t a s i r s a u s a s i r t . t . ) . Žemės s a v y b ė s b ū d i n g o s k ū nui, drėgmės — kraujui, o r o — k v ė p a v i m u i , u g n i e s — gyvy bės šilumai. Atitinkamai keturios dalys būdingos žmogaus k ū n u i : g a l v a atitinka d a n g ų , k r ū t i n ė — orą, v i d u r i a i - — v a n denį, k o j o s — ž e m ę . T i e k visi p o m ė n u l i o gaubtu esantys D i e v o k ū r i n i a i , t i e k ž m o g u s y r a n u o l a t i n i o e l e m e n t ų tar p u s a v i o „ k a r o " a u k a . G a m t o j e a k i v a i z d ž i a u s i a i tai r o d o že m ė s d r e b ė j i m a i , a u d r o s i r t . t., o ž m o g u j e a p i e t a i l i u d i j a ligos. D ė l tos pačios priežasties v i s u o m e n ė j e vyksta maištai, valstybėje — n e t v a r k a . Visos sferos yra taip v i e n a su kita susiję, k a d „konfliktas" v i e n o j e i š j ų n e i š v e n g i a m a i „at siliepia" kitoms. T o k s buvo visatos vaizdas viduramžiais. T a i kompaktiška, griežtai apibrėžtos erdvės ir chronologi j o s s t i c h i j a , k u r i o s c e n t r e D i e v a s , o Žemėje j o k ū r y b o s b r a n d ž i a u s i a s vaisius Žmogus— d v a s i n į ir fizinį p a s a u l į j u n gianti grandis. Tokioje Visatos sampratoje vyravo elemen tai iš pagoniškos senovės, o ne iš krikščionybės. Čia ap tiksime Platono, Aristotelio, P t o l o m ė j a u s (apie 9 0 — 1 6 8 ) , Plo t i n o ( a p i e 2 0 5 — 2 7 0 ) idėjų. Į p a g o n i š k ą p a s a u l i o v a i z d ą b u vo įvestas centrinis Biblijos veikėjas — Dievas.
Griežtą hierarchinę tvarką turėjo ir pasaulis po M ė n u liu. J e i p r a d ė t u m e n u o apačios, tai n e o r g a n i n i a m p a s a u l i u i b u v o būdinga tik viena savybė-—egzistavimas; augalų pa sauliui dar ir antra — maitinimasis; gyvulių pasauliui be m i n ė t ų d v e j ų — dar ir pojūčio bei j u d ė j i m o požymis; ir galų gale žmogui be m i n ė t ų — dar ir proto atributas. Taigi žmogaus vieta nurodytoje hierarchijoje buvo ypatinga, jis sujungė a b u p r a d u s — dvasinį ir materialinį, dieviškąjį ir žemiškąjį. Akivaizdu, kad „didžioje esaties grandinėje" įkūnytas pasaulėvaizdis b u v o labai statiškas, o p a v a i z d u o t a tvarka a m ž i n a ir užbaigta. K o s m o s e viešpatavo griežta tvarka, to dėl ji turėjo būti pavyzdys ir žmonių visuomenei. Tas pats t v a r k o s m o d e l i s b u v o p e r k e l t a s ir į m i k r o k o s m o s ą — atski rą žmogų bei jo aplinkos daiktus. Buvo manoma, kad pasau l y j e p o m ė n u l i u v i s u s d a i k t u s į v a i r i o m i s p r o p o r c i j o m i s su d a r o keturi elementai: žemė, vanduo, oras ir ugnis. Kiek v i e n a m j ų b ū d i n g o s d v i s a v y b ė s : ž e m ė y r a šalta i r s a u s a , v a n d u o — šaltas ir d r ė g n a s , oras — k a r š t a s ir d r ė g n a s , ug n i s — k a r š t a i r s a u s a . Žemiausias i š m i n ė t ų e l e m e n t ų y r a žemė, o a u k š č i a u s i a s i r š v a r i a u s i a s — u g n i s . Š i ų k e t u r i ų e l e -
Iki A d o m o ir Ievos n u o d ė m ė s pasaulis po m ė n u l i u bu vo visai h a r m o n i n g a s . T a i n u o d ė m ė sugadino pasaulį, pri pildė jį priešiškumo, prievartos, mirties. Gyvenimas žmogui pasidarė didelis išmėginimas. Vienintelį džiaugsmą ir viltį krikščioniui teikė Dievas. 2. Ką n a u j o įnešė viduramžiai į laiko sampratą, susiklos čiusią ankstyvojoje krikščionybėje? Pirmiausia pastebime, k a d v i d u r a m ž i a i s d ė m e s y s b u v o k o n c e n t r u o j a m a s ne į lai k o , o į a m ž i n y b ė s p r o b l e m ą . T a i , k a s l a b a i j a u d i n o šv. A u g u s t i n ą , n e t e k o p r a s m ė s i r v e r t ė s . L a i k a s i r a m ž i n y b ė su statomi priešpriešiais. Laikas buvo k i n t a m o pasaulio po mė n u l i u s i n o n i m a s , o a m ž i n y b ė •— p a s a u l i o , e s a n č i o virš m ė n u l i o . J a u ankstyvosios krikščionybės skleidėjai vartojo są v o k ą „pasaulis", kuri b u v o susijusi su pražūtim, gedimu, ydingumu. J i e m s priskyrė viską, kas b u v o už v i e n u o l y n o sienų. V i e n u o l y n a s b u v o suvokiamas kaip sala priešiškoje stichijoje. Viduramžiais amžinybė turėjo fundamentalią reikšmę. T a i pasaulio vaizdą apibendrinanti sąvoka. Šv. A u g u s t i n o n u o m o n e , m e s nežinome, ar Dievo amžinybė b u v o anksty-
vesnė už laiką. Į klausimą, ką Dievas veikė iki pasaulio sutvėrimo, jis atsako, k a d iki s u k ū r i m o n e b u v o laiko, ne b u v o D a n g a u s i r n e b u v o Ž e m ė s , t a d s ą v o k a „ i k i " š i u o at veju neturi jokios prasmės. Tiesa, kai kurie autoriai teigė, k a d a m ž i n y b ė yra sustabdyta dabartis, k a d tai — visa bega lybė. A m ž i n y b ė turi viską iš ateities, lygiai taip pat, k a i p neprarado nieko iš praeities. Laikas juda iš praeities per d a b a r t į — į ateitį. Visatoje egzistuoja du p a s a u l i a i : amži nybės pasaulis, esantis virš m ė n u l i o , a n a p u s laiko, ir pasau lis, e s a n t i s p o m ė n u l i u , š i a p u s , ž e m i š k a s . P a s t a r a s i s p a s a u lis b u v o v a i z d u o j a m a s t a m s i o m i s spalvomis. A m ž i n y b ė •— ne laiko beribiškumas, o jo paneigimas. J o s n e g a l i m a išma tuoti nei valandomis, nei dienomis, nei metais, nei amžiais ir t. t. T a i ištisa d i e n a be v a k a r o ir ryto, b e t ji j u n g i a abi paros puses; ji yra neskirstomo laiko pasaulis, čia n ė r a nei praeities, n e i ateities, n e i baimės, n e i laukimo, n e i vilčių, n ė r a „viršaus" ir „apačios", „ten" ir „čia" ir t. t. J a i svetimi visi ž e m i š k i e j i m a t m e n y s . A m ž i n y b ė — tai tik D i e v o atri butas. D v i e j ų sferų s k i r t i n g u m a s (amžinybės ir laiko) reiškė Dievo ir žmogaus, kūrėjo ir kūrinio skirtingumą. K r i k š č i o n y b ė skirstė l a i k ą į s a k r a l i n į (kai l a i k a s skirs tomas pagal bažnytines šventes: Kalėdos, Velykos, Sekmi n ė s i r t . t., t . y . p a g a l b a ž n y t i n į k a l e n d o r i ų ) i r p a s a u l i e t i n į . P a s t a r o j i l a i k o k a t e g o r i j a s u s i j u s i s u „ ž e m e s n e " b u i t i e s for ma, nes pasaulis yra pažymėtas žmogaus pirmosios nuo dėmės. P a b r ė ž d a m i krikščioniškąjį p o ž i ū r į į l a i k ą k a i p „liniji nį", turime pasakyti, kad to m e t o krikščionybei taip ir ne p a v y k o iki galo įveikti ciklinės laiko sampratos. Ji ypač ryški b u v o X I V — X V a. V i d u r a m ž i a m s b u d i n g a s nuolatinis „ a n t r o j o Kristaus atė j i m o " laukimas, nors nustatyti terminai vis praeidavo. Ta čiau tos dienos artėjimo j a u s m a s y p a č įsitvirtino visuome nėje iki pat viduramžių pabaigos. J a u viduramžiais formuojamas požiūris, k a d universa lus laikas neegzistuoja, o socialinėje praktikoje tėra arto jo, amatininko, pirklio, v i e n u o l y n o laikas ir t. t. Paradoksalu, bet Bažnyčiai, kuri per visus viduramžius ypač gynė tradicinę amžinybės ir laiko sampratą, pirmajai teko matuoti ir skaičiuoti fizinį laiką. „Laiko tarnybos" centrais t a p o v i e n u o l y n a i . J ų b e n d r u o m e n ė s g y v e n i m u i rei kėjo smulkesnių paros laiko padalų, nes maldos ir darbo, m i e g o i r b u d ė j i m o laikas t u r ė j o būti tikslus. T a i b u v o pir m o s i o s l a i k o m o k y k l o s , fizinio laiko v a l a n d i n ė d r a u s m ė .
T a i p g i m ė k u o aktyvesnės veiklos idėja dirbti „gerus dar bus", ruoštis išganymui a n a m e pasaulyje. N u o XIII a. antruoju aktyvaus gyvenimo centru tampa miestai. Jų tikslai buvo grynai žemiški. Miestiečių, o ypač pirklių, k l e s t ė j i m a s p r i k l a u s ė n u o k a l e n d o r i a u s . R e i k ė j o lai ku pirkti ir parduoti, nustatyti kainas, paskolų terminus. Tai gi viduramžiais susidūrė dvi laiko koncepcijos — bažnytinio kalendoriaus, „priklausančio Dievui", ir „žemiškųjų reika lų" laiko. N u o XIII a. šios dvi k o n c e p c i j o s p a t y r ė didelę m e t a m o r f o z ę . V i e n a vertus, t e o l o g i n i s l a i k a s n e t e k o isto rizmo elementų. Kita vertus, besiformuojantis miestuose pro fesinis laikas p a d ė j o plisti r a c i o n a l i z m u i ir pasaulietinei sam p r a t a i . T a i b u v o b l a i v a u s a p s k a i č i a v i m o , p a t y r i m o i r ži n o j i m o dalykiškas laikas. Susidarė sąlygos gimininį laiką paversti individualiu laiku — dinamišku, slenkančiu, bėgan čiu. N o r s miestietis išsaugojo krikščioniškąjį laiką, neže m i š k o g y v e n i m o simbolį, bet žemiškiems reikalams naudo j o fizinį m e c h a n i n į l a i k o m a t a v i m ą . M i e s t ų rotušių bokš t u o s e p a s i r o d ę l a i k r o d ž i a i ( X I V — X V a.) s i m b o l i z a v o , k a d žlugo bažnytinio laiko aiškinimo monopolija. Mechaniškas laikrodis p a g i m d ė naują, pasaulietinę etiką. 3 . V i d u r a m ž i ų filosofai ž m o n i j ą s u p r a t o k a i p v i e n i n g ą bendriją, kuri buvo a p i b ū d i n a m a „ U n i v e r š i t a s " (visuoti numo) kategorija. J a i priklausė visa viduramžių asociaci jų įvairovė — pasaulietinių ir bažnytinių, miesto ir kaimo, mokyklinių ir profesionalių. Tai buvo viduramžių kolekty viškumo kategorija. Buvo teigiama, kad klasės — luomai — yra v i e n o „ k ū n o " dalys, atliekančios skirtingas funkcijas. Kiekviena dalis „tarnauja" visumos gėriui ir tiktai per tai — savo paties gėriui. Šis principas b u v o perkeltas iš krikščio nių bendruomenės struktūros. Tačiau valstybė išsivadavo iš b a ž n y č i o s g l o b o s , j i t a p o s u v e r e n i . S u s i k l o s t ė d u a l i s t i n ė si t u a c i j a — e g z i s t a v o religinė b e n d r u o m e n ė i r p a s a u l i e t i n ė vi suomenė. Viduramžiais „ b e n d r u o m e n ė s " skirstėsi į hierarchines pa kopas. B ū d a m o s pačios u n i v e r s u m a i s savyje, jos d r a u g e bu vo „narės" kur kas platesnių universumų. Tuo viduramžiai buvo ypatingi ir nepakartojami. Tačiau šiame korporatyviniame pasaulyje labai m e n k a i galėjo reikštis individualybė. N e t santuoka b u v o ne p a č i ų sutuoktinių reikalas. Taigi viduramžiais sąvokos „asmeny bė", „individas" dar visai nebuvo, ji tik p r a d ė j o formuotis. V i d u r a m ž i ų civilizacijoje ž m o g u s n u o l a t j a u t ė fizinę bai-
m ę . Ta b a i m ė sklido iš žmogaus aplinkos, kurioje virė labai dinamiškas dvasių, velnių ir pan. būtybių gyvenimas. Žmo gų nuolat kažkas stebėjo, viliojo, gundė, kerėjo, apgaudi nėjo, j a m grasino, s p e n d ė spąstus, k e n k ė ir t. t. R e a l e s n ę grėsmę žmogui kėlė socialinė tikrovė. Dėl feodalinės hie rarchijos, apačių beteisiškumo, stipriojo teisės kiekvienas, kuris n e t u r ė j o pilies, g i n k l u o t o s palydos, n u o l a t j a u t ė te roro, prievartinės mirties baimę. O jei dar prisiminsime, k a d tais laikais gyvenvietės bu v o izoliuotos, k e l i a i d a r tik p r a d ė t i tiesti, k a d l a b a i lėtai ir d a u g i a u s i a žodžiu p l i t o informacija... T a i p g i m d a v o įvai riausi gandai ir prasimanymai. Visai nenuostabu, kad tos epochos žmonės nuolat buvo įsijaudrinę, nepastovios nuo taikos, l e n g v a t i k i a i ir prietaringi. L i k ę v i e n i j i e girdėjo įvai rius „balsus", dienos m e t u m a t ė „regėjimus". Taigi žmonės labai d a ž n a i s u s i d u r d a v o su „stebuklais", „ k e r a i s " ir „už k e r ė t a i s i a i s " , b u r t i n i n k a i s ir b u v o tvirtai įsitikinę, k a d eg zistuoja du pasauliai: v i e n a s natūralus, suprantamas, o ki tas — velniškasis, su burtininkais bei g e r o m i s ir p i k t o m i s dvasiomis. G a l i m a b ū t ų sakyti, k a d v i d u r a m ž i ų ž m o g u s t u r ė j o tarsi trigubą pasaulio vaizdą: kilnių minčių apie dangų ir palai mintą gyvenimą anapus, p r a s i m a n y m ų ir prietarų, „kerų ir n e l a b o j o ž a b a n g ų " p a s a u l į ir praktišką, rūstų feodalinės vi suomenės pasaulį. Todėl visai nekeista, k a d viduramžių žmogus su vieno du įkarščiu kas minutę laukė ir „gerų stebuklų", ir pasau lio katastrofos, nes neįmatomos ir galingos jėgos grasė žmo gui k i e k v i e n a m e žingsnyje. Nesibaigiantys feodaliniai tarpusavio vaidai ir ginkluo t i k o n f l i k t a i n e r e t a i v e r t ė ž m o g ų slėptis u ž v i e n u o l y n ų sie nų ne vien dėl n o r o būti dorovingam, bet ir dėl to, kad išliktų gyvas. Trims pasaulietinėms p a g u n d o m s — kūno, a k i ų ir i š d i d u m o — B a ž n y č i a p r i e š p r i e š i n o v i e n u o l y n o i d ė j a s — s k u r d u m ą , susilaikymą, n u o l a n k u m ą . V i e n u o l y n a s b u v o tar si tarpinis p u n k t a s tarp n u o d ė m i ų pasaulio ir d a n g a u s pa saulio. Viduramžių žmogaus tikėjimas, kad greitai ateis antra sis K r i s t u s , d a u g l ė m ė j o p a s a u l ė j a u t ą . N e l a i m i n g i e s i e m s š i k r i k š č i o n y b ė s idėja b u v o p a t r a u k l i . S u Kristaus a t ė j i m u tu rėjo baigtis ž e m i š k a istorija ir visi įvykiai persikelti į D a n gų, į p a s a u l į a n a p u s . M i r t i s b u v o l a i k o m a d i d ž i ą j a p a s a u l i o l y g i n t o j a i r t a i l y g i r g u o d ė p a p r a s t ą ž m o g ų . J i s s a v o gy venime rėmėsi tik Šventuoju Raštu. Kitokios žinios tuo m e -
tu buvo didelė retenybė, kaip ir nauja technologija mate rialinės g a m y b o s srityje. Ž m o g u s v i d u r a m ž i a i s n e g a l ė j o jaus tis esąs a s m e n y b ė , n e s jis v i e n a i p a r k i t a i p k a m n o r s pri klausė ir tas p r i k l a u s o m u m a s b u v o universalus viduramžių visuomenės bruožas. Į k l a u s i m ą , k a s tai y r a ž m o g u s , šv. A u g u s t i n a s a t s a k y davo: žmogus — protinga būtybė, kurio dvasia naudojasi kūnu. Tačiau kai realiai subrendo sąlygos formuotis asmenybei, „pasirodė", kad Šventajame Rašte ir daugybėje jo komen tarų b u v o n e m a ž a teiginių, stimuliuojančių tikinčiojo, k a i p a s m e n y b ė s , s ą m o n ė s n u b u d i m ą . J a u v i e n Kristaus įsivaiz d a v i m a s p a n a š i u į ž m o g ų p r i v a l ė j o p a b r ė ž t i ž m o g a u s as menybės privalumus. O baigiant derėtų pabrėžti, k a d tikintysis iš Evangelijos g e r a i į s i m i n ė t ą tiesą, k a d p a s a u l i o s u p r a t i m o r a k t a s slypi ne natūralioje g a m t i n ė j e daiktų tvarkoje, k a i p teigė grai kai ir romėnai, o žmogaus istorijoje. K a i p tik šioje sam pratoje ir glūdėjo riba tarp dviejų kultūrinių istorinių epo c h ų — a n t i k o s ir v i d u r a m ž i ų .
V. KOKS VIDURAMŽIŲ ISTORINĖS MINTIES TURINYS? 1. V i d u r a m ž i ų d v a s i n ė k u l t ū r a b u v o suskilusi į dvi dalis. Pirmąją sudarė rašytinė, m o k s l i n ė kultūra. Ant r ą j ą — tautosaka, folkloras i r kt. Istorinę s ą m o n ę v i d u r a m žiais formavo rašytinė (mokslinė) kultūra. V i d u r a m ž i a i s p a s i r o d ė žinių sąvadai, v a d i n a m o s i o s „su m o s " , kurios s u j u n g ė v i e n o s kurios nors srities žinias arba „sumas" visų žinių ir visų g y v e n i m o sričių (Enciklopedijos). V i d u r a m ž i ų m i n t i s t u r ė j o h i e r a r c h i n į p o b ū d į i r tai j o j e svar biausia. Ši mintis b u v o p r i i m a m a ir reiškiama simbolių ir alegorijų kalba. Sakysim, Baltosios rožės įvaizdį viduram žių ž m o g u s siejo s u M e r g e l e M a r i j a . S a u l ė virto d v a s i n ė s s a u l ė s — D i e v y b ė s simboliu, o v ė l i a u — D i e v o v i e t i n i n k ų že m ė j e valdžios simboliu. S i m b o l i ų k a i t a r o d o a k t u a l i ų že miškų santykių ir juos reiškiančių idėjų kaitą. XII a. pub likacijose Popiežius yra Saulė, o Imperatorius — Mėnulis. XIII a. pabaigoje Dantė rašo j a u apie du Saulės simbo l i u s — P o p i e ž i ų i r I m p e r a t o r i ų . A b u j i e d o v a n o j a g y v y b ę sa vo sferose.
V i d u r a m ž i a i s egzistavo trys s i m b o l i ų rūšys: 1) išorės, 2 ) v i d a u s ( a p r a š o m o j o p o b ū d ž i o ) i r 3 ) i n t e r p r e t a c i n i a i (in tuityvūs) . T a s pats simbolis g a l ė j o priklausyti v i s o m s trims rū šims. Pavyzdžiui, p a l m ė — p e r g a l ė s simbolis (prieš n u g a l ė toją ant ž e m ė s b u v o k l o j a m o s p a l m i ų šakos). T a i išorės sim bolis. Po p a l m ė s pavėsiu sėdintis ž m o g u s skatino susimąs tyti a p i e A u k š č i a u s i o j o m i e l a š i r d i n g u m ą . T a i j a u b u v o in terpretacinis simbolis. Tokią pat simbolio reikšmę turi Dan tės poezijoje Saulė, d o v a n o j a n t i šviesą, šilumą, gyvybę. Ji tampa Pasaulio tvarkos ir harmonijos, visatos pradžios, mei lės ir galų gale Dievybės idėjos simboliu. „Bažnyčios tėvai" anksti suvokė ideologines simbolių galimybes ir dažnai jais naudojosi. Pirmiausia imta teigti, j o g n a i v u b ū t ų Biblijos teiginį — p e r septynias d i e n a s sukurtą p a s a u l į — suprasti tie siogine prasme. Perkeltine prasme pradėta aiškinti daugybė kitų Biblijos žinių. B u v o n e t imta skirti tris Biblijos r e i k š m e s : tiesioginę, moralinę ir mistinę. Atitinkamai buvo suskirstyta net pati Biblija: jos kūnas, siela ir dvasia. N e t g i manyta, k a d tiesio ginė p r a s m ė yra skirta miniai, kuriai sunkiau suvokti teo logiją. Taigi viduramžiais turėtas pasaulio vaizdas — tai pir m i a u s i a visatos alegorija, turėjusi tarnauti a u k š t a m tiks lui — t i k ė j i m o išpažinimui. R e m i a n t i s viduramžiais viešpatavusio pasaulio — ir gam tinio, ir v i s u o m e n i n i o — „ o r g a n i z a v i m o " principu, antikoje buvusi pasaulio „grandinė" dabar virto „pakopomis", „laip tais", k u r i ų aukštesnės p a k o p o s b u v o viešpataujančios, val dė žemesniąsias. „Viešpatavimas" buvo sutapatinamas su „tobulumu". Aukščiausiasis tapo ne tik pasaulio sutvėrėju, bet if jo „vyriausiąja" Esybe. Žodžiai, simboliai įgijo slap tą prasmę. Taigi viduramžių žmogus gyveno sudėtingame pasaulyje, k u r į vieną v i s u m ą jungėsi ir patyrimas, ir ne žabota fantazija. Daiktai slėpė n e m a t o m a s „reikšmes", reiš k i n i a i — d a u g e l i o „ j ė g ų " v e i k i m ą , žodžiai — „ p r a s m i ų " skir tumus. Labai sudėtinga b u v o numerologija (mokslas apie mistinę skaičių prasmę). B u v o pripažįstama, k a d t a m tikri s k a i č i a i ( t r e j e t a s , s e p t y n e t a s ) t u r i o k u l t i n ė s „ į t a k o s " . Žmo gaus v e i k s m a m s b u v o „įtakingos" t a m tikros savaitės die nos, y p a č penktadienis. O virš viso šio chaoso viešpatavo sisteminimo aistra: b u v o sisteminamos okultinės dangaus kūnų, a k m e n ų , augalų, gyvulių savybės.
M o k s l i n i n k a i , filosofai, p o e t a i , p a k e i s d a m i r e a l i u s d a l y k u s simboliais, įkliuvo į s a v o p a č i ų š i m t m e č i a i s regztą žo dinių tinklų labirintą. Alegorijos ir simboliai vis labiau darėsi fantastiškesni ir neįtikinamesni, paversdami aplinką neišbrendamomis džiunglėmis. Simbolizmas buvo ikimokslinio mąstymo bruožas, bet j o n e i š v e n g i a m a i r e i k ė j o tam, k a d b ū t ų sukurti t i k ė j i m o tie sų reginiai-vaizdai. 2. Vienas m i n ė t i n ų viduramžių istorizmo bruožų — jo pranašiškas patosas: ir žmonijos istorijos pabaiga, ir j o s pradžia b u v o labai aiškiai apibrėžta. Krikščionybė praplėtė Europos tautų egzistencijos matmenis, ateities perspektyvą, kurios antikinis istorizmas iš tiesų neturėjo, nes tada buvo p r o p a g u o j a m a s s u g r į ž i m a s į p r a e i t į . P r a s i p l ė t ė ž m o g a u s is torinės pažiūros. Naudojantis krikščionybės dogmomis, j a u n e b u v o g a l i m a tirti praeities, n e g a l v o j a n t a p i e ateitį. P r a e i tis t a p o aktuali, gyvybiškai svarbi p e r visą j o s „įžvelgia m ą " gilumą, kaip ir dabartis prisipildė prasmės ne tik dėl ryšių su praeitimi, bet ir su ateitimi bei pabaiga. Taigi ap mąstant bet kurią istorijos grandinės dalį būtinai reikėjo peržiūrėti ją n u o pradžios iki galo. Suprantama, viduramžių istorinį regėjimą krikščionybė b u v o prisodrinusi mistiniu turiniu. Bet slinko amžiai, kau pėsi naujas istorinis politinis patyrimas, ir krikščioniška doktrina suprato, jog būtina sujungti tą patyrimą su Šven tosios istorijos tradicijomis. Būtina pasakyti, k a d b u v o kal b a m a apie tokius pasaulinius istorinius įvykius, k a i p R o m o s imperijos žlugimas, Karolio Didžiojo imperijos susikūrimas ir žlugimas, didžiulio A r a b ų Kalifato p a s i r o d y m a s ir jo grės mė Europos šalims ir Bizantijai. J e i g u dar p a m i n ė s i m e normanų, saracėnų ir vengrų antpuolius, kryžiuočių agresiją bei p o p i e ž i ų k o v ą su imperatoriais, tai visai n e a t r o d y s keis ta, k a d X I I a . t e o l o g a i t a i p s t e n g ė s i s u s k i r s t y t i i s t o r i j ą . Š v e n toji istorija b u v o labai statiška ir reikėjo suteikti jai dina mizmo. Dabar, pavyzdžiui, kiekviena Dievo k ū r i m o diena buvo pavadinta „amžiumi". Pirmasis „amžius" prasidėjo žmogaus pasirodymu ir baigėsi tvanu ir t. t. Kiekvienas am žius plėtojosi trimis fazėmis: tapsmas—diferenciacija—žlugi mas. T a i p b u v o priartėta prie istorijos raidos idėjos. XII a m ž i u s y p a č svarbus v i d u r a m ž i ų kultūros istorijai, n e s š i a m e a m ž i u j e k u l t ū r a p r a t u r t ė j o n a u j a i s a n t i k i n i o švie timo, arabų m o k s l o elementais, įgytais arabų universite-
tuose Ispanijoje. Šis amžius neretai apibūdinamas kaip XII a. Atgimimas. T a d a ypač išgarsėjo mokyklos, įsteigtos vysku p i j ų k a t e d r o s e . Č i a b u v o m o k o m a s i P l a t o n o filosofijos, re torikos ir literatūros. B u v o žengtas žingsnis n u o chronologi j o s į istoriją, n e b e u ž t e k o tik išvardyti „faktus", o b u v o sie k i a m a j u o s įtraukti į bendrą Šventraščio schemą. Šventojo R a š t o k o m e n t a r a i darėsi vis lankstesni, judresni ir reliaty viai laisvesni. P a s a u l i o istorija b u v o p a d a l y t a į tris e p o chas: T ė v o laikas, S ū n a u s laikas ir Šventosios Dvasios lai kas. K i e k v i e n a iš šių e p o c h ų d a r b u v o dalijama į septynis „laikus". Šventojo Rašto komentaruose vis daugiau dėmesio i m t a skirti ž m o g a u s p a t y r i m u i , j o s ą m o n i n g a i veiklai, at sirado p r o b l e m a — objektyvios sąlygos ir jų s u v o k i m o pro cesas. Pirmoji žmogaus n u o d ė m ė paliko žmogų bejėgį: dezo rientuotą pasaulyje, silpną kūnu, bevalį, atsiskyrusi n u o Die vo. T o k i a situacija s k a t i n o ieškoti išsigelbėjimo. D ė l to pir m a j a m e istorijos laiko tarpsny (nuo pirmosios n u o d ė m ė s iki A b r a o m o ) , kuris u ž t r u k o a p i e 2000 m e t ų , D i e v a s „ b u v o nusišalinęs", panašiai k a i p gydytojas žiūrėtų į ligonį ir lauk tų, k a d a šis s u v o k s s a v o d i d e l į l i g o t u m ą i r „ p a s i š a u k s j į " . Žmogus, ieškodamas pagalbos ir užtarimo, ėmėsi aukoti Die vui aukas ir dovanoti dovanas, kad sušvelnintų Aukščiau siojo pyktį. Antrasis laikotarpis p r a s i d ė j o n u o A b r a o m o . J o skiria masis bruožas — rašytinio D i e v o įstatymo egzistavimas. Šio je e p o c h o j e Dievas aktyviai dalyvavo žmonijos istorijoje, siekė surinkti sau ištikimą bendruomenę ir glaudžiai bend rauti su s a v o tauta, „saugoti ją". Šiuo laikotarpiu ir toliau „žmonių giminė buvo a u k l ė j a m a " per simbolius, nes žmo nės tada dar nebuvo pasiruošę kitaip suvokti Dievą. Trečiasis periodas prasidėjo Dievo įsikūnijimu. Šio tarps nio skiriamasis bruožas — Įstatymo keitimas gailestingumu ir m e i l e . T a r p t i k i n č i o j o ir D i e v o u ž s i m e z g ė v i d i n i s ryšys. Visa tai b u v o b a i g i a m o s i o s epochos, kuri t u r ė j o tęstis iki pasaulio pabaigos, simptomai. Kiekvienas istorijos laikotarpis to m e t o raštijoje pra sidėdavo n u o žmonių materialinių ir dvasinių sąlygų api būdinimo ir baigdavosi visų epochos svarbiausių įvykių ap r a š y m u . P a b r ė ž t i n a tai, k a d p e r m a i n o s b u v o t r a k t u o j a m o s kaip Aukščiausiojo valia, o priežastys, lėmusios permainas, m o t y v u o j a m o s žmonių veikla, t. y. kaip vidinių istorinių p r o c e s ų p a d a r i n y s . T a i g i čia j a u t u r i m a g a l v o j e n e v i e n re ligija, b e t ir p a s a u l i e t i n i s p a t y r i m a s , s u k a u p t o s žinios. Pa-
našiais teiginiais istorinė teologija vis labiau s u p r a n t a m a kaip pažangi istorinė raida. Į istoriją, p i r m i a u s i a į B a ž n y č i o s istoriją, p r a d ė t a žiū rėti k a i p į n a u j o v i ų g r a n d i n ę . T a i b u v o n a u j i g y v e n i m o keliai, n a u j o s filosofijos, n a u j o s s a m p r a t o s ir t. t. A t s i r a d o p e r i m a m u m o tarp praeities ir dabarties samprata. N e t gimė idėja, k a d „amžius", susijęs su Kristaus vardu, n ė r a pati tobuliausia Šventosios istorijos p a k o p a ir todėl šiuo „am žiumi" istorija negali užsibaigti. Kita, aukštesnė pakopa, bus susijusi su T r e č i u o j u Trejybės a s m e n i u — Šventąja dva sia. T a č i a u i s t o r i n ė s p a ž i ū r o s X I I a . b u v o l a b a i s k i r t i n g o s ir negalėjo būti nė kalbos apie v i e n i n g ą istorijos teologiją. XII a. vykusi negailestinga k o v a tarp popiežių ir im p e r a t o r i ų baigėsi tuo, k a d b u v o p a s k e l b t a „krikščioniška imperija", kurios imperatoriumi tapo Jėzus Kristus. Dievas jau ne tik D a n g a u s Karalius, bet ir žemės valdovas. Taigi XII a. buvo unikalus viduramžių istorizmo raido je. T u o m e t u y p a č j a u č i a m a filosofinė dvasia, susiformavo d a u g y b ė k a t e g o r i j ų , t a r p k u r i ų s v a r b i a u s i a b u v o m i s t i n ė is torinio proceso plėtotės idėja: tiesa — laiko duktė. N e p a i s a n t s k i r t i n g ų p a ž i ū r ų , k r i k š č i o n i š k a s p o ž i ū r i s į is toriją liko kanoniškas, būtinas istoriografijos pagrindas iki pat viduramžių pabaigos. Šį procesą labai veikė XIII a. pa b a i g o j e atsiradęs r a c i o n a l i z m a s , k u r į į filosofinę p a k o p ą pa kylėjo Tomas Akvinietis. 3. Viduramžių mąstytojai neskyrė kokių nors svarbiau istorijos laikotarpių. J i e teigė, k a d istorijoje viskas svar T o d ė l n e b u v o g a l i m a atskirti racionalių dalykų n u o mi istorijos n u o pasakos. Istorijos mokslas net nesiekė to tikslų, nesistengė atskirti svarbių d a l y k ų n u o nesvarbių. Viduramžių istorinės žinios pirmiausia b u v o skirstomos į du tipus: Šventąją istoriją ir Pasaulietinę istoriją. Pirma jai žinias teikė Šventasis Raštas, o antrajai — ž m o n i ų pa tirtis ir a t m i n t i s . Š v e n t o j i istorija b u v o t i k ė j i m o o b j e k t a s . T a i visuotinė, visos ž m o n i j o s istorija, k u r i o s turinys v i s i e m s laikams atskleistas Biblijoje. J o s m i n č i ų teisingumas nulem tas jos dieviškosios kilmės. Šios tiesos nesikeičia, n e s yra virš l a i k o ir n u o ž m o g a u s n e p r i k l a u s o .
sių bu. to, kių
O Pasaulietinė istorija yra žmogaus „gudragalviavimo" vaisius ir todėl negali prilygti Šventajai istorijai ir negali būti p a t i k i m a tiesa. J o s „informacija" keičiasi p r i k l a u s o m a i n u o vietos ir laiko ir todėl gali būti priskiriama tik „nuo m o n i ų " kategorijai, o ne tiesai. T a i g i abi p a m i n ė t o s isto-
rijos tarpusavyje santykiavo k a i p absoliutas ir santykinu mas, tikra ir tariama, dieviška ir žmogiška. Pasaulietinės istorijos n e p a t i k i m u m ą l ė m ė ir j o s autorių š a l i š k u m a s . B e to, j i b u v o l o k a l i n i o p o b ū d ž i o i r a p ė m ė pa lyginus t r u m p ą l a i k o atkarpą. Bet visų svarbiausia b u v o tai, kad jai nežinomas busimasis laikas ir todėl ji operuoja vien praeities įvykiais. Tačiau ir Šventojoje istorijoje n u o Kristaus įžengimo į d a n g ų iki jo „antrojo a t ė j i m o " b u v o „baltų d ė m i ų " . Taigi Šventosios istorijos lygis — universalus, o Pasau lietinės — lokalinis. P i r m u o j u a t v e j u visi įvykiai yra nesun kiai p a a i š k i n a m i , n e s atskleidžia ištisas e p o c h a s , o a n t r u o j u atveju jie iškyla chaotiškai, „aklai". T o d ė l to m e t o kro nikose a b u m i n ė t i lygiai ė j o v i e n a s šalia kito. Pagal Šventąją istoriją ne tik viduramžiais, bet ir ilgai po jų b u v o o r i e n t u o j a m a s i ir Pasaulietinėje istorijoje, j a u nekalbant apie poetus ir dailininkus, kurie Šventojo Rašto siužetais naudojosi ir vėlesniais amžiais. Atitinkamai pagal du istorijos lygius v i d u r a m ž i ų istorio grafija p a s a u l i o istoriją skirstė į t o k i u s l a i k o t a r p i u s : 1) „še ši amžiai" n u o pasaulio s u k ū r i m o iki Paskutiniojo teismo ir 2) „keturios pasaulinės monarchijos" (Romos imperija, Rytų R o m o s imperija, Karolio Didžiojo imperija, Vokietijos imperija). Pastarojo skirstymo, ypač Vokietijoje, laikytasi dar kelis amžius po viduramžių. Šventojoje istorijoje laikotarpis tarp pirmojo ir paža dėto „antrojo Kristaus a t ė j i m o " b u v o tuščias, todėl neiš vengiamai turėjo gimti tendencija pranašauti. Tai rodė, kad auga istorinė sąmonė. Pranašystės b u v o kur kas svarbes nės už visą kitą žmonijos pažinimą. Praregėjimai, prana šystės skelbė paskutiniosios istorijos fazės įvykius. Pats Šventasis Raštas iš tiesų b u v o pranašysčių sistema. Ir k u o labiau faktas b u v o nutolęs n u o žmogiškojo pažinimo, tuo daugiau jis priklausė pranašystėms. Viduramžių žmogus laiką suvokė ne kaip nepertraukia mą liniją, o k a i p įvykių a t ž y m a s „taškelių" arba „punk tyrų" forma. Manyta, jog kiekvienas toks įvykis b u v o Die vo įsikišimo padarinys. T o d ė l krikščionybė į istoriją žiūrėjo ne k a i p į p r o c e s ą , o k a i p į e s m i n i ų faktų r i n k i n į . Kai kurie krikščioniškieji autoriai istorinį laiką dalijo į tris dideles e p o c h a s . K i e k v i e n a jų p r a s i d e d a d a r prieš ją e s a n č i o j e i r e v o l i u c i o n u o j a g l o b o j a m a v i e n o i š šv. T r e j y bės a s m e n ų — T ė v o (neįsikūnijusio D i e v o ) , S ū n a u s (įsikū nijusio Dievo) ir Šventosios Dvasios. Pirmoji e p o c h a prasib2
dėjo n u o A d o m o , jos ženklas — laimė ir įstatymas, antroji epocha prasidėjo tikėjimu ir susitaikymu (Evangelijos ženk l a s ) , t r e č i o j i e p o c h a p r a s i d e d a X I I — X I I I a., j ą l y d i m e i l ė i r džiaugsmas (Šventosios Dvasios ženklas), ir baigsis ši epo cha pasaulio pabaiga. Pirmosios e p o c h o s p a g r i n d a s — dar bas, antrosios — m o k y m a s i s , trečiosios — s t e b ė j i m a s (kontenpliavimas). Istorija b u v o lyginama su medžiu, kurio šaknys g l ū d ė j o į v y k i u o s e t a r p p a s a u l i o s u k ū r i m o i r K r i s t a u s gi mimo, jo šakos — Kristaus veikloje, vaisiai — j o mokinių veikloje. B e m i n ė t ų d a l y k ų v i d u r a m ž i a i s e g z i s t a v o i r k i t o t i p o is torizmas, būdingas riterių ir miestų kronikoms, kur dėme sys b u v o sutelktas į ribotą a r e a l ą ir a p ė m ė n e t o l i m o s pra eities įvykius. Žinoma, ir čia v e i k ė antgamtinės jėgos, ku rios neretai b ū d a v o r e i š k i a m o s fortūnos simboliu. Tai, k a d v i d u r a m ž i ų istorizme pasirodė du pasaulio pa žinimo l y g m e n y s (apie tai a n t i k i n ė s ą m o n ė n e t n e u ž s i m e na), l ė m ė būsimuosius R e n e s a n s o e p o c h o s poslinkius.
VI. KAIP SUVOKIAMAS PASAULIS RENESANSO EPOCHOJE? 1. K a i k a l b a m e a p i e R e n e s a n s o epochą, reikia pri siminti, k a d t u o m e t u labai kito v i s u o m e n ė s e k o n o m i n ė s t r u k t ū r a — d y g o ankstyvojo kapitalizmo daigai. Taigi tos epochos humanizmas turėjo antifeodalinį pobūdį. N e g a l i m a nesiskaityti ir su t u o faktu, k a d Italija b u v o t i e s i o g i n ė Se nosios R o m o s paveldėtoja, išsaugojusi daug jos civilizaci jos, m a t e r i a l i n i ų ir rašytinių b r a n g e n y b i ų . T a i g i s t e b u k l a s n e tai, k a d R e n e s a n s a s p r a s i d ė j o Italijoje, b e t tai, k a d jis y įeitai p a p l i t o ir tuose r e g i o n u o s e , k u r i e d r i e k ė s i į šiaurę nuo Alpių. N a g r i n ė d a m i tą epochą, m e s galime pastebėti, kad prieš miIMI| a k i s k y l a n a u j a E u r o p o s v i s u o m e n ė s fazė. T u o l a i k u vyksta s v a r b ū s p o s l i n k i a i n e tiktai p o l i t i n ė j e e k o n o m i n ė j e mlly|e (pramonėje, prekyboje, finansuose, žemės ūkyje), bet Ir visoje valdžios sistemoje n u o apačios iki viršaus, apiniiinl i r i d e o l o g i n e s s a n k c i j a s . Iš tikrųjų jau X I V a. feodalinės rentos piniginė forma e n i e vyrauti, y p a č V a k a r ų ir V i d u r i o E u r o p o j e . Suklestėjo piiĮMiisla p r e k i n ė g a m y b a . N a t ū r a l i n i o ū k i o „ u ž b u r t a s ral i m " jyiivo d i n a m i z m o , v i s u o m e n ė t a p o m o b i l e s n ė , p a s p a r 63
tėjo visuomeninio darbo pasidalijimas, vis p a s t e b i m i a u vadavosi iš bažnyčios torijos tėkmė.
visuomenės sąmonė įtakos, g r e i t ė j o is
Dideli pokyčiai vyko ir ideologijoje bei kultūroje. T o m o Akviniečio darbais užbaigta teologijos sistema susilaukė daug kritikos. T u o pagrindu remiantis, buvo galima vadina m o j i dvigubos tiesos doktrina, skelbusi skirtumą tarp tikė j i m o tiesos ir m o k s l o tiesos. T i k ė j i m a s visiškai iracionalus ir n e g a l i m a racionaliai įrodyti, k a d egzistuoja Dievas, kuris r ū p i n a s i ž m o g a u s i š g a n y m u k i t a m e p a s a u l y j e , o m o k s l o tie sa remiasi patyrimu ir logika ir veikia tyrinėjimams priei n a m o j e realybėje. Taip buvo stengiamasi atriboti Bažnyčios ir valstybės jurisdikciją, sugrąžinti R o m o s teisės elementus, nes to reikalavo p r e k i n ė gamyba. Taigi X I V — X V a. anti kos kultūrinis paveldas įgavo didelę praktinę prasmę, nes jo reikėjo formuojant naujas teises ir politikos elementus, n a u j ą e t i k ą i r estetiką. A t s i v ė r ė n a u j a b e n d r a E u r o p o s vi suomenės raidos perspektyva. Visi šie p o s l i n k i a i v i s u o m e n ė j e iškėlė n a u j ą s o c i a l i n ę e t i n ę i n d i v i d u a l y b ę — h u m a n i s t o tipą, k u r i s b u v o p u i k i a i įsi savinęs antikinį paveldą — antikinį išsilavinimą. Ir n e b u v o nieko nuostabaus, kad humanistų kūryba buvo orientuota į aristokratišką skaitytoją, skaitytoją mecenatą. H u m a n i z m o teoretikai sankcionavo to m e t o visuomenės kokybinius pa kitimus, pažangią pasaulietinę (daugiausia miesto) kultūrą. J i e neigė tas iš praeities paveldėtas idėjas, kurios priešta ravo naujiems visuomenės poreikiams. X I V — X V a. Rene sanso humanizmas neatskiriamas n u o kylančios buržuazijos i d e o l o g i j o s s i s t e m o s . T a i b u v o f e o d a l i n ė s s i s t e m o s i r i m o iš vakarės. Vis dėlto antikinis paveldas buvo įsisavinamas sudėtin gai, s u n k i a i ir p r i e š t a r i n g a i . P a v y z d ž i u i , k r i t i k u o d a m i feo dalizmo epochos scholastiką, Renesanso ideologai taip ir ne s u g e b ė j o j o s į v e i k t i (šis r e i š k i n y s b u v o g a j u s n e t i k v ė lesniais amžiais, bet ir m ū s ų dienomis). B a n d y m a i sekti an tikos autoriais arba išsigimdavo į epigonizmą, arba virsdavo originalia kūryba. Beje, R e n e s a n s o kultūros kūrė jai n a u d o j o s i ne tik antikiniais stabmeldiškais šaltiniais, bet ir viduramžiškais krikščioniškais. H u m a n i s t a i stengėsi įdieg ti stilistines n a u j o v e s (nauji žanrai, n a u j a t e c h n i k a vaiz duojamame m e n e — pirmieji paveikslai aliejiniais dažais, m e d ž i o raižyba, p o r t r e t a i ir p e i z a ž a i ir t. t.). P a s k e l b ę a n k s t e s n ę f e o d a l i z m o e p o c h ą „ t a m s o s a m ž i u m i " , h u m a n i s t a i sa64
ve
vadino
vieninteliais
antikinės
dvasios
paveldėtojais
ir
Nfiugolojais.
Renesanso humanistai — tai n a u j a Europos kultūros pa kopa. X I V — X V a. sandūroje atsirado poreikis naujai pa žvelgti į egzistuojančią istorinę realybę, kurti vientisą pasaulėžiūrinę sistemą, skatinti h u m a n i z m o ideologus k u o g e r i a u s u v o k t i v y k u s i u s p r o c e s u s . T a č i a u šis s u v o k i m a s n e huvo absoliutus ir vyko tam tikromis bangomis, tai priartė damas, tai n u t o l d a m a s n u o realybės. Beje, R e n e s a n s o e p o c h o j e b u v o išrasta m a g n e t i n ė adata, parakas, n a u j a l a i v ų įranga ir kt. T a i p a d ė j o įvykdyti Di džiuosius geografinius atradimus. Visa tai b u v o y p a č reikš minga žmonijai. Šiuo laikotarpiu pradėtos spausdinti kny gos radikaliai p a k e i t ė ir p a l e n g v i n o informacijos plitimą. Vis d ė l t o s v a r b i a u s i a š i o j e e p o c h o j e b u v o tai, k a d la bai p r a s i p l ė t ė E u r o p o s t a u t ų i s t o r i n i o r e g ė j i m o h o r i z o n t a i . 2. R e n e s a n s o e p o c h o j e tebeviešpatavo Aristotelio ir Pto lomėjaus sukurtas kosmoso vaizdas. K o p e r n i k o (1473—1543) pažiūros ė m ė plisti tik baigiantis šiai e p o c h a i . K o s m o s a s bu vo suprantamas, kaip susidedąs iš dviejų poliarinių polių — „ į a n g a u s " i r „žemės". D a n g u s s u p o 2 e m ę s e p t y n i o m i s „sfe romis", kurių kiekviena suko vieną planetą — Mėnulį, M e r kurijų, V e n e r ą , Saulę, M a r s ą , J u p i t e r į a r Saturną. P l a n e t o s turėjo savo „dvasią". K i e k v i e n a „sukosi" t a m tikros anti kinės d i e v y b ė s p a s t a n g o m i s . Ž e m ė — n e j u d a n t i s c e n t r a s , a p suptas septyniais dangumis, virš k u r i ų — D i e v o buveinė. Iš liljų D i e v o a s m e n ų a n t r a s i s a s m u o , K r i s t u s , d a ž n a i b u v o v a i z d u o j a m a s k a i p „Karalius", „Atpirkėjas" arba kaip „kanėių", „ g e d u l o " , „ l i ū d e s i o " ž m o g u s i r t o d ė l , k a i p V i e š p a t s , ,iiIimas i r b r a n g u s k i e k v i e n a m t i k i n č i a j a m . P i r m a s i s T r e |ybės a s m u o — Dievas T ė v a s buvo įsivaizduojamas kaip kūiė|ns, „architektas" ir Visatos saugotojas — P a s a u l i o Valdov,i . . T r a d i c i n i s p o ž i ū r i s s k e l b ė , k a d D i e v a s n u o l a t l a i k o s a v o r a n k ą virš ž m o g a u s g a l v o s i r t o d ė l g a l i ž m o g ų b a u s t i urbti l o i k t i j a m m a l o n i ų . „ P a s a u l i s p o M ė n u l i u " — „ ž e m i a u s i a s p a s a u l i s " b u v o įsiVfilzduojamas i š k e t u r i ų e l e m e n t ų ( ž e m ė s , v a n d e n s , o r o , u g IIH'H). P a g a l s a v o s v o r į Ž e m ė e s a n t i a p a č i o j e , v i r š j o s — Vtnduo, o r a s , o v i r š v i s k o , b e t ž e m i a u M ė n u l i o - — u g n i s . V i NI e l e m e n t a i s u s i d e d a iš k e t u r i ų p r i e š i n g y b i ų (karščio, šalI M I , d r ė g m ė s , s a u s u m o ) . E s ą k e t u r i Ž e m ė s e g z i s t a v i m o lyylnl; m i n e r a l ų , a u g a l ų , g y v ū n i j o s i r ž m o n i j o s . A u g a l a i e s ą i
Muitu* Istorijos m į s l i ų
65
aukščiau akmens, nes jiems būdinga „augalų dvasia". Gy vūnija esanti aukščiau augalų, nes jie turį „gyvūnijos dva sią". Ir tiktai žmogui yra būdinga „protinga dvasia". Visi šie l y g m e n y s t u r ė j o savo hierarchiją, v a d i n a m ą j ą „didžiąją būties grandinę", vedančią n u o primityvios būties į Kūrėją. Žmogui b u v o s k i r i a m a v i d u r i n i o j i v i e t a . T a r p Žemės i r M ė n u l i o esanti d e m o n ų buveinė, virš kurios — įvairaus r a n g o angelai. Ir Renesanso epochoje gamta liko sudvasinta — joje gyveno „dvasios", „aitvarai", „laumės" ir pan. Leonardas da Vinčis (1452—1519) rašė: „ M e s galime pa s a k y t i , k a d Zemė t u r i g y v ą d v a s i ą i r k a d j o s k ū n a s yra d i r va, j o s skeletas — k a l n ų viršukalnės..., j o s k r a u j a s — šalti niai, jos alsavimas ir pulsas — j ū r ų potvyniai ir atoslūgiai". G a n a r e i k š m i n g o s b u v o „ s i m p a t i j ų - a n t i p a t i j ų " s ą v o k o s : šal tis n e k e n č i a karščio, d r ė g m ė — sausros ir t. t. N o r s tuo m e tu jau galima pastebėti ir mechaninio Visatos vaizdo po žymių, tačiau mechaninis modelis įsiviešpatavo tik XVIII a. pabaigoje. Visatos vaizde savo vietą turėjo ir moralės kategorijos. Pavyzdžiui, karštas b u v o k i l n e s n i s ir t o b u l e s n i s už šaltą, n e s tai veiklus ir p r o d u k t y v u s pradas. D a n g u s tabulesnis už Zemę, n e s j i s n e s i k e i č i a . R a m y b ė , s t a t i š k u m a s t o b u l e s n ė b ū sena už judėjimą... J u d ė j i m a s ratu tobulesnis už visas kitas j u d ė j i m o f o r m a s . L a b a i s v a r b i p a s a u l y j e b u v o „ s t a t u s o " są v o k a . S a k y s i m , m e d ž i o s t a t u s a s a u k š t e s n i s u ž a k m e n s , gy v ū n o — už a k m e n į , ž m o g a u s — už gyvūno, vyro — už m o ters. Visi šie p a v y z d ž i a i liudija, k a d v i d u r a m ž i ų v i s u o m e n ė s h i e r a r c h i n ė struktūra perkelta. į g a m t o s pasaulį ir Visatą, nors jos užuomazgas apčiuopiame jau antikoje. Plačiai buvo taikomas ir iš viduramžių paveldėtas ana logijos principas, tarp jų ir lyginant mikrokosmosą ir makrokosmosą. Sakysim, žmogaus dešinė akis atitiko Saulę, kai r ė — Mėnulį, ausys — Jupiterį ir Marsą, burna — Saturną ir t. t. N u o j u o s m e n s iki p ė d ų žmogus „atitiko" pasaulį po M ė n u l i u , n u o j u o s m e n s iki k a k l o — pasaulį virš M ė n u l i o , o galva — Aukščiausiąjį. Atitikmens principas, grindžiamas atsitiktiniu dviejų ob j e k t ų s u t a p i m u , l e i d o teigti, k a d 7 p l a n e t o s , 7 m e t a l a i i r 7 s a v a i t ė s d i e n o s t u r i s a v o a t i t i k m e n i s , o 12 a p a š t a l ų ir 12 Z o d i a k o ženklų — prieiti prie išvados, k a d kiekvienas apaš t a l a s t u r i savo Z o d i a k o ž e n k l ą . D ė l p a n a š i ų a t i t i k m e n ų k i l o įsitikinimas, kad žmogus yra veikiamas planetų ir n u o jų priklauso gėris ir blogis, neskiriant nei turtingųjų, nei varg šų. T a i l ė m ė i r s a v a i t ė s d i e n ų c h a r a k t e r į ( p i r m a d i e n i s — p o
Mėnulio ženklu, antradienis — Marso, trečiadienis — M e r k u rijaus, ketvirtadienis — Jupiterio, penktadienis — Veneros, šeštadienis — Saturno). Taip buvo ypač sureikšminta astro logija, n e s j a i t a p o „ p r i e i n a m a " a t e i t i e s p a s l a p t i s . T ų l a i k ų žmogus, n e p a s i t a r ę s su astrologu, n e p r a d ė d a v o statyti na mo, n e p l a u k d a v o į dideles keliones laivais, n e p r a d ė d a v o ka rų. R ū m u o s e a s t r o l o g a s b u v o t a i p p a t b ū t i n a s , k a i p i r k a raliaus dvasininkas. X V — X V I a. realybėje teologija ir astrologija buvo dvi tarp savęs besirungiančios sistemos. Ir k a r a l i a m s d a ž n a i kildavo p r o b l e m a , į ką k r e i p t i s p a t a r i m o — į d v a s i n i n k ą ar i astrologą. Ne mažiau svarbūs Renesanso epochoje buvo alchemija, m a g i j a ir b ū r i m a i . T i k ė j i m a s a l c h e m i j a r ė m ė s i tuo, k a d eg zistuoja p r a d i n ė medžiaga,_iš kurios hierarchiškai formuoja s i visi e l e m e n t a i (jų v i r š ū n ė j e y r a a u k s a s ) . T o d ė l p a m a ž u keičiant e l e m e n t u s v i e n ą kitu galima sukurti ir auksą. Al chemiko uždavinys buvo k u o greičiau realizuoti šį pro cesą. M a g i j a skirstėsi į „juodąją", kuri visa priklausė d e m o nams, ir „baltąją", kuri b u v o juodosios priešininkė. N u o pirmosios žmogus tapdavo velnio tarnu, n u o antrosios jis tapdavo „valdovu ir viešpačiu". Kaip tik šioje epochoje ypač padaugėjo raganų teismų, kurie paprastai nuspręsdavo jas sudeginti ant laužo. Tad ką gi naujo davė Renesanso epocha? Pirmiausia į pasaulį pradėta žiūrėti kaip į h a r m o n i n g ą visumą. Būtent i koncepcija leido tos epochos žmogui judėti racionalizmo kryptimi, o v ė l i a u — s i e k t i m o k s l o a u k š t u m ų . S u s i d o m ė j i m ą Kieionalizmu skatino žemės ūkio ir pramonės technologijos, | u r ( M v y s t ė s ir kt. interesai. V i s dėlto R e n e s a n s o e p o c h o j e mokslas d a u g i a u stengėsi g a m t o j e atskleisti „dieviškąjį plaI K Į " , n e g u p a j u n g t i g a m t o s j ė g a s ž m o g a u s l a b u i . Žmogaus minties drąsą subjektyviai vis dar varžė nuoširdus tikėjimas d i e v i š k u o j u i n t e l e k t u . K n y g ų s p a u s d i n i m o p r a d ž i a l e i d o išsmn'uiu p a ž i n t i v i s ą k l a s i k i n į ž m o g i š k o s i o s m i n t i e s p a v e l d ą u naują Europos mintį. M o k y m a s vis labiau diferencijaV O H I , O svarbiausia, tapo dinamiškesnis, vis daugiau orien tuotas į žemiškąjį pasaulį. B u v o išrastas m e c h a n i n i s laik rodis, t o b u l ė j o o p t i k a , n a u j i t e c h n o l o g i n i a i p r o c e s a i s k a t i n o ek s p e r i m e n t u o t i . :». J a u m i n ė j o m e , k a d R e n e s a n s o i d e o l o g a i v i s u o m e n ę laike Visatos d a l i m i . T a č i a u h u m a n i s t a i „ v i s u o m e n ę " d a r ta-
p a t i n o su valstybe, į k u r i ą b u v o žiūrima k a i p į „politinį kūną", t. y. kaip į gyvą organizmą. M o n a r c h i j a buvo laiko ma „natūralesne valdymo forma" negu respublika, nes ir m a k r o k o s m o s e Visatą valdė vienas Dievas. „Politinio kū n o " dalimis buvo laikomos „klasės" — luomai, kurių kiek vienas atlieka savo funkciją, reikalingą valstybės „sveika tai". A n a l i z u o j a m u o j u laikotarpiu šalia klasikinės visuome n ė s l u o m ų (kariai, dvasininkai, artojai) iškilo dar preky bininkų luomas, liudijantis apie visuomeninius ekonominius poslinkius. Visuomenės p a k o p ų viršuje buvo Karalius, kurį laikė ne tik „Dievo pateptuoju", bet ir vienijančiu dangiškąjį ir žemiškąjį pradus. Jis buvo ir visuomenės vienybės simbo lis, t e l k ė „ p o l i t i n į k ū n ą " į v i e n ą v i s u m ą , g a r a n t a v o v i d i n ę tvarką ir žmonių gerovę, veikė politinės centralizacijos pro cesus, v a d o v a v o k o v a i su feodaliniu susiskaldymu. Teologija skelbė ž m o g a u s pradinio „ n u o d ė m i n g u m o " dog mą, o h u m a n i s t i n ė žmogaus koncepcija akcentavo jo „die viškumą" ir „išrinktumą" šiame pasaulyje, žemėje. Pirmuo ju atveju žemiškasis ž m o g a u s gyvenimas b u v o tik „ašarų p a k a l n ė " , o ž m o g u s - — t i k piligrimas, k e l e i v i s į a m ž i n ą ir palaimintą g y v e n i m ą a n a m e pasaulyje. H u m a n i š k a s žemiš kasis gyvenimas — n e į k a i n o j a m a pozityvi vertybė, vienin telė galimybė realizuoti savo prigimtį, savo individualų ne pakartojamumą, galimybė įamžinti savo vardą. Taigi akivaizdus kontrastas tarp vieno ir kito požiūrio. Vietoj krikščionybės p r o p a g u o t o nuolatinio tikinčiojo rūpi nimosi amžinuoju pasauliu, humanistai pirmiausia iškėlė ž m o g a u s siekį pelnyti šlovę — ir žemiškąją, dar g y v e n i m o metais, ir pomirtinę. U ž u o t n u o l a n k i a i l a u k u s mirties va landos, b u v o kviečiama veiksmingai priešintis mirčiai. „Na tūralaus ž m o g a u s " a t g i m i m a s reiškė jo „ ž e m i š k o j o " gyve n i m o reabilitaciją. G a m t a žmogui tapo grožio koncentratas, d ž i a u g s m o šaltinis, p i l n a t v ė s ir h a r m o n i j o s įsikūnijimas. J o s paskirtis — tarnauti ž m o g u i , o ž m o g u s — i r g a m t o s dalis, ir j o s saugotojas. Ž m o g u s p r i v a l o tarnauti pats sau, t. y. die viškajam pradui savyje,— taip jis įrodo savo meilę kū rėjui. Visa tai leido ž m o g u i pasiekti n e r e g ė t ą iki tol ž m o g a u s kaip asmenybės savivoką, tikėjimą savo jėgomis. Žmogaus santykis su pasauliu pasidarė valingas ir aktyvus, o ne pa syvus ir stebėtoj iškas, k a i p anksčiau. Užuot niekinę žmogiškąją esybę' ir pasaulį, humanistai taip pat atkakliai teigė visai priešingus dalykus — pasaulio
yiožį ir harmoniją, žmogaus vertę nepriklausomai n u o jo luomo. Žmogaus, Dievo kūrinio, prigimtis yra dieviška. Aps kritai žmogiškosios vertės idėja b u v o m ė g s t a m a h u m a n i s t i nės retorikos tema. Ž m o g a u s galimybių universalumas leido |am laisvai pasirinkti — arba n u s m u k t i iki gyvulio lygio, arba pakilti iki dieviškumo. G a l ė d a m a s laisvai pasirinkti, žmogus lyg ir p a s i t r a u k ė iš h i e r a r c h i n ė s sistemos ir virto atskiru pasauliu. G a l i m a teigti, k a d visa tai iš e s m ė s p a k e i t ė Iš praeities p a v e l d ė t a s pažiūras. Tačiau beribis žmogaus garbinimas būdingesnis anksty vajam Renesansui. Reformacija ir kontrreformacija nemažai veikė humanistinę mintį. Atėjo baroko epocha. Skepticiz mo banga ir vėl pirmiausia iškėlė žmogaus prigimties nuo dėmingumą. Taigi m ū s ų aptariamas laikas galutinai dar nenulėmė, kurį „ g y v e n i m o stilių" — stebėtojišką ar veiklųjį—pasirinkti, n o r s h u m a n i s t a i skelbė, k a d ž m o g a u s e t i n i o eta lono dera ieškoti ne vienuolyne, o tarp pasauliečių, veik lių, e n e r g i n g ų , d a u g p a t y r u s i ų ž m o n i ų . J i e g a l ė j o b ū t i i r m i tologiniai, ir istoriniai h e r o j a i - — v a l s t y b ė s v e i k ė j a i , filoso fai, d a i l i n i n k a i , p o e t a i i r k t . Žinoma, pati žemiškos šlovės idėja n e b u v o visai nauja. Jl jau žinoma viduramžiais riterių „garbės kodekse". N a u |s i m p e r a t o r i u s R u d o l f a s II, A n g l i j o s k a r a l i u s J o k ū bas I, net turkų sultonas ir persų šachas išreiškė Zigman t u i Vazai s u s i ž a v ė j i m ą j o k a r v e d ž i o triumfu. 5. H o r o d i n a s — tai g e n e r a l i n i s N a p o l e o n o I k a r i u o m e n ė s musis j o g r o b i k i š k a m e 1812 m . k a r e prieš Rusiją. I r šis m i IMS, ir visas k a r a s aprašytas d a u g e l i o autorių. T u r b ū t viMiems y r a į s t r i g ę s v a i z d a s i š n e m i r t i n g ų j ų „ K a r o i r t a i k o s " puslapių. T a d čia n o r ė t ų s i t i k p a c i t u o t i f r a g m e n t ą i š s o v i e t i n i o ist ori ko A. Z. M a n f r e d o k n y g o s , k u r l y g i n a m a s i m p e r a t o -
riaus N a p o l e o n o I karas prieš Rusiją su j a u n o j o Eonaparto Italijos žygiu: „ N e g a l i m a n e m a t y t i , k a d p r a d ė t a m e k a r e visi p l a n a i , vi si apskaičiavimai rėmėsi būsima sutartimi su caru. Socia linio k a r o strategijos, p a s t a n g ų patraukti j savo pusę k a i p sąjungininkus visus pavergtuosius ir n e p a t e n k i n t u s — viso to, k u o jis plačiai naudojosi ankstyvesnėse kampanijose, pa vyzdžiui, 1796 m e t a i s , b u v o v i s i š k a i a t s i s a k y t a 1812 m . ka re. Įžengęs į kraštą, k u r tebeviešpatavo baudžiava, k u r prieš keturiasdešimt metų didysis valstiečių karas, vadovauja m a s Pugačiovo, b u v o sukrėtęs feodalinės absoliutinės vals tybės pagrindus, Napoleonas nebandė ir nenorėjo patrauk ti į savo p u s ę valstiečių. J i s tiek jautėsi m o n a r c h a s , val dovas, tiek niekino „minią", k a d j a m dabar buvo tiesiog k o k t u kreiptis į liaudį ir atrodė n e į m a n o m a patraukti iš baudžiavos besivaduojančius valstiečius kaip sąjunginin kus. D a r daugiau — jis nesiryžo sukelti prieš caro valdžią ner u s ų tautas — lietuvius, latvius, estus, s u o m i u s . J i s n e t len kams, kuriuos seniai n a u d o j o saviems tikslams, bijojo paža dėti, k a d visiškai atkurs n e p r i k l a u s o m y b ę . Beje, kitaip ir n e g a l ė j o būti. Ar galėjo N a p o l e o n a s šaukti tautas į tauti nio išsivadavimo kovą, jeigu jis pats negailestingai tramdė savo milžiniškoje imperijoje ir vasalinėse valstybėse tauti n i u s sąjūdžius ir j a u p e n k e r i m e t a i geležim ir k r a u j u sten gėsi pavergti ispanų tautą? Jis ėjo dabar į svetimą kraštą kaip užkariautojas, kaip agresorius, besiremiąs tik d u r t u v o jėga. T a i b u v o agresija, n e p r i d e n g t a jokiais ideologijos g r a ž u m y n a i s — šiurkšti, be sistengianti remtis vien jėgos persvara. Abi pusės pradėjo k a r ą p a s k e l b d a m o s savotiškus manifestus — kreipimąsi į ka riuomenes. Ką galėjo pasakyti Napoleonas? Kaip paaiškin ti savo pradėtąjį karą? Jis neturėjo ką pasakyti ir griebėsi beveik mistiškų formulių: „Likimas šaukia į Rusiją: jos lem tis turi įvykti". Argi neįsidėmėtina, jog caras Aleksand ras I — vienvaldis, autokratas, neribotas b a u d ž i a u n i n k ų im p e r i j o s v a l d o v a s — š i o m s frazėms, n e t u r i n č i o m s r e a l a u s tu rinio, priešpriešino šūkius, kurie s k a m b ė j o apibrėžčiau ir pažangiau, nors tas p a ž a n g u m a s ir b u v o paviršutiniškas: „Kariai! J ū s ginate tikėjimą, tėvynę, laisvę". Argi galėjo kas prieš kokius dešimt metų, pačioje XIX a. pradžioje, numatyti, kad politinis veikėjas, prisiekęs tarnauti respub likai ir laisvei, bijos netgi šių žodžių, o visos Rusijos val dovas, g i n d a m a s i s n u o n e a p r ė p i a m o s 600 000 ž m o n i ų N a -
p o l e o n o I kariuomenės, užpuolusios jo imperiją, iškels prieš jį kaip skydą didįjį žodį — laisvė? V i s k a s p a s i k e i t ė , v i s k a s p a s i r o d ė t a r s i i š v i r k š č i a , i r šia m e kare, p r a s i d ė j u s i a m e t r u m p i a u s i ą j ą 1812 m e t ų v a s a r o s naktį, n u o p a t p i r m o s i o s v a l a n d o s v i s k a s t a p o b e g a l o aiš ku. Milžiniška, anais laikais su n i e k u o n e p a l y g i n a m a N a p o l e o n o I armija buvo prievartos, agresijos ir p a v e r g i m o armija. Ji slinko kaip j u o d a s debesis, k e t i n d a m a viską pa versti pelenais, viską sunaikinti. Pakilusiai savo ž e m ė s gin ti liaudžiai — ir k a r i u o m e n e i , ir v a l s t i e č i a m s , d e g i n u s i e m s savo trobas ir skurdžią mantą, k a d n i e k o neliktų priešui, o paskui ėjusiems į partizanus, ir k a r o vadams, vadovavu s i e m s s u n k i a i g y n y b a i p r i e š g a u s e s n į g r o b i k ą — visiems, vi sai Rusijai tai b u v o teisingas karas, visos liaudies, tikras Tėvynės karas."
XIX. DVARAS — NE KAIMYNAS, O PONAS — NE BROLIS 1. F e o d a l i z m a s v i e n u s valstiečius išvadavo iš ver govės, iš vergvaldžių priespaudos, kitus — buvusius laisvus, priklausiusius pirmykštei b e n d r u o m e n e i , — pavergė. Kalbė d a m i apie vergovinę visuomenę, m e s iš tiesų k a l b a m e apie v e r g u s ir vergvaldžius, o k a l b ė d a m i a p i e feodalinę — a p i e valstiečius ir feodalus. Ten, kur egzistavo vergovė, per ė j i m a s į feodalizmą b u v o k a r t u p e r ė j i m a s į laisvesnę vi s u o m e n ę . T u o t a r p u ten, k u r feodalizmas formavosi iš pir mykštės b e n d r u o m e n i n ė s v i s u o m e n ė s — p e r ė j i m a s į feoda lizmą reiškė laisvų žmonių, valstiečių, pavergimą. Valstiečių padėtis formuojantis feodalizmui b u v o prieš taringa. Ankstyvosios centralizuotos feodalinės valstybės kūrimosi m e t u padažnėję feodalų karai bei kovos prieš be siskverbiančius išorės priešus ne tik n a i k i n o valstiečių tur|(|, bet grėsė ir jų gyvybei. Todėl, n o r ė d a m a s išsigelbėti, valstietis b u v o priverstas slėptis stambaus feodalo pilyje, ieškoti jo globos ir užtarimo. Tai taip pat b u v o viena iš priežasčių, dėl ko laisvas žemdirbys t a p d a v o vis labiau pri klausomas n u o feodalo. Kol Lietuvai grėsė kryžiuočių ir kalavijuočių okupacija, Lietuvos didieji kunigaikščiai suprato, k a d valstietis tik tuom e l b ū n a p i l n a v e r t i s k a r y s , k a i j i s g i n a i r s a v o š e i m ą , sa v o turtą, s a v o laisvę. T o d ė l d a r ilgai L i e t u v o j e ž e m ė pri-
klausė daugiausia didžiajam kunigaikščiui. J a m pavaldūs b u v o ir valstiečiai. I š 1401 m . g e g u ž ė s m ė n . V y t a u t o d o k u m e n t o m a t y t i , k a d v a l s t i e č i ų b ū t a 3 g r u p i ų : 1) č i n š i n i n k a i , 2) b a u d ž i a u n i n k a i ir 3) laisvi valstiečiai, kurie lanksčiau bajorams činšo n e m o k ė j o ir neturėjo pono. T u o m e t u trečiajai grupei prik lausė beveik visa Žemaitijos valstietija. Po Žalgirio m ū š i o Vytautas ė m ė dalyti Žemaitijos vals tiečius bajorams už tarnybą. Šie dovanojimai skyrėsi n u o a n k s t e s n i ų j ų t u o , k a d b a j o r a i g a l ė j o ,, ...tuos ž m o n e s ir že m e s atiduoti ir parduoti", nebesiklausdami didžiojo kuni g a i k š č i o a r j o p a r e i g ū n ų . V a l s t i e č i u s j i e g a u d a v o ,,su v i s u teismu ir viešpatavimu", o kunigaikštis „ n i e k o sau nepasilikdavo". K a i p ž i n o m a , Ž e m a i t i j o s v a l s t i e č i a i 1418 m . n e p a p r a s t a i atkakliai t a m pasipriešino ir d a u g u m a jų išsikovojo teisę likti karališkaisiais. Valstiečiams patekus į feodalų ar dvarų laikytojų ran kas, ypač s u n k u b u v o priversti j u o s dirbti feodalų labui. Štai v i e n a m e to m e t o d o k u m e n t e rašoma: „jei valstietis, m ū s ų laikytojo arba jo u r ė d n i n k o lieptas, neišeis į d a r b ą visą dieną arba bus nepaklusnus, turi būti baudžiamas n e didoku grobimu, ne daugiau kaip avino; o jei dar atkak liau neklausys... k a i p užsispyrėlis turi būti n u b a u s t a s bizū n u , tai y r a b o t a g u , o ne p i n i g ų bauda..." P a v y z d ž i u i , 1655 m. K a r a l i š k i ų k a i m o g y v e n t o j a i u ž p a s i p r i e š i n i m ą b u v o vir v ė m i s i š p l a k t i ir ,, ...tiems p a t i e m s k a l t i n a m i e s i e m s , k a d įžū lumas ir valstiečių savivaliavimai nepūstų ir būtų pažabotas kitų", b u v o įsakyta „stovėti po dvi dienas sekmadieniais arba šventadieniais prie J u r b a r k o bažnyčios ir po kitas dvi dienas, taip pat sekmadieniais arba šventadieniais, p r i e Skirsnemunės bažnyčios giedotinių mišių ir pamokslų m e t u prie bažnyčios durų... u ž d ė j u s j i e m s grandines, ir pagaliau, dvigubai atlyginti" padarytus nuostolius.
Člų ž e m i ų , n e s v a l s t i e č i a i p a b ė g d a v o a r b a b u v o k a r i a m i , ketvirčiuojami, o visas jų turtas išgrobstomas baudėjų. 1671 m . S e m e l i š k i ų s e n i ū n i j o s (dab. T r a k ų raj.) v a l s t i e čiai skundėsi, k a d seniūnas n u o n e p a k e l i a m o i š n a u d o j i m o pabėgusius valstiečius suieškojęs mušė, luošino, žudė, k a n kino, geležimis ir g r a n d i n ė m i s s u r a k i n t i liepė... 1769 m . Š i a u l i ų e k o n o m i j o s k a r a l i š k ų j ų v a l s t i e č i ų s k u n de 1 r a š o m a , , k a d v a i t a i „ . . . p a m i r š ę t e i s e s i r n u o s t a t u s , s u teiktus tai e k o n o m i j a i p o n ų karalių, buvusių p o n ų laikyto| ų laikais, s u s i m o k ę su dvaru, skyrė n e p a k e l i a m a s rinklia vas, i š k u r i ų p a t y s t u r ė j o n a u d o s , taip d a u g ž e m ė s , y p a č pievų, nuslėpė, o patys n u o jų ė m ė činšą ir ją savo reika lams naudojo, iš ko praturtėję ir virš savo l u o m o išaukštėję s k r i a u d ė valstiečius..." 1789 m . M e t e l i ų s e n i ū n i j o s (dab. L a z d i j ų raj.) v a l s t i e čiai skundėsi, k a d seniūnas „nustatė n a u j ą įstatymišką m o kestį virš r e i k a l a u j a m ų prievolių: d a r š v e n t o m i s d i e n o m i s išvaro valstiečius visus b e n d r a i m a l k ų į girią ir liepia vež ti į d v a r ą , o tuos, k u r i e p r i e š i n a s i ir v ė l u o j a s i , t i r o n i š k a i Žiauriai m u š a r y k š t ė m i s n u o g a i nurengęs..." Valstiečiai b u v o s e k a m i , k a d n e v a ž i u o t ų skųstis, o v y k s iančius g a u d y d a v o ir g a b e n d a v o į dvarą nubausti. Tuomet, kai valstiečiai badaudavo ir mirdavo, karaliaus stalui kas savaitę b u v o „skerdžiamas didelis jautis, k i e m u i — 18 karvių; 30 statinių alaus, 30 midaus; porų, salieių, t a i p p a t k o p ū s t ų , r o p i ų ir d r u s k o s . . . n e į s k a i t a n t į t a i p r i e s k o n i ų , v y n o i r kt.". J i e „ š u n i m s i r k u r t a m s d u o d a nuostalo po visą žąsį arba po k e p t ą paršiuką". M y k o l a s Lietuvis garsiame savo veikale „Apie totorių, lietuvių ir m a s k v ė n ų p a p r o č i u s " , p a r a š y t a m e 1550 metais,, kaltino feodalus: „Totoriai... teisingai elgėsi su vergais, o j.lis t u r i t i k t a i k i t ų k r a š t ų ž m o n e s [ . . . j . O m e s l a i k o m e n u o latinėje vergijoje n e k a r u a r p i r k i m u įgytus, n e svetimus, bei m ū s ų t a u t o s i r t i k y b o s n a š l a i č i u s , b e t u r č i u s , p a t e k u s i u s I (vergijos) p i n k l e s s a n t u o k a su (nelaisvomis) merginomis,, piktnaudžiaujame m ū s ų valdžia jiems, k a n k i n d a m i juos, l u o šindami, ž u d y d a m i b e t e i s m o b y l o s dėl bet k o k i o įtari
Daugumai feodalų atrodė, kad valstiečiai yra smurtinin kai, maištininkai, galvažudžiai, dykaduoniai. T u o jie sten gėsi pateisinti savo žiaurų elgesį.
mo".
1536 m . T e n d ž i o g a l o s v a l s č i a u s (dab. R a s e i n i ų raj.) gy ventojai skundėsi Žemaitijos seniūnu, kad jis savavališkai renka įvairiausius mokesčius, o asmenis, nesumokėjusius jų, m e t a į kalėjimą, k u r i a m e suimtieji miršta, arba u ž m u š a žmones suėmimo metu. Po valstiečių m a i š t ų tose apylinkėse likdavo n e m a ž a i tuš-
Taigi feodalams atiduotų valstiečių e k o n o m i n ė ir teisi ni* p a d ė t i s b u v o d a u g b l o g e s n ė n e g u k a r a l i š k ų j ų . S k i r t u ni.r, tarp k a r a l i š k ų j ų ir f e o d a l a m s p r i k l a u s o m ų v a l s t i e č i ų buvo toks didelis, jog santuoką su m e r g i n a ar vyru iš feo dalams priklausomų valstiečių karališkieji laikė šeimos ne būnu', s a n t u o k a su vergu.
2. F e o d a l i n i s i m u n i t e t a s — tai įvairios privilegijos stam biesiems žemvaldžiams, „kunigaikščio teisių" p e r d a v i m a s ba jorams. (Valstietis yra feodalo nuosavybė, feodalui priklau so valstiečių p a j a m o s , feodalas y r a valstiečių vyriausias tei s ė j a s i r t . t.) Feodalizmo epochoje egzistuoja dvi klasės: pasaulieti n i ų ir dvasinių žemvaldžių, t. y. feodalų, ir jų e n g i a m ų valstiečių. B r a n d ž i a m e feodalizme feodalų klasę s u d a r o trys sluoks niai: pasaulietinė d i d u o m e n ė (didikai, ponai), bajorai ir dva sininkija. F e o d a l a i b u v o n e p a t e n k i n t i tuo, k a d jie yra visiškai pri k l a u s o m i n u o d i d ž i o j o k u n i g a i k š č i o (jis g a l ė j o f e o d a l u s p a šalinti iš pareigų, a t i m d a m a s n e t t u r i m ą žemę). T o d ė l ba jorai siekia, k a d j ų u ž i m a m o s pareigos i r v a l d o m a ž e m ė taptų paveldimomis, o valstiečiai būtų perduoti visiškon jų nuosavybėn, t. y. feodalui atitektų iš valstiečių g a u n a m a feodalinė renta (mokestis už žemę), k a d feodalas taptų vie n i n t e l i u v a l s t i e č i ų t e i s ė j u . Ž o d ž i u , b a j o r a i s i e k i a g a u t i vi sišką feodalinį imunitetą. V a k a r ų E u r o p o j e f e o d a l i n į i m u n i t e t ą a n k s č i a u s i a i išsi kovojo Bažnyčia. Lietuva katalikybę priėmė gana vėlai ir Katalikų bažnyčia Europoje jau turėjo feodalinį imunitetą, todėl Lietuvos v a l d o v a m s šią teisę taip pat reikėjo pripa žinti. P o p i e ž i u s ir v y s k u p a i iš 1250 m. p a b a i g o j e ar 1251 m. pradžioje apsikrikštijusio M i n d a u g o reikalavo paskirti Ka talikų bažnyčiai „geriausią krašto ž e m ę " valdyti visiems lai k a m s . 1254 m . rašte k a r a l i u s M i n d a u g a s p a s k i r t a m L i e t u v o s v y s k u p u i Kristijonui u ž r a š o ž e m i ų Ž e m a i t i j o s k e l i u o s e vals č i u o s e ,, ...jokių teisių... a r b a v a l d y m o " s a u n e p a l i k d a m a s — „tegu laisvai valdo ir turi visam laikui". Panašiai pasielgė ir J o g a i l a . J i s 1387 m. v a s a r i o 17 d. rašė V i l n i a u s v y s k u pui: „ ...duodame, teikiame, įjungiame ir d o v a n o j a m e am ž i n u ir n e a t š a u k i a m u d o v a n o j i m u tai b a ž n y č i a i ir j o s vys k u p u i " , „ n e p a s i l i k d a m i j o k i o s teisės, j o k i o v a l d y m o , j o k i o s nuosavybės". Toliau jis išvardija dovanojamas žemes Aukš t a i t i j o j e „ ...su v i s a i s a t s k i r a i s k a i m a i s , m o k e s č i a i s , n a u d a , pajamomis, vaisiais, pelnais, teisėmis, valdomis, laukais, pie vomis, lygumomis, ganyklomis, giriomis, miškais, ąžuoly nais, k r ū m a i s , šilais, k r ū m o k š n i a i s , miškeliais, pušynais, bi tynais, žvėrių ir paukščių medžioklėmis, ežerais ir tvenki niais, žuvynais, pelkėmis, m a l ū n a i s , v a n d e n i m i s ir jų sro-
v ė m i s [...], ž ū k l a v i m a i s i r s u v i s u t u o , k a s s u s i e t a n u o m o s pajamomis, visokiais pelnais ir priklausomybėmis..." Panašų d o v a n o j i m o raštą „visiems laikams ir amžinai" 1421 m . V y t a u t a s d a v ė Ž e m a i t i j o s v y s k u p u i . Lietuvoje ir v ė l i a u b u v o statomos bažnyčios ir steigia m o s naujos parapijos, todėl jų bažnyčioms buvo paskiria m o s žemės su valstiečiais, suteikiant dvasininkams visišką imunitetą. Katalikų bažnyčia dažniausiai gaudavo geriau sias žemes. Būtina pabrėžti, k a d šiose ž e m ė s e g y v e n u s i vals tietija b u v o labai išnaudojama. N u o 1389 m . J o g a i l a l e i d o B a ž n y č i a i i š d i d ž i o j o k u n i gaikščio valsčių valstiečių imti specialų mokestį — dešimti nę, t. y. kas dešimtą p ė d ą „ n u o visokio grūdo tiek laukų, t i e k i r d a r ž ų , i š s k y r u s a v i ž a s i r l i n u s " . N o r s d e š i m t i n ė s są voka egzistavo ilgai, tačiau j o s turinys kito, n e s Bažnyčia nebepasitenkindavo kas dešimtu pėdu. Feodalizmo epocho je lietuvių valstietija turėjo atlikti dar vieną prievolę — jiems buvo „įsakoma, kad per visas šventes mažiausia bent po vieną a s m e n į iš n a m ų būtų šventose mišiose..." Už ne paklusnumą buvo numatytos piniginės baudos ir kitokios bausmės. Kontroliuoti šio įsakymo v y k d y m ą b u v o pavesta k a i m ų dešimtininkams. Pasaulietiniai feodalai visišką imunitetą išsikovojo vė liau. Pirmiausia j i e m s b u v o pripažinta teisė laisvai dispo n u o t i t ė v ų p a l i k i m u . 1387 m . v a s a r i o 2 0 d . L i e t u v o s b a j o rams suteikta J o g a i l o s privilegija skelbė: „kiekvienas pri ė m ę s katalikų tikybą, karys ar bajoras, ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai, turi ir turės pilną ir visokeriopą tei sę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, perleisti, pakeisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir n o r ą pilis, valsčius, k a i m u s ir n a m u s ir viską, ką iš t ė v ų palikimo valdo..." 1434 m. g e g u ž ė s 6 d. Ž y g i m a n t o K ę s t u t a i č i o p r i v i l e g i j o je Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės b a j o r a m s b u v o ne tik patvirtinta n u o s a v y b ė s teisė, bet d a r l a b i a u išplėsta. J o j e r a š o m a , k a d b a j o r a i , , ...turi t e i s ę l a i s v a i j u o s ( p a v e l d i m u s Ir tėvoninius turtus) parduoti, pakeisti, dovanoti, perleisti ir išnaudoti ir n a u d o t i j u o s savo gerovei taip, k a i p j i e m s atrodys geriausia..." T a č i a u perleidžiant, keičiant, p a r d u o dant ar dovanojant reikėjo gauti valdovo arba jo pareigūnų patvirtinimą. Bajorų laisvės b u v o patvirtintos ir išplėstos L i e t u v o s d i d ž i o j o k u n i g a i k š č i o K a z i m i e r o J o g a i l a i č i o 1447 m . Majorams priklausantys valstiečiai b u v o atleisti n u o feoda-
linių prievolių didžiajam kunigaikščiui, jiems uždrausta pa likti savo skirtinę ž e m ę ir savo viešpatį p o n ą . Feodalas žemvaldys tapo neribotu jam priklausomų vals tiečių valdovu, jų senjoru. F e o d a l o valdos t a m p a tarsi ats kiru administraciniu teritoriniu vienetu, nes niekas netu rėjo teisės kištis į jo v a l d ų v i d a u s reikalus. Štai čia ir slypi būsimųjų vidaus politinių suiručių, k o n federacinių karų šaknys. N u o s a v y b ė s teisę, laisvę ir i m u n i t e t ą t u r ė j o ne tik k u nigaikščiai, didikai, bajorai, bet ir miestai. J i e — pagrindi nis krašto valdovo ramstis kuriant vėlyvojo feodalizmo centralizuotą v a l s t y b ę •— b u v o smukdomi. Pavyzdžiui,. 1559 m. L i e t u v o s Didžiosios K u n i g a i k š t y s t ė s b a j o r a i atleisti nuo muitų gabenamiems į užsienį dvarų gaminiams, o1566 m . — n u o v a n d e n s ir ž e m ė s m u i t ų ir t. t. T o k i o m i s p r i e m o n ė m i s bajorai kūrė sau „aukso amžių". Šiuo atveju imu niteto sąvokos turinys smarkiai prasiplečia. G a l i m a pasa kyti, k a d i m u n i t e t a s X V I a. į g a u n a t o k i ą p r a s m ę : esu ba joras, t o d ė l g a l i u daryti tai, k a s m a n t i n k a m a . 3. Patekę į feodalo rankas, žemdirbiai iš p r a d ž i ų s a v o ponui turėjo mokėti duoklę natūra, t. y. žemės ūkio produk tais. N a t ū r i n ė s rentos tikslas — patenkinti tiesioginius feo dalo poreikius. Žinoma, Valstiečiui prašant, prievolės n a t ū ra galėjo būti feodalo nuožiūra pakeistos pinigais. Kita rentos forma — lažas, arba atodirbinė forma. Š i o s rentos tikslas — patenkinti ne v i e n feodalo, bet ir r i n k o s poreikius. Svarbiausia šios rentos sąlyga — a s m e n i n ė s lais vės ir žemės n e t e k ę s valstietis, kuris privalėjo nustatytą d i e n ų skaičių dirbti feodalo žemę. Trečia, p a ž a n g i a u s i a , r e n t o s f o r m a •— činšas (mokestis pinigais). Ši rentos forma pažangiausia todėl, k a d valstie tis į t r a u k i a m a s į p r e k i n ę - p i n i g i n ę sferą. J i s t a m p a s u i n t e resuotas savo d a r b o rezultatais, n e s piniginės lėšos, g a u t o s virš mokesčio, likdavo p a č i a m valstiečiui. A n t r o j o įbaudžiav i n i m o metais įsiskolinęs valstietis galėjo atsilyginti feoda lui e i d a m a s lažą. F e o d a l a i t u r ė j o labai d i d e l e s g a l i m y b e s pasipelnyti, iš naudodami valstiečius ir kitus gyventojus. M y k o l a s Lie tuvis nurodo, k a d pasaulietiniai feodalai ir dvasininkija pa j a m a s „gauna iš savo plačių dvarų, arimų, pievų, ganyklų, daržų, daržovių, v a i s i n i ų sodų, miškų, girių, m e d a u s , m e džioklės, karčiamų, amatininkų, prekyviečių, muitų, pluk d y m o rinkliavų, tilto rinkliavų, ežerų, upių, tvenkinių, žve-
jybos, m a l ū n ų , galvijų b a n d ų , v e r g ų i r m e r g ų d a r b o " . R e i kėjo mokėti taip pat tinklų pinigus, žūklavimo bei linų įPinigus, g ė r i m ų r i n k l i a v ą n u o k a r č i a m o s , m ė s i n i n k ų m o kesčius, seikėjimo ir prekyvietės rinkliavą. Be m o k e s č i o už žemę, valstiečiai turėjo eiti dirbti į dva ro palivarką, duoti pastotę m i š k o m e d ž i a g a i vežti, atvežti p o n u i n u s t a t y t ą s k a i č i ų v e ž i m ų m a l k ų , eiti į m e d ž i o k l ę , šu kuoti k a n a p e s , rauti linus, m u š t i sviestą, kirpti avis, kasti griovius, taisyti tiltus ir kelius, duoti nustatytą skaičių vo verių, bebrų, j u o d ų j ų k i a u n i ų kailių. Ypač brangiai valstiečiams kainuodavo valdovo (daž niausiai su d i d e l e svita) a t v y k i m a s , n e s b u v o r e n k a m o s įvai rios rinkliavos, v a d i n a m o s pasėdžiu, o kolektyvinės — mez liava. R i n k l i a v o s dydis p r i k l a u s ė n u o v y r ų skaičiaus. R e i k ė d a v o d u o t i telyčių, j a u č i ų , žąsų, g a i d ž i ų (stalui b u v o i m a mi gaidžiai, o ne vištos), avinų, paršų, a v i ž ų ir šieno, m e i l a u s ir alaus, d u o n o s , k i a u š i n i ų ir t. t. Vienas amžininkas to m e t o feodalų imamas duokles pa vadino išradingomis. Būtent taip galima pavadinti reikala v i m ą d u o t i p o n o s t a l u i v i š č i u k ų , b a r a v y k ų (jie s k a i č i u o j a mi kapomis), riešutų ( m a t u o j a m i siekais), žuvų, žirnių, gri kių... Ž e m a i t i j o j e — ž e m a i t i š k ų sūrių, a g u o n ų , k a n a p i ų , svo gūnu, u o g ų (ypač bruknių), m i š k o obuolių, austi staltie s e s ir t. t. T a č i a u f e o d a l a m s i r t o b ū d a v o n e g a n a . Štai 1538 m . U p y t ė s v a l s č i a u s (dab. P a n e v ė ž i o raj.) ž m o n ė s s k u n d ė s i di džiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam, kad „urėdninkai darą jiems didelių skriaudų ir apsunkinimų ir prasima ną naujovių, ir įvažiuoją į jų n a m u s su nemažais palydo vų būriais ir verčią juos vaišinti bei d o v a n ų duoti, ko anksčiau nesą niekuomet buvę, o kieno namuose nerandą alaus, tą jie grobią ir b a u d o m i s baudžia, ir j u o s p a č i u s be jokios kaltės s u ė m ę į kalėjimą sodiną, nepakeliamas bau das imą ir kitų neapsakomų nuoskaudų darą". T o d ė l visiškai s u p r a n t a m a s a m ž i n i n k o p a s i p i k t i n i m a s feo dalais, k u r i e ,, ...patys d y k i n ė d a m i ir p a s k e n d ę s m a g u r i a v i m u o s e , k a i p t r a n a i bičių m e d ų , taip jie ė d a liaudies triūsą, puotauja ir dėvi puošniais drabužiais..." Duoklės akivaizdžiai atspindėjo feodalų pastangas didin ti i š n a u d o j i m ą . D ė l šito ir valstiečių p a s i p r i e š i n i m a s b ū d a v o atkakliausias. 4. Antrasis į b a u d ž i a v i n i m a s — tai daugumos valstiečių pavertimas lažininkais vėlyvajame feodalizme. Po Didžių-
jų geografinių atradimų Lietuva, Lenkija ir kitos Rytų Eu ropos valstybės atsidūrė „Europos galukiemyje". Vakarų Europoje tuo m e t u i m a plėtotis kapitalizmas: statomos ga myklos, fabrikai, formuojasi ir a u g a d a r b i n i n k ų sluoksnis, smarkiai gausėja m i e s t ų g y v e n t o j ų ir t. t. M i e s t ų e k o n o m i n ė plėtotė reikalauja vis d a u g i a u ž e m ė s ūkio produktų. Dėl to kyla „kainų revoliucija", t. y. smar kiai išauga žemės ūkio produktų, pirmiausia grūdų, kai nos. P r i k l a u s o m a i n u o k o n k r e č i ų istorinių sąlygų, k a p i t a l i z m o raida turėjo nevienodų padarinių. Vakarų Europoje vals tiečiai p a m a ž u b u v o išlaisvinti iš feodalizmo p a n č i ų ir že m ė s ūkis taip pat pasuko kapitalistiniu keliu. Išaugusi V a karų Europoje žemės ūkio produktų paklausa Rytų Euro p o j e XVI a. sukėlė antrąjį įbaudžiavinimą — sugrįžimą prie lažo arba jo didinimą steigiant naujus palivarkus. Pertvar kyti ūkį kapitalistiniais pagrindais buvo nelengva — reikė j o lėšų. T u o t a r p u įvesti lažą b u v o d a u g p a p r a s č i a u : nerei kėjo keisti iki tol egzistavusių valstiečių ir feodalų santy kių, iš esmės pakeisti žemės ūkio produktų gamybos organizavimą. T o d ė l feodalai ima plėsti savo ūkį, t. y. smar k i a i p a d i d i n a d v a r u i p r i k l a u s a n č i o s ž e m ė s plotus ir šiai že m e i v a l d y t i s t e i g i a p a l i v a r k u s ( d v a r o s k y r i u s ) . Š i o ūkio> tikslas — ž e m ė s ū k i o p r o d u k t ų g a m y b a r i n k a i . Be to, feo dalai rinkoje prekiauja patys ir todėl jiems atitenka ir ta p a j a m ų dalis, kuri a n k s č i a u a t i t e k d a v o pirkliams. G a m y bos b ū d o p a g r i n d a s ir visi senieji feodaliniai santykiai l i k o tie patys, t a č i a u v i e t o j e a n k s č i a u b u v u s i ų r e n t o s f o r m ų (na tūrinės ir piniginės) vis labiau įsiviešpatauja atodirbinė ren ta — lažas, kuris b u v o k o n s e r v u o t a s ir išplėstas. Lažas ne įmanomas be teisinio valstiečių įbaudžiavinimo. Likviduota iki to laiko egzistavusi tam tikra valstiečių ū k i n i n k a v i m o laisvė. F e o d a l a i ė m ė kištis į g a m y b o s sferą. T a i b u v o n e trumpalaikis procesas. Jis keletą amžių varžė e k o n o m i n ę ir kultūrinę pažangą. Natūrinės ir piniginės rentos nebuvo galima nuolat di dinti, n e s valstietis labai a p č i u o p i a m a i tai juto, n e t n e b e s u g e b ė d a v o išsimokėti. T u o tarpu lažas tarsi m a s k a v o vals tiečio išnaudojimo augimą. Iš pradžių lažo įsigalėjimo m e t u v a l s t i e t i s t u r ė j o f e o d a l o ž e m ė j d i r b t i 1—2 d i e n a s p e r savaitę. T a č i a u feodalas, a t i m d a m a s žemę iš valstiečių, vis didina savo ariamos žemės plotus. D r a u g e auga ir lažas, kuris p a m a ž u p a s i e k i a 6 ir n e t 8 d a r b o dienas, t. y. p r a
d e d a m a reikalauti, resnieji vaikai.
kad
dirbti
eitų
valstiečio
žmona
ir
vy
Amžininkas rašo: „Valstiečiai dirba savo p o n a m s 5, kar tais ir 6 d i e n a s , p i r m a d i e n i a i s j i e m s l e i d ž i a m a dirbti sau, bet dažniausiai sekmadieniais jie baigia kokį nors darbą — žemdirbiai nežiūri j o k i ų šventųjų š v e n č i ų , — jie aria, pjau na javus arba šienauja pievas, kulia ir t. t. J e i g u paklausi: „ K o d ė l dirbi s e k m a d i e n į ? - — ž m o n ė s p a p r a s t a i atsako: — Ar gi sekmadienį valgyti nereikia?" F e o d a l a i ė m ė k ė s i n t i s ir į v a l s t i e č i u i p r i k l a u s o m a s die n a s s a v o ū k i u i tvarkyti. Štai 1791 m . M e r k i n ė s valstiečiai skundėsi, k a d jie seniūno ir dvarų laikytojų terorizuojami,, verčiami lažą eiti visą savaitę, pirkti dideliais kiekiais drus ką ir „mokėti lupikiškas kainas". „Linus ir kanapes rauti jie verčia savo dienomis; tinklus žuvims gaudyti priverčia gaminti iš nuosavų valstiečių verpalų laisvomis n u o lažo ciienomis; k i e k v i e n a moteris, k i e k jų troboje bebūtų, s a v o d i e n o m i s turi priverpti lininių sruogų, o trūkumą, susida r a n t į š u k u o j a n t linus, p a g a l s v o r į turi išlyginti s a v o li n a i s ir t. t." Tačiau darbo dienų skaičiaus didinimas taip pat turėjo s a v o ribas, todėl feodalas i m a k o n t r o l i u o t i valstiečio d a r b ą ir nustato dienos išdirbio normas, n u r o d o darbo įrankius, su kuriais reikia ateiti. K a i p rašo amžininkas, feodalas n u statydavo tokias n o r m a s , k a d už v i e n ą d i e n ą valstietis tu rėjo dirbti dvi dienas, n e s p e r d i e n ą neišdirbdavo nustaty tos normos. Feodalas b a n d o kontroliuoti darbo kokybę. Tačiau pasi rodė, k a d tai p a d a r y t i n e l e n g v a . I š s ė m ę lažinės sistemos ga limybes, feodalai imasi kitų n e e k o n o m i n ė s prievartos prie monių: valstiečiui liepiama malti tik p o n o malūne; žemės ūkio produktų likutį parduoti tik dvaro ribose; p r a d e d a m a drausti medžioti, žuvauti ir pan. Feodalai stato spirito ga myklas ir verčia valstiečius pirkti nustatytą degtinės k i e k į savo karčiamoje ir t. t. Valstiečių išnaudojimas pasiekia kraštutinę, m u m s sunkiai įsivaizduojamą ribą. XVIII a. p a baigoje vienas lenkų publicistas, a p i b ū d i n d a m a s baudžiau n i n k ų skurdą Respublikoje, rašė: „Aš m a t a u milijonus gy vų sutvėrimų, iš kurių vieni vaikšto pusnuogiai, kiti — pri sidengę kailiu arba šiurkščia sermėga; visi jie išdžiūvę, nuskurdę, apaugę plaukais, aprūkę... Jų išvaizda iš p i r m o žvilgsnio atrodo daugiau panaši į žvėries negu į žmogaus. J i e turi gėdingą m u ž i k o vardą.
Jų maistas — d u o n a iš nesijotų miltų. O vieną m e t ų ket virtį j i e t e v a l g o v i e n p e l u s . J ų g ė r i m a s — v a n d u o i r v i d u jius deginanti degtinė. G y v e n a m i būstai — žeminės. T e n n e p a t e n k a saulės spin duliai. J i e persisunkę smarvės. D v o k i a n č i o j e ir d ū m ų pri p i l d y t o j e b e l a n g ė j e š e i m i n i n k a s , n u v a r g ę s p e r dieną, ilsisi ant supuvusių pakratų. Šalia jo miega nuogi vaikai. Prie to p a č i o gulto stovi karvė su veršeliu ir drybso kiaulė su par šeliais." Vaizdingiau nupiešti feodalizmo epochos vargingo jo valstiečio gyvenimą vargu ar galima. Žinoma, š i o s e i l u t ė s p r i k l a u s ė p u b l i c i s t o p l u n k s n a i i r t o d ė l s p a l v o s sutirštintos. F e o d a l i z m o e p o c h o j e b u v o ir ga na pasiturinčiai gyvenusių valstiečių. J i e taip pat išnau d o j o varginguosius valstiečius, išsipirkdavo iš baudžiavos. B e to, dalis b l a i v i a i m ą s t a n č i ų į ž v a l g e s n i ų f e o d a l ų suprato, k a d visai nuskurdęs, badaujantis valstietis t a m p a n e b e n a u dingas, todėl bandė protingai reguliuoti baudžiauninkų prie voles, o vėliau rodė iniciatyvą paleisti valstiečius iš bau džiavos. Tačiau apskritai feodalizmo epochoje valstiečiai gyveno skurdžiai. S e n o v ė j e ąžuolas b u v o l a i k o m a s šventu, o vėly v a j a m e feodalizme valstiečiai, gelbėdamiesi n u o bado, val g ė giles. T u o t a r p u R e s p u b l i k o s d i d u o m e n ė n e ž i n o j o n e i k ą bevalgyti, n e i k a i p besipuošti. A m ž i n i n k a s , p a b r ė ž d a m a s di d i k ų susižavėjimą užsienietiškais dirbiniais, rašė: „ M e s mėgs t a m e viską, kas svetima, o sava nepatinka. N e p a t i n k a nei maistas, nei drabužiai, nei tarnyba, nei ginklai, nei trobe siai. Atsivežti p r e k i ų v a ž i u o j a m a į p a s a u l i o kraštą — į In diją. A n t vaišių stalo patiekiami tokie valgiai, kurių nei svečias, nei šeimininkas n e ž i n o net p a v a d i n i m o . " 5. Valstiečių nuskurdimas, baudžiauninko išnaudojimo •galimybių i š s i s ė m i m a s v e r t ė d a r y t i a g r a r i n e s i r s o c i a l i n e s reformas. Tačiau valstiečių nuskurdimas — ne vienintelė baudžia v o s p a n a i k i n i m o priežastis. N u s k u r d i m a s buvo būdingas daugiausia feodalams priklausantiems valstiečiams. Be privačių feodalų valstiečių, b u v o karališkieji valstie čiai — „laisvieji ž m o n ė s " •— ir k a i k u r i o s k i t o s v a l s t i e č i ų ka tegorijos, kurių teisinė padėtis skyrėsi nuo pagrindinės valstiečių masės. Iš visų valstiečių socialinių sluoksnių šiek tiek geriau gyveno karališkieji. J i e priklausė tik karaliui (iš t i k r ų j ų i r L i e t u v o s d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i , n e s t a s p a t s a s m u o Respublikoje buvo ir Lenkijos karalius) ir už turimą
ž e m ę m o k ė j o činšą. T o d ė l p a v a d i n i m a s „karališkieji" rodė ne tik teisinę padėtį, bet tam tikra prasme ir jų pragyve n i m o lygį. F e o d a l a m s p r i k l a u s o m u s valstiečius k a r a l i š k i e j i laikė žemesnės kategorijos žmonėmis, su jais niekas neno rėjo giminiuotis. XIX a. pabaigoje važiuojant per Lietuvą, dar b u v o galima pastebėti skirtumą tarp buvusių karališ kųjų ir dvasininkams priklausiusių valstiečių sodybų. Kara liškųjų valstiečių trobesiai b u v o didesni, gražesni, o sody bos geriau sutvarkytos. Pasiturintieji valstiečiai siekė baudžiavos panaikinimo d a r i r todėl, k a d j ų ū k i s b u v o p a s i e k ę s t o k į lygį, j o g b a u džiava varžė jo plėtotę. XIX amžiuje dalis Lietuvos teritorijos (Užnemunė) bu vo priskirta Lenkijos karalystei, o K a u n o ir Vilniaus gu b e r n i j o s — Rusijos imperijai. Ta priežastis lėmė, k a d Lie t u v o j e b a u d ž i a v a v i e n u r b u v o p a n a i k i n t a v i e n u metu, o ki tur — kitu. U ž n e m u n ė j e valstiečiai juridiškai laisvi tapo dar 1 8 0 7 — 1808 m., k a i į s i g a l i o j o N a p o l e o n o I c i v i l i n i s k o d e k s a s , ta č i a u ž e m ė s n u o s a v y b ė s j i e n e g a v o . J ą įgijo tik p o 1863 m . s u k i l i m o , p e r 1864 m . reformą. V i l n i a u s i r K a u n o g u b e r n i j o s e b a u d ž i a v a p a n a i k i n t a 1861 m., o ž e m ė s r e f o r m a ka r a l i š k i e s i e m s v a l s t i e č i a m s p a s k e l b t a 1865 m . Valstiečių turtinę nelygybę t a m tikru mastu n u l ė m ė pa ti reforma, nes įvairūs valstietijos sluoksniai gavo skirtin g o d y d ž i o ž e m ė s s k l y p u s i r m o k ė j o n e v i e n o d o d y d ž i o iš perkamąjį mokestį. Dalis valstiečių gavo labai mažai ir prastos žemės, o išperkamieji mokesčiai b u v o dideli. Iš tų laikų išliko posakis — „Su grandinėmis n u m o v ė ir batus". Valstietis l i k o basas, skurdžius. 2 i n o m a , pasiturintieji vals tiečiai ir dalis vidutiniųjų valstiečių gyveno gana gerai.
*
*
*
Iš tikrųjų buvo taip: kuo arčiau dvaras ir ponas, tuo s u n k e s n į baudžiavos j u n g ą turėjo vilkti valstietis. A p i e tai vaizdingai sako liaudies išmintis: „Dvare šunį daboja, o žmogų kotavoja", „Dvaras tolėliau — žmonėms gerėliau", „ D v a r a s ž m o n ė m s pragaras, o p o n a m s — d a n g u s " , „ P o n a i ge ri, b e t t i e š u n y s p i k t i " , „ E i n a p a s p o n ą t i e s o s i e š k o t i — t e k s ne l ū p o m , bet n u g a r a byloti" ir kt. Istoriškai susiklostė tokia situacija, k a d valstiečiai ė m ė nepasitikėti, laikyti išnaudotojais visus asmenis, kurie nors
kiek priminė „poną", t. y. dvarininką, administracijos pa r e i g ū n ą ir t. t. T o k i o n e p a s i t i k ė j i m o klasikinis p a v y z d y s — žlugęs rusų inteligentų ėjimas į liaudį. Gyvenimas akivaiz džiai parodė, k a d n e p a k a n k a turėti gražius idealus, siekius. Būtina suprasti laikotarpio objektyvius poreikius, žmogaus veiklos galimybes. Panašiai atsitiko XIX a. antrojoje pusėje ir su lietuvių inteligentija, kuri p r a d ė j u s i leisti „Aušrą" galvojo, k a d p e r t r u m p ą laiką įkvėps lietuvių v i s u o m e n ę dideliems žygdar biams, suburs lietuvius į kovą prieš tautinę priespaudą. Ta čiau gyvenimas savaip pakoregavo romantines nuotaikas. „Aušra", n o r s ir palikusi ryškų p ė d s a k ą lietuvių tautos At gimime, visuotinės revoliucijos tautos dvasinėje kultūroje nesukėlė, o dalis romantikų atsisakė aktyvesnės visuome ninės veiklos. 6. M a n y t u m e , k a d į šį k l a u s i m ą galima atsakyti teigia m a i . N a u j u valstiečių į b a u d ž i a v i n i m u laikytina Sovietų Są j u n g o j e į v y k d y t a k o l e k t y v i z a c i j a . X X a . b a u d ž i a u n i n k a i s ta p o v a l s t i e č i a i , p r i e v a r t a p r i r i š t i p r i e ž e m ė s (jie b u v o b e teisiai piliečiai, n e s n e t u r ė j o p a s ų ) ir t u r ė j ę atlikinėti lažą, t. y. atodirbinę prievolę. B u v o p a n a i k i n t a s bet k o k s vals tiečių savarankiškumas, iniciatyva, jie tapo biurokratinės ko m a n d i n ė s sistemos ir teroro aukomis. Gabiausių, darbščiau s i ų v a l s t i e č i ų fizinis s u n a i k i n i m a s b e i k o l ū k i e č i o - b a u d ž i a u n i n k o nesuinteresuotumas savo darbo rezultatais gimdė jo abejingumą, pasyvumą. Visa tai lėmė, k a d Sovietų Sąjun ga tapo žemės ūkio produktus importuojančia šalimi, o jos gyventojams nuolat trūko įvairių žemės ūkio produktų. Ta č i a u b a i s i a u s i a b u v o t a i , k a d s u t r ū k i n ė j o i l g u s a m ž i u s formavęsi šventi žmogaus santykiai su žeme. Daugelis prarado žemdirbio instinktą, tapo abejingi, apatiški, p r a r a d o inicia tyvą ir savarankišką mąstymą.
XX. DU BAJORAI — TRYS NUOMONĖS 1. Prancūzų kunigaikštis Henrikas Valua buvo pirmasis išrinktas Respublikos valdovas. Jo rinkimai įvyko 1573 m . m i r u s p a s k u t i n i a j a m G e d i m i n a i č i ų atšakos J o g a i laičiui Žygimantui Augustui. Pagal J a n o Zamojskio projek t ą k i e k v i e n a s b a j o r a s g a v o b a l s a v i m o t e i s ę . S u r i n k t i į Var šuvą bajorai, vyraujant Mozūrijos katalikams, Seime ka raliumi išrinko H e n r i k ą Valua, kuris pasirašė privilegiją.
T a i p atsirado H e n r i k o privilegija, v a d i n a m a H e n r i k o ar tikulais (nuostatais). Šiuo d o k u m e n t u b u v o įteisintas kara lių r i n k i m a s S e i m e iš n a u j o s dinastijos, g a r a n t u o j a m a ba j o r a m s , k a d j i e n e m o k ė s j o k i ų d u o k l i ų . B e to, b u v o įra šyta, k a d b a j o r a i t u r i t e i s ę a t s i s a k y t i k l a u s y t i v a l d o v o , j e i gu jis n e v y k d y s sutarties sąlygų. V a l d o v a s įsipareigojo be Seimo sutikimo neskelbti karo ar taikos ir t. t. Šie H e n r i k o artikulai dar labiau susilpnino centralizuotą Respublikos valdovo valdžią, įtvirtino bajorų diktatūrą. Seimai turėjo būti šaukiami kartą per dvejus m e t u s ir be jų sutikimo n e b u v o galima rinkti p a š a u k t i n i ų k a r i u o m e n ė s . N u o t o lai ko kiekvienas naujas Respublikos valdovas turėjo prisiekli, k a d l a i k y s i s š i ų n u o s t a t ų .
'1 2. „Liberum veto" teisė reikalavo, k a d kiekvienas Res publikos S e i m o nutarimas turi būti priimtas esant visuo tiniam dalyvių pritarimui, t. y. vienbalsiai. U ž t e k d a v o vie n a m deputatui pareikšti „Veto", ir visas svarstymas nuei davo perniek. I l g ą l a i k ą s e i m ų d a l y v i a i n e s i r y ž o p a s i n a u d o t i šia tei se. P i r m a s i s i š L D K a t s t o v ų j a p a s i n a u d o j o i r S e i m o d a r b ą sužlugdė Upytės apskrities bajorų pasiuntinys bajoras Vla d i s l o v a s Č i č i n s k a s (1652 m . ) . D ė l t o j o p a v a r d ė t a p o p l a č i a i žinoma. U p y t ė s b a ž n y č i o j e d a r i l g a i b u v o r o d o m i m u m i f i kuoti jo palaikai. Buvo sakoma, k a d Čičinską n u t r e n k ę s perkūnas, o žemė atsisakiusi jį priglausti. Čičinsko istoriją panaudojo Maironis savo baladėje „Čičinskas". K u o toliau, tuo dažniau v e t o teise seimuose naudojosi įvairiausios tarp savęs besivaidijančios feodalų grupuotės. S e i m a i pavirto scholastinių, beprasmiškų, savaitėmis besi tęsiančių ginčų institucija. O n u t a r i m ų n e b ū d a v o . R e s p u b lika n e b e p a j ė g ė spręsti svarbiausias vidaus ir užsienio po litikos p r o b l e m a s . Dėl to ir g i m ė posakis: „Du bajorai — trys n u o m o n ė s " . 3. Lietuva ir L e n k i j a (kunigaikštystė ir karalystė, arba karūna) bajoriška respublika buvo vadinama neatsitikti nai. M i e s t a i R e s p u b l i k o j e b u v o e k o n o m i š k a i silpni, m a ž a i įta kingi politiškai. Didžiausiuose miestuose vyravo kitataučiai, nesuinteresuoti visuomenine-politine valstybės pažanga. To dėl j o j e n e s u s i f o r m a v o a b s o l i u t i n ė m o n a r c h i j a , g r i e ž t a i c e n t ralizuota p o l i t i n ė v a l d ž i a . P o l i t i n ė c e n t r a l i z a c i j a s u s t o j o p u Hiuukelėje.
Administraciniu požiūriu Respubliką XVIII a. sudarė trys dalys: Didžioji Lenkija (drauge su Mozūrija (Mazovija) ir Karališkąja Prūsija), M a ž o j i L e n k i j a (į ją įėjo ir už grobtos Ukrainos žemės) ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštys tė. P r o v i n c i j o s skirstėsi į v a i v a d i j a s ir p a v i e t u s (apskri tis). Seimų ir seimelių sistema kūrėsi pagal šį administra cinį pasiskirstymą: pavietų seimeliai, vaivadijų seimeliai. Prieš bendrąjį, didįjį visuotinį Karalystės ir Kunigaikš tystės S e i m ą turėjo būti s u š a u k i a m a s Kunigaikštystės ba j o r ų generalinis seimelis arba s u v a ž i a v i m a s S l o n i m e . Šio sei melio uždavinys — parengti visiems atstovams priimtiną prog r a m ą , k a d „ir S e i m e v i s u o t i n i o r e i k a l o d a l y k a i b e d i d e l i o s u n k u m o geriau ir greičiau būtų sprendžiami". Karalius šaukdavo Seimą vieną kartą per 2 metus. N u o 1673 m. du s e i m a i b u v o š a u k i a m i V a r š u v o j e , o t r e č i a s — Gardine. Pasiuntinių rūmus sudarė bajorų deputatai, išrenkami seimeliuose. J i e gaudavo iš seimelių instrukcijas, reikala vimus. Grįžę deputatai atsiskaitydavo reliaciniuose seime liuose. Įvedus „liberum veto", s e i m u o s e ir seimeliuose įsigalio j o v i e n b a l s i š k u m o p r i n c i p a s , ir, k a i p s a k o a m ž i n i n k a s , d ė l t o b u v o „ d a u g i a u k e b l u m o i r sąmyšio, k a i p k a d g i n č o lik vidavimo". B e p a p r a s t ų s e i m ų R e s p u b l i k o j e b u v o š a u k i a m i i r su važiavimai, kuriuose veto teisė negaliojo. Tai konfederaci j o s — ginkluotos bajorų politinės sąjungos, kurios rinkda vosi reformų įvykdyti ar įstatymų priimti. Konfederacijos iš pradžių buvo sudaromos vaivadijose, o po to sujungia m o s į generalines Kunigaikštystės ir Karalystės konfedera cijas. Po susijungimo susidarydavo „abiejų tautų genera linė konfederacija". Seimas, sušauktas esant konfederacijai, vadinosi konfe deraciniu. J a m e nutarimai buvo priimami paprasta balsų d a u g u m a . Konfederacijos — tai įvairių feodalų grupuočių politinės kovos priemonė. J a u minėjome, kad nuo Henriko Valua laikų Respubli k o s v a l d o v a s b u v o r e n k a m a s S e i m e . B e to, v a l d o v o valdžia smarkiai apribojama. Seimų metu valdovas — tik pirminin kas. Įstatymų leidimas priklausė tik Seimui. Eajorystė buvo paveldima. N u o XVI a. vidurio bajoro teises suteikti galėjo tik Seimas. Formaliai visi feodalai — tiek didikai, tiek paprasti bajorai — b u v o lygus. N o r i n t tai
pabrėžti, b u v o uždrausta suteikti kunigaikščių, grafų ir kt. titulus. T i k b a j o r a i g a l ė j o p i r k t i ž e m ę , v a l d y t i k a r a l i š k ą s i a s že mes, užimti pasaulietines ar dvasines pareigas. Jie nemo kėjo duoklių. Vienintelė jų pareiga — karinė tarnyba. Iš pradžių Respublikoje aukščiausiajam viešpataujančiam sluoksniui priklausė įtakingiausieji m a g n a t a i (ponai). J i e drauge su aukštąja dvasininkija sudarė senatorių sluoksnį. Iš jų tarpo Seimas kas dveji metai skyrė 16 senatorių-rezidentų, su kuriais karalius privalėjo tartis p r i i m d a m a s nu tarimus. M a g n a t ų žodis b ū d a v o l e m i a m a s ir tai n e p a t i k o bajorams. J a u s d a m i savo karinę jėgą, bajorai ėmėsi dik tuoti savo valią ir politiniame šalies gyvenime. Įsigalint b a j o r ų diktatūrai, j a u 1454 m. į b a j o r ų s e i m e lių rankas pereina įstatymų leidimas. Iš pradžių, kad gautų seimelių sutikimą, karalius, siųsdavo savo atstovą. Tačiau tai b u v o nepatogu. T o d ė l seimelių deputatai p r a d ė j o rinktis į generalinius suvažiavimus, k u r i u o s e visi k l a u s i m a i b u v o svarstomi drauge su karaliumi. Taip susiformavo naujasis įstatymų leidžiamasis organas — visuotinis Seimas. Jį suda rė: karalius, Senatas (išaugęs iš karališkosios P o n ų tarybos) ir bajorų seimelių deputatai. Tokia tvarka atitiko vidutiniosios ir s m u l k i o s i o s b a j o r i j o s interesus. B a j o r a i S e i m ą pir miausia p a n a u d o j o susidorojimui su miestais, kuriuose ma tė ne tik politinį karaliaus sąjungininką, bet ir prekybinį k o n k u r e n t ą . 1496 m . P e t r k o v o statutas u ž d r a u d ė m i e s t i e č i a m s pirkti žemę, o bajorai g a v o l e i d i m ą g a m i n t i spiriti nius gėrimus, alų ir prekiauti jais. 1505 m . R a d o m o S e i m e b u v o išleistas įstatymas, r e i k a l a u jantis, k a d kiekvieną n a u j ą įstatymą priimtų ne tik Senatas, bet ir bajorų atstovai. R a d o m o konstitucija, paskelbusi prin c i p ą „ N i h i l n o v i " (lot. „ n i e k o n a u j o " ) b e b a j o r ų , į t e i s i n a Seimą kaip aukščiausią įstatymų leidžiamąjį organą. Be b a j o r ų atstovų „ p r i t a r i m o ir v a l i o s n e g a l ė j o būti už dėtas joks mokestis". Taigi Respublikos santvarka susiformavo palaipsniui. Tai buvo bajoriška respublika, m a ž ų respublikų — vaivadijų — federacija, l u o m i n ė monarchija, kurioje veto teisė b u v o v a d i n a m a auksine bajorų laisve. L u o m i n ė m o n a r c h i j a ne peraugo į absoliutinę monarchiją. A m ž i n i n k a s teisingai pa stebėjo, k a d R e s p u b l i k o j e karaliai b u v o k e i č i a m i k a i p pirš tinės. S i l p n ė j a n t v a l d o v o v a l d ž i a i v a l s t y b ė j e ė m ė didėti feo dalų savavaliavimas.
Laikui bėgant lokalinio pobūdžio feodalų ginčai prasi s k v e r b i a į s e i m e l i u s ir s e i m u s . P a v y z d ž i u i , 1697 m. S e i m o m e t u Žemaitijoje ,, ...į gabalus sukapojo p o n ą N a r k e v i č i ų u ž tai, k a d šis į ž e i d ė p o n ą K r y š p i n ą " . Respublikos suirutės m e t u feodalai žiūrėjo savo naudos i r R e s p u b l i k o s l ė š a s n a u d o j o s a v o r e i k a l a m s . D ė l t o 1700 m . balandžio 4 d. iždo tribunole kilo peštynės. Feodalai, norė d a m i sužlugdyti posėdžius, k ė l ė p a i n i a v ą ir t r u k d ė svars tymą. M i n s k o atstovas iššovė į Vilniaus vaivados ir L D K didžiojo e t m o n o K a z i m i e r o J o n o Sapiegos karietą, j a m va žiuojant gatve. T a i p p a t gatvėje b u v o a p š a u d y t a d i d i k ų Višnioveckių karieta. 1694 m. b a l a n d ž i o 15 d. V i l n i a u s v y s k u p a s k a t e d r o j e p a m a l d ų metu viešai prakeikė Kazimierą J o n ą Sapiegą. 1700 m . s p a l i o m ė n . į v y k o m ū š i s p r i e V a l k i n i n k ų t a r p dviejų didikų grupuočių — Sapiegų ir V i š n i o v e c k i o — su telktų kariuomenių. X V I I a. k a r ų su Š v e d i j a m e t u įsigali visiška suirutė. Ba jorų peštynės vykdavo ir per pareigūnų paskyrimą. K a d laimėtų, šalys p a p i r k i m u ir p a n a š i a i s d a l y k a i s stengėsi „su rinkti kiek galima gausesnę partiją". Dar vėliau, XVIII a. antrojoje pusėje, priešingos partijos a t v y k d a v o į seimus su kariuomene, d i d e l i u b a j o r ų s k a i č i u m i ir... R u s i j o s i m p e rijos carų karine, m o r a l i n e ir materialine parama. Bajorai visaip stengėsi trukdyti seimelių ir seimų darbą, galvojo tik apie savo naudą. N e t XVIII a. pabaigoje, kada Res publikos žlugimas j a u b u v o akivaizdus, n e m a ž a dalis ba jorijos tebegyveno praeitimi, buvo politiškai ir ekonomiškai akla. 1791 m . T r a k ų v a i v a d i j o s a t s t o v a s I g n a s S i v i c k i s S e i m e k a l b ė j o : „ . . . B a j o r ų l u o m e ! B ū k b u d r u s i r s a u g o k i s t o šir dies minkštumo, kuris daro tavo būdą liauną ir kuris per daug lengvai linksta į kiekvieną atmainą. Laikykis žemės ir ginklo, j e i trokšti išlaikyti savo laisvę ir kilnybę. J e i že mę paliksi, žlugs tavyje ginklo p a m ė g i m a s ir noras. J e i ginklą apleisi, nebeišlaikysi to ž e m ė s likučio, kurį dar te beturi. L a i k y k i s savo s e n ų teisių, š v e n t ų teisių, ir iš jų semk savo išganingą pamokymą." Ginklas ir žemė. Niekas, taip pat ir miestiečiai, neturi teisės brautis į bajorų luomą. M ū s ų „išmintingi įstatymai amatus, prekybą, karčiamas paliko atėjūnams miestiečiams". „Saugokis kilnią sielą ž e m i n a n č i o g y v e n i m o budo." Ant r a i p „ t a i i š d a v y s t ė , b a j o r ų l u o m e ! " , „ ...pats v e r t i m a s i s p r e kyba yra jau valdinystės požymis, nes iš tų visų dalykų,
iš kurių g a u n a m a s bet koks pelnas, nieko nėra geresnio už žemės ūkį, nieko, kas d u o t ų didesnį gausumą, n i e k o mei lesnio, n i e k o labiau t i n k a m o laisvam žmogui..." Ką miestai turi, t o j i e m s i r turi užtekti. T a i g i n i e k o n a u j o n e r e i k i a . Neišspręstas liko bajorijos ir miestų konfliktas. Feodalai, nesilaikydami j o k i ų įstatymų, ė m ė savavaliauti m i e s t u o s e . J i e p a ž e i d i n ė j o m i e s t ų laisves. A t v y k ę į Vil nių užiminėjo „sau po keletą m ū r ų (namų)" be miesto ma gistrato nutarimo. Ponai, „kasmet taikydami egzekuciją, ė m ė iš ž y d ų g e l u m b ė s stalams, o p o s ė d ž i a m s p a s i b a i g u s tą ge l u m b ę n e a t i d u o d a v o Vilniaus magistratui saugoti, o pasida lydavo savo tarpe". Feodalai, pareigūnai „engė ir priemiesčių varguolius, bet kuriuo laiku savo nuožiūra ė m ė iš jų arklius savo reika l a m s ir į s a k y d a v o atlikinėti j i e m s kitus p a t a r n a v i m u s " , sten g ė s i p a i m t i j u o s i š m i e s t o m a g i s t r a t o ž i n y b o s i r p a d a r y t i sa vo pavaldiniais. N o r s Vilniaus pirkliai b u v o atleisti n u o karaliaus m u i t o rinkliavų mokėjimo, „tačiau ponai raštininkai ir administ ratoriai, to nepaisydami, rinko tą pačią seną m u i t o rink liavą", b e to, „visose m u i t i n ė s e v y k o d i d e l i p r i e v a r t a v i m a i " , sukčiavimai, buvo pažeidžiami įstatymai. Dalis bajorų nenorėjo pripažinti, kad būtinas liaudies švietimas. Štai XVIII a. pabaigos d o k u m e n t e (Trakų vaiva dijos deputato kalba Seime) į klausimą „Koks gi turi būti liaudies švietimas?", atsakoma: „Kas atidžiai apie tai pagal vos, tas įsitikins, j o g visuotinis švietimas ir m o k s l i n i m a s yra k e n k s m i n g a s : tai r o d o Prancūzijos pavyzdys. Pakaks, jei prasčiokėliai m o k ė s skaityti ir jei n i e k o daugiau neskaitys, k a i p tiktai m a l d a k n y g e s ir e k o n o m i n ė s praktikos straips nius, kuriuos išmintingi leidėjai gali rašyti m e t i n i u o s e ka l e n d o r i u o s e . K a i liaudis įgis p a m ė g i m o m o k s l u i , n u s i b o s j a i žemę dirbti ir atsiras rašytojų, bet n e b u s ūkininkų; verčiau mažiau tebūnie išmokslintų žmonių, bet daugiau gerų pilie čių... K a s n u o v a i k y s t ė s š v e l n i a i e l g i a s i s u s a v o t a r n u , t a s vėliau pažįsta jo atkaklumą". A p i e tai, k a d d a u g u m a t u o m e t i n ė s b a j o r i j o s b u v o k u p i n a k o n s e r v a t i z m o , liudija 1792 m . T a r g o v i c o s k o n f e d e r a c i j o s d a l y v i o p r i e s a i k a : „Aš, N N, s t o d a m a s į k o n f e d e r a c i j ą , k u r i yra sudaryta 1792 m e t ų g e g u ž ė s 14 d i e n o s aktu... pri siekiu... j o g G e g u ž ė s 3 d i e n o s konstituciją, k u r i yra R e s publikos kapas, visomis jėgomis naikinsiu, sosto paveldi m u m o ir monarchijos visomis jėgomis neleisiu; lenkų ka ralių valdžios išsiplėtimo neleisiu; tuos, k u r i e prieš b a j o r ų
t laisves, už sosto p a v e l d i m u m ą , karalių valdžios p r a p l ė t i m ą i n t r i g u o s , k a l b i n s a r b a v e i k s , k o n f e d e r a c i j a i i r v i e š u m a i iš d u o s i u ; ginsiu š v e n t ą R o m o s k a t a l i k ų t i k ė j i m ą , b a j o r ų lais vę ir lygybę laikysiu ir ginsiu..." Iš tikrųjų ši priesaika reiškė mirties nuosprendį bajorijai. Targovicos konfederatai jį pasirašė savanoriškai. J i e savo tėvynę Respubliką atidavė į svetimšalių grobikų rankas. T a i g i s v a r b i a u s i a R e s p u b l i k o s ž l u g i m o p r i e ž a s t i s b u v o vi d i n ė politinė, e k o n o m i n ė , karinė suirutė, kuria gana mikliai pasinaudojo Rusijos imperija, Prūsija ir Austrijos impe rija. Respublika s m u k o ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai. Štai 1658 m . J u r b a r k o s e n i ū n i j o j e b u v o tušti 767 d ū m a i (sodybos). V i e t i n i a i p a r e i g ū n a i p a r e i š k ė , „ k a d šis v i s o vals čiaus ištuštėjimas ir žiaurus sudeginimas įvyko n u o prūsų ir priešų švedų kariuomenių ir n u o maro, ir n u o savo ka reivių įvairių stacijų, s t o v ė j i m o stovyklose ir praėjimų..." 1663 m . K ė d a i n i ų s e n i ū n i j o j e ištisi k a i m a i b u v o l i k ę tuš ti, n e s v a l s t i e č i a i „visi p o v i e n ą , k u r k a s g a l ė j o , išsislaps tė pereinančių vėliavų (kariuomenės pulkų-—aut.) metu..." K a r i u o m e n ė p l ė š i k a v o , o v a d a i a i š k i n o ,, ...kad t o k s e s ą s dabar kareivių elgesys ir papročiai — imti kur kas galima, nes nėra nuolatinio atlyginimo..." A m ž i n i n k a s rašo: „1710 m. L i e t u v o j e siautė sunkios ligos ir badas. Savi ir svetimšaliai kareiviai „suėdė viską ligi paskutinio (grūdo)". Dvaruose pilna lavonų. Ž m o n ė s valgė k a t e s , š u n i s . „ V i l n i u j e v a r g š ų p o 100 i r d a u g i a u m i r d a v o p e r dieną. T u o pat m e t u „Alytaus ekonomija b e m a ž visai yra netekusi gyventojų dėl maro, svetimos ir savo kariuo m e n ė s . [...]; l a u k a i n e t i k t a i u s n i m i s , k u r a n k s č i a u b u v o k v i e č i a i sėjami, bet j a u i r k r ū m a i s ė m ė želti; k u r a n k s č i a u didoki k a i m a i buvo, dabar y r a „vieta, k u r T r o j o s būta", t r o b o s s u g r i a u t o s ir n a k t i e s m e t u išvežtos D i e v a s ž i n o kur..." 1766 m . R a s e i n i ų s e i m e l i o i n s t r u k c i j o j e r a š o m a , k a d Že maičių kunigaikštystė yra „nelemtai nusmukusi dėl visuo tinio maro..." I s t o r i n i a i š a l t i n i a i l e i d ž i a tvirtinti, k a d R e s p u b l i k ą su žlugdė objektyvios ir subjektyvios, vidinės ir išorinės prie žastys. Šia p r o g a p a b a n d y t a aptarti v i d a u s priežastis, ba jorijos pozicijas. G a l i m a teigti, k a d R e s p u b l i k a žlugo pir miausia dėl privilegijuotų l u o m ų kaltės. J i e pasirodė esą bejėgiai, n e s u g e b ą veikti, užtikrinti politinę pažangą, vi daus politinę pusiausvyrą. Ir kas iš to, k a d bajorija b a n d ė n u p l a u t i savo gėdą krau-
ju trijuose sukilimuose, karuose prieš Rusijos imperiją, dau gelyje revoliucinių karų užsienyje — ji savo Tėvynei poli tinio savarankiškumo nesugrąžino. T u o metu, kai tikrai reikėjo aukotis ant žūstančios tė v y n ė s a u k u r o , i š d v a r ų s k l i d o p o l o n e z ų g a r s a i ir... s k a m b ė j o žvirblius baidantieji skambalėliai! (Feodalai vertė vals tiečius skambinti skambalėliais, kad nubaidytų paukščius n u o a p s ė t ų l a u k ų i r daržų.) 4. „Inkvizicinis s e i m a s " į v y k o 1592 m. Vazų ir Habsburgų dinastijos sudarė suokalbį. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza už t a i , k a d j a m b u s p a d ė t a u ž i m t i Š v e d i j o s k a r a l i a u s sostą, įsi pareigojo Respublikos karaliaus sostą atiduoti austrui Ernes tui. Bajorai, sužinoję a p i e tai, s u š a u k ė S e i m ą , k u r i a m e Zig m a n t a s Vaza b u v o ištardytas ir priverstas viešai atsisakyti savo planų. Dėl to ir Seimas buvo pavadintas inkviziciniu. „ N e b y l u s i s s e i m a s " s u s i r i n k o 1767 m. ir t r u k o 1 d i e n ą . T a i trumpiausias Seimas Respublikos istorijoje. J i s be diskusijų ir prieštaravimų (Rusijos pasiuntiniui įsakius, b u v o suimti visi Targovicos konfederacijos ir Rusijos imperijos priešinin kai) patvirtino Varšuvos traktatą, kuris b u v o sudarytas tarpi ninkaujant Rusijos imperatorei Jekaterinai II tarp karaliaus A u g u s t o II ir T a r g o v i c o s konfederacijos. D ė l to, k a d S e i m a s v y k o be diskusijų, jis b u v o pavadintas nebyliuoju. Seimas nustatė, k a d Lenkija gali turėti tik 18 tūkst. k a r i u o m e n ė s , o L D K — 6 tūkst. S e i m o n u t a r i m a i leido Rusijos imperijai kiš tis į Respublikos vidaus reikalus, didinti politinę suirutę, žlugdyti pažangiųjų patriotinių sluoksnių pastangas įvykdyti politines, socialines e k o n o m i n e s ir kitas reformas, sustiprinti karinę valstybės galią ir s u g e b ė j i m ą ginti ją n u o agresyvių kaimynų.
XXI. TAS SVAIGUS ŽODIS LAISVĖ! 1. XIII a. pradžioje, p r a d ė j u s vokiečių riteriams veržtis į baltų žemes, „patsai Krivių Krivaitis, visų aukščiau sias kunigas, suvadinęs gimines ties Kernave, m a l d a v o Die vus, užtarytojus Lietuvos", p a d ė t i kovoti prieš riterius. Bai gęs maldas, jis taip kreipėsi į susirinkusius: „Atėjo jau žmo nės, v a d i n a m i krikščionys, kurie, n o r ė d a m i j u m s liuosybę išplėšti ir a m ž i n a i apvergti, visaip j u s vilios. M o k y s j u s sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuo-
m e t nepildys. Linkės j u m s mylėti artimą savo it patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą, nors v i e n ą Dievą garbins ir v i e n o s vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems krauge riams, k u r i ų k a l b o s n e s u p r a s i t ; sakau, k a p u s t ė v ų s a v o išarsit, l i e k n u s m i š k u s š v e n t u s i š k i r s i t , v e r s m e s , b a l a s i š d ž i o v i n sit — n ė t a i p j ų g o b ė j i m o n e a t s o t i n s i t . B e t d a r , k a i t a s n e l a i m e s j u m s darys, lieps kentėti, d ž i u g i n d a m i a n t r u g y v e n i m u ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesniais, vie n o k p a t y s a n t t o a n t r o g y v e n i m o n e a t b o s . J ū s ų vargai, aša ros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius m e t ų jiems, vergausit, o nė kokios n u o jų paguodos nesulauksit. Panie kins anie jūsų bočių prabočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir a p s i ė j i m u s , n e b l e i s rašyti, skaityti j ū s ų kalba, a n t g a l o r išplėšę j u m s tą paskutinę priviliją, paskaitys jus pačius t a r p savo gyvulių, dovanos, mainys, p a r d u o s viens k i t a m it besti j a s ir, t a r t u m a n t d i d e s n ė s a p j u o k o s , v a d i n s d a r j u s s a v o b r o l i a i s k r i k š č i o n i š k a i s . K l a u s y k i t m a n ę s , g i m i n ė s , čia susi rinkusios, tai yra žabanklai, kuriuose nori anie jūsų liuosybę n u s p ę s t i . [. . .] A t ė j o , s a k a u , d i e n a , k u r i o j r e i k i a lietuviui,, ž e m a i č i u i a r l i u o s a m mirti, a r a m ž i n u k r i k š č i o n ų v e r g u tapti.'" T u o m e t lietuviai ir žemaičiai „ Ė m ė visi galįs už galį gink luotis ir ne j a u grobio svetimuose kraštuose ieškoti, bet liuo sybę ir kraštą n u o neprietelių ginti." Valstiečių siekius feodalizmo epochoje galima suskirstyti į kelias grupes. Ankstyvajame feodalizme, esant dar labai gyvam buvusios laisvės prisiminimui, valstiečiai k o v o j o prieš feodalinį p a v e r g i m ą apskritai. T o k i o p o b ū d ž i o b u v o visi vals tiečių b r u z d ė j i m a i šalyse, k u r i o s i š v e n g ė vergovės. T a i p b u vo ir Lietuvoje. Feodalizmui įsigalėjus, valstiečių k o v a b u v o nukreipta prieš feodalų pastangas didinti išnaudojimą, t. y. „prieš naujoves". Vėlyvajame feodalizme pažangesnieji vals tietijos sluoksniai 'kovojo už feodalizmo varžtų panaikini mą — už a s m e n i n ę laisvę, ž e m ė s n u o s a v y b ė s teisių p r i p a ž i n i m ą , ū k i n i n k a v i m o l a i s v ę i r 1.1. Didžiausių teisių feodalizme išsikovojo Žemaitijos vals tiečiai. Jų atkaklus pasipriešinimas privertė Vytautą suteikti privilegiją, k a d jie nebus išdalinti privatiems feodalams, o liks karališkaisiais, t. y. didžiojo kunigaikščio valstiečiais. Šią t e i s ę v a l s t i e č i a i š v e n t a i s a u g o j o , u ž j ą k o v o j o . T a i m a t y t i iš. rašto, k u r į j i e 1441 m . p a s i u n t ė d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i K a z i m i e r u i . J i e p r a n e š ė , „kad... m i e l u n o r u p a s i d u o s i ą j o m a l o nybei, t a č i a u tokia sąlyga, j e i g u jis su j a i s elgsis ir j u o s lai kys teisingai ir pagal seną paprotį, kaip su jais elgėsi Vytau-
tas ir senasis Lenkijos karalius (Jogaila)". Kazimieras sį rei kalavimą patenkino, leido gyventi „kaip nuo senovės". T a č i a u valstiečiai p a t e k d a v o „į pražūtį ir didžiausią skur d ą " ir dėl prievaizdų savavaliavimo, plėšikavimo, skriaudų i r p r i e s p a u d ų . T a i p rašė 1538 m . K u r k l i ų v a l s č i a u s (dab. A n y k š č i ų raj.) v a l s t i e č i a i s a v o s k u n d e Ž y g i m a n t u i S e n a j a m . T a č i a u valstiečiai vien skundais nesitenkino, k o v o d a m i prieš feodalus naudojo ir aktyvias pasipriešinimo priemones ar n e t s u s i d o r o d a v o s u s a v o s k r i a u d ė j a i s . 1536 m . p a b a i g o j e š i a u r ė s Ž e m a i t i j o j e p a r e i g ū n ų s a v a v a l i a v i m a s s u k ė l ė ,, ...žmo n i ų maištus ir bruzdėjimus, k a d daugelis jų, susirinkę Tel šiuose, sudarė s ą m o k s l ą i r turėję pasitarimą, gi iš čia pakilę užmušę kai kuriuos tijūnų vietininkus ir kitus žmones bei bajorus, kurie prie tų maištų prisidėti nenorėję..." Feodalai, siekdami didinti savo pajamas, imdavo normuo ti ir kontroliuoti baudžiauninkų darbą. Todėl feodalų p a r e i g ū n u s „valstiečiai, pamiršę Dievo b a i m ę ir viešosios teisės griežtumą, sumušdavo lazdomis, akmenimis, koliodami ir k e i k d a m i įžeidžiamais žodžiais", o kartais net prigrasin davo, kad ne tik užmuš, bet ir dvarą sudegins. Tokia „didelė savivalė", nepaklusnumas, „maištaujanti nuotaika" buvo d a ž n a s reiškinys. Valstiečiai stengdavosi padėti ir „prasiskolinusiems savo b r o l i a m s " . Štai 1531 m. g r u o d ž i o 6 d. D i r v ė n ų v a l s č i a u s (dab. T a u r a g ė s raj.) v a l s t i e č i a i u ž p u o l ė t i j ū n o S t . V a l a d k e v i č i a u s b ū s t i n ę , u ž m u š ė r a k t i n i n k ą F e d k ų ir, s u k a p o j ę j į į g a b a l u s , paleido žmones, kurie įsiskolinę sėdėjo kalėjime. Badmečiais, k u o m e t valstiečiai „maitindavosi pelais, šiau d a i s ir gilėmis", dalis jų b u v o priversti bėgti į „Prusus, Li voniją ar net į M a s k v o s ž e m ę " arba „savo laisvę parduoti". Š t a i 1546 m. v a s a r i o 10 d. l a i s v o ž m o g a u s V e n c a u s J o c a v i •čiaus r a š t o i š t r a u k a : „ A š , V e n c u s J o c a v i č i u s , i š e i v i n i s l a i s v a s žmogus, niekieno neginčijamas, skelbiu ir pranešu kartu su visais m a n o vaikais, p a t y s p r i s i i m d a m i sau, k i e k v i e n a m ge ram žmogui, k u r i a m bus reikalo žinoti tai arba klausyti tai sakant, k a d p a ė m i a u p o n o Vaitiekaus M y k o l a v i č i a u s val d ž i o j e k a i m o ž e m ę ir, n e b e n o r ė d a m a s d a u g i a u v a l k i o t i s p o pasaulį, p a s i d a v ė m e j o m a l o n y b e i a m ž i n a i " . T a č i a u šio reiš kinio n e g a l i m a absoliutinti, n e s dažnesnis vis dėlto b u v o parsidavimas už skolas ir p a n . Šis reiškinys rodo, k a d dalis valstiečių socialines ekonomines savo problemas stengėsi spręsti t a i k i a i . Be to, n e g a l i m a užmiršti, k a d b u v o ir p a s i t u rinčiai g y v e n a n č i ų valstiečių, kurie s u g e b ė d a v o išsipirkti iš baudžiavos.
Visas valstiečių pasipriešinimo feodalams formas galima suskirstyti į p a s y v ų pasipriešinimą ir ginkluotą kovą. Pasy vus pasipriešinimas — bloga darbo kokybė, darbų vilkini mas, atėjimas į darbą ne su tais darbo įrankiais, kurie tą dieną b ū n a reikalingi, pabėgimai n u o feodalo, valstiečių by los, g i n č a i t e i s m u o s e s u feodalais, įvairios p r a n a š y s t ė s a p i e „valstiečių karaliaus" atėjimą ir pan. Aktyvios k o v o s p r i e m o n ė s — padegimai, išnaudotojų žu dymai, ginkluota kova. Su gero karaliaus atėjimo idėja b u v o susijęs s k u n d ų r a š y m a s d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i , kuris, fak tų verčiamas, kartais pripažindavo valstiečių skundų pagrįs t u m ą . Ž y g i m a n t a s Senasis, g a v ę s v a l s t i e č i ų s k u n d ą , 1538 m . įsakė „ ...nedaryti m ū s ų v a l d i n i a m s j o k i ų s u n k e n y b i ų ir neįvesti n a u j o v i ų ir elgtis su jais pagal senovinius p a p r o č i u s " . T i k ė j i m a s „ g e r u m o n a r c h u " valstietijoje t u r ė j o labai gi lias šaknis. T o d ė l sunkesniais g y v e n i m o laikotarpiais kovo j a n t prieš feodalus b u v o įsigaliojusi tradicija siųsti d e p u t a cijas pas valdovą. Tikėjimas „geru karaliumi", promonarchistinės nuotaikos buvo reiškinys, kilęs dėl valstiečių pasaulėžiūros ribotumo. N o r s ginkluotą valstiečių k o v ą ir sukilimus g i m dė socia liniai ekonominiai procesai, tačiau buvo siekiama sukurti ne iš e s m ė s naują, o tokią pačią, t. y. feodalinę v i s u o m e n ę , tik tai su g e r u k a r a l i u m i ir „senąja teise". Tiesa, E u r o p o j e b u v o valstiečių karų, v i s u o m e n i n i ų sąjū džių, k u r i e orientavosi į ateities poreikius, siekė v i s u o m e n ė j e naujos tvarkos. Čekijoje XV a. I pusėje husitai siekė su kurti d e m o k r a t i n ę v i s u o m e n ę , kurioje visi ž m o n ė s t u r ė j o būti lygūs. Bažnyčia b u v o turtingiausias ir galingas feodalas, todėl pirmiausia imtasi ją sudemokratinti, atimti ir suvisuo m e n i n t i jos turtus, net sulyginti dvasininkų ir p a s a u l i e č i ų religines apeigas. H u s i t a i galvojo, k a d v i s u o m e n ę turi su d a r y t i t r y s s l u o k s n i a i : v i e n a s , k u r i s k a r i a u j a u ž v i s u s (ri teriai, k a r i u o m e n ė ) ; kitas, kuris m e l d ž i a s i už visus (jam ga lėjo priklausyti ne vien dvasininkija); trečias, kuris dirba už visus. T a i b u v o p u s i a u u t o p i n ė teorija. Husitai pralai m ė j o ir jų idėjos liko neįgyvendintos. Nepaisant dalyvių pasiaukojimo bei didvyriškumo, vals tiečių karai ir sukilimai neturėjo jokių perspektyvų laimėti, nes valstiečiai b u v o pririšti p r i e savo žemės sklypelio, jų darbas individualus, o interesai ribojosi kaimo, geriausiu a t v e j u — p a r a p i j o s reikalais, „ p a t r i o t i z m a s " — vietinis. Be t o , valstietija b u v o labai nevienalytė ir ekonomiškai. Visa tai
t r u k d ė valstietijai tapti monolitiška, organizuota jėga, turėti s a v o į ateitį nukreiptą ideologiją. Ji tik siekė sugrąžinti buvusius „gerus laikus", senąsias teises. Tai ir l ė m ė kovos, karų ir sukilimų beperspektyviškumą. N o r s karalius kartais ir pripažindavo, kad valstiečių skun d a i yra teisingi, vis dėlto vietiniai dvarų administratoriai bei feodalai savininkai su valstiečiais dažniausiai elgėsi taip, k a i p jiems atrodė geriau, siekė priversti juos būti paklus niais įvairiomis bausmėmis, represijomis. Feodalai, malšindami valstiečių sukilimus, dažnai n a u d o j o žiauriausias p r i e m o n e s — n u p j a u d a v o liežuvį, ausis, rankas, kojas, plėšdavo žmogų pusiau ir pan. Ypač žvėriškai b u v o susidorota su vengrų valstiečių sukilimo vadu J. Duša. Paim tą į nelaisvę jį gyvą p a s o d i n o ant įkaitinto geležinio sosto, iškepė ir liepė suvalgyti į nelaisvę paimtiems jo bendražy giams. T i k su tokia sąlyga jiems bus dovanota gyvybė. Valstiečiai taip pat „nejautė gailestingumo" savo išnau d o t o j a m s . Š t a i 1707 m . M e š k u i č i ų (dab. Š i a u l i ų raj.) v a l s tiečiai susirinko į „savavalį sambūrį, priešingą teisei ir seimų nuostatams", „smurto ir neriboto pykčio ranka pasikė s i n o į v a l d a n č i ą j ą v y r e s n y b ę " — K a z i m i e r ą K š i k a u s k ą ir jo n a m u s . „Su lazdomis, a k m e n i m i s , kartimis, kirviais... i š m u š ė langus, išlaužė duris, ...pastebėję palėpę, basliais, kirviais išplėšę, o iš aukšto daužė akmenimis, p r o langus gi badė kartimis, o paskui smurtu išvilkę" poną Vaitiekų Tvarauską, „mirtinai sužeidę, trypė kojomis, tąsinėjo, apdarus suplėšė, k a r d u s į smulkius "gabalėlius sulaužė, pistoletus sukriūšo, balnus nudraskė, šovinių, kepurių, diržų ir pinigų n e m a ž a prisigrobė... Pagaliau, k a d labiau p a n i e k i n t ų bajorišką krau ją, p o n ą V a i t i e k ų T v a r a u s k ą , j a u n u o v i s a k o a p i p l ė š t ą , m u š d a m i , u ž m u š d a m i vilko į turgavietę ir ten iki valiai m u š d a m i ir d r a s k y d a m i u ž m u š ė mirtinai..." „Paskui suminėtieji žudi kai, teršdami ir g ė d i n d a m i jo vardą ir garbę, sudraskytąją ap rangą, sulaužytuosius kardus, visus drabužius, pasmeigę ant karčių, išstatė turgavietėje..." Ir vis dėlto g y v e n i m a s slinko į priekį. A m ž i n i n k a s rašo, k a d „valstiečiai, kiekvieną darbą dirbdami apie jį dainas dai n a v o " . D a i n u o j a n t dirbti l e n g v i a u ir vargai pasimiršta. Amži n i n k o liudijimu, lietuvių valstiečiai ,, ...niekada n e t e p a ve žimų taukais ar derva, ir kai daug jų važiuoja vienu metu, toli girdėti k a ž k o k s keistas g i r g ž d a n č i ų a š i ų garsas..." Vals tiečių gyvenimas tikrai buvo panašus į „keistai girgždantį v e ž i m ą " , kuris vis dėlto p a m a ž u slinko į priekį, į ateitį, į pažangą...
2 . P i r m o j i t a u t i n ė r e v o l i u c i j a L i e t u v o j e į v y k o 1905 m . T a d a lietuvių tautinis sąjūdis pasiekė savo apogėjų. Provin cija b e v e i k visuotinai nusikratė caro valdžios institucijų, ė m ė steigti savivaldybės organus. T u o p a č i u vis labiau plito Lie tuvos autonomijos idėja, Pasinaudoję caro valdžios politikos liberalizacijos procesu, tautinio sąjūdžio lyderiai nutarė su šaukti Vilniuje lietuvių tautos Seimą. J. Basanavičius kartu su kitais veikėjais tuo klausimu parengė atsišaukimą, kuris susilaukė didelio pritarimo. Buvo nutarta Seimą sukviesti V i l n i u j e , 1905 m. g r u o d ž i o 4 — 5 d. N u m a t y t u l a i k u į V i l n i ų suvažiavo apie 2000 delegatų. J i e atstovavo įvairius lietuvių v i s u o m e n ė s s l u o k s n i u s i r i d ė j i n e s p a k r a i p a s . N e p a i s a n t iš ryškėjusių idėjinių nesutarimų, Seime buvo priimta bendra rezoliucija, reikalaujanti Lietuvai autonomijos ir laisvai ren k a m o Seimo Vilniuje. Žmonės buvo paskatinti nemokėti caro valdžiai mokesčių, neiti į kariuomenę, boikotuoti rusiškas mokyklas, savivaldybes bei teismus, prireikus skelbti strei k u s i r 1.1. G r į ž ę n a m o , D i d ž i o j o V i l n i a u s s e i m o d a l y v i a i , y p a č LSDP bei Lietuvos Valstiečių Sąjungos nariai, suorganizavo v i s u o m e n ę , p e r k e l i a s savaites d i d ž i o j o j e L i e t u v o s dalyje iš gujo caro valdininkus, rusų mokytojus, nusiaubė daugumą monopolių, o daug kur k o v o j o ir su ginklu rankose. Lietu vos k a i m e valdžia iš tikrųjų p e r ė j o į revoliucionierių rankas. Pasirašiusi taiką su Japonija, caro vyriausybė turėjo lais v e s n e s r a n k a s ir 1906 m. į L i e t u v ą n u s i u n t ė k e l i o l i k a b a u džiamųjų kariuomenės dalinių. Nesiskaitydami su priemonė mis, jie žiauriai nuslopino revoliucinius veiksmus Lietuvos kaime. 3. Pirmieji Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metai b u v o susiję su ginkluota k o v a prieš R a u d o n ą j ą armiją, prieš len kus, siekusius o k u p u o t i Lietuvą. L i e t u v o s s a v a n o r i ų k a r i u o m e n e i t e k o kovoti ir su k a r i n i o avantiūristo p u l k i n i n k o Berm o n t o A v a l o v o kariniais daliniais, kurie buvo suformuoti iš r u s ų i r v o k i e č i ų s a v a n o r i ų . J ų s t r a t e g i n i s tikslas b u v o įsi t v i r t i n t i P a b a l t i j y . 1919 m . l i e p o s 2 6 d . b e r m o n t i n i n k a i įsi brovė į Lietuvą ir u ž ė m ė Kuršėnus. Patyrę pralaimėjimą Lat vijoje, b e r m o n t i n i n k a i p a t r a u k ė į Šiaulius, vėliau — į M a žeikius. J i e apiplėšinėjo žmones, trukdė kurtis nepriklauso mos Lietuvos valdžios institucijoms, dalyvavo ginkluotuose susirėmimuose su Lietuvos kariuomene. 1919 m . l a p k r i č i o 2 1 — 2 2 d . d . t i e s R a d v i l i š k i u į v y k o L i e t u v o s k a r i u o m e n ė s m ū š i s s u b e r m o n t i n i n k a i s , šie b u v o p r i versti trauktis. M ū š i u o s e prieš bermontininkus dalyvavo ir
Raseinių bei Pasvalio kariniai daliniai ir jų užnugaryje veikę lietuvių partizanai. Bermontininkai, anksčiau nepaisę jokių susitarimų dėl evakuacijos iš Lietuvos, po sėkmingų lietuvių k a r i u o m e n ė s veiksmų buvo priversti skubiai trauktis link M a ž o s i o s Lietuvos ir gruodžio 15 dieną galutinai ten pasi traukė. 4. A n t a n a s Juozapavičius — pirmas Lietuvos k a r i u o m e n ė s k a r i n i n k a s , ž u v ę s d ė l n e p r i k l a u s o m y b ė s . G i m ė 1894 m . vasa rio 14 d. Š v a k š t o n i ų dvare, V a š k ų valsčiuje, Biržų apskrity j e . Persikėlus t ė v a m s į Rygą, čia l a n k ė gimnaziją, tačiau iš t e n u ž l i e t u v y b ę b u v o p a š a l i n t a s . 1915 m . s t o j o s a v a n o r i u į rusų k a r i u o m e n ę ir greitai b u v o priimtas į M a s k v o s karo mokyklą. Paskui dar baigė Kulkosvaidininkų mokyklą Gatčinoje. Latvių T u k u m o pulke kovėsi su vokiečiais ties Ryga i r b u v o sužeistas. 1917 m . a k t y v i a i d a l y v a v o o r g a n i z u o j a n t Rusijoje lietuvių karines dalis. A. J u o z a p a v i č i u s t a p o Vitebs ko lietuvių bataliono vadu. Po Spalio ginkluoto perversmo grįžo į Lietuvą. Sudarius Lietuvos vyriausybę, buvo paskir tas Krašto apsaugos ministro adjutantu, kiek vėliau tapo pirmo pėstininkų pulko vadu. Buvo energingas, drąsus ir darbštus. Atsidūręs su p u l k u Alytaus fronto ruože, kovėsi su R a u d o n o s i o s a r m i j o s daliniais. V a s a r i o 13 d. a p i e 8 vai., v e ž a n t g i n k l u s i š A l y t a u s p e r N e m u n o tiltą, b u v o n u š a u t a s . P a l a i d o t a s A l y t a u s b a ž n y č i o s š v e n t o r i u j e . 1937 m . n a u j a i pastatytas gelžbetoninis tiltas b u v o p a v a d i n t a s A. J u o z a p a vičiaus vardu. A p i e tai liudija ir ant tilto pritvirtinta pa minklinė lenta. J u r g i s S i d a r a v i č i u s g i m ė 1900 m. l a p k r i č i o 2 d. Liepa l o t ų k a i m e , ž u v o k a u t y n ė s e s u R a u d o n ą j a a r m i j a 1919 m . rugpjūčio 24 d. prie Balčio ežero, netoli Antalieptės. M o k ė s i M a r i j a m p o l ė s g i m n a z i j o j e , t e n b a i g ė 4 klases. 1919 m. sau s i o 27 d. stojo s a v a n o r i u į L i e t u v o s k a r i u o m e n ę . 1919 m. liepos 6 d. baigė k a r o m o k y k l o s pirmąją laidą. B u v o paskir tas į pirmąjį p ė s t i n i n k ų pulką, kuris tuo m e t u fronte kovėsi s u R a u d o n ą j a a r m i j a . 1919 m . r u g p j ū č i o 2 4 d . J . S i d a r a v i čiaus k u o p a rengėsi užimti Zarasus ir p r a d ė j o p u o l i m ą ties Antaliepte. Ten, ties Balčio ežeru, ir žuvo J. Sidaravičius. Iš baigusiųjų Lietuvos karo m o k y k l ą jis pirmasis žuvo už Lietuvos nepriklausomybę. Apdovanotas Vyčio kryžiumi. Ties Balčio ežeru, ant medžiais a p a u g u s i o kalnelio yra jo kapas, o a n t a n t k a p i o — užrašas „karužiui" J. Sidaravičiui. M i e l a s s k a i t y t o j a u , v a ž i u o d a m a s p r o šalį, s t a b t e l k i r p a tiek a n t d i d v y r i o k a p o g ė l i ų , p a g a r b i a i n u l e n k g a l v ą .
5 . N u o p a t 1940 m . s o v i e t i n ė s o k u p a c i j o s p r a d ž i o s L i e t u voje prasidėjo vis stiprėjantis pasipriešinimo sąjūdis. Pir miausia jis pasireiškė nelegaliais antisovietiniais atsišauki mais, tautinės simbolikos demonstravimu. Ginkluotas pasi p r i e š i n i m a s t e b u v o e p i z o d i n i s . 1940 m. s p a l i o 9 d. Kauneb u v o įsteigta p o g r i n d i n ė organizacija L i e t u v i ų aktyvistų fron tas (LAF), k u r i ą s u d a r ė p e n k e t u k a i . O r g a n i z a c i j a i n t e n s y viai ginklavosi ir rengėsi sukilimui, nes buvo žinoma, kad greit prasidės karas tarp hitlerinės Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos. Besiformuojantieji pogrindiniai padaliniai j a u 1940 m . p a t y r ė n e m a ž a n u o s t o l i ų , n e s ž m o n ė s , o pir miausia Lietuvos kariuomenės kariškiai, buvo masiškai suimi nėjami. S u ė m i m a i vyko bangomis. Pavyzdžiui, daug ž m o n i ų s u i m t a 1940 m . g r u o d ž i o — 1 9 4 1 m . s a u s i o m ė n . , p o v a s a r i o 1 6 d . m i n ė j i m ų i r 1.1. V ė l i a u s u r i n k u s d u o m e n i s p a a i š k ė j o , k a d 1 9 4 0 — 1 9 4 1 m . N K V D s u ė m ė i r n u ž u d ė p e r 1100 a s m e n ų . 1941 m . b i r ž e l i o 1 4 — 2 2 d . d . L i e t u v o j e p r a s i d ė j o m a s i n i s trėmimas, dalis patriotų b u v o priversti slėptis miškuose. Bir želio 15 d. įvyko pirmieji susirėmimai tarp pogrindžio da lyvių ir N K V D grupįų, pasisekė išgelbėti dalį t r ė m i m u i n u matytų gyventojų. Birželio 22 d. rytą prasidėjo karas, spon t a n i š k a i k i l o i r L A F o r g a n i z u o t ų g r u p i ų s u k i l i m a s . Buvosuiminėjami, nuginkluojami ir teisiami prosovietiniai akty vistai ir daugelyje pasienio rajonų j a u birželio 22 d. n e l i k o sovietų kareivių. K a u n e sukilimas prasidėjo taip pat birželio 22 d. L A F d a l i n i a i u ž ė m ė K a u n o r a d i j o stotį b e i r a d i o f o n ą , o n a k t į iš s p r o g d i n o s o v i e t ų k a r i u o m e n ė s ryšių stotį. T u o pat m e t u buvo užimti ir K a u n o pašto centriniai rūmai bei telefono ir telegrafo centrinės. Birželio 23 d. apie 3 vai. nakties b u v o pasirašytas atsišaukimas, o 9 vai. 28 m i n . L A F V y r i a u s i o j o štabo įgaliotinis L. Prapuolenis paskelbė, k a d atkurta n e p r i k l a u s o m a Lietuva. Šis p r a n e š i m a s b u v o n u o l a t k a r t o j a m a s per radiją keliomis kalbomis. T u o pat metu buvo paimtas R a u d o n o s i o s a r m i j o s ginklų arsenalas (apie 25 000 ginklų, vienetų). Bet sovietinė k a r i u o m e n ė n e n o r ė j o l e n g v a i pasitraukti i š Kauno, teko kautis. Ypač atkaklios kovos vyko Šančiuose, prie Vytauto D i d ž i o j o tilto (Aleksote), prie P. Vileišio tilto (Vilijampolėje) ir kt. B e s i t r a u k i a n t i s o v i e t ų k a r i u o m e n ė iš s p r o g d i n o Žaliąjį (Geležinkelio), A l e k s o t o tiltus. D a u g i a u s i a sukilėlių žuvo kautynėse ties N e m u n o uostu. Birželio 24 d. sovietų kariuomenė, susikoncentravusi ties Jonava, pradėjo kontrpuolimą, siekdama susigrąžinti K a u n ą ,
P u o l i m e dalyvavo tankai ir artilerija. K a u t y n ė s dėl Kaunov y k o t r i s d i e n a s , 200 s u k i l ė l i ų ž u v o i r 150 b u v o s u ž e i s t a . B e t miestas buvo apgintas. Karo veiksmams vadovavo pulkinin kas Butkevičius. Apskritai antisovietinis sukilimas lietuvių tautai atnešė daugiau a u k ų n e g u kova dėl nepriklausomybės 1919—1923 m„ K a u n o s u k i l i m a s b u v o r y š k i a u s i a s 1941 m . sukilimo_ e p i z o d a s . Nepaisant didelių aukų, Lietuvos sukilimas m u s ų tautai laisvės neatnešė, nes hitlerinė vadovybė dėl Lietuvos turėjo savų planų, juose nebuvo vietos lietuvių tautos politiniam savarankiškumui. 6 . L o t y n i š k a s žodis ,,terror" reiškia b a i m ę , siaubą. M e s d a b a r j a u žinome, k a d partokratija Sovietų Sąjungoje, siek d a m a realizuoti n e į g y v e n d i n a m ą utopinę „komunistinio ro j a u s " idėją, slėpė realybę, m e l a v o v i s u o m e n e i apie „artėjanti palaimingą gyvenimą". Tačiau visuotinis melas be prievartos, be teroro, yra n e į m a n o m a s , nes v i s u o m e n ė j e visada yra blai viai mąstančių ir realiai g y v e n i m ą vertinančių žmonių. O kur yra melas, ten egzistuoja ir prievarta, teroras ir atvirkš čiai, k u r v i e š p a t a u j a teroras, t e n n e i š v e n g i a m a s ir m e l a s . Pastangos užgniaužti tiesos žodį buvo viena iš raudonojoteroro Sovietų S ą j u n g o j e priežasčių. Kita labai svarbi, o gal net svarbiausia, teroro teorinė priežastis b u v o vadinamoji: klasių k o v o s teorija, k a d socializmas, priešingai n e g u anks tesnės socialinės e k o n o m i n ė s formacijos, negimsta senoje, prieš tai buvusioje formacijoje, o įdiegiamas revoliucionie rių, p e r s i ė m u s i ų k o m u n i z m o teorija i š viršaus, p a n a u d o j a n t visas proletariato diktatūros p r i e m o n e s . Lygiai k a i p rasistai teigė v i e n a s tautas turint teisę egzistuoti ir viešpatauti, okitas — vergauti ir išnykti, marksizmas-leninizmas p a s k e l b ė k l a s i n į a r b a e k o n o m i n į r a s i z m ą ( s o v i e t i n ė rasė), k u r i u o re m i a n t i s visi pasiturintys v i s u o m e n ė s sluoksniai (kaimo, mies to, p r a m o n ė s , f i n a n s ų ir kt. b u r ž u a z i j a b e i inteligentija) t u r ė j o būti s u n a i k i n t i , n e s esą „ n e t i n k a n t y s k o m u n i z m u i " . Bū tina pabrėžti, k a d j a u XIX a. nei K. Marksas, nei F. Engelsas n e s i b o d ė j o teroro — p r i e m o n ė s įtvirtinti ir palaikyti prole t a r i a t o d i k t a t ū r ą . K . M a r k s a s b u v o p i r m a s i r v i e n i n t e l i s filo sofas ž m o n i j o s istorijoje, k u r i s teigė, k a d kritikos g i n k l ą bū tina pakeisti kritika ginklu. Pats didžiausias jų tikėjimas, k a i p ir V. L e n i n o , b u v o tikėjimas ginklo jėga. Visa tai b u v o labai priimtina rusų bolševikams, kurie suvokė, kad natū ralios evoliucijos k e l i u j ų i d ė j ą fix n i e k u o m e t n e b u s g a l i m a įgyvendinti. Būta dar ir kitų priežasčių. Per visą Rusijos
istorinę praeitį j o s e r d v ė j e lyg ir s k l a n d ė u ž k a r i a v i m o idėja, k u r i o s p r a d ž i ą g a l i m a sieti su m o n g o l ų - t o t o r i ų laikotarpiu, su Ivano Rūsčiojo v a l d y m o epocha. Šis valdovas dažnai nau dojo prievartą, represijas, išžudė daug jo politikai pasiprie š i n u s i ų ž m o n i ų , d e š i m t i s t ū k s t a n č i ų v a l s t i e č i ų . 1582 m . už m u š ė n e t s a v o s ū n ų i r 1.1. T e r o r o t r a d i c i j a s p r a t ę s ė P e t r a s I-sis, a z i a t i š k a i s m e t o d a i s b a n d ę s s u e u r o p i n t i R u s i j ą . Ž v e l g d a m i į X I X a., m e s m a t o m e v y r i a u s y b i n i o t e r o r o l y d e r į M. Muravjovą, kuris terorą laikė viską apvalančia audra. T e r o r o n e s i b o d ė j o i r n a r o d n i k a i . G r e i č i a u s i a i t o d ė l 1917 m . į valdžią atėjusiam proletariatui nieko naujo išradinėti ne bereikėjo. B a n d y m a i dėl raudonojo teroro visą kaltę suversti J. Stalinui yra aiškus istorijos falsifikavimas. Be atitinkamos aplinkos, be „teorinių ištakų", be bendraminčių pritarimo ir pagalbos, tokio masto visuotinis teroras yra n e į m a n o m a s ! Da bar mes žinome, jog jau V. Leninas propagavo „žiauriausias bausmes", kalbėjo apie būtinumą taikyti naujus žiauriausių b a u s m i ų b u d u s . T a i g i lyg i r p a s m e r k ę s n a r o d n i k ų t e r o r o m e todus, V. Leninas, įvykdęs g i n k l u o t ą perversmą, terorą lai kė priimtinu sovietų valdžiai, n e s jis turėjo nepalikti jokių, n e t m a ž i a u s i ų g a l i m y b i ų tą valdžią pakeisti. Iš p r a d ž i ų te roras b u v o nukreiptas prieš ginkluotą opoziciją, paskui — prieš idėjinę opoziciją. O vėliau bet kuris save gerbiantis, savo n u o m o n ę turintis pilietis b u v o laikomas potencialiu priešu. T o k i a m požiūriui įsigalėti b u v o palankios sąlygos •dar i r t o d ė l , k a d d a u g e l i s n a u j o s i o s v a l d ž i o s a t s t o v ų m o k ė jo tiktai griauti ir naikinti. Iš visos tos situacijos matyti dar viena istorinė p a m o k a : paleistas „raudonas gaidys" tam tikrame etape pradeda nai kinti ne tik tikrus ar potencialius priešus, bet ir pačius vyk dytojus. T o k i a j a u yra objektyvi šio proceso logika. Todėl manytume, kad prasminga yra socializmą Sovietų S ą j u n g o j e v a d i n t i kariniu a r b a teroristiniu feodaliniu so cializmu. 7 . R e z i s t e n c i j a (lot. r e s i s t e r e — p r i e š i n t i s ) — t a i p a v e r g t o k r a š t o v i s u o m e n ė s p a s i p r i e š i n i m a s p a v e r g ė j u i . Š i k o v o s for m a l a b i a u s i a i i š p o p u l i a r ė j o II-ojo_ p a s a u l i n i o k a r o m e t a i s , k a i p antifašistinis, ginkluotas sąjūdis. Pasibaigus fašistinei okupacijai, rezistencija išliko Sovietų Sąjungos pavergtuose k r a š t u o s e . L i e t u v o s .rezistencijos i š t a k o s — 1940 m . sovieti n ė , 1941 m . — f a š i s t i n ė o k u p a c i j a . T a č i a u l a b i a u s i a i j i iš s i p l ė t o j o n u o 1944 m., k a i L i e t u v a v ė l a t s i d ū r ė S o v i e t ų Są j u n g o s sudėtyje. R e z i s t e n c i j ą p a s k a t i n o viltys, k a d L i e t u v a 394
greit bus V a k a r ų išvaduota iš sovietinio jungo. Pokario m e tais Lietuvoje susiformavo vadovaujantys rezistencijos or ganai, nelegali spauda, ginkluoti partizanų būriai. Anks čiausiai partizanai pasirodė ir ė m ė organizuotis Žemaičiuose. 1945 m . p r a d ž i o j e p a r t i z a n i n i s sąjūdis b u v o a p ė m ę s j a u v i s ą Lietuvą ir j u n g ė a p i e 30 000 vyrų. Partizanai b u v o v a d i n a m i miškiniais, m i š k o broliais, Žemaitijoje — „vanagais" ir p a n . Partizanų būriai laikėsi Lietuvos k a r i u o m e n ė s struktūros, d ė v ė j o jos uniformą, vartojo k a r i u o m e n ė j e buvusius laips nius, r u o š ė k a d r u s m i š k o k a r o m o k y k l o s e . Bet i l g a i n i u i stip rėjo pogrindinis armijos charakteris. Prieš sovietinio sau g u m o dalinius partizanai laimėjo nemaža įspūdingų perga l i ų — t i e s Žemaitkiemiu, ties Budininkais, ties Paliais, Laugšiagire, P a v e r k n i a i s i r kt. M o t y v u o d a m i tuo, k a d g r e i t ų politinių p e r m a i n ų tikėtis negalima, partizanai stengėsi m a žinti ginkluotus būrius (daliai p a r t i z a n ų p a t a r ė legalizuotis), įvesti griežtesnę d r a u s m ę ir eiti į gilesnį p o g r i n d į . Prasidė jus masinei valstiečių kolektyvizacijai, labai pablogėjo par t i z a n ų m a t e r i a l i n ė padėtis, p a s u n k ė j o ryšiai, p a r t i z a n a i paty rė m o r a l i n ę krizę, nes įsitikino, k a d pagalbos iš V a k a r ų n ė r a k o tikėtis. G a l i m a teigti, k a d n u o 1952 m . c e n t r a l i z u o t a s i r organizuotas partizanų sąjūdis išseko. Bet pavieniai partiza n a i d a r išliko. A p i e t a i l i u d i j a i r t a s faktas, k a d 1959 m . Že maičiuose dar buvo nušauti 3 partizanai. Partizanai, parodę savo nepaprastą atsidavimą Tėvynei, lietuvių tautai, p a a u k o j ę savo gyvybes už Lietuvos laisvę, įrašė herojišką puslapį į Lietuvos istoriją ir a m ž i a m s liks se ktinu pavyzdžiu ateinančioms kartoms. 8. Juozas Lukša (Daumantas, Skrajūnas, Skirmantas, Miš kinis) — vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų. J i s du k a r t u s p e r ė j o S o v i e t ų S ą j u n g o s s i e n ą ir p a s i e k ė V a k a r u s , ten. parašė knygą „Partizanai". G i m ė 1921 m . M a r i j a m p o l ė s a p s k r i t y j e , ū k i n i n k o šeimoje.. Nuo 1941 m . studijavo K a u n o universitete architektūrą. 1945 m . p a b a i g o j e p e r ė j o į p o g r i n d į , s u g i n k l u r a n k o s e k o v ė si prieš okupantus. Pogrindyje leido laikraščius „Laisvės Žval g a s " i r „ K o v o s k e l i u " . 1946 m . g a v o k a p i t o n o laipsnį, b u v o Birutės r i n k t i n ė s v a d u . 1947 m. slapta p e r ė j o sieną, l a n k ė s i Prancūzijoje, Vokietijoje. Čia parašė knygą „Partizanai už g e l e ž i n ė s u ž d a n g o s " (1950). A n t r a s i s p a p i l d y t a s l e i d i m a s — 1962 m . 1950 m., l y d i m a s d v i e j ų p a r t i z a n ų i š V a k a r ų , n e l e g a l i a i grįžo į L i e t u v ą . 1951 m . r u g s ė j o m ė n . j į i š d a v ė s u i m tas partizanas J. K u k a u s k a s . J. Lukša žuvo m i š k u o s e tarp 195
"Veiverių ir Prienų. T u r i m i d u o m e n y s liudija, k a d tarp par tizanų jis turėjo didžiausią autoritetą. J . L u k š o s t ė v a s t u r ė j o 5 s ū n u s . J u r g į i r S t a s į 1947 m . n u žudė sovietinis saugumas. A n t a n a s ir Vincas b u v o nuteisti. Dauguma jo giminių buvo deportuoti, kai kurie nužudyti. 11 n u ž u d y t ų ir 20 d e p o r t u o t ų — t o k i e b u v o sovietinio ge n o c i d o p a d a r i n i a i šiai š e i m a i ir j o s g i m i n ė m s .
XXII. LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ! 1. Istorinėje literatūroje v a r t o j a m o s evoliucijos, r e v o l i u c i j o s i r k o n t r r e v o l i u c i j o s s ą v o k o s . E v o l i u c i j a (lot. evoliutio — „išvyniojimas") — nenutrūkstamas, laipsniškas k i t i m a s . E v o l i u c i j a i r r e v o l i u c i j a — d v i d i a l e k t i š k a i t a r p sa vęs susijusios raidos formos, paskutinė iš kurių n ė r a abso liučiai būtina, neišvengiama, determinuota. N o r m a l i visuo m e n ė s egzistencijos forma yra pastovus žmonijos evoliucio n a v i m a s pažangos kryptimi, imant ilgesnius laiko tarpus. T r u m p e s n ė s e evoliucijos a t k a r p o s e gali įvykti p a č i ų įvai riausių nukrypimų, stagnacijos periodų, kuomet visuomenė lyg apmiršta, sustoja arba n e t ilgesnį ar t r u m p e s n į laiką g r į ž t a į p r a e i t į , į a t g y v e n u s i a s v i s u o m e n ė s e g z i s t e n c i j o s for m a s ar institucijas. Marksistinėje literatūroje labai kategoriškai tvirtinama, k a d revoliucijos yra neišvengiamos, jos vainikuoja evoliu ciją, p a d e d a j o s t o l i m e s n e i raidai, a t v e r d a m o s k o k y b i š k a i naujos evoliucijos galimybes, t. y. revoliucija yra neišven g i a m a s kokybinis šuolis. Tokiais kategoriškais teiginiais būtų galima ir suabejoti, nes šiuolaikinė visuomenės raidos prak tika liudija, k a d valdantieji sluoksniai, pasitelkę naujausias m o k s l o žinias ir tikslius d u o m e n i s apie visuomenės padėtį, gali išvengti revoliucijų ir užtikrinti normalią visuomenės raidą evoliucijos keliu. Šiai formai aiškiai p r i k l a u s o ateitis. Taigi tam, k a d įvyktų revoliucija, būtina, kad visuomenė je, valstybėje subręstų e k o n o m i n ė , politinė krizė, įsisiūbuo tų emocinės aistros, subręstų visuomenės daugumos pa s i r y ž i m a s k e i s t i gyvenimą,_ u ž t i k r i n t i jo p a ž a n g ą . B ū t i n a ir tai, k a d o p o z i c i n ė s j ė g o s b u t ų o r g a n i z u o t o s i r v a d o v a u j a m o s . Priešingu atveju revoliucija neįvyksta arba neturi j o k i ų pers p e k t y v ų l a i m ė t i . Š t a i 1 8 5 9 — 1 8 6 1 m . s u s i d a r ė r e v o l i u c i n ė si tuacija Rusijos imperijoje. Ten, kur buvo subjektyvusis
v e i k s n y s , t. y. L e n k i j o j e ir L i e t u v o j e , r e v o l i u c i j a — 1863 m. s u k i l i m a s — į v y k o . T u o t a r p u k i t o s e i m p e r i j o s v i e t o s e to> veiksnio nebuvo, todėl n e b u v o ir sukilimo. Viena iš pagrin dinių 1905—1907 m. revoliucijos p r a l a i m ė j i m o priežasčių — nepakankamas revoliucinių jėgų pasiruošimas kovai. Revoliucijos negalima painioti su vyriausybiniu pervers mu. Pavyzdžiui, dekabristų sukilimas buvo tik grupės p a žangių k a r i n i n k ų b a n d y m a s įvykdyti ginkluotą politinį per versmą, nedalyvaujant platesniems gyventojų sluoksniams. B ū t i n a taip p a t skirti revoliuciją n u o reformų. T a i g i r e v o liucijos paprastai įvyksta ten, k u r v i s u o m e n ė n e s u g e b a lai ku suvokti ir išspręsti iškylančių p r o b l e m ų , n e r a n d a būdų. palaipsniui keistis, kai valdžioje įsigali despotiškos j ė g o s r nesiskaitančios su visuomenės daugumos interesais ir porei kiais. Revoliucijų n e b ū n a demokratinėse visuomenėse. Kada įvyko pirmosios socialinės revoliucijos? Atsakyti į k l a u s i m ą tiksliai gana sunku. Visi pripažįsta, k a d p e r e i n a n t iš feodalizmo į kapitalizmą v y k o antifeodalinės buržuazinės revoliucijos. Skaitytojas gali paklausti: b u v o antifeodalinės, antikolon i j i n ė s ir kt. revoliucijos, o ar b ū t a s o c i a l i n ė s r e v o l i u c i j o s pereinant iš pirmykštės bendruomenės, ar būta antivergovinių revoliucijų? Į šiuos klausimus istorikai dar negali tiksliai atsakyti, n ė r a šiek tiek v i e n i n g e s n ė s n u o m o n ė s . Taigi šie istorijos puslapiai dar neužpildyti! D a u g u m a istorikų perėjimo iš pirmykštės b e n d r u o m e n ė s į v e r g o v ę ir iš v e r g o v ė s į feodalizmą revoliucijomis n e l a i k o . T a č i a u ir vėlesniais laikais revoliucijų pasaulyje buvo gana daug: P o r t u g a l i j o j e — p e n k i o s (1640, 1820, 1836, 1910, 1974 m . ) , P r a n c ū z i j o j e — k e t u r i o s ( 1 7 8 9 — 1 7 9 4 , 1830, 1848, 1871 m . ) , I s p a n i j o j e — t a i p p a t k e t u r i o s (1808, 1820, 1834, 1868 m.), Rusijoje — trys ( 1 9 0 5 — 1 9 0 7 , 1917 m. V a s a r i o , 1917 m. S p a l i o g i n k l u o t a s p e r v e r s m a s ) ir t. t. Tačiau svarbu ne Jų būta labai įvairių klasifikuoti.
v i e n tai, k a d r e v o l i u c i j ų b u v o d a u g . ir todėl galima vienaip ar kitaip jas
N a u j ų j ų laikų revoliucijas gali sukelti socialinės, tauti nės bei politinės priežastys. T a č i a u grynu p a v i d a l u sociali nių, tautinių ar politinių revoliucijų nebūna. Ir socialinės, ir tautinės revoliucijos drauge yra ir politinės revoliucijos. Kiekviena socialinė revoliucija yra ne tik politinė, bet daž nai ir tautinė. Kiekviena tautinė revoliucija sprendžia ne
l i k politines, bet ir socialines visuomenines problemas. N e p a i s a n t t o k i o p e r s i p y n i m o , n a u j ų j ų l a i k ų r e v o l i u c i j ų skirs tymas į socialines, tautines ir politines turi t a m tikrą moks linį racionalumą. yra
Kiekvienos revoliucijos pagrindas yra visos antifeodalinės, antikolonijinės
socialinis. Tokios revoliucijos.
Naujųjų laikų revoliucijos dar skirstomos į ankstyvąsias ir vėlyvąsias. Tai ne vien chronologinio principo taikymas. Revoliucijos taip suskirstomos, remiantis kokybiniais kri terijais. Ankstyvojo kapitalizmo laikotarpio revoliucijos vadina m o s t i e s i o g b u r ž u a z i n ė m i s (pvz., X V I a . b u r ž u a z i n ė r e v o l i u c i j a N y d e r l a n d u o s e , XVII a. revoliucija Anglijoje ir kt.). A n k s t y v o s i o s e buržuazinėse revoliucijose dalyvavo visi aniifeodališkai nusiteikę gyventojų sluoksniai. Šių revoliucijų vadovas — kylantį buržuazija. Ji tuo m e t u buvo ne tik pa žangi, bet ir revoliucinė klasė. 1871 m e t ų P a r y ž i a u s K o m u n a — p i r m o j i p r o l e t a r i n ė r e v o liucija. Šioje revoliucijoje buržuazija suvaidino kontrrevo liucinį vaidmenį. Žinoma, šių t e n d e n c i j ų n e g a l i m a absoliutinti! K o n t r r e v o liucine buržuazija t a m p a ne v i s u o m e t ir ne visose šalyse. Pavergtų ir išnaudojamų tautų tautinė buržuazija, nors ir n e b u v o revoliucinė, tačiau ji liko pažangi ir vėliau, t. y. X X a . V ė l y v ų j ų r e v o l i u c i j ų m e t u (pvz., 1 9 0 5 — 1 9 0 7 m . a r b a 1917 m . V a s a r i o r e v o l i u c i j o s R u s i j o s i m p e r i j o j e ) d a ž n a i svarL>ų a r n e t v a d o v a u j a n t į v a i d m e n į a t l i e k a n e b e b u r ž u a z i j a , o žemesniųjų gyventojų sluoksnių interesus išreiškiančios po litinės partijos, inteligentija. T o k i o s revoliucijos v a d i n a m o s d e m o k r a t i n ė m i s . D e m o k r a t i n ė s revoliucijos b ū d i n g o s vėly v a j a m kapitalizmui. Jų pergalė įtvirtina d e m o k r a t i n e s laisves. Naujųjų laikų demokratinės arba bendrademokratinės revoliucijos skiriasi n u o ankstyvųjų tuo, k a d jose žemes nieji visuomenės sluoksniai neretai veikia savarankiškai, pateikia savo reikalavimus, kurie įtraukiami į bendrademok ratinės programas. Pastaruoju m e t u buvusiose „socialistinėse" šalyse įvyko antisocįalistinės revoliucijos, kurių dėka tų valstybių visuo m e n ė grįžta į n o r m a l ų d e m o k r a t i n į gyvenimą. Kitą bendrademokratinių revoliucijų grupę sudaro tauti nės demokratinės revoliucijos. Šitokia revoliucija, tarkim, A l ž y r e p r a s i d ė j o 1954 m . J ą p a g i m d ė k o l o n i j i n ė p r i e s p a u d a ,
paaštrėję socialiniai ir tautiniai prieštaravimai tarp valstie tijos bei kitų g y v e n t o j ų sluoksnių ir kolonizatorių. P i r m a j a m e p e r i o d e , iki 1962 m., r e v o l i u c i j a s p r e n d ė a n t i f e o d a l i n i u s ir bendrademokratinius uždavinius. Todėl ji ir vadinama tautine-demokratine. P a g r i n d i n e šios revoliucijos j ė g a b u v o v a l s tietija. T a u t i n ė - d e m o k r a t i n ė revoliucija įvyko, pavyzdžiui, ir Č e k o s l o v a k i j o j e , nes jai r e i k ė j o išsivaduoti iš fašistinės oku pacijos. Azijos ir Afrikos šalyse po A n t r o j o pasaulinio k a r o tau tinio i š s i v a d a v i m o r e v o l i u c i j ų m e t u b u v o s i e k i a m a išsiva duoti iš kolonijinės priespaudos ir sukurti tautines valstybesN o r s revoliucijų b ū n a g a n a įvairių, tačiau tik b e n d r a d e mokratinė revoliucija apima visas visuomeninio gyvenimosritis — e k o n o m i k ą , politiką, d v a s i n ę k u l t ū r ą . T o d ė l šios re voliucijos u ž t r u n k a ilgai, n e s politinės valdžios p a ė m i m a s y r a tik sąlygų sudarymas tolimesniems revoliuciniams pertvar kymams. Trumpiausios yra politinės revoliucijos. Taigi re voliucijas galima b ū t ų skirstyti į ilgalaikes ir trumpalaikes.. Praktika rodo, k a d naujųjų laikų revoliucijos gali būti ir valstietiškos. Svarbiausia šių revoliucijų p r o b l e m a — ag rarinis k l a u s i m a s , p a g r i n d i n ė jų v a r o m o j i j ė g a — valstietija.. Revoliucijos gali būti ir pereinamieji laikotarpiai, n e s visuomenė, vykdanti revoliuciją, negali iš karto įgyvendinti visų savo tikslų. Pavyzdžiui, dabar, po „antisocialistinių" revoliucijų, pereiti į normalią demokratinę visuomenę būti nas kelis ar net keliolika m e t ų trunkantis pereinamasis lai kotarpis. Taigi revoliucijos yra binės raidos reiškinys.
labai
sudėtingas visuomenės koky
Kiekviena revoliucija turi savo priešininkus, nušalintus; n u o valdžios visuomenės sluoksnius, grupes. Todėl kontrrevoliucija yra aktyvi nuverstųjų sluoksnių kova, k a i siekia ma nuslopinti, užgniaužti kylančią ar jau įvykusią revoliuciją ir grąžinti v i s u o m e n ę į i k i r e v o l i u c i n ę tvarką. 2. Revoliucijos gali būti ir konservatyvios. T a i įrodė 1830—1831 m. politiniai įvykiai Lenkijoje ir Lietuvoje. I r p o T a d o K o s c i u š k o s v a d o v a u j a m o 1794 m . s u k i l i m o nenustojo veikę slapti rateliai ir draugijos, vienijusios kari ninkus, studentus, inteligentiją. J o s ruošė naują sukilimą p r i e š c a r o v a l d ž i ą . S u k i l i m ą p a g r e i t i n o 1830 m . B i r ž e l i o re voliucija Prancūzijoje ir Rugsėjo revoliucija Belgijoje. Pa sklido gandai, k a d Rusijos caras Nikolajus I ruošiasi panau-
d o t i lenkų armiją malšinti Prancūzijos revoliucijai. Sukili m a s p r a s i d ė j o 1830 m . l a p k r i č i o 2 9 d . i r v a d i n a m a s L a p k r i č i o sukilimu. T a č i a u tuo m e t u n e b u v o revoliucinės jėgos, galė jusios sutelkti į kovą visuomenę. Bajorija b u v o nepasiruo šusi, buržuazija p e r silpna, politiškai nesubrendusi. S u k i l i m o organizatoriai neturėjo aiškaus veiksmų plano. V a r š u v ą u ž ė m ė sukilę miestiečiai. Bet aristokratija siekė p o l i t i n į konfliktą išspręsti d i p l o m a t i n i u b ū d u •— d e r y b o m i s su caru. Ji pasisakė prieš revoliuciją, jos šalininkus net suėmė. Gruodžio 18 d. sušauktas Seimas pasisakė už derybas su caru. Tačiau caras net nepriėmė pasiųstos delegacijos, pareiškė, k a d su maištininkais nesitariama, ir pareikalavo paklusti jam. 1831 m . s a u s i o 2 5 d . b a j o r ų S e i m a s n u t a r ė a t i m t i i š c a r o N i k o l a j a u s I Lenkijos karaliaus titulą. K a r o v e i k s m a i tapo neišvengiami. Sukilimo vadovybė laikėsi gynimosi taktikos, tikėjosi sulaukti p a r a m o s iš užsienio. T a č i a u p a r a m o s suki lėliai nesulaukė, j u o s p a s m e r k ė ir Popiežius. Sukilimo vadovai rėmėsi daugiausia bajorais, kariškiais ir studentais. Sukilimas buvo konservatyvi revoliucija — dėl bajorų atsisakymo daryti socialines reformas. S u k i l i m o t e i g i a m a s v a i d m u o b u v o tas, k a d j i s p r a t ę s ė Išsivadavimo kovos tradicijas Lietuvoje ir Lenkijoje, skatino išsivaduojamąjį sąjūdį Europoje. Numalšinusi sukilimą, caro valdžia sustiprino asimiliaci n e s p r i e m o n e s , 1832 m . u ž d a r ė V i l n i a u s u n i v e r s i t e t ą . T a i buvo smūgis lietuvių kultūrai, nes ji neteko svarbaus savo centro. J e i g u 1830—1831 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje va dinsime revoliucija (nors ir konservatyvia), tai tuo labiau r e v o l i u c i j o s s ą v o k a t i n k a a p i b ū d i n t i 1794 m. L i e t u v o j e ir Lenkijoje vykusiai ginkluotai kovai už politinį savarankiš kumą. Lietuvoje šiai k o v a i v a d o v a v o p u l k i n i n k a s J o k ū b a s J a sinskis (1759—1794) — karys, p o e t a s , publicistas. J i s 1794 m. organizavo sukilimą Vilniuje. Pasakojama, k a d ruošiant mieste sukilimą elgetomis per sirengę sukilėliai sekė caro k a r i u o m e n ę , valdininkus, o pra sidedant sukilimui sužymėjo kreida namus, kuriuose gyveno caro administracijos pareigūnai. M a n o m a , k a d tai palengvi n o s u k i l ė l i a m s u ž i m t i m i e s t ą . M a t y t , šis f a k t a s n ė r a išgal votas, n e s 1863 m. a t v y k ę s į V i l n i ų g e n e r a l g u b e r n a t o r i u s M. M u r a v j o v a s v i e n u iš pirmųjų p o t v a r k i ų u ž d r a u d ė elge toms, k a i p jis rašė, „slaptiems sukilėlių a g e n t a m s " , vaikš čioti mieste ir privertė iš jo pasišalinti.
Sukilėliai siekė susigrąžinti atimtas iš Respublikos ž e m e s bei p o l i t i n į s a v a r a n k i š k u m ą , a p g i n t i 1 7 9 1 m . g e g u ž ė s 3 d . konstituciją, kuri užtikrino visuomeninę pažangą. J. Jasins k i s i r kiti s u k i l i m o v a d a i b u v o b a u d ž i a v o s p a n a i k i n i m o šali n i n k a i , p a s i s a k ę u ž l u o m ų lygybę, s i e k ę k i t ų s o c i a l i n i ų re formų. Padedant miestiečiams, pulkininkui J. Jasinskiui su 300 k a r i ų p a v y k s t a 1794 m. b a l a n d ž i o 22 d. n a k t į u ž i m t i V i l n i ų , . p a i m t i į n e l a i s v ę p e r 1000 c a r o k a r e i v i ų . B i r ž e l i o 24" d. rotušės aikštėje, d a l y v a u j a n t m i e s t i e č i a m s , i š k i l m i n g a i p a s k e l b i a m a s L i e t u v o s s u k i l i m o aktas. J e k a t e r i n o s I I staty tinis Lietuvoje S. Kosakovskis ir Vilniaus vyskupas I. M a salskis buvo pakarti. Tačiau tarp sukilėlių nebuvo vienybės, organizuotumo. .Daugelį atšaldė nuosaikių reformų šalininkų persvara suki l i m o vadovybėje. C a r o kariuomenei puolant, sukilėliai buvo priversti trauktis. Pirmiausia caro k a r i u o m e n ė u ž ė m ė Lietu v ą , o p o t o i r L e n k i j ą . 1795 m . R e s p u b l i k a b u v o l i k v i d u o t a . Pulkininkas J. Jasinskis, gavęs iš T. Kosciuškos generolo laipsnį, žuvo gindamas Varšuvą. N o r s sukilimas pralaimėjo, tačiau jis turėjo n e m a ž ą tarp tautinę reikšmę, netiesiogiai padėjo Prancūzijos revoliucijai, n e s Prūsija nustojo kariavusi su revoliucine Prancūzija, o Rusijos imperija neįvykdė ginkluotos intervencijos. T a i g i 1794 m. s u k i l i m a s L i e t u v o j e ir L e n k i j o j e faktiškai buvo pirmoji tautinio išsivadavimo ginkluota kova. Trečioji politinė tautinio ir socialinio išsivadavimo re v o l i u c i j a L e n k i j o j e ir L i e t u v o j e — 1863 m. s u k i l i m a s , k u r i a m vadovavo revoliucingi bajorai. Tai buvo paskutinė tokio po būdžio revoliucija. Sutriuškinus sukilimą, buvo susidorota ir su bajorija. Ji n e t e k o revoliucingumo, išsėmė jai prieina m o s politinės kovos galimybes, išseko jos visuomeninis op timizmas, nes nebesuvokė tolimesnių kovos perspektyvų, n e b e m a t ė tų visuomenės jėgų, kurios turėjo perimti revo l i u c i n ė s k o v o s estafetę. N o r s 1863 m . s u k i l i m a s i r p r a l a i m ė j o , t a č i a u c a r o v a l d ž i a b u v o priversta p a d i d i n t i v a l s t i e č i a m s skirtinės ž e m ė s skly pus, sumažinti i š p e r k a m u o s i u s mokesčius. T a i sudarė pa lankesnes sąlygas kapitalizmo raidai Lietuvos, ypač Užne munės, žemės ūkyje. Demokratinė revoliucija Rusijos imperijoje įvyko 1905— 1907 m . P a g a l t i k s l u s tai b u v o b u r ž u a z i n ė r e v o l i u c i j a . R u sijos i m p e r i j o s p a v e r g t ų t a u t ų t a u t i n i o ir s o c i a l i n i o išsiva d a v i m o kova, Rusijos d a r b i n i n k ų klasės revoliucinis sąjūdis,
v a d o v a u j a m a s socialdemokratų partijos, pralaimėtas k a r a s su J a p o n i j a — š t a i priežastys, kurios sukėlė revoliuciją ir privertė Rusijos imperatorių sušvelninti politinį režimą. 1904 m . c a r o v a l d ž i a p a n a i k i n o l i e t u v i š k o s s p a u d o s d r a u dimą ir pasirodė legali lietuviška spauda: pirmasis dienraštis „Vilniaus žinios", pirmasis savaitraštis Peterburge „Lietuvių laikraštis" ir kt. 1905—1907 m. tautinės revoliucijos m e t u pradėta kurti tautinė mokykla, reikalauta atkurti Vilniaus universitetą. Vilniuje pastatoma pirmoji opera — M. Petrausko „Birutė", pradedama organizuoti Vilniaus konservatorija, kuriasi kny g ų l e i d i m o b e n d r o v ė s . 1907 m . į s t e i g i a m o s „ L i e t u v i ų m o k s l o draugija", „Lietuvių dailės draugija". K u r i a s i d a u g y b ė įvai riausių kitokių draugijų — „Vilniaus kanklės", „Rūta", „Dai n a " , „ V a r p a s " , „Aidas", „ V i e n y b ė " , „Lyra" ir kt. O r g a n i z u o j a m o s p a r o d o s . 1906 m . p a b a i g o j e a t i d a r o m a p i r m o j i d a i l ė s p a r o d a , 1908 m. — a n t r o j i . O r g a n i z u o j a m o s l i a u d i e s m e i s t r ų p a r o d o s . T a i g i šis l a i k o t a r p i s l a b a i r e i k š m i n gas lietuvių kultūros istorijoje. Itin s v a r b u b u v o tai, k a d 1 9 0 5 — 1 9 0 7 m . r e v o l i u c i j a s u stiprino lietuvių valstietijos socialinę ir tautinę sąmonę. Vals tiečiai plėšė caro paveikslus valsčių raštinėse ir mokyklose, vijo reakcingus mokytojus, valsčių tarnautojus. Šiuo m e t u p i r m ą kartą šalia šūkio „šalin carą!" n u s k a m b ė j o šūkis „šalin dvarininkus!", vyko ginkluoti susirėmimai su caro kariuo m e n ė s baudžiamaisiais būriais, tautinio išsivadavimo sąjūdis, socialinė ir politinė k o v a į g a v o atvirą, m a s i n į p o b ū d į .
XXIII. KAIP MES ATRADOME PATYS SAVE? 1. Lietuvos vardo kilmė ir m ū s ų dienomis tebėra neaiški, nors hipotezių yra nemaža. Kuriantis atskirų žemių bendrijoms — valstybinio pobū džio teritoriniams j u n g i n i a m s , n o r s ir labai lėtai, tačiau i r o smulkios etninės grupelės, niveliavosi gentiniai ir kalbiniai skirtumai, vienodėjo materialinė ir dvasinė kultūra. Aišku viena: iki XIII a. pradžios Lietuva buvo vadinama vienos giminės, genties žemė, o XIII a. sąvoka Lietuva j a u reiškė visą etnografinę Lietuvą, t. y. Aukštaitiją, Žemaitiją, S u v a l k i j ą ir kt. Šį teiginį p a r e m i a žinios iš m e t r a š č i ų , kro nika k u n i g a i k š č i ų r a š t ų . V y t a u t a s g i n č u o s e s u k r y ž i u o č i a i s dėl Žemaitijos Vokietijos imperatoriui pabrėžė aukštaičių ir
žemaičių kalbos bendrumą. Vytauto valdymo metais Lietuva reiškė du dalykus: lietuvių gyvenamą teritoriją ir daugia tautę valstybę — Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šis Lietuvos supratimas (Lietuva — LDK) b u v o labai pa plitęs. D a r X I X a, rusų istorikai Lietuvos Didžiąją Kunigaikš tystę v a d i n o Lietuvos R u s i a arba L i e t u v o s — R u s i j o s valstybe. Vilniuje ir kituose Rytų Lietuvos rajonuose gyvenę baltaru s i a i neretai save v a d i n o lietuviais... C a r o pareigūnai X I X a. asimiliaciniais tikslais uždraudžia vartoti Lietuvos vardą, o Vilniaus, Kauno, Vitebsko, Gardi no, Minsko, Mogiliovo gubernijas pradeda vadinti Šiaurės vakarų kraštu. P o L i u b l i n o u n i j o s l e n k ų l i t e r a t ū r o j e L i e t u v o s s ą v o k ų tu rinys pasikeitė. P a m a ž u Lenkijoje ė m ė įsigalėti supratimas, kad L D K yra viena Lenkijos karalystės provincijų, o kiek v ė l i a u a t s i r a n d a ir n u o m o n ė , k a d l i e t u v i a i — l e n k ų t a u t o s da lis. L i e t u v o s p o l o n i z a v i m o t r a d i c i j a b u v o t o k i a gaji, k a d n e t g i Antrojo pasaulinio karo metais lenkų vyriausybė emigra cijoje, s u d a r i n ė d a m a E u r o p o s p o k a r i n į žemėlapį, Lietuvą pri skyrė prie lenkiškų žemių, nepripažindama jos savarankiš kumo. Vis dėlto j a u X I X a. Lietuvos sąvoka lietuviškoje spau doje i m a reikšti etnografinę Lietuvą, nors jos sienos buvo gana neaiškios. Sienų klausimą išsprendė politinė situacija Rytų Europoje po Pirmojo pasaulinio karo: kuriant savaran kišką Lietuvos valstybę, jos sienos b u v o patikslintos. 2 . „ T a u t ų p a v a s a r i s " — t a u t i n i o A t g i m i m o e p o c h a X I X a., kai v y k o d a u g e l i o Europos p a v e r g t ų tautų sąjūdžiai. Beje, X X amžius šio v a r d o n u s i p e l n o gal n e m a ž i a u u ž XIX-ąjį: p r i s i m i n k i m e n u b u d u s į Afrikos ž e m y n ą i r j o t a u t ų išsiva davimą! N e g a l i m a atsieti n u o A t g i m i m o procesų ir dabartiniu m e t u vykstančių poslinkių buvusios Sovietų imperijos pavergtų t a u t ų g y v e n i m e , j ų p a s t a n g ų įgyti politinio s a v a r a n k i š k u m o statusą, atkurti g e n o c i d o n u n i o k o t ą d v a s i n ę kultūrą, išblė susią tautinę sąmonę ir tautinę savigarbą. Tai būtų galima pavadinti antrąja ar net trečiąja tautų A t g i m i m o banga. T a č i a u pirmoji banga, žinoma, yra susijusi su X I X a. Plėtojantis kapitalizmui e n g i a m ų tautų g y v e n i m e įvyksta esminių poslinkių. Valstietiškose tautose ima formuotis nauji socialiniai sluoksniai, inteligentija, kuri pradeda suvokti esmi nes tautos gyvavimo problemas, prasideda tautos žadinimas. T a u t i n i s A t g i m i m a s n u e i n a tris e t a p u s . J i s p r a s i d e d a so-
cialiniu atgimimu — formuojasi pilnavertė socialinė visuo m e n ė s struktūra. Atgimsta kultūrinis tautos gyvenimas: atsi randa pasaulietinio turinio spauda, periodiniai leidiniai, su kuriama bendrinė literatūrinė kalba, tautinė mokykla, savas t e a t r a s i r 1.1. T a i p a d e d a f o r m u o t i t a u t i n ę s a v i m o n ę i r s ą m o nę, suvokti T ė v y n ė s interesus, naikinti regioninį patriotizmą i r 1.1. P a s k u t i n ė t a u t i n i o A t g i m i m o p a k o p a — p o l i t i n i s a t g i mimas, t. y. kova už savarankiškos valstybės sukūrimą, n e s ji sudaro palankiausias sąlygas tautos pažangai, v i s u o m e n ė s raidai. Kai kurios m a ž o s Europos tautos, kurių g y v y b i n g u m u ir ateitimi n i e k a s j a u nebetikėjo, atgimė tiesiog iš pelenų. Ir lietuvių tauta atgimė, subrandino ir išplėtojo savitą dvasinę kultūrą, tapo pilnaverte kitų Europos tautų partnere. T a u t o s Atgimimas — sudėtingas procesas, susidedąs iš daugybės komponentų. A t g i m i m ą lėmė ne ekonominiai ar kiti p a n a š ū s materialiniai procesai, o tautos dvasios atgimimas, dvasinės kultūros, tautinės sąmonės brendimas. 3. S i m o n a s D a u k a n t a s (1793—1864) — istorikas, literatas ir kultūros veikėjas, parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietu vių kalba. Nors žmonių visuomenės procesus S. Daukantas aiškino romantiškai, tačiau jo darbuose nemaža reikšmingų minčių. Jis ypač smerkė tautinį pavergimą, kryžiuočių agre siją ir stengėsi parodyti, k a s u g d ė lietuvių patriotizmą, m e i l ę Tėvynei. S. Daukantas kiekviena proga pabrėždavo, kad lie tuviai — tokia pat tauta k a i p ir visos kitos, turinti teisę b ū t i laisva ir savarankiška. Piešdamas poetišką Lietuvos senovės paveikslą, priešprie šindamas jį skurdžiai savo m e t o baudžiavinei tikrovei, S. Daukantas įdomiai apibūdina lietuvių tautos charakterį, vaizdingai aprašo lietuvius vyrus. Iš jų retas žandus teskuto „bet vis ž e l d i n o plačius ūsus, n u o k u r i ų geriant bei v a l g a n t it n u o p ė d ų varvėjo". Vyrai b u v o kresni, liemeningi, „vienu žodžiu, žaliūkai", k i e k v i e n o širdyje „narsybė ir kantrybė, o veide drąsybė" spindėjo. Laisvę ir dorybę nepaprastai mylėję. V e r g a v i m a s esąs p a č i o v e l n i o išmislas. J i e „dirbo sau, m e d ž i o j o sau, g y v e n o sau". Ne drabužiais, p r a b a n g a , o drąsa ir narsumu, artimo meile, pagalba artimui pasižymėjo. Tėvynę bei gimtinę taip „didžiai mylėjo", kad jų nega lėjo pavilioti nei svetimos linksmybės ir grožybės, nei a u k s o rūmai, nei turtai. Savi n a m a i buvo brangiausi. V a r g d a m a s ar linksmindamasis, sotus ar alkanas, viešėdamas ar keliau-
d a m a s , a u k s o r ū m u o s e ar n e l a i s v ė j e v i e n o t e n o r ė j o — grįžti į savo namus, į brangiuosius namelius. Žmonės, nemylintieji savo krašto, buvo vadinami svieto p e r ė j ū n a i s — tai labiausiai smerkiantis žodis. T a č i a u svečias m i e l a i į v i d ų k v i e č i a m a s ir vaišinamas, o p r i e š a m s „ k a r d u ir giltine a t m o n y d a v o " . S. Daukantas lietuves moteris apibūdina taip: jos „ne g r a ž u m u rūpinosi, neraitė plaukų... nereikalavo nei zerkolės, n e i prausalų veidui gražinti, patsai šaltas v a n d e n ė l i s gai vindavo žiedus jų skaisčių veidų. Ne pliku kūnu, bet protu b e i d a r b u m ė g i n o s i vyriškiams. Iš m a ž ų d i e n ų rūtas, lelijas sėjo, puikias gėles darželiuose diegė, paskui mokėsi n a m ų gerbti, d a r ž ų a u g i n t i , nerti, siūti, adyti, v e r p t i ir austi, n e g e i d ė n e i šilkų, n e i muslinų..., b e t p a č i o s sau n u o m e t u s ausd a m o s kraitį klojo, ir ta mergaitė pirmoji išvysdavo į tėvo k i e m ą j a u n i k į įjojantį, kuri b u v o v a d i n a m a didesne v e r p ė j a b e i audėja..." Jaunimas nelindėjo užpečky. Žiemą ar vasarą neįžengia m o s e giriose m e d ž i o j o meškas, šernus, taurus, mankštinosi, n o r ė d a m i tapti puikiais kariais. Atėjus šventėms „netabalavo per kiemus, nesikūlė nepri derančiai, negėrė, nemerginėjo", o šventyklose ar po ąžuo lais „širdingai meldėsi pas savo dievus". Tokiomis charak teristikomis S. D a u k a n t a s stengėsi išaukštinti senovės lietu vius. Šios jo p a s t a n g o s visiškai s u p r a n t a m o s . J i s troško už degti Tėvynės meilę skaitytojo — pavergto valstiečio bau d ž i a u n i n k o — širdyje, ugdyti j o tautinę s ą m o n ę , ž m o g i š k o s vertės pajautimą. Čia ir glūdi S. D a u k a n t o raštų reikšmė lietuvių tautai. Deja, S. Daukantui gyvenant, pasirodė tik vienas jo darbas — „Būdas senovės lietuvių, k a l n ė n ų ir že m a i č i ų " (1845 m . ) . „ I s t o r i j o s ž e m a i t i š k o s " d v i k n y g o s i š ė j o 1 8 9 3 — 1 8 9 7 m., d a l i s „ P a s a k o j i m ų a p i e v e i k a l u s l i e t u v i ų tau t o s s e n o v ė j e " b u v o i š s p a u s d i n t a 1893 m., o „ D a r b a i s e n ų j ų l i e t u v i ų ir ž e m a i č i ų " — tik 1929 m. T a č i a u ištisinės L i e t u v o s istorijos autorius b u v o didysis tautos poetas Maironis. Kny g a b u v o išleista 1891 m . ( „ A p s a k y m a i a p i e L i e t u v o s p r a eigą").
XXIV. KAS SKAITO IR RASO — DUONOS NEPRAŠO 1. Pirmosios m u m s žinomos mokyklos Lietuvoje b u v o įsteigtos X I V a. p a b . — X V a. M o k y k l a prie Vilniaus k a t e d r o s m i n i m a 1397 m . d o k u m e n t u o s e . J i b u v o įsteigta p o
1387 m., A u k š t a i t i j a i p r i ė m u s k r i k š č i o n y b ę . X V a . v e i k i a : T r a k ų , V a r n i ų (įsteigta 1469 m.), K a u n o p a r a p i n ė s ir V i l n i a u s : pranciškonų v i e n u o l y n o mokyklos. Pastebimai m o k y k l ų pa daugėja XVI a. Pradinėse mokyklose buvo m o k o m a dau giausia bažnytinių dalykų: maldų, giesmių, bažnytinių apeigų ir tik retkarčiais skaityti, rašyti, skaičiuoti. X V I a. atsiranda ir aukštesnio tipo mokyklų, tokių, kaip reformacijos veikėjo A . K u l v i e č i o V i l n i u j e 1539 m . į k u r t o j i e v a n g e l i k ų m o k y k l a , kurioje b u v o m o k o m a „septynių laisvųjų m e n ų " : gramati kos, retorikos, didaktikos, aritmetikos, geometrijos, astrono m i j o s i r m u z i k o s , v o k i e č i ų i r g r a i k ų k a l b ų . P a g a l i a u 1570 m . V i l n i u j e v y s k u p o V . P r a t a s e v i č i a u s p a k v i e s t i j ė z u i t a i įstei gė v i d u r i n ę m o k y k l ą — kolegiją, k u r i 1579 m. i š a u g o į a u k š tąją m o k y k l ą — universitetą, oficialiai vadintą Vilniaus A k a demija.
2. Vyriausiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės m o kykla 1781 m . buvo pavadintas Vilniaus universitetas, 1773 m . p a n a i k i n u s j ė z u i t ų o r d i n ą i r p e r ė m u s u n i v e r s i t e t ą i r kitas m o k y k l a s valstybei. Aukštoji m o k y k l a dabar b u v o p r i artinta prie praktinių gyvenimo poreikių: joje pradėta dės tyti a n a t o m i j ą ir chirurgiją, tiksliuosius ir g a m t o s m o k s l u s . Vyriausiajai L D K mokyklai buvo pavesta globoti visas kitas L D K m o k y k l a s ir tai labai k ė l ė š v i e t i m o lygį. U n i v e r siteto profesoriai vizituodavo pradines ir vidurines m o k y k las, k o n t r o l i u o d a v o j ų darbą, r e k o m e n d u o d a v o p r i e m o n e s j a m pagerinti. Vyriausiojoje LDK mokykloje veikė dva sinė seminarija. Čia dirbo daug žymių mokslininkų, su siformavo Lietuvos m e n o mokykla, kurioje dirbo įžymusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, dailininkai J. Rustemas, P. Smuglevičius. Vyriausiojoje LDK mokykloje pas kaitų klausėsi ne tik studentai, bet ir karininkai, amatinin kai. Si mokykla kėlė viso krašto kultūrą. L i e t u v ą p r i j u n g u s p r i e R u s i j o s i m p e r i j o s (1795 m . ) V y r i a u sioji L D K m o k y k l a 1797 m . b u v o p a v a d i n t a V i l n i a u s V y r i a u siąja m o k y k l a . J i n e t e k o teisės kontroliuoti kitas L i e t u v o s m o k y k l a s , jai imta skirti m a ž i a u lėšų. T a č i a u m o k y k l a j a u turėjo gerai įrengtas laboratorijas, klinikas, observatoriją, kabinetus, pati sau rengė dėstytojus. X I X a. p r a d ž i o j e s u s t i p r ė j u s f e o d a l i n ė s - b a u d ž i a v i n ė s sis t e m o s krizei, carizmas b u v o priverstas imtis kai k u r i ų re formų, k u r i o s p a l i e t ė ir švietimą. 1803 m. V i l n i a u s V y r i a u sioji m o k y k l a paskelbta Vilniaus imperatoriškuoju universi-
tetu. Vėl prasidėjo jo klestėjimo laikotarpis, kuris tęsėsi iki 1832 m., k a i c a r o v a l d ž i a , b a u s d a m a n e p a k l u s n ų k r a š t ą u ž 1831 m . s u k i l i m ą , u n i v e r s i t e t ą u ž d a r ė . 3. Edukacinė komisija Lenkijos ir Lietuvos valstybėje v e i k ė 1 7 7 3 — 1 7 9 3 m . 1797 m . b u v o s u d a r y t a a t s k i r a L i e t u v o s Edukacinė komisija, kurios funkcijos perduotos Vilniaus uni versitetui. Apskritai Edukacinės komisijos principai galiojo i k i 1831 m . E d u k a c i n ė k o m i s i j a — š v i e t i m o r e i k a l ų įstaiga, kuri tvarkė visas mokyklas, siekdama suvalstybinti švietimą ir įvesti v i e n i n g ą sistemą. Tai b u v o p i r m a tokio p o b ū d ž i o institucija Europoje. Iki tol visas švietimas b u v o dvasininkijos, daugiausia jė zuitų o r d i n o r a n k o s e . T a č i a u 1773 m . P o p i e ž i u i n u t r a u k u s šio ordino veiklą, b u v o sukurta Edukacinė komisija, kuri per ė m ė 20 mln. a u k s i n ų vertės jėzuitų turtus. Ji p a d a r ė pažangią m o k y k l ų reformą, kurios svarbiausias bruožas buvo m o k y k los supasaulietinimas. Tiesa, trūko pasauliečių m o k y t o j ų ir m o k y k l o s e liko dirbti d a u g dvasininkų, bet visi j i e b u v o Edukacinės komisijos kontroliuojami, turėjo taikytis prie n a u j ų programų, naujos m o k y m o krypties. O tos krypties e s m ę s u d a r ė p a s t a n g o s p r i a r t i n t i m o k y k l ą p r i e p r a k t i n i o gy v e n i m o reikalavimų. M o k y k l a turėjo ruošti j a u n i m ą prak tinei veiklai, ugdyti jo pilietiškumą, pareigų savam kraštui, savai visuomenei supratimą. 4 . A n t r a s i s P r a h o s u n i v e r s i t e t o r e k t o r i u s n u o 1401 m . b u v o K ę s t u č i o v a i k a i t i s , B u t a u t o s ū n u s V a i d u t i s . J i s 1381 m . pabėgo n u o senelio Kęstučio ir 1381—1387 m. studijavo Pra h o s universitete. Vaidutis tarsi p a k a r t o j o savo t ė v o biogra fiją. 1365 m . A l g i r d u i s u K ę s t u č i u i š v y k u s į V o l u i n ę p a d ė t i Liubartui kariauti su Lenkija, Butautas, p a d e d a m a s Kryžiuo č i ų ordino, stengėsi užgrobti valdžią Lietuvoje. Tai sužino jęs Vilniaus vietininkas Dirsūnas Butautą suėmė ir uždarė į kalėjimą. Iš čia sąmokslininkų išvaduotas, Butautas atbėgo į Į s r u t į ( d a b . Č e r n i a c h o v s k a s , K a l i n i n g r a d o sr.) p r a š y t i o r d i no globos. Pakviestas į Karaliaučių, buvo pakrikštytas H e n r i k o v a r d u . 1365 m . jis v e d ė o r d i n o didįjį m a g i s t r ą s u ka r i u o m e n e ligi U k m e r g ė s i r V i l n i a u s . P o šio n e s ė k m i n g o žy g i o B u t a u t a s i š v y k o į P r a h ą p a s i m p e r a t o r i ų K a r o l į IV, k u r į 1 3 6 8 — 1 3 6 9 m. l y d ė j o į Italiją, g a v o k u n i g a i k š č i o titulą ir ž e m i ų . S a v o g y v e n i m ą b a i g ė P r a h o j e 1380 m .
XXV. KUO ŽYMUS SIE MOKSLININKAI? 1. I g n a s D o m e i k a ( 1 8 0 1 — 1 8 8 9 m.) — g e o l o g a s ir mineralogas, 1867—1883 m. Santjago universiteto Čilėje rek t o r i u s . G i m ę s N e d z v i a d k o j e ( M i n s k o sritis), j i s 1 8 1 6 — 1 8 2 2 m . m o k ė s i Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultete. N u o 1 8 1 9 m . b u v o s l a p t o s f i l o m a t ų d r a u g i j o s n a r y s , 1823-— 1824 m . d r a u g e s u k i t a i s f i l o m a t a i s k a l ė j o V i l n i u j e . I g n a s D o m e i k a d a l y v a v o 1831 m . s u k i l i m e , b u v o L i e t u v o s s u k i l ė l i ų 25-to p u l k o v a d o a d j u t a n t a s . P o s u k i l i m o p r a l a i m ė j i m o pasi traukė į Prūsiją, k u r parašė atsiminimus. Šiais atsiminimais, beje, ne kartą yra remiamasi lietuvių istoriko F. Sliesoriūno m o n o g r a f i j o j e ,,1830—1831 m e t ų s u k i l i m a s L i e t u v o j e " (1974). 1837 m . I g n a s D o m e i k a b a i g ė P a r y ž i a u s K a l n a k a s y b o s m o kyklą ir b u v o pakviestas į Čilę, k u r 1847—83 m. profeso r i a v o S a n t j a g o u n i v e r s i t e t e . I. D o m e i k a g r e i t į s i t r a u k ė į Čilėskultūrinį gyvenimą, tapo viena iš ryškiausių asmenybių. Gy v e n d a m a s tolimame ir egzotiškame Pietų A m e r i k o s krašte, Ignas D o m e i k a parašė svarių m o k s l o darbų, įsteigė aukštąją kalnakasybos mokyklą ir kurį laiką jai vadovavo, reorgani z a v o Čilės m o k y k l ų sistemą, be to, atrado aukso, vario, ak m e n s anglies telkinių, mineralų, sukūrė meteorologijos sto čių tinklą. I. Domeikos vardu pavadintas mineralas (domeikitas), kalnagūbris Anduose, miestas.
\ dilius a n u o m e t u b u v o r o m a n t i z m o židinys, d o m i m a s i dau•.'Irtuila i d e a l i s t i n e f i l o s o f i j a , o A . D a u g i r d a s a t s t o v a v o j a u I ^atbaigiančią švietimo epochą. J i s kritikavo I. K a n t o apiiorl/.mų i r f o r m a l i z m ą , D ž . B e r k l i o i r D . H i u m o s u b j e k t y v i | | | Idealizmą iš e m p i r i z m o ir s v e i k o p r o t o filosofijos p o .U'IJų. A. D a u g i r d o k r i t i n i s p o ž i ū r i s į s u b j e k t y v ų j į i d e a l i z me Ii į kai k u r i u o s I. K a n t o sistemos e l e m e n t u s d a u g k a m m m metu atrodė neįdomus. 3, Žygimantas L i a u k s m i n a s b u v o pirmasis lietuvis muziImim t e o r e t i k a s i r r e i k š m i n g o r e t o r i k o s v a d o v ė l i o a u t o r i u s , i. žemaitis, g i m ę s 1596 ar 1597 m., m o k ė s i K r a ž i u o s e , o 1019 1629 m . — V i l n i a u s u n i v e r s i t e t e . T a i b u v o d i d e l ė s e r u d|< i | o s ž m o g u s , p u i k u s l o t y n ų i r g r a i k ų k a l b o s ž i n o v a s , V i l niaus universiteto profesorius, vienas pirmųjų Vilniaus univi'isiteto dėstytojų lietuvių. Žygimantas Liauksminas mirė \ i l n i u j e 1670 m. Lietuvių muzikinės kultūros raidai labai svarbus Z. Liauksm i n o v e i k a l a s „ M u z i k o s m e n a s i r p r a k t i k a " , išleistas 1667 m . Vilniuje lotynų kalba. J i s p a d ė j o pagrindus lietuvių muzi kinei teorinei literatūrai, o dabar p a d e d a pažinti ir suprasti feodalizmo epochos muziką Lietuvoje, pasekti muzikos už r a š y m o raidą. ( V e i k a l a s „ M u z i k o s m e n a s i r p r a k t i k a " 1977 m . išleistas lietuvių kalba.)
Kitas svarbus Z. L i a u k s m i n o veikalas — „Iškalbos prakti 2 . A n g e l a s D a u g i r d a s (1776—1835 m.) — V i l n i a u s u n i v e r k a a r b a r e t o r i k o s m e n o t a i s y k l ė s " (1648), s u s i l a u k ę s d a u g e l i o l e i d i m ų . Paskutinis, dvyliktasis, išėjo 1732 m. siteto 1 8 1 8 — 1 8 3 1 m., o n u o 1834 m . — V i l n i a u s d v a s i n ė s a k a d e m i j o s l o g i k o s i r filosofijos profesorius. J i s b ū t ų m i n ė t i n a s Šio mokslininko plunksnai priklauso ir „Trumpas graikų k a l b o s v a d o v ė l i s " (1655 m.) — p i r m o j i L i e t u v o j e (Vilniuje) j a u vien dėl to, k a d e g z a m i n a v o A d o m ą M i c k e v i č i ų , m o k ė išleista graikų k a l b o s gramatika. filosofijos J u l i j ų Slovackį, 1824—1828 m . b u v o M . V a l a n čiaus kapelionas ir Vyriausiosios Vilniaus kunigų seminari 4. Danielius K l e i n a s — pirmosios spausdintos lietuvių kal jos dėstytojas. b o s g r a m a t i k o s , išleistos 1653 m. l o t y n ų kalba, o 1654 m . — A. Daugirdas — paradoksalaus likimo žmogus. Š i a n d i e n jos santraukos vokiečių kalba, autorius. j i s l a i k o m a s geriausiu I . K a n t o filosofijos ž i n o v u a n o m e t o Kiekvienos tautos kultūroje gimtosios kalbos gramatikos Vilniaus universitete, didžiausių gabumų ir visapusiškai ap sišvietusiu ž m o g u m . T a č i a u a m ž i n i n k a i j o n e į v e r t i n o i r p o s u k ū r i m a s y r a didelis ir r e i k š m i n g a s įvykis. Y p a č tai reikš mirties tuoj pat užmiršo. T a i p atsitiko dėl įvairių priežasčių. m i n g a lietuvių kalbai, kuri, nutautėjus aukštiesiems visuo Viena jų — A. Daugirdas visiškai neturėjo iškalbos. N o r s jo m e n ė s sluoksniams, tada buvo beveik vien valstiečių gim p l u n k s n a i p r i k l a u s a n t y s v e i k a l a i p a s i ž y m i m i n t i e s a i š k u m u , toji kalba. F e o d a l a i ją n i e k i n o , laikė barbariška, prasta, skur g r a ž i a l i t e r a t ū r i n e forma, t a č i a u p a s k a i t o s b u v u s i o s pilkos, džia, n e t i n k a m a m o k s l u i ir literatūrai. D . K l e i n a s g i m ė T i l ž ė j e 1609 m., b a i g ė K a r a l i a u č i a u s u n i nuobodžios, sunkiai klausomos. Puikių ano m e t o universite t o l e k t o r i ų ž v a i g ž d y n e j i s a t r o d ę s a p g a i l ė t i n a i , n e s m a ž a k a s v e r s i t e t ą i r n u o 1637 m . iki m i r t i e s (1666 m.) b u v o l i e t u v i ų turėjęs kantrybės sunkiai žodžius rezgiančio profesoriaus kunigu Tilžėje. Lietuvių kalbą D. Kleinas laikė lygia kitoms paskaitose įžvelgti minties gilumą ir savarankiškumą. Be to, kalboms, gynė jos savarankiškumą, stengėsi ją ugdyti, savo 14. Š i m t a s istorijos m į s l i ų
g r a m a t i k a n o r ė j o p a d ė t i tvirtus p a g r i n d u s literatūrinei lie tuvių kalbai. Įrodęs lietuvių kalbai daromų priekaištų ne pagrįstumą, iškėlė didelį patriotinį uždavinį sau ir kitiems rašto d a r b i n i n k a m s , t u o tarsi p r a t ę s d a m a s M . D a u k š o s tra diciją: „ K o d ė l ir m u m s neišdailinti šios kalbos, k u r i ą dau gelis laiko barbariška ir netvarkinga, išradingomis taisyk lėmis, k a d n u v a l y t u m e tą purvą, k u r i u o taip ilgai ji b u v o aptaškyta, ir ji džiugintų m u s visus savo blizgėjimu". M i r u s D. Kleinui, jis buvo pagerbtas eilėraščiu, k u r i a m e sakoma, k a d šio g r a m a t i k o s ir neišleisto vokiečių-lietuvių k a l b ų žo dyno autoriaus darbas „gražesnis ir tvirtesnis už m a r m u r o rūmus". D. Kleino gramatika rėmėsi vėlesni Mažosios Lietuvos lietuviškų gramatikų autoriai, o jos santrauka b u v o naudo jamasi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mokslinį D . K l e i n o g r a m a t i k o s l e i d i m ą p a r e n g ė i r 1957 m . i š l e i d o L i e tuvos MA lietuvių kalbos ir literatūros institutas, artėjant j o s autoriaus g i m i m o 350 m e t ų sukakčiai. 5. K a z i m i e r a s S i m o n a v i č i u s — v i e n a s iš tų žmonių, kurie tarsi pralenkė savo laiką ir skvarbia m i n t i m sprendė proble mas, tapusias ypač aktualiomis m ū s ų dienų mokslui bei tech nikai: jis pirmasis žmonijos istorijoje iškėlė d a u g i a p a k o p ė s raketos ir raketinės artilerijos idėją, pirmasis įrodė, k a d artilerijos p r i n c i p u s g a l i m a pagrįsti m a t e m a t i k o s ir fizikos dėsniais. K . S i m o n a v i č i u s g i m ė a p i e 1600 m . Ž e m a i t i j o j e , R a s e i n i ų apskrityje, mokėsi Vilniaus universitete. Savo garsiąją kny g ą — „ D i d į j į a r t i l e r i j o s m e n ą " (d. 1 i š l e i s t a 1 6 5 0 m . A m s t e r d a m e ; d. 2 neišleista) — S i m o n a v i č i u s , m a t y t , r a š ė n e b e j a u n a s . Gilias t e o r i n e s m a t e m a t i k o s ir fizikos žinias jis b u v o papildęs turtinga karine artilerijos praktika: dalyvavo mū š i u o s e Belgijoje, o 1644 m . — k a u t y n ė s e su t o t o r i ų k a r i u o m e n e . Aprašydamas šį mūšį, K. Simonavičius pažymi, kad totoriai, m a t y t , s u v e l n i o p a g a l b a k o v o s l a u k e r ū k u i r ga rais uždengę saulę. Galbūt jie tuo m e t u jau m o k ė j o karinėje praktikoje naudoti savotišką d ū m ų uždangą. Lotyniškai parašytas K. Simonavičiaus „Didysis artilerijos m e n a s " b u v o išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, l e n k ų kalbas, j u o n a u d o j o s i b e v e i k visi X V I I ir XVIII a. artilerijos vadovėlių autoriai. D a r praeito šimtmečio pra džioje „Didysis artilerijos m e n a s " buvo labai vertinamas ruo šiant E u r o p o s artileristus.
K. Simonavičius buvo žymus XVII a. karinės-techninės minties atstovas, k u r i a m nė vienas to m e t o autorius nega lėjo prilygti nei erudicija, nei minties savarankiškumu.
XXVI. KODĖL PIRTIS TAPO AMERIKA? 1. Emigracija iš Lietuvos dėl įvairių priežasčių v y k o n u o XVIII a. pabaigos, p e r Lietuvos ir Lenkijos vals tybės padalijimus. Emigrantų ypač padaugėdavo karų, vidaus politinių suiručių, sukilimų m e t u . Emigracija dėl religinių priežasčių padažnėjo pradėjus persekioti kitatikius. Visą e m i g r a c i j ą galima suskirstyti į nelegalią ir legalią. N e l e g a l i a i iš Lietuvos e m i g r u o d a v o politiniai emigrantai, as menys, padarę įvairius nusikaltimus (muštynės, vagystės ir pan.), bei dalis asmenų, išvykstančių dėl e k o n o m i n i ų prie žasčių. N e l e g a l i ą emigraciją skatino t u o m e t i n ė p a s ų išda v i m o sistema, reikalavusi daugybės įvairiausių formalumų ir išlaidų. T u o m e t u paplito posakis, k a d „ ž m o g u s susidedąs iš kūno, dvasios ir pasparto". Norint gauti pasą, d o k u m e n t a i turėdavo nueiti ilgą kelią n u o eilinių pareigūnų iki guber natoriaus, o „visas tas jautrus m e c h a n i z m a s — k a i p b u v o rašoma to m e t o p e r i o d i k o j e , — turi d a u g ratelių, o dar dau giau dantelių, kurie viens už kito kliūva, ir tegul tik įkrenta koks nors šapelis tarp dantelių,— ir sėdėk namie". Nelegali emigracija pagimdė gana gausią nelegaliai dirbusių agentų instituciją. C a r o administracijos p a r e i g ū n a i nelegalios emi gracijos agentus atkakliai persekiojo, atiduodavo juos poli cijos priežiūron, ištremdavo iš pasienio zonos ir pan. T a č i a u agento amatas b u v o labai pelningas ir todėl, nepaisant visų bausmių, šios „profesijos" a s m e n ų ne m a ž ė j o , o d a u g ė j o . N a u dodamiesi tuo, k a d e m i g r u o j a m a b u v o dažniausiai per V o kietiją, o išvykstantieji a s m e n y s n e m o k ė j o v o k i e č i ų kal bos, b u v o m a ž a r a š č i a i a r n e t beraščiai, a g e n t a i d a ž n a i suk čiaudavo. Vien už kelionę per vandenyną jie imdavo po 100—112 markių, o bilietas k a i n u o d a v o tik 80 markių. Ver buotojai už nelegalų p e r v e d i m ą p e r Rusijos—Prūsijos sieną, palydėjimą iki uosto ir už bilietą laivu iki J A V i m d a v o n e t p o 200 rublių. T a i g i p e l n a s b ū d a v o t i k r a i n e m a ž a s . 2. Pagrindinės emigracijos iš Lietuvos priežastys b u v o politinės ir ekonominės-socialinės. P o 1863 m . s u k i l i m o p o l i t i n ė e m i g r a c i j a v y k o d ė l c a r o a d m i n i s t r a c i j o s p e r s e k i o j i m o u ž d a l y v a v i m ą t a u t i n i a m e są-
jūdyje. Ypač persekiojami buvo knygnešiai. Tačiau buta ir kitokių priežasčių. Emigruodavo išvengę suėmimo stichinių valstiečių susidūrimų su caro administracijos pareigūnais dalyviai; prie politinės emigracijos priskirtini ir asmenys, bėgę n u o ė m i m o į rekrutus. XIX a. devintajame dešimtme tyje prasideda atvira n a u j o k ų agitacija neiti į caro kariuo m e n ę . T a i b u v o v i e n a i š p r o t e s t o p r i e m o n i ų p r i e š c a r o vy riausybės vykdytą tautinę priespaudą. Apskritai šaukiamojo amžiaus jaunuoliai XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais e m i g r u o d a v o gama d a ž n a i . Š a u k i a m o j o a m ž i a u s j a u n i m a s n e retai e m i g r u o d a v o būriais iš v i e n o ar net kelių k a i m ų . T o dėl tų įvykių liudininkai — pasienio rajonų gyventojai—sakydavo, kad per sieną jaunimas eina „kaip bičių spiečiai". C a r o administracijos p a r e i g ū n a i įvairiais budais stengėsi sulaikyti politinę emigraciją. J i e bijojo užsienyje susidariu sių lietuvių kolonijų, kurios b u v o ir savotiški kultūros, ideo loginės įtakos ir politinio poveikio centrai. Nors ekonomikai emigracija turėjo. neigiamą poveikį, t a č i a u iki XX a. pradžios, t. y. iki t a u t i n ė s p r i e s p a u d o s re žimo sušvelninimo, užsienyje susikūrę emigrantų centrai ugdė lietuvišką spaudą, telkė lietuvių inteligentiją, skatino visuomeninę veiklą bei tautinės kultūros plėtotę. Lietuvių tautinio sąjūdžio vadovai emigraciją vertino neigiamai, nes ji atimdavo geriausią darbo jėgą, smukdė krašto ekonomiką. T o d ė l straipsniuose b u v o b a n d o m a atskleisti J A V g y v e n i m o tikrovę, parodyti tuos sunkumus, kurie laukė emigranto. J o k i e straipsniai siekė įdiegti mintį, kad geriausias kelias yra ne emigracija, o pastangos kelti Lietuvos ekonomiką, savo krašto materialinę gerovę. T o k i e teiginiai b u v o bergž di, n e s e m i g r a c i j a i š t i k r ų j ų b u v o s u k e l t a o b j e k t y v i ų visuo m e n ė s raidos procesų. 3. Kapitalizmo raida keičia ir valstiečių psichiką, kei č i a s i p a p r o č i a i , v a l s t i e č i ų santykiai, i š a u g a p r i v a t i n i n k o in teresai, jo g y v e n i m o tikslu t a m p a nuosavybė, pinigai. Ko v o d a m i „dėl raktų", t. y. teisės valdyti žemę, tėvai ir vaikai, vyresnieji ir jaunesnieji broliai t a m p a priešais. Valstiečių ambicija, n o r a s pirmauti, būti p r a n a š e s n i u pa g i m d y d a v o k a i m y n ų bylinėjimąsi ne tik dėl nuganymų, ne v i e t o j e i š a r t o s v a g o s , b e t i r d ė l v i š t ų i r 1.1. A t s i r a s d a v o šunadvokačių ir įvairiausio kitokio plauko „tarpininkų", ku rie, taip p a t pasitaikius p a l a n k i a i progai, n e a t s i s a k y d a v o ap v o g t i a r b a inet a p i p l ė š t i v a l s t i e t į . T a i p p a s i p e l n ę š i e „ t a r p i ninkai" neretai emigruodavo.
T a č i a u g i l u m i n ė s e m i g r a c i j o s priežastys b u v o n e šios. Emigracija vyko dėl baudžiavos liekanų ekonomikoje, lėto pramonės augimo ir dėl to atsiradusios m e n k o s darbo jėgos p a k l a u s o s m i e s t u o s e , d ė l s u s i d a r i u s i o s a n t y k i n i o k a i m o gy ventojų pertekliaus... M a s i n ę lietuvių emigraciją į J A V , L o t y n ų A m e r i k o s šalis ir V a k a r ų Europą stengėsi stabdyti tautinė inteligentija, kuri suprato, kad emigracija atima iš silpnos lietuvių tautos ne mažai gyvybingiausių jėgų. Nelegalioje to meto lietuvių pe r i o d i n ė j e s p a u d o j e ( „ A u š r o j e " , „ V a r p e " i r kt.) b u v o p a s i s a k o m a prieš emigraciją, a g i t u o j a m a grįžti į t ė v ų ž e m ę . M e m u a r u o s e kartais minima, k a d grįžtantieji atsiveždavo n e m a ž a i p i n i g ų (1—2 tūkst. dolerių) ir įsigydavo n e t „dva relius" po 3 0 — 4 0 ha. Tačiau daugelis grįžusiųjų dažniausiai teįsigydavo 10—15 ha ir geriausiu atveju dar likdavo tro besiams pasistatyti. N e m a ž a dalis atvažiuodavo tik „ameri koniškai" apsirengę ir turėdami vieną kitą dolerį kišenėje. Kai kurie emigrantai negrįždavo v i e n todėl, k a d n e t u r ė d a v o lėšų. M e m u a r u o s e m i n i m i atvejai, kai e m i g r a n t a s grįžimui į Lietuvą pinigų prašydavo iš savo artimųjų Lietuvoje. Tai dažniausiai asmenys, tapę invalidais. Taigi emigravę asmenys ne visada rasdavo „pažadėtąjį rojų". 4. Lietuvių visuomenė XIX a. pabaigoje buvo labai mar ga, d a u g i a s p a l v ė . B e f e o d a l i z m o l i e k a n ų , v a l s t i e č i ų s ą m o n ė j e ir buityje j a u giliai šaknis b u v o suleidęs kapitalizmas. Po k a i m u s zujo „ k r o m e l n i n k a i " , d a r b o ieškojo a m a t i n i n k a i , da raktoriai, muzikantai, „gydytojai", šunadvokačiai, prekiau tojai „ š v e n t o m i s s t e b u k l i n g o m i s r e l i k v i j o m i s " ir kt. Virti n ė m i s p e r atlaidus ir po k a i m u s s l a n k i o j o elgetos (elgeta vimas tapo savotišku p a s i p e l n y m o šaltiniu), bastėsi kontra bandininkai, nelegalios emigracijos agentai. Emigracija tapo „ e p i d e m i n e liga". B u v o š e i m ų , i š k u r i ų e m i g r a v o p e n k i , šeši ar net septyni vaikai. T u o metu atsirado net savotiškas „ame r i k o n o " etalonas — vyras su skrybėle, kaliošais, laikrodžiu su grandinėle liemenės kišenėje... Dalis j a u n ų vyrų j a u vien dėl to v a r d o b u v o pasiryžę bet k o k i a m žygiui. Emigruoti galėjo tik turtingesnių valstiečių vaikai. O ką beliko daryti m a ž a ž e m i a m s arba samdiniams? J i e galėjo pinigų tik „susikombinuoti"! Ši vienintelė reali galimybė ir g i m d ė „ a p s u k r u m ą " , „ i š r a d i n g u m ą " . P a n a š i ą „ v e i k l ą " ska tino valstiečių tamsumas. K a i p rašė J. Šliūpas, n e m a ž a emi gruojančių a s m e n ų dalis net pinigų nepažino. Esant reikalui, p a b e r d a v o turimus pinigus ant stalo ir liepdavo pasiimti k i e k
r e i k i a . „ K o m b i n a t o r i ų " , s u k č i ų a p i p l ė š t i t o k i e a s m e n y s grįž davo iš Prūsijos atgal tuščiomis rankomis. Tokio kombina toriaus tipą labai sodriai p a v a i z d a v o rašytojas A n t a n a s Vilkutaitis-Keturakis pjesėje „ A m e r i k a pirtyje". K o m e d i j a tapo n e p a p r a s t a i p o p u l i a r i , n e s j i „ u ž m y n ė " a n t l a b a i o p i ų vi suomeninio gyvenimo nuospaudų, taikliai pavaizdavo keletą a n o m e t o Lietuvos k a i m o tipų: siuvėją Vincą, nusigyvenusį valstietį Bekampį, jo dukrą Agotą, apsukrų lupikautoją Faibčiką, pasiturinčių valstiečių atstovą A n t a n ą ir kitus. P a g r i n d i n i s v e i k ė j a s — s i u v ė j a s V i n c a s — ir y r a „didysis kombinatorius". N o r s jis k a i m o amatininkas, tačiau atkakliai siekia ištrūkti iš jį supančios aplinkos, nori tapti miestiečiu. N o r ė d a m a s išvykti į Ameriką, jis a p g a u n a š e i m i n i n k ą Be kampį, jo dukrą Agotą, pažįstamą Antaną, pasigrobia pini g u s ir p a b ė g a į J A V . To meto visuomenę jaudino pasakojimas apie tuos kelius ir klystkelius, kurie v e s d a v o į emigraciją, ir tuos pavojus, kurie laukė išvykstančių ar parvykstančių asmenų. Būtent tuo ir galime paaiškinti „Amerikos pirtyje" populiarumą. Po sakis „ A m e r i k a pirtyje" įgavo ir platesnę p r a s m ę — jis reiškė neišsipildžiusias svajones.
XXVII. MEDŽIAI, MUZIKA IR ISTORIJA 1. Lietuvių mitologijoje m e d ž i ų kultui priklauso išskirtinė vieta. Šventieji miškai, šventieji ąžuolynai — visų m ū s ų vaizduotėje — svarbus pagoniškosios Lietuvos bruo žas. Ir iš tikrųjų — ąžuolas s e n o v ė s l i e t u v i a m s b u v o š v e n t a s medis.' ...o k a d a i s e š v e n t ą ą ž u o l y n ą B u v o n u o d ė m ė kirviu paliest... Taip prasideda vienas gražiausių S. Nėries eilėraščių. Ąžuolas m u m s — tvirtybės simbolis. T a i p jis a p d a i n u o j a m a s tautosakoje. O A n t a n o Venclovos poezijoje ąžuolo įvaizdis siejamas su m ū s ų literatūros galiūno — Kristijono Donelaičio vardu: Iš baudžiavos nakties įaugai tu į m ū s kultūrą, K a i p plačiašakis ąžuolas — gumbuotas, drūtas, sveikas. N e p a j ė g ė stiprybės tavo sunaikinti laikas — Tu būsi gyvas amžinai, kaip tavo raštų būras.
2. Iš visų minėtų trijų augalų buvo pinami vainikai nuga lėtojams. Lauras — amžinai žalias m e d i s — senovės graikų šviesos ir saulės dievo A p o l o n o atributas. Laurų v a i n i k u bu vo vainikuojami geriausi dainiai. J i s tapo šlovės simboliu. O l i m p i n ė s e žaidynėse n u g a l ė t o j a i b u v o a p d o v a n o j a m i alyv medžio šakelių vainiku, o žaidynėse Istmoje jūrų dievo Po s e i d o n o g a r b e i •— e g l i ų v a i n i k u . 3. T a i A l d o n a G e d i m i n a i t ė , 1325 m. ištekinta už L e n k i j o s k a r a l i a u s V l a d i s l o v o I-ojo L o k i e t k o s s ū n a u s K a z i m i e r o , v ė l i a u ž i n o m o K a z i m i e r o III D i d ž i o j o v a r d u . Š i o s v e d y b o s b u v o gry n a i politinės — b u v o sudaryta L D K ir Lenkijos k a r i n ė sąjun ga prieš Kryžiuočių ordiną. Aldona tekėdama turėjo 15 metų, o m i r ė 1339, s u l a u k u s i v o s 30-ties. M i r ė n e t i k ė t a i i r t r a g i š k a i , k a i p n u r o d o to m e t o istorikas, n e p a s a k y d a m a s , deja, jos mirties aplinkybių. Apie jos gyvenimą Lenkijoje nedaug težinome. Vargu ar j i s b u v o l a i m i n g a s . Bet, a n o t k r o n i k i n i n k o J . D l u g o š o ( 1 4 1 5 — 1480), j i b u v u s i g e r o s širdies, š e l p d a v u s i p a v a r g ė l i u s . A l d o n a mėgusi šokius ir visokius pasilinksminimus. Kai ji kur jo davusi arba važiuodavusi, pirma jos visuomet jodavę mu z i k a n t a i . A l d o n a d a r p a s „ b a r b a r u s t ė v u s " , t.y. p a g o n i s , e s ą p a m ė g u s i dainas ir pasaulietiškas pramogas, kurių ji neišsi žadėjusi ir priėmusi krikščionybę, tapusi Lenkijos karaliene. 4. „ M a r s e l i e t ė " — revoliucinė daina, tapusi prancūzų tau t o s h i m n u . J ą 1792 m . s u k ū r ė P r a n c ū z i j o s R e i n o a r m i j o s ka r i n i n k a s R. de Lilis. Šią d a i n ą į P a r y ž i ų atnešė g r u p ė j a u n ų karių iš Marselio, žygiavusių nuversti n u o sosto karaliaus. Daina be galo išpopuliarėjo tarp revoliucionierių ir b u v o pavadinta „Marseliete". „Marselietę" dainavo ir Rusijos bei L i e t u v o s d a r b i n i n k a i . Į l i e t u v i ų k a l b ą 1905 m. ją i š v e r t ė J. Baltrušaitis-Mėmelė.
XXVIII. KAIP SUPRASTI ŠIUOS POSAKIUS, KĄ REIŠKIA SIOS SĄVOKOS? 1. Damoklo kardas — d a b a r t i n i u m e t u šis p o s a k i s reiškia ties k u o n o r s pakibusį, n u o l a t gresiantį p a v o j ų . Se novės graikų legenda sako, k a d Sirakūzų tironas Dionisijus prieš puotą virš savo sosto p a k a b i n o ant ašuto aštrų kardą. Pokylio m e t u jis į savo vietą pasodino Damoklą, kuris labai pavydėjo DionisijUi valdžios.
P o s a k i s danaidžių statinė r e i š k i a b e g a l i n į ir b e v a i s į dar bą. Danaidės pagal senovės graikų mitą — A r g o karaįiaus Danajo 50 dukterų, tėvo įsakymu vestuvių naktį nužudžiusios s a v o vyrus. T i k t a i v i e n a d u k t ė v y r o pasigailėjo... U ž tai die vai p a s m e r k ė jas pilti v a n d e n į į b e d u g n ę statinę, y D a n a j ų d o v a n a — šis p o s a k i s r e i š k i a k l a s t i n g ą d o v a n ą , p r a ž ū t i n g ą tam, kas ją yra p a ė m ę s . K a r i a v ę su Troja grai k a i (danajai) p a d o v a n o j ę trojiečiams m e d i n į arklį, k u r i o viduje buvęs paslėptas graikų karių būrys, atidaręs m i e s t o v a r t u s savo k a r i u o m e n e i . T a i p T r o j a b u v u s i p a i m t a i r su griauta. Išnarplioti, perkirsti Gordijaus mazgą reiškia esant sun kiai situacijai sugebėti imtis radikalių priemonių... Frigijos karalius Gordijas nepaprastai sunarpliotu mazgu meistriškai pritvirtinęs j u n g ą prie ratų grąžulo. O r a k u l o pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs tą mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdo vu. 333 m. pr. Kr. A l e k s a n d r a s M a k e d o n i e t i s , n e n o r ė d a m a s gaišti laiko, perkirtęs m a z g ą kardu. Prieiti H e r a k l i o s t u l p u s — p r i e i t i k r a š t u t i n į t a š k ą , n e s ą m o n ę . H e r a k l i o s t u l p a i — d v i u o l o s a b i p u s G i b r a l t a r o są siaurio, kurias, pagal antikinį mitą, pastatęs Heraklis savo kelionės per Europą ir Aziją atminimui. Senovės graikai H e r a k l i o stulpus l a i k ė k r a š t u t i n e p a s a u l i o riba. Pereiti Rubikoną r e i š k i a t v i r t a i p a s i r y ž t i i š s p r ę s t i i š k i l u s į uždavinį, žengti l e m i a m ą žingsnį. R u b i k o n o u p ė skyrė Galiją n u o Italijos. 49 m. pr. Kr. ją su k a r i u o m e n e p e r ė j o R o m o s karvedys prokonsulas Cezaris, kai nusprendė pradėti kovą prieš Senatą ir P o m p ė j ų dėl valdžios Romoje, nors turėjo teisę v a d o v a u t i k a r i u o m e n e i tik už Italijos ribų. Per e i d a m a s R u b i k o n ą C e z a r i s ištarė g a r s ų p o s a k į : ,,Alea j a c t ą est" (burtas mestas). P o s a k i s Prokrusto lova r e i š k i a d i r b t i n i u s r ė m u s , į k u r i u o s stengiamasi p e r prievartą ką nors įsprausti. G r a i k ų m i t a s pasakoja apie milžino plėšiko Prokrusto lovą, j kurią jis jėga guldydavęs savo aukas keliautojus. Tiems, kurie bū d a v ę ilgesni už lovą, jis nukirsdavęs kojas, o tuos, k u r i e būdavo trumpesni — ištempdavęs. Sizifo d a r b a s — n e p a b a i g i a m a s i r b e r g ž d ž i a s d a r b a s . P a g a l s e n o v ė s g r a i k ų m i t ą karalius Sizifas n u s i k a l t o d i e v a m s ir b u v o p a s m e r k t a s a m ž i n a i risti į , k a l n ą a k m e n į , k u r i s , p a s i e kęs viršūnę, kiekvieną kartą vėl nuriedėdavo žemyn. 2. Į ž y m u s i s g r a i k ų filosofas P l a t o n a s a p i e 387 m. pr. K r . prie Atėnų, soduose, pašvęstuose mitiniam didvyriui Akade-
mui, įsteigė m o k y k l ą . Tie sodai taip pat b u v o pasivaikščio j i m ų ir gimnastikos vieta. N u o to ir Platono m o k y k l ą imta v a d i n t i Akademija. I l g a i n i u i šis v a r d a s p r i g i j o i r į g a v o pla tesnę prasmę. Akademijomis imta vadinti m o k y m o ir mokslo įstaigas. P l a t o n a s s a v o m o k y k l o j e m o k ė , k a d ž m o g a u s siela susi d e d a iš trijų p r a d ų — protingojo, valingojo ir jutiminio. Šiuos p r a d u s atitinkančios trys p a g r i n d i n ė s dorybės — n a r s u m a s , santūrumas ir išmintis. Platono veikale „Valstybė" nurodoma, k a d pagrindinė blogybė — v i s u o m e n ė s suskilimas į turtin g u o s i u s ir skurdžius, o t a i p p a t tai, k a d l i a u d i e s e g o i z m a s ir nenuosaiki laisvė trikdo visuomenės gyvenimo rimtį. Idea lioje valstybėje, anot Platono, turėtų būti trys gyventojų l u o m a i : filosofai, k a r i a i i r d e m i u r g a i (kūrėjai). P i r m i e j i r e m damiesi idėjomis valdo valstybę. Kariai — saugo valstybę. A b u šie l u o m a i n e d a l y v a u j a m a t e r i a l i n i ų v e r t y b i ų g a m y b o je, neturi šeimų ir privačios nuosavybės. Jų vaikus auklėja valstybė. Trečiasis l u o m a s — amatininkai, žemdirbiai, pirkliai — gali turėti nuosavybę ir šeimas. Tačiau politiniame gyvenime ne dalyvauja. Žemiausioje pakopoje — vergai. Taip Platonas įsivaizdavo idealią valstybę, kuri iš tikrųjų tebuvo graikų valstybių-polių gyvenimo p r o b l e m ų atspindys. Banicija — i š t r ė m i m a s . I š t r ė m i m a s iš m i e s t o v i d u r a m ž i a i s reiškė nusikaltėlio arba nepageidaujamo asmens išvarymą už miesto ribų lydint kareiviams ir miestiečių miniai. Amži n a s ištrėmimas (amžina banicija) atimdavo iš piliečio visas teises, t. y. reiškė pilietinę mirtį. Mauzoliejumi d a b a r v a d i n a m e puošnų, m o n u m e n t a l ų pas tatą, skirtą įžymaus ž m o g a u s p a l a i k a m s laikyti. Šis pavadi n i m a s yra kilęs iš garsios Karijos satrapo M a u z o l o karstavietės, pastatytos IV a. pr. Kr. M a ž o j o j e Azijoje, Halikarnaso mieste. Mauzoliejų pastatydino jo žmona Artemizija. P a m i n k l ą sukūrė Atėnų skulptoriai. M e c e n a t a s — tai R o m o s i m p e r a t o r i a u s A u g u s t o a r t i m o bi čiulio ir patarėjo pavardė. Jis labai m ė g o ir globojo poetus, artistus, m o k s l i n i n k u s , skatino j ų kūrybą, p a d ė j o j i e m s m a terialiai. T u o jis n e m a ž a i prisidėjo prie R o m o s m e n o sužydė jimo imperatoriaus Augusto valdymo metais. N u o to laiko dailininkų, literatų ir kitų kūrėjų globėjus imta vadinti me cenatais. Vandalizmas — sąvoka, kilusi iš g e r m a n ų genties pava dinimo. Vandalai didžiojo tautų kraustymosi metais perėjo
Gaują, Ispaniją ir įkūrė valstybę Šiaurės Afrikoje. J i e ne kartą nusiaubė V i d u r ž e m i o jūros pakrantes, o 455 m. api plėšė R o m ą , sunaikino daugybę m e n o kūrinių. Iš čia ir kilo žodis vandalizmas, reiškiąs materialinės bei dvasinės kultū ros p a m i n k l ų grobimą, naikinimą, griovimą.
XXIX. ŽODŽIAI, BE KURIŲ DABAR ISTORIJOS MOKSLAS NEGALI APSIEITI 1. V i s ą k r a š t o t y r o s m e d ž i a g ą g a l i m a suskirstyti į dvi dalis: 1) materialinės kultūros paminklai, 2) d v a s i n ė s kultūros paminklai. M a t e r i a l i n ė s k u l t ū r o s p a m i n k l a i t u r i t u r ė t i s a v o „pasą",, kuris mokslinėje literatūroje vadinamas metrika. Ji atsako į šiuos k l a u s i m u s : kas?, kur?, kada?, k o k i o m i s a p l i n k y b ė m i s ? , k a s rado? Pvz.: Kalavijas rastas U t e n o s mieste, Užpalių gat v ė j e 2 3 , p i l i e č i o D a u g i r d o d a r ž e , 1 9 3 1 m . l a p k r i č i o 2 5 d., iškasus 1 m gylio duobę. J e i g u yra galimybė, labai svarbu nufotografuoti radinį toje pat vietoje, k u r b u v o rastas, detaliau apibūdinti p a t į radinį (matmenis, iš ko padarytas, ar viskas išliko, ko sto k o j a m a ir t. t.). Taip sutvarkius radinio dokumentus, m e s jau galime jį perduoti istorijos m o k y t o j u i arba rajono muziejaus d a r b u o tojams. Geriausia, kada materialinės kultūros paminklas atiduo damas saugoti drauge su vietos gyventojų prisiminimais apie tą radinį arba vietovę, kurioje jis rastas. J a u dabar tik labai seni ž m o n ė s gali dar p a p a s a k o t i a p i e XX a. pradžią. Praeis dar dešimtmetis, kitas ir n e t u r ė s i m e j a u ir tarpukario bei pokario rezistencijos kovų liudininkų. U ž r a š i n ė j a n t prisiminimus, reikia žinoti, k a i p tai p a d a r y t i . Pirmiausia turi būti nurodyta pasakojančio asmens pavardė, vardas, t ė v o vardas, g i m i m o vieta ir metai, tautybė, išsila vinimas, specialybė, g y v e n a m o j i vieta, vietovė, apie k u r i ą p a s a k o j a m a (tai s v a r b u , n e s n e r e t a i p a s a k o t o j a s b ū n a p a k e i tęs gyvenamąją vietą). Turi būti pateikti išsamūs duomenys: apie šeimą, kurioje gimė pasakotojas, ir apie jo šeimos na rių likimą. U ž r a š i n ė j a n t b ū t i n a p a g r i n d i n į d ė m e s į skirti n e b e n d r i e m s reiškiniams, o pasakojančio asmens išgyvenimams, jo asme ninei pažiūrai, nuomonei. Taigi šiuo atveju pagrindinis d ė -
m e s y s turėtų būti sutelktas ties ž m o g a u s asmenybe, charak teriu. Pabaigoje turi būti pasakojusio arba užrašiusio asmens (šiuo atveju užrašyti smulkesnius biografinius užrašiusio a s m e n s duomenis) parašas, kurį būtina patvirtinti apylinkės a r b a r a j o n o savivaldybėje, n e s tik tada p r i s i m i n i m a i įgyja d o k u m e n t o teises. M o k i n i a i atliktų labai vertingą darbą, jeigu drauge su prisiminimais užrašytų šeimos genealogiją — šeimos kilmę, jos narių likimą. Didelę vertę turėtų surinkta medžiaga arba įvairių k a i m o socialinių g r u p i ų (valstiečių, k a i m o a m a t i n i n k ų , k a i m o i n t e l i g e n t ų i r 1.1.) i s t o r i j ą . Idealu būtų, jeigu kiekviena didesnė gyvenvietė (kaimas, b a ž n y t k a i m i s i r 1.1.) t u r ė t ų p a r a š y t ą s a v o i s t o r i j ą . T a i b ū t ų d i d ž i u l ė p a r a m a istorijos m o k s l u i , n e į k a i n o j a m a s šaltinis atei ties istorikams. 2. Įžymių mokslininkų diskusijos mokslinėse konferenci jose arba istorijos žurnalų puslapiuose ne naujiena. T a d a kyla klausimas, kodėl vidurinių m o k y k l ų istorijos vadovė liuose viskas aišku? Atsakymas labai paprastas. Vidurinių m o k y k l ų istorijos k u r s o u ž d a v i n y s •— supažindinti m o k s l e i v į su svarbiausiais istorijos įvykiais, faktais, p a d ė t i įsisavinti p a g r i n d i n e s istorijos m o k s l o sąvokas ir t. t. Vis dėlto moksleivis, baigdamas vidurinę mokyklą, turi g e r a i žinoti i r skirti, k ą g a l i m a p a v a d i n t i p r o b l e m a i r k ą tema. Atsiranda žmonių, kurie b a n d o įrodinėti, k a d kiekviena t e m a yra problema. Tai netiesa. Štai pavyzdys: „Žalgirio mūšis" — tema, tačiau jos jokiu būdu negalima pavadinti p r o b l e m a , nes m ū š i o priežastys, vieta, laikas, eiga ir baigtis yra žinoma. Tarkim, buvo diskutuojama, ar lietuvių laikinas p a s i t r a u k i m a s iš m ū š i o b u v o taktinis m a n e v r a s , ar tai pa daryti juos privertė priešai. Būtent tai ir galima pavadinti problema. Taigi problemomis galima vadinti tuos klausimus, kurie lieka diskutuotini, neaiškūs, neįrodyti. Taigi ne kiekviena tema yra problema, tačiau kiekviena p r o b l e m a y r a t e m a t o l i m e s n i e m s t y r i n ė j i m a m s . P r o b l e m ų is torijos moksle ne mažėja, o daugėja, nes tyrinėjimai iškelia vis naujų problemų. Todėl manytume, kad jau vidurinėje m o k y k l o j e istorijos mokytojas visoms svarbesnėms istorijos problemoms nagrinėti turėtų keletą alternatyvių koncepci jų, s u t e i k t ų m o k i n i u i p a s i r i n k i m o g a l i m y b ę i r u g d y t ų j o sa varankišką mąstymą.
3. Teisingos nuorodos, literatūros bei šaltinių santrum pos, išsami istoriografija ir bibliografija sudaro referato ar kraštotyrinio darbo mokslinį aparatą, kuris gali padidinti arba sumažinti darbo vertę. Todėl labai svarbu jau mokykloje įsisavinti m o k s l i n į aparatą, m o k ė t i j u o naudotis. 4. K i e k v i e n a s m o k s l i n i s d a r b a s turi turėti šias p a g r i n d i n e s dalis: 1) į ž a n g ą (autoriaus žodį), 2) istoriografiją arba įvadą, 3) medžiagos išdėstymą temine ir chronologine tvarka, 4) išvadas, 5)) b i b l i o g r a f i j ą . Istoriografija, a r b a įvadas, yra būtina bet k u r i o mokslinio' r e f e r a t o d a l i s , k u r i o j e a u t o r i u s p r i v a l o p a t e i k t i i s t o r i n i ų ži n i ų (liečiančių temą) raidą, nurodyti, k o k i e ir k o k i ų k r y p č i ų istorikai šia t e m a rašė, k ą įrodė, k a s l i e k a n e a i š k u . T a i g a l i būti ir net atskiras istoriografinis tyrinėjimas, jeigu literatū ros yra itin gausu. Po istoriografijos skyrelio dažniausiai n u r o d o m a proble ma, kuri bus tiriama darbe, jos aktualumas ir mokslinė rei kšmė; a p i b ū d i n a m i šaltiniai, kuriais remiantis s p r e n d ž i a m a pasirinkta problema. Surinktos medžiagos analizė gali būti dvejopa: laikantis chronologijos, laikantis teminio-chronologinio principo. Pirmas atvejis tinka tuomet, kai tiriamas tik vienas reiš kinys arba jo dalis. K a i t e m a a p i m a kelis ar net keliolika reiškinių, geriausiai tinka antrasis. 5. P a n a u d o t ų istorijos šaltinių arba literatūros n u o r o d o s gali būti p a č i a m e tekste skliaustuose arba puslapio apačioje. Pvz.: (Lietuvių k a r a s su k r y ž i u o č i a i s . — Vilnius, 1964.— P. 279), arba: 1
L i e t u v i ų k a r a s su k r y ž i u o č i a i s . — V i l n i u s , 1 9 6 4 . — P. 279.
2
T e n p a t — P. 280.
Geriausia visas n u o r o d a s n u m e r u o t i eilės tvarka, o kiekviename puslapyje pradėti iš naujo. T u o atveju, kai tas pats veikalas m i n i m a s kelis kartus paeiliui, r a š o m a taip: Jurginis J., m i n . v e i k . — P. 356. Gali būti taip, k a d tas pats šaltinis n u r o d o m a s kelis n e t keliolika kartų, o p a v a d i n i m a s labai ilgas. T u o m e t jį
ne ne ar su-
t r u m p i n a m e . Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos šaltiniai — LIŠ; V i l n i a u s u n i v e r s i t e t a s . M o k s l i n ė b i b l i o t e k a . R a n k r a š č i ų sky rius — V U B RS. N u r o d a n t archyvinius ar rankraštinius d o k u m e n t u s vie t o j e „ p . " (puslapis) v a r t o j a m a s s u t r u m p i n i m a s „1." (lapas). K a i s a n t r u m p a „ p . " a r b a „1." v a r t o j a m a p r i e š skaičių, n u r o d o m a , iš k u r i o p u s l a p i o p a i m t a citata, o k a i po s k a i č i a u s (50 p . , 7 0 1.) — k i e k p u s l a p i ų a r b a l a p ų y r a k n y g o j e a r b a byloje. 6. Bibliografija yra p a g a l b i n ė istorijos m o k s l o šaka, tu rinti keletą prasmių. Šiuo atveju bibliografija reiškia abėcė lės t v a r k a sudarytą literatūros sąrašą, k u r i a m e n u r o d y t a pa grindiniai duomenys: autorius, pavadinimas, išleidimo vieta i r l a i k a s , l e i d y k l a , p u s l a p i ų s k a i č i u s . P a v y z d ž i u i , P a š u t a V., Lietuvos valstybės susidarymas.— Vilnius: „Mintis", 1971.— 424 p. N u o r o d o j e i r t e k s t e i n i c i a l u s r a š o m e p o p a v a r d ė s (pvz., P a š u t a V. ...). Bibliografijoje literatūra skirstoma taip: pirmiausia nu r o d o m a t e o r i n ė - m e t o d o l o g i n ė literatūra, po to šaltiniai (rank raštiniai, archyviniai bei t y r i n ė j a m o laikotarpio literatūra, prisiminimai) ir p a g a l i a u tyrinėjimai (monografijos, straips n i a i ir t. t.).
XXX. TRUPUTIS FILOSOFIJOS 1. Ž m o n ė s visada norėjo ir dabar nori pažinti ir suprasti praeitį, istoriją. K a r t ų kartos darbščių m o k s l i n i n k ų pluša bibliotekose, archyvuose, ieško žinių apie praei t i e s laikus. Ž m o n i j o s istorija y r a didžiulis l a u k a s , k u r i o at skiras žmogus aprėpti negali, todėl tyrinėtojai suskaldo jį rėžiais ir lopinėliais. Vieni tyrinėja antiką, kiti kurios kitos e p o c h o s ar k r a š t o istoriją, treti p a s i r e n k a d a r siauresnę sritį ir studijuoja, tarkim, kokio vieno valstybės vyro veiklą, ko k į n o r s v i e n ą m ū š į ar, p a v y z d ž i u i , v i e n o s m o k y k l o s i s t o r i j ą {tik p a ž i ū r ė k i m e , k i e k v e i k a l ų p r i r a š y t a v i e n a p i e V i l n i a u s universitetą). T a i p stropiai d i r b a n t s u s i k a u p ė ištisa faktų j ū r a . R ū p e s tingai surankioti ir patikrinti faktai yra istorijos p a ž i n i m o pagrindas. Be faktų n e į m a n o m a suvokti v i s u o m e n ė s gyve nimo, sukurti mokslinių teorijų. Taigi mokslas prasideda n u o fakto. Žinoma, nereikia perdėti faktų reikšmės, n e s t u o m e t
istorijos m o k s l a s gali tapti v i e n faktų rinkiniu, t. y. savotiš ka buhalterine knyga. Istorijos šaltiniai, kurie yra k i e k v i e n o istorijos tyrinė j i m o pagrindas, sąlygiškai skirstomi į 6 grupes — rašytiniai, daiktiniai, etnografiniai, lingvistiniai, tautosakiniai ir kino, fotografijos bei fonografijos. Istorikas n a u d o j a s i įvairiais šaltiniais, tačiau svarbiausi yra rašytiniai šaltiniai. Vis dėlto pabiri faktai, k a i p m i n ė j o m e , dar n e viskas. F a k t a i b u n a tikrais ir tvirtais istorijos t y r i n ė j i m o p a m a t a i s tik tada, k a i suvokiama jų visuma, kai tyrinėtojas sugeba juos prakal binti, p a k e l t i į abstraktaus, t e o r i n i o m ą s t y m o lygį. Remiantis istorijos šaltiniais dažnai tegalima konstatuoti t i k p a t į faktą, jo l a i k ą ir vietą. T o d ė l istorikai š a l t i n i u s skirs t o į p i r m i n i u s (t. y . d o k u m e n t u s - o r i g i n a l u s ) i r į n e t i e s i o g i n i u s , a r b a a n t r a e i l i u s (pvz., m e m u a r a i ) . A n t r u o j u a t v e j u r e i kia specialių tyrinėjimų, kurie tokius faktus patvirtintų a r b a atmestų, n e s p a n a š a u s p o b ū d ž i o šaltiniai gali būti tenden cingi arba net suklastoti. Pasidavus faktų įtakai arba specialiai parinkus ir suabso liutinus juos, galima įrodyti ką tik nori, nes ž m o n i ų visuo m e n ė s gyvenimo įvairovė neišsemiama. Iš tokių faktelių istorikas sudėsto m a r g u s ir spalvingus praeities g y v e n i m o paveikslus. T a i p pažiūrėjus į istorikų darbą, viskas atrodo labai p a p r a s t a •— u ž t e n k a surinkti faktus, aprašyti, a p i b e n d rinti ir d a r b a s baigtas! Deja, viskas d a u g sudėtingiau. Pir miausia, t y r i n ė d a m a s istorijos faktus, m o k s l i n i n k a s susiduria su dalykais, kurių pačiuose faktuose nėra: priežastys, teori jos, hipotezės, ž m o n i ų vidinis, dvasinis gyvenimas, p s i c h i k a i r 1.1. T a i g i d ė s n i a i , t e o r i j o s , h i p o t e z ė s t u r i b ū t i p a g r į s t i moksliniu aiškinimu. Štai čia ir prasideda painiava. Dalis istorikų teigia, k a d istorijos n e g a l i m a suprasti, n e s visuo m e n ė s raida neturi j o k i ų dėsnių, vyrauja chaosas, atsitikti numai. Įrodinėjama, kad žmogaus protas yra bejėgis pažinti visuomenę, o ekonominė pažanga gimdo tik sunkumus, sun kiai išsprendžiamas arba visai neišsprendžiamas p r o b l e m a s . Kiti mokslininkai pripažįsta v i s u o m e n ė s raidos d ė s n i n g u m u s . T a č i a u j i e tvirtina, k a d tie dėsniai yra a m ž i n i ir n e p r i k l a u s o n u o žmonių veiklos. Šiuo atveju akivaizdus visuomenės rai dos dėsnių fetišizavimas. Tačiau grįžkime prie faktų pasaulio. Ar visi faktai yra v i e n o d o s vertės? Be a b e j o — ne. T i riant senuosius laikus, apie kuriuos žinių yra išlikę labai mažai, „nesvarbių" faktų nėra. Čia m u m s brangi k i e k v i e n a smulkiausia žinių kruopelytė.
Bet žinoti faktus — n o r s ir d a u g y b ę faktų — d a r nereiš k i a suprasti istoriją. S v a r b u žinoti ne v i e n kas buvo, bet ir k o d ė l taip, o ne kitaip buvo. K o d ė l susiformuoja ir suyra valstybės? K o d ė l atsiranda ir išnyksta tautos? K o d ė l keičiasi visuomenės gyvenimas? Kodėl vergovę pakeitė feodalizmas, f e o d a l i z m ą — k a p i t a l i z m a s ? Ir t a i p toliau... A t s a k y m ų į šituos „kodėl" ieškota j a u seniai. Kadaise ž m o n ė s m a n ė , k a d d i e v ų valia suka istorijos ratą. Istorijos eigą b u v o bandyta aiškinti ir žymių asmenybių, valdovų, d i d ž i ų j ų k a r v e d ž i ų v e i k l a . Istorijos r a i d o j e p a s i r e i š k i a įvai r ū s d ė s n i n g u m a i . J u o s išaiškinti — v i e n a s p a g r i n d i n i ų isto rijos m o k s l o reikalavimų. Tai nelengva. K a d d ė s n i n g u m a i p a s i r e i k š t ų , p r i r e i k i a d e š i m t m e č i ų a r n e t š i m t m e č i ų . B e to, šalia dėsningų reiškinių yra daugybė atsitiktinių dalykų. R e i k i a a t s i m i n t i i r tai, k a d p a g r i n d i n i s istorijos v e i k ė j a s y r a žmogus, kuris turi savo valią, norus, charakterį, tempera m e n t ą ir įpročius. Istoriką domina ne vien dėsningumai, bet ir v i s u o m e n ė s g y v e n i m o k o n k r e t u m a s , gyvi ž m o n ė s — isto rijos kūrėjai. T a d istorikas turi žvelgti į ž m o n i ų visuomenę, vaizdingai tariant, ir p e r teleskopą, ir p e r mikroskopą, t. y. jis turi apžvelgti ir dideles l a i k o atkarpas, k u r i o s e išryškėja v i s u o m e n ė s r a i d o s b e n d r i e j i d ė s n i n g u m a i , i r a t i d ž i a i įsižiū rėti į atskirus reiškinius, įvykius, žmones, jų psichiką, jaus m u s , s i m p a t i j a s , p r i e t a r u s i r 1.1. Mokslinio, tad ir istorinio, pažinimo begalines perspek tyvas gražiai išreiškia toks pasakojimas iš antikos laikų. G r a i k ų filosofą Z e n o n ą k a ž k a s p a k l a u s ė : „ K o d ė l ž m o g u s j u o labiau m o k y t a s , j u o d a u g i a u žinąs, j u o labiau p a b r ė ž i a s a v o n e ž i n o j i m ą ? " A t s a k y d a m a s į tai, filosofas n u b r ė ž ė du apskritimus — vieną mažą, kitą didelį ir paaiškino: „ M a ž a s apskritimas — tai eilinio ž m o g a u s žinojimas, didelis — išmin čiaus žinojimas. Bet abu jie — tik salelės nežinojimo jūroje. M a ž e s n ė salelė — m a ž i a u liečiasi su n e ž i n o m y b e , d i d e s n ė — daugiau". T a d j u o ž m o g u s daugiau žino, j u o daugiau j a m iškyla problemų, j u o plačiau atsiveria nežinomos, tyrinėji m o r e i k a l a u j a n č i o s sritys. 2 . B u v o t o k i a e p o c h a , k u r i o j e n e b u v o i š n a u d o t o j ų i r iš n a u d o j a m ų j ų . T a i p a t i p i r m o j i , a n k s t y v i a u s i a , ž m o n i j o s rai dos p a k o p a — pirmykštės b e n d r u o m e n ė s laikai. Be abejo, ir tada b e n d r u o m e n ė žinojo, k a d užaugę žmonės yra labai ne vienodi: vieni sveiki, kiti ligoniai; vieni dvasios milžinai, kiti menkystos; vieni drąsūs, kiti bailiai; vieni išminčiai, kiti kvailiai; vieni asmenybės, kiti pastumdėliai; vieni karingi,
kiti taikūs. T a č i a u pirmykštė b e n d r u o m e n ė stengėsi pagal išgales padėti savo g i m i n ė s ž m o n ė m s , užtikrinti j i e m s vie n o d a s g y v e n i m o sąlygas. Visi b u v o lygūs bendrijos nariai. Bet šita l y g y b ė b u v o m e n k o v i s u o m e n ė s i š s i v y s t y m o p a d a rinys, primityvi. Atsiradus turtinei nuosavybei, plėtojantis žmonių visuo menei, keitėsi ir kolektyvinių ryšių formos. Atsiranda pri vilegijuotas žynių ir k a r o v a d ų sluoksnis, u ž i m a m o s parei gos tampa paveldimomis. Iš pirmykštės žmonių bendrijos išsiskiria ir susiformuoja n a u j a bendrijos forma — socialinis sluoksnis. Prasideda įvairių visuomenės d o t o j ų ir i š n a u d o j a m ų j ų istorija.
sluoksnių
istorija,
išnau
Ilgus šimtmečius ir tūkstantmečius žmonės nesuprato, ko dėl ir iš k u r atsiranda „šio p a s a u l i o viešpačiai" ir vargšai bedaliai. Atrodė, kad n e į m a n o m a šitokios padėties pakeisti, kad pasaulį tvarko kažkokios galingesnės už žmogų, j a m nepavaldžios jėgos. Žmogaus gimimas n u l e m d a v o jo tolimesnį gyvenimą pri k l a u s o m a i n u o to, k o k i o j e š e i m o j e g i m d a v o k ū d i k i s . V i e n a s g i m d a v o vergu, kitas vergvaldžiu, t. y. atsiranda turto, luo mo, pareigų paveldimumas. I m a m a kalbėti apie „likimą", „lemtį". Visuomenėje plinta nusivylimas. Taigi žmogaus veik la ir jos rezultatai pavirsta jėga, priešiška jam. M i n t y s a p i e v i s u o t i n ę ž m o n i ų l y g y b ę i r l a i s v ę l a b a i se nos. Tai idealas, kurį b a n d o realizuoti demokratinės visuo menės. 3. V i s u o m e n ė s gyvenimas nuolatos keičiasi, vieni reiški niai pasensta ir numiršta, juos pakeičia nauji. Sita kaita ne visados būna rami: dažniausiai tai kova. Keičiasi pirmiausia žmonių kartos. Kartos subrendimas — tai jos visapusiško atsiskleidimo laikas. T u o laiku visuome n ė j e viešpatauja jos pažiūros, j o s aistros, jos k ū r y b i n ė valia. Tačiau ir ją p a m a ž u išstumia ateinanti nauja karta. Apie kartų konfliktą pasakoja ir ši legenda. Kai b u v o n u t a r t a s t a t y t i šv. O n o s b a ž n y č i ą V i l n i u j e , m i e s t o v a l d ž i a paskelbė konkursą. Drauge su kitais statybininkais pas mies to tėvus a t ė j o i r mūrininkas Vaitiekus, kuris buvo laikomas geriausiu visoje Lietuvoje. D a b a r jis j a u n u k a r š ę s senis, ta č i a u n e n o r ė d a m i k e l t i s k a n d a l o , m i e s t o t ė v a i b a ž n y č i o s sta tybą pavedė jam.
Prasidėjus statybai, į V i l n i ų iš k e l i o n ė s po svečias šalis s u g r į ž o m ū r i n i n k a s J o n a s . T e n j i s b u v o i š v y k ę s m o k y t i s sta tybos m e n o . Vaitiekus turėjo dukterį, J o n o sužadėtinę. Drau ge su būsima žmona J o n a s n u ė j o pasižiūrėti naujos bažnyčios statybos. J a u b u v o pastatyta apat inė bažnyčios dalis. J ą ap žiūrėjęs, J o n a s išdrįso pasakyti Vaitiekui, k a d jo darbas labai prastas ir reikėtų viską pradėti iš naujo. Vaitiekus supyko ir pareiškė, k a d j i s atsisakąs ir p e r d u o d ą s statybą J o n u i : ti kėjosi, k a d J o n a s nesugebės pastatyti ir ims šauktis jo, V a i tiekaus, pagalbos, atsiprašys. J o n a s sutiko ir ėmėsi darbo. Prailgo Vaitiekui laukti, o J o n a s vis nesirodė. Daug laiko prabėgo... Kai statyba b u v o baigta, J o n o lydimas Vaitiekus atėjo prie bažnyčios ir aps t u l b o . A n t s u n k i o s V a i t i e k a u s p a s t a t y t o s a p a t i n ė s d a l i e s sto v ė j o n e r e g ė t o grožio, grakšti, bokštais į d a n g ų pasistiebusi bažnyčia. A t r o d ė , k a d ji skrieja... A t s i t o k ė j ę s V a i t i e k u s paju to nepaprastą pavydą, paprašė J o n o užvesti jį ant pastolių viršaus. K a i j i e užlipo, V a i t i e k u s n u s t ū m ė J o n ą . Bet liko sto vėti nuostabus J o n o kūrinys. Ir liko stovėti ant Vaitiekaus, sumūryto pamato. Šitoji l e g e n d a gražiai p a r o d o seno ir n a u j o dialektiką, k o v ą ir p e r i m a m u m ą . Iš tikrųjų, jeigu n a u j a karta iš pagrin dų sugriautų senosios kartos darbus, nebūtų p e r i m a m u m o ir pažangos. J o s nebūtų ir tuo atveju, jeigu nepajudinamai v i e š p a t a u t ų s e n a . K a r t ų e s t a f e t ė s d ė k a ž m o n i j a s u k ū r ė tai,, ką ji šiandien turi. V i s u o m e n ė s patyrimas yra istorinis ir kolektyvinis, kiekvienu dabarties m o m e n t u egzistuoja tam tikra dalis praeities. N e i g i a n t sena, d r a u g e paveldima, kū rybiškai p e r i m a m a tai, k a s b u v o p a s i e k t a a n k s t e s n i ų kartų. K o k s yra kartų pasikeitimo ritmas? Per karta pakeičia kitą? M a n o m a , k a d kartos 50 metų. Vadinasi, n u o mūsų eros pradžios tos, o n u o A m e r i k o s a t r a d i m o (1492 m.) —
kiek laiko viena amžius yra apie pasikeitė 39 kar 10 k a r t ų .
Gimsta, auga ir sensta ne tik kartos, bet ir v i s u o m e n ė s socialiniai sluoksniai. J i e t a m p a reakcingais tuomet, kai pra deda politinę kovą prieš naują, begimstantį visuomenės sluoksnį. Naujo socialinio sluoksnio formavimasis — sudėtingas v i s u o m e n i n i s r e i š k i n y s . P i r m i e j i j o a t s t o v a i i r g y n ė j a i susi laukia konservatyvios d a u g u m o s paniekos ir patyčių. Pavyz džiui, prisiminkime, k a i p lietuvių valstiečiai ilgai laikėsi iš feodalizmo laikų paveldėtos nuomonės, jog būti amatininku, prekybininku — gėda. Tik X I X a. pabaigoje lietuviškoje
s p a u d o j e b u v o p r a d ė t a rašyti, k a d „ a m a t ą m o k ė d a m a s , š u n ų nelodysi". Kiekvienas ateinantis naujas socialinis sluoksnis yra demokratiškesnis už senąjį, įtraukia į aktyvią k o v ą platesnius gyventojų sluoksnius, gausėja geriau gyvenančių žmonių. Kai visuomenėje egzistuoja seno ir naujo pusiausvyra, g a l i m a teigti, k a d v i s u o m e n i n ė e k o n o m i n ė f o r m a c i j a klesti. Tuomet, kai daugelis visuomenės gyvenimo reiškinių nusto j a buti progresyvus, p a t e i s i n a m i , g a l i m a tvirtinti, k a d vi s u o m e n i n ė e k o n o m i n ė formacija p e r g y v e n a senatvę, krizę, kuri yra jos pakeitimo būtinybės požymis. Vertybių perkai n o j i m o laikotarpis, naujų tiesų plitimas rodo, kad į visuome ninę areną žengia nauji visuomenės sluoksniai. Todėl pati visuomenės raida reikalauja, k a d jos nariai būtų nuolat pa siruošę abejoti, tikrinti, keisti. Bet v i s u o m e n ė s r a i d a - — t a i ne v i e n kartų, socialinių sluoksnių kova. Yra dar tautos. Tautos sąvoka apibūdina etnines b e n d r i j a s n u o jų p a s i r o d y m o iki šių dienų. T a u t a — istorinė kategorija. Pirmoji tautos g y v e n i m o p a k o p a — gen tis arba genčių sąjunga — formuojasi iš gimininės visuome nės. Vėliau gentis tampa vergovine arba feodaline tauta :ir 1.1. T a u t ų formavimosi ir raidos t e m p a i labai skirtingi. Šian d i e n šalia aukštą lygį p a s i e k u s i ų tautų gyvuoja gentys, ku r i ų g y v e n i m o b ū d a s yra p i r m y k š č i ų ž m o n i ų lygio. T a i pig mėjai Abisinijoje, fasodajai Filipinuose. T a u t ų istorija sudėtinga. Ji a p i m a daugelį amžių. Įženg d a v o į istorijos a r e n ą ir vėl i š n y k d a v o ištisos tautos ir jų valstybės. Kylančios ir krintančios tautų bangos persirito per E g i p t ą , T a r p u p į , K i n i j ą , G r a i k i j ą , R o m ą , A r a b ų kalifatą, Kij e v o Rusią... Kaip bangos Taip mainos Kur Sardės? Kur vyrai ar
ant marių, kaip mintys žmogaus, pasaulio darbai. Atėnai? Ar R y m o garsaus jų veikalai?
T a i liūdesio k u p i n a s p o e t o žvilgsnis, matąs, k a i p viskas laikina. Bet iš tikrųjų — ne viskas praeina. Šių d i e n ų kul tūra stovi ant praeity sukurtų p a m a t ų . D a u g šaltinių maitina dabartinės kultūros t ė k m ę . K i e k d a u g m e s p a v e l d e j ome, tar kim, iš antikos, apie kurios didybės žlugimą su tokiu liūde siu kalba Maironis pacituotame posme. Istorikui n e j u č i a iškyla k l a u s i m a s : k a s išliks. A r a m ž i n a s žmogus, ar amžina ž m o n i ų kartų kaita? Turbūt taip. Ar
keisis ateityje visuomenės susisluoksniavimas? V i s u o m e n ė , matyt, įveiks šį ribotumą. Ar liks žemėje tautos, jų įvairo vė? Klausimas sunkus. G a l i m a atsakyti kirgizų rašytojo Čin gizo A i t m a t o v o žodžiais, k a d k i e k v i e n a tauta n o r i buti ne t i k soti, b e t i r a m ž i n a . T a i p r a s m i n g a . B e į v a i r o v ė s n ė r a p a saulio. Kiekviena tauta, jos kalba ir kultūra yra neįkaino jama, nepakartojama vertybė.
XXXI. „VIDUTINIS LIETUVIS" XIX a. PABAIGOJE 1. K a d a istorikas nori apibūdinti kurios nors e p o chos visuomenės gyvenimą, žmogų, j a m tenka spręsti sudė tingiausias p r o b l e m a s . J e i g u i m s i m e v i s k ą skirstyti į du polius — p a ž a n g ų ir reakcingą, ž m o g a u s ir v i s u o m e n ė s gy v e n i m ą paversime schema. Tačiau apčiuopti visas tendenci jas, niuansus bei atspalvius —- tai bandyti aprėpti neaprė piamą. J e i g u poliariškai suskirstysime visus XIX a. pabaigos gyvenimo reiškinius, reakcingos bus visos feodalizmo lie k a n o s , o p a ž a n g u — n a u j ų j ų l a i k ų v i s u o m e n ė s t r a d i c i j ų for m a v i m a s i s . T a č i a u b ė d a ta, k a d p r a e i t i s n i e k u o m e t n ė r a v i e n tik neigiama, o dabartis vien tik teigiama. Taigi vėl viskas k o m p l i k u o j a s i . G u o d ž i a t i k tai, k a d k i e k v i e n a s d a r b a s — s u n k u m ų įveikimas. T a d p a b a n d y k i m e atkurti XIX a. p a b a i g o s lietuvio paveikslą... X I X a. antroji pusė — labai sudėtingas laikas lietuvių tautos gyvenime. Tai „vertybių perkainojimo", feodalinių p a ž i ū r ų d e f o r m a v i m o s i ir n a u j ų v e r t y b i n i ų o r i e n t a c i j ų for mavimosi epocha. P a n a i k i n u s b a u d ž i a v ą (1861 m.) v a l s t i e t i s ė m ė s i š e i m i n i n kauti labiau savarankiškai. Valstiečiams, mokėjusiems pini ginę rentą — činšą, tai padaryti sekėsi lengviau, n e s jų ū k i s j a u b u v o peraugęs feodalinio ūkio ribas ir tapęs prekiniu ūkiu: baudžiavos panaikinimas tik atpalaidavo jų energiją ir ūkininkavimo iniciatyvą. T u o tarpu daugumai lažinių valstiečių trūko savarankiško ū k i n i n k a v i m o įgūdžių. S u p r a n t a m a , šito absoliutinti n e d e r ė tų. Buvusiems lažininkams sekėsi sunkiau ir todėl, k a d jie gavo mažiau žemės, m o k ė j o didelius išperkamuosius mokes č i u s i r 1.1. D a l i s j ų g r e i t a i n u s i g y v e n o i r t a p o k a m p i n i n k a i s , kumečiais, samdiniais. Atsirado ir tokių, kurie siuntė prašy-
m u s caro administracijai, prašė sugrąžinti baudžiavą. Feoda linio dvaro gyvenimą ilgą laiką idealizavo asmenys, artimiau susiję su d v a r o sodyba (dvaro tarnai ir pan.). B u v o ideali zuojama dykaduoniavimo, lėbavimo, girtuokliavimo atmos fera i š s i g i m u s i a m e a n o m e t o d v a r e . K a d a b u v o n u t a r i a m a leisti v a i k ą ,,į m o k s l u s " , j a m r e n k a m a t o k i a s p e c i a l y b ė , k a d p a s k u i b ū t ų „lengvas g y v e n i m a s " , „didelė garbė", daug pi nigų. V e i k i a m a feodalizmo epochos tradicijų, dalis valstiečių smerkė pasaulietines knygas. J i e m s užtekdavo maldaknygės, o tarkim, laikraštį, jų supratimu, galėjo skaityti tik „ponai". I n t e l i g e n t a i p a s a u l i e č i a i j i e m s a t r o d ė b l o g i ž m o n ė s , ištvir kėliai. A p s k r i t a i d a u g u m a valstiečių b u v o g a n a k o n s e r v a t y v i vi s u o m e n ė s dalis. T a i rodo, pavyzdžiui, šie faktai: valstiečiai ilgą l a i k ą n e n o r ė j o auginti bulvių, a t s i s a k y d a v o įvesti dūm traukį, nes su d ū m a i s išeisianti šiluma, pasirodžius plūgui b u v o m a n o m a , k a d j u o į d i r b u s ž e m ę n i e k a s n e a u g s i r 1.1. L a bai ryški feodalizmo atgyvena — p r o m o n a r c h i s t i n ė s nuotai kos. Valstiečiai ilgai tikėjo geru caru. T o d ė l po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje labai paplito skundų rašymas, k a i m ų deputacijų siuntimas į Peterburgą pas carą. Lietuvos valstietį ilgą laiką slėgė m e n k a v e r t i š k u m o ir n u o lankumo kompleksas. Vakarykštis baudžiauninkas, pamatęs žmogų juodais drabužiais ar su kokarda, iš tolo kėlė kepurę, l e n k ė galvą. D a l i s valstiečių b a u d ž i a u n i n k ų n e s u v o k ė sąvo kos „tėvynė" prasmės, nežinojo, kuriai tautai jie priklauso: atsakydavo esą katalikai. Jų supratimu, lenkų kalba skyrė „gerą žmogų" n u o mužiko, skurdžiaus. Sulenkėję dvasininkai mokė, kad melstis galima tik lenkiškai, o lietuviškai mels t i s — n u o d ė m ė . Tiesa, panašūs nusiteikimai ir tradicijos pa m a ž u n y k o . B e to, šių f e o d a l i z m o e p o c h o s l i e k a n ų n e r e i k ė t ų absoliutinti. N e m a ž a jų dalis buvo būdinga tik t a m tikroms valstietijos socialinėms grupėms, kitos pasireiškė tik Kauno, V i l n i a u s g u b e r n i j o s e i r j ų b e v e i k n e a p t i n k a m e S u v a l k ų gu b e r n i j o j e ir t. t. Feodalizmo ekonominis smukimas ir irimas prasidėjo dar XVIII a. a n t r o j o j e pusėje, o k a r t u su j u o į valstiečio sąmo nę skverbėsi naujųjų laikų pasaulėžiūra, formavosi naujos vertybinės orientacijos. Baudžiavos panaikinimas sudarė dar p a l a n k e s n e s sąlygas n a u j a i s o c i a l i n e i p s i c h i k a i įsigalėti. Iš laisvintas iš baudžiavos valstietis ė m ė gyventi labiau pasi turinčiai, ypač vidutinieji ir pasiturintys valstiečiai. Taigi atsirado „ n a u j ų p o n ų " , k u r i e n e s i g ė d i j o ir „ant ulyčios lie-
tuviškai kalbėti". Prekiniai-piniginiai santykiai ardė feodali nį uždarumą, sustingimą, skatino iniciatyvą, išradingumą, a p s u k r u m ą . Užsimezgę pastovūs e k o n o m i n i a i ryšiai su mies tu, su stambiaisiais e k o n o m i n i a i s ir p r e k y b i n i a i s c e n t r a i s plėtė valstiečio akiratį. Prekinė gamyba ir konkurencija vertė kelti žemdirbystės kultūrą, skatino specializaciją. Poreforminiais metais nepasitikėjimą ponais ir admi nistracija ypač stiprino ginčai ir bylos su dvarininkais dėl b e n d r ų ž e m ė s n a u d m e n ų . F o r m u o j a n t i s t a u t i n e i s ą m o n e i įsi gali n u o m o n ė , k a d dvarininkas yra priešas ne tik socialine, bet ir tautine prasme. Tautinių mokyklų, lietuviškos spau dos draudimas ir persekiojimas didino nepasitenkinimą caro administracija, jos pareigūnais. Nepasitikėjimo atmosfera y p a č p a s t e b i m a įvairių s u r a š y m ų (arklių, ž e m ė s g y v e n t o j ų i r kt.) m e t u . V a l s t i e č i a i p a t e i k d a v o m e l a g i n g u s d u o m e n i s . Socialinių ir tautinių prieštaravimų sutapimas pagreitino' tautinį sąmonėjimą, išaugo n a u j a tautos švietėjų karta, n e gailėjusi savo gyvenimo ir net gyvybės lietuvių liaudžiai žadinti, šviesti. Tačiau naujųjų laikų visuomenė, būdama tobulesnė ir pa žangesnė n e g u feodalinė, tuo m e t u buvo labai netobula žmo nių visuomenės idealo požiūriu. Kapitalizmas atnešė ne tik pažangą, bet ir blogį. Viena iš naujųjų laikų v i s u o m e n ė s blogybių — privati n i n k o fanatizmas. J i s giliai įsišaknija šeimoje. T a r p v a i k ų ir tėvų vyksta žiauri kova dėl „šeimininko raktų", ūkio šei m i n i n k o vietos. Si k o v a dažnai baigdavosi net tragiškai — n u ž u d y m u . T a p ę š e i m i n i n k a i s v a i k a i n e t i š v a r y d a v o tėvus, iš n a m ų elgetauti. Panaši kova vyko tarp vyresniųjų ir jau nesniųjų vaikų, iro ir draugiški k a i m y n ų santykiai. Privati n i n k o fanatizmas sveiką k a i m y n ų k o n k u r e n c i j ą pavertė li guistu reiškiniu. Valstietis visaip stengėsi išsiskirti iš k i t ų tarpo, įrodyti, k a d jis yra turtingesnis, pranašesnis, k l e s t ė j o neribotos ambicijos. D ė l ne t e n išvarytos vagos, karvės, ar net vištos, p a t e kusios į pasėlius arba daržą, prasidėdavo vaidai, bylinėji masis, kerštas. Taigi „ n a m ų šunys geriau sugyvendavo k a i p kaimynai", „žmonės kaip žvėrys vienas kitą draskė". Vals č i ų t e i s m u o s e p e r s a v a i t ę b ū d a v o n e t p o 7 0 b y l ų . B u v o sa k o m a : „Ar tavo teisybė, ar ne tavo — provykis, gal pasiseks". Atsirado šunadvokačių, klestėjo kyšininkavimas ir papirki nėjimas. Valstiečių vaidai skatino išdavystes ir skundus. Skundai turėjo ir kitą paskirtį. J i e tapo kovos prieš caro administra-
ciją priemone. Į aukštesnes administracijos instancijas plaukė šimtai skundų apie būtus ir nebūtus žemesniųjų administra cijos p a r e i g ū n ų prasižengimus. T o d ė l aukštesnieji pareigūnai s k u n d ė s i , k a d b e v a ž i n ė j a n t tirti s k u n d ų p r a e i n a visas l a i k a s i r n e l i e k a j o k i t a m d a r b u i . K a i m y n a s k a i m y n ą s k u n d ė u ž tai, k a d pastarasis m o k o vaikus lietuviškai, skaito lietuviškas k n y g a s i r 1.1. Dažnai papirkimu rėmėsi valsčių administracijos parei g ū n ų rinkimai. R i n k i m ų dieną kandidatas užpirkdavo visas k a r č i a m a s . T a i k a i n u o d a v o 100—150 ar d a u g i a u rublių (maž daug keturios metinės algos). Padarytas išlaidas išrinktasis s k u b ė d a v o atsiimti įvairiausiais leistinais ir neleistinais bu dais. K a i m e plito girtuokliavimas, kurį skatino ir valstybė, ir dvarininkai, gaudavę iš to nemažai pajamų. T a i g i t a m s u m o , a t s i l i k i m o i r n e s ą m o n i n g u m o t o m e t o gy venime būta nemaža. Vienos ydos — prietarai, girtuoklystė — b u v o d a u g i a u cha rakteringos proletariniams ir p u s i a u proletariniams valstieti j o s s l u o k s n i a m s , k i t o s — p i n i g ų fetišizmas, a k l a s t u r t o gar binimas — pasiturintiems valstiečiams. T o k i a to m e t o gyve n i m o realybė... N u r o d y d a m i ydas, n e t u r i m e pamiršti, k a d k a i m e e g z i s t a v o s o c i a l i n ė į t a m p a , ž e m e s n i e j i s l u o k s n i a i sie kė pagerinti savo gyvenimą. D a u g u m a knygnešių buvo kilę taip pat iš k a i m o varguomenės, valstiečiai parodė atkaklu mo ir p a s i a u k o j i m o siekdami mokslo, s a u g o d a m i savo gim tąją kalbą. Taip pačiais bendriausiais bruožais galima apibūdinti XIX a. pabaigos lietuvių valstiečių gyvenimą, jų pažiūras, nusiteikimus. O dabar, p a s i n a u d o d a m i p a t a r l ė m i s ir priežodžiais, paban dysime detaliau atkurti vidutinio valstiečio charakterį, pa žiūras, papročius. Darbas — valstiečio gyvenimo esmė. Todėl buvo sakoma: ,.nearsi, nesėsi — duonos neėsi", „nekrutėsi — neturėsi", „darbas gėdos nedaro, tinginiavimas šunų lodyti išvaro". Darbas turi būti atliekamas laiku, nes „ankstyvas darbas — t r i g u b a s v a i s i u s " . B e to, i r „ d a r b a s d ė l a k i ų d u o n o s n e p e l n o " . T i k jei „žemę kasi — auksą rasi". T a č i a u „aitvaru turtėsi" tik tuomet, kai „prakaitą liesi". „Darbą dirbdamas nežiūrėk, k u r v a r n o s l e k i o j a " . „ K a s d a u g d a r b ų m o k a , tas visus ba d u s k e n č i a " . „Ir g e r a s g y v e n i m a s b e d a r b o nusibosta", t o d ė l „ g e r i a u s u n k i a i dirbti, n e g u l e n g v a i elgetauti". „ D a r b a s meist r ą m o k o i r giria". K i e k v i e n o d a r b o „ s u n k i a u s i a p i r m o j i va-
ga" („pradžia galvą laužia"). K u o m e t „arklas l a u k a n — b a lana iš sienos", nes tik „su saule gyvendamas — bado nera gausi". Todėl „darbymečio laikas už auksą brangesnis", c„kas d a r b y m e t y šoks, tas p a v a s a r į v o g s " arba „išbuvęs ru giapjūtėj p a v ė s y — ž i e m ą padvėsi". Taigi „vasaros prakaitas žiemą šildo". T a č i a u reikia žinoti, k a d „kas p e r d a u g skubinasi, t a s vėlai darbą baigia", todėl „nesidžiauk pirmas pjaudamas, džiaukis pirmas kluonan veždamas". Artojas puikiai žinojo — „kiek tu žemei, tiek žemė tau", „mėšlų nekapstęs, taukų nelaižysi", „bus ant l a u k o , — b u s ir n a m i e " , o „iš m i e g o d u o n o s n e k e p s i " . Tik „darbštus duoną gamina, tinginys badą augina", „ j e i n e b ū t artojo, visi b a d u mirtų". Taigi „juodos rankos pasaulį peni".
*
*
*
Valstiečiui d u o n a b u v o šventa, nes tik „sunkus darbas; gardžią d u o n ą k e p a " . T o d ė l „ d u o n e l ė gardi, bet brangi". Ž m o g u i įgimta siekti geresnio. T a č i a u „ n o r ė k ragaišio, b e t ž i ū r ė k d u o n o s " , n e s j i , , ...ne v ė j u a t e i n a " . O „ d u o n e l ė , kad ir juoda, bet stiprybės duoda". Neretai „gera d u o n a dan tis išgadina", o i e š k o d a m a s „ragaišio ir p r a s t o s d u o n o s n e teksi". Ž m o g u s „gerą d u o n ą " turėdamas „jos valgyt ne moka". Tinginiui t r u m p a s atsakymas: „ d u o n o s n e k e p ę s , jos kva p o n e i e š k o k " , o „iš p e l ų n e b u s g r ū d ų , k a d i r a r u o d e j u o s laikysi". *
#
Ž e m ė , k a i p ir bitės, m ė g o tik dorą, sąžiningą ž m o g ų . Vals tietis tai puikiai žinojo. T a č i a u doram, g e r a m ž m o g u i b u v o labai sunku gyventi, nes „gerą ž m o g ų visos ožkos bado". Doras „gyvena kaip žirnis prie kelio: kas eina — tas skina, k a s n o r i — tas m i n a " . Be to, g y v e n i m e d a ž n a i „gerą pažįs tame, kada jo netenkame".
* Ypač buvo smerkiama tinginystė. Tas „blogas ūkininkas, kurio dirvas tik vyturiukai tetręšia". „ N e darbininkas trūkį
gauna, ale tinginys". Tinginys gretinamas su šykštuoliu, nes „tinginys d u s y k dirba, šykštus d u s y k m o k a " . „ T i n g i n i u i vi s u o m e t š v e n t a " , b e t j a m „ir m a l d a n e p a d e d a " — j i s b l o g a i gyvena.
- *
*
Valstietis gerai suprato kolektyvo jėgą, todėl b u v o sako m a : „šimtas u o d ų ir k u m e l ę p a p j a u n a " , „daug v e ž i m ų dide lį kalną nuveža", „musės įkyrios ne didumu, bet d a u g u m u " . Tačiau gyvenime vienybę išsaugoti buvo labai sunku. Ka pitalizmas ugdė visuomenės susisluoksniavimą, skatino kon kurenciją.
*
*
Viduramžiais valstiečių supratimu „gerbiamas" žmogus '(t. y . p o n a s ) b u v o b a j o r a s , k u n i g a s . X I X a m ž i u j e š i p a ž i ū r a keičiasi. Prie „gerbiamų" priskiriamas ir amatininkas. Todėl buvo sakoma: „amatas neišmaldauja ir vargo neragauja", „geras amatas pečių nelaužo", „gerą amatą turėsi — b ė d o s neregėsi", „su n a g a i s visur p o n a s būsi", „kalvis ir ant ak m e n s atsisėdęs d u o n ą valgys", nes „aukso neturėdamas — gyvensi, geležies n e t u r ė d a m a s — d u o n o s neuždirbsi"... „Geri miltai m o k i n a kepėją, geri linai — verpėją".
Eesiformuojant lietuvių inteligentijai, imamas gerbti ne tik žmogaus protingumas. T a p o visai natūralu, k a d „vieni nagais, kiti galva d u o n ą p e l n o " . T i k „pikti gerbia pinigus", o „geri žmonės protą gerbia". „Geriau būti p r o t i n g a m n e k a i p turtingam", nes „protas rankas ir kojas vaduoja", „paukštį plunksnos gražina, o ž m o g ų — protas". T o d ė l „dažnai rudine a p s i v i l k u s i , v a i k š t o gili i š m i n t i s " . M o k y t i s r e i k i a v i s ą gy venimą. Taip ir „pasensti besidabindamas, numiršti besimo kindamas". „ M o k s l o šaknys karčios, bet jo vaisiai saldūs". „Kas k i t a m k e l i ą šviečia, tas ir pats gerai m a t o " , o „jei nėra proto, samčiu neįkrėsi". Tačiau „nėra tokio kvailio, kuris pasauly dar kvailesnio nesurastų", „išmintingas nuolatos mo kosi, o kvailas d i n g o s visa žinąs". T i k „kvailys iš visko j u o kiasi". Pastangos perauklėti kvailį — bergždžios, nes „aiškink k v a i l a m , k a d r y t ą s a u l ė p a t e k ė j o " , „ n e i e š k o k k v a i l i ų s u ži b u r i u — rasi ir p a t a m s i a " .
*
*
*
XIX a. pabaigoje susiformuoja lietuvių tautinė sąmonė. JMet „ d ū m a s t ė v y n ė s u ž s v e t i m ą u g n į š v i e s e s n i s t a p o " , „ g e resnė lūšnelė sava už svetimą palocių". Lietuviai tautinio atgimimo m e t u parodė daug ištvermės, pasiaukojimo, meilės laisvei. M y l i n č i a m tėvynę „savam krašte ir žiema maloni", o „kas savo kalbą niekina, kitos neišmoks". Sava „daina jėgas g i m d o " , n e s „ k i e n o l i n k s m a daina, t o širdis s p a k a i n a " . J u k i r „ b i t u k ė s a v o n a m e l i u s g i n a " , „ir a k l a s n a m o k e l i ą s u r a n d a " . T o d ė l „visur gražu, bet svetur n e r a m u " .
*
*
*
Valstietį nuolat lydėdavo nesėkmės, bėdos. Todėl b u v o -sakoma: „vieną b ė d ą pamatęs, l a u k ir daugiau", „ d u o k d i e v e pinigų, o b ė d ų bus", n e s „ b ė d a b ė d ą veja, vargas v a r g ą re m i a " , „ a m ž i n a b ė d a tik vargšus ė d a " . „Ledas slidus, o ž m o g a u s gyvenimas — dar slidesnis", „tylinčios bėdos nekibink", n e s „ b ė d a be dantų, o s u v a l g o " . „Ligos n e p r a š y k — pati su pras ateiti", o „balai esant, bus ir velnias". „Geri darbai miš k u o s e slepiasi, pikti — keliais vaikščioja", todėl „linksmu m a s — trumpai, l i ū d n u m a s — ilgai", „esti sviete laimės, bet d a r d a u g i a u b a i m ė s " , „ a u k s o k a l n a i tik ten, k u r ž m o n ė s ne gyvena", „belaukiant laimės žadėtos, dažniausiai u ž k l u m p a b ė d o s netikėtos". Užtat „ant k a p i n i ų daugel kryžių, bet j o k i ų bėdų", taigi tik jos vienos yra išganingos. 2 e m ė j e „nėr kam pelio, k a d n e b ū t kryželio". G y v e n i m e „visi t y k o iš to b i e d n o artojo". Todėl „įstatymas galingas, vargas — galingesnis". „Vakar bagotas — šiandien jau ir vyžotas", „kol vienas prasi gyvens, dešimt nusigyvens". Todėl „yra daug laimingų, bet d a u g i a u vargingų", n o r s „vis s i u v a m — vis nuogi, vis skalb i a m — vis juodi", valstiečiui „lopas ant lopo, o t a m e lope skylė", „vargdieniui vis vėjas į akis pučia". Kai „ d u o n o s yra — sulos nėra, sulos yra — d u o n o s nėra", todėl varguolio „ d u o n a avižinė, p u t r a dirsinė". „ L o b i n g a m s u n k u mirti, biedn a m s u n k u sirgti". „ L a i k o d a n t y s aštrūs, v a r g o — d a r aštres n i " . T o d ė l „ant v i e n o b a g o t o šimtai u b a g ų " . „ D ū m i n ė j pir kelėj ir vestuvės nelinksmos", n e s „ateitis — rūkuose, praei t i s — varguose", o juk „gegutės balsu skurdo nenusikratysi".
* Valstiečio gyvenimo patyrimas skatino ne vien maištauti, bet ir būti nuolankiam: „dumplėmis vėjo neatpūsi", „delnu
k ū j o n e a t r e m s i " , „ k i e n o galia, to ir valia", „kai p i n i g a i kalba, t u o m e t tiesa tyli", „valdžios p a ž a d a i s sotus nebūsi", n e s val d ž i a m u ž i k u s g l o s t o tol, ,, ...kol i š g l o s t o p a s k u t i n i u s s k a t i kus". „Ką m a t e i — n e m a t y k , ką girdi — n e g i r d ė k " .
Baudžiavos laikais valstietis b u v o visiškai n u o dvarinin ko priklausomas, engiamas, išnaudojamas. Todėl „dvaras ž m o n ė m s pragaras, o p o n u i d a n g u s " . „Eisi p e r d v a r ą — g a u s i mušti, neisi p e r dvarą — gausi lupti", „dvare šunį daboja, o žmogų kotavoja". K u o „dvaras t o l ė l i a u — ž m o n ė m s gerė liau". Todėl „dvarą iš tolo apeik — daugel b ė d ų išvengsi". T a č i a u tai padaryti b u v o nelengva, nes „kur kalnelis — t e n dvarelis, kur pakalnėlis — ten bravorėlis". K a i baudžiavą p a n a i k i n o , , , ...visi v e l n i a i p a s g a s p a d o r i u s i š ė j o " . T a i g i „ n u o v i e n o sieto atrišo, prie a n t r o pririšo".
Sąvokos „bajoras", „ponas" XIX a. viduryje neretai d a r buvo tapačios ir reiškė feodalą dvarininką. Ponai buvo „vel nio monais". „Ponai į mužikėlio skatiką-—kaip šunys į m ė są". „ P o n o gerklė, u b a g o terba, k u n i g o kišenė n i e k a d o s n e pripildomi". Kol „ponus priteksi-—kelnių neteksi". „Ponas tik ėda, o dirba — ž m o g u s " . T o d ė l „su p o n u — tai ne su ž m o gum". „Bagotas biednam, o biednas bulvei skūrą lupa". T a čiau XIX a. pabaigoje ši pažiūra pasikeitė ir valstietis su prato, k a d „bajoras — š u n ų tavoras, m u ž i k a s — a u k s o guzikas". „Kas iš vyžų juokiasi, vyžos nevertas", nes drabužis ž m o g a u s n e g a d i n a . Taigi išaukštinamas valstietis, jo, k a i p darbininko, vertė. Tai j a u nauja pažiūra. Tačiau supranta ma, kad „bloga iš m u ž i k o p o n o sulaukus". S m e r k i a m a s tas, k u r i s „ p e r k a m a s k a i p š u o d v a r n a s " . „Ponų nebūtų, kad žmonės laukų neartų". Todėl „ponas p o navos, kol žmonės pasiduos".
T u o m e t u iš nusigyvenusių bajorų b u v o likusi viena a m bicija. T o d ė l ir sakoma, k a d „ g y v e n u puikiai — k a i p bajoras per pavasarį b a d a u d a m a s " , „ a i m a n u o j a kaip šlėktelė, p a v a sario sulaukęs" ir tik rudenį jis „tapdavo mandras", „pasipū tęs k a i p šlėkta, rugius n u p j o v ę s " .
Į valstiečio psichiką šaknis giliai suleidžia buržuazinio • g y v e n i m o p r i n c i p a i , „ a u k s o v e r š i o g a r b i n i m a s " . B u v o sa k o m a : „bijosi grieko — neturėsi n i e k o " . Ž m o n i ų m a n y m u „ir d a n g u s t u r i v a r t u s , a u k s o r a k t a i s at rakinamus", „grašis ir į d a n g ų kelią suranda", „auksu pa kaustyta kiaulė žirgą atstoja". To m e t o ž m o g u s „be p i n i g o n e i gimti, n e i mirti" negalėjo, n e s „grašis visur p a g a r b o j — ir k l e b o n i j o j , ir k a r č i a m o j " , o „ ž m o g u s be s k a t i k o — k a i p d i e n a be saulės". „Pinigai — galvažudžiai". Liaudies išmintis m o k ė : „su galingu nesipešk, su turtingu nesileisk", „turtingo ir m e l a s teisingas". „Su teismu prasidėk, tai ir k e l n e s pasidėk", n e s „tas kaltas, k a s p i n i g ų netu ri", o „sotaus širdis a k m e n i n ė " . „Tik nudriskusi netiesa pa sauliui akis bado". „Jei biednas, tai ir durnas". Buvo sako ma, kad „gobšas ir iš ožio nori pieno gauti". „Gobšus Dievui žvakę, o velniui — dvi", „kiek akys norės, tiek niekas netu rės". T o d ė l „dalykimės, k a d ir m u s ę , bet p e r pusę", „...nebūk p e r lėtas — dalies neteksi", „ k a l b ė k ir a k m e n į r a n k o j e tu rėk", nes „ m a n d a g u m u valgio neuždarysi". Taigi „geriau miera nekaip viera". „Žmogus žmogui vilkas", o „paikas drau gas pavojingesnis už neprietelių". G o b š u m u i b u v o priešpriešinamas t a u p u m a s : „nelopęs al kūnės, n e p a r d u o s i m i l o " , „kas k a s d i e n batuotas, tas nedėlioj vyžotas". Todėl „dėk skatiką prie skatiko — nepaliksi nuo gas plikas". Ž m o n ė s n e i g i a m a i v e r t i n o p e r d i d e l į s u k t u m ą . B u v o sa k o m a : „suktas žmogus u g n y nedega, v a n d e n y neskęsta, tik n u o savo g u d r u m o žūva". T o d ė l ž m o g u s savo elgesį, žodžius turi labai kontroliuoti: „taisyk žodžiui vietą, k a i p svečiui patalą", nes „žodžiai m o k o , bet žodžiai ir klaidina", nors „iššoka žodis nepaikam, paslysta koja negirtam", „nors ir b e k a i l i o liksi, bet v i s i e m s neįtiksi", „ s p r ę s k a p i e ž m o g ų n e iš nosies, o iš ž o d ž i o " .
*
*
„Teisybė — karti patrova" — taip b u v o visais laikais. Da l i s ž m o n i ų s u t i k d a v o „ g e r i a u d o r a i mirti, n e g u n e d o r a i gy venti". T a č i a u v i s u o m e n ė s procesai negailestingai laužė to kius žmones. Plito įsitikinimas, kad reikia „niekam netikėti", „kas iš tos teisybės, k a d ji p r a s t i e m s ž m o n ė m s akla!" T o d ė l „sveika burna, n e b ū k durna: m o k ė k loti — būsi soti". N e t
„asilo galvą beturėdamas, bet gražiai bekalbėdamas, visiems patiksi ir dargi protingu liksi". Liaudies išmintis sakė: „ark lio saugokis iš užpakalio, karvės — i š priekio, o pikto žmo g a u s — iš v i s ų p u s i ų " .
*
*
Neigiamai vertinamas bereikalingas plepumas, nes blogos k a l b o s ,, ...pačios auga". T o d ė l „ a p m ą s t y k viską, ką sakai, bet nesakyk visko, ką mąstai", nes „gera dorai kalbėti, d a r geriau liežuvis už dantų laikyti".
*
*
*
2 m o n ė s puikiai suprato, k a d „arielka — visų durnių p a tieka", kad „degtinė ir alus gimdo vargus", tačiau netrūko m ė g ė j ų u l i o t i — „ k r i k š t y n u k ė s •— t r y s d i e n u k ė s , v e s e l i u k ė — n e d ė l i u k ė " . T a č i a u „gera gerti, bet s u n k u p a g i r i o t i " b ū d a v o . Neretas „gėrė giedodamas — pagiriojo raudodamas". Tačiau „girtuokliui lašas kaip bagočiui grasas". „Girtuok lį nosis, o vagį pirštai išduoda", „kai girtas pažada, velnias juokias". „Girtą ir mėnulis šildo", „girtam saulė klane mie ga", „girtiems ir ožka p a n e l ė " . „Kas girtas nebagotas, tas ir dvės — neturės".
*
*
*
Kapitalistiniame Lietuvos kaime vaikų ir tėvų santykiai b u v o y p a č sudėtingi, n e s „kiti laikai •— kiti v a i k a i " augo. „Daug vargo su vaikais, dar daugiau be vaikų" tėvams buvo. Tačiau nors ir „brangus tėvams vaikas, bet ir čia turi būti saikas", nes „giriamas vaikas visuomet paikas". „ L e p i n a m a m vaikui ragai dygsta". Tėvai, negalėdami geru žodžiu paveikti vaikų, i m d a v o s i g r i e ž t e s n i ų p r i e m o n i ų , tai a t s i s p i n d ė j o i r liaudies išmintyje. Žmonės sakė: „Tol vaikai, kol skverne laikai", „ v a i k ų d a r b a i s t ė v o galva žilsta", „maži v a i k a i k u p r ą laužia, o dideli širdį graužia", „ l e n k m e d į , k o l d a r prilenki, bausk vaiką, kol dar priveiki", „jei n e m u š ė tėvas, motina, m u š visas svietas", tik „tėvo diržas mokina, brolio — pyk- ' dina". Už senių negerbimą jaunimas gaudavo „nosim žemę paarti". Ir dažnai tam, kas norėdavo „baubti", tekdavo „dar teliuku pabliauti". „Kokia jaunystė, tokia senystė". „Jei jau n a s tinginiausi — senas ubagausi", „į ką j a u n a s įprasi, tą
senas teberasi". „Jaunystės griekai — senatvės vargai". Taigi jaunimas buvo m o k o m a s jau nuo jaunų dienų tvarkingai bei protingai gyventi.
*
*
J a u n i m a s privalo gerbti senuosius. „ S e n a m dera patarti, j a u n a m paklausyti". „ K a i p senieji švilpia, taip j a u n i e j i šoka". Senieji daugiau patyrę: „senas vilkas į eketę uodegos neki ša", todėl „seniems kalbant, j a u n i turi tylėti".
V a i k ų k o v a už savarankiškumą, už šeimininko raktus, gaspadoriaus vardą buvo nuožmi ir negailestinga. Neretai tėvai tapdavo elgetomis. Elgetavimas XIX a. antrojoje pu sėje b u v o labai paplitęs reiškinys. Buvo sakoma: „tėvai peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvus šunimis". „Negirk badą, k a d tėvas badu mirė". T a č i a u dažnai atsitikdavo taip, k a d „iki tėvas gyvas — negerai, mirė — prasidėjo pragarai", nes „ m i e l a s brolis, m i e l a sesuo, savi dantys — d a r m i e l i a u " . „ N a mų vagis nenusaugojamas", todėl prasidėdavo nesibaigia ginčai, bylinėjimasis.
*
*
N e n u m a l d o m a s buvo j a u n i m o veržimasis į savarankišku mą tėvo ūkyje, siekis sukurti savo šeimą. Tačiau j a m b u v o tvirtinama, kad „piemeniu nebuvęs, bernu neuliosi". Jis buvo guodžiamas: „ateis ir tau eilė žirgą balnoti, tik nereik mer gos bijoti". V i e n a s iš s a v a r a n k i š k u m o simbolių b u v o žirgas. Todėl sakoma: „džiaugias it žirgelį gavęs". T u o m e t „pas mylimą šimtas varstų — ne kelionė", „mergas išvydęs — a i t v a r u skrisdavo". J a u n a m vyrui b u v o p a t a r i a m a : „ p o sve t i m u stogu n e k r a u k lizdo", nes kas „apsivedė negalvoda m a s — pagyvens raudodamas"; „svarbiau pasoga negu mer ga" buvo. Todėl merginos likimas nepavydėtinas — reikėjo „eiti už vedančio, o ne už žadančio" ar mylimo.
Patarlės ir priežodžiai — tai gyviausias, k u p i n a s išminties ir vaizdingas tautosakos žanras. Išaukštinamas artojo dar bas, m e i l ė darbui, patariama, k a i p reikia dirbti. Didžiulė pa-
garba r o d o m a duonai, s m e r k i a m a tinginystė, palankiai k a l b a m a apie amatą, protinį darbą, ž m o g a u s protingumą. Pri pažįstama, kad ir „galva galima duoną pelnyti". N o r s s u n k u dorai gyventi, tačiau reikia. S m e r k i a m a s suk tumas, girtuoklystė, kitos ydos. S k a m b a didelė užuojauta vargstančiam, bėdų prispaustam žmogui, kuriam net gegutė nebegali padėti. Neigiamai vertinamas dvaras, valstiečiu engimas, išnaudojimas, kalbama apie ponų, bajorų smuki mą, atsispindi valstiečių nepasitenkinimas esamu gyvenimu.. Daug vietos skiriama vaikų ir tėvų santykiams. Atsklei džiamos vaikų ugdymo, auklėjimo bėdos. N o r s XX a. pradžios valstiečio pažiūrose d a r yra feoda linių liekanų, tačiau apskritai valstietis j a u b u v o naujosvisuomenės žmogus, draskomas jos prieštaravimų. Smulkioji tautosaka atskleidžia to m e t o ž m o g a u s patyrimą, mąstyseną,, nuotaikas, psichiką, padeda giliau suprasti lietuvių visuome nės gyvenimą XIX a. p a b a i g o j e — X X a. pradžioje.'
VIETOJ EPILOGO Kelionė po istoriją baigiasi. Paberta kelios dešim tys v i s u o m e n ė s istorijos ir istorijos m o k s l o n u o t r u p ų . Rašant knygelę turėta ir slaptų minčių: m a n o m e , kad ji paskatins skaitytoją tapti istorijos bičiuliu. Neišsemiamas, labai vertingas istorijos mokslui žinias gali pateikti krašto tyrinis darbas. Tai savo kaimo, apylinkės, miesto ar mieste lio, m o k y k l o s istorijos t y r i n ė j i m a s . S e n ų ž m o n i ų p r i s i m i n i mų rinkimas taip pat labai svarbus, nes p a d e d a k o n k r e č i a u suvokti vieno ar kito istorinio laikotarpio žmogų. Tačiau žinios m o k s l o lygį pasiekia tik tada, kai jos t a m p a specialių tyrimų objektu. Kiekviena praeities epocha įnešė savo indėlį į ž m o g a u s ir pasaulio pažinimą. Tačiau kiekviena epocha gimdė ir jai b u d i n g a s iliuzijas, kurios d a r ė didžiulę įtaką t y r i n ė j i m a m s . Taigi protas ne tik griovė iliuzijas, bet ir k ū r ė jas. Ž m o n ė s g y v e n o l a i k y d a m i e s i jų, n e p a i s a n t to, k a d socialinė t i k r o v ė reikalavo teisingų idėjų. T a č i a u n e g a l i m a užmiršti, k a d visos idėjos, g y v e n i m o nor m o s „lūžta" žmogaus sąmonėje priklausomai n u o gabumų, sąlygų, interesų, p o l i n k i ų — atsiranda individualios n u o m o n ė s ir pažiūros. K i e k v i e n a v i s u o m e n ė , tauta, sluoksnis, k a s t a laikosi tipiškų j a i p a ž i ū r ų į n u o s a v y b ę , teisę, politiką, reli g i j ą , f i l o s o f i j ą i r 1.1.
S a k o m a , k a d senovėje istorikas, rašantis netiesą, b u v ę s b a u d ž i a m a s mirties b a u s m e . Bet kas yra toji istorinė tiesa? Klasinėje visuomenėje kiekviena naujai kylanti klasė savo teisę egzistuoti stengėsi įrodyti pasitelkusi praeitį, „įrodyti m o k s l i š k a i " k a i p o b j e k t y v ų v i s u o m e n ė s p o r e i k į . T a i g i iš isto rikų buvo reikalaujama įrodyti atėjusio į valdžią sluoksnio a m ž i n u m ą . T a č i a u šio teiginio n e g a l i m a absoliutinti, n e s j e i v i s u o m e n ė n o r i n o r m a l i a i egzistuoti, eiti p a ž a n g o s keliu, ji privalo turėti objektyvią informaciją apie savo gyvenimą, p r i v a l u m u s ir trūkumus. Priešingu atveju v i s u o m e n ė s gyve n i m a s degraduoja, ritasi į b e d u g n ę . Istorijos mokslas, k a i p ir kiti mokslai, n e p r e t e n d u o j a Į galutines tiesas, n e s tai užkirstų kelią m o k s l o p a ž a n g a i M o k s l i n i n k a s t u r i b ū t i p a s i r e n g ę s k o r e g u o t i , k e i s t i s a v o iš vadas. Teiginių absoliutumas, perdėjimas veda į dogmatiz m ą ; santykinumo perdėjimas — į reliatyvizmą. Kiekvienas naujas m o k s l o teiginys — t i k naujas išeities taškas tolesnei m o k s l o pažangai. J e i g u viskas, kas svarbu, b ū t ų s a v a i m e aišku — m o k s l o n e r e i k ė t ų . M o k s l a s atlieka tris funkcijas: 1) sistemina ir klasifikuoja; 2) f o r m u l u o j a princi p u s ir dėsnius; 3) skelbia hipotezes. V i s u o m e n ė s m o k s l ų šak nys — įvairių visuomenės sluoksnių patyrime. K a i v a l d a n t i e j i s l u o k s n i a i atsisako tyrinėti a r b a n e t už d r a u d ž i a o b j e k t y v i u s t y r i n ė j i m u s (taip atsitiko S o v i e t ų Są j u n g o j e ) , istorijos m o k s l ą p a k e i č i a ideologinės iliuzijos. Ta čiau tikroji m o k s l o paskirtis — tobulinti žmonių visuomenę. M o k s l a s — pažangos ginklas. Tai išsivadavimo teorija ir prak tika, tai nuolatinis tiesos ieškojimas. M o k s l a i , t a i p p a t i r istorija, m u s ų d i e n o m i s p l ė t o j a s i la bai sparčiai. N a u j i d u o m e n y s ne tik praplečia ir pagilina m o k s l o teiginius, bet reikalauja ir n a u j ų apibendrinimų, n a u j ų faktinės medžiagos klasifikavimo metodų. Istorijos mokslas reikalauja tyrinėtojo universalumo: jis turi nusima nyti politinėje e k o n o m i k o j e , e k o n o m i n ė j e geografijoje, ka ro m e n e , m e n o ir literatūros istorijoje, filosofijoje ir t. t. Tačiau vien erudicijos neužtenka. Būtinas sugebėjimas apibendrinti, įžvelgti giluminius, užslėptus procesus. V i s u o m e n ė s istorijos tyrinėjimas — b a n d y m a s suprasti pa saulį, žmoniją, ž m o g a u s v i e t ą p a s a u l y j e . T a č i a u suprasti vi s u o m e n ę — n e galutinis tikslas. Būtina pakeisti ją, sukurti palankesnes sąlygas žmogui tobulėti. Ir dar: tenesiryžta tapti i s t o r i k u tas, k u r i o d v a s i o j e gludi baimė, nes toks žmogus, tenkindamas trumpalaikę, vienadie nę k o n j u n k t ū r ą , ne tik klastos istoriją, bet ir p a d a r y s d a u g žalos savo visuomenei, tautai, valstybei.