Gomora: kita italų mafija

Roberto

Saviano

GOMORA Iš italų kalbos vertė Vaiva Daralkevičiūtė

baltos lankos

Suprasti tai, kas yra siaubinga, neneigti egzis­ tencijos, priimti tikrovę, kokia ji yra, atsisakant išankstinių sprendimų. HANNAH A R E N D T

Tie, kurie laimi, laimi bet kuriuo atveju, bet nepatiria gėdos. N I C C O L O MACHIAVELLI

Žmonės yra kirminai ir privalo likti kirminais. Ii įrašyto telefoninio pokalbio

Pasaulis priklauso tau. Randuotasis, 1983

T U R I N Y S

P I R M A

DALIS

Uostas

13

Angelina Jolie

28

Sistema

49

Secondigliano karas

72

Moterys

A N T R A

152

DALIS

Kalašnikovas

177

Gelžbetonis

205

D o n Peppino D i a n a

239

Holivudas

263

Aberdynas, Mondragonė

279

Laužų žemė

305

PIRMA

DALIS

UOSTAS

K

onteineris siūbavo kranui jį keliant laivo link. T a r t u m plūdu­ riuodamas ore, mechanizmas, jungiantis konteinerį su kranu,

negalėjo sustoti nei sekundei. Judant atsivėrė blogai uždaryto kon­ teinerio durelės ir iš jo pabiro dešimtys kūnų. Atrodė lyg maneke­ nai. Tačiau į žemę jų galvos atsitrenkdavo lyg tikrų kaukolių. Išties buvo kaukolės. Iš konteinerio ritosi vyrai ir moterys. Taip pat ir

jaunuoliai. Negyvi. Sustingę krito vienas ant kito. Paeiliui, suspausti lyg silkės skardinėje. Tai buvo kinai, kurie niekada nemiršta. T i e amžinai gyvenantys, kurių dokumentai perduodami tai vienam, tai kitam. Štai kur jie atkeliavo. Kūnai, kuriuos drąsiausiose fantazijose galima būtų įsivaizduoti patiektus restoranuose, užkastus daržuose šalia fabrikų, įmestus į Vezuvijaus ertmę. J i e buvo štai čia. Krito dešimtimis iš konteinerio. Su aplink kaklą virvele parištomis kor­ telėmis, kuriose buvo parašyti vardai. Jie visi buvo atsidėję pinigų laidotuvėms gimtajame mieste Kinijoje. Atiduodavo dalį uždarbio mainais už pažadėtą kelionę atgalios, po mirties. Už šiek tiek vietos konteineryje ir mažą gabalėlį Kinijos žemės. Kuomet krano maši­ nistas man tai pasakojo, užsidengė rankomis veidą ir žiūrėjo į mane pro pirštus. Lyg toji rankų kaukė suteiktų jam drąsos tęsti pasako­ jimą. M a t ė krentančius kūnus ir net nereikėjo skelbti pavojaus ar kam nors pranešti. Jis tiktai nuleido konteinerį ant žemės, ir dešim­ tys žmonių išnyko, o kūnų likučiai buvo susiurbti. Vis dar negalėjo patikėti, kad tai tikra, tikėjosi, kad gal jį lanko neįtikėtinų įvykių sukeltos haliucinacijos. Suglaudė pirštus, visiškai užsidengdamas veidą, ir toliau kalbėjo raudodamas, nebegalėjau jo suprasti.

Viskas, kas tik yra, praeina pro čia. Čia, pro Neapolio uostą. Nėra rankdarbio, medžiagos, gabalėlio plastmasės, žaislo, plaktuko, bato, atsuktuvo, varžto, videožaidimo, striukės, kelnių, grąžto, lai­ krodžio, kuris nekeliautų per uostą. Neapolio uostas yra žaizda. D i ­ delė. Paskutinis nesibaigiančių prekybos kelių taškas. Laivai pasiro­ do, įplaukia į Golfą, artėja prie prieplaukos, lyg ką tik gimę šuniukai prie kalės. T i k jie turi ne žįsti, bet kaip tik maitinti. Neapolio uostas yra pasaulio žemėlapio skylė, iš kurios išlenda viskas, kas pagamina­ ma Kinijoje, Tolimuosiuose Rytuose, kaip žurnalistai su pašaipa ją vadina. Nepaprastai tolima. Beveik neįsivaizduojamai. Užsimerkus prieš akis išnyra kimono, M a r c o Polo barzda ir ore sklendžiantis Bruce Lee spyris. O tikrovėje Rytai arčiau Neapolio uosto kaip jokia kita vieta. Turėtų vadintis Artimiausieji Rytai. Viskas, kas pagami­ nama Kinijoje, pasirodo čia. Tartum pilnas vandens ąsotis, įstatytas į smėlį, vos pasviręs grimzta į smėlį gilyn, plėsdamas ratą aplink save. Vien tik Neapolio uostas valdo 20 procentų viso tekstilės importo, atvykstančio iš Kinijos, tačiau daugiau nei 70 procentų produktų keliauja per čia. Sunku tai suprasti, tačiau prekės kuria išskirtinius stebuklus. Sugeba būti, kai jų nėra; atvykti, niekaip nepasiekdamos adreso; kainuoti brangiai, nors jų galiojimo laikas pasibaigęs; būti nieko nevertos, nors yra neįkainojamos. Tiesa yra ta, kad tekstilė skirstoma į daug pardavimo kategorijų, todėl pakanka poros rašiklio brūkšnių ant lydraščio, kad kainos ir P V M visiškai pasikeistų. Pa­ našu, jog daiktų molekulinė struktūra uosto juodosios skylės tyloje išsiskaido ir susidėlioja tik vėl atsidūrusi krante. Prekės iš uosto turi iškeliauti žaibiškai. Viskas vyksta taip greitai, jog užtenka pasisukti, kad prapultų. Tarytum nieko nebuvo įvykę, tarytum viskas tebuvo vien judesio sukurta iliuzija. Neegzistuojanti kelionė, netikras prisišvartavimas, laivas vaiduoklis, dingstantis krovinys. Tarytum nieko nebuvo. Išgaravo. Prekė privalo atvykti į pirkėjo rankas nepalikdama kelionės pėdsakų. Privalo atsirasti jo sandėliuose staiga, kuo anks-

čiau, prieš tai, kol ateis laikas, laikas, kuris buvo numatytas. Tonos prekių juda lyg siuntinys, kurį paštininkas atiduoda tiesiai į rankas. Visuose Neapolio uosto 1 3 3 6 0 0 0 kvadratiniuose metruose, visuose 11,5 kilometrų laikas matuojamas savo matu. Tai, kam atlikti reikė­ tų valandos, Neapolio uoste įvyksta šiek tiek greičiau nei per minutę. Lėtumas, tradiciškai priskiriamas kiekvienam neapoliečio judesiui, čia nereikalingas, neįmanomas, neegzistuoja. Muitinė priderina savo darbą prie laiko, per kurį iškraunamos kiniškos prekės. Negailes­ tingas greitis. Panašu, kad čia kiekviena minutė žudoma. Minučių skerstuvės; sekundžių, nuvogtų nuo dokumentacijos tvarkymo, žu­ dynės; sunkvežimių akseleratorių urzgimas; staigūs krano judesiai, lydimi žvangančių detalių konteinerio viduje. Neapolio uoste dirba didžiausia Kinijos valstybės laivininkys­ tės kompanija, C O S C O , turinti trečią didžiausią pasaulyje laivyną, kartu su M S C , turinčia antrą didžiausią pasaulyje laivyną ir būstinę Ženevoje, valdo patį didžiausią konteinerių terminalą. Šveicarai ir kinai susivienijo Neapolyje ir nusprendė čia investuoti didžiąją dalį savo pajamų. J i e valdo didesnį nei devynių šimtų penkiasdešimties metrų prekystalį, šimtas trisdešimt tūkstančių kvadratinių metrų dydžio terminalo konteinerius ir trisdešimt tūkstančių kvadratinių metrų dydžio išorinius konteinerius, kontroliuodami vos ne visą prekybą ir tranzitą Neapolyje. Būtina išjudinti vaizduotę norint su­ prasti, kaip gausybė Kinijos produkcijos telpa ant Neapolio uosto laiptelio. Evangelijos metafora šiuo atveju kaip tik tinka - uostas yra tartum adatos skylutė, o pro ją lendantį kupranugarį primena laivai. Susiduriantys laivų pirmagaliai, eilės milžiniškų garlaivių, laukiančių savo eilės įplaukti į įlanką tarp besimalančių prieš juos plaukiančių laivų paskuigalių. Triukšmą keliantys geležiniai stry­ pai, plieniniai lakštai ir varžtai, lėtai įplaukiantys į mažą Neapolio įlanką. Ši įlanka - analinė jūros anga, kuri platėja skausmingai su­ sitraukiant raumenims.

Ir visgi ne. Taip nėra. Nematyti jokios painiavos. Visi laivai įplaukia ir išplaukia pagal tam nustatytą tvarką, ar bent jau taip atrodo stebint nuo kranto. Tačiau šimtas penkiasdešimt tūkstančių konteinerių keliauja per čia. Ištisi prekių miestai steigiasi uoste tam, kad vėliau būtų išvežti. Uostą apibūdinanti savybė yra greitis. Biu­ rokratinis lėtumas, priekabi kontrolė paverčia transporto gepardą lėtu ir sunkiu tinginiu. Aš visada pasimetu. Ant molo. Bausano molas yra toks pat kaip lego kaladėlės. Milžiniška struktūra, tačiau, atrodo, neturinti erdvės, bet ją prasimananti. Ant molo yra vienas kampas, primenan­ tis susiraizgiusi širšyną. Lizdų mišrūnų kratinys užpildo visą sieną. Tai tūkstančiai elektros rozečių, reikalingų temperatūrą išlaikančių konteinerių ir konteinerių su šaldytu maistu maitinimui, kurių uo­ degos prijungtos prie šio širšių lizdo. Visi pasaulyje egzistuojantys žuvies piršteliai sukimšti į šiuos ledinius konteinerius. Kuomet einu per Bausano molą, mane aplanko jausmas, kad matau, kur paten­ ka visos prekės, reikalingos žmogiškajai giminei. Kur jos praleidžia paskutinę naktį, prieš jas parduodant. Tarytum stebėti pasaulio pradžią. Vos keletą valandų uoste praleidžia drabužiai, kuriuos mė­ nesį nešios paryžiečiai paaugliai, žuvies piršteliai, kuriuos Brescijos mieste valgys metus, laikrodžiai, uždengsiantys kataloniečių riešus, visiems angliškiems drabužiams vienam sezonui skirtas šilkas. Būtų įdomu kur nors perskaityti ne tik kur prekės yra pagamintos, bet ir kokį kelią nuėjo prieš patekdamos į perpardavinėtojo rankas. G a ­ minių pilietybės yra daugialypės, mišrios ir negrynos. Pradedamos centrinėje Kinijoje, papildomos kokiame nors slavų užkampyje, patobulinamos šiaurės rytų Italijoje, įpakuojamos Apulijos regione arba šiauriau nuo Tiranos tam, kad galiausiai atsidurtų nežinia ko­ kiame Europos sandėlyje. Prekės turi visas judėjimo teises, kokių žmogiška būtybė niekada negalės turėti. Visos kelio atkarpos, atsi­ tiktiniai ir oficialiai numatyti maršrutai priverčia sustoti Neapolyje.

Artėjantys prie molo milžiniški krovininiai laivai primena nedide­ lius gyvūnus, tačiau vos tik lėtai įplaukia į Golfą, virsta didžiuliais sunkiais mamutais iš plieno lakštų ir grandinių, su surūdijusiomis siūlėmis šonuose, per kurias sunkiasi vanduo. Įsivaizduoji, kad šiuo­ se laivuose telpa nesuskaičiuojami ekipažai, tačiau išlaipinama sau­ jelė žmogėnų, kurie, atrodytų, yra neįgalūs suvaldyti šias didžiules pabaisas vandenyno platybėse. Kai pirmą kartą pamačiau prisišvartuojantį Kinijos laivą, man atrodė, kad stoviu prieš visus pasaulio gaminius. Akys nepajėgė su­ skaičiuoti, aprėpti čia esančių konteinerių kiekio. Net neįsivaizda­ vau, kiek jų yra. Galbūt pasirodys sunku nesugebėti tęsti skaičių seką, tačiau suma pasimesdavo, skaičiai tapdavo besaikiais daugia­ aukščiais, susipainiodavo. Neapolyje iškraunamos daugiausia Kinijoje pagamintos pre­ kės - 1600 0 0 0 tonų. T i e k registruojama. Mažiausiai dar vienas mi­ lijonas prasprūsta nepalikdamas pėdsakų. M u i t ų kontrolės tarnybos duomenimis, vien tik Neapolio uoste 60 procentų prekių išvengia muitinės patikrinimo, 20 procentų kvitų nėra patikrinami, o pen­ kiasdešimt tūkstančių jų randama padirbtų, 99 procentai - atke­ liauja iš Kinijos. Taigi, priskaičiuojama nesumokėtų mokesčių už du šimtus milijonų eurų per pusmetį. T i e konteineriai, kurie turi pradingti prieš juos patikrinant, at­ siranda eilės pradžioje. Kiekvienas konteineris tvarkingai numeruo­ jamas, tačiau daug jų yra vienodu numeriu. Taip patikrintas kontei­ neris įvardija visus savo nelegalius homonimus. Tai, kas pirmadienį iškraunama, ketvirtadienį gali būti parduodamas Modenoje arba Genujoje, arba atsidurti Bonos ar M o n a k o vitrinose. Didelė prekių dalis, kuri pristatoma Italijos rinkai, turėtų tik keliauti per čia, bet muitinės burtai sugeba padaryti, kad keliaujantis krovinys taptų at­ vykusiu į vietą. Prekių gramatika turi vieną sintaksę dokumentams, o kitą pardavimui.

2 0 0 5 balandį muitinės Prieškontrabandinės

apsaugos tarnyba keturių operacijų metu, vykdytų netoli viena nuo kitos, sulaikė dvidešimt keturis tūkstančius porų džinsų, turėjusių pasiekti Prancūzijos rinką, penkiasdešimt vieną tūkstantį daiktų, pagamintų Bangladeše, bet su etikete Made in Italy, apie keturis šimtus penkiasdešimt šešis tūkstančius žaislinių personažų, barbių, žmogaus-voro figūrėlių, dar keturiasdešimt šešis tūkstančius kitų plastmasinių žaislų, kurių bendra vertė siekia apie trisdešimt šešis milijonus eurų. Per saujelę valandų Neapolio uoste nurėžiama riekelė ekonominės gerovės. Ne tik uoste, bet ir pasaulyje. Nėra valandos, ar net minutės, kad tai nesikartotų. Nurėžtos riekelės virsta didesniais gabalėliais, o vėliau ir ketvirčiais ar net visais ekonomikos jaučiais. Uostas yra atskirtas nuo miesto. Apnuodytas apendiksas, nie­ kada nepasiekiantis uždegimo fazės, visada saugomas pilvo ertmėje, krante. Čia yra apleistų vietų, uždarytų tarp vandens ir žemės, bet, atrodo, nepriklausančių nei jūrai, nei žemei. Žemės amfibija, jūri­ nė metamorfozė. Metais jūros nešamos puvenų ir šiukšlių liekanos sukūrė naują sandarą. Laivai išvalo savo išvietes, išplauna triumus, palikdami vandenyje geltonų nuosėdų putas, motorinių valčių ir jachtų motorai suplaka atliekas, suverstas į jūrą kaip į šiukšlių dėžę. Ir viskas išplaukia į krantą, pradžioje kaip sumalta masė, vėliau virs­ ta kieta pluta. Saulė nušviečia miražą, jame jūra atrodo sudaryta iš vandens. Tikrovėje įlankos paviršius primena šiukšlių maišų švytė­ jimą. Tų juodųjų. Jūra įlankoje panaši greičiau į milžinišką vonią su tirštu tirpalu nei į vandenį. Prieplauka su tūkstančiais įvairiaspalvių konteinerių atrodo neįveikiama siena. Neapolis apsuptas prekių sie­ nų. Sienų, kurios neapsaugo miesto, bet atvirkščiai - miestas saugo sienas. Čia nėra iškrovėjų armijos, nei romantiškos uosto prastuo­ menės. Mes įsivaizduojame uostą kaip muštynių, atvykstančių ir išvykstančių žmonių, neįmanomų randų ir kalbų šurmulio vietą. Vietoje to karaliauja mechaninė fabrikui būdinga tyla. Uoste tar­ tum nieko daugiau nėra. Atrodo, kad konteineriai, laivai ir sunkve-

žirniai stumiasi vedami nesibaigiančio judesio. Greitis, nekeliantis triukšmo. Į uostą eidavau valgyti žuvies. Ne jūros artumas įrodo restora­ no gerumą. Lėkštėje rasdavau pemzos akmenų, smėlio, netgi kokią išvirusią jūržolę. Kokius moliuskus sugaudavo, tokius juos ir mes­ davo į puodą. Šviežumo garantija - rusiška ruletė, užsikrėsti gali bet kada. Deja, visi paskutiniu metu susitaikė su veisiamų gyvūnų skoniu, kai tunas primena vištieną. Norint pajausti nepakartojamą jūros skonį privalu kažkuo rizikuoti. Ir šią riziką priimdavau mielu noru. Lankydamasis uosto restorane pasiteiravau gal ką nors žiną apie nuomojamą pastogę. „Nieko nežinau, čia namai pranyksta. Jei jau juos nuomoja kinai.. T u o tarpu vos į kambarį telpantis tipas, storas, bet nepakanka­ mai, lyginant su jo balsu, merkdamas man akį sušuko: „Galbūt dar kažkas liko!" Nepasakė daugiau nieko. Kada abu baigėme pietauti, pasuko­ me gatve, vedančia palei krantą. Nebuvo jokio reikalo man sakyti, kad jį sekčiau. Priėjome beveik vaiduokliško namo prieangį, daugia­ aukštį bendrabutį. Užlipome į trečią aukštą, kur buvo vienintelis iš­ likęs studentų butas. Vijo visus lauk, kad liktų tuščia erdvė. Butuose nieko neturėjo likti. Nei spintų, nei lovų, nei paveikslų, nei lentynų, netgi sienų. Turėjo likti tiktai erdvė, erdvė dėžėms, erdvė didžiulėms kartoninėms spintoms, erdvė prekėms. N a m e man išskyrė kažką panašaus į kambarį. Tiksliau būtų jį pavadinti sandėliuku, kuriame vos išsitektų lova ir spinta. Ne­ buvo užsiminta apie mėnesio nuomą, mokestį už elektrą ir vande­ nį, telefono pajungimą. M a n e pristatė keturiems vaikinams, kartu gyvensiantiems ir tiek. Paaiškino, kad name yra vienintelis realiai apgyvendintas butas, - X i a n o , kino, kontroliavusio „palocius" pas­ togėje. Neturėjau mokėti jokios nuomos, bet manęs paprašė kiek­ vieną savaitgalį padirbėti

sandėliuose.

Išėjau

ieškoti

kambario,

radau darbą. Rytais buvo griaunamos sienos, vakarais renkamos cemento liekanos, tinkas ir plytos. Krūvos nuolaužų buvo surenka­ mos į paprasčiausius šiukšlių maišus. Griūnančios sienos kelia neti­ kėtą triukšmą. Ne daužomo akmens, bet saujos krištolo gabaliukų, metamų ant stalo. Kiekvienas butas virsdavo sandėliu be sienų. Ne­ galiu paaiškinti, kaip namas, kuriame dirbau, dar stovi. Ne vieną kartą nugriovėme atramines sienas, žinodami, ką darome. Tačiau erdvės reikėjo prekėms, o gaminių saugojimas buvo nepalyginamai svarbesnis nei cemento išsaugojimas. Planas laikyti dėžes butuose gimė kelių kinų verslininkų galvo­ se po to, kai uosto valdžia pristatė amerikiečių kongreso delegacijai saugumo projektą. Šis numato uosto padalijimą į keturis plotus: kruizinių laivų, kabotažo, prekių ir konteinerių ir išskirtinį kie­ kvienam plotui, rizikos atvejams. Po šio saugumo projekto pavie­ šinimo, apsisaugant nuo galimo policijos įsikišimo, pernelyg dide­ lio laikraščių dėmesio ar net kokios televizijos kameros, ieškančios skandalo, įsipainiojimo, daugelis kinų verslininkų nusprendė, kad būtų geriau, jei viskas nuskęstų visiškoje nežinioje. Taip pat ir kai­ nų augimas buvo priežastis, kad prekės tapo dar nepastebimesnės. Pradingdavo nesuskaičiuojamose palapinėse, užmirštose provincijos kaimuose, tarp šiukšlynų ir tabako laukų, bet dėl to nesumažėjo krovininių mašinų judėjimas. Taigi kasdien iš uosto išvykdavo ne daugiau kaip dešimt furgonėlių, prikrautų, kad vos ne sprogdavo. Pavažiavę keletą metrų, atsidurdavo priešais uostą stovinčių namų garažuose, {važiuoti ir išvažiuoti, pakakdavo tik tiek. Neegzistuojantys, nepastebimi pasikeitimai, išnykstantys kas­ dieninio transporto manevruose. Išnuomoti namai - pradanginti. Garažai visi sujungti tarpusavyje, sandėliai prikimšti prekių iki lubų. Joks savininkas nedrįso skųstis. X i a n a s jiems visiems sumo­ kėjo. N u o m ą ir nuostolius dėl griaunamų butų. Tūkstančiai dėžių kilo perdarytu liftu lyg kalnų keltuvu. Narvas iš plieno, įgrūstas į

namą, bėgiais varė be paliovos kylančią ir besileidžiančią kabiną. Darbą atlikdavo per porą valandų. Dėžes parinkdavo ne atsitikti­ nai. M a n išpuolė krauti liepos pradžioje. Naudingas darbas, kurio, tačiau, neįmanoma atlikti nuolat nesitreniruojant. Karštis ir nepa­ prastai drėgna. Niekas nedrįso prašyti kondicionieriaus. Niekas. Tai ne dėl bausmės baimės ar kultūrinių įpročių paklusti ir nusižeminti. Žmonės, kurie krovė, buvo atvykę iš įvairiausių žemės kampelių. Ganiečiai, iš Dramblio Kaulo kranto, kinai, albanai, taip pat nea­ poliečiai, iš Kalabrijos, Lukos. Niekas neprašė, visi nusprendė, kad prekėms karštis nekenkia, ir to užteko, kad nebūtų švaistomi pini­ gai kondicionieriams. Krovėme paketus, pilnus paltų, neperšlampa­ mų „K-WayM firmos striukių, nertinių, lietsargių. Buvo pats vidur­ vasaris, atrodė, beprotiška idėja apsirūpinti rudeniniais drabužiais, kai reikia galvoti apie maudymosi kostiumus, lengvas sukneles ir šlepetes. Žinojau, kad name-saugykloje neįprasta laikyti gaminius kaip sandėlyje, bet tik tas prekes, kurias iškart galima išleisti į rinką. Tačiau kinų verslininkai numatė, kad rugpjūtis nebus saulėtas. Nie­ kada neužmiršau J o h n o Maynardo Keyneso pamokos - koncepcijos apie šešėlinę gaminio vertę, pavyzdžiui, kaip keičiasi vandens bute­ lio vertė dykumoje ir to paties butelio prie vandens fontano. Taigi, tą vasarą italų verslas siūlė vandens butelius šalia fontanų, tuo tarpu kinų verslininkai steigė šaltinius dykumoje. Po pirmųjų darbo name dienų X i a n a s persikėlė nakvoti pas mus. Kalbėjo puikia italų kalba lengvai r keisdamas į R Kaip nusku­ rę kilmingieji, kuriuos savo filmuose vaidino Toto. X i a n Zhu buvo pervadintas į Nino. Neapolyje beveik visi kinai, turintys reikalų su čiabuviais, pasivadina neapolietiškai. Tai taip įprasta, jog nebekelia nuostabos pažintis su kinu, prisistatančių Tonino, Nino, Pino, Pasquale. T u o tarpu X i a n Nino, užuot miegojęs, praleido naktį virtuvėje skambindamas telefonu ir dėbčiodamas į televizorių. Buvau išsitie­ sęs lovoje, bet miegoti buvo neįmanoma. X i a n o balsas skambėjo be

pertraukos. Jo liežuvis šaudė tarp dantų tarsi kulkosvaidis. Kalbėjo net nekvėpuodamas per šnerves, dusdamas žodžiais. Be to, nuo jo asmens sargybinių raugulių namai prisipildė saldžiarūgščio dvoko, kuris apnuodijo ir m a n o kambarį. Ne tik šlykščiai dvokė, bet dar ir užpuolė vaizdiniai, kad ši smarvė užvaldo smegenis. „Pavasario" suktinukai, pūvantys jų skrandžiuose, ir kantonietiški ryžiai, išmir­ kę skrandžio sultyse. Kiti sugyventiniai buvo įpratę. Uždarius duris, jiems neegzistavo nieko kito, tik jų sapnai. T u o tarpu man neegzis­ tavo kita, išskyrus tai, kas vyko už mano durų. Todėl aš atsidūriau virtuvėje. Bendra erdvė. Taigi, priklauso taip pat ir man. Ar bent jau taip turėjo būti. Xianas nustojo kalbėti ir pradėjo suktis virtuvėje. Kepė viščiuką. M a n galvoje sukosi dešimtys klausimų, kuriuos ve­ damas smalsumo norėjau jam užduoti. Pradėjau kalbėti apie Triadą. Kinų mafiją. Xianas toliau kepė. Norėjau jo paklausti smulkmenų. T i k t a i simboliškų, žinoma, nesiekiau išgauti jo išpažinties apie pa­ ties įsipainiojimą. Parodžiau, kad bendrais bruožais nutuokiu kinų mafijos pasaulio taisykles, naiviai tikėdamas, kad pažintis su viešai skelbiamais faktais yra pats tikriausias būdas spėti apie tai, kas vyks­ ta tikrovėje. Xianas atsinešė savo keptą viščiuką ant stalo, atsisėdo ir nepa­ sakė nieko. Nežinau, ar jam buvo įdomu tai, apie ką kalbėjau. Ne­ žinau ir niekada nesužinojau, ar priklausė kokiai nors organizacijai. Išgėrė alaus, tada pakėlė pusę sėdynės nuo kėdės, iš kelnių kišenės išsitraukė piniginę, nežiūrėdamas įkišo į ją pirštus ir išėmė tris mo­ netas. Padėjo jas ant stalo, sustabdydamas ant staltiesės apverstą stik­ linę. „Euras, doleris, ženminbi juanių. Štai m a n o triada." Xianas atrodė nuoširdus. Jokios kitos ideologijos, jokios sim­ bolikos ir aistros valdžiai. Pelnas, verslas, kapitalas. Nieko daugiau, įprasta paslaptinga laikyti galią, inspiruojančią tam tikrus dėsnius, ir tai vaizduojama kaip kažkas tamsaus - kinų mafija. Sintezė, api­ manti visus tarpinius terminus, visus finansinius veiksmus, investi-

cijų variantus, visa tai, kas valdo kriminalinę ekonomiką. Mažiau­ siai penkerius metus kiekvienas Antimafijos komisijos pranešimas skelbė „didėjantj kinų mafijos pavojų", bet per dešimt metų policija tesulaikė šešis šimtus tūkstančių eurų, netoli Florencijos, Kampi Bizencijaus, keletą motociklų ir dalį fabriko. Nulis, palyginus su ekonomine jėga, sugebančia disponuoti šimtais milijonų eurų ka­ pitalu, kaip kasdien rašydavo amerikiečių analitikai. Verslininkas man šypsojosi: „Ekonomika turi savo aukštai ir žemai. Mes įėjome žemai ir išeisime a u k š t y n " N i n o X i a n a s prieš eidamas miegoti man pateikė pasiūlymą rytojui. „Tu kelsiesi anksti?" - „Priklauso..." - „Jei rytoj sugebėsi atsistoti ant kojų penktą, eik su mumis į uostą. Padėsi." - „Ką dary­ ti?" - „Jei turi džemperį su gobtuvu, užsivilk jį, bus geriau." Nieko daugiau man nepasakė, nei aš bandžiau išklausti perne­ lyg sudomintas galimybės dalyvauti reikale. Tolimesnis klausinėji­ mas galėjo sukomplikuoti X i a n o pasiūlymą. Man liko mažai laiko miegui. O buvau pernelyg susijaudinęs, kad pailsėčiau. Lygiai penktą stovėjau pasiruošęs prie namo išėjimo, prisijungė kiti vaikinai. Be manęs ir mano bendranuomininko, dar buvo du žilstelėję vyrai iš Magrebo. Sulindome į furgoną ir įvažiavome į uos­ tą. Nežinau, kokiu keliu važiavome ir per kokį slaptą uosto įvažia­ vimą prasmukome. Aš užmigau atsirėmęs į furgono langą. Išlipome netoli uolų, mažas molas tiesėsi nuo vingiuoto takelio. Ten buvo pririšta valtis su milžinišku varikliu, atrodančiu lyg sunkiasvorė uo­ dega, palyginus su trapia, prailginta valties struktūra. Su užtrauk­ tais gobtuvais visi buvome panašūs į juokingą repo atlikėjų grupę. Gobtuvas buvo reikalingas ne pasislėpti, kad mūsų niekas neatpa­ žintų, kaip buvau manęs, bet tiktai apsisaugoti nuo ledinių vandens purslų ir nuo migrenos, ankstų rytą atviroje jūroje smingančios į smilkinius. Jaunas neapolietis įjungė variklį, o kitas pradėjo vairuoti valtį. Buvo panašūs kaip broliai. Ar bent jau jų veidai buvo identiški.

Xianas nevažiavo su mumis. Maždaug po pusės valandos kelionės priartėjome prie laivo. Atrodė, kad į jį įsirėšime. Milžiniškas. Tu­ rėjau gerokai ištempti kaklą, kad pamatyčiau, kur baigiasi jo sie­ na. Jūroje laivai leidžia geležinius klyksmus, primenančius kertamų medžių staugimą, ir duslius tuštumos garsus, kuriuos mažiausiai du kartus nuryji kartu su druskos dvelksmu. Iš laivo ryte buvo nuleidžiamas tinklas, prikrautas dėžių. Kiek­ vieną kartą, kai ryšulys atsimušdavo į dugno medį, valtis siūbuo­ davo taip, kad aš jau ruošdavausi plūduriuoti. Tačiau neatsidūriau vandenyje. Dėžės nebuvo labai sunkios. Bet kai jų trisdešimt sudė­ jau valties paskuigalyje, skaudėjo riešus, o rankos buvo raudonos nuo nuolatinio trynimo į kartoną. Po to valtis pasuko kranto link, mums už nugarų dar dvi motorinės valtys plūduriavo šalia laivo, likusioms dėžėms surinkti. Išplaukė ne nuo mūsų molo. Bet stai­ ga pradėjo sekti mums iš paskos. Jaučiau nesibaigiančius smūgius skrandyje kiekvieną kartą, kai tik valtis atsimušdavo pirmagaliu į vandenį. Padėjau galvą ant dėžių. Stengiausi atspėti iš kvapo, kas jose sudėta, priglaudžiau ausį, bandydamas iš garso suprasti, kas yra viduje. Pradėjau jausti kaltę. Kas žino, kame dalyvavau, neapsispren­ dęs, tvirtai nepasirinkęs. Parduoti sielą? Taip, tačiau bent jau sąmo­ ningai. O dabar įkliuvau per smalsumą iškrauti nelegalias prekes. Kvailai tikima, kad bet koks nusikalstamas veiksmas, skirtingai nei nežalingas, turi būti gerai apgalvotas ir valingas. Tikrovėje - nėra skirtumo. Poelgiams priimtinas lankstumas, kurį etiniai sprendi­ mai ignoruoja. Atplaukus prie molo, magrebiečiai sugebėjo išlipti iš valties nešini dvejomis dėžėmis ant pečių. M a n , kad linguočiau, už­ teko mano paties kojų. Ant uolų mūsų laukė Xianas. Prisiartino prie didžiulės dėžės paruošęs rankoje peiliuką, atplėšė ilgiausią lipnios juostos, laikiusios du popieriaus kraštus, gabalą. Ten buvo batai. Sportiniai bateliai, originalūs batai, garsiausių firmų batai. Nauji modeliai, patys naujausi, dar nepasirodę Italijos parduotuvėse. Bijo-

darni policijos kontroles, pasirinko iškrauti juos atviroje jūroje. Dalį prekių nuspręsta apsaugoti nuo mokesčių svorio, didmenininkai paimtų be muitinės išlaidų. Konkurencija išmušinėjo nuolaidas. Ta pati prekių kokybė, bet keturių, šešių, dešimties procentų nuolai­ da. Procentai, kurių nesugebėtų pasiūlyti joks pardavimo agentas, o nuolaidų procentai leidžia parduotuvei augti arba žūti, padeda atidaryti prekybinius centrus, turėti užtikrintas įplaukas, o su užtik­ rintomis įplaukomis bankų paskolas. Kainos privalo kristi. Viskas privalo keistis staigiai, paslapčia. Pardavimo ir įsigijimo mąstai susi­ spausti. Nelauktas oro gūsis italų ir Europos verslininkams. Šis oro gūsis plūdo iš Neapolio uosto. Sumėtėme visas dėžes į keletą furgonų. Atplaukė ir kiti motor­ laiviai. Furgonai važiavo Romos, Viterbo, Latinos, Formijos link. Xianas nurodė mums palydėti jį namo. Viskas pasikeitė pastaraisiais metais. Viskas. Staiga. Netikėtai. Yra kas nujaučia pasikeitimą, bet dar jo nesupranta. Prieš dešimt metų įlanka buvo išvagota kontrabandininkų valčių, rytais mažme­ nininkai plūsdavo pirkti cigarečių. Prigrūstos gatvės, cigarečių blokų prikrauti automobiliai, kampuose prekiautojų kėdės ir prekystaliai. Kranto, ekonominė ir kontrabandinė policijos žaidė karą. Tūkstan­ čiai cigarečių buvo duodami už atleidimą nuo arešto, arba būdavo areštuojama siekiant išgelbėti tūkstančius cigarečių, rastų dviguba­ me valties dugne. Bemiegės naktys, sargyba, švilpimai, įspėjantys apie keistus automobilių manevrus, pavojaus signalai, eilės žmonių, einančių krantu perduoti dėžes. Mašinos junginėdavo ilgąsias švie­ sas nuo Apulijos kranto link žemyno ir nuo žemyno link Kampani­ jos. Neapolis-Brindezis buvo pagrindinė ašis, cigarečių gera kaina verslo žydėjimo kelias. Kontrabanda, F I A T pietuose, slaptas nuo valstybės uždarbis, dvidešimt tūkstančių žmonių dirbo išskirtinai kontrabanda tarp Apulijos ir Kampanijos regionų. Kontrabanda pa­ gimdė didžiuosius kamoros (camorra) karus 80-ųjų pradžioje.

Apulijiečių ir kampanijiečių klanai aprūpindavo Europą ciga­ retėmis, kurioms valstybė neturėjo monopolio. Importuodavo tūks­ tančius dėžių iš Montenegro, uždirbdami po penkis šimtus milijonų lirų už vieną įvežimą. Dabar visa tai iširo ir pasikeitė. Nebeapsimo­ ka. Tačiau išties yra teisinga Lavuazjė maksima - niekas nesuku­ riama, niekas nesugriaunama, viskas transformuojasi. G a m t o j e ir visų pirma kapitalizmo eigoje. Kasdienybės reikmenys, o ne nikotininis įgeidis, tapo nauju kontrabandos subjektu. Prasideda kainų karas, ypač negailestingas. Agentų, didmenininkų ir verslininkų nuolaidų procentai apsprendžia gyvenimą arba mirtį kiekvienam iš šių ekonominių subjektų. Prekių ir pinigų pasaulyje mokesčiai, pridėtinės vertės mokestis, krovininių mašinų talpos limitas tampa pelno stabdžiais. Muitinės skirstomos į oficialias ir savas, saugomas ginklu. Didelės įmonės perkelia gamybą į Rytų Europą: Rumuniją, Moldaviją, į Rytus - Kiniją, ieškodamos pigių darbo rankų. Bet to neužtenka. Prekė, pagaminta nebrangiai, bus parduodama rinko­ je, kurioje įsivyraus tendencija samdyti žmones laikinam darbui, už minimalų atlyginimą, maniakiškai skaičiuojant kiekvieną cen­ tą. Neparduodamų gaminių daugėja, taigi, originalios, padirbtos, pusiau padirbtos, pusiau originalios prekės pasirodo tylomis. Ne­ palikdamos pėdsakų. D a r mažiau matomos nei cigaretės, kadangi nebelieka lygiagrečių gamintojų. Tarytum niekada nebuvo trans­ portuotos, tarsi išdygusios laukuose ir kažkokia anonimiška ranka jas surinkusi. Jei pinigai nedvokia, prekės turi kvapą. Bet ne jūros, kurią perplaukė, ne rankų, kurios jas pagamino, net ne jas pakavu­ sių konvejerių. Prekės kvepia tuo, ką žino. Šio kvapo kilmė ne nuo parduotuvės prekystalio, ir pirkėjo namuose jam dar ne pabaiga.

Palikę užnugaryje jūrą grįžome namo. Turėjome sekundę laiko išlipti iš furgono, kuris skubėjo grįžti į uostą krauti, krauti, krauti dėžių ir prekių. Vos gyvas įlipau į krovininį keltuvą. Prieš griūdamas

į lovą nusitraukiau permirkusius prakaitu ir vandeniu marškinėlius. Neįsivaizduoju, kiek dėžių pernešiau. Tačiau jaučiausi, lyg būčiau iškrovęs tiek batų, kad jais galėtumei apauti pusę Italijos kojų. Bu­ vau pavargęs, tarsi būtų sunkios ir ilgos dienos pavakarys. Namie kiti vaikinai dar tik kėlėsi. Buvo ankstyvas rytas.

ANGELINA

K

JOLIE

itomis dienomis lydėjau X i a n ą į jo verslo susitikimus. Teisybę pasakius, mane pasirinko, kad palaikyčiau jam draugiją ke­

lionių ir pietų metu. Kalbėjau per daug arba pernelyg mažai. J a m patiko abu kraštutinumai. Sekiau, kaip jis sėjo arba tręšė pinigų sėklą, kaip buvo apdirbama ekonomikos dirva. Atvykome į „Las Vegasą". Į šiaurinę Neapolio dalį. Šią zoną vadina „Las Vegasu" dėl įvairių priežasčių. Kaip Nevados Las Vegasas plyti dykumos vidury­

je, taip ir ši gyvenvietė tarytum išdygsta iš niekur. Čia atvykstama iš gatvių dykumos. Kilometrai asfalto, milžiniškų gatvių, kurios per kelias minutes išveda tave iš šios teritorijos į autostradą Romos link, tiesiai šiaurės link. Gatvės skirtos ne lengviesiems, bet krovininiams automobiliams, ne miestiečių susisiekimui, bet drabužių, batų, rankinių pervežimui. Atvykstant nuo Neapolio, šios gyvenvietės išdygsta netikėtai, įsmeigtos į žemę viena šalia kitos. C e m e n t o kre­ šuliai. Gatvės susimazgo tinklo pakraščiuose, keičiasi nedarydamos jokių posūkių: Casavatorės, Caivano, San Antimo, Melito, Arcano, Piscinolos, San Pietro a Patierno, Frattamaggiorės, Frattaminorės, G r u m o Nevano. Kelių raizgalynė. Gyvenvietės, kurios niekuo nesis­ kiria, atrodo kaip vienas miestas. Gatvės, kurių pradžia priklauso vienai gyvenvietei, pabaiga jau kitai. Šimtus kartų girdėjau Fodžos apylinkes vadinant Califoggia, arba Kalabrijos pietus Calafrika, arba Saudo Caiabria, taip pat Sahara Consilina įvardinant Sala Consilina arba Trečiasis Pasau­ lis— Secondigliano apylinkėms pavadinti. Tačiau „Las Vegasas" yra išties Las Vegasas. M e t ų metais kiekvienas žmogus, kuris tik norėjo

išbandyti save verslo džiunglėse, šioje teritorijoje galėjo tai padaryti. Svajonę paversti tikrove. Paėmus paskolą, pataikius į išpardavimą, kruopščiai taupant įsteigti ir pastatyti ant kojų fabriką. Rizikuo­ davo įmone. Jei išlošdavo, gaudavo efektyvumą, produktyvumą, spartumą, pigią ir klusnią darbo jėgą. Išlošdavo taip, kaip išlošiama, statant ant raudono arba juodo. Jei pralošdavo, per porą mėnesių už­ sidarydavo. Las Vegasas. Dėl to, kad viskas vykdavo nepriklausomai nuo kruopščiai paruoštų administracinių ar verslo planų. Avalynes ir drabužių gamyba buvo kontroliuojama tarptautinės juodosios rinkos. Miestui netekdavo garbės dėl šių prabangių gaminių. Prekių kokybė būdavo puiki, nepaisant to, jų gamyba vykdavo nelegaliai ir tyliai. Teritorijose, kur dešimtmečiais buvo gaminami geriausi itališkos mados pavyzdžiai. Vadinasi, geriausios kokybės madin­ giausi pasaulyje drabužiai. Nebuvo verslininkų klubų, ryšių su vi­ suomene centrų, nebuvo nieko kito tik darbas, siuvimo mašinos, mažas fabrikas, supakuotos dėžės, išsiųstos prekės. Nieko daugiau tik šis procesas. Visų kitų dalykų nereikėjo. Apmokymai vykdavo čia pat, prie darbo stalo, verslininko gyslelė atsiskleisdavo laimint arba pralaimint. J o k i ų finansavimų, jokių projektų, jokių stažuočių. Iškart į rinkos sceną. Išloši arba praloši. Augant uždarbiui, namai gražėja, mašinos perkamos pačios brangiausios. Toks praturtėjimas neatitinka visuomenės moralės normų. Tai vagystėmis pasiektas praturtėjimas, kažkieno sunkiai uždirbtą gerą nusinešus į nuosavą urvą. Investitoriai atvykdavo iš įvairiausių vietų, nemokšos gamin­ davo marškinius, sijonus, striukes, pirštines, kepures, batus, ranki­ nes, pinigines italų, vokiečių, prancūzų įmonėms. Šioje teritorijoje nuo 50-ųjų nereikėjo leidimų, kontraktų, patalpų. Garažai, laipti­ nės, rūsiai tapdavo fabrikais. Paskutiniais metais kinų konkurencija sutriuškino gaminančius vidutinės kokybės prekes. Nepaliko laiko darbininkų profesionalumui augti. Arba dirbi tobulai iškart dabar, arba atsiras kažkas, kas sugebės dirbti vidutiniškai, bet greičiau.

Neįtikėtinas skaičius žmonių liko be darbo. Fabrikų savininkai įsi­ painiojo į skolas dėl neišmokėtų palūkanų. Daugelis iš jų pasislėpė nuo teisingumo. Yra viena vieta, kuri dėl šios niekingos prievartos galiausiai pra­ rado ramybę, viltį tobulėti, gyvybę. Tarsi visos apylinkės simbolis. Nuolat apšviestuose namuose ir kiemuose visada pilna žmonių. S t o ­ vėjimo aikštelė prigrūsta automobilių. Niekas iš ten neišeina. Kai kas įeina. Mažai kas praeina pro šalį. Nėra dienos laiko, kai dau­ giabučiai pasilieka tušti, kaip įprasta, kai visi eina į darbą arba mo­ kyklą. Čia tuo metu visada pilna žmonių, nesibaigiantis triukšmas. Žaliasis Parkas Kaivane. Žaliasis Parkas pasimato tik išėjus už vidurinės ašies, deguto pelkė, atimanti švarumo įspūdį visoms Neapolio gyvenvietėms. Greičiau primena cemento šiukšlyną nei namų kvartalą, aliuminės verandos tarsi sutinę limfmazgiai kyla virš kiekvieno balkono. Pri­ mena vieną tų vietų, kurias architektas projektavo įkvėptas paplū­ dimyje nusižiūrėtų konstrukcijų, tarsi apgalvojo šiuos statinius lyg smėlio bokštus, kuriuos gauname apvertę kibirėlį. Paprasčiausi pilki namai. Čia, viename kampe, yra mažutė koplytėlė. Beveik nepaste­ bima. Bet ne visada taip buvo. Anksčiau čia stovėjo koplyčia. Dide­ lė, balta. T i k r a s mauzoliejus, skirtas vienam vaikinui, Emanueliui, mirusiam darbo vietoje. Darbe, kuris kai kuriose vietovėse yra sun­ kesnis nei juodžiausias darbas gamykloje. Bet tai - amatas. Emanu­ elis buvo plėšikas. Jis plėšė visada šeštadieniais, kiekvieną šeštadienį, tam tikrą laiko tarpą. Ir visada toje pačioje gatvėje. Tą pačią valan­ dą, toje pačioje gatvėje, tą pačią dieną. Kadangi šeštadienis buvo jo aukų diena. Porelių diena. T u o tarpu 87 kelias - vieta, kur poros iš artimiausių apylinkių apsilanko. Mėšlina gatvė su padangų išvago­ tu asfaltu ir užterštu oru. Kiekvieną kartą, kai einu pro čia ir matau poreles, galvoju, kaip reikia atsiduoti aistrai, kad sugebėtum nepas­ tebėti šlykščios aplinkos. Būtent čia Emanuelis dar dviejų draugų

I 1

31

lydimas pasislėpdavo, laukdavo, kol pora sustabdys automobilį, už­ gesins šviesą. Šviesai užgesus, duodavo keletą minučių porelei nusi­ rengti ir pačiu karščiausiu momentu įsiverždavo. Pistoletu išdauž­ davo automobilio langą ir tada ginklą pakišdavo po vaikino nosimi. Apšvarindavo poreles ir po dešimties panašių operacijų sutikdavo week-endą su penkiais šimtais eurų kišenėje, - nedidelis laimikis, tačiau atrodydavo didžiausia brangenybė. Bet vieną naktį karabinierių patruliai juos susekė. Emanuelis ir jo draugeliai buvo tokie kvaili, jog nenumatė, kad plėšti visada toje pačioje vietoje, naudojant tą pačią taktiką, yra patikimiausias kelias, vedantis už grotų. Du automobiliai lenktyniauja, susitinka, pasi­ girsta šūviai. Tada viskas nutyla. Automobilyje guli Emanuelis, mir­ tinai sužeistas. Rankoje turėjo pistoletą, nutaikytą į karabinierius. Jį nužudė vienuolika šūvių, paleistų per keletą sekundžių. Iššauti vienuolika šūvių iš mažo atstumo, reiškia turėti nukreiptą pistoletą ir būti pasiruošus šauti dėl mažiausio krustelėjimo. Šauti tam, kad nužudytum, be to, daryti tai tam, kad nenužudytų tavęs paties. Kiti du sustabdė mašiną. Prožektorių šviesos įsiveržė į automobilį tarsi vėjas. Nukreiptos į Emanuelio kūną. Jo draugai dar bandė atidaryti duris, bet supratę, kad Emanuelis miręs, sustingo. Įsiveržus kara­ binieriams, nesipriešino smūgiams į veidą, nuolatiniams kiekvieno arešto palydovams. Emanuelis tapo savo apgaulės auka, pistoletas jo rankoje buvo žaislinis. Vienas iš tų, kuriuos seniau vadindavo „šunų gąsdintojais", jais kaimuose valkataujančius plėšrūnus bai­ dydavo nuo vištidžių. Žaislas, kurį naudojo tarsi tikrą; nepaisant to, Emanuelis elgėsi kaip subrendęs vyras, jo žvilgsnis spinduliavo apsimestinį žiaurumą, o kišenpinigių poreikį maskavo turto troški­ mu. Emanueliui buvo penkiolika metų. Visi jį vadino paprasčiau­ siai M a n u . Jo veidas buvo išdžiūvęs, tamsus ir kampuotas, vienas iš tų, kuriuos archetipiškai priskiri vaikinams, su kuriais nedrau­ gaujama. Emanuelis priklausė tokiai aplinkai, kur dora ir garbė yra

savaime suprantami dalykai. Emanuelis buvo Žaliojo Parko dalis. Ir nėra tokios klaidos arba nusikaltimo, kurie galėtų ištrinti tokią pri­ klausomybę, ji išdegina ženklą ugnimi. Visos Žaliojo Parko šeimos surinko sumą pinigų. Pastatė mažą mauzoliejų. Viduje pakabino dell'Arco Madonos paveikslą ir įrėmintą besišypsančio M a n u foto­ grafiją. Atsirado ir Emanuelio koplyčia tarp kitų dvidešimties dedi­ kuotų visoms įmanomoms madonoms, kiekvienais nedarbo metais, tačiau meras negalėjo susitaikyti su tuo, kad sukčiui iškiltų altorius, ir pasiuntė ekskavatorių šiam nugriauti. Per sekundę cementinis statinys subyrėjo į trupinėlius. Mažai laiko reikėjo žiniai pasklisti po Žaliąjį Parką, vaikinai su motociklais ir motoroleriais sugužėjo prie ekskavatoriaus. Niekas nepratarė nei žodžio. Visi žvelgė į ma­ šiną valdantį darbininką. Neatlaikęs žvilgsnių, darbininkas sustojo griauti ir pasuko galvą į viršininką, - tai buvo jo įsakymas. Tary­ tum rodydamas, kas yra pykčio kaltininkas, nukreipdamas kerštą nuo savo galvos. Buvo išsigandęs. Užsidarė viduje. Apsuptas iš visų pusių. Staiga prasidėjo muštynės. Darbininkas sugebėjo pabėgti į policijos mašiną. Kumščiais ir spyriais užsipuolė ekskavatorių, iš­ tuštino alaus butelius ir užpildė juos benzinu. Palenkė motorolerius, kad degalai sutekėtų į butelius. Akmenimis apmetė šalia esančios mokyklos langus. Sugriuvo Emanuelio koplyčia, turi griūti ir visa kita. Iš namų mėtė indus, vazas, peilius. Tada sprogstamuosius bu­ t e l i u s - į policiją. Šiukšlių konteinerius sustatė į eilę, paversdami barikadomis. Paleido ugnį į viską, ką tik galėjo pasiekti. Pasiruo­ šė karui. Jų buvo šimtai, galėjo ilgai atsilaikyti. Revoliucija plėtėsi, skleidėsi po Neapolio kvartalus. Bet paskui atvyko kai kas iš nelabai toli. Viskas buvo apsupta policijos ir karabinierių mašinų, bet juodas džipas sugebėjo perva­ žiuoti barikadas. Vairuotojas parodė gestą, kažkas pravėrė dureles, ir grupelė revoliucionierių sulipo. Mažiau nei per dvi valandas viskas buvo išardyta. Sukilėliai nusirišo nosinaites nuo veidų, išardė bari-

kadas. Įsikišo klanai, cik nežinia kokie. Žaliasis Parkas yra kamo­ ros parankinių kasyklos. Visi, kurie nori, čia susirenka žemiausio rango padėjėjus, savanorius, kuriems mokama mažiau nei juoda­ odžių ar albanų prekeiviams. Visi ieško Žaliojo Parko vaikinukų: iš Casalijos, Mallardo, Džuljano, „tigriukų" iš Crispano. Jie tampa narkotikų prekeiviais už algas, jiems nemokami procentai nuo par­ duotų prekių. Taip pat, net ir toli nuo namų, tampa vairuotojais bei „stulpais", kurie stebi situaciją ir jei ką, siunčia pavojaus signalą. Net jei neatgauna pinigų už benziną. Kruopščiai savo darbą atliekantys vaikinai. Kartais pradeda vartoti heroiną. Skurdžių narkotiką. Kai kas išsigelbsti, įsidarbina, išeina atlikti karinę tarnybą ir išvažiuoja toli. Viena kita mergina sugeba pakeisti savo gyvenimą taip, kad daugiau nebeįkeltų kojos į šias žemes. Beveik niekas iš naujosios kartos nebūna įtraukiamas. Didžioji dalis dirba klanams, bet nie­ kada nebus kamoriečiais. Klanai jų nenori, jiems jų nereikia, verčia juos dirbti, nes gali išnaudoti. Jie neturi kompetencijos, verslinin­ kų talento. D a u g iš jų dirba kurjeriais. Veža pilnas kuprines hašišo į R o m ą . Pusantros valandos kelio ant motorolerio ir atvyksta prie sostinės vartų. Nieko neuždirba už šias keliones, bet po dvidešim­ ties pervežimų gauna dovanų motorolerį. Tai priima tarsi brangią, neįkainojamą dovaną, be abejo, nepasiekiamą jokiu kitu darbu šiose vietose. Nepaisant to, kad pervežė prekę, kainuojančią dešimt kartų daugiau už motorolerį. To nežino ir negali įsivaizduoti. Jei juos su­ gautų, nuteistų dešimčiai metų, o nebūdami klano nariais jie ar jų šeimos negautų jokių lengvatų nei garantijų. Tačiau jų galvose tiktai kelio gausmas ir tikslas pasiekti R o m ą .

Vienas kitas būrelis dar bandė triukšmauti, bet iš lėto, sulai­ kydami pykčio likučius skrandyje. Netrukus viskas išsikvėpė. Kla­ nai nebijojo nei revoliucijos, nei triukšmo. Nieko nebūtų nutikę, jei liaudis žudytųsi ir degintųsi dienų dienas. Tačiau sukilimas juos

atitrauktų nuo darbo. Žaliasis Parkas prarastų nenumatytų aplin­ kybių rezervuaro statusą, visuomet disponuojantį pačia pigiausia darbo jėga. Visa tai ir šią pat minutę turėjo vėl pradėti funkcionuoti. Visi turėjo sugrįžti prie darbo ar, dar svarbiau, būti pasiruošę neti­ kėtam darbo užsakymui. Žaidimas revoliucija privalėjo pasibaigti. Emanuelio laidotuvėse dalyvavau. T a m tikruose pasaulio taš­ kuose penkiolika metų yra tiesiog skaičius. Nusibaigti penkiolikos metų šiose apylinkėse interpretuojama kaip bausmė mirtimi, o ne kaip gyvybės praradimas. Bažnyčioje buvo daug, daugybė vaiki­ galių. Visi tamsiais veidais, retkarčiais kažką surikdavo, o tiksliau, ritmingai skanduodavo: „Visa-da su mu-mis pa-si-liksi, visa-da su mu-mis... visa-da su mu-mis..." Šie šūkiai pavėluoti, seniai pelny­ ta šlovė galutinai paliko komandą. Jie jautėsi galingi lyg stadione, tačiau tikrovėje buvo tik nuoskaudos vedami skanduotojai. Šmėkš­ čiojo civiliais rūbais apsirengę policininkai, kurie stengėsi laikytis kuo toliau. Visi juos pažino, bet buvo netinkamas laikas stumdytis. Bažnyčioje iškart juos demaskavau, tiksliau, jie mane demaskavo, nerasdami mano veido savo atminties archyvuose. Tarsi užbėgda­ mas už akių mano smalsumui, vienas iš jų prisiartino ir pradėjo pašnekesį: „Visi jie čia recidyvistai. Narkotikų platinimas, vagystės, ginklų prekyba, grobimai... Yra netgi prostitučių. Nei vienas nėra švarus. Daugiau jų išmirs, geriau visiems.. " Žodžiai, į kuriuos vertėtų atsakyti antausiu arba galvos smūgiu tiesiai į nosį. Bet išties jie atitiko visų mintis. Ko gero, net buvo tei­ singi. Šie vaikinai, pasiryžę sėsti už grotų dėl 2 0 0 eurų, - padugnės, žmonijos surogatas, narkotikų prekeiviai - apžiūrinėjau juos vieną po kito. Nei vienas iš jų ne vyresnis nei dvidešimties. Tėvas Mauras, klebonas, laikantis mišias, žinojo, kas stovi prieš jį. Žinojo, kad net jam padedantys vaikinai nepasižymi nekaltybe. „Šiandien mirė ne didvyris..."

Jo rankos nebuvo ištiestos, kaip įprasta kunigams, skaitantiems sekmadieninį pamokslą. Buvo sugniaužtos į kumščius. Balse nesi­ girdėjo pamokslaujančio tono gaidų. Kai pradėjo kalbėti, jo balsas buvo užlūžęs ir keistai užkimęs, taip atsitinka, kai per ilgai kalbi savo viduje. Kalbėjo įniršęs, be jokio minkštaširdiško sielvarto, ne­ sistengė nieko įtikinti. Priminė vieną iš tų Pietų Amerikos kunigų, kurie, neapsikęsda­ mi laidoti žmogžudysčių aukas, mesdavo gailėti ir pradėdavo rėkti. B e t čia niekas nėra girdėjęs apie Romerą. Tėvas Mauras retos ener­ gijos. „Kalbėdami apie Emanuelio atsakomybę atsimušame į faktą, kad jam tebuvo penkiolika metų. Kitose Italijos vietose gimę pen­ kiolikos metų sūnūs lanko baseiną arba šokių mokyklą. Čia yra ki­ taip. Šventasis Tėvas atsižvelgs į tai, kad nusikaltimas buvo įvykdy­ tas penkiolikmečio paauglio. Jei Pietų Italijoje penkiolika metų yra pakankamas amžius dirbti, pasirinkti būti plėšiku, žudyti ir būti žudomam, vadinasi, tai yra pakankamas amžius prisiimti atsako­ mybę už šiuos darbus.14 Tada stipriai truktelėjo į šnerves švento bažnyčios oro: „Bet penkiolika metų yra taip mažai, kad mums parodo, kas liko užnu­ garyje, ir mus įpareigoja prisiimti atsakomybę. Penkiolika metų tai amžius, kuris beldžiasi į sąmonę tų, kas paniekina įstatymą, darbą, pasižadėjimą. Beldžiasi ne jėga, bet krebždena nagais." Klebonas baigė pamokslą. Niekas iki galo nesuprato, ką norėjo pasakyti, jis siekė barti, ar mokyti. Jaunuolių šurmulys tapo sunkiai pakeliamas. Karstas buvo išnešamas iš bažnyčios, keturi vyrai jį lai­ kė, bet staiga jis nusprūdo nuo jų pečių ir pradėjo siūbuoti minioje. Visi į jį tiesė delnus, tarsi prilaikydami į žiūrovų salę griūnančią roko žvaigždę. Karstas siūbavo pirštų bangose. Šalia mašinos, ilgos mirusiųjų mašinos, pasiruošusios vežti M a n u į kapines, išsirikiavo motoroleriais ratuotų vaikinų eskortas. įjungė variklius. Laikydami

kojas ant stabdžių. Variklių triukšmas buvo paskutinis choras Ema­ nuelio palydėtuvėse. Kriokiantis duslintuvų staugimas. Atrodė lyg būtų norėję su tais motoroleriais palydėti jį iki požemio vartų. Per porą minučių tiršti dūmai ir benzino smarvė užtemdė akis ir įsigėrę į drabužius. Pabandžiau įeiti į zakristiją. Norėjau persimesti keliais žodžiais su tuo griežtai kalbėjusiu kunigu. M a n e pralenkė kažkokia moteris. Norėjo pasakyti, kad galų gale to vaikino šeima nieko doro jam nedavė. Tada ne be pasididžiavimo pasigyrė: „ M a n o anūkai, nors ir bedarbiai, niekada nevogtų..." Ir susinervinusi kalbėjo to­ liau: „Bet ko tas vaikinas išmoko? Nieko?" Kunigas žiūrėjo į žemę. Buvo apsirengęs darbiniais drabužiais. Nebandė nieko atsakyti, netgi nežiūrėjo jai į veidą ir spoksodamas į savo sportinius batelius sumurmėjo: „Akivaizdu, kad čia išmoksta­ ma tiktai mirti." - „Kaip, Tėve?" - „Nieko, ponia, nieko." Bet ne visi čia ilsisi po žemėmis. Ne visi pateko į pražūties pel­ kę. Kol kas. D a r dirba puikiai besilaikantys fabrikai. Jie tokie galin­ gi, kad sugeba rungtis su kinų darbo jėga, nes dirba milžiniškiems tinklams. Greitis ir kokybė. Pati aukščiausia kokybė. Prabangiausių drabužių monopolis vis dar jų rankose. Made in Italy gimsta čia. Caivanas, Sant Antimas, Arcanas ir visas kitas Kampanijos „Las Ve­ gasas". „Italijos veidas pasaulyje" turi medžiaga uždengtos Neapolio provincijos kaukolės bruožus. Grandininės kompanijos kol kas nesi­ ryžta viską siųsti tik į Rytus. Fabrikai vilų kvartaluose, pirmuosiuose laiptinių aukštuose. Palapinėse provincijos miestelių užmiesčiuose. Darbas yra siūti, kirpti odą, sukurpti batus. Visi išrikiuoti paeiliui. Bendradarbio nugara prieš tavo akis, o tavo paties prieš kito akis. Tekstilės sektoriaus darbininkas dirba maždaug dešimt valandų per dieną. Uždirba nuo penkių iki devynių šimtų eurų. Specialistai dažniausiai uždirba gerai. G a u n a net penkiolika eurų už valandą daugiau nei yra normalus valandos uždarbis. Retai įmonėje dirba

daugiau nei dešimt darbuotojų. D a r b o kambariuose telpa lentyna su televizoriumi arba radijo aparatu. Iš radijo sklinda muzika ir vienas kitas darbuotojas niūniuoja. Tačiau jei reikia ypač skubėti, vyrauja tyla, kurioje taukši adatos. Daugiau nei pusė šių įmonių darbuotojų yra moterys. Nagingos, tiesiog gimusios prie siuvimo mašinų. For­ maliai čia fabrikai neegzistuoja, kaip neegzistuoja ir darbininkai. Jei panašus aukštos kokybės darbas būtų legalizuotas, kainos kiltų, nebeliktų rinkos ir darbas pasitrauktų iš Italijos. Artimiausių apy­ linkių verslininkai mintinai išmokę šią logiką. Tokiuose fabrikuose paprastai nevyrauja pagieža tarp savininkų ir darbininkų. Klasių konfliktas čia ištižęs tarsi sumirkęs sausainis. Savininkas, dažnai buvęs darbininkas, dalijasi su savo samdiniais darbo valandas tame pačiame kambaryje, prie to paties darbastalio. Jei suklysta, moka tiesiogiai, skolindamasis. Jo valdžia tėviška. Susipyksta dėl kokio laisvadienio ar bandymų gauti keletu centų didesnį uždarbį. Nėra sutarčių, nėra biurokratijos. Viskas vyksta atvirai. Velkasi privilegijų ir pareigų šleifas, atspindintis teises ir sugebėjimus. Verslininko šei­ ma gyvena viršutiniame aukšte tame pačiame name, kuriame dir­ bama. Šiuose fabrikuose įprasta, kad darbininkės patiki savo vaikus savininko dukroms, virstančioms auklėmis, arba motinoms, kurios tampa daug anūkų turinčiomis močiutėmis. Darbininkių vaikai auga su savininkų šeima. Visa tai kuria bendrą gyvenimą, realizuoja horizontalią postfordistinės eros svajonę: dalintis pietumis ir darbu, įvesti kitus į savo asmeninį gyvenimą, sukurti pojūtį, kad visi pri­ klauso tai pačiai bendruomenei. Šiuose fabrikuose nėra žvilgsnių, tyrinėjančių dirvožemį. Pui­ kiai įvaldytas darbas ir mažiausios algos. Bet be vieno nėra kito. Dirbama, nes gauni pinigus pačiu geriausiu būdu, niekas neras priežasties tave atleisti. Neveikia socialinės tarnybos tinklas. Teisės, leidimai, atostogos. Teises susikuri pats. Atostogų išsimaldauji. Nėra ko skųstis. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Č i a egzistuoja tiktai

kūnas, sugebėjimai, mašinos ir atlygis. Nėra tikslios statistikos, kiek darbininkų juodai dirba šiose apylinkėse. Nei kiek iš jų yra legalus, bet kiekvieną mėnesį yra priversti pasirašyti algalapyje prie akyse nematytų sumų. Xianas turėjo dalyvauti aukcione. Įėjome į pradinės mokyklos klasę, jokio vaiko, jokios mokytojos. T i k sienos nukabintos blizgan­ čiais popieriaus lapais, prirašytais didžiulių raidžių. Klasėje laukė apie dvidešimt žmonių, atstovaujančių savo įmonėms. Xianas buvo vienintelis užsienietis. Pasisveikino tik su dviem iš ten buvusiųjų ir tai be ypatingo nuoširdumo. Mokyklos kieme sustojo automobilis. Įėjo trys žmonės. Du vyrai ir viena moteris. Moteris buvo apsiren­ gusi odiniu sijonu, avėjo lakuotus aukštakulnius. Visi atsistojo su ja pasisveikinti. Įėjusieji atsisėdo, ir prasidėjo varžytinės. Vienas iš vyrų ant lentos nubrėžė tris vertikalias linijas. Pradėjo rašyti sekda­ mas moters balsą. Pirmasis stulpelis: „ 8 0 0 . " Tai buvo reikalingų pagaminti drabužių skaičius. Moteris išvar­ dijo medžiagos variantus ir drabužių kokybę. Verslininkas iš Sant Antimo prisiartino prie lango ir atsukdamas kitiems nugarą pasiūlė savo kainą ir terminus: „Keturiasdešimt eurų už kostiumą per du mėnesius..." Ant lentos užrašomas jo pasiūlymas: „ 8 0 0 / 40 / 2." Kitų verslininkų veidai neatrodė susirūpinę. Pasiūlymas neper­ žengė realių galimybių ribos. Ir visi dėl to buvo aiškiai patenkinti. Bet užsakovų tai netenkino. Varžytinės tęsėsi. Aukcionai, kuriuos dideli grandininiai italų tinklai rengia šiose apylinkėse, yra savotiški. Niekas nepralošia ir niekas negauna išskir­ tinių teisių. Žaidime svarbu dalyvauti, o ne rezultatas. Kažkas meta pasiūlymą, pasiūlydamas kainą ir terminą. Bet jei jo sąlygos bus priimtos, jis nebus vienintelis laimėtojas. Jo pasiūlymas tarsi gairė, į kurią kiti verslininkai turi lygiuotis. Kada sutariama dėl kainos, dalyvaujantys verslininkai sprendžia dalyvauti, ar ne; kas sutinka,

gauna žaliavą. Medžiagas. Jos atplukdomos tiesiai į Neapolio uostą, kur kiekvienas verslininkas atvyksta ir jas pasiima. Bet tik vienam iš jų bus sumokėta. T a m , kuris pirmasis priduos užbaigtą aukščiausios kokybės gaminį. Kiti aukcione dalyvavę verslininkai galės pasilikti audinius, bet negaus nei cento. Mados įmonės uždirba tiek daug, kad paaukoti medžiagas joms nėra didelis praradimas. Jei versli­ ninkas porą kartų nepristato gaminių, pasinaudodamas aukcionu, kad gautų nemokamus audinius, jam neleidžiama dalyvauti kitose varžytinėse. Pardavimo tinklų tarpininkai naudoja šią taktiką, nes tokiu būdu užsitikrina pagaminimo greitį, jei vienas gamintojas už­ delsia, suspėja kitas. Aukštajai madai yra neatleistinas joks termino atidėliojimas. Moters už stalo džiaugsmui pakyla dar viena ranka. Gerai apsi­ rengęs, labai elegantiškas verslininkas. „Dvidešimt eurų per dvide­ šimt penkias dienas." Galiausiai priimamas šis paskutinis pasiūlymas. Prie siūlyto­ jo prisijungia devyni iš dvidešimties. N e t Xianas neišdrįso sutikti. Negalėjo garantuoti greičio ir aukštos kokybės per tokį trumpą lai­ ką ir už tokią žemą kainą. Pasibaigus aukcionui, moteris užsirašo verslininkų vardus, fabrikų adresus, telefono numerius. Laimėtojas pakviečia pietų pas save į namus. Jo fabrikas buvo pirmame aukšte, antrajame gyveno su savo žmona, o trečias priklausė jo sūnui. Su pasididžiavimu pasakojo: „Dabar tvarkau dokumentus, kad sutvar­ kyčiau dar vieną aukštą. M a n o antrasis sūnus ruošiasi vesti." Lipant laiptais, toliau pasakojo apie savo šeimą, aiškino, koks jo vilos išpla­ navimas. „Neleiskite vyrams prižiūrėti darbininkių, vienas vargas. Du sūnus turiu ir abu vedė mūsų darbuotojas. Nusamdykite gėjus. Nusamdykite gėjus reguliuoti pamainas ir prižiūrėti darbą, kaip buvo daroma seniau..." Darbininkės ir darbininkai užlipo į viršų išgerti už laimėjimą. Jiems nusimatė labai sunkios pamainos: nuo šešių iki dvidešimt

pirmos, su valandos pertrauka pietums, ir kita pamaina nuo dvide­ šimt pirmos iki šeštos ryto. Darbininkės buvo visos pasidažiusios, su auskarais ir prijuostėmis, saugančiomis nuo klijų, dulkių, siuvi­ mo mašinų tepalo. Kaip supermenas, kuris nusitraukia marškinius, o po jais turi savo dangiškai mėlynus drabužius, šios merginos po prijuostėmis buvo pasipuošusios vakarienei mieste. T u o tarpu dar­ bininkai buvo gana apšepę, su darbinėmis striukėmis ir kelnėmis. Pasakęs tostą namų šeimininkas pristatė vieną svečią. Jis įėjo su kitais, sutikusiais su nustatytomis užsakymo sąlygomis, verslinin­ kais. Neslėpė, bet gerbė seną tradiciją nekalbėti apie pinigus prie stalo. Xianas man smulkiai paaiškino, kas tas žmogus yra. Priminė įsivaizduojamus b a n k o kasininkus. Buvo atsakingas už grynuosius pinigus ir aptarinėjo palūkanų procentus. Bet neatstovavo jokiam bankui. Italų parduotuvių tinklai moka tik už padarytą darbą. Netgi tik už jau patikrintą darbo kokybę. Atlyginimai, gamybos, taip pat siuntimo išlaidos - viskas atitenka gamintojams. Klanai, priklauso­ mai nuo jų teritorinės įtakos, skolina fabrikams grynuosius. Arcanui Di Lauro šeima, Sant Antimui Žalieji, Crispanui C e n n a m o , ir taip kiekvienoje teritorijoje. Šios įmonės gauna grynuosius iš kamoros už mažas palūkanas. Nuo 2 iki 4 procentų. Nei viena panaši įmonė negalėtų tikėtis kredito iš banko: gamina aukštajai italų madai, visų rinkų rinkai, bet yra nelegalūs fabrikai ir negali pristatyti bankams reikalingų dokumentų. Kamoros pinigai taip pat vienintelė galimy­ bė darbininkams paimti paskolas. Todėl savivaldybėse, kur daugiau nei 40 procentų piliečių gyvena iš juodo darbo, šešios šeimos iš de­ šimties sugeba išsipirkti namus. Net ir verslininkai, kurių nepaten­ kina mados tinklų reikalavimai, suranda pirkėją. Parduoda viską klanams, taip juos įvesdami į nelegalią rinką. Visa podiumų mada, visas pasaulio žvaigždžių švytėjimas kilęs iš čia. N u o Neapolio ir nuo Salento. Pagrindinių nelegalių tekstilės centrų. „Las Vegaso" gyvenvietės ir tos „dintra lu Capu". Kazaranas, Trikazė, Tavianas,

Melissanas arba C a p o di Leuca, Žemasis Salentas. Iš čia atvyksta. Iš šios skylės. Visos prekės turi tamsiąją kilmę. Toks kapitalizmo įsta­ tymas. Bet stebėti skylę, būti priešais ją, bet kuriuo atveju sukelia keistus jausmus. Sunkų jaudulį. Tarsi slėptum tiesą skrandyje. Tarp aukcioną laimėjusio verslininko darbininkų stitikau vieną ypač gabų. Pasųuale. Buvo labai išdžiūvęs. Aukštas, labai liesas, šiek tiek „išgaubtas" - nuo aukštumo sulinkęs per pečius, kaklą. Figūra kaip klaustukas. Dirbo su modeliais ir brėžiniais, atsiųstais tiesiogiai iš stilistų. Pavyzdžiai patikėti tik jo rankoms. Jo uždarbis nesikeitė, kito tik darbo krūvis. Kažkodėl sudarė patenkinto žmogaus įspūdį. Pasquale man patiko iškart. Vos tik įsistebeilijau į jo fizionomiją. Jo veidas buvo lyg pagyvenusio žmogaus, nors dar jaunuolis. Veidas nuolat paniręs tarp žirklių, audinių atraižų, nuzulintų siūlių. Pasquale buvo vienas iš nedaugelio, kurie galėjo pirkti medžiagas tiesiogiai. Kai kurie mados namai - pasitikėdami jo gebėjimais - leisdavo jam užsakyti audinius tiesiai iš Kinijos, ir jis pats tikrindavo jų kokybę. Dėl šios priežasties Pasquale ir Xianas turėjo susipažinti. Uoste vieną kartą pietavome kartu. Po pietų Xianas ir Pasquale iškart atsisvei­ kino ir mes įlipome į mašiną. Važiavome Vezuvijaus link. {prasta, kad vulkanai būna tamsių spalvų. Vezuvijus - žalias. Iš toli primena milžinišką samanų mantiją. Prieš pasukant į kelią, vedantį per ša­ lia Vezuvijaus esančias gyvenvietes, automobilis įvažiavo į kažkokio namo kiemą. Ten mūsų laukė Pasquale. Nesupratau, kas vyksta. Išlipo iš savo automobilio ir skubiai pradėjo lįsti į X i a n o mašinos bagažinę. Pabandžiau pasiteirauti paaiškinimo: „Kas vyksta? Kodėl į bagažinę?" - „Nesijaudink. Dabar važiuosim į Terzigną, į fabriką." Prie vairo atsisėdo tipas, primenantis Minotaurą. Išlipo iš Pasquale mašinos ir, atrodė, mintinai žinąs ką daro. {jungė atgalinį bėgį, iš­ lindo pro vartus, ir prieš įvažiuodamas į kelią, išsitraukė pistoletą. Pusiau automatinį. Užtaisė ir pasidėjo tarp kojų. Aš sulaikiau kvapą,

bet Minotauras, žvelgdamas pro veidrodėlį, matė, kad stebėjau jį susirūpinęs. „Vieną kartą mus bandė išgąsdinti." — „Bet kas?" - ban­ džiau suprasti viską nuo pradžių. „Tie, kurie nenori, kad kinai iš­ moktų dirbti aukštajai madai. T i e , kurie iš Kinijos nori tik audinių, ir taškas." Nesupratau. Vis dar nesupratau. Įsijungė Xianas su jam įprastu raminančiu balsu: „Pasųuale mums padeda mokytis. Mokytis dirbti su aukštos kokybės drabužiais, kurių mums dar nepatiki. Iš jo mo­ komės, kaip siūti drabužius..." Minotauras po X i a n o paaiškinimo bandė pateisinti pistoletą: „Taigi... vieną kartą toks išlindo ten, bū­ tent ten, matai, vidury aikštės, ir apšaudė mašiną. Pataikė į variklį ir langus. Jei būtų norėję mus pašalinti, būtų pašalinę. Tai buvo tik įspėjimas. Bet jei taip elgsis vėl, esu pasiruošęs." Vėliau Minotauras man paaiškino, kad laikyti pistoletą tarp šlaunų yra pati geriausia technika, paguldžius jį į lentynėlę trūktų staigumo, kai reikėtų pistoletą paimti. Važiuojant į Terzigną, ke­ lias kilo į įkalnę, stabdžiai skleidė bjaurią smarvę. Užuot bijojęs, jog automobilis išeis iš rikiuotės, nerimavau, kad mašinos atatrankos paveiktas pistoletas iššaus vairuotojui tiesiai į smilkinius. Atvykome ramiai. T i k sustojus mašinai, X i a n a s nuėjo atidaryti bagažinės. Pasquale išlipo. Panašėjo į besirąžančią susiglamžiusią kleenexservetėlę. Priėjo prie manęs ir pasakė: „Kiekvieną kartą ta pati istorija, lyg slėpčiausi nuo policijos. Bet geriau, kad manęs nematytų mašinoje. Kitaip..." Ir perbraukė ranka sau per kaklą. Palapinė buvo didelė, netgi milžiniška. X i a n a s man apie ją pa­ sakojo su pasididžiavimu. Priklausė jam, bet viduje buvo devyni pa­ tikimi mikrofabrikai ir devyni kinų verslininkai. Įėjus aplinka pri­ minė šachmatų lentą. Kiekvienas fabrikas turėjo savo darbininkus ir savo darbastalius, apsuptus kvadratų. Kiekvienam fabrikui X i a nas davė tiek pat erdvės, kiek turėjo fabrikai „Las Vegase". Išimtines teises suteikdavo aukciono metu. Metodas buvo tas pats. Nusprendė

neleisti vaikams maišytis dirbamojoje zonoje, o pamainas organiza­ vo kaip itališkuose fabrikuose. D a r daugiau, kai dirbdavo kitoms įmonėms, neprašydavo grynųjų į priekį. Taigi, Xianas po truputį darėsi pats tikriausias itališkos mados verslininkas. Kinų fabrikai Kinijoje kūrė konkurenciją kinų fabrikams Italijoje. Taip Prato, R o m a ir Vidurio Italijoje esantys kinų miestai stovėjo ant žlugimo grėsmės slenksčio: jie iškilo staiga, o dabar jų laukė netikėtas krytis. Vieninteliu būdu buvo galima išgelbėti kinų fabrikus - paversti dar­ bininkus aukštosios mados ekspertais, galinčiais puikiai dirbti Ita­ lijoje. Išmokti iš italų, smulkiųjų verslininkų, išsibarsčiusių po „Las Vegasą", tapti ne masinės produkcijos gamintojais, bet mados namų atstovais pietuose. Užimti vietą, erdves, įvaldyti nelegaliai dirbančių itališkų fabrikų logiką, kalbą ir atlikti tą patį darbą. T i k už šiek tiek mažesnį atlygį ir pora valandų ilgiau.

Pasquale iš lagaminėlio ištraukė medžiagą. Buvo suknelė, ku­ rią turėjo sukirpti ir pasiūti savo fabrike. Tačiau atliko operaciją ant rašomojo stalo priešais videokamerą, filmuojančią jo veiksmus ir perkeliančią juos ant didžiulio audinio, kabančio už jo nugaros. Mergina su mikrofonu vertė jo aiškinimus į kinų kalbą. Tai buvo jo penktoji pamoka. „Didžiausią dėmesį turite kreipti į siūles. Siūlė privalo būti lengva, bet ne nematoma." Kiniškas trikampis. San Giuseppe Vesuvianas, Terzignas, Ottavianas. Tai kiniškos tekstilės verslo ramstis. Viskas, kas daroma Italijos kinų bendruomenėse, prasidėjo Terzigne. Pirmi užsakymai, gaminių kokybė, taip pat pirmos žmogžudystės. Č i a buvo nužudytas Vang Dingmas, keturiasdešimtmetis emigrantas, atvykęs automobi­ liu iš Romos dalyvauti tautiečių šventėje. Jį pakvietė, o po to šovė į galvą. Vang buvo „gyvatės galva", tiksliau gidas. Susijęs su Pekino kriminalinėmis bylomis dėl nelegalaus kinų įvažiavimo į šalį. Daž­ nai „gyvatės galvos" susikerta su žmonių-prekių užsakovais. Pažada

verslininkams tam tikrą kiekį žmonių, kurio paskui nepristato. Kaip nužudomas narkotikų prekeivis, pasilikęs dalį prekės, taip nužudo­ ma „gyvatės galva", nes gudravo dėl prekių - žmonių. Bet miršta ne tik mafijozai. Fabriko išorėje ant durų kabėjo nuotrauka. M a ­ žos mergaitės nuotrauka. Gražus veidelis, rožiniai skruostikauliai, juodos akys, kurios atrodė lyg padažytos. Tai buvo kaip tik tokia vieta, kurioje tradiciškai tikiesi išvysti geltoną M a o veido atvaizdą. Ji buvo Zhang Xiangbi, nėščia mergina, prieš porą metų nužudyta ir įmesta į šulinį. Ji dirbo čia. Šiose apylinkėse gyvenantis mechani­ kas ją buvo nusižiūrėjęs; ji eidavo pro jo dirbtuves, jam patiko ir, jo įsitikinimu, tai buvo pakankama priežastis ją išniekinti. Kinai dirba kaip gyvuliai, padlaižiauja kaip šliužai, kalba ma­ žiau nei nebyliai, neįsivaizduoja, ką reiškia pasipriešinti kieno nors valiai. Tokia aksioma vyrauja visų, arba beveik visų, galvose. T u o tarpu Z h a n g priešinosi, bandė bėgti, kai mechanikas pradėjo lįsti, bet negalėjo jo paduoti į teismą. Ji kine, negali tapti pernelyg ma­ toma. Ir vėl bandęs, šį kartą vyriškis nebepakentė atstūmimo. Ją daužė, spardė, kol ji nualpo, ir tada perpjovė gerklę, o kūną įmetė į artezinį šulinį, palikdamas ilgam jį pūti drėgmėje ir vandenyje. Pasquale žinojo šią istoriją. Iš to, kad kiekvieną kartą po paskaitos aplankydavo Z h a n g brolį, buvo aišku, kad atsitikimas jį sujaudino iki širdies gelmių. Kiekvieną kartą klausdavo, kaip laikosi, ar nieko netrūksta, jam tučtuojau buvo atsakoma: „Nieko, ačiū."

Aš ir Pasquale labai susidraugavome. Kada kalbėjo apie audi­ nius, atrodė lyg pranašas. Parduotuvėse būdavo neįmanomas pe­ dantas, nebuvo galima net pasivaikščioti, sustodavo prieš kiekvieną vitriną keikdamas striukės sukirpimą, gėdindamasis, kad yra siuvė­ jas, vos pamatęs blogą sijono modelį. Sugebėdavo išpranašauti kel­ nių, švarko, kostiumo gyvenimo trukmę. T i k s l ų plovimų skaičių, po kurių drabužio audinys susivels. Pasquale mane įvedė į sudėtingą

audinių pasaulį. Pradėjau netgi lankytis jo namuose. Jo šeima, jo trys vaikai, jo žmona mane linksmindavo. Visada buvo aktyvūs, bet ne isteriški. Taip pat ir tą vakarą mažieji vaikai bėgiojo po na­ mus basomis. Bet nekeldami ypatingo triukšmo. Pasquale įjungė televizorių, perjunginėjo kanalus, staiga sustingo prieš ekraną, pri­ merkęs akis žiūrėjo lyg trumparegis, nors matė labai gerai. Niekas nekalbėjo ir tyla darėsi vis tirštesnė. Luiza, žmona, suprato kažką, prisiartino prie televizoriaus ir rankomis užsidengė burną, panašiai sulaikomas klyksmas pamačius kažką siaubingo. Televizoriuje An­ gelina Jolie „Oscarų" naktį ėjo per podiumą vilkėdama geliančiai baltu, nepaprastai gražiu kostiumu. Vienu iš tų, kurie lyg ant tavęs pasiūti, kuriuos italų modeliuotojai dovanoja žvaigždėms, norėdami jas pradžiuginti. Šį kostiumą pasiuvo Pasquale nelegaliame Arcano fabrike. J a m tiktai pasakė: „Šis keliaus į Ameriką." Pasquale siuvo šimtus drabužių, kurie buvo išsiųsti į JAV. Puikiausiai prisiminė to balto drabužio kirpimą. Vis dar prisiminė matmenis, visus matme­ nis. Kaklo iškirpimą, riešų milimetrus. Ir kelnes. Rankomis lietė kojų linijas, ir į atmintį grįžo nuogo kūno vaizdinys, kurį kiekvienas siuvėjas susikuria. Nuogumas be erotizmo, išbraižytas pagal raume­ nų kontūrus, pagal kaulų lipdinius. Nuogumas, kurį reikia apreng­ ti, varijuojantis tarp raumenų, kaulų ir audinio. Medžiagos pasiimti važiavo į uostą, dar gerai pamena tą dieną. J a m ją padavė trise, jie žinojo, kam tai skirta, bet nieko nepasakė. Japonijoje sosto paveldėtojo nuotakos siuvėjas buvo pakvies­ tas į valstybinį priėmimą; Berlyno dienraštis šešis puslapius skyrė pirmosios moters kanclerės siuvėjui. Juose buvo rašoma apie rankų darbo kokybę, fantaziją, eleganciją. Pasquale pyko, bet pyko taip, kad to pykčio nebuvo įmanoma išvyti. Visgi pasitenkinimo jausmas yra natūralus, jei užtarnaujami nuopelnai, juos būtina pripažinti. Kažkur giliai, kepenyse arba skrandyje, nutuokė, kad atliko puikų darbą, ir norėjo galėti tai pasakyti. Žinojo, kad yra nusipelnęs kažko

kitko. Bet jam nieko nebuvo pasakyta. Išsiaiškino netyčia, per klai­ dą. Pyktis, užsisukęs savo paties rate, kyla turėdamas tam argumen­ tų, bet jų negali panaudoti. Niekam nebūtų galėjęs pasakyti. Net sušnibždėti rytdienos dienraščiui. Negalėjo ištarti: „Šį kostiumą pasiuvau aš." Niekas nepatikėtų panašiu dalyku. „Oscarų" įteikimo iškilmėse Angelina Jolic vilki Pasųuale Arcane pasiūtą kostiumą. Daugiausia ir mažiausia. Milijonai dolerių prieš šešis šimtus eurų per mėnesį. Kada padaroma viskas įmanoma, kada talentas, šau­ numas, meistriškumas, įdirbis ištirpsta dėl kažkokio veiksmo, kada visa tai nebegali nieko pakeisti, aplanko noras išsitiesti ant pilvo nesiremiant į nieką, tuštumoje. Išnykti lėtai, leisti minutėms praeiti virš galvos, nugrimzti į kažką, lyg į judantį smėlyną. Mesti daryti bet ką. Ir traukti, traukti ir kvėpuoti. Nieko daugiau. Niekas negali išvesti iš tos būsenos: netgi Angelinai Jolie pasiūtas kostiumas, vil­ kėtas „Oscarų" naktį. Pasųuale išėjo iš namų, nepasirūpino netgi uždaryti durų. Lui­ za žinojo, kur eina, žinojo, kad važiuoja į Secondiglianą ir ką jam rūpi susitikti. Tada nugriuvo ant sofos ir įbedė veidą į pagalvę, lyg maža mergaitė. Nežinau kodėl, bet kai Luiza pradėjo verkti, man į galvą atėjo Vittorio Bodini eilutės. Eilėraštis, pasakojantis apie pietų valstiečių strategiją, kuria jie naudodavosi, kad nepaimtų į kariuo­ menę, kad nereikėtų pūti apkasuose Pirmojo karo metu ginant sie­ nas, kurių jie nepripažino. Skamba taip:

Karo metu valstiečiai ir kontrabandininkai I kišdūvosi tabako la­ pus po pažastimis I kad kristų susirgę. I Dirbtinis karštis, įsivaizduoja­ ma maliarija, I nuo kurios drebėjo iš šalčio ir kaleno dantimis, I toks jų buvo istorijos I ir valstybes vertinimas. Taip pat ir Luizos ašaros, man regis, yra valstybės ir istorijos vertinimas. Ne iškrova. Ne nepasitenkinimas dėl negauto malo-

numo. M a n tai buvo Markso Kapitalo pridėtinis skyrius, Adamo Smitho Tautų turto paragrafas, stulpelis iš J o h n o Maynardo Keyneso Bendrosios užimtumo teorijos,

M a x o Weberio Protestantizmo

etikos ir kapitalizmo dvasios pastaba. Pridėtas arba išplėštas puslapis. Pamirštas parašyti arba rašomas nuolatos, bet nebūtinai puslapio erdvėje. Tai buvo ne desperatiškas veiksmas, bet tyrimas. Griežtas, detalus, tikslus, argumentuotas. Įsivaizdavau Pasquale gatvėje try­ piantį kojomis žemę, lyg norėtų nusivalyti batus nuo sniego. Kaip mažas vaikas, nustebęs, kodėl gyvenimas toks skaudus. Iki dabar sugebėjo. Sugebėjo išsilaikyti, užsiimti savo amatu, norėti juo už­ siimti. Ir daryti tai, kaip niekas kitas. Bet tą minutę, kai pamatė tą kostiumą, tą kūną, judantį jo glostytuose audiniuose, pasijautė vie­ nišas. Labai vienišas. Jei kas nors pažįsta kažkokį dalyką tik gyvai, tiesiogiai per savo paties kūną ir smegenis, tokio vienišumo tarsi ne­ pažįsta. O darbas, reikalingas tik plūduriuoti, išgyventi, tik pačiam sau, yra pati sunkiausia vienatvė.

Pasquale sutikau praėjus dviems mėnesiams. Jį nusamdė dirb­ ti sunkvežimio vairuotoju. Licciardi šeimos iš Secondigliano vers­ lo įmonėms vežiojo visų rūšių prekes - legalias ir nelegalias. Bent jau taip jam sakydavo. Geriausias siuvėjas žemėje vairavo kamoros sunkvežimį tarp Secondigliano ir Gardos ežero. M a n e pavaišino pi­ etumis, pavežiojo savo didžiuliu sunkvežimiu. Jo rankos buvo rau­ donos, o sąnariai ištampyti. Kaip ir visų tolimųjų reisų vairuotojų, valandomis laikančių vairą, rankos šąla, o kraujo apytaka sutrinka. Jo veidas nebuvo giedras, pasirinko šitą darbą iš apmaudo, iš ap­ maudo dėl savo likimo, spyris į subinę savo paties gyvenimui. Bet ne visada galėjo tverti, net jei pasiuntus viską velniop gy­ venti būtų sunkiau. T u o metų kai valgėme, pakilo nuo stalo pasi­ sveikinti su bendradarbiu. Ant stalo paliko piniginę. Pamačiau iš odos aplanko kyšantį keturlinkai sulenktą žurnalo lapą. Paėmiau.

Tai buvo fotografija, viršelis su Angelina Jolie, apsirengusia baltai. Pasquale pasiūtas kostiumėlis. Švarkas užsimestas tiesiai ant nuogo kūno. Reikėjo turėti talentą aprengti ją nepaslepiant. Audinys gaubė kūną, piešė jį sekdamas judesius. Esu tikras, Pasquale pats sau vienas retkarčiais, galbūt namuose, kai vaikai išsikvėpę nuo žaidimų užmiega ant sofos suguldę pilvus, kai žmona prieš pradėdama plauti indus plepa telefonu su motina, būtent šiuo momentu jam šauna į galvą atsidaryti piniginę ir žiūrėti į tą žurnalo lapą. Ir esu tikras, kad žiūrėdamas į tą meno kūrinį, kurį sukūrė savomis rankomis, Pasquale yra laimingas. Įnirtinga laime. Bet šito niekas niekada nesužinos.

SISTEMA

S

istema aprūpindavo didžiąją rinką drabužiais, sukurdavo mil­ žinišką itališkos elegancijos salyną. Kiekvienas žemes rutulio

kampas buvo pasiekiamas Sistemos žmonėms, produktams. Siste­ ma, čia visiems pažįstamas terminas, bet kitur jo reikšmę privalu paaiškinti, padėti nepažįstantiems kriminalinės ekonomikos ga­ lios dinamikos. Kamora yra neegzistuojantis žodis, skirtas polici­ ninkams. Vartojamas valdininkų, žurnalistų, režisierių. Šis žodis kelia šypseną įtrauktiesiems, tai - bendra nuoroda, mokslininkų terminas, atėjęs iš istorinės tikrovės. Terminas, kuriuo save įvardi­ ja priklausantys kuriam nors klanui, yra Sistema. „Priklausai Se­ condigliano sistemai," Iškalbingas terminas, aliuzija į sandarą, ne į struktūrą. Kriminalinė organizacija tiesiogiai sutampa su ekonomi­ ka, prekybinė dialektika yra klano skeletas. Secondigliano sistema valdė visą audinių gamybą, Neapolio periferija tapo tikra gamybine teritorija, tikru verslo centru. Visa tai, kas kitur neįmanoma įsivaizduoti dėl sutarčių griežtumo, įsta­ tymų, autorinių teisių, į šiaurę nuo Neapolio buvo vykdoma. Šalia klano verslo galios centro struktūruotos periferijos leido suktis as­ tronomiškiems kapitalams, neįsivaizduojamiems bet kokiam lega­ liam industriniam aglomeratui. Klanai sukūrė ištisus industrinius centrus, užsiimančius tekstilės gamyba ir avalynės siuvimu, ir odos gaminių pramone, sugebančius pagaminti sukneles, švarkus, batus ir marškinius, visiškai nesiskiriančius nuo tų, kuriuos siūlo didieji italų mados namai.

Apylinkės

galėjo

didžiuotis

puikios

kokybės

rankų dirbi­

n i a i s - dešimtmečių darbo su aukštosios mados drabužiais, pačiais svarbiausiais italų ir Europos stilistų modeliais, rezultatu. T i e patys talentai, kurie nelegaliai dirbo mados namams, buvo samdomi kla­ nų. Ne tik pasiuvimas buvo puikus, bet netgi medžiagos buvo vidu­ tinės, perkamos tiesiogiai iš Kinijos, arba būdavo tos pačios, mados namų atsiųstos įmonėms, dalyvavusioms aukcionuose. Secondiglia­ no klano padirbti drabužiai nebuvo įprasta blogos kokybės prekė, nepavykusi imitacija, panašus, parduodamas už tikrą. Tai buvo sa­ votiška padirbta-tikra rūšis. Drabužiui trūko tik paskutinio žings­ nelio, motininių namų autorizacijos, jų ženklo, bet šią autorizaciją klanai pasiimdavo niekieno neklausdami. Klientą kiekviename pa­ saulio kampelyje galiausiai d o m i n o modelio kokybė. Ženklas buvo, kokybė taip pat. Taigi jokio skirtumo. Secondigliano klanai sukūrė visame pasaulyje paplitusį pardavimų tinklą, pajėgų išpirki ištisas parduotuvių grandines ir dominuoti tarptautinėje aprangos rinkoje. Jų ekonominė organizacija taip pat pasirūpino ir outUt rinka. Šiek tiek žemesnės kokybės produkcija turėjo kitą rinką, kurios distributoriais dirbo afrikiečiai, gatvės prekyvietes. Niekas neišmetama iš produkcijos. Iš fabriko į parduotuvę, iš m a ž m e n i n i n k ų - distributoriams, tame dalyvavo šimtai įmonių ir darbininkų, tūkstan­ čiai rankų ir verslininkų, siekiančių įeiti į didžiąją secondiglianiečių tekstilės aferą. Viskas buvo valdoma ir kontroliuojama Direktorijos. Be pa­ liovos girdėjau kartojant šį terminą. Kiekvienoje bare vykstančioje diskusijoje, jei tik kalba pakrypdavo apie kokį verslo reikalą, ar pa­ prasčiausiai ir įprastai skundžiantis, kad trūksta darbo. „Direkto­ rija šitaip norėjo." „Direktorija turėtų veikti ir imtis dar svarbesnių dalykų." Atrodė, klausausi nuotrupų iš Napoleono epochos kalbų. Direktorija buvo pavadinimas, kurį pradėjo vartoti Neapolio polici­ jos duomenų bazės atsakingi valdininkai norėdami įvardyti ekono-

minę, finansinę ir valdančiąją sistemą, sudarytą iš daugelio Šiaurės Neapolio teritorijos kamoros šeimoms atstovaujančių verslininkų ir bosų. Išskirtinai ekonominiais klausimais užsiimančią struktūrą. Direktorija - tarsi prancūzų Termidoro komisija - pačios organi­ zacijos galią reprezentavo labiau nei šaunamieji pabūklai ir kariniai sektoriai. Direktorijai priklausė klanai, susiję su Secondigliano aljansu, daugelis šeimų, įtrauktų į kamoros sąrašą: Licciardi, Contini, Mallardo, Lo Russo, Bocchetti, Stabile, Prestieri, Bosti, taip pat daugiau autonomijos turintys Sarno ir Di Lauro. Teritorija, apimanti Secondiglianą, Scampiją, Piscinolą, Chaianą, M i a n ą , San Pietro a Paterną iki Giugliano ir Ponticellio. Federalinė struktūra apjungė klanus, kurie veikdami vientisos aljanso sandaros skaidymąsi darėsi vis la­ biau autonomiški. Gamybiniam Direktorijos sektoriui atstovavo įvairios įmonės: tokios kaip „Valent", „Vip Moda", „Vocos", „Vitec", kurios pakuodavo Kazorijoje, Arcane, Melite padirbtus „Valentino", „Ferrė", „Versace", „Armani" gaminius, vėliau perparduodamus kie­ kviename žemės kampelyje. 2 0 0 4 metais pareigūno iš D D A Filippo Beatriče atliktas tyrimas atskleidė faktus apie visą ekonominę Nea­ polio kamoros imperiją. Viskas prasidėjo nuo smulkmenos, kokios dažniausiai praslysta pro akis nepastebėtos. Vienas bosas iš Secon­ digliano buvo įdarbintas aprangos parduotuvėje „Nenentz Fashion", Vokietijoje C h e m n i c e (Drezdener Strasse 4 6 ) . Keistas, neįprastas įvykis. Iš tikrųjų parduotuvė buvo jo nuosavybė, registruota kito vardu. Sekant šiuo pėdsaku išaiškėjo visas secondiglianiečių klanų produkcijos ir pardavimų tinklas. Neapolio D D A , seklių ir slaptų pokalbių klausymosi dėka, sugebėjo susekti visus klanų pardavimo tinklus, įskaitant sandėlius ir parduotuves. Nebuvo tokios vietos, kur nebūtų pradėję savo verslo. Vokieti­ joje parduotuvės ir sandėliai buvo įkurti Hamburge, Dortmunde, Frankfurte. Berlyne turėjo „Laudano" parduotuves (Gneisenaustrasse

8 0 0 ir Witzlebenstrasse 15). Ispanijoje Madride „Al Paseo de la Ermita" (del Santo 3 0 ) , taip pat ir Barselonoje. Belgijoje - Briuselyje, Portugalijoje - Oporte ir Boavistoje, Austrijoje - Vienoje, Anglijo­ je - švarkų parduotuvę Londone, Airijoje - Dubline. Olandijoje Amsterdame, taip pat Suomijoje, Danijoje, Sarajeve ir Belgrade. Persikėlę per Atlantą Secondigliano klanai investavo ir Kanadoje, ir Jungtinėse Valstijose, pasiekdami Pietų Ameriką. Monrealyje (253 Jevlan Drive ir Woodbridge) Ontarijo provincijoje. JAV tin­ klas buvo milžiniškas, milijonai džinsų, parduotų Niujorko, Maja­ mi Byčo, Naujojo Džersio, Čikagos parduotuvėse, praktiškai mo­ nopolizuojant Floridos rinką. Parduotuvių savininkai amerikiečiai, prekybos centrų savininkai norėjo dirbti tik su secondiglianiečių tarpininkais.

Aukštosios

mados,

garsių

modeliuotojų

drabužiai

prieinamomis kainomis garantavo, kad jų prekybos centrai, jų shopping mali prisipildys žmonių. Ženklai ant audinių buvo atspausti idealiai. Vienoje Neapolio provincijos laboratorijoje buvo aptiktas Versace Gorgonos trafaretas. Secondigliane buvo kalbama, kad amerikietiškoje rinkoje dominuoja Direktorijos drabužiai, o tai lengvino sąlygas jaunuoliams, norintiems vykti į JAV dirbti pardavimo agen­ tais, paakstintais „Vip moda" džinsų, parduodamų Teksaso parduo­ tuvėse kaip „Valentino", pasisekimo. Verslas plėtėsi ir kitame žemės pusrutulyje. Australijoje „Moda Italiana Emporio" parduotuvės (New South Wales, 28 Ramsay Road, Five D o c k ) tapo vienos iš populiariausių vietų apsirūpinti elegantiškais drabužiais, taip pat ir Sidnėjuje buvo įkurti sandėliai ir parduotuvės. Brazilijoje R i o de Ženeire ir San Paule secondiglianiečiai viešpatavo drabužių rinkoje. Kuboje ruošėsi atidaryti par­ duotuvę europiečių ir amerikiečių turistams, o Saudo Arabijoje ir Magrebe jau kurį laiką investavo. Direktorijos paskirstymo takti­ ka buvo sandėliavimas. Taip buvo vadinama perklausytuose tele-

foniniuose pokalbiuose, - tai tikra žmonių ir prekių maišalynė. Į sandėlius buvo atvežami įvairiausių rūšių drabužiai. Sandėliai buvo prekybos spektro centras, kur atvykdavo agentai išsirinkti prekių, vėliau išvežiojamų po klano ar kitų mažmenininkų parduotuves. Pardavimo strategija buvo paveldėta. Iš kontrabandininkų: preky­ bininkų neapoliečių, po Antrojo pasaulinio karo užplūdusių puse pasaulio, jveikdavusių tūkstančius kilometrų su krepšiais, perpildy­ tais kojinių, marškinių, švarkų. Pritaikydami kiek įmanoma plačiau per ilgą laiką sukauptą prekybine patirtį, šie prekybininkai virto pačiais tikriausiais prekybiniais agentais, sugebančiais parduoti bet kur: rajoninėse turgavietėse, prekybos centruose, degalų kolonėlėse. Patys išradingiausieji parduodavo didžiules drabužių partijas tiesiai mažmenininkams. Pasak tyrimų, kai kurie verslininkai organizuo­ davo padirbtų gaminių platinimą, siūlydami logistikos paslaugas panašiems agentams. Užmokėdavo kelionės ir pragyvenimo išlai­ das, prikraudavo furgonus ir kabinas, arešto ar prekių konfiskavi­ mo atveju garantuodavo teisinę paramą. Be abejo, užmokėdavo už pardavimą. Kiekvienai šeimai panašios operacijos duodavo apie tris šimtus milijonų eurų per metus. Italų mados namai pradėjo protestuoti prieš secondiglianiečių kontroliuojamą padirbtų drabužių rinką tik tada, kai Antimafijos tarnyba išaiškino visą strategiją. Iki tol neparengė jokios propagan­ dinės kampanijos prieš klanų veiklą, nepadavė jų į teismą, neinfor­ mavo spaudos apie faktus, atskleidžiančius paralelę gamybą. Sunku suprasti, dėl ko mados namai niekada nesipriešino klanams. Priežas­ čių gali būti įvairiausių. Apkaltinti didžiąją rinką, vadinasi, visiems laikams atsisakyti mažai apmokamo rankų darbo, kuriuo naudojosi Kampanijoje ir Puglijoje. Klanai būtų uždarę kelius, leidžiančius pri­ eiti prie tekstilės fabrikų Neapolyje ir apsunkinę santykius su Rytų Europos ir Rytų šalių fabrikais. Apkaltinimas būtų sukomplikavęs tūkstančius prekybinių ryšių su parduotuvėmis, kadangi daugybė

pardavimo taškų buvo tiesiogiai valdomi klanų. Platinimas, agentai, pervežimas daugelyje zonų priklausė šeimoms. Apkaltinimas iškart būtų pakėlęs paskirstymo kainas. Pagaliau klanai nevykdė nusikals­ tamos veiklos, kuri griautų mados namų įvaizdį, bet išnaudojo jų sukurtą reklaminį įvaizdį ir charizmą. G a m i n o drabužius jų nedar­ kydami, nebjaurodami kokybės ar modelių. Sugebėjo simboliškai nekonkuruoti su mados namais, bet platino gaminius, kurių kaina iki šiol plačiajai publikai buvo neprieinama. Platino prekinį ženklą. Jei beveik niekas nenešioja firminių drabužių, jei jie matomi tik ant gyvų podiumo manekenų, rinka palengva miršta, taip pat silpnėja ir prestižas. Be to, Neapolio fabrikuose buvo gaminamos suknelės ir kelnės tokių dydžių, kokių mados namai išvis nesiuva. Tuo tarpu klanai nepriešino įvaizdžio su galimybe uždirbti. Secondiglianiečių klanai „padirbta-tikra' ir narkotikų pervežimo pinigų dėka sugebė­ jo nupirkti parduotuves ir pardavimo centrus, kur dažniausiai au­ tentiški ir tie patys „padirbta-tikra u gaminiai buvo sumaišomi, pa­ šalinant bet kokią galimybę juos atskirti. T a m tikra prasme Sistema palaikė legalios mados imperiją, nepaisant kainų neatitikimo, netgi naudojantis rinkos krize. Sistema, uždirbdama neįsivaizduojamas sumas, platino visur kur pasaulyje ženklą Made in Italy. Secondigliane suprato,

kad

tarptautinės

rinkos

pardavimo

taškų kapiliarai yra jų elitinis verslas, neliekantis narkotikų verslo šešėlyje. Daugeliu atveju drabužių pardavimo kanalais tiesėsi ir narkomafijos keliai. Sistemos verslo siekiai neapsiribojo apranga, taip pat investavo ir į technologijas. Kaip aiškėja iš 2 0 0 4 metų atlikto tyrimo, iš Kinijos veža ir savo pardavimo tinkluose Europoje platina įvairiausius high-tech gaminius. Europoje buvo paklausa, firminiai ženklai, šlovė, reklama; Kinijoje buvo produktas, žemos gamybos kainos, medžiagos už juokingas sumas. Kamoros sistema sujungė šiuos du sandus, laimėdama bet kurioje rinkoje. Klanai suprato, kad ekonominė sistema tampoma mėšlungių, ir sekdami verslo kelius

I

DALIS

•

$ t c m ;i

55

pradžioje investavo Mezzogiorno provincijoje, vėliau pajudėjo į Ki­ niją. Sugebėjo atsekti kinų industrines apygardas, kurios gamino di­ džiosioms Vakarų įmonėms. Tuomet sugalvojo užsakyti aukštosios technologijos produktų partijas ir perparduoti juos Europoje, žino­ ma, su padirbtu firminiu ženklu, dėl jo jie tapdavo apetitiškesni. Ta­ čiau nepuolė stačia galva, lygiai kaip užsakydami kokainą: pradžio­ je patikrino kinų fabrikų, į kuriuos kreipėsi, gaminamų produktų kokybę. T i k patikrinę rinkoje gaminių galiojimą, nutiesė labiausiai klestintį tarptautinį kelią, kokį kriminalinis pasaulis galėjo kada įsivaizduoti. Skaitmeniniai fotoaparatai, videokameros, taip pat sta­ tybiniai įrankiai: grąžtai, fleksometrai, pneumatiniai plaktukai, su­ virinimo, poliravimo įrankiai. Visi produktai buvo parduodami su „Bosch", „Hammer", „Hilti" firminiu ženklu. Secondigliano bosas Paolo Di Lauro nusprendė investuoti į fotoaparatus atvykęs į Kini­ ją dešimt metų anksčiau nei „Confindustra" užmezgė prekybinius ryšius su Rytais. Di Lauro klanas Rytų Europos rinkoje pardavė tūkstančius „Canon" ir „Hitachi" modelių. Produktai, kurie dar neseniai buvo pasiekiami tik vidurinei ir aukštesnei buržua klasei, platesnei publikai tapo prieinami Neapolio kamoros importo dėka. Klanai, siekdami tinkamiau pateikti produktą rinkai, savo ranką pridėdavo tik galutiniame etape, padirbdami firminį ženklą, nors produktas buvo vidutinės kokybės. Di Lauro ir C o n t i n i klanų investicijos Kinijoje, 2 0 0 4 metais išaiškintos Neapolio D D A , parodo verslininkišką boso toliaregiš­ kumą. Didysis verslas pasibaigė ir taip susisluoksniavo kriminali­ niai junginiai. 80-aisiais Raffaellio Cutolo įkurta Naujoji kamoros organizacija buvo savotiškai valdoma didžiulė įmonė, centralizuotas aglomeratas. Vėliau atėjo Carmine Alfierio ir Amonio Bardelino Naujoji šeima, struktūruota federaliniu būdu, su ekonomiškai au­ tonomiškomis šeimomis, kurias jungė darbiniai interesai, bet taip pat milžiniška.

Dabar ekonomikos lankstumas atvėrė galimybes, leidžiančias ekonominėje ir socialinėje sistemoje įsitvirtinti nedidelėms bosų gru­ pėms su šimtais samdytų darbuotojų, kurių kiekvienas atlieka spe­ cifines, jam skirtas užduotis. Horizontali struktūra, nepalyginamai lankstesnė nei Cosa Nostra, daug atviresnė naujoms 'Ndrangheta* pajėgoms, sugebanti burti vis naujus klanus, kurti naujas strategi­ jas, pirmiesiems veržtis į naujas rinkas. Dešimtys policijos operacijų, įvykdytų pastaraisiais metais, parodė, kad tiek Sicilijos mafija, tiek 'Ndrangheta buvo priverstos bendrauti su neapoliečiais, pirkdamos dideles narkotikų siuntas. Neapolio ir Kampanijos klanai parūpin­ davo kokainą ir heroiną geromis kainomis, daugeliu atveju apsimo­ kėjo turėti ryšių su jais, nei tiesioginį kontaktą su Pietų Amerikos ir Albanijos pervežėjais. Nepaisant klanų reorganizacijos, kamora yra skaitlingiausia kriminalinė organizacija Europoje. Kiekvienam mafijai dirbančiam siciliečiui tenka penki Kampanijos mafijos nariai, o lyginant su 'Ndrangheta, netgi aštuoni. Trigubai, keturgubai daugiau nei kitose organizacijose. Skirtingai nei visuomet įkyraus dėmesio centre esan­ ti C o s a Nostra, didėjant dėmesiui, kamora surado puikų būdą išlai­ kyti tinkamą atstumą ir praktiškai likti nežinoma. Postfordistinėje eroje įvykusios klanų reorganizacijos metu Neapolio nusikalstamos grupuotės nutraukė informacijos apie save švaistymą masėms. Pa­ aštrėjusi mikrokriminogeninė situacija mieste paaiškinama struk­ tūros performavimu per kelerius paskutiniuosius metus. K l a n a m s nebereikia militarizuotos kontrolės tinklo, ar bent jau ši kontrolė jiems reikalinga ne visada. Pagrindiniai kamoros grupių sąskaitų suvedinėjimo susirinkimai vyksta už Neapolio ribų. Kaip akivaizdžiai matyti iš Neapolio antimafijos tarnybos ty­ rimo, paslanki federalinė kamoros grupių struktūra visiškai pakeitė šeimų išsidėstymą: šiandien reikėtų kalbėti apie klanus ne kaip apie *

'Ndrangheta - Kalabrijos regione, Italijoje, veikiančios mafijos pavadinimas (vert.)

diplomatines sąjungas, stabilius paktus, bet kaip apie verslo komi­ tetus. Kamoros lankstumas sutinka su verslo poreikiu didinti ka­ pitalą, steigti ir uždaryti asociacijas, leisti suktis pinigams ir guviai investuoti į nekilnojamą turtą, nekreipiant dėmesio į tik apsunki­ nantį politikų tarpininkavimą ir teritorines preferencijas. Dabar kla­ nams nebereikia kurti makroorganizacijų. Šiandien grupė žmonių gali nuspręsti susirinkti grobti, daužyti vitrinas, vogti, nebijodami, kaip seniau, klanų reakcijos ar žmogžudystės, Neapolyje veikiančios grupuotės nėra sudarytos iš išskirtinai praturtėti, prabangią mašiną nusipirkti ar patogiai gyventi siekiančių individų. Dažnai jie sąmo­ ningai žino, kad sujungdami žmonių skaičių ir prievartos faktorių, gali pagerinti savo ekonominę būklę tapdami klanų bendradarbiais ar net įeiti į jų sudėtį. Kamoros audinys sudarytas tiek iš grupių, ku­ rios siurbia kaip nepasotinami parazitiniai gyviai, stabdydami bet kokį ekonominį progresą, tiek iš tokių, kurių nariai lyg priešakiniai būriai stumia savąjį verslą, siekdami aukščiausio vystymosi ir pre­ kiavimo laipsnio. Šių dviejų priešingų, ar viena kitą papildančių, ki­ netikų tarpe lupasi ir plyšta miesto epidermis. Neapolyje žiaurumas yra veikla - sudėtingiausia ir labiausiai apsimokanti siekiant tapti laiminčiu verslininku. Kariaujančio miesto oras, įeinantis pro visas poras, yra apkartusio prakaito skonio, tarsi gatvės būtų sporto sa­ lės po atviru dangumi, kur treniruojami vogimo, grobimo, plėšimo įgūdžiai, galios mankšta, ekonominio augimo spiningas. Sistema vystėsi tarsi mediniuose kaimo kubiluose palikta iškilti tešla. Regiono ir miesto savivaldybės politika tikėjosi jai pasipriešin­ ti neturėdama su ja jokių reikalų. Bet to neužteko. Nepakankamai buvo įvertinti šio fenomeno ypatumai, šeimų galia traktuota kaip provincijos nuosmukio ženklas, todėl Kampanija tapo pirmaujan­ čiu regionu, kurio savivaldybės stebimos dėl bendradarbiavimo su kamora. Nuo 1991 metų iki dabar Kampanijoje buvo paleista net septyniasdešimt viena savivaldybė. T i k Neapolio apygardoje buvo

išardytos šių savivaldybių tarybos: Pocuolio, Kvarto, Merano, M e ­ lito, Portičio, Ottaviano, San Giuseppe Vesuviano, San G e n n a r o Vesuviano, Terzigno, Calandrino, Sant Antimo, Tufino, Crispano, Casamarciano, Nolos, Liverio, Boskorealės, Poggiomarino, Pompėjos, Ercolano, Pimontės, Casola di Napolio, Sant Antonio Abatės, Santa Maria la Caritos, Torre Annunziatos, Tore del Greco, Volla Brusciano, Acerros, Kazorijos, Pomigliano d'Arco, Frattamaggiorės. Didelis skaičius, gerokai pralenkiantis kituose Italijos regionuo­ se paleistų savivaldybių skaičių: keturiasdešimt keturios Sicilijoje, trisdešimt keturios Kalabrijoje, septynios Apulijoje. T i k t a i devynios iš devyniasdešimt dviejų Neapolio savivaldybių nebuvo patrauktos teisminėn atsakomybėn, apklaustos, negavo įspėjimų. Klanų įmo­ nės tvirtino miestų statybos planus, buvo įfiltruotos į A S L , įsigijo žemes, kaip tik prieš priimant įstatymą, leidžiantį jas apstatyti, tada gavę tam išimtines teises pastatė pardavimo centrus, valgykloms ir valymo įmonėms nustatė išeiginių dienų grafikus ir primetė savo sudarytas atliekų surinkimo taisykles. D a r niekada nebuvo tokio stipraus ir gniuždančio kriminalinių grupučių dalyvavimo ekonominiame gyvenime, kaip per pastaruo­ sius dešimtį m e t ų Kampanijoje. Kamoros klanams nereikia politi­ kų, kaip Sicilijos mafijos grupuotėms, patiems politikams Sistema yra ekstremaliai reikalinga. Kampanijoje susiklostė strategija, for­ maliai leidžianti politinėms struktūroms būti labiau matomoms ir rodyti mažiau priklausomybės, mažiau nuolaidžiavimo ir bendra­ darbiavimo su klanais, bet apylinkėse, kur klanams reikalinga kari­ nė pagalba, nusikaltimų slėpimas, drąsesni ekonominiai manevrai, santykiai tarp politikų ir kamoros šeimų yra glaudesni. Kamoros klanai pasiekia galią per savo verslo imperiją. O šios sąlygos pakan­ ka, kad galėtų viešpatauti visame kitame.

Verslo kriminalinės transformacijos Secondigliano ir Scampijos periferijų kūrėjais buvo Licciardi šeima, kurios veiklos centras yra Masseria Cordonoje, tikras ir neįveikiamas feodas. G e n n a r o Lic­ ciardi buvo pirmasis bosas, turėjęs įtakos Secondigliano metamor­ fozei. Fiziškai panašėjo į gorilą arba orangutangą. Licciardi 80-ųjų pabaigoje buvo Luigio Giuliano, Forcellos - Neapolio širdies, boso vietininkas Secondigliane. Periferija buvo laikoma atstumiančia vie­ ta, kur nėra parduotuvių, nedygsta prekybos centrai, gero gyveni­ mo užribio teritorija, kur plėšikaujančių grupuočių kraujasiurbiai negalėjo maitintis gaunamais procentais. Bet Licciardi suprato, kad įmanoma tapti narkotikų pardavimo tarpininku, uostu pervežėjams, pigiai kainuojančių parankinių ieškotoju. Teritorijoje, kur ne­ trukus išdygo nauji urbanistiniai besiplečiančio miesto aglomeratai. Gennaro Licciardi nesugebėjo iki galo įgyvendinti savo sumanymo. Mirė būdamas trisdešimt aštuonerių m e t ų amžiaus, kalėjime, dėl banaliausio išvaržos uždegimo, pasigailėtina baigtis, kaip bosui. D a r ir todėl, kad būdamas jaunesnis Neapolio teismo laukiamojoje kameroje prieš apklausą buvo įtrauktas į kivirčą tarp Cutulo N C O ir Naujosios šeimos narių, dviejų didžiųjų kamoros frontų. Jo kūne buvo aptikta net šešiolika peilio dūrių, bet liko gyvas. Licciardi šeima iš vietos, narkotikų mainų srauto mašinai at­ likusios pigios darbo jėgos kasyklų vaidmenį, padarė tarptautinį kriminalinio verslo centrą. Tūkstančiai žmonių buvo pasirinkti, įtraukti, sunaikinti Sistemoje. Tekstilė ir narkotikai. Investicijos į prekybą lenkė visa kita. Po G e n n a r o mirties jo broliai Pietro ir Vincenzo perėmė karinę galią, bet taip vadinama Mažoji Marija valdė ekonomines klano pajėgas. Po Berlyno sienos griuvimo Pietro Licciardi perkėlė didžią­ ją dalį savo legalių ir nelegalių investicijų į Prahą ir Brno. Čeki­ jos respublika tapo absoliučiai valdoma secondiglianiečių, kurie vadovaudamiesi prekybinės periferijos logika pradėjo investuoti ir

užkariauti Vokietijos rinkas. Pietro Licciardi buvo laikomas vady­ bininku, o jam paklusnūs verslininkai vadino jį Romos Imperato­ riumi dėl autoritarinio elgesio ir įžūlaus tikėjimo, kad Secondiglia­ no verslas apims visą Žemės rutulį. Atidarė drabužių parduotuvę Kinijoje, prekybinį pied-a-terrc Taivanyje, kas jam leido įsitvirtinti vidinėje Kinijos rinkoje, ne tik išnaudoti jų darbo jėgą. 1999 m e t ų birželio mėnesį areštuotas Prahoje. Buvo negailestingas, apkaltintas tuo, kad 1998 metais, konflikto tarp periferinių rajonų ir senamies­ čio klanų metu, užsakė įdėti sprogmenį į Cristalinio gatvėje stovintį automobilį, priklausantį Sanitai. Sprogmenį, kuris turėjo nubausti visą kvartalą, ne tik klano vadus. Kada automobilis išsitaškė į ša­ lis, tarsi prožektoriai pažirę skardos ir stiklo šukės sužeidė trylika žmonių. Tačiau jį nuteisti pritrūko įrodymų, ir jis buvo išlaisvin­ tas. Italijoje Licciardi klanas perkėlė didžiąją dalį savo tekstilės ir prekybos verslo į Castelnuovo di Garda, Veneto regione. Netolie­ se, Portogruarėje, buvo suimtas Vincenzo Pernice, Pietro Licciardi svainis, o su juo ir keletas klano rėmėjų, tarp kurių Renato Peluso, savo gyvenamąja vieta nurodęs patį Castelnuovo di Gardą. Veneto regiono prekybininkai ir verslininkai slėpė Pietro Licciardi nusikal­ timus ne padėdami iš šalies, bet visiškai įtraukti į kriminalinę verslo organizaciją. Licciardi šalia savęs turėjo ne tik gerai paruoštą verslo jėgą, bet ir karinę struktūrą. Dabar, po Pietro ir Marijos suėmimo, klanui vadovauja Vincenzas, teisingumo ieškomas bosas, koordi­ nuojantis tiek karinį, tiek ekonominį aparatus. Klanas visuomet buvo ypač kerštingas. Žiauriai atkeršijo už Vincenzo Esposito mirtį, G e n n a r o Licciardi sūnėno, dvidešimt vienerių metų amžiaus nužudyto 1991 metais Monteroso kvartale, Prestieri, vienos iš aljansui prijaučiančių šeimų, teritorijoje. Esposito vadino Karalaičiu, nes buvo Secondigliano valdovų sūnėnas. Va­ žiavo motoroleriu aiškintis dėl prievartos, kurią patyrė kai kurie jo draugai. Mūvėjo šalmą, jį užmušė galvodami, kad žudikas. Licciar-

di apkaltino Di Lauro šeimą, kuri glaudžiai bendravo su Prestieri, kad jie parūpino žudiką žmogžudystei. Pasak susikrimtusio Luigi Giuliano, būtent Di Lauro organizavo Karalaičio nužudymą, nes jis per daug žinojo apie kai kuriuos reikalus. Nesvarbu, kas buvo to ini­ ciatorius, bet Licciardi galia buvo tokia nepajudinama, kad įparei­ gojo klanus atsikratyti spėjamų Esposito žudikų. Surengtų žudynių metu per keletą dienų buvo užmušti keturiolika žmonių, įvairiais laipsniais tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su jaunojo paveldėtojo žmogžudyste. Sistema sugebėjo pakeisti klasikines turto prievartavimo taisyk­ les ir jų logiką. Suprato, kad prekybininkams reikia grynųjų, kad bankai tampa vis griežtesni ir įsiterpė tarp gamintojų ir prekiauto­ jų. Prekybininkai, norėdami įsigyti pasirinktas prekes, gali mokėti grynais arba vekseliais. Jei moka grynais, kaina yra pusiau ar dvejais trečdaliais mažesnė, palyginus su tuo, kiek turėtų sumokėti atsi­ skaitydami vekseliais. Esant tokiai situacijai, prekybininkas suinte­ resuotas mokėti grynais, o parduodanti įmonė turi tą patį interesą. Klanai pasiūlė grynuosius už 10 procentų nuo sumos. Taip automa­ tiškai sukuriamas ryšys, apjungiantis prekes įsigyjantį prekybinin­ ką, pardavėją ir slaptą finansuotoją, tai yra klaną. Veiklos pajamos padalijamos po 50 procentų, bet gali atsitikti, kad įsiskolinimas at­ neša vis didesnius procentus į klano kasas ir galiausiai prekybinin­ kas tampa tiesiog įgaliotiniu, gaunančiu kas mėnesį išmokamą algą. Klanai nėra bankai, kurie įsiskolinus pasiima viską, jie panaudoja nekilnojamą turtą palikdami dirbti patyrusius žmones, praradusius nuosavybę. Pagal 2 0 0 4 metų D D A tyrimą, kaip paaiškėjo iš vie­ no agento pareiškimo, vien tik Neapolyje 50 procentų nekilnojamo turto valdo kamora.

Jau seniai mėnesinio mokesčio prievartavimas, kaip Nanni Loy filme Mane siunčia Picone, nuo durų iki durų per Kalėdas, Velykas

Roberto

Saviano

•

(I O M O R A

ir ilgąjį rugpjūčio savaitgalį, yra driskių grupuočių veikla, tų, kurie siekia išgyventi, nepajėgūs sukti verslą. Viskas pasikeitė. Nuvoletta iš Marano, šiaurinės Neapolio periferijos, išrado efektyvesnį ir turin­ tį didesnių galimybių plėstis reketo mechanizmą, pagrįstą abipuse nauda ir prekių aprūpinimo mokesčiais. Giuseppe Gala, vadinamas Shovvmenu tapo vienu labiausiai vertinamų ir ieškomų agentų mais­ to produktų versle. Dirbo įmonių „Bauli" ir „Von Holten" agentu, o per „Vip Alimentari" iškovojo išskirtines „Parmalat" teises M a r a n o teritorijai. 2 0 0 3 metais Neapolio D D A teisėjų užfiksuotame telefo­ niniame pokalbyje Gala gyrėsi savo, agento, sugebėjimais: „Aš juos visus sutriuškinau, rinkoje esame patys stipriausi." Išties įmonės, su kuriomis dirbo, buvo tikros, kad jų produk­ tai atsiras visoje jam pavaldžioje teritorijoje ir joms bus garantuotas daugiaženklis užsakymų skaičius. Iš kitos pusės, prekybininkai ir prekybos centrai buvo patenkinti bendradarbiavimu su Peppe Gala, nes jis parūpindavo prekėms pačias didžiausias nuolaidas, galėda­ mas daryti spaudimą įmonėms ir gamintojams. Būdamas Sistemos žmogumi, Showmenas taip pat galėjo kontroliuoti transportą, ga­ rantuoti palankias kainas ir žaibišką pristatymą. Klanai, nusprendę „įsivaikinti" produktą, jo gamintojų negąsdi­ no grėsme, bet viliojo pelnu. Galos reprezentuojamos įmonės skun­ dėsi tapusios kamoros reketo aukomis, kentusios klanų diktatūrą. Bet tyrinėjant prekybinius duomenis - prieinamus Confcommercio duomenų bazėje - akivaizdžiai matyti, kad Galos atstovaujamos įmonės nuo 1998 iki 2 0 0 3 metų padidino savo metinį pardavimų kiekį nuo 40 iki 80 procentų. Panaudodamas savo ekonomines stra­ tegijas, Gala sugebėjo išspręsti klanams opią grynųjų pinigų proble­ mą. Sugebėjo nustatyti didesnę panetton* kainą kalėdiniu laikotar­ piu, kad galėtų mokėti tryliktą pašalpą už grotų sėdinčių Nuvolettos bendrininkų šeimoms. Deja, Showmeno sėkmė buvo fatališka. Kai *

Pancttonc - Italijoje Kalėdų laikotarpiu valgomas pyragas (vert.)

kurių agentų pasakojimu, jis bandė gauti išskirtines teises narkotikų versle. Nuvolettos šeima apie tai nenorėjo nieko girdėti. 2 0 0 3 metų sausio mėnesį jį rado sudegintą gyvą automobilyje. Nuvoletta yra vienintelė šeima už Sicilijos ribų, sėdinti Cosa Nostros skliautuose, ne paprasčiausi sąjungininkai ar bendrininkai, bet struktūriškai susiję su corleoniečiais, viena iš galingiausių prie mafijos krūties prigludusių grupuočių. Tokia svarbi, kad siciliečiai, pasak agento Giovanni Bruscos, 1 9 9 0 metais pradėję Italijoje or­ ganizuoti bombų sprogimus, pasiteiravo maraniečių nuomonės ir paprašė pagalbos. Nuvoletta idėją sprogdinti bombas pavadino nie­ kam tikusia strategija, labiau susijusia su politinėmis paslaugomis nei efektyviais ginkluotais rezultatais. Atsisakė dalyvauti pasikė­ sinimuose bei teikti transporto paslaugas pasikėsintojams. Atsisa­ kymas nesulaukė jokių prieš šeimą nukreiptų kaltinimų. Tas pats Toto Piina įgaliojo bosą Angelo Nuvoletta papirkti teisėjus pirma­ jame jo didžiajame teismo procese, bet ir šiuo atveju maraniečiai neatskubėjo į pagalbą ginkluotam corleoniečių flangui. Naujosios šeimos tarpusavio karų metu, po pergalės prieš Cutolo, Nuvoletta pasiuntė pakviesti teisėjo Falcone žudiką, San Giovanni Jato bosą Giovanni Bruscą, kad jis pašalintų Kampanijoje penkis žmones, o du ištirpdytų rūgštyje. Jį kviesdavo, kaip kviečiamas santechnikas. Jis pats atskleidė teisėjams Luigi ir Vittorio Vastarellų ištirpdymo strategiją: Įsakėme parūpinti reikalingus daiktus. chloro vandenilio rūgšties,

Buvo nupirkta šimtas litrų

buvo reikalingi metaliniai konteineriai po

du šimtus litrų, paprastai naudojami aliejaus konservavimui, jų viršu­ tinė dalis nupjauta. Kaip jau žinojome iš patirties, į kiekvieną kontei­ nerį turėjo būti pripilta po penkiasdešimt litrų rūgšties, numatyta panaikinti du žmones, paruošėme du

bidonus.

kadangi buvo

Nuvoletta kartu su N e t t u n o ir Polverino klanais atnaujino investicijų į narkotikų verslą mechanizmą, sukurdami tikrą viešą akcininkų, perkančių kokainą, struktūrą. 2 0 0 4 metų tyrime Nea­ polio D D A parode, kaip klanai per tarpininkus leido visiems daly­ vauti įsigyjant kokaino partijas. Pensininkai, tarnautojai, smulkūs verslininkai duodavo pinigų agentams, kurie paskui jų pinigus in­ vestuodavo į kokainą. Investuoti į kokainą šešių šimtų eurų pensiją, vadinasi, po mėnesio ją atgauti dvigubą. Išskyrus tarpininkų pasiža­ dėjimą, jokių kitų garantijų nebuvo, bet investicijos tvarkingai atsipirkdavo. Rizika prarasti pinigus neatsvėrė gauto pelno, ypač paly­ ginus su galimomis palūkanomis, jei pinigai, kaip alternatyva, būtų buvę padėti į banką. Vieninteliai nepatogumai buvo organizaciniai, kokos gabaliukus dažnai patikėdavo saugoti smulkiems investito­ riams, kad atsargos būtų išskirstytos ir praktiškai būtų neįmanoma jų aptikti. Kamoros klanai tokiu būdu sugebėjo padidinti kapitalo apsisukimus, įtraukdami ir smulkiąją buržuaziją, neturinčią nie­ ko bendra su kriminaliniu pasauliu, bet pavargusią patikėti savo santaupas bankams. Pakeitė taip pat ir mažmeninio paskirstymo strategiją. Nuvoletta ir Polverino pavertė grožio salonus ir soliariu­ mų centrus kokaino platintojais. Už narkotikų verslą gautas pelnas vėliau būdavo investuojamas, dažnai pasitelkiant įgaliotinius, įsigy­ jant butus, viešbučius, serviso įmonių akcijas, privačias mokyklas ar net meno galerijas. Asmuo, kuris koordinavo stambiausius Nuvolettos kapitalus, pasak kaltintojų, buvo Pietro Nocera. Vienas iš galingiausių teri­ torijos vadybininkų nuolatos važinėjo ferariu ir skraidė nuosavu lėktuvu. 2 0 0 5 metais Neapolio teismas nusprendė konfiskuoti ne­ kilnojamo ir kitokio turto už daugiau nei trisdešimt milijonų eurų. Iš tiesų - tai tik 5 procentai jo ekonominės imperijos. Teisininkas Salvatore Speranza atskleidė, kad Nocera yra visų Nuvolettos kla­ no pinigų administratorius ir atsakingas už „pinigų investavimą į

žemes ir apskritai statybos pramonę". Nuvoletta investavo EmilijaRomanijoje, Venete, Markyje, Lazyje, prisidengdamas „Enea" var­ du, gamintojų ir darbuotojų kooperatyvo, kurį valdė Nocera, net slapstydamasis nuo teisingumo. Įspūdingų skaičių pajamos, turint mintyje tai, kad „Enea" išsikovojo išskirtines teises viešuosiuose konkursuose milijonams eurų Bolonijoje, Emilijos regione, Modenoje, Venecijoje, Askoli Pičene ir Frosinone. Nuvolettos verslas ilgą laiką veikė ir Ispanijoje. Tenerifė buvo miestas, kur Nocera patei­ kė kaltinimus Armando Oralando, pasiūlydamas investitoriams ir klano viršūnėms apsvarstyti lėšas, panaudotas statant impozantišką kompleksą „Marina Palace." Nocera pareiškė, kad išleidžiama per daug pinigų, nes naudojamos pernelyg brangios medžiagos. „Mari­ na Palace" mačiau tik internete, jo puslapis iškalbingas, vaizduojan­ tis milžinišką turistinį kompleksą su baseinais, jį Nuvoletta pastatė, kad galėtų konkuruoti Ispanijos turizmo versle. Paolo Di Lauro buvo maraniečių mokyklos auklėtinis, jis kri­ minalinę karjerą pradėjo kaip jų vietininkas. Laikui bėgant Di Lau­ ro atitolo nuo Nuvolettos, 1 9 9 0 metais tapdamas dešiniąja Castellamarės boso Michele DAlessandro ranka ir užsiimdamas tiesiogiai jo reikalais. Jo projektas buvo kontroliuoti narkotikų platinimo vietas vadovaujantis ta pačia logika, kuria buvo valdomos parduo­ tuvių grandinės ir švarkų fabrikai. Bosas suprato, kad po Genna­ ro Licciardi mirties kalėjime, šiaurinė Neapolio teritorija galėjo tapti didžiausiu Europoje narkotikų turgumi po atviru dangumi. Visa tai kontroliuojama jo žmonių. Paolo Di Lauro visuomet vei­ kė tyliai, veikiau naudodamas finansinę nei ginkluotą jėgą, atvirai nesiverždamas į kitų bosų teritorijas, nepakliūdamas tyrėjams ir persekiotojams. Pirmasis savo organizacijos veiksmų planą į viešumą iškė­ lė agentas Gaetano Conte. Agentas, kurio gyvenimo istorija ypač įdomi. Dirbo karabinieriumi, tarnavo Romoje, Francesco Cossigos

asmens sargybiniu. Dėl savo žmogiškųjų savybių, kuriomis galėtų didžiuotis net Respublikos prezidentas, tapo boso Di Lauro draugu. Conte, klanuose dirbęs atsakingu asmeniu už turto prievartavimą ir narkotikų verslą, nusprendė tapti policijos kolaborantu, gavęs už­ duotį teikti informaciją ir tokias detales, kokias tik karabinierius sugebėtų pateikti. Paolo Di Lauro žinomas kaip Ciruzzo arba Milijonierius, juokinga pravardė, bet pravardės visuomet duodamos ne šiaip sau, jos visada pataiko į taikinį. Aš visuomet girdėjau Sistemos narius šaukiant pravardėmis, tradicija buvo tokia gaji, kad daugeliu atveju vardas ir pavardė išnykdavo, pasimiršdavo. Pravardė nepasirenka­ ma, ji pasirodo netikėtai, dėl kokios nors priežasties, arba kas nors ją parenka. Šitaip, tiesiog staiga sugalvojamos kamoros pravardės. Paolo Di Lauro pakrikštijo Ciruzzo arba Milijonieriumi* bosas Luigi Giuliano, vieną kartą pamatęs jį einantį prie pokerio stalo, o jam iš kišenių krito dešimtys b a n k n o t ų po šimtą lirų. Giuliano sušuko: „Ir kas gi čia atėjo, Ciruzzo ar milijonierius?" Vardas atsirado tiesiog linksmo vakarėlio metu, staiga, taiklus metimas. Pravardžių chrestomatija neturi pabaigos. C a r m i n e Alfieri 'Ntufato, Piktas. Naujosios šeimos bosas buvo pavadintas taip dėl jo piktos ir vylingos šypsenos nuolat nepatenkintame veide. D a r pasitaiko atvejų, kai pravardė, priklausiusi šeimos proseneliams, prilimpa palikuonims, kaip nutiko bosui Mario Fabbrocino, vadi­ namam Graunaru, Anglininku, - jo proseneliai prekiavo anglimi ir šito užteko taip pavadinti bosą, Vezuvijaus kamoros kapitalais kolonizavusį Argentiną. Yra pravardžių, atspindinčių kamoros na­ rių pomėgius, kaip Nicolos Luongo, vadinamo Wrangleriu dėl jo ištikimybės „Wrangler" džipams, tapusiems Sistemos vyrų išrink­ taisiais automobiliais. Tada pravardės, parinktos dėl fizinių ypa­ tybių: Giovanni B i r r a - Mazza, dėl jo ilgo ir sauso kūno, C o n s *

Ciruzzo - mažybinis Ciro vardas (vert.)

tantino Iacomino - Capaianca, dėl gausiai išdygusių žilų plaukų, Ciro Mazzarella - Scelone, dėl ypač išsikišusių mentikaulių, Nicola Pianese vadinamas Mussuto, tai yra M e n k ė , dėl labai baltos odos, Rosario Privato - Mignolino, Mažylis, Dario De Simone - Nano, Nykštukas. Pravardės, kurių tiesiog neįmanoma paaiškinti, pavyz­ džiui, Antonio Di Fraia vadinamas Urpacchiello, terminas naudo­ jamas pavadinti botagėlį, pagamintą iš džiovinto asilo penio. Arba C a r m i n e Di Girolamo vadinamas Sbirro, Mentas, dėl sugebėjimų įtraukti į savo operacijas policininkus ir karabinierius. C i r o Monteriso - Mago, Magas, neaišku kodėl. Pasquale Galio iš Torre Annunziatos dėl švelnių veido bruožų vadinamas Bellillo, Gražuoliu. Lo Russo šeimos nariai vadinami „capitoni", tai yra „kapitonais", Mallardi

„carlantoni" -

karlantoniečiais,

Belforti

Mazzacane -

„šunų dresuotojais", Piccolo šeima - Quaquaroni, senuoju giminės vardu. Vincenzo Mazzarella - Pazzo, Beprotis, ir Antonio Di Biasi pravardžiuojamas Pavesino, nes eidamas į ginkluotus susidūrimus, visuomet nešėsi sausainių „Pavėsini" pakramsnoti. D o m e n i c o Rus­ so šaukiamas Šunų M i m i , ispanų kvartalo bosas, vadinamas taip, nes vaikystėje Toledo gatvėje pardavinėjo šuniukus. Ir dar Antonio Carlo D'Onofrio - Carlucciello Mangiavattas, tai yra Kačių Val­ gytojas Karietas, legenda pasakoja, kad išmoko šaudyti vietoje tai­ kinio naudodamas kates. G e n n a r o Di Chiara smarkiai trenkdavo kiekvienam, kas tik paliesdavo jo veidą, todėl vadinamas File Scupierto - Atviras Laidas. Be to, dar duodamos pravardės neiššifruo­ jamos garsinės išraiškos, kaip Agostino Tardi, vadinamo Pik Pok, arba D o m e n i c o di Ronza - Šip Šip, arba De Simone šeimos Kvalja Kvalja, Aversano šeimos Zig Zag, Raffaele Giuliano Dzui, Antonio Rifone Dzudzu. Antonio Di Vicino pakako dažnai užsisakyti tą patį gėrimą, ir jis buvo pavadintas Lemon, Vincenzo Benitozzi dėl apvalaus vei­ do vadinamas Storuliu, G e n n a r o Lauro, matyt, dėl buto, kuriame

Roberto

Saviano

• GO M O R A

gyveno, numerio pavadintas Septyniolika, o Giovanni A p r e a s Punt e Curtiello, nes jo senelis 1974 vaidino Pasąuale Squitieri filme Įžūlieji, atliko seno kamoros nario vaidmenį, mokinančio jaunuo­ sius išsitraukti peilį. Dar yra labai taiklios pravardės, pajėgios atnešti sėkmę arba staigią nesėkmę, ypač bosui, kaip įžymioji Francesco Schiavone, vadinamo Sandokanu, žiauri pravardė, duota dėl jo panašumo į Kabirą Bedį, didvyrį vaidinusį aktorių. Pasąuale Tavoletta vadina­ mas Z o r o dėl jo panašumo, šį kartą į aktorių iš televizijos filmo. Arba Luigi Giuliano — Karalius, dar vadinamas Lovigino vardu, inspiruotu jo meilužių amerikiečių, kurios mylintis šnibždėdavo į ausį: „I love Luigino." Iš čia Lovigino. Jo brolio C a r m i n e pravardė Liūtas, Francesco Verde - Negus, Etiopijos imperatoriaus vardu dėl iškilios povyzos ir ilgalaikio buvimo bosu. M a r i o Schiavone vadi­ namas Meneliku, kaip žymusis Etiopijos imperatorius, pasipriešinęs Italijos karinėms pajėgoms, arba Vincenzo Carobene pravardžiuo­ jamas Gheddafi dėl neįtikėtino panašumo į Libijos generolo sūnų. Bosas Francesco Bidognetti žinomas kaip Cicciotto di Mezzanotte, Vidurnakčio Storulis, pravardė atsiradusi dėl to, kad bet kas, kas atsiduria tarp jo ir kokio nors jam svarbaus reikalo, išvysta virš sa­ vęs vidurnaktį, netgi saulei tekant. Yra manančių, kad pravardė jam prilipo todėl, kad dar paauglystėje pradėjo kilti į klano viršūnes, sergėdamas prostitutes. Visas jo klanas dabar vadinamas Mezzanot­ te klanu. Beveik visi bosai nešioja pravardes, tai jų išskirtinumą pabrė­ žianti žymė. Pravardė bosui, panašiai kaip stigmos šventajam. Pri­ klausymo Sistemai ženklas. Bet kas gali vadintis Francesco Schiavo­ ne, bet tik vienas iš jų bus Sandokanas, bet kas gali vadintis C a r m i n e Alfieri, bet tik vienas atsisuks pašauktas Piktu, bet kas gali vadintis Francesco Verde, bet tik vienas atsilieps į Negus vardą, bet kas gali

būti įrašytas metrikacijos skyriuje Paolo Di Lauro vardu, tik vienas bus Ciruzzo arba Milijonierius. Ciruzzo nusprendė reikalus tvarkyti tyliai, retai pasitelkdamas ginkluotus vyrus. Ilgą laiką šis bosas buvo nežinomas netgi poli­ cijai. Vienintelį kartą, prieš patekdamas į ieškomųjų sąrašą, buvo kviestas į teismą, tai atsitiko dėl jo sūnaus Nunzio, kuris užgavo jam priekaištauti išdrįsusį dėstytoją. Paolo Di Lauro sugebėjo susisiekti tiesiogiai su kriminalinėmis Pietų Amerikos grupuotėmis ir albanų padedamas sukurti platų paskirstymo tinklą. Paskutiniais metais norkotikų verslas sukasi tiksliai tais pačiais ratais. Kokainas išsiun­ čiamas iš Pietų Amerikos, pasiekia Ispaniją ir čia pasilieka arba iš­ skirstomas ir keliauja sausuma į Albaniją. O heroinas išsiunčiamas iš Afganistano ir keliauja per Bulgariją, Kosovą, Albaniją, hašišas ir marihuana išsiunčiami iš Maroko ir plukdomi Viduržemio jūra per Turkiją ir Albaniją. Di Lauro sugebėjo užmegzti kontaktus ir tiesiogiai prieiti prie narkotikų rinkos, išsamiai apgalvojęs strategi­ ją sugebėjo tapti, pačia tikrąja prasme, kailių ir narkotikų rinkos verslininku. 1989-ais įkūrė įžymiąją įmonę „Confezioni Valent di Paolo Di Lauro & C " , kuri pagal įstatus savo veiklą turėjo nutrauk­ ti 2 0 0 2 metais, bet 2 0 0 1 metų lapkritį Neapolio teismas ją uždarė. „Valent" daugelyje Italijos vietų buvo išsikovojusi išskirtines teises cash and carry įrengimui. Kaip VšĮ turėjo milžinišką veiklos po­ tencialą: prekyba baldais ir tekstile, mėsos prekyba ir pakavimas, mineralinio vandens paskirstymas. „Valent" aprūpindavo maistu įvairias privačias ir viešąsias struktūras, taip pat parengdavo mėsos skerdimo darbus. Be to, atstovaudamas VšĮ, Paolo Di Lauro siekda­ mas savo tikslų, „laisvu laiku", numatė viešbučių, maitinimo įstaigų grandinių, restoranų ir pan., steigimą. Tuo pačiu metu deklaravo: „įmonė galės įsigyti žemės, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai steigti fa­ brikus, prekybos centrus ir statyti gyvenamuosius namus." Licenzija

pasirašyta 1993 metais Neapolio savivaldybėje. Asociacija buvo val­ doma Di Lauro sūnaus C o s i m o . Paolo Di Lauro dėl susijusių su kla­ nais dalykų nuo scenos nulipo 1996-ais, savo akcijas atiduodamas žmonai Luisai. Atsižadėjimai yra Di Lauro dinastijos dalis. Luisą Di Lauro pagimdė dešimt sūnų ir kaip įprasta didžiosioms Italijos industrijos matronoms, progresyviai didino palikuonių skaičių at­ sižvelgdama į pasisekimą versle. Visi jie priklausė klanui, Cosimo, Vincenzo, Ciro, Marco, Nunzio, Salvatore ir mažieji, dar nepilna­ mečiai. Paolo Di Lauro išskirtinai mėgo investuoti Prancūzijoje, jo parduotuvės veikė Nicoje, taip pat Paryžiuje, adresu Rue Charentonas 129, ir Lione, Q u a i Perrachės gatvės 2 2 - a m e name. Norėjo, kad itališka mada į Prancūziją ateitų per jo parduotuves, atvežta jo sun­ kvežimiais, Eliziejaus laukuose tvyrotų Scampijos galios kvapas. Bet Secondigliane milžiniška Di Lauro įmonė braškėjo. Ji iš­ augo per labai trumpą laiką, ir dabar kiekvienoje jos dalyje, nar­ kotikų platinimo taškuose, oras pradėjo sunkėti. O Scampijoje dar ruseno viltis, kad viskas išsispręs, kaip kad paskutinį kartą. Kuomet gėrimo dėka krizė pasibaigė. Ypatingo gėrimo, išgerto, kai vienas iš Di Lauro sūnų po sunkios eismo avarijos kankinosi ligoninėje. D o m e n i c o buvo neramus vaikinas. Dažnai bosų sūnus apima tam tikra visagalybės beprotybė ir jie įsivaizduoja, kad jiems priklauso ištisi miestai su ten gyvenančiais žmonėmis. Pasak policijos tyrimo, 2 0 0 3 metų spalio mėnesį D o m e n i c o kartu su grupe draugų naktį nusiaubė visą miestelį Kazorija. Daužė langus, garažus, automobi­ lius, degino šiukšlių konteinerius, duris purškė dažais ir žiebtuvė­ liais išlydė taksofonų mygtukus. Nuostolius tėvas padengė tylomis, su šeimų, kurioms būdinga susitaikyti su palikuonių daromomis išdaigomis nekenkiant savo autoritetui, diplomatija. D o m e n i c o lėkė motociklu, kai posūkyje prarado kontrolę, krito ant žemės ir sunkiai sužeistas, praleidęs pora parų komoje, mirė ligoninėje. Šis tragiškas epizodas sukėlė prieštaringą reakciją, keršto, o kartu ir atleidimo.

Scampijoje visi žino šią istoriją, legendinę istoriją, galbūt išgalvotą, bet svarbią, kad suprastų, kaip kamoros sistemos viduje sprendžiami konfliktai. Paskojama, kad G e n n a r o M a r i n o , vadinamas McKay, Paolo Di Lauro dofinas, nuėjo į ligoninę, kur gulėjo mirštantis vaikinas, paguosti boso. Jo paguoda buvo priimta. Vėliau Di Lauro jj nusive­ dė į šoną ir pasiūlė atsigerti. Prišlapino į stiklinę ir ją jam pasiūlė. Bosą buvo pasiekę kalbos apie jo favorito elgesį, į jas jokiu būdu negalėjo nekreipti dėmesio. M c K e y priėmė tam tikrus ekonominius sprendimus nepasitaręs su juo, tam tikros sumos pinigų buvo din­ gusios niekam nepranešus. Bosas įžvelgė savo dofino siekį tapti au­ tonomiškam, bet jam norėjo atleisti, priimti jo poelgius kaip stropiai vykdančio savąsias pareigas jausmingumo perteklių. Pasakojama, kad M c K e y išgėrė viską iki dugno. Ilgas šlapimo gurkšnis ištirp­ dė pirmąjį trūkimą Di Lauro klano viršūnėse. Netvirtos paliaubos, kurių nei vienas inkstas ateityje nebūtų išgalėjęs nusausinti.

SECONDIGLIANO

M

KARAS

cKey ir Angioletto apsisprendė. Norėjo viešai pranešti apie savo grupės susiformavimą, visi vyresni vadovai laikėsi tos

pačios nuomonės, nenorėjo konfliktuoti su organizacija, tikslas buvo aiškiai įvardytas - tapti konkurentais. Vienas kitą gerbiančiais kon­ kurentais plačioje rinkoje. Koja prie kojos, bet autonomiškai. Taigi, pasak agento Pietro Esposito, pasiuntė raštelį grupuotės vadeivai C o s i m o Di Lauro. Norėjo susitikti su Paolo, Tėvu, svarbiausiuoju viršininku, aukščiausiąja valdžia, pirmuoju asociacijos referentu. Pasakyti, kad pritaria jo sūnų padarytiems pakeitimams, pažiūrėti

jam į akis, nutraukti iš lūpų į lūpas perduodamus, daugelio seilėmis aplipusius gandus, norėjo pasikalbėti su juo asmeniškai, nes mobi­ liuoju telefonu nebuvo galima naudotis, kad neišduotų jo buvimo vietos. G e n n y M c K e y norėjo sutikti bosą, palaiminusį jo kilimą verslo laiptais. C o s i m o formaliai priima prašymą susitikti, be to, tariamasi apie visų organizacijos viršūnių, direktorių, teritorijų vietininkų susitiki­ mą. Atsisakyti negalima. Bet C o s i m o jau viską žino, ar bent jau taip atrodo. Atrodo lyg išties žinotų, kur link krypsta jo reikalai ir kaip organizuoti pasipriešinimą. Taigi, jei tikėsime tyrimais ir policijos pagalbininkų parodymais, C o s i m o į susitikimą nesiunčia dublerių. Nesiunčia „kurjerio", oficialaus ruporo Giovanni Cortese, visuomet tvarkiusio šeimos reikalus su išoriniu pasauliu. C o s i m o pasiunčia savo brolius M a r c o ir Ciro, kad patikrintų susitikimo vietą. J i e va­ žiuoja pasižiūrėti, išsiaiškinti, kokie vėjai pučia, nieko neįspėja apie savo apsilankymą. Pralekia nesustodami, tikriausiai automobiliu.

Greitai, bet ne pernelyg. Stebi pabėgimui paruoštas gatveles, stovin­ čius sargybinius, net neužmesdami akies. Grįžta pas Cosimo, papa­ sakoja jam smulkmenas. C o s i m o supranta. Paruošė viską pasalai. Kad nužudytų Paolo ir visus, kas jį lydės. Susitikimas buvo spąstai, būdas nužudyti ir taip patvirtinti naujos klano eros pradžią. Im­ perija nesubyra atsisveikinus rankos paspaudimu, bet nupjovus tą ranką. Taip pasakojama, tai papasakojo tyrėjai ir agentai. C o s i m o , sūnus, kuriam Paolo patikėjo valdyti narkotikų verslą, atiduodamas jį visiškai jo atsakomybei, turi apsispręsti. Bus karas, bet jo neskelbia, palieka viską mintyse, stengiasi perprasti ėjimus, nenori išgąsdinti varžovų. Žino, kad netrukus juos užpuls, kad pri­ valo tikėtis plėšrūnų ant savo kūno, bet turi laukti, apgalvoti tikslią, nenugalimą strategiją. Suprasti, kuo gali pasitikėti, kiek jėgos yra jo žinioje. Kas su juo, kas prieš jį. Šachmatų žaidime kitos galimybės nėra. Di Lauro sūnūs tėvo neatvykimo priežastį paaiškino kaip sunkumus dėl policijos. Besislapstantis nuo teisingumo jau dešimt metų. Praleisti susitikimą vienam iš trisdešimties ieškomiausių Itali­ jos žmonių, — suprantama ir paaiškinama. Pati didžiausia nacionali­ niu ir tarptautiniu mastu narkotikų verslo imperija po dešimtmečių šaunaus gyvavimo įžengia į mirtiną krizę. Di Lauro klanas visuomet buvo puikiai organizuota struktūra. Bosas ją kūrė multilevel įmonių principu. Organizacija susideda iš pirmo lygmens, kurį sudaro įkūrėjai ir finansuotojai, klano viršinin­ kai, jų darbas yra numatyti ir kontroliuoti verslo eigą, pasitelkiant bendrininkus. Pirmame lygmenyje veikė, pasak Neapolio antimafijos tarnybos duomenų, Rosario Pariante, Raffaele Abbinante, Enrico D'Avanzo ir Arcangelo Valentino. Antrasis lygmuo apima tuos, kurie tiesiogiai dirba su narkotikais, perka, sveria, pakuoja ir atsako už ryšius su narkotikų prekeiviais gatvėse, kuriems garantuoja tei­ sinę gynybą arešto atveju. Stambiausi asmenys: G e n n a r o Marino,

Lucio De Lucia, Pasquale Gargiulo. Trečiąjį lygmenį sudaro pre­ keivių viršininkai, tai klano nariai, turintys tiesioginį kontaktą su prekeiviais, koordinuojantys jų apsaugą, pabėgimo kelius, taip pat rūpinasi parduotuvių, kuriose laikoma prekė, saugumu, laiku pa­ stebėdami nesaugias vietas. Ketvirtasis lygmuo, labiausiai matomas, dileriai- narkotikų prekeiviai gatvėse. Kiekvienas lygmuo suskirs­ tytas į dar šešis, kurie bendrauja tik su savo tiesioginiu viršininku, o ne su visa struktūra. Toks darbų paskirstymas leidžia gauti maž­ daug 5 0 0 procentų pelno nuo investuotos sumos. Galvodamas apie Di Lauro verslo modelį visuomet prisimenu begalinės skaičių sekos koncepciją, kaip ją aiškina vadovėliuose: turime bananų kekę, kurios kiekvienas bananas savo ruožtu yra bananų kekė, o jos bananai yra bananų kekės ir taip iki begaly­ bės. Di Lauro klanas vien tik iš narkotikų verslo uždirba penkis šimtus tūkstančių eurų per dieną. Dileriai, parduotuvių savininkai, kurjeriai dažniausiai nepriklauso organizacijai, jie yra paprasčiausi samdiniai. Platintojų skaičius didžiulis, tūkstančiai žmonių dirba patys nežinodami kam. Šiek tiek nutuokia, kuriai kamoros šeimai, bet nieko daugiau. Jei kuris nors suimtasis nuspręstų netylėti, jo žinios apsiribotų specifine, minimalia informacija, kurios neužtek­ tų norint suprasti ir atsekti veiklos žemėlapį, milžinišką ekonominę ginkluotą organizacijos struktūrą. Visa ekonominė finansinė sistema saugoma karinės komandos: žiaurių pabūklais ginkluotų grupuočių ir teritoriją išraizgiusių šoni­ nės apsaugos flangų. Žudikų sąraše figūravo Emanuele D'Ambra, Ugo De Lucia, vadinamas Ugarėliu, Nando Emolo, pravardžiuo­ jamas Nušokusiu Nuo Proto, Antonio Ferrara, Salvatore Tamburino, Salvatore Petriccione, Umberto La Monica, Antonio Mennetta. Flangus gynė G e n n a r o Aruta, C i r o Saggese, Fulvio M o n t a n i n o , Antonio Galeota, Giuseppe Prezioso - asmeninis C o s i m o apsaugi­ nis, ir Costantino Sorrentino. Organizacijos žinioje buvo maždaug

trys šimtai asmenų, jiems visiems buvo mokamos algos. Sudėtinga struktūra, kur viskas veikė nustatyta tvarka. Kritiniu atveju visuo­ met buvo galima pasinaudoti milžinišku automobilių ir motorolerių parku. Jie turėjo ir ginklų arsenalą, sujungtą su kalvių skyriumi, kurio paskirtis buvo sunaikinti ką tik žmogžudystėms panaudotus ginklus. Veikė logistikos tinklas, sudarantis sąlygas žudikams pa­ sprukti iškart po pasalos, pasiekti į visas puses sukančius išėjimus, panaikinti šūvio dulkių pėdsakus ir susiveikti alibi dėl išlindusių. Žudikai labiausiai baiminasi išlindusių galų; parako dulkių panai­ kinti neįmanoma, ir tai yra pats sunkiausias įrodymas. Veikė netgi tinklas žmonių, atsakingų už ginkluotų grupuočių drabužius: ano­ nimiškus sportinius kostiumus, visą veidą uždengiančius motocik­ lininko šalmus, kurie iškart po operacijos būdavo sunaikinami. Tobulai, ar beveik tobulai, sudaryta nepažeidžiama struktūra. Jos tikslas buvo ne paslėpti įvykdytas operacijas, žmogžudystes, inves­ ticijas, bet paprasčiausiai padaryti taip, kad teisme jų nebūtų įma­ noma įrodyti.

Lankiausi Secondigliane jau kurį laiką. Kai Pasąuale metė siu­ vėjo darbą, supažindino mane su šioje zonoje pučiančiais vėjais, vė­ jais, kurie kito labai sparčiai, taip sparčiai, kaip keičiasi finansinės kryptys ir kapitalai. Po šiaurinę Neapolio dalį važinėjau „Vespa". Sukinėjantis po Secondiglianą ir Scampiją labiausiai man patiko šviesa. Milžiniškos, plačios, erdvios, palyginus su senamiesčio ankštimis, gatvės. Tarsi po gatvių derva, šalia daugiaaukščių dar būtų galima pajausti kaimo orą. Be to, Scampijos pavadinime glūdi erdvė*. Scampiją, užmiršto neapolietiško dialekto žodis, reiškęs neaptvertą žemės plotą, piktžo­ lėmis apaugusį lauką, kuriame šeštojo dešimtmečio viduryje įkūrė

* Žodžių žaismas: it. ampia - crdbė (vert.)

kvartalą ir pastatė žymiąsias „Bures"*. Supuvęs kliedinčios archi­ tektūros simbolis, ar galbūt paprasčiau pasakius, cementinė utopija, nesugebėjusi pasipriešinti narkotikų verslo mašinai, išraizgiusiai šios žemės socialinį audinį. Chroniškas nedarbas, absoliutus socialinio vystymosi projektų nebuvimas pavertė šią vietą erdve, kur tonomis laikomi narkotikai, laboratorija, kurioje šiuo verslu uždirbami pi­ nigai paverčiami legalios ekonomikos dalimi. Secondiglianas - tai laiptelis žemyn, kuris nelegalios rinkos šviežiu oru atgaivintas jėgas perkelia į teisėtą verslą. 1989 metais tyrimo apie kamorą dokumen­ tuose rašyta, kad šiaurinėje Neapolio dalyje apskaičiuotas didžiau­ sias narkotikų prekeivių skaičius, tenkantis vienam gyventojui Ita­ lijoje. Penkiolikai metų praėjus, šis santykis tapo pačiu aukščiausiu Europoje ir tarp penkių aukščiausių pasaulyje. Po kiek laiko mane pradėjo atpažinti, klano sargybiniams pasi­ dariau neutralus asmuo. Teritorijoje, kuri kiekvieną sekundę kontro­ liuojama, visi asmenys skirstomi. Negatyvieji asmenys: policininkai, karabinieriai, varžovų šnipai, pozityvieji - pirkėjai. Visi kiti, kurie netrukdo ir kurie neatneša naudos, yra neutralūs, nereikalingi. Pri­ klausyti šiai kategorijai, reiškia neegzistuoti. Narkotikų platinimo vietos mane visuomet žavėjo tobula organizacija, kas iš esmės kon­ trastuoja su jų, kaip nuosmukį ženklinančių erdvių, apibrėžimu. Narkotikų platinimo mechanizmas yra tarsi laikrodžio. Lyg indivi­ dai judėtų identiškai, kaip rodyklių padėtį veikiantys ratukai. Nėra judesio, kuris neinspiruotų kito. Kiekvieną kartą, kai tai stebėdavau, likdavau sužavėtas. Algos dalinamos kiekvieną savaitę, šimtas eurų sargybiniams, penki šimtai koordinatoriui ir aikštės narkotikų pla­ tintojų kasininkui, aštuoni šimtai atskiriems narkotikų prekeiviams ir tūkstantis tiems, kurie rūpinasi sandėliavimu ir kurie slepia nar­ kotikus namuose. Pamainos tęsiasi nuo trečios valandos popiet iki vidurnakčio ir nuo vidurnakčio iki ketvirtos valandos ryto, rytais * „Bures 4 4 - skulptūra šiaurinėje N e a p o l i o dalyje (vert.)

sunkiai sekasi pardavinėti, nes gatvėse per daug policijos. Visi turi vieną laisvą dieną, o jei į darbą vėluoja, už kiekvieną valandą nuo savaitinio atlyginimo atimama po penkiasdešimt eurų. Baku gatvė yra niekad nesibaigiančios prekybos vieta. Klientai atvyksta, užmoka, pasiima ir išvažiuoja. Kartais už prekeivių nuga­ rų nusitiesia automobilių eilės. Ilgiausios šeštadienio vakarais. Tada iš kitų vietų dileriai perkeliami čia. Baku gatvėje uždirbama pusė milijono eurų per mėnesį, nustatyta, kad čia parduodama keturi šimtai dozių marihuanos ir keturi šimtai kokaino, kasdien. Atvykus policininkams, prekeiviai žino, į kuriuos namus eiti ir kur slėpti pre­ kes. Policijos automobilių priešaky, jiems sukant į platinimo vietas, beveik visada važiuoja mašina arba motoroleris, kad sustabdytų ir duotų pakankamai laiko sargybiniams išvežti prekeivius iš pavo­ jingos zonos. Dažnai sargybiniai yra neginkluoti ir nesukeliantys įtarimų, todėl net juos sustabdžius mažai galimybių suimti. Kada vienas po kito pasipila dilerių areštai, kviečiami atsarginiai žmonės, dažniausiai narkomanai arba tiesiog dažnai vartojantys narkotikus, kurie prireikus dirba prekeiviais. Suėmus vieną prekeivį, pašaukia­ mas kitas ir atvyksta į tą pačią vietą. Prekyba privalo tęstis. Net kritiniais momentais. Dantės gatvė yra kita vieta, kur uždirbami didžiuliai kapitalai. Čia dileriais dirba labai jauni vaikinukai, čia prekyba tiesiog žydi, tai viena iš naujų vietų, kur Di Lauro nusprendė pardavinėti. Taip pat ir Rezistencijos gatvė, čia seniai parduodamas heroinas, bet taip pat ir kobretas, ir kokainas. T i e , kurie atsakingi už šią vietą, turi čia darbo vietas tiesiogine šio žodžio prasme, kur organizuoja terito­ rijos prezidiumus. Sargybiniai mobiliais telefonais pasakoja viską, kas vyksta. Zonos koordinatorius, pasidėjęs prieš akis žemėlapį ir klausydamas jų pasakojimų, žino policijos ir klientų judėjimą. Viena iš naujovių, kurias Di Lauro įdiegė Secondigliane, tai pir­ kėjų globa. Prieš jiems valdant šią teritoriją, sargybiniai gynė tiktai

prekeivius, kad jų nesuimtų ir neatpažintų. Seniau pirkėjai galėjo būti sustabdomi, iš jų prašoma dokumentų, vežami į komisariatą. Tuo tarpu Di Lauro pasamdė sargybinius, ginančius taip pat ir pir­ kėjus, todėl bet kas galėjo jaustis saugus jo žmonių valdomose teri­ torijose. Maksimaliai patogu smulkiems pirkėjams, kurie yra vieni iš pagrindinių Secondigliano rinkos klientų. Berlinghierio kvartalo zonoje, jei paskambinsi, prekė tau bus paruošta. Tas pats Ghislerio gatvėje, Ises parke, visame Guanello rajone, Lambriolos gatvės H da­ lyje, Sette Palazzi zonoje. Teritorijos paverstos pajamas nešančiomis prekyvietėmis, valdomos gatvės, vietos, kuriose gyvenantys žmonės įprato žiūrėti įtariai, lyg akys, pamačiusios kažką siaubingo, būtų pajėgios užtamsinti objektą ar situaciją. Įprotis pasirinkti ką matyti, kad išliktum gyvas. Milžiniškas narkotikų prekybos centras. Visko, visų rūšių. Nėra tokio kvaišalo, kuris atsirastų Europoje, prieš tai nepasirodęs Secondigliano prekyvietėse. Jei narkotikai būtų skirti tik neapoliečiams ar Kampanijos gyventojams, statistikos rezultatai primintų kliedesius. Praktiškai kiekvienoje neapoliečių šeimoje du nariai privalėtų priklausyti nuo kokaino ir vienas nuo heroino. Net neskaičiuojant hašišo ir marihuanos. Heroinas, kobretas, lengvie­ ji narkotikai, tada tabletės, tos, kurias kai kas vadina extasy, o iš tikrųjų gaminami šimtas septyniasdešimt devyni eoctasy variantai. Čia, Secondigliane, jos beprotiškai gerai parduodamos, jas vadina X linijomis arba žetonais, arba karamelėmis. Iš tablečių gaunamas milžiniškas uždarbis. Vienos savikaina yra euras, dideliais kiekiais parduodamos po tris-penkis eurus, tada perparduodamos Milane, Romoje ar kitose Neapolio zonose po penkiasdešimt—šešiasdešimt eurų. Scampijoje už penkiolika eurų. Secondigliano rinka peržengė seniau kankinusius narkotikų platinimo sunkumus, naujas galimybes atrasdama kokaine. Praei­ tyje elito narkotikas, šiandien naujos ekonominės klanų politikos dėka tapo absoliučiai prieinamas masiniam vartotojui, įvairių ko-

kybės laipsnių, bet sugebantis patenkinti kiekvieno įgeidžius. Pagal Abele grupės tyrimą, 90 procentų kokaino vartotojų yra darbinin­ kai arba studentai. Koka išlaisvėjo nuo negatyvaus vertinimo, vir­ to substancija, naudojama kiekvienoje kasdienybės fazėje, po ilgų darbo valandų vartojama atsipalaidavimui, kad turėtų jėgų nuveikti dar kažką, kas panašėtų į gyvą žmogišką gestą, ne vien į nuovar­ gio iškraipytą surogatą. Koką vartoja sunkvežimių vairuotojai, kad galėtų ištempti naktį, vartojama norint išsilaikyti valandų valan­ das prie kompiuterio, kad dirbtų be jokio poilsio ištisas savaites. Nuovargio tirpdytojas, skausmo malšintojas, laimės protezas. Kad patenkintų narkotikų (kaip resursų, o ne kaip atbukimo šaltinio) rinkos poreikį, turėjo transformuoti platinimo procesą, paversti jį lanksčiu, atsisakyti kriminalinio pasaulio šiurpumo. T o k į koky­ bės šuolį atliko Di Lauro klanas. Narkotikų platinimo ir tiekimo išlaisvinimas. Italijos kriminalinėms grupuotėms tradiciškai dide­ lės partijos pardavimas buvo priimtinesnis nei mažos ar vidutinės. Di Lauro, atvirkščiai, vidutinių partijų pardavimą pasirinko kaip einamiausią, kad užtvirtintų mažų partijų verslą, taip priviliodamas naujų klientų. Mažas verslas yra laisvas, autonomiškas, su prekėmis gali elgtis kaip nori, užsidėti kokią nori kainą, kaip nori taip platin­ ti. Bet kas gali įeiti į rinką, su bet kokiu kiekiu. T a m nereikia ieškoti tarpininkų iš klano. Cosa Nostros ir 'Ndranghetos narkotikų verslo keliai pasiekia visur, bet jais vaikšto ne bet kas, nusipirkti narkotikų ir juos platinti gali tik įvesti klano bendrininkų arba sąjungininkų. Jiems būtina žinoti, kur bus platinama, su kokiomis organizacijomis bus susijusi prekyba. Secondigliano sistemoje taip nėra. Galiojantis įstatymas - laissez faire> laissez passer. Visiškas ir absoliutus libera­ lizmas. Pagal šią teoriją rinka pati susireguliuoja. Šitaip per labai trumpą laiką Secondigliane buvo pritraukti visi, kurie norėjo nusi­ pirkti nedidelį kiekį, kad padalintų draugams, kurie norėjo pirkti po penkiolika, o parduoti po šimtą ir šitaip užsimokėti už atostogas,

80

R o b c r t

a

v i

a

n o

GOMO R A

magistro studijas, pridėti sumą prie bankui mokamos išmokos. Ab­ soliuti narkotikų rinkos liberalizacija atvedė prie kainų begalybės. Kai kuriose vietose mažmeninė narkotikų prekyba gali pranyk­ ti. Dabar populiarūs taip vadinami turnyrai. Medikų turnyrai, pi­ lotų turnyrai, žurnalistų, valstybės tarnautojų. Smulkioji buržuazija kaip tik tinkama pirštinė tokiai neformaliai hiperliberalistinei nar­ kotikų prekybai. Tarytum draugiški mainai, visiškai nuo kriminali­ nių struktūrų nutolusi komercija primena namų šeimininkių verslą, tų, kurios siūlo draugėms kremus ir dulkių siurblius. Puikus būdas atsikratyti per didelės moralinės atsakomybės. Nei vienas dileris ne­ buvo sunaikintas ištisas dienas sargybinių saugomose pardavimo vietose. Nieko, išskyrus produktą ir pinigus. Prekybinei dialektikai palanki erdvė. Pagal svarbiausių Italijos kvestūrų duomenis, vienas iš trijų narkotikų versle areštuotų žmonių yra policijai iki tol ne­ žinomas ir visiškai neturi nieko bendro su kriminaliniu pasauliu. Pagal Vyriausiojo sveikatos instituto duomenis, kokaino vartojimas pasiekė iki tol negirdėtą mastą, padidėjo 80 procentų ( 1 9 9 2 - 2 0 0 2 ) . Į priklausomų nuo narkotinių medžiagų pagalbos centrus kasmet kreipiasi dvigubai daugiau žmonių. Rinkos plėtra milžiniška, per metus surenkami keturi genetiškai modifikuotų daržovių derliai, nėra jokių problemų pirminės žaliavos tiekimui, o monopolinės or­ ganizacijos trūkumas padeda laisvai iniciatyvai. Robbie Williamsas, populiarus nuo kokaino priklausomas atlikėjas, jau daug metų kar­ toja: „Kokainas - tai būdas, kurį Dievas išrado, kad pasakytų tau, jog turi per daug pinigų." Šią kažkokiame žurnale perskaitytą frazę crisiminiau, kai Dangiškuosiuose Namuose sutikau jaunuolius, šlo­ vinančius produktą ir vietą: „Jei Dangiškuosiuose Namuose galima gauti kokaino, vadinasi, Dievas pinigams nesuteikė jokios vertės." Dangiškieji N a m a i , taip vadinami dėl šviesiai mėlynos nublu­ kusios spalvos, stovi Limitone d'Arcano gatvėje ir tapo viena geriau­ sių vietų Europoje nusipirkti k o k a i n o . Vasak tyrėjų, š\ą Vietą tokia

pelninga pavertė G e n n a r o M a r i n o McKay. Jis atsakingas už šią teri­ toriją. Ne tik atsakingas, bosas Paolo Di Lauro, kuris labai vertina jo sugebėjimus, atidavė jam šitą zoną pagal franšizės sutartj. Todėl gali elgtis ekonomiškai, pakanka, kad kas mėnesį į klano kasą pervestų nustatytą sumą pinigų. Gennaro ir jo brolis Caetano yra vadinamieji McKay. Tai dėl jų tėvo panašumo į šerifą Zebą M c K a y iš televizijos filmo Vakarų užkariavimas. Šitaip visa šeima iš Marino tapo McKay. Gaetano neturi rankų. Turi du protezus iš medžio. Tuos kietuosius. Nulakuotus juodai. Jas prarado kovodamas 1991 metais. Kare prieš Pucą, seną kutoliečių šeimą. Rankose laikė bombą, ir ji sprogo iš­ taškydama pirštus. Šalia Gaetano M c K a y visada yra palydovas, tarsi majordomas, kuris atlieka jo rankų funkciją, bet pasirašyti sugeba pats, laikydamas rašiklį protezais, atsiremia juo į puslapį, tada sulen­ kęs kaklą ir riešus neleistinai kreivai suraito savo parašą. Pasak Neapolio antimafijos tarnybos, G e n a r o M c K a y sugebėjo sukurti erdvę, kurioje prekės buvo ir sandėliuojamos, ir pakuoja­ mos. Be to, gera kaina, kurią gavo iš tiekėjų, buvo duota būtent dėl galimybės kaupti, o šiuo reikalu Secondigliano cementinės džiung­ lės, su čia gyvenančiais šimtu tūkstančių gyventojų, labai padėjo. Žmonės, jų namai, jų kasdieninis gyvenimas tapo didžiule narko­ tikų sandėlius saugančia siena. Būtent Dangiškųjų N a m ų teritorija paveikė kokos kainų kritimą. Paprastai kaina svyruoja nuo penkiasdešimt-šešiasdešimt eurų už gramą, iki šimto-dviejų šimtų eurų. Čia nukrito iki dvidešimt penkių penkiasdešimties, nors kokybė vis tiek labai aukšta. Skaitant D D A tyrimą paaiškėja, kad G e n n y M c K a y yra vienas iš labiausiai pažengusių verslininkų kokos srityje, sugebėjęs įeiti į rinką su niekam neįmanomais prilygti augimo rodikliais. Platinimo vietų organizacija galėjo būti vykdoma Posilipe, Pariolyje, Breroje, bet ji išvystyta buvo Secondigliane. R a n k ų darbas bet kokioje kitoje vietoje kainuotų daugiau. Čia absoliutus nedarbas, padėtis, iš kurios

neįmanoma rasti kitos išeities, išskyrus emigraciją, lemia mažus už­ darbius, pačius mažiausius. Nėra jokios paslapties, nereikia ieško­ ti atsakymo jokioje skurdo sociologijoje, jokioje geto metafizikoje. G e t u neįmanoma pavadinti teritorijos, kur tik su vienos šeimos įna­ šu uždirbami trys šimtai milijonų eurų per metus. Teritorija, kurioje veikia dešimtys klanų, o jų pajamų skaičiai gali būti lyginami vien tik su finansininkų operacijomis. Darbas skrupulingas, produkto pervežimai kainuoja neįtikėtinai daug. Kokos kilogramas pas ga­ mintoją kainuoja tūkstantį eurų, pas didmenininką jau trisdešimt tūkstančių eurų. Trisdešimt kilogramų virsta šimtu penkiasdešimčia po pirmojo skiedimo; maždaug penkiolika milijonų rinkos vertės. O skiedžiant didesniu procentu, iš trijų kilogramų galima ištraukti net du šimtus. Skiedimas yra visa ko pagrindas, kafeino, gliukozės, paracetamolio, lidokaino, benzokaino, amfetamino. Bū­ tinybei prispyrus, netgi šunų miltelių ar kalcio. Skiedimas nustato kokybę, blogas skiedimas pritraukia mirtį, policiją, areštus. Uždaro prekybos arterijas.

Net ir čia Secontigliano klanai pirmauja prieš visus, o prana­ šumas yra vertingas. Č i a dirba „vizitoriai" - turintys priklausomybę nuo heroino. Juos vadina kaip 1 9 8 0 televizijos filmo personažus, kurie virsdavo žiurkėmis ir po žmogiška, iš pirmo žvilgsnio, oda slėpė lipnius žalsvus žvynus. „Vizitorius" naudoja kaip bandomuo­ sius triušius, žmogiškus bandomuosius triušius, kad galėtų įvertinti skiedimą. Patikrinti ar skiedimas yra nuodingas, kokias reakcijas sukelia, kiek galima dauginti miltelių. Kai „skiedėjams" labai reikia žmonių bandymams, numušamos kainos. Nuo dvidešimties eurų už dozę iki dešimties. Gandai sklinda ir narkomanai atvyksta net iš Markės, iš Lukanijos, dėl keletos dozių. Heroino rinka yra gilio­ je krizėje. Nuo heroino priklausomų narkomanų nuolatos mažėja. Beviltiški. Svyruodami sėda į autobusus, išlipa ir lipa į traukinius,

keliauja naktį, stabdo mašinas, eina pėsčiomis kilometrus. Bet pi­ giausias kontinente heroinas vertas bet kokių pastangų. Klanų „skiedėjai" surenka „vizitorius", dovanoja jiems po dozę, ir tada laukia, įrašytame telefoniniame pokalbyje,

2 0 0 5 metais perklausytame

Neapolio teisme, du tarpusavyje kalbasi apie bandymo organiza­ vimą, testą su žmonėmis, skirtą išbandyti produkto skiedimo pro­ centą. Iš pradžių susiskambina dėl parengimo: „Paruošk penkerius marškinėlius... bandymams dėl alergijos?" Po kiek laiko vėl susi­ skambina: „Ar išbandei mašiną?" - „Taip..." Turėdami mintyje, ar atliko bandymą: „Taip, m a m m a mia, nuostabu, mes esame number one, visi turi baigti." Džiūgavo laimingi, kad bandomieji triušiai ne­ numirė, priešingai - liko labai patenkinti. Geras skiedimas padvi­ gubina pardavimus, jei yra geros kokybės, iškart tampa paklausus nacionalinėje rinkoje, o konkurentai sutriuškinami. T i k perskaitęs šį telefoninį pokalbį supratau prieš kurį laiką ma­ tytą sceną. Tą kartą nesugebėjau išties suprasti, kas vyko prieš mano akis. M i a n o zonoje, netoli nuo Scampijos, būriavosi apie dešimt „vizitorių". Buvo sutelkti vienoje vietoje. Erdvėje prieš palapines. As čia atsidūriau neatsitiktinai, bet nujausdamas, kad girdint tikrovės alsavimą, tą, kuris dvelkia karščiu, tą patį gryniausiąjį, įmanoma suprasti tikrąją daiktų esmę. Nesu tikras, ar svarbu stebėti ir daly­ vauti, kad pažintum dalykus, bet tikrai svarbu dalyvauti tam, kad dalykai imtų pažinti tave. Stovėjo tipas, gerai apsirengęs, sakyčiau, netgi labai gerai, baltu kostiumu, melsvais marškiniais, visiškai nau­ jais sportiniais bateliais. Ant automobilio kapoto išvyniojo zomšos atraižą. Viduje buvo keletas švirkštų. „Vizitoriai" prisiartino stumdydamiesi - priminė vieną iš tų visada identiškų, tokių pačių metų metais vienodų scenų, kurias rodo per televizijos žinias, kai į Afriką atvyksta sunkvežimiai, prikrauti miltų maišų. Tačiau vienas „vizi­ torius" pradėjo rėkti: „Ne, neimsiu, jei dovanojate, neimsiu... mus norite nužudyti..."

Pakako vieno įtarimų, kad kiti staigiai atsitrauktų. Tipas at­ rodė neturįs noro nieko įtikinėti ir laukė. Retkarčiais išspjaudavo ant žemės „vizitoriams" bevaikštant sukilusias ir nusėdusias jam ant dantų dulkes. Vienas vis tiek priėjo, ne, priėjo pora. Drebėjo, buvo išties ant ribos. Jo rankų venos buvo nebenaudojamos, nusiavė ba­ tus, pėdų padai taip pat buvo subadyti. Mergina paėmė švirkštą nuo skuduro ir įsidėjo į burną, kad laikytųsi, tuo tarpu atsagstė jam marškinius, lėtai, lyg jie turėtų šimtą sagų, tada įbedė adatą po kak­ lu. Švirkšte buvo kokainas. J a m patekus į kraują, labai greitai paaiš­ kėja, ar skiedimas tinkamas, ar sumaišytas blogu santykiu, sunkus, vartoti nebetinkamas. Praėjus kiek laiko, vaikinas pradeda linguoti, iš burnos kampo teka putos, jis krenta. Ant žemės pradeda kraty­ tis visu kūnu. Tada griūna aukštielninkas ir užsimerkia, sustingsta. Baltai apsirengęs tipas skambina mobiliuoju telefonu: „ M a n atrodo, mirė... taip, nu ką, gerai, padarysiu jam masažą..." Batu pradeda trypti vaikino krūtinę. Lenkia kelią ir su jėga leidžia kojai kristi žemyn. Širdies masažą darė spyriais. Mergina prie jo šono kažką vapėjo palikdama žodžius, prilipusius prie lūpų: „Jam skauda, jam skauda. Tu jį muši..." Su džiūvėsėlio jėga bando atito­ linti jį nuo savo vaikino kūno. Bet tipas pasišlykštėjęs, beveik įsi­ baiminęs jos ir „vizitorių" apskritai. „Neliesk m a n ę s . . . tu šlykšti... nedrįsk būti šalia m a n ę s . . . neliesk manęs, kitaip šausiu!" Toliau spardė vaikino krūtinę; tada laikydamas pėdą jam ant krūtinkaulio vėl skambina: „Šitas jau baigtas. Ai, nosinaitę... pa­ lauk, pažiūrėsiu..." Iš kišenės išsitraukia popierinę nosinaitę, sušlapina vandeniu iš buteliuko ir ištiesia ant pravirų vaikino lūpų. Jei būtų net visai silpnai alsavęs, būtų išpūtęs kleenex servetėlę, o tai reikštų, kad yra gyvas. Priemonė, kurią naudojo, nes nenorėjo net prisiliesti prie to kūno. Perskambina paskutinį kartą: „Miręs. Reikia daryti lengvesnį..."

Tipas įlipo į automobilį, kurio vairuotojas nei sekundei nebuvo metęs stuksenti muzikos ritmo į sėdynę, nors aš negalėjau jos gir­ dėti, jis judėjo taip, lyg muzika grotų visu garsu. Per keletą minučių visi pasitraukė nuo kūno vaikštinėdami dulkių juosta. Vaikinas pa­ siliko ant žemės. Ir jo mergina - verkšlendama. J o s verksmas taip pat liko prilipęs prie lūpų, tarsi heroinas duslų murmėjimą būtų palikęs vienintele balso išraiška. Negalėjau suprasti, dėl ko mergina taip daro, bet ji nusileido kelnes ir susirietusi ties vaikino galva apšlapino jo veidą. Nosinaitė prilipo jam prie lūpų ir nosies. Po kiek laiko vaikinas pradėjo atgau­ ti gyvybę, ranka persibraukė per nosį ir burną, panašiai kaip išli­ pus iš jūros nuo veido nusišluostomas vanduo. Šis M i a n o Lozorius, atgaivintas nežinia kokių šlapime buvusių medžiagų, lėtai pakilo. Prisiekiu, jei visa ši situacija nebūtų taip pribloškusi, būčiau rėkęs, kad įvyko stebuklas. Bet tik vaikštinėjau pirmyn atgal. Elgiuosi taip visada, kai jaučiu, kad nesuprantu, nežinau ką daryti. Užimu erdvę, nervingai. M a n o elgesys atkreipė dėmesį, „vizitoriai" ėmė artintis, šaukti ant manęs. Rėkė man: „ T u . . . t u . . . norėjai nužudyti j į . . . " Pradėjo supti mane, pakako pailginti žingsnį, kad juos pralenk­ čiau, bet jie sekė iš paskos, rinko nuo žemės visokias šlykštynes ir mėtė į mane. Nepadariau nieko. Jei nesi narkomanas, vadinasi, esi prekeivis. Staiga išdygo sunkvežimis. Kasryt iš sandėlių išvažiuo­ davo dešimtys. Sustojo prie m a n o kojų ir išgirdau mane šaukiantį balsą. Pasųuale. Atidarė dureles, kad įlipčiau. Ne angelas sargas, iš­ gelbėjantis savo globotinį, bet greičiau dvi žiurkės, bėgančios per tą pačią kloaką, besilaikydamos viena kitai už uodegos. Pasųuale mane nužvelgė su tėvo, kuris buvo viską numatęs, griežtumu. Su kandžia šypsena, kuri buvo tokia iškalbinga, kad neliko prasmės gaišti laiko priekaištams ar pasiteisinimams. O aš stebeilijausi į jo rankas. D a r raudonesnės, sutrūkinėjusia oda, išsu­ kinėtos per riešus ir anemiškai baltais delnais. Pirštų galai, įpratę

prie aukštosios mados šilko ir aksomo, sunkiai susitaiko su buvi­ mu ant vairo dešimt valandų per parą. Pasąuale kalbėjo, bet mane vis dar trikdė „vizitorių" prisiminimas. Beždžionės. Ne, blogiau nei beždžionės. Bandomieji triušiai. Patys išbandantys narkotikų tirpa­ lą, kuris vėliau apkeliaus pusę Europos, juk negalima rizikuoti ką nors nužudyti. Žmogiškieji bandomieji triušiai, gelbėjantys romie­ čius, neapoliečius, abruciečius, lukaniečius, boloniečius nuo blogos baigties, pasipylus kraujui iš nosies ir putoms iš burnos. Secondigliane miręs „vizitorius" yra tiktai vienas iš n-tųjų beviltiškų, dėl ku­ rio niekas nedarys tyrimo. Ir tai jau bus daug, jei pakels nuo že­ mės, nupraus nuo vėmalų ir šlapimo, ir užkas. Kitur vyktų tyrimas, paieškos, spėliojimai. Č i a viena - perdozavimas. Pasąuale sunkvežimis važiavo šiaurinę Neapolio dalį kertan­ čiais šalies keliais. Palapinės, sandėliai, atliekų supirkimas ir išsi­ barstę daiktai, surūdiję, išmėtyti bet kur. Nėra industrinių statinių. Jaučiama kaminų smarvė, bet fabrikų nematyti. Namai išsidėstę palei gatves, aikštės susidaro aplinkui barus. Supainiota, sudėtinga dykuma. Pasąuale suprato, kad jo nesiklausau, todėl staiga nuspaudė mašinos stabdžius. Nesulėtinęs, tiesiog taip, kad trinktelėčiau nuga­ ra ir atsikvošėčiau. Tada pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Secondigliane reikalai juda blogyn... Vicchiarella Ispanijoje su visų pinigais. Turi mesti lankytis šiose vietose, jaučiu įtampą visur kur. Net asfaltas atsilupa nuo žemės, kad galėtų iš čia pabėgti..."

Nusprendžiau sekti, kas ruošėsi nutikti Secondigliane. Kuo labiau Pasąuale įtikinėjo, kad padėtis rimtai pavojinga, tuo labiau mane valdė įsitikinimas, kad reikia bandyti suprasti katastrofos priežastis. Suprasti - mažų mažiausiai reiškia tame dalyvauti. K i t o būdo suprasti dalykus nėra, ir netikiu, kad galėtų būti. Niekada nesugebėjau žvelgti iš neutralios ir objektyvios distancijos. Raffaele Amato, Vicchiarella, atsakingas už pardavimus Ispanijoje, antrojo

lygmens klano viršininkas, pabėgo į Barseloną su Di Lauro kasos pinigais. Šitaip buvo kalbama. Iš tiesų, neįnešė savo indėlio klanui, tuo parodydamas, kad nenori turėti jokių bendrų reikalų su tais, kurie jam moka algą. Paskelbė atsiskyrimą. Dabar dirbo tiktai Ispa­ nijoje, teritorijoje, kurioje visuomet viešpatavo klanai. Andalūzijoje casalesiečiai iš Kazertos, salose Nuvoletta iš M a r a n o , o Barselonoje Scissionisti - atsiskyrėliai. Šiuo vardu kažkas pradėjo vadinti atito­ lusius Di Lauro žmones. Pirmieji istoriją sekantys metraštininkai. Tamsos metraštininkai. Visiems kitiems Secondigliane yra „ispa­ nai". Taip vadinami, nes Ispanijoje gyvena jų lyderis ir jie pradė­ jo kontroliuoti ne tik platinimo vietas, bet ir pervežimą. Kadangi Madridas yra vienas svarbiausių taškų kokaino pervežimo kelyje iš Kolumbijos ir Peru. Ilgus metus prie Amato prisirišę vyrai, pagal tyrimo rezultatus, perveždavo tonas narkotikų vadovaudamiesi ge­ nialiu planu. T a m naudojo šiukšlių išvežimo sunkvežimius. Viršuje atliekos, apačioje narkotikai. Nepakeičiamas būdas išvengti kontro­ lės. Niekas nestabdytų šiukšlių sunkvežimio, naktį pakraunančio ir iškraunančio šiukšles, ir tuo pačiu metu transportuojančio tonas narkotikų.

C o s i m o Di Lauro nujautė, — kaip aiškėja iš tyrėjų medžiagos, — kad vadovai vis mažiau pinigų įneša į kasą. Statymai buvo daromi Di Lauro kapitalu, bet didelė uždarbio dalis, kurią reikėjo paleisti į apyvartą, buvo nuslėpta. Statymai yra investicijos, kurias, perkant narkotikus, kiekvienas vadovas įneša iš Di Lauro kapitalo. Staty­ mas. Pavadinimui įtakos turėjo hiperliberalus kokaino ir tablečių verslas be taisyklių, kuriame neegzistuoja tikrumo faktorius. Šiuo atveju statoma taip, kaip žaidžiant rulete. Jei statai šimtą tūkstančių eurų ir tau sekasi, už keturiolikos dienų gausi tris šimtus tūkstančių. Kada atsimušu į šiuos ekonomikos augimo duomenis, visada prisi­ menu Giovanni Falcone, kai jis lankydamasis kažkokioje mokykloje

pateikė pavyzdį, vėliau įrašytą šimtuose mokyklinių sąsiuvinių: „Kad suprastumėte, jog narkotikai yra žydintis-verslas, pagalvokite, kad 1-ąją rugsėjo į narkotikus investuotas tūkstantis lirų kitų metų rugpjūčio 1-ąją tampa m i l i j o n u " Sumos, kurias vadovai įnešdavo į Di Lauro kasas, vis dar buvo astronominės, bet progresyviai mažėjo. Per ilgą laiko tarpą panaši veikla turėjo vienus sustiprinti, kitus susilpninti, ir palengva, kai tik grupė suderintų organizacines ir ginkluotas galimybes, užpultų Pa­ olo Di Lauro iš nugaros. Triuškinantis puolimas, kurio neįmanoma išvengti. Puolimas, kuriame siautėja švinas, o ne konkurencija. T o ­ dėl Cosimo įsako visus įdarbinti tik už algą. Nori juos visus tvirtai laikyti sau pavaldžius. Pasirinkimas priešingas tiems sprendimams, kuriuos iki šiol priimdavo jo tėvas, bet reikalingas, kad apsaugotų savo verslą, savo autoritetą, savo šeimą. Nebus daugiau verslininkų sąjungos, kurie patys rinktųsi, kokią pinigų sumą investuoti, ko­ kius ir kokios kokybės narkotikus įvesti į rinką. Bus ne savaran­ kiški autonomiški lygiai daugiasluoksniame versle, bet tarnautojai, dirbantys už algą. Penkiasdešimt tūkstančių eurų į mėnesį, kažkas užsiminė. Milžiniški skaičiai. Bet vis tiek alga. Vis tiek tarnaujančio vaidmuo. Visam laikui verslininko svajonė pasislėpė už vadovo dar­ bo. Bet tuo administracinis perversmas nesibaigė. Agentai pasakojo, kad C o s i m o visiškai transformavo struktūrą. Vadovais nebegalėjo būti vyresni nei trisdešimties metų amžiaus. Atjaunėti, skubiai, ne­ delsiant. R i n k a negali teikti privilegijų žmogiškosioms vertybėms. Nedovanoja nieko. Privalai laimėti, prekiauti. Bet koks silpnumas, ar tai būtų prisirišimas, įstatymas, teisė, meilė, jausmas, religija, bet koks silpnumas suteikia pranašumą konkurentams, veda į pralai­ mėjimą. Visa tai gali eiti, bet tik iš paskos verslo pergalei, iš paskos įsitikinimui, kad situaciją jau valdai. Dėl pagarbos likučių senųjų bosų buvo klausomasi net tada, kai jie siūlydavo atgyvenusias idėjas,

bergždžius veikimo planus, ir į jų sprendimus buvo atsižvelgiama išskirtinai dėl jų amžiaus. Visų pirma amžius galėjo atnešti grėsmę Paolo Di Lauro sūnų lyderystei. Užtat dabar visi buvo to paties lygio: niekas negali apeliuoti į mitologizuotą praeitį, sukauptą patirtį, užsitarnautą pagarbą. Na­ riai privalo lygiuotis pagal pasiūlytų idėjų veiksmingumą, valdymo sugebėjimus, asmeninį žavesį. Kada ginkluoti secondiglianiečių bū­ riai pradėjo demonstruoti savo karinį pajėgumą, atsiskyrimas dar nebuvo įvykęs. Brendo. Vienas iš pirmųjų taikinių buvo Ferdinando Bizzarro, Bacchetella - Lazdelė arba D ė d ė Festeris, kaip plikas, ma­ žas ir gudrus personažas iš Adamsų šeimos. Bizzarro buvo Melito ras*. Ras - tai žodis, apibrėžiantis žmogų, turintį didelę, bet ne ab­ soliučią valdžią, vis tiek privalantį paklusti bosui. Bizzarro atsisakė būti stropiu Di Lauro pavaldžiu vadovu. Norėjo pinigus tvarkyti pats vienas. Taip pat kardinalius, ne tik administracinius, spren­ dimus norėjo priimti pats. Nesiekė įprasto perversmo, norėjo tik prasisukti kaip naujas kolega, autonomiškas. Bet autonomiją suteikė sau pats. Melite klanai yra žiaurūs. Tai nelegalių fabrikų teritorija, aukščiausios kokybės batų gamyklos, aprūpinančios pusės pasaulio parduotuves. Šie fabrikai yra grynųjų pinigų skolinimo ir palūka­ nų pamatas. Nelegalaus fabriko savininkas beveik visuomet remia kokį nors politiką, arba teritorijos klano grupę, kuri išrinks politiką, pasirūpinsiantį, kad jų veikla būtų kuo mažiau kontroliuojama. Se­ condigliano kamoros klanai niekada nevergavo politikams, nieka­ da neturėjo malonumo sudarinėti programinius paktus, bet šiuose kraštuose turėti draugų būtina. Kaip tik tas, kuris instancijose buvo Bizzarro parama, tapo jo mirties angelu. Kad nužudytų Bizzarro, klanas paprašė pagalbos politiko - Alfredo Cicalos. Tikslią informaciją, kur rasti Bizzarro, pagal Neapolio D D A tyrimą, parūpino būtent Cicala, buvęs Melito *

R a s - etiopiškai kunigaikštis (vert.)

meras, taip pat buvęs vietinis Margheritos partijos vadovas. Skaitant parodymus, panašu ne į žmogžudystės organizavimą, bet į papras­ čiausią viršininkų sandėrį. J o k i o skirtumo. Reikalai privalo judėti į priekį, Bizzarro sprendimas tapti autonomiškam gali paskandinti verslą. Tai reikėjo padaryti bet kokiomis priemonėmis, bet kokiomis jėgomis. Mirus Bizzarro motinai, sąjungininkai buvo nusprendę eiti į laidotuves ir šaudyti, šaudyti į viską ir visus. Pašalinti jį, sūnų, pus­ brolius. Visus. Buvo pasiruošę. Bet Bizzarro ir jo sūnus laidotuvėse nepasirodė. Pasalos ruošimas tęsėsi. Taip kruopščiai apgalvotos, kad klanai su sąjungininkais faksu tarėsi dėl to, kas vyksta ir ką reikia daryti: „Nebėra nieko iš Secondigliano, jis išvijo visus... išvažiuo­ ja tik antradieniais ir šeštadieniais keturiais automobiliais... jums siūlė nesijudinti dėl jokios priežasties. D ė d ė Festeris atsiuntė raštelį, kad Velykoms nori du šimtus penkiasdešimt eurų nuo parduotuvės ir kad nesibijo nieko. Šią savaitę ruošiasi nukankinti Siviero." Šitaip, faksu, numatoma veiksmų strategija. Į planus įrašomas nukankinimas, lyg tai būtų prekybinė sąskaita, lėktuvo bilieto užsa­ kymas. Išties pasmerkiami išdaviko veiksmai. Bizzarro važinėjo ly­ dimas keturių automobilių eskorto, nustatė reketo sumą - 2 5 0 eurų per mėnesį. Sivierro, Bizzarro žmogus, j a m ištikimas vairuotojas, turėjo būti kankinamas dėl to, kad tikėtasi išgirsti jo viršininko ateities planus. Bet hipotezių, kaip sunaikinti Bizzarro, almanachas nesibaigia vien tuo. Svarstė, ar apsilankyti sūnaus namuose ir „nie­ ko nepagailėti". Tada dar vienas telefono skambutis, žudikas labai nusivylęs dėl praleistos progos, nes sužinojo, kad Bizzarro vėl iškišo nosį laukan pasigirti savo galia ir nepažeidžiamumu. „Šventoji Die­ vo Motina, ką praradome, tasai visą priešpietį praleido aikštėje..." Nieko nenuslėpsi. Viskas atrodo aišku, akivaizdu, įsiūta į kas­ dienybės odą. B e t buvęs Melito meras įspėja, kuriame viešbutyje Bizzarro susitinka su savo meiluže, kur eina išlieti įtampos ir sper­ mos. Visko įmanoma atsisakyti. Į m a n o m a gyventi su išjungtomis

šviesomis, kad nesimatytų, jog esi namuose, išvažiuoti tik lydimam keturių automobilių, neskambinti ir neatsiliepti į skambučius, ne­ nuvykti į savo motinos laidotuves. B e t atsisakyti susitikimų su mei­ luže - atsiduoda patyčiomis, tai bet kokios galios pabaiga. 2 0 0 4 metų balandžio 26 dieną Bizzarro yra „Villa Giulia" vieš­ butyje, trečiame aukšte. Lovoje su savo meiluže. Atvyksta grupė. Su mirksinčiomis policijos lemputėmis. Viešbučio priimamajame pareikalauja magnetinės kortelės durims atidaryti, durininkas ap­ simetėlių policininkų net neprašo pažymėjimų. Beldžiasi į duris. Bizzarro dar su apatiniais, bet girdi jį artinantis prie durų. Pradeda šaudyti. Du pistoletų šūvių pliūpsniai. Šūviai pereina per duris ir sminga į jo kūną. Tada išlaužia duris ir jį pribaigia šaudami į gal­ vą. Kulkos ir medienos nuolaužos, įstrigusios kūne. Žmogžudysčių seka jau numatyta. Bizzarro buvo pirmasis. Arba vienas iš pirmųjų. Ar bent jau pirmasis, ant kurio buvo išbandyta Di Lauro klano jėga. Pajėgi užgriūti kiekvieną, kuris išduoda bendradarbiavimą, sulaužo verslo paktą. Kol kas nėra patikrinta, kas priklauso atsiskyrusiems, iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti. O r e sklando įtampa, bet panašu, kad laukiama, kol vėl kažkas atsitiks. Reikalai paaiškėja tik praėjus kokiam mėnesiui po Bizzarro nužudymo, konflikto priežastis įvardi­ jama. Kažkas panašaus į karo paskelbimą. 2 0 0 4 metų spalio 20 die­ ną Fulvio M o n t a n i n o ir Claudio Salerno, pagal tyrimo išvadas, C o s i m o patikėtiniai, atsakingi už porą narkotikų platinimo vietų, užmušami keturiolika šūvių. Išaiškintas susirinkimas - spąstai, kur Cosimo ir jo tėvas turėjo būti pašalinti, ši pasala yra karo veiksmų pradžia. Kai prasideda žudynės, nelieka nieko daugiau, tik kautis. Visi vadovai nusprendė išsivaduoti nuo Di Lauro sūnų: Rosario Pariante, RafFaele Abbinante ir naujųjų vadovų Raffaele Amato, Gen­ naro M c K a y Marino, Arcangelo Abate, G i a c o m o Migliaccio. Išti­ kimi Di Lauro lieka De Lucia, Giovanni Cortese, Enrico D'Avanzo ir pasamdytų eilinių grupė. Gerai pasamdytų. Vaikinams pažadėtas

kilimas į viršūnes, grobis, ekonominis ir socialinis augimas klano ribose. Grupei vadovauja Di Lauro sūnūs. C o s i m o , M a r c o ir Ciro. Cosimo, labai tikėtina, nujautė, kad rizikuoja gyvybe arba gali sėsti už grotų. Areštai ir ekonominė krizė. Bet būtina rinktis: arba laukti, kol bus sutriuškinti prie krūties išaugusio klano, arba išsaugoti savo verslą, ar bent jau savo kailį. Ekonominės galios triuškinimas eina koja kojon su žmonių triuškinimu. Karas. Niekas neįsivaizduoja, kaip bus kovojama, bet visi žino, kad bus žiaurus ir ilgas. Pats negailestingiausias, kokį Pietų Italija regėjo per paskutinius dešimt metų. Di Lauro turi mažiau žmonių, jie daug silpnesni, daug mažiau organizuoti. Praeityje visada veikė naudodamiesi vidinių atsiskyrimų jėga. Atsiskyrimų, kuriuos sutei­ kė liberalus valdymas, kai kuriems atrodęs kaip vadžių paleidimas, autonomijos įteisinimas, leidimas steigti nuosavą verslą. Laisvė, ku­ rios Di Lauro atsisakė, ir nebeįmanoma jos pasiekti. 1992 metais buvusiųjų vadovų grupė „Fulmine" bare išsprendė Antonio R o c c o , M u g n a n o zonos vadovo, atsiskyrimą, įsiveržė apsiginklavę automa­ tais ir su granatomis rankose. Užmušė penkis žmones. Norėdamas išsaugoti gyvybę, R o c c o buvo pradėjęs bendradarbiauti su policija, ir valstybė, priimdama jį kolaborantu, paskyrė beveik du šimtus žmonių, slapčia pasiruošusių tapti Di Lauro taikiniais. Bet šis ben­ dradarbiavimas nebuvo vaisingas. K l a n ų asociacijos vadovų nepa­ žeidė kolaboranto parodymai. Šį kartą Cosimo Di Lauro vyrai buvo sunerimę. Tai parodo 2 0 0 4 metų gruodžio 7 dieną Neapolio teismo paviešinta apsaugos priežiūros dekreto medžiaga. Du sąjungininkai kalbėdami telefonu komentuoja M o n t a n i n o ir Salerno nužudymu paskelbtą karo padė­ tį. Petrone: „Žudė pas Fulvio." Tamburino: „Ach..." Petrone: „Su­ pratai?" Pradeda diskutuoti dėl kovos strategijos; tos, kurią, pasak Tamburino, padiktavo C o s i m o Di Lauro. Susekti juos vieną po kito ir užmušti, jei reikės, netgi bombomis. Tamburino: „Tiesiog bom-

bomis, tiesiog, ar ne? Šitaip pasakė Cosimo. juos pasiųsiu paimti visus po vieną... padarysiu juos... piktai pasakė... visus..." Petrone: „Anie ten... Svarbu, kad būtų pakankamai žmonių, kurie varginasi..." Tamburino: „Gino, čia jų yra milijonai. Visi jie berniūkščiai... visi berniūkščiai... parodysiu tau, kuo tas užsiima..." Si strategija yra nauja. Į karą paimti berniūkščius, suteikti jiems kareivio rangą, perdaryti tobulą narkotikų platinimo, investicijų, teritorijų kontrolės mašiną į karinį mechanizmą. Samdyti pulkai dešrų gamintojų ir mėsininkų, mechanikų, padavėjų, bedarbių ber­ niūkščių. Visi turėjo tapti nauja ir netikėta klano jėga. Montanino mirtimi prasideda ilgas ir kruvinas smūgis ir atsakas, su mirusiais prieš mirusius: viena dvi pasalos per dieną, pradžioje abiejų klanų ei­ liniai, tada giminės, namų padeginėjimai, sumušimai, įtarinėjimai. Tamburino: „Cosimino yra tiesiog šaltų nervų, pasakė: valgo­ me, geriame, tvirtėjame. Ką dar galime daryti... Tai atsitiko, gyve­ name toliau." Petrone: „Bet aš nebegaliu valgyti. Valgau tam, kad valgyčiau..." (sakymas kovoti neturi būti beviltiškas. Svarbu atrodyti laimin­ tiems. Kovoje kaip versle. Kas išsiduoda, jog yra krizėje, kas bėga, kas slepiasi, kas užsidaro savyje - jau pralaimėjo. Valgyti, gerti, sti­ prėti. Lyg nieko nebūtų atsitikę, lyg niekas nevyktų. Bet du veikėjai yra įsibaiminę, nežino, kiek sąjungininkų prisijungė prie „ispanų" ir kiek liko jų pusėje. Tamburino: „O iš kur mes žinome, kiek iš jų susimetė su anais ten... mes nežinome!" Petrone: „Ak! Kiek jų išsivedė? D a r daug liko čia! Nesuprantu, aniems ten... jiems ne­ patinka Di Lauro?" Tamburino: „Aš jei būčiau Cosimino, žinai ką daryčiau? Pradėčiau žudyti visus iš eilės. Net jei abejočiau... visus iš eilės. Pradėčiau pjauti... supratai? Pirmuosius atmatas iš mūsų tarpo..."

Nužudyti visus. Visus iš eilės. Net ir abejojant. Net jei nežinai, kieno pusėje, net jei nežinai, ar iš vis yra kokioje nors pusėje. Šauk! Tai - atmatos. Atmatos, tiktai atmatos. Karo akivaizdoje, esant pa­ vojui būti sutriuškintiems, sąjungininkų ir priešų vaidmenys nesun­ kiai keičiasi tarpusavyje. T a m p a m a ne individais, bet elementais, su kuriais išbandoma jėga, siekiant juos paversti objektais. T i k vėliau tampama aplinkiniais, sąjungininkais, priešais. Bet iki tol reikia pradėti šaudyti. 2 0 0 4 metų spalio 30 dieną prisistatė Salvatore de Magistri na­ muose, šešiasdešimtmečio senjoro, vedusio Biagio Esposito, atsisky­ rusio - „ispano", motiną. Nori sužinoti, kur jis pasislėpęs. Di Lauro privalo rasti juos visus, prieš tai, kol jie susiorganizuos, prieš tai, kol supras, kad jų yra dauguma. Lazda jam sulaužo rankas ir kojas, su­ gurina nosį. Su kiekvienu smūgiu klausia informacijos apie žmonos sūnų. Jis neatsako, ir po kiekvieno klausimo gauna dar smūgį. Jį spardo, privalo išduoti. Bet neišduoda. O galbūt iš tiesų nežino, kur slėptuvė. M i r ė po mėnesio, kančiose. Lapkričio 2-ą automobilių stovėjimo aikštelėje nužudomas Massimo Galdiero. Turėjo sunaikinti jo brolį G e n n a r o , ištikimą Raffaele Amato draugą. Lapkričio 6 dieną Labriolos gatvėje nužu­ domas Antonio Landieri, kad į jį pataikytų, šaudo į šalia jo esančių žmonių grupę. D a r penki žmonės sunkiai sužeisti. Visi jie vadovavo kokaino platinimui ir berods buvo G e n n a r o M c K a y darbuotojai. Netrukus „ispanai" atsako ir lapkričio 9-ą palieka baltą „Fiat Punto" automobilį gatvės viduryje. Nepaisydami nieko palieka auto­ mobilį Cupa Perillo gatvėje. Buvo pati popietė, kai policija aptiko tris lavonus. Stefano Maisto, Mario Maisto ir Stefano Mauriello. Visos policininkų atidarytos automobilio durys atidengė po lavo­ ną. Priekyje, gale, bagažinėje. Mugnane lapkričio 20 dieną užmu­ ša Biagio Migliaccio. Jį nužudyti ateina į dirbtuves, kuriose dirbo. J a m pasako: „Tai - apiplėšimas." Ir tada šauna į krūtinę. Jų taikinys

buvo jo dėdė G i a c o m o . Tą pačią dieną „ispanai" atsako nužudyda­ mi G e n n a r o Emolo, ištikimo Di Lauro draugo, apkaltinto pagalba ginkluotiems būriams, tėvą. Lapkričio 21-ą Di Lauro šeima pašali­ na tabako krautuvėje buvusius D o m e n i c o R i c c i o ir Salvatore Gagaliardi, artimus Raffaele Abbinante žmones. Už valandos nužudomas Francesco Tortora. Žudikai važinėja ne motociklais, bet automobi­ liais. Priartėja, šauna, tada suima kūną kaip maišą. Įsimeta j mašiną ir veža į Casavatorės periferiją, kur sudegina ir automobilį, ir kūną. Du naudingi dalykai viename. 22-os paros vidurnaktį karabinieriai randa vieną sudegintą mašiną. D a r vieną. Kad galėčiau sekti šią keršto istoriją, sugebėjau įsigyti radijo stotelę, galinčią pagauti policijos radijo ryšio dažnius. Šitaip savo „Vespa" į vietą atvykdavau daugmaž sykiu su policininkais. Bet tą vakarą užmigau. Monotoniški ir gergždžiantys radijo bangų garsai tapo mane užliūliuojančia melodija. Todėl vidury nakties suskam­ bėjęs telefonas mane įspėjo dėl to kas atsitiko. Atvykęs į vietą radau visiškai sudegusį automobilį. Jį buvo užpylę benzinu. Litrais benzi­ no. Visur kur. Benzinas ant priekinių sėdynių, benzinas ant galinių sėdynių, benzinas ant padangų, ant vairo. Kai atvyko gaisrininkai, liepsnos buvo jau išsikvėpusios, langai susprogę. Gerai nežinau, ko­ dėl pripuoliau prie automobilio karkaso. Bjauriai dvokė sudegusiu plastiku. Aplink nedaug žmonių, kelių policininkas prožektoriumi apšviečia skardas. Ten yra kūnas, ar kažkas panašaus į jį. Gaisri­ ninkai atidaro dureles, išimant lavoną jų veidus iškreipia pasibjau­ rėjimo grimasos. Vieną iš karabinierių supykina, atsirėmęs į sieną išvemia pastą ir bulves, suvalgytas prieš porą valandų. Kūnas tiesiog sustingęs rąstigalis, visas juodas, veidas tik pajuodusi kaukolė, kojos išėstos liepsnų. Paima kūną už pažastų ir padeda ant žemės laukti morgo mašinos. Mirusiuosius surenkantis furgonas sukasi nuolatos aplink, nuo Scampijos iki Torre Annunziatos. Surenka, kaupia, iškrauna nušautų

žmonių lavonus. Kampanija yra teritorija, kurioje nužudoma dau­ giausia žmonių Italijoje, tarp pirmųjų vietų pasaulyje. Morgo ma­ šinos padangos lygutėlės, užtektų nufotografuoti nudilusius diskus ir padangų plikumą, kad gautume simbolinį šios žemės atvaizdą. Tipai iš furgono išlipa su guminėmis pirštinėmis, purviniausiomis, naudotomis ir pernaudotomis tūkstančius kartų, ir puola į darbą. Lavoną įkiša į maišą, tą juodą, body bagy į tokius paprastai kišami mirusių kareivių kūnai. Lavonas priminė vieną iš tų, rastų po Ve­ zuvijaus pelenais, po to, kai archeologai gipsu užpildė kūno kiaury­ mes. Aplink automobilį pradėjo buriuotis dešimtys žmonių, bet visi tylėjo. Atrodė lyg čia nieko nebūtų. Netgi šnervės nedrįso kvėpuoti garsiai. Nuo tada, kai prasidėjo kamoros karas, daugelis pamiršo anksčiau buvusias savo ištvermės ribas. Tiesiog būna ir seka, kas dar užgrius. Kiekvieną dieną sužino, kas dar yra įmanoma, ką dar pri­ valo iškentėti. Sužino, parsineša tai namo, ir toliau bando gyventi. Karabinieriai pradeda fotografuoti, furgonas su lavonu išvažiuoja. Einu į kvestūrą. Kažką turi pasakyti apie šią mirtį. Spaudos salėje būriuojasi tie patys žurnalistai ir vienas kitas policininkas. Po kiek laiko pasigirsta komentarai: „žudosi tarp savęs, taip dar geriau", „jei esi kamorietis, štai kokia tavo pabaiga", „tau patiko pinigai, o dabar džiaukis mirtimi, šiukšle..." [prasti komentarai, bet vis šlykštesni, praradę viltį. Tarsi lavonas būtų čia ir visi bandytų kažką išrėkti jam į veidą, ši naktis prarasta, šis niekaip nesibaigiantis karas, tie kareiviai, apgulę kiekvieną Neapolio skersgatvį. Medikams prireiks ilgų valandų, kad galėtų identifikuoti lavoną. Kažkas suranda zonos vado, prapuolusio prieš porą dienų, vardą. Vienas iš daugelio, vienas iš daugelio išrikiuotų kūnų, ligoninės šaldytuvuose laukiančių kiek įmanoma blogiausio vardo Cardarelli. Tada hipotezės išsklaidomos. Kažkas užsidengia rankomis burną, žurnalistai

nuryja vi­

sas seiles palikdami sausas burnas. Policininkai linguoja galvomis žiūrėdami į batų nosis. Kaltinantys komentarai nutyla. Tas kūnas

buvo Gelsomina Verde> 22 metų mergina. Pagrobta, nukankinta, nužudyta šūviu j sprandą, paleistu iš arti, kuris išlėkė į priekį. Po to ją įmetė į automobilį, jos automobilį, ir sudegino. Susitikinėjo su vienu vaikinu, G e n n a r o Notturno, kuris dirbo klanui, o vėliau su­ artėjo su „ispanais". Buvo su juo porą mėnesių, prieš kurį laiką. Bet kažkas juos pamatė apsikabinusius, galbūt sėdinčius ant „Vespos". Važiuojančius kartu. G e n n a r o buvo pasmerktas mirti, bet sugebėjo pasislėpti, neaišku kur, galbūt kokiame garaže, netoli gatvės, kur užmušė Gelsomina. Nejautė poreikio ją saugoti, nes nebepalaikė su ja ryšių. Bet klanai žeidžia individus pasinaudodami jų pažintimis, giminystės ryšiais, net jausmais. Tai primena žemėlapį. Žemėlapį, kuriame įrašomas pranešimas. Pats baisiausias pranešimas. Privalu bausti. Pernelyg didelė rizika, jei kas nors lieka nenubaustas, tai legitimuoja išdavystės galimybę, inspiruoja naujus atsiskyrimus. Privalu žeisti, ir pačiu baisiausiu būdu. Tai įstatymas. Visa kita lygu nuliui. Taigi, Di Lauro ištikimieji važiuoja pas Gelsomina, apgaulės būdu su ja susitinka. Ją pagrobia, muša iki kraujo, kankina, klausia, kur yra G e n n a r o . Ji neatsako. Galbūt nežino, kur jis yra, arba pasirenka iškęsti pati tai, ką būtų darę su juo. Todėl ją užmuša. Kamoriečiai, nusiųsti atlikti „reikalo", galbūt buvo prisiuostę kokaino, arba tu­ rėjo būti blaivūs, kad galėtų užčiuopti mikroskopinę informacijos dalelę. Bet yra žinoma, kokiais būdais naudojasi, kad sunaikintų bet kokį pasipriešinimą, kad užgniaužtų mažiausią žmoniškumo krislą. M a n pasirodė, kad sudeginti kūną buvo būdas sunaikinti kankini­ mo žymes. Žvėriškai nukankintos merginos kūnas būtų sukėlęs aklą visų pyktį. Iš žmonių nesitikima pritarimo, bet, žinoma, nesinori ir priešiškumo. Todėl deginti, deginti viską. Mirties įrodymas nėra sunkus. Ne sunkesnis nei bet kokios kitos mirties karo lauke. Bet nepakeliama įsivaizduoti, kaip užtiko ta mirtis, kaip buvo vykdomi kankinimai. Todėl nosimi traukdamas gleives ir jas spjaudydamas prisiverčiau užblokuoti į mano mintis besiveržiančius vaizdinius.

Gelsomina Verde, M i n a , mažybinis vardas, kuriuo būdavo šau­ kiama kvartale. Taip ją vadino ir laikraščiai, kada kitą dieną kaltės jausmo vedami pradėjo ją apraudoti. B ū t ų paprasta neišskirti jos iš tarpo tų, kurie žudosi tarpusavyje. Arba, jei būtų išlikusi gyva, toliau laikyti ją kamoriečio mergina, viena iš daugelio, kurios daro tai dėl pinigų arba norėdamos pasijausti svarbios. Nieko daugiau, tik dar viena „sinjora", kuri džiaugiasi vyro kamoriečio turtais. Bet „saracėnas", taip vadino G e n n a r o N o t t u r n o , buvo pradedantysis. Vėliau, jei taptų apylinkės vadovu ir kontroliuotų platintojus, gautų tūkstantį ar net du eurų. Bet tai ilga karjera. Du tūkstančiai penki šimtai tikriausiai yra atlygis už žmogžudystės įvykdymą. Ir jei reikia slėptis, nes karabinieriai lipa ant kulnų, klanas apmoka mėnesį pra­ gyvenimo Šiaurės Italijoje arba užsienyje. G a l b ū t ir jis svajojo tapti bosu, viešpatauti Neapolyje ir investuoti visoje Europoje. Jei aš susikaupiu ir įkvepiu oro, galiu įsivaizduoti jų susipažini­ mą, nors niekad nesu matęs jų veidų. Jie susipažino įprastame bare. Prakeikti Viduržemio pajūrio provincijos barai, aplink kuriuos kaip verpetas sukasi visų paauglių ir devyniasdešimtmečių senių egzis­ tencija. Arba galbūt susitiko kokioje nors diskotekoje. Pasivaikščio­ jimas po Plebiscito aikštę, bučinys prieš išsiskiriant. Tuomet kartu praleisti šeštadieniai, picos valgymas draugų kompanijoje, užrakin­ tas kambarys sekmadienį po pietų, kada kiti užmiega nusibaigę nuo sotaus maisto. Ir taip toliau. Kaip tai daroma visuomet, kaip atsitin­ ka su visais, laimei. Tada G e n n a r o įėjo į Sistemą. Matyt nuėjo pas kokį draugą kamorietį, kuris jį pristatė, ir pradėjo triūsti Di Lauro klanui. įsivaizduoju, kad kai mergina apie tai sužinojo, bandė ieško­ ti jam kokio nors kito darbo, kaip dažnai atsitinka, šiose apylinkėse merginos verčiasi per galvą dėl savo sužadėtinių. Bet savaitės pabai­ goje, turbūt, pamiršo apie G e n n a r o amatą. G a l ų gale, tai juk darbas kaip ir bet koks kitas. Vairuoti automobilį, pervežti kokį paketą, pradedama nuo mažų dalykų. N u o nieko. B e t tai tau padeda gyven-

ti, dirbti, o kartais netgi patirti savirealizacijos jausmą, tave vertina, tau dėkoja. Vėliau romanas tarp jų pasibaigė. Tačiau tų poros mėnesių pakako. Jų pakako, kad Gelsomi­ na pradėtų asocijuoti su G e n n a r o asmeniu. Matyti joje jo asmens „pėdsakus", priklausymą jo jausmams. Net jei jų ryšys jau buvo nu­ trūkęs, galbūt, niekada išties negimęs. Nesvarbu. Tai tik spėlionės ir vaizduotės žaismas. T i k r a yra tai, kad mergina buvo nukankin­ ta ir nužudyta tik todėl, kad ją matė tuo metu, kai ji bučiavo ar glostė kažką, prieš porą mėnesių, kažkurioje Neapolio dalyje. M a n tai atrodo nejtikėtina. Gelsomina labai kūprinosi, kaip ir visi šiose apylinkėse. Dažnai merginos, žmonos priverstos vienos pačios iš­ laikyti šeimą, nes daugelis vyrų metų metais neišlipa iš depresijos. Ir tie, kurie gyvena Secondigliane, ir tie, kurie gyvena Trečiajame Pasaulyje, sugeba turėti sielą. Nedarbo metai žmogų pakeičia, vir­ šininkai, kurie elgiasi kaip su mėšlo gabalu, jokios darbo sutarties, jokios pagarbos, jokių pinigų - tai žmogų pribaigia. Arba tampi gyvuliu, arba nuolat balansuoji ant mirties ribos. Taigi Gelsomina triūsė kaip visi tie, kurie privalo spėti per mažiausiai tris darbus, kad sugebėtų surinkti pinigų, kurie padengtų pusę šeimos išlaidų. Be to, savanoriškai dirbo padėdama seniems žmonėms. Būtent tai ypač pabrėžė žurnalistai, surengę merginos liaupsinimo varžybas. Šalia straipsnių apie M i n ą Verde puikavosi interviu su Raffaele Cutolo žmona. Nepriekaištingosios ponios šventu įsitikinimu, kamora, ta tikroji, kuriai priklausė jos vyras, niekada nežudė moterų. Vadova­ vosi nepažeidžiama etika, sudaryta garbės vyrų. Galbūt vertėjo jai priminti, kad aštuntajame dešimtmetyje Cutolo šovė į veidą maža­ metei mergaitei, teisėjo Lamberti dukrai, tėvo akivaizdoje. Tačiau dienraščiai ją išklauso, ja tiki, suteikia jai autoritetą, tikėdamiesi, kad kamoros jėga sugrįš kaip senaisiais laikas. Praeities kamora vi­ suomet geresnė nei yra ar kokia bus.

Kare negalima turėti meilės ryšių, santykių, visa tai gali virsti žeidžiančiuoju faktoriumi. Emocijų vulkanas, išsiveržiantis bendra­ darbiaujančių su mafija jaunuolių krūtinėse, įrašytas karabinierių telefoninių pokalbių klausymosi metu, pavyzdžiui, 2 0 0 4 metais Neapolio antimafijos tarnybos ataskaitoje užrašytas pokalbis tarp Francesco Venosos ir jo merginos Annos. Tai buvo paskutinis skam­ butis prieš pakeičiant numerį, Francesco bėga į Lacijaus regioną, įspėja savo brolį Giovanni S M S žinute, kad neitų į gatvę, jį seka: „Labas broli, labai prašau niekur neik, jokiais būdais. O k ? " Francesco turi paaiškinti savo merginai, kad privalo išvažiuoti, kad Sistemos žmogaus gyvenimas yra sudėtingas: „Man jau aštuo­ niolika... juokauti nebegalima... jie tave pašalina... nužudo tave, Anna!" Tačiau Anna užsispyrusi, norėtų dalyvauti konkurse, kad galėtų dirbti karabiniere, pakeisti savo gyvenimą ir padaryti, kad Francesco pakeistų savąjį. Vaikino neglumina, kad Anna nori eiti į karabinierius, tačiau jis jaučiasi pernelyg senas, kad keistų savo gyvenimą. Francesco: „Sakiau tau, džiaugiuosi dėl tavęs... B e t mano gyvenimas kitoks... Ir aš savo gyvenimo nekeisiu." Anna: „Ak šitaip, mane džiugini... Tęsk visada taip, supratai?" Frances­ co: „Anna, A n n a . . . nedaryk taip..." Anna: „Bet tau aštuoniolika, puikiausiai gali pasikeisti... Kodėl tu jau nusivylęs? Nesuprantu..." Francesco: „Nekeisiu savo gyvenimo nei už ką pasaulyje." A n n a : „Tai tau gerai taip?" Francesco: „Ne, Anna, man taip nėra gerai, bet dabar mus užklupo... turime atgauti prarastą pagarbą... Žmonės, kuriuos sutinkame mūsų kvartale, pirma neturėjo drąsos žiūrėti mums į veidus... dabar visi vaikšto pakeltomis galvomis." Francesco, kuris priklauso „ispanams", didžiausias įžeidimas, kai niekas nebesijaučia vergas prieš jų galią. Per daug jų buvo išžu­ dyta ir todėl jo kvartale į jį visi žiūri kaip į priklausantį nevidonų žudikų grupei, pralaimėjusiems kamoriečiams. Tai netoleruojama, reikia reaguoti, net jei teks paaukoti gyvybę. Sužadėtinė bando jį

sustabdyti, įtikinti, kad neturi jaustis pasmerktuoju. Anna: „Tau nereikia kištis į tą maišalynę, tu gali tiesiog puikiausiai gyventi..." Francesco: „Ne, nenoriu keisti savo gyvenimo..." Jaunasis

atsiskyrėlių

grupuotės

narys

siaubingai

bijo,

kad

Di Lauro gali atkeršyti jai, bet ją ramina sakydamas, kad turė­ jo daug merginų, tad niekas negali Annos asocijuoti su juo. Tada kaip romantiškas paauglys prisipažįsta, kad ji jam dabar vienintelė: „Galų gale turėjau trisdešimt moterų kvartale... tačiau dabar vi­ duje jaučiuosi tik su tavimi..." Panašu, Anna paleidžia paskutinius baimės ir nuoskaudos likučius, kaip ir įprasta jaunai mergaitei, pri­ simindama tik paskutinę Francesco ištartą frazę. Anna: „Norėčiau tuo tikėti."

Karas tęsiasi. 2 0 0 4 lapkričio 24 dieną nužudomas Salvatore Abbinante. J a m šauna į veidą. Raffaele Abbinante, vieno iš „is­ panų" vadovų sūnėnas, žmogus iš Marano. Nuvolettos teritorija. Maraniečiai, kad galėtų aktyviai dalyvauti Secondigliano rinkoje, perkėlė į Monteroso rajoną daug vyrų su šeimomis, o Raffaele Ab­ binante, pagal kaitinimus, šios mafijos grupuotės, išmaitintos prie Secondigliano krūties, vadeiva. Tai buvo vienas iš pačių charizmatiškiausių personažų Ispanijoje, kur valdė Kosta del Solio teritori­ ją. 1997 metais pasalos metu buvo sulaikyta du tūkstančiai penki šimtai kilogramų hašišo, tūkstantis du šimtai extasy tablečių, tūks­ tantis penki šimtai kilogramų kokaino. Teismo metu buvo įrodyta, kad neapoliečių Abbinante ir Nuvolettos klanai valdė beveik visų sintetinių narkotikų platinimą Ispanijoje ir Italijoje. Po Salvatore Abbinante nužudymo buvo manoma, kad Nuvoletta įsiterps, kad Cosa Nostra taip pat tars savo žodį secondiglianiečių kare. Nieko neįvyko, bent jau ginkluotų susibūrimų buvo išvengta. Nuvoletta atvėrė savo teritorijų sienas atsiskyrusiems pabėgėliams, o tai reikėjo suprasti kaip Kampanijoje veikiančių Cosa Nostros žmonių kritiką

C o s i m o karui. Lapkričio 2 5 - ą Di Lauro grupuotė nužudo Antonio Espozito, jo maisto prekių krautuvėje. Kai atvykau į vietą, jo kūnas gulėjo tarp vandens butelių ir pieno pakelių. Jį pakėlė, buvo dviese, laikydami už striukės ir už pėdų įdėjo į metalinį karstą. M o r g o ma­ šinai išvažiavus, parduotuvėje atsirado kažkokia ponia, kuri pradėjo tvarkyti ant grindų išmėtytas prekes, valyti ant vitrinos su dešromis užtiškusį kraują. Karabinieriai neprieštaravo. Susirėmimo pėdsakai, žymės buvo jau panaikinti. Nenaudingas įkalčių sąrašas buvo jau užpildytas. Visą naktį toji moteris tvarkė parduotuvę, tarsi tai galė­ tų pakeisti, kas buvo atsitikę, tarsi pieno pakelių grąžinimas į vietą ir sausainių pakuočių sudėstymas į eilę galėtų ištrinti tas porą mi­ nučių, per kurias buvo įvykdyta žmogžudystė, nors porai minučių atitolinti mirties sunkumą.

Paskutiniu metu po Scampiją buvo pasklidę gandai, kad C o ­ simo Di Lauro ruošiasi duoti šimtą penkiasdešimt tūkstančių eurų bet kam, kas suteiktų svarią informaciją apie G e n n a r o Marino M c K e y buvimo vietą. Didelė suma, bet ne pati didžiausia tokiai ekonominei imperijai kaip Secondigliano sistema. Net ir nustatant šią sumą buvo saugomasi nepervertinti priešo. Bet pažadas duoti at­ lygį neatneša vaisių, pirmiau atvyksta policija. Fratelli Cervi gatvėje, tryliktame vieno pastato aukšte buvo susirinkę visi atsiskyrusiųjų vadai, kurie dar buvo išlikę. Norėdami apsisaugoti, aklinai uždarė įėjimą į laiptų aikštelę. Laiptų pabaigoje spyna rakinamos grotos blokavo laiptų aikštelę. Susitikimo vietą taip pat saugojo ir šarvuo­ tos durys. Policija apsupo pastatą. Tai, kas juos saugojo nuo netikėtų priešų antpuolių, dabar įkalino be galimybės ką nors pakeisti, lauk­ ti, kol bus perpjautos grotos ir išimtos šarvuotos durys. Laukdami kol juos suims, pro langą išmetė kuprinę su automatu, pistoletais ir rankinėmis minomis. Krisdamas žemyn automatas iššovė. Kulka palietė pastatą saugojusį policininką, slystelėjo jo sprandu. Susiner-

vinęs pradėjo šokinėti, prakaituoti, galiausiai jam užėjo konvulsi­ jų lydimas nervinis priepuolis. Nudvėsti dėl pasiklydusios kulkos, kurią paleido iš trylikto aukšto krentantis automatas, jam pasirodė pernelyg apmaudu. Beveik kliedėdamas pradėjo kalbėti pats su sa­ vimi, įžeidinėti visus, murmėjo po nosimi vardus, mosikavo ranko­ mis, lyg baidydamas uodus, ir toliau burbuliavo: „O kas, jei anie ten susimokė. Matė, kad patiems nieko nesigaus, tai galbūt susimokė tarpusavyje ir pasiuntė mus... Su mumis žaidžia ir vieni, ir kiti, gel­ bėjame jiems gyvybes. Turėtume palikti juos išsipjauti tarpusavyje, tegu išsipjauna, o kas mums darbo?" Jo kolegos ženklu man parodė pasitraukti. Tą naktį Fratelli Cer­ vi gatvės name suimami Arcangelo Abete ir jo sesuo Anna, Massimiliano Cafasso, C i r o Mauriello, G e n n a r o Notturno, buvęs Minos Verde vaikinas, ir Raffaele Notturno. Bet svarbiausias grobis buvo G e n n a r o McKey. Atsiskyrusiųjų lyderis. M a r i n ų šeima buvo pa­ grindiniai pasalos taikiniai. Prieš kurį laiką sudeginta jų nuosavybė: restoranas „Orchidėja" Diacono gatvėje Secondigliane, duonos ke­ pinių parduotuvė pagrindinėje Secondigliano gatvėje ir picerija Pie­ tro N e n n i gatvėje Arcane. Taip pat buvo padegtas G e n n a r o M c K e y namas, medinis, pastatytas pagal rusiškųjų „dačių" pavyzdį Arcane, Limitonės gatvėje. Tarp cemento kubų, atokių gatvių, nuolat dings­ tančio apšvietimo, Dangiškųjų N a m ų bosui pavyko atsitverti dalį teritorijos ir paversti ją tiesiog kalnų kampeliu. Iš reto medžio pa­ sistatė vilą, kurią supo sodas, Libijos palmės, visa, kas brangiausia. Yra pasakojančių, kad verslo reikalais lankėsi Rusijoje ir ten tiesiog įsimylėjo vietines „dačias". Po to niekas negalėjo sutrukdyti Genna­ ro M c K e y pačidje Secondigliano širdyje pasistatyti „dačią", jo verslo galybės simbolį, jo sėkmės įrodymą samdytiems berniukams, kurie anksčiau ar vėliau galėtų pasiekti šitokią prabangą Neapolio peri­ ferijoje, pačiame niūriausiame Viduržemio pakrantės taške. Dabar iš „dačios" liko tik mūrinis skeletas ir apdegę medgaliai. Gennaro

brolį Gaetano karabinieriai aptiko Masa Lubrenzėje, viešbučio „La Certosa" liukso kambaryje. Nenorėdamas rizikuoti, buvo užsidaręs kambaryje su vaizdu į jūrą, neįprastas būdas pabėgti nuo konfliktų. Tarnas, žmogus atstojantis jam rankas, atvykusiems policininkams metė tiesiai į veidą: „Sugadinote man atostogas." Tačiau „ispanų" grupuotės suėmimas neįstengė sustabdyti kraujo praliejimo. Giuseppe Bencivenga buvo nužudytas lapkričio 27-ą. To paties mėne­ sio 28 dieną nušovė M a s s i m o De Felice, o gruodžio 5-ą eilė išpuolė E n r i c o Mazzarellai.

(tampa virto tam tikru žmonių tarpusavio santykių atspindžiu. Karo metu akys nustoja būti išsiblaškiusios. Kiekvienas veidas, bet kuris veidas privalo kažką tau pasakyti. Turi jį iššifruoti. Turi jį ste­ bėti. Viskas kinta. Privalai žinoti, į kurią parduotuvę gali įeiti, būti atsakingas už kiekvieną pasakytą žodį. Prieš eidamas pasivaikščioti su kuo nors, privalai žinoti, kas jis yra. Pasitikėjimas kitu privalo būti absoliutus, išgrynintas nuo įtarinėjimų šešėlio, kad kitas ga­ lėtų būti pėstininkas grupuočių šachmatų lentoje. Eiti vienas šalia kito, persimesti žodžiu, reiškia priklausyti bendram laukui. Kare visi pojūčiai nepalyginamai aštresni, atskleidžiami daug subtilesni niuansai, žvelgiama daug giliau, kvapai užuodžiami daug stipriau. Nors bet koks supratimas ir pagaulumas bejėgiai žudynių akivaiz­ doje. Kada puolama, nežiūrima, ką išgelbėti ir ką pasmerkti. Įrašy­ tame telefoniniame pokalbyje Rosario Fusco, apkaltintas vadova­ vęs vienai iš Di Lauro teritorijų, labai įtemptu balsu kreipdamasis į savo sūnų stengiasi kalbėti įtikinamai: „Tau negalima susitikinėti su niekuo, dėl to net negali būti abejonių, apie tai aš tau taip pat parašiau: gali išeiti, aplankyti tėvelį, pasivaikščioti su mergaite, bet negali būti jokio vaikino draugijoje, nes nežinome, kieno jis pusėje ir kam priklauso. Nes jei su juo bandys atsiskaityti, o tu būsi šalia, neišsigelbėsi. Supratai, kokia šiandien yra tėvelio problema..."

Problema ta, kad nebeįmanoma jaustis neutraliems. Neužtenka nuspręsti apsaugoti savo gyvenimą atsiribojant nuo pavojų. Nebega­ lioja posakis: „Tegul žudosi tarpusavyje." Kamoros konfliktų metu virš visko, kas laikui bėgant buvo sukurta, pakimba juodi pavojaus debesys, smėlio statiniai nuplaunami bangų mūšos. Žmonės sten­ giasi prasilenkti tylomis, minimaliai sumažinti savo egzistencijos pasaulyje ženklus. Neryškus makiažas, anonimiškos spalvos, ir ne vien tai. Sergantys astma ir negalintys bėgti užsirakina namuose, bet suranda tam pasiteisinimą, nes sėdėjimas namuose be pateisina­ mos priežasties gali būti suprastas kaip savo kaltės deklaravimas: ne­ žinia kokia kaltė, bet prisipažįsti, kad bijai. Moterys nebeavi aukš­ takulnių, jie netinka bėgimui. Šis karas yra oficialiai nepaskelbtas, nepripažintas tarptautiniu mastu, jame nedalyvauja reporteriai, bet vyrauja nedeklaruojama baimė, baimė, kuri įsismelkia po oda. Jautiesi išpampęs, kaip prisivalgęs arba prigėręs prasčiausio vyno. Baimė, kuri neišsilieja į gatves demonstracijomis, apie ją ne­ rašo dienraščiai. Nesimato puolimų, dangaus nedengia lėktuvai, tai karas, kurį jauti viduje. Tarsi fobija. Nežinai, ar baimę rodyti, ar ge­ riau ją nuslėpti. Negali suprasti, ar pavojų perdedi, ar jį sumenkini. Nesigirdi pavojaus signalų, bet pasiekia daug mažiau reguliuojama informacija. Kalbama, kad kamoros karas vyksta tarp grupuočių, kad jie žudosi tarpusavyje. Bet niekas nebežino, kur žymimos ri­ bos tarp tų, kurie jai priklauso ir kurie nepriklauso. Karabinierių automobiliai, policijos reidai, kas valandą ratus pradėję sukti sraig­ tasparniai, nenuramina, tarsi suspaudžia erdvę. Neįtikina, kad yra saugu. Mūšio mirties zona apibrėžiama ir pasidaro dar ankštesnė. Visi pradeda jaustis kaip spąstuose, petys prie peties, klaikdami nuo neišvengiamai jaučiamos kito šilumos.

Savo „Vespa" nuolatos kirsdavau šią įtampos dangą. Kiekvieną kartą, kai važiuodavau į Secondiglianą konflikto metu, būdavau

sustabdomas mažiausiai dešimt kartų per dieną. Jei būčiau turėjęs kad ir vieną tų mažų turistinių šveicariškų peiliukų, man jį būtų suvarę į gerklę. M a n e stabdydavo policininkai, tada karabinieriai, kartais Finansinė tarnyba, o tada Di Lauro sargybiniai, vėliau „ispa­ nai". Visi kaip vienas rodantys savo valdžią mechaniškais gestais, tais pačiais nurodymais. Valdžios pareigūnai patikrindavo dokumentus ir tada apieškodavo, o grupuočių sargybiniai apieškodavo ir užduo­ davo daug klausimų, stengdavosi atpažinti akcentą, iššifruoti melą. Paties didžiausio konflikto metu visi buvo apieškomi. Užmesdavo akį į kiekvieną automobilį. Stengėsi sukataloguoti veidus, supras­ ti, ar vežami ginklai. Pirma pamatydavai atburzgiant motorolerius, kurie tau suvirpindavo netgi sielą, tada motociklus, galiausiai tave sekdavo automobiliai. Greitosios pagalbos darbuotojai kreipėsi į teismą skųsdamiesi, kad ne tik sužeistieji ginkluotų susirėmimų metu, bet netgi ir senu­ tės sulaužytais klubų kaulais arba užkluptos piešinfarktinės būklės, vežant į ligoninę, buvo verčiami išlipti, apieškomi, o į greitosios pa­ galbos automobilį lipdavo sargybinis patikrinti, ar čia tikrai medici­ ninis transportas, ar neslepia ginklų, žudikų arba bėglių. Kamoros klanai nepripažįsta Raudonojo kryžiaus, nei vienas klanas nepasi­ rašė Ženevos sutarties. Net ir karabinierių mašinos rizikuoja. Vieną kartą nutiko, kad šūvių kruša pasipylė ant automobilio, kuriame sė­ dėjo civiliais persirengę karabinieriai. Juos supainiojo su varžovais, visa laimė, karabinieriai buvo tik lengvai sužeisti. Po poros dienų į komisariatą prisistatė vaikinukas lagaminėliu su švariais baltiniais nešinas, žinojo puikiausiai, kaip elgtis arešto metu. Prisipažino vis­ ką ir iškart, nes atpildas, kurio būtų sulaukęs už šaudymą į parei­ gūnus, gerokai sunkiau pakeliamas nei kalėjimas. Labai gali būti, kad klano vadovai, suinteresuoti nesuteikti pagrindo privatiems kamoriečių ir pareigūnų konfliktams, paskatino jį prisipažinti, pa­ žadėję užmokestį ir išlaidų advokatui apmokėjimą. Vaikinas įėjo į

komisariatą ir nedvejodamas pareiškė: „Maniau, kad tai 'ispanai', todėl šaudžiau." Taip pat ir gruodžio 7-ą mane pažadino telefono skambutis vi­ dury nakties. Draugas fotografas mane įspėjo dėl „blitzo" - policijos reido. Šį reidą vietiniai ir šalies politikai interpretavo kaip reakciją į vykstančias kovas. Trečiojo Pasaulio rajoną apsupo virš tūkstančio policininkų ir karabinierių. Tai milžiniškas rajonas, kurio pavadinimas nusa­ ko čia vyraujančią situaciją, kaip ir pagrindinėje gatvėje ant sienos besipuikuojantis užrašas: „Trečiojo Pasaulio rajonas, neikite." Vyko didžiulė visa apimananti operacija. Po šio reido į Scampiją, Mianą, Piscinolą, San Pietro a Paterną, Secondiglianą plūdo žurnalistai ir telekameros. Kamora grįžo į gyvenimą po daugelio tylos metų. Ne­ tikėtai. Bet jos veiklą analizuojantys tyrimo metodai buvo seni, pa­ senę, neverti dėmesio. Tarsi smegenys dvidešimčiai metų užšaldytos ir dabar atgaivintos. Tarsi vis dar egzistuotų Raffaele Cutolo kamo­ ra su jai būdinga logika, kad mafijos grupuočių veikla yra greitke­ lių sprogdinimas ir teisėjų žudymas. Šiandien viskas jau pasikeitę, išskyrus stebėtojų, ekspertų ir mažiau nusimanančiųjų žvilgsnius. Tarp suimtųjų buvo ir Ciro Di Lauro, vienas iš boso sūnų. Kai kas jį vadina klano buhalteriu. Karabinieriai vertė duris, apieškojo žmo­ nes, šautuvais grasino paaugliams. Vienintelė scena, kurią sugebėjau pamatyti, buvo ant vaikėzo, stovinčio su atkištu peiliu, šaukiantis karabinierius: „Mesk žemėn! Mesk žemėn! Staigiai! Staigiai! Mesk jį žemėn!" Vaikėzas paleidžia peilį. Karabinierius spiria peilį ir tas pa­ sišokinėdamas ašmenimis atsimuša į šluotos kotą. Tai plastmasinis, vėžliukų nindzių peilis. Kareiviai patruliuoja, fotografuoja, malasi visur. Dešimtys slėptuvių buvo išardytos. Išgriautos cementinės sie­ nos, pastatytos daugiaaukščių laiptinėse, kad paverstų jas narkotikų slėptuvėmis, išversti vartai, kurie atskirdavo ištisus gatvių gabalus, sukurdami narkotikų sandėlių sistemą.

Šimtai moterų išeina į gatves, degina šiukšlių konteinerius, į kareivius mėto daiktus. Suiminėja jų sūnus, anūkus, kaimynus. Jų darbdavius. Visgi nesugebėjau tuose veiduose, piktuose kaltinimuo­ se, kūnuose, taip aptemptais drabužiais, kad rodėsi tuoj sprogs, ma­ tyti vien tik solidarumą su kriminaliniu pasauliu. Narkotikų rinka yra pragyvenimo šaltinis, minimalaus pragyvenimo, didžioji Secon­ digliano gyventojų dalis net nesvajoja apie praturtėjimą. Klano vers­ lininkai yra vieninteliai, turintys išskirtinį pranašumą. Visi tie, ku­ rie dirba prekių platinimo tinkle, sandėliavimo, slėpimo sistemoje, negauna nieko daugiau tik įprastines algas, o rizikuoja būti suimti, mėnesius ir metus praleisti kalėjimuose. Šiuose veiduose atsispindėjo pyktis. Skrandžio sultimis atsiduodantis pyktis. Pyktis, kylantis dėl nuosavos teritorijos gynimo, kaltinantis tuos, kurie visuomet šią vie­ tą laikė neegzistuojančia, prarasta, verta tik užmiršti. Toks nepaaiškinamas valdžios karinių pajėgų įsikišimas, tiktai žuvus dešimtims žmonių, tiktai suradus nukankintos ir sudegintos kvartalo merginos kūną, panašus į vaidybą. Moterys tame nujaučia apgaulės dvoką. Suėmimai, kratos, nepanašu, kad siektų pakeisti padėtį iš esmės, bet sklando nuojauta, jog kažkam ši operacija yra naudinga, naudinga suiminėti žmones ir griauti sienas. Tarsi neti­ kėtai kas būtų pakeitęs interpretacijų klasifikaciją ir pasakytų, kad jų gyvenimas yra klaidingas. Jie ir taip puikiausiai žinojo, kad čia viskas yra klaidinga, nereikalingi buvo sraigtasparniai ir šarvuočiai, kad tai primintų, bet iki šiol toji klaida buvo pirmoji jų gyvenimo forma, jėga, leidžianti jiems išgyventi. Akivaizdu, kad po šio įsiver­ žimo, kuris tik viską sujaukė ir tiek, niekas neapsiims kažką daryti, kad jų gyvenimas taptų geresnis. Taigi šios moterys tiesiog pavydžiai saugojo tą izoliacijos būvį, iškrypusią gyvenimo formą, kurioje buvo priverstos gyventi, jos norėjo išvyti tuos, kurie netikėtai suvokė, kad egzistuoja blogis.

Žurnalistai laukė savo automobiliuose. T i k kai karabinieriai baigė savo darbus ir nebešmėkščiojo jų auliniai, žurnalistai pradėjo filmuoti reidą. Operacijos pabaigoje suėmė penkiasdešimt tris as­ menis, jauniausiam iš jų buvo 8 5 . Visi jie užaugo atgimstančiame Neapolyje, naujame kelyje, kur individų gyvenimai pasisuko kita kryptimi. Apsupti policijos, suėmimo metu, visi žino, kas bus to­ liau. Skambinti tam ar kitam advokatui, laukti, kol kiekvieno mė­ nesio 28 dieną į jų namus bus atsiųsta klano mokama alga, maisto paketai likusioms žmonoms ar motinoms. Labiausiai susirūpinę tie vyrai, kurių namuose auga sūnūs, nes nežino, koks vaidmuo jiems atiteks po tėvų arešto. Bet apie tai niekas negali net prasitarti.

Po reido karas vyksta toliau be jokio sustojimo. Gruodžio 18 dieną Pasųuale Galasso, vieno iš galingiausių devyniasdešimtųjų metų boso bendrapavardis, nužudomas tuo metu, kai stovėjo už baro prekystalio. Tada gruodžio 2 0 - ą picerijoje užmušamas Vincenzo Iorio. 24 dieną nužudo Giuseppe Pezzelą, jam buvo trisdešimt ketveri metai. Bandė pasislėpti bare, bet jam kelią pastojo ekskavatorius. Per Kalėdas pertrauka. Pabūklai nurimsta. Vyksta pasirengimas. Siekiama sustyguoti taisykles ir strategiją pačiam chaotiškiausiam konfliktui. 27 dieną šūviu į galvą užmušamas Emanuele Leone. J a m buvo dvidešimt vieneri. Gruodžio 3 0 - ą žudo „ispanai": nužudo An­ tonio Safuro, dvidešimt šešerių metų, ir sužeidžia jo sūnui koją. Jie buvo Di Lauro klano Casavotorės apylinkių vadovo giminaičiai. Pats

sudėtingiausias

dalykas

yra

suprasti.

Suprasti,

kaip

Di Lauro pasisekė pasukti konflikto eigą taip, kad taptų jo laimė­ toju. Smogti ir pasislėpti. Prapulti tarp žmonių, pasimesti kvarta­ luose. Lotto T, Burės, Pašto Parkas, Dangiškieji Namai, Apgavys­ čių Namai, Trečiasis Pasaulis virto tarsi džiunglėmis, cementinėmis tropikų giriomis, kur galima pasislėpti lengviau nei bet kur kitur, kur paprasčiausia virsti vaiduokliais. Di Lauro klanas prarado visus

vadovus ir teritorijų valdytojus, bet sugebėjo tęsti negailestingą karą be didesnių pralaimėjimų. Tarsi valstybėje butų kilęs pučas ir nu­ verstas šalies prezidentas, siekdamas išsaugoti savo galią ir apginti interesus, būtų apginklavęs moksleivius ir suteikęs jiems paštininkų, funkcionierių, vadovų, kareivių įgaliojimus. Leisdamas jiems jaustis naujuoju jėgos centru, be pavojaus būti nustumtiems į mažiau svar­ bias pareigas. Ugo De Lucia, be galo ištikimas Di Lauro šeimai, Neapolio DD apkaltintas dėl Gelsominos Verde nužudymo, buvo sulaikytas, kaip pažymėta 2 0 0 4 metų ataskaitose, automobilyje paslėptos „bla­ kės" dėka. „Aš negavęs įsakymo net nepajudu iš vietos, esu toks!" Tobulas kareivis didžiuojasi visišku paklusnumu Cosimo. Vėliau ko­ mentuoja vieno sužeidimo metu pasitaikiusį epizodą. „Aš žudžiau, negi šaudavau į koją, jei ten būčiau buvęs aš, būčiau susmulkinęs jo membranas, žinai!.. Glaudžiamės m a n o kvartale, jis ramus, galime dirbti ten..." Ugariello, kaip jį vadina jo kvartale, žudydavo, neatsi­ tikdavo taip, kad tik sužeistų. „Dabar, sakau aš, likome tiktai mes, susirenkame... visi kartu į vieną vietą... laikomės iš paskutiniųjų, penki vienuose namuose... penki kituose namuose... ir penki dar kituose, ir siųskite mus tik tada, kai turėsime išeiti ir ištaškyti jiems smegenis!" Surinkti ginkluotas grupes po penkis žmones, laikyti juos sau­ giai namuose, kad iš slėptuvės išeitų tiktai žudyti. Nedarytų dau­ giau nieko. Ginkluotas grupes klane vadina „valtimis". Bet Petrone, jo pašnekovas, negali nurimti: „Taip, bet jei koks nors raguotasis iš anų netyčia ras kokią Valtį', mus pamatys, mus suseks, mums ištaš­ kys smegenis... Nors porą jų nužudome prieš mirdami, supranti ką aš sakau! Leisk man sunaikinti juos nors keturis, penkis!" Petrone idealas yra žudyti tuos, kurie dar nežino, kad jie yra išaiškinti: „Pa­ prasčiausias dalykas, jei jie yra draugai, susigrūdi juos į mašiną ir išsiveži..."

Laimi todėl, kad puola netikėtai, bet ir todėl, kad jau žino savo likimą. Prieš galą privalo pasirūpinti, kad priešas patirtų kiek įma­ noma daugiau nuostolių. Kamikadzių logika, tik be sprogimų. Vie­ nintelis dalykas, kuris mažumos atveju gali suteikti pergalės viltį. Pradeda pulti prieš susiskirstydami į „valtis". 2 0 0 5 metų sausio 2 dieną nužudomas Crescenzo Marino, M c K e y tėvas. Galva nulinkusi ant septyniasdešimtmečiui vyrui neį­ prasto automobilio „Smart" galinės sėdynės. Paties brangiausio mo­ delio. Galbūt tikėjosi, kad to užteks sekliams suklaidinti. Vienin­ telis šūvis pataikė jam į kaktą. J o k i o kraujo, tiktai veidu nubėgusi srovelė. Turbūt tikėjosi, kad išeiti iš namų trumpam, porai minučių, nebus labai pavojinga. Bet jų užteko. Tą pačią dieną „ispanai" Casavatorės bare nužudo Salvatore Barrą. Neapolyje tą dieną lankosi Respublikos prezidentas Carlo Azeglio Ciampi, kreipiasi į miestą prašydamas reaguoti į įvykius, bandydamas suteikti drąsos, paro­ dyti, kad valstybė jų neapleidžia. Trys pasalos buvo įvykdytos vien tik jo kalbos metu. Sausio 15-ą tiesiog į veidą nušauna Carmellą Attrice, atsisky­ rusio Francesco Barone, arba „knarklio", artimo M c K e y žmogaus, motiną. Moteris jau kurį laiką kojos nekėlė iš namų, todėl ją paša­ linti panaudojo berniūkštį, kaip masalą. Paskambino telefonspyne. Ponia jį pažįsta, gerai žino kas jis toks, neįtaria jokio pavojaus. Nu­ lipa žemyn dar su pižama, atveria lauko duris, ir kažkas jai įremia pistoletą į veidą ir šauna. Kraujas ir smegenys išteka iš kaukolės kaip iš sudužusio kiaušinio. Kai atvykau į įvykio vietą, į Dangiškuosius Namus, kūno dar nebuvo apkloję paklode. Ž m o n ė s vaikščiojo per jos kraują palikda­ mi pėdsakus visur aplinkui. Giliai nurijau seiles, būdas nuraminti skrandį. Carmellą Atrice nepabėgo. Ją įspėjo, žinojo, kad jos sūnūs priklausė „ispanų" grupuotei, bet kamoros karo miglotumas pasireiš­ kia būtent šitaip. Nieko nėra apibrėžta ir aišku. Viskas pasidaro tikra

tik tada, kai atsitinka. Galios strategija, absoliučios galios, neegzis­ tuoja niekas, kas išeina už konkretumo ribų. Todėl pabėgti, pasi­ likti, pasislėpti, apkaltinti tampa pernelyg įtartinais, nerimtais pasi­ rinkimais, kiekvienas patarimas visuomet atsimuša į jam radikaliai priešingą, ir tik konkretus nutikimas paskatina priimti sprendimą. Bet kada tai nutinka, sprendimą tenka ne priimti, bet iškęsti. Kai mirštama gatvėje, aplinkui vyrauja siaubingas triukšmas. Netiesa, kad mirštame vieni. Mirštame su nepažįstamais veidais prieš nosį, žmonėmis, kurie liečia rankas ir kojas norėdami suprasti, ar šis kūnas jau lavonas, ar verta kviesti greitąją pagalbą. Sunkiai sužeistų žmonių veidus, mirštančiųjų išraiškas jungia ta pati bai­ mė. Ir ta pati gėda. Gali pasirodyti keista, bet porą sekundžių prieš mirtį veiduose pasirodo išraiška, kurią galima pavadinti gėda. Sar­ mata, kaip sako šiuose kraštuose. Panašiai kaip būti nuogiems tarp žmonių. Tas pats jausmas aplanko tuos, kuriuos nužudo gatvėje. Niekaip nepripratau matyti nužudytuosius. Sanitarai, policininkai stovi visiškai ramūs, beaistriai, atlieka mintinai išmoktus judesius, nesvarbu, kas prieš juos būtų. „Turime nuospaudas ant širdies, o mūsų skrandžius dengia tvirta oda", - pasakė man visiškai jaunas morgo mašinos vairuotojas. Atvykusiam pirmiau nei greitosios pa­ galbos mašina sunku atitraukti akis nuo sužeistojo, nors ir norėtųsi, kad niekada to nebūtumei matęs. Niekada nesupratau, kad miršta­ ma šitaip. Kai pirmą kartą pamačiau nužudytą žmogų, man galėjo būti apie trylika metų. Labai gerai prisimenu tą dieną. Atsibudau siaubingai pasimetęs, nes pižaminėse kelnėse, kurias mūvėjau be kelnaičių, stirksojo netikėta erekcija. Ta klasikinė, rytinė, kurios neįmanoma nuslėpti. Šį epizodą prisimenu, nes eidamas į mokyk­ lą pamačiau lavoną, kuris buvo tokioje pačioje situacijoje, kokioje neseniai buvau aš pats. Buvome penkiese, pilnomis knygų kupri­ nėmis nešini. Pakeliui į mokyklą mums kelią pastojo sudaužytas „Alfa" automobilis. M a n o bendramoksliai susidomėję metėsi prie

automobilio. Ant sėdynės matėsi į viršų iškeltos kojos. Pats įžūliau­ sias iš mūsų karabinieriaus paklausė, kodėl ten, kur dedama galva, padėtos kojos. Karabinierius nedvejodamas, lyg nepastebėjęs jauno pašnekovo amžiaus, atsakė: „Liūtis jį pervertė." Buvau vaikėzas, bet jau žinojau, kad liūtis reiškia automato pliūpsnius. T a m kamoriečiui jų teko tiek daug, kad kūnas persivertė. Galva žemyn ir kojos į vir­ šų. Karabinieriams atvėrus dureles, kūnas išslydo žemėn kaip tirps­ tantis ledo gabaliukas. M e s žiūrėjome netrukdomi, niekas mums nepasakė, kad šis reginys ne vaikams. Jokia moralės paskatinta ran­ ka neuždengė mums akių. Mirusiajam buvo išlikusi erekcija. Per aptemptus džinsus tai matėsi kuo puikiausiai. Sis dalykas mane pri­ bloškė. Žiūrėjau į reginį labai ilgai. Dienų dienas galvojau, kaip tai galėjo atsitikti. Ką galvojo, ką veikė prieš numirdamas. Užpildžiau savo popietes bandydamas atspėti, kas dėjosi jo mintyse prieš pakra­ tam kojas; nenurimau, kol nesuradau drąsos paklausti paaiškinimo, ir man buvo atsakyta, kad erekcija yra normali reakcija, ištinkanti mirusius smurtine mirtimi. Tą rytą Linda, viena mergaitė iš mūsų grupės, pamačiusi iš automobilio išslystantį lavoną pradėjo verkti ir pasislėpė kitų dviejų vaikinukų užnugaryje. Užslopintas verksmas. Jaunuolis apsirengęs civiliais drabužiais paėmė lavoną už plaukų, spjovė jam į veidą. Ir atsisukęs į mus pasakė: „Nejaugi išties verkia­ te? Šitas buvo sukčius, nieko nenutiko, viskas gerai. Nieko nenutiko. Neverkite..." Nuo tada niekada daugiau negalėjau tikėti scenarijais, kur po­ licininkai su pirštinėmis vaikšto atsargiai dėdami kojas, kad nepaju­ dintų dulkių ir gilzių. Kai atvykstu prie kūnų pirmiau nei greitosios pagalbos automobilis ir stebiu paskutines gyvenimo sekundes tų, kurie jau supranta, kad netrukus mirs, visuomet prisimenu Tamsos širdies pabaigą, kada viena moteris klausia sugrįžusio į tėvynę Marlojaus apie žmogų, kurį kažkada mylėjo, klausia, ką Kurtcas pasakė prieš mirdamas. Ir Marlojus pameluoja. Atsako, kad klausė apie ją,

nors iš tikrųjų neištarė jokio švelnaus žodžio ir neišsakė jokių reikš­ mingų minčių. Kurtcas tepasakė: „Siaubas." Įprasta galvoti, kad paskutinis mirusiojo ištartas žodis ir jo paskutinė mintis yra patys svarbiausi, pagrindžiantys jo gyvenimą. Kad mirštama ištariant tai, dėl ko buvo verta gyventi. Taip nėra. Kai žmogus miršta, jį lydi tiktai baimė, niekas daugiau. Visi, arba beveik visi, kartoja tą pačią banalią, paprastą, nepakeičiamą frazę: „Nenoriu mirti." Fizionomi­ jos, galinčios būti identiškos Kurtco, veidai, išreiškiantys kančią, pasišlykštėjimą, nesutikimą mirti tokiu siaubingu būdu, pačiu blo­ giausiu iš visų įmanomų. Lydimiems siaubo. Kai stebėjau mirštant dešimtis nužudytų smurtine mirtimi, mirkstančių savo pačių kraujyje, kuris maišosi su purvu, lydimų vimdančios smarvės, mačiau, kaip į juos žiūrima su smalsumu arba profesiniu abejingumu, jie patraukiami kaip pavojingos atliekos arba palydimi konvulsiškų klyksmų, iš viso to supratau, įsitikinau tokia elementaria, rodos, net idiotiška tiesa: mirtis yra pasišlykštėtina. Secondigliane jaunuoliai, vaikėzai, vaikai puikiausiai žino, kaip mirštama ir kaip mirti yra geriausia. Buvau beeinąs iš Carmelos Attrice nužudymo vietos, kai išgirdau kalbant vaikinuką su savo draugu. Jų balsai buvo labai rimti: „Aš noriu mirti kaip sin­ jora. Pam, pam į galvą... ir viskas baigta." - „Bet į veidą, jai šovė į veidą, į veidą yra blogiau!" - „Ne blogiau, juk viskas labai greitai. Iš priekio ar iš nugaros, vis tiek galva!" Prisijungiau prie pokalbio bandydamas išsakyti savo nuomonę ir užduodamas klausimus. Pa­ klausiau berniukų: „Geriau būti pašautam į krūtinę, ar ne? Šūvis į širdį, ir baigta..." Bet berniūkštis nepalyginamai geriau už mane žinojo skausmo trajektorijas ir su eksperto profesionalumu pradėjo smulkiai pasakoti apie sumušimo skausmus arba šaunamu ginklu padarytas žaizdas. „Ne, į krūtinę skauda, labai skauda, ir miršti už dešimties minučių. Plaučiai turi prisipildyti kraujo, be to, šūvis yra

kaip ugnies smeigtukas, kuris įsmeigiamas ir sukiojamas tavo vi­ duje. Skauda taip pat į rankas ir kojas. Bet ten kaip ypač stiprus gyvates įkandimas. Įkandimas, kai nebelieka mėsos. Į galvą geriau, tada neapsišlapini, tau neišeina mėšlas pro visur. Nereikia galuotis pusvalandį ant žemės.. Buvo matęs. Daug daugiau nei vieną kūną. Būti nušautam į galvą reiškia išvengti drebėjimo iš baimės, neapsišlapinti ir neišleisti smarvės, vidurių smarvės per skyles pilve. Toliau klausinėjau smulk­ menų apie mirtį, apie nužudymus. Uždavinėjau visus įmanomus klausimus, išskyrus vieną, kurį privalėjau paklausti, kodėl būdamas keturiolikos metų galvoja apie tai, kaip mirti. Bet tokia mintis man neatėjo į galvą nei sekundei. Vaikinukas prisistatė pravarde. Ji kilo iš Pokemono, japoniškų animacinių filmų. Berniūkštis buvo šviesia­ plaukis ir rubuilis, to užteko pavadinti jį Pikachu. M a n parodė du tipus minioje, kuri buvo susirinkusi aplink nužudytos moters kūną, jie priėjo pažiūrėti į lavoną. Pikachu sušnibždėjo: „Štai tie, matai juos, tai tie, kurie nužudė Pupettą..." Carmellą Attrice buvo vadinama Pupetta. Bandžiau geriau įsi­ žiūrėti į veidus, kuriuos man nurodė Pikachu. Atrodė susijaudinę, susinervinę, sukiojo galvas, kad geriau matytų kūną uždengiančius policininkus. Nužudė moterį neužsidengę veidų, tada atsisėdo ne­ toliese, po paminklu Tėvui Pijui, ir kai tik aplink lavoną susirinko minia, priėjo pasižiūrėti. Po poros dienų juos sugavo. Grupę, suorga­ nizavusią nekaltos moters pasalą, nužudžiusią ją vilkinčia pižama ir avinčia šlepetėmis. Ši žmogžudystė buvo grupuotės krikštas, smulkūs narkotikų prekeiviai, virtę ginkluotu būriu. Jauniausiam iš jų buvo šešiolika metų, vyriausiam dvidešimt aštuoneri. Įtariamajam žudikui dvidešimt dveji. Jų suėmimo metu vienas, pamatęs telekameras ir fotoobjektyvus, pradėjo juoktis ir merkti akį žurnalistams. Suėmė ir įtariamąjį masalą, šešiolikmetį, paskambinusį telefonspyne, kad

sinjora nuliptų žemyn. Šešiolika metų, kaip Carmelos Attrice du­ krai, kuri išgirdusi šūvius išlėkė į balkoną ir pradėjo verkti, nes iš karto viską suprato. Taip pat pagal tyrimą, egzekutoriai buvo su­ grįžę į nusikaltimo vietą. Vis tas smalsumas. Tarsi dalyvautų savo pačių filme. Pradžioje aktorių vaidmenyje, vėliau stebėtojų, bet toje pačioje juostoje. Turbūt tikrai tas, kuris šauna, nesugeba tiksliai pri­ siminti paties daromo judesio, nes tie vaikinai grįžo labai susidomė­ ję, pasižiūrėti, ką padarė ir kaip atrodo jų auka. Paklausiau Pikachu, ar tie tipai buvo viena iš Di Lauro „valčių", ar bent jau siekė sudaryti panašią grupelę. Vaikinukas pradėjo juoktis: „Kokia Valtis'... norė­ tų būti valtimi'... bet jie tiesiog juokdariai, aš esu matęs Valtį'" Nežinau, ar Pikachu man pasakojo pasakas, ar paprasčiausiai atkartojo Scampijoje sklindančius gandus, bet jo pasakojimas buvo tikslus. Kalbėdamas buvo pedantiškas, sklandžiai išsklaidydavo tik spėjusias kilti abejones. Buvo patenkintas matydamas mano nuos­ tabos pilną veidą. Pikachu man papasakojo, kad turėjo šunį, pava­ dintą Careca, kaip brazilas, Neapolyje žaidžiantis puolėjas, Italijos čempionas. Tas šuo dažnai išeidavo į namo laiptinę. Vieną dieną išgirdęs kažką priešais esančiame bute, kuris paprastai būdavo tuš­ čias, pradėjo draskyti tas duris kojų nagais. Po kelių sekundžių au­ tomato kulka, iššovusi iš už durų, nušovė jį vietoje. Pikachu man pasakojo mėgdžiodamas garsus: „Tratratra... Careca mirė iškart, iškart... ir durys p a m . . . atsivėrė... su smūgiu." Pikachu atsisėdo ant žemės netoli sienos, sėdėjo ant sėdynės, į sieną atrėmęs kojas ir sulenkęs rankas imitavo tarp jų esantį automatą. M a n parodė, kokią poziciją buvo užėmęs sargybinis, kuris nušovė jo šunį. Sargybinis visuomet būna už durų. Atsisėdęs, už nugaros pasidėjęs pagalvėlę, o pėdos atremtos į durų kraštus. Ši pozicija yra pakankamai nepa­ togi, todėl padeda išvengti miego, o ypač palanki sargybiniams, nes šaunant nuo žemės aukštyn nelieka abejonių, kad pataikys į bet ką, kas stovi už durų, patys išvengdami šūvių. Pikachu man papasa-

kojo, kad po to, kai nušovė šunį, norėdami atsiprašyti, davė šeimai pinigų, o paskui jį pakvietė įeiti į butą. Į butą, kur buvo pasislėpusi visa „valtis". Prisiminė viską, tuščius kambarius, kuriuose buvo tik lovos, stalas ir televizorius. Pikachu kalbėjo skubėdamas, daug gestikuliuodamas ir at­ pasakodamas man pozicijas, „valties" narių judesius. Susinervinę, įsitempę, buvo ir personažas su „ananasais" ant kaklo. „Ananasai" yra rankinės bombos, kurias grupuotės vyrai nešioja su savimi. Pi­ kachu papasakojo, kad šalia lango stovėjo krepšys, pilnas rankinių bombų. Kamoros klanai visuomet išskirtinai mėgo rankines bom­ bas. Visi klanų arsenalai būdavo apsirūpinę rankinėmis bombomis ir prieštankiniais pabūklais, visa tai buvo vežama iš Rytų Europos. Pikachu pasakojo, kad bute praleisdavo valandas žaisdamas žaidi­ mų kompiuteriu ir nuolat sutriuškindavo visus grupuotės narius. Laimėdavo visada, ir jam pažadėjo, kad „vieną dieną, greitu laiku, mane pasiims kartu šaudyti iš tikrųjų". Viena iš kvartalo legendų pasakoja, kad Ugo De Lucia kaip pamišęs žaisdavo Wining Eleven, labiausiai pasisekusį kompiute­ rinį žaidimą apie futbolą. Per keturias d i e n a s - pasak kaltinto­ jų — ne tik įvykdė tris žmogžudystes, bet ir įveikė žaidimo futbolo čempionatą. Tai, ką papasakojo agentas Pietro Esposito, vadinamas Kojaku, neprimena legendos. Įėjo į butą, kur Ugo De Lucia išsitiesęs ant lovos priešais televizorių komentavo naujienas: „Padarėme dar du vienetus! O tie kiti padarė dar vienetą iš Trečiojo Pasaulio." Televizija buvo geriausias būdas žengti į koją su karo tikrove atsisakant kompromituojančių telefono skambučių. Žvelgiant iš šio taško, žiniasklaidos dėmesys Scampijos įvykiams tapo strateginiu kariniu pranašumu. Tačiau labiausiai mane pribloškė terminas „vie­ netas". Tai buvo naujas žodis žmogžudystei įvardyti. Ir Pikachu, kada pasakojo apie Secondigliano karo mirusiuosius, kalbėjo apie

Di Lauro „padarytus vienetus" ir atsiskyrusiųjų grupuotės „pada­ rytus vienetus". „Padaryti vienetą" - tai posakis, atėjęs iš gamybos žodyno, žmogaus nužudymas prilyginamas daikto pagaminimui, nesvarbu kokio. Vienetas. Aš ir Pikachu pradėjome kartu vaikštinėti ir jis man papasako­ jo apie klano vaikėzus, tikrąją Di Lauro jėgą. Jo paklausiau, kur jie renkasi, ir pasiūlė mane ten palydėti, jį ten visi pažinojo ir jis norėjo man pasirodyti. Vakarais jie susitikdavo vienoje picerijoje. Prieš ten eidami užsukome pasiimti Pikachu draugo, vieno iš tų, kurie jau seniai priklausė Sistemai. Pikachu jį dievino, pasakojo apie jį beveik kaip apie bosą, vaikėzai į jį lygiavosi, nes jis turėjo užduotį - prista­ tyti maistą besislapstantiems nuo įstatymo grupuočių nariams ir, kaip pats sakė, pirkti maistą pačiai Di Lauro šeimai. Jį vadino T o nino Kit Kat, kadangi tonomis rijo šokoladinius batonėlius. Kit Kat elgėsi kaip mažas bosas, bet aš į jį žiūrėjau skeptiškai. Uždavinėjau klausimus, į kuriuos jam pabodo atsakinėti, ir jis pasikėlė džemperį. Visas jo torsas buvo nusėtas apvalios formos sumušimų. Violetinių apskritimų viduryje ryškėjo geltoni ir žalsvi kapiliarų raizginiai. „Kas tau buvo?" - „Liemenė..." - „Liemenė?" - „Taip, neperšauna­ ma liemenė..." — „Negi nuo liemenės būna tokios mėlynės?" - „Ši­ tos, panašios į baklažanus, nuo smūgių..." Mėlynės, primenančios baklažanus, buvo nuo pistoleto šūvių, kuriuos centimetro storio liemenė sulaikė, kad jie nesusmigtų į kūną. Vaikinukus treniravo nebijoti ginklų, apvilkdavo liemenėmis ir tada į juos šaudydavo. Vien tik liemenės nepakako, kad asmuo nebėgtų pamatęs į save nukreiptą ginklą. Liemenė nėra vakcina nuo baimės. Vienintelis baimę anestezuojantis būdas buvo paaiš­ kinimas, kaip galima neutralizuoti ginklą. M a n papasakojo, kad juos veždavo į užmiestį, tuoj už Secondigliano. Jiems liepdavo po marškinėliais apsivilkti neperšaunamas liemenes ir tada į kiekvieną paeiliui iššaudydavo pusę pistoleto apkabos. „Kai pamatai atlekian-

čią kulką, griūni ant žemės ir sulaikai kvėpavimą, atveri burną, bet oro neįtrauki. Neįmanomai sunku. Tarsi smūgiai į krūtinę, atrodo kad uždusi... bet vėliau atsikeli, ir tai yra svarbu. Po šūvio atsikeli." Kit Kat buvo treniruojamas su kitais iškentėti šūvių smūgius, treni­ ruotės numirti, beveik numirti. Juos įdarbina iškart, kai tampa ištikimi klanui. Jiems nuo dvy­ likos iki septyniolikos metų, daugelis jų yra grupuočių narių sūnūs arba broliai, kiti kilę iš asocialių šeimų. Jie sudaro naujuosius Nea­ polio kamoros klanų būrius. Kilę iš senamiesčio, Sanitos kvartalo, iš Forcellos, Secondigliano, San Gaetano rajono, iš Quartieri Spagnolio, Pallonetto, surenkami įvairiausiuose klanuose bendradar­ biaujančių žmonių dėka. Jų skaičius prilygsta tikrai kariuomenei. Klanams labai naudinga juos samdyti: vaikinukas gauna mažiau nei pusę algos, mokamos žemo rango suaugusiam darbuotojui, labai retai jam reikia išlaikyti tėvus, neturi įsipareigojimų šeimai, sutinka dirbti daug valandų, nereikalauja, kad alga būtų mokama punk­ tualiai ir, visų pirma, sutinka ištisai leisti laiką gatvėje. Jų pareigos įvairios, atsakomybė suteikiama skirtingai. Pradeda nuo lengvųjų narkotikų, dažniausiai hašišo, platinimo. Beveik visada vaikinukai pradeda dirbti labiausiai žmonių lankomose gatvėse, bėgant laikui pradeda platinti tabletes ir beveik visada dovanų gauna motorolerį. Galiausiai pardavinėja kokainą, kurį pristato tiesiogiai į universite­ tus, barus, viešbučius, metro stotis. T o k i ų platintojų grupės labai svarbios lanksčiajai ekonomikai, nes mažiau krenta į akis, parduoda narkotikus tarp kamuolio spardymo ir pasivažinėjimo motoroleriu ir labai dažnai prekę pristato į kliento gyvenamą vietą. Daugeliu atveju klanai neverčia vaikėzų dirbti rytais, taigi jie ir toliau lan­ ko mokyklą, kaip privaloma, dar ir dėl to, kad jei nuspręstų mesti darbą, būtų lengviau sugaunami. Labai dažnai samdomi berniukai jau po pirmųjų darbo mėnesių pradeda nešiotis ginklą, kad galėtų apsiginti ir pasirodyti. T o k i a klano taktika jauniesiems asocijuojasi

su karjeros galimybėmis. Automatiniais ir pusiau automatiniais pis­ toletais išmoksta naudotis provincijos šiukšlynuose arba požeminėse Neapolio slėptuvėse. Kai pramoksta dirbti ir laimi absoliutų teritorijos vadovų pa­ sitikėjimą, jiems patikimas daug svarbesnis nei dilerių vaidmuo, įdarbinami „stulpais41. Jiems patikėtoje miesto gatvėje kontroliuoja, kad sunkvežimiai, atvažiuojantys iškrauti prekes prekybos centre, parduotuvėje ar mėsininko krautuvėje, būtų tie, kuriuos klanas pa­ skyrė, arba atvirkščiai, duoda ženklą, jei kokios parduotuvės platin­ tojas nėra „pasirinktasis". Taip pat ir pridengiant sandėlius, „stulpų" dalyvavimas yra svarbiausias. Išskirtines teises turinčios įmonės dažnai jas pernuomoja kamoros verslo įmonėms, bet kartais pasitai­ ko, kad darbas atiduodamas „nerekomenduotinoms" firmoms. Jei klanai nori išsiaiškinti, ar sandėlininkai neperduoda darbo firmoms „iš šalies", jiems reikia nuolat ir nepastebimai stebėti situaciją. Šis darbas patikimas vaikėzams, kurie stebi, kontroliuoja, praneša in­ formaciją teritorijos vadovams, o iš šių gauna nurodymus, kaip elg­ tis, jei sandėlininkas „prašovė". Šiems samdomiems berniūkščiams patikimos pareigos ir atsakomybė nenusileidžia toms, kurios tenka brandiems kamoriečiams. Pradeda kilti karjeros laiptais labai anks­ ti, atveria kelius ir toks spartus jų artėjimas kamoros viršūnių link smarkiai keičia genetinę klano struktūrą. Teritorijų vadovai vaikai, labai jauni bosai tampa nenuspėjamais ir negailestingais partneriais, kurie vadovaujasi kitokia logika, apsunkindami su mafija kovojan­ čių pajėgų galimybes perprasti jų strategijas. Visų jų veidai naujai pasirodę ir nepažįstami. Cosimo dėka performavus klanų struktū­ rą, ištisiems narkotikų platinimo padaliniams vadovauja penkiolik­ mečiai ir šešiolikmečiai, įsakinėjantys keturiasdešimtmečiams ir penkiasdešimtmečiams, ir dėl to visiškai nesijaučiantys nepatogiai ar droviai. Vieno vaikino, Antonio Galeotos Lanzos, pokalbis buvo įrašytas jo mašinoje karabinierių įtaisytais klausymo įrenginiais.

Garsiai klausydamas muzikos pasakoja apie narkotikų prekeivio gyvenimą: „Kiekvieną sekmadienio vakarą padarau aštuonis šimtus arba devynis šimtus eurų, net jei dirbdamas dileriu visada turi rei­ kalų su kreku, kokainu ir penkiais šimtais metų kalėjimo..." Vis dažniau Secondigliano vaikėzai stengiasi gauti ko nori pa­ naudodami „geležį", kaip jie vadina pistoletą. Todėl mobilaus tele­ fono ar diskų grotuvo, automobilio, motorolerio troškimas atveda į žmogžudystę. Neapolio prekybos centruose ir parduotuvėse neretai apie vaikus-karius gali išgirsti kalbant: „Priklauso Secondigliano sistemai" arba „Priklauso Kvartalų sistemai." Stebuklingi žodžiai, kurių dėka vaikėzai pasiima viską, ko širdis geidžia, ir joks versli­ ninkas neišdrįsta paprašyti užsimokėti. Secondigliane ši nauja jaunuolių struktūra buvo apginkluota. Juos pavertė kareiviais. Pikachu ir Kit Kat mane nusivedė pas Nello, netoliese esančios picerijos savininką, kurio užduotis buvo pa­ maitinti pamainą baigusius vaikėzus. T i k mums ten atvykus, įėjo grupuotė. Buvo nerangūs, drambloti, išsipūtę dėl po megztiniais dėvimų neperšaunamų liemenių. Paliko motorolerius ant šaligatvio ir įėjo su niekuo nesisveikindami. Jų judesiai ir išsipūtusios krūtinės priminė amerikietiškojo futbolo žaidėjus. Veidai dar visai berniu­ kiški, vienam kitam ant skruostų buvo išsikalę pirmieji barzdaplaukiai, jiems buvo nuo trylikos iki šešiolikos metų. Pikachu ir Kit Kat mane pasodino tarp jų, neatrodė, kad kas nors dėl to prieštarautų. Valgė ir daug gėrė. Vandenį, kokakolą, fantą. Buvo neįtikėtinai iš­ troškę. Net valgydami picą bandė numalšinti troškulį, pareikalavo atnešti butelį aliejaus, pylė aliejų ir dar aliejaus ant kiekvienos picos sakydami, kad jos pernelyg sausos. Viskas jų burnose buvo per daug sausa, nuo seilių iki žodžių. Aš iškart supratau, kad grįžo iš naktinės sargybos ir buvo prisiriję tablečių. Jiems duodavo M D M A table­ čių. Kad neužmigtų, kad jiems nereikėtų valgyti du kartus dienoje. Tarp kitko, M D M A išrasta Vokietijoje „ M e r c k " laboratorijose, šia

medžiaga Pirmojo pasaulinio karo metu maitindavo kareivius tranšė­ jose, tuos vokiečių kareivius, kurie buvo vadinami menschenmateriaU žmogiškąja materija, ir kurie šitaip ištverdavo alkį, šaltį ir siaubą. Vėliau buvo naudojama amerikiečių šnipinėjimo operacijose. Dabar ir šie maži kareiviai buvo aprūpinti dirbtinės drąsos ir suklastotos rezistencijos dozėmis. Valgė čiulpdami pjaustytos picos gabalėlius. Nuo stalo girdėjosi garsas, tarsi seni žmonės siurbčiotų iš šaukšto sultinį. Pasistiprinę vaikinukai toliau užsisakinėjo vandens butelius. Ir tada padariau judesį, dėl kurio galėjau būti žiauriai nubaustas, bet jaučiau, kad galiu tai padaryti, jaučiau, kad priešais mane sėdėjo berniūkščiai. Numečiau ant stalo diktofoną ir stengdamasis pažiū­ rėti kiekvienam iš jų į akis garsiai pasakiau: „Drąsos, kalbėkite į čia, pasakykite viską ką norite.. T Niekam mano gestas nepasirodė keistas, niekam neatėjo į galvą, kad prieš juos mentas arba žurnalistas. Kažkas pradėjo rėkti į dik­ tofoną keiksmažodžius, tada vienas vaikinukas, paskatintas mano klausimo, papasakojo savo karjerą. Susidarė įspūdis, kad tik ir lau­ kė, kol galės tai padaryti. „Prieš tai dirbau viename bare, uždirbda­ vau du šimtus eurų per mėnesį, su arbatpinigiais susidarydavo du šimtai penkiasdešimt, be to, man nepatiko pats darbas. Aš norėjau dirbti dirbtuvėse su savo broliu, bet manęs nepriėmė. Sistema man moka tris šimtus eurų už savaitę, bet jei parduodu gerai, dar gaunu ir procentus nuo kiekvienos plytos (hašišo luito) ir susidaro trys šim­ tai penkiasdešimt-keturi šimtai eurų. Niekada negaliu žinoti, bet dažniausiai gaunu daugiau." Visiems pasiklausius riaugėjimų serijos, kurią norėjo įrašyti du berniūkščiai, vaikinas, pravardžiuojamas Satore, papasakojo: „Pir­ miau dirbau visada gatvėje, mane nervino tai, kad neturėjau moto­ rolerio ir turėjau visur vaikščioti pėsčiomis arba važiuoti autobusu. M a n patinka šis darbas, visi mane gerbia, be to, galiu daryti ką noriu. Bet po to man davė „geležį" ir turiu būti visą laiką čia. Tre-

čiajame Pasaulyje, Apgavysčių Namuose. Visą laiką uždarytas čia, vaikščioti pirmyn atgal. Ir man tai nepatinka, - nusišypsojo Satore ir juokdamasis į diktofoną sušuko: - Leiskite man išeiti iš čia!.. Pa­ sakykite tai šefui!" Juos apginklavo, jiems davė „geležį" - pistoletą, ir priskyrė labai apibrėžtą teritoriją. Toliau kalbėjo Kit Kat, priglaudęs prie mikrofo­ no lūpas, įrašydamas ne tik balsą, bet ir kvėpavimą. „Aš noriu įsteig­ ti įmonę, kuri restauruotų namus, arba turėti sandėlius, arba kokią parduotuvę. Sistema man turi duoti pinigų, kad galėčiau pradėti verslą, toliau galvosiu pats, taip pat išsirinksiu, ką man vesti. Turiu vesti ne kokią vietinę, bet manekenę, vokietę arba juodaodę.4* Pikachu išsitraukė iš kišenės kortų kaladę, keturi iš jų pradėjo žaisti. Kiti rąžydamiesi atsistojo, bet niekas nenusivilko liemenių. Toliau klausinėjau Pikachu apie „valtis", bet jam jau pradėjo nusi­ bosti m a n o smalsumas. M a n pasakė, kad prieš porą dienų buvo už­ ėjęs į butą, kuriame slėpėsi „valtis", bet viskas jau buvo išnešta, liko tik M P 3 grotuvas, kurio jie klausydavo, kai eidavo „daryti vienetų". M P 3 , kurio klausydavosi „valties" vyrai, kai eidavo žudyti, muzikos rinkinys, kabėjo ant Pikachu kaklo. Sugalvojęs priežastį paprašiau, kad jis man jį paskolintų porai dienų. Jis nusijuokė, tarsi norėdamas man pasakyti, kad neįsižeidė, jog palaikiau jį kvailiu, idiotu, skoli­ nančiu daiktus. Todėl grotuvą nusipirkau, ištraukiau 50 eurų ir jį gavau. Skubiai įsikišau ausines į ausis, norėjau suprasti, koks būdavo muzikinis žmogžudysčių fonas. Tikėjausi išgirsti repą, sunkųjį roką, sunkųjį metalą, o ten buvo įrašyta melodinga popmuzika. Ameri­ koje šaudomasi prisipumpavus repo tekstų, Secondigliano žudikai eina žudyti klausydamiesi meilės dainų. Pikachu pradėjo maišyti kortas klausdamas manęs, ar norėčiau dalyvauti žaidime, bet aš niekada nesugebėjau žaisti kortomis. To­ dėl atsikėliau nuo stalo. Picerijos padavėjai buvo to paties amžiaus kaip ir Sistemos vaikėzai ir žiūrėjo į juos susižavėjimo kupinomis

Roberto

Saviano

-

G O M O R A

akimis, nedrįsdami netgi jų aptarnauti. Tai atliko pats savininkas. Č i a dirbti berniuku, padavėju, arba sandėliuose tolygu gėdai. Atme­ tus įprastas amžinas priežastis: nelegalus darbas, atostogos ir ligos atvejai neapmokami, vidutiniškai darbo diena trunka dešimt valan­ dų, nėra jokios vilties pagerinti gyvenimo sąlygas. Sistema suteikia bent jau iliuziją, kad tavo darbas vertinamas, kad yra galimybė kilti karjeros laiptais. Grupuotės narys niekada nebus niekinamas kaip padavėjas, mergaitės niekada negalvos, kad vaikšto su nelaimėliu. Šie nuo liemenių išsipūtę vaikėzai, šie juokingi banditėliai, prime­ nantys amerikietiškojo futbolo marionetes, nesiruošė tapti Al Capone, bet siekė būti Flavio Briatore, ne žudikais, bet verslininkais, lydimais manekenių, jų svajonė buvo tapti sėkmės lydimais verslo banginiais.

Sausio 19-ą nužudytas Pasquale Paladini, jam buvo keturias­ dešimt penkeri. Aštuoniais šūviais. Į krūtinę ir į galvą. Po kelių va­ landų peršovė koją devyniolikmečiui Antonio Aulettai. Bet panašu, kad 21-ą sausio įvyko perversmas. Gandai pradėjo sklisti staiga, net nespėjus išspausdinti informacijos apie faktus. Buvo suimtas Cosi­ mo Di Lauro. Mafijos regentas, žmogžudysčių organizavimo lyde­ ris, tokie buvo Antimafijos tarnybos kaltinimai. Agentai jį įvardijo komendantu. C o s i m o slėpėsi keturiasdešimties kvadratinių metrų skylėje, miegojo ant beveik sulūžusios lovos. Kriminalinės verslo imperijos, uždirbančios vien iš narkotikų platinimo penkis šimtus tūkstančių eurų per dieną, paveldėtojas, vieno iš skurdžiausių Ita­ lijos kampelių širdyje sugebėjęs įsigyti penkis milijonus eurų kai­ nuojančią vilą, buvo priverstas glaustis dvokiančioje mikroskopinėje skylėje, netoli nuo jo išsvajotos karalystės. C u p a dell'Arco gatvėje iš nieko išdygusi vila yra netoli Di Lau­ ro šeimos namo. Elegantiškas aštuonioliktą amžių pamėgdžiojantis profilis, dekoruotas Pompėjos vilų pavyzdžiu. Impluviumas, kolo-

nos, gipso lipdiniai, pakabinamos lubos ir laiptai. Vila, apie kurios egzistavimą niekas neįtarė. Niekas nepažinojo formalių savininkų, karabinieriai bandė juos rasti, bet kvartalo gyventojai net neturėjo abejonių. Vila priklausė Cosimo. Karabinieriai ją surado netyčia, perlipę tvirtas ją supančias sienas rado keletą darbininkų, kurie juos pamatę iškart puolė bėgti. Prasidėjęs karas sustabdė vilos įrengimo darbus, baldų ir paveikslų atvežimą, princo įsikėlimą į savo rūmus pūvančio Secondigliano auksinę širdį. C o s i m o , išgirdęs karabinierių, atvykusių jį suimti, žingsnius, šautuvų triukšmą, nebando bėgti, netgi neieško ginklo. Atsistoja priešais veidrodį. Sudrėkina šukas, nubraukia plaukus nuo kak­ tos ir susiriša juos nugaroje ties sprandu, palikdamas garbanotus gaurus kristi ant kaklo. Apsirengia tamsų naro kostiumą ir juodą neperšlampamą lietpaltį. C o s i m o Di Lauro apsitaisęs kriminalinio pasaulio pajacu, tamsos kariu, pasitempęs nulipa žemyn. Jis šlubas, prieš porą metų važiuodamas motociklu pateko į avariją ir nuo to laiko velka vieną koją. Bet lipdamas laiptais žemyn pagalvojo ir apie tai. Remdamasis į jį sutikusių karabinierių alkūnes sugeba neparo­ dyti savo luošumo, eiti normaliu žingsniu. Naujieji Neapolio kri­ minalinių grupuočių viešpačiai prisistato ne kvartalo banditais, jų akys nėra išpūstos ir pamišusios kaip Cutolo, jie nemano, kad turi elgtis kaip Luciano Liggio arba kaip Lucky Luciano ir Al Capone karikatūros. Greičiau jau Matrica, Bulvarinis skaitalas, Varnas padės suprasti, kas jie tokie yra ir ko siekia. Tai visiems pažįstamos figū­ ros, kurioms pristatyti nereikia išsamaus paaiškinimo. Spektaklis yra svarbesnis nei nebylus susitarimas merkiant akį arba mitologinis blogą vardą turinčio kvartalo garbės kodeksas. C o s i m o žiūri į teleka­ meras ir fotoobjektyvus, nuleidžia smakrą, išpučia krūtinę. Nebuvo suimtas vilkėdamas nudėvėtus džinsus ir padažu aplaistytus marš­ kinius, kaip Brusca, nėra išgąsdintas kaip Riina, kuris buvo skubiai išskraidintas sraigtasparniu, jo neaptiko apsimiegojusiu veidu, kaip

nutiko Misso, Sanitos teritorijos bosui. Tai žmogus, kurį suformavo spektaklio visuomenė ir kuris žino, kaip elgtis scenoje. Pristato save kaip karys, susidūręs su pačiais pirmaisiais sunkumais. Susidaro įspūdis, kad moka už pernelyg didelę drąsą, už kraštutinį atsidavi­ mą pradėtam karui. Šitai pasakoja jo veido išraiška. Nepanašu, kad suimamas, tik savo noru pasitraukia į atokią vietą. Pradėdamas karą žinojo, kad rizikuoja būti suimtas. B e t neturėjo pasirinkimo. Arba karas, arba mirtis. Areštą nori parodyti kaip savo pergalės įrodymą, savo drąsos simbolį, sugebėjimą atmesti bet kokį rūpestį savimi, kad tik apsaugotų savo šeimos Sistemą. Kvartalo žmonėms vien tik jį pamačius pradeda gelti skrandį. Prasideda revoliucija, varto aukštyn ratais automobilius, mėto ben­ zino pripildytus butelius. Isteriška reakcija kyla ne bandant paleisti suimtąjį, kaip galėtų pasirodyti, bet siekiant išvengti keršto. Panai­ kinti bet kokių įtarinėjimų galimybę. Pasiųsti signalą Cosimo, kad jo niekas neišdavė. Kad niekas neišplepėjo, kad jo slėptuvės vieta nebuvo iššifruota jo kaimynų dėka. Tai tiesiog didžiulis atsiprašy­ mo ritualas, metafizinė atpirkimo koplyčia, kurią kvartalo žmonės nori pastatyti iš sudegusių karabinierių automobilių, barikadomis paverstų šiukšlių konteinerių, juodų brezento dūmų. Jei tik C o s i m o įtartų, neliktų laiko netgi lagaminui susikrauti, ginkluotos grupuo­ tės juos užpultų kaip dar vienas negailestingas pasmerkimas. Praėjus porai dienų po klano palikuonio suėmimo, arogantiš­ kas į telekameras žvelgiantis veidas atsidūrė dešimčių berniukų ir mergaičių mobiliųjų telefonų ekranuose Torre Annunziatos, Kvarto, M a r a n o mokyklose. Nuosaikios provokacijos gestai, banalus paaugliškas kvailumas. Ž i n o m a . Tačiau C o s i m o tai numatė. Šitaip reikia elgtis, kad būtum pripažintas vadu, kad pasiektum žmonių širdis. Reikia žinoti, kaip pasinaudoti ir ekranais, dienraščių rašalu, reikia žinoti, kaip susirišti plaukus. Be abejo, C o s i m o reprezentuo­ ja naująjį Sistemos verslininką. Naujosios buržuazijos įvaizdis at-

palaiduotas nuo bet kokių stabdžių, inspiruotas absoliučios valios judesio dominuoti bet kokioje rinkos teritorijoje, paimti viską į savo rankas. Neatsisakyti nieko. Pasirinkti - tai nereiškia apriboti savo veiksmų lauką, atmesti kažkokias galimybes. Ne tam, kuris gyveni­ mą supranta kaip erdvę, kurioje galima užkariauti viską, rizikuojant prarasti bet ką. Tai reiškia žinoti, kad gali būti suimtas, baigti blo­ gai, mirti. Bet nereiškia atsisakyti. Norėti visko ir iškart, ir gauti tai kaip galima greičiau. Tokia yra jėga ir patrauklumas, kurias C o s i m o Di Lauro reprezentuoja. Visi, net ir tie, kurie labiausiai rūpinasi savo sveikata, baigia gyvenimą pensijos narve, visi anksčiau ar vėliau supranta, kad yra raguoti, visi savo paskutines dienas praleidžia prižiūrėtojos lenkės draugijoje. Kodėl nudvėsti nuo depresijos ieškant užsidirbti duonos kąsniui, kodėl leisti dienas part-time atsakinėjant telefonu? Tapti verslininku. Bet tikru. Sugebančiu pardavinėti viską ir daryti verslą netgi iš nieko. Ernstas Jungeris pasakytų, kad didingumas rizikuoja būti nušluotas viesulo. Tą patį pakartotų bosai, kamoros verslinin­ kai. Būti kiekvieno veiksmo centru, galios centru. Naudoti viską aplinkui kaip priemones, o save patį kaip tikslą. Kas sako, kad tai amoralu, kad gyvenimas be etikos neįmanomas, kad ekonomikoje egzistuoja ribos ir taisyklės, kuriomis privalu vadovautis, tas nesuge­ bėjo diktuoti sąlygų, pralaimėjo rinkoje. Etika yra riba tam, kuriam nepasisekė, apsaugo pralaimėjus, moralinis pasiteisinimas, skirtas tiems, kurie nesugebėjo rizikuoti viskuo ir laimėti visa ką. įstatymai turi nustatytą kodeksą, bet tai ne teisingumas. Teisingumas - visa apimantis abstraktus principas, kuris (priklausomai nuo to, kaip in­ terpretuojamas) išteisina arba nuteisia kiekvieną žmogiškąją būtybę: kalti ministrai, kalti popiežiai, kalti šventieji ir eretikai, kalti revo­ liucionieriai ir reakcionieriai. Visi kalti, nes išdavė, nužudė, suklydo. Kalti, nes paseno ir numirė. Kalti, nes buvo pašalinti ir pralaimė­ jo. Visuotinio teismo akivaizdoje kaltinami visi, žiūrint iš istorinių

morales pozicijų, ir išteisinami, žvelgiant iš aktualių. Teisingumo ir neteisingumo sąvokos (gauna prasmę tik konkrečiais atvejais. Perga­ lės arba pralaimėjimo, atlikto arba iškęsto veiksmo akivaizdoje. Jei kažkas tave įžeidinėja, jei elgiasi su tavimi blogai, tai yra neteisinga, ir atvirkščiai, jei su tavimi elgiasi gerai, tavo atžvilgiu tai yra teisinga. Kalbant apie klano galinguosius, reikia apsistoti ties šitokiu žiūros tašku. Ties tokiais teisingumo drabužiais. To pakanka. Privalo pa­ kakti. Tai vienintelė reali teisingumo vertinimo forma. Visa kita yra tiktai religija ir išpažinties dalykai. Ekonominis imperatyvas remiasi šita logika. Ne kamoriečiai ieško verslo, bet verslas ieško kamoriečių. Kriminalinio verslo logika, bosų nuostatos atitinka patį radika­ liausią neoliberalizmą. Diktuojamos taisyklės, nustatytos taisyklės yra verslo, naudos, pergalės prieš kiekvieną konkurentą taisyklės. Visa kita tolygu nuliui. Visa kita neegzistuoja. Galimybė nuspręsti žmonių gyvenimą arba mirtį, galimybė įvesti naują produktą, mo­ nopolizuoti dalį rinkos, investuoti į pirmaujantį sektorių, tai val­ džia, už kurią mokama arba kalėjimu, arba gyvybe. Turėti valdžią dešimt metų, metus, valandą. Nesvarbu, kiek laiko - gyventi, iš tiesų vadovauti, šitai svarbiausia. Laimėti rinkos arenoje ir žiūrėti į saulę taip, kaip tai darė kalėjime Raffaele Giuliano, Forcellos bosas. Žiūrėjo tarsi mesdamas jai iššūkį, parodydamas, kad jo žvilgsnio neakina netgi pirminė šviesa. Raffaele Giuliano buvo pakankamai žiaurus, kad išteptų aštriaisiais pipirais peilio, kuriuo vėliau papjovė savo giminaičio priešą, ašmenis. Kad šis jaustų deginantį skausmą ašmenims smingant į kūną centimetras po centimetro. Kalėjime jis buvo laikomas ne dėl šitokio kraugeriško skrupulingumo, bet dėl akiplėšiško žvilgsnio, sugebančio atlaikyti netgi saulės spindulius. Žinoti, kad pasirinktas kelias galų gale atveda prie mirties arba ne­ laisvės, bet atmetus skrupulus siekti viešpatauti galingame ir sunkiai aprėpiamame versle. Bosai nužudomi arba pasodinami už grotų, bet jų sukurta ekonominė sistema išlieka, nepaliauja keistis, transfor-

muotis, augti ir nešti naudą. Tokios liberalizmo samurajų nuosta­ tos, jie žino, kad už absoliučią valdžią privalu mokėti. Jų santrauką radau jaunuolio, kuris dar nepilnametis buvo uždarytas į kalėjimą, laiške. Laišką atidaviau kunigui, ir jis buvo perskaitytas per vieną susitikimą. Laišką dar prisimenu. Mintinai. Visi tie, kuriuos pažįstu, yra arba mirę, arba kalėjime. Aš no­ riu tapti bosu. Noriu turėti prekybos centrų, parduotuvių, noriu turėti moterų.

Noriu trijų automobilių,

noriu,

kad man įėjus į parduotu­

vę mane gerbtų. Noriu turėti sandėlių visame pasaulyje.

Tada noriu

mirti. Bet mirti taip, kaip miršta stiprus, tas, kuris išties valdo. Noriu mirti

nužudytas. T a i naujųjų laikų nusikalstamo verslo skanduote. Tai naujoji

ekonominė galia. D o m i n u o t i bet kokia kaina. Galia aukščiau visko. Ekonominė pergalė brangesnė už gyvybę. Už bet kieno gyvybę ir netgi už savo paties. Sistemos vaikinukai pradėjo juos vadinti „kalbančiais miru­ siaisiais". Antimafijos tarnybos 2 0 0 6 metų vasario mėnesį įrašyto telefoninio pokalbio metu vienas vaikinas aiškina, kas yra Secondi­ gliano vadai: „Jie yra vaikėzai, kalbantys mirusieji, gyvenantys mi­ rusieji, mirusieji, kurie juda... Gyvą ir sveiką tave paima ir nužudo, bet gyvenimas vis tiek jau prarastas..." Vadai vaikinukai, kamikadzės, kurie eina į mirtį ne dėl kokios nors religijos, bet dėl pinigų ir valdžios, ir tai daro visais įmanomais būdais, lyg tik tai būtų vienintelis vertas gyvenimo kelias. Sausio 21-ą naktį, tą pačią naktį, kai buvo suimtas Cosimo Di Lauro, buvo surastas Giulio Ruggiero kūnas. R a d o sudegintą automobilį, vairuotojo vietoje sėdėjo kūnas. Kūnas be galvos. Galva buvo ant užpakalinės sėdynės. J a m ją nupjovė. Ne kirvio smūgiu, bet

dantytu diskiniu pjūklu, kurį naudoja kalviai apdirbimo darbams. Pats blogiausias įrankis, kokį tik galima įsivaizduoti, bet būtent jis nusikaltimą paverčia tiesiog vulgariu. Pirma perpjauti mėsą, o tada sutraiškyti kaklo kaulus. Šį darbą turėjo atlikti tiesiog vietoje, nes ant žemės mėtėsi mėsos gabalai, lyg pabirusios pjuvenos. Tyrimas dar net nebuvo pasistūmėjęs, o aplinkiniai visi buvo įsitikinę, kad tai pranešimas. Simbolinis. C o s i m o Di Lauro negalėjo būti suimtas be saviškių pagalbos. Tas suniokotas kūnas, visų įsitikinimu, priklausė išdavikui. T i k tas, kas išdavė savo vadą, gali būti šitaip išdraskytas. Išvada buvo akivaizdi dar prieš tyrimą. Net nesvarbu, ar ji atitiko tiesą, ar buvo tik hipotezė. Tą mašiną ir tą galvą, paliktas Hugo Pratto gatvėje, stebėjau nenulipdamas nuo „Vespos". M a n o ausis pa­ siekdavo išsamios detalės, kaip sudegino kūną ir nupjovė galvą, kaip pripylė į burną benzino, tarp dantų įkišo virvutę, o uždegę laukė, kol visas veidas susprogs. įjungiau variklį ir nuvažiavau. Kai 2 0 0 5 sausio 24 dieną atvykau į vietą, jis buvo nukritęs ant šaligatvio, negyvas. Grupelė karabinierių nervingai vaikščiojo priešais parduotuvę, kur buvo įvykdyta žmogžudystė. D a r viena. „Paskutiniu metu mirtis vidury dienos Neapolyje kaip įprasta dai­ nelė", - praėjęs pro šalį pasakė išmuštas iš vėžių vaikinas. Sustoja, nusiima kepurę prieš mirusįjį, kurio nemato ir nueina. Įėję į parduotuvę žudikai jau laikė rankose pistoletus. Buvo aišku, kad atėjo ne plėšikauti, bet žudyti, nubausti. Attilio bandė pasislėpti po prekystaliu. Žinojo, kad tai nieko nepakeis, bet gal­ būt tikėjosi parodyti, kad yra beginklis, pasakyti, kad nėra kaltas, nepadarė nieko. Ko gero, suprato, kad tie du yra kamoros kareiviai, kovojantys Di Lauro kare. Jį nušovė, ištuštino savo pistoletų apka­ bas ir atlikę „reikalą" išėjo, kaip buvo pasakojama, ramiais veidais, tarsi būtų įsigiję naują mobilųjį telefoną, o ne nužudę žmogų. At­ tilio R o m a n o guli ten. Kraujas visur. Atrodo, kad siela jau ištekėjo pro visą kūną išvarpiusių šūvių skyles. Kada ant žemės matai daug

kraujo, apsičiupinėji, patikrini, ar nesi sužeistas, ar tame kraujyje nėra taip pat ir tavojo, pradedi nervintis, bandai įsitikinti, kad tavo kūne nėra žaizdų, kažkokiu būdu atsiradusių tau nepastebėjus. Bet kuriuo atveju negali patikėti, kad viename žmoguje gali būti tiek daug kraujo, esi įsitikinęs, kad tavyje tikrai mažiau. Įsitikini, kad kraujas prieš akis tikrai nėra tavo, bet to negana, vis tiek jautie­ si išsekęs. Pats tampi lyg tekantis kraujas, pradedi jausti, kad tau trūksta kojų, kraujo skonį ant liežuvio, toje tirštoje baloje ištirpu­ sias rankas, norėtum, kad kas nors tau iš akių pasakytų, ar nesergi anemija. Norėtum sustabdyti medicinos sesutę ir paprašyti, kad tau padarytų kraujo perpylimą, norėtum, kad tavo skrandis nebūtų taip užblokuotas ir galėtum suvalgyti bifšteksą, jei tik tavęs nesupykin­ tų. Turi užmerkti akis, bet nekvėpuoti. Sukrešėjusio kraujo kvapas įsiskverbęs jau ir į sienų apmušalus atsiduoda surūdijusia geležimi. Turi išeiti laukan, į gryną orą, dar prieš uždengiant kraujo balą, skleidžiančią siaubingą kvapą, kurio nebeatlaiko bet kokios pastan­ gas nevemti. Išties nesupratau, kodėl nusprendžiau dar kartą važiuoti į žudy­ nių vietą. Dėl vieno dalyko buvau tikras - nėra svarbu kataloguoti tai, kas jau pasibaigė, atgaminti siaubingų įvykių dramatiškumą. Nėra prasmės apžiūrinėti išdegintus apskritimus aplink šovinių li­ kučius, kurie beveik primena vaikišką žaidimą su stikliniais rutu­ liukais. Verčiau pasistengti suprasti, ar dar kas nors liko. Galbūt dėl šito važiavau pasižiūrėti. Bandau suprasti, kas žmogiško dar plūdu­ riuoja; ar yra takelis, egzistencinio kirmino išgraužta anga, galinti išvesti į sprendimą, į atsakymą, galintį paaiškinti, kas čia vyksta. Attilio kūnas dar guli ant žemės, kai atvyksta jo šeimos nariai. Dvi moterys, turbūt motina ir žmona, nežinau. Eidamos glaudžia­ si viena prie kitos, vienos petys prilipęs prie kitos peties, dabar jos yra vienintelės, kurios dar tikisi, kad neįvyko tai, ką jau suprato ir žino kuo puikiausiai. Bet likus porai sekundžių, kol pamatys

kraupų vaizdą, viena kitą palaiko, maitina viena kitos viltį. Būtent šiose trumpose sekundėse, žmonų ir motinų žingsniuose suniokoto kūno link, galima pajausti iracionalų, beprotišką, kvailą tikėjimą žmogiškuoju troškimu. Tikisi, tikisi, tikisi ir dar tikisi, kad įvyko klaida, melas, nesusipratimas - karabinierių karininko pranešimas apie žmogžudystę. Tarsi atkaklus tikėjimas kažkuo galėtų išties pa­ keisti tikrąją įvykių seką. Tą sekundę viltis kartu su tvinksėjimu arterijose pasiekia absoliutų, labiausiai įmanomą, maksimumą. Bet nieko nebeįmanoma padaryti. Riksmai ir raudos įrodo realybės jė­ gos dėsnį. Attilio yra ten, ant žemės. Dirbo telefonais prekiaujančio­ je parduotuvėje ir, kad išgyventų, skambučių aptarnavimo centre. Jis ir jo žmona Natalija dar neturėjo vaikų. D a r nebuvo laiko, galbūt nebuvo finansinių galimybių išlaikyti didesnę šeimą ir, tikėtina, jie laukė tinkamos situacijos, kad vaiką būtų galima išauginti kitur. Darbo valandos surydavo dienas, o atsiradus galimybei ir šiokiom tokiom santaupom, Attilio tapo tos pačios parduotuvės, kur ir buvo nužudytas, akcininku. Visa bėda, kad kitas akcininkas buvo toli­ mas Pariante giminaitis, Bakolio teritorijos boso, Di Lauro vietinin­ ko, vieno iš tų, kurie vėliau stojo prieš jį. Attilio šito nežinojo, arba nemanė, kad tai gali būti svarbu, pasitikėjo savo kolega, jam pakako žinoti, kad tai žmogus, gyvenantis iš savo amato, liejantis devynis prakaitus. Šiuose kraštuose likimas nesirenkamas, į darbą žiūrima kaip į privilegiją, vieną kartą įsitvirtinus, stipriai laikomasi pasiektos vietos, tarsi būtų aplankiusi sėkmė, laimingai susiklosčiusios aplin­ kybės netyčiomis išsidėstė tavo naudai, net jei tas darbas laiko tave toli nuo namų trylika valandų per dieną, o už tai gauni pusę laisvo sekmadienio ir tūkstantį eurų per mėnesį, kurių vos užtenka pasko­ lai apmokėti. Bet kuriuo atveju už darbą privalu būti dėkingam ir nedera uždavinėti per daug klausimų nei sau, nei likimui. Bet kažkam kilo įtarimas. Ir dabar Attilio R o m a n o kūnas gali būti priskaičiuotas prie kamoros karių, nužudytų šį mėnesį. Kūnai

yra vienodi, tačiau mirties priežastys skirtingos, net jei ta mirtis vi­ sus ištiko to paties karo fronte. Klanai sprendžia, kas tu esi, kokiai konflikto pusei atstovauji. Dalyviai padalijami nepaisant jų pasirin­ kimo. Prasidėjus mūšiams gatvėse, iš išorės nebeįmanoma suvaldy­ ti jų strategijos, kryptį pasirenka jie patys, taip pat ir motyvus, ir priežastis. Kažkuriuo metu parduotuvė, kurioje dirbo Attilio, buvo priskirta su „ispanų" grupuotėmis susijusiam verslui ir tas verslas privalėjo būti sunaikintas. Natalija, Nata, kaip ją vadino Attilio, liko sukrėsta įvykusios tragedijos. Ištekėjo tiktai prieš keturis mėnesius, bet laidotuvėse jos neguodžia Respublikos prezidentas, miesto meras nelaiko už ran­ kos. Galbūt taip geriau, išvengiama valdžios institucijų atliekamo spektaklio. Bet Attilio mirtis apgaubta nepagrįsto nepasitikėjimo. Nepasitikėjimas yra nebylus sutikimas, kuris lydi kamoros sprendi­ mą. Eilinis susitaikymas su klano veiksmais. Bet Attilio kolegos iš Skambučių aptarnavimo centro Atilos (kaip jį vadino dėl trykštan­ čio noro gyventi) atminimui uždega fakelus ir išdrįsta su jais eiti ga­ tvėmis, nors jų kelyje dar vyksta žudynės, dar švieži pralieto kraujo pėdsakai. Jie eina, neša fakelus, verčia suprasti, išvaduoja nuo gėdos, nuo bet kokių įtarinėjimų. Atila mirė darbo vietoje, o su kamora neturėjo jokių ryšių. Iš tiesų po bet kokios žmogžudystės ant visų krenta įtarimo šešėlis. Klano strategija pernelyg tobula. Nėra klaidų. Yra kerštas. Todėl tikima klanu, ne šeimos nariais, kurie lieka pasimetę, ne aukos kolegomis, kurie jį pažinojo, ne žmogaus gyvenimo faktais. Šiame kare asmenys yra sunaikinami be jokios kaltės, tada jų žūtys priskiriamos visada pasitaikantiems nesusipratimams arba nuspren­ džiama, kad gal jie išties kažkuo nusikalto. Vienas vaikinas, dvidešimt šešerių metų Dario Scherillo, nu­ žudytas 2 0 0 4 gruodžio 26 dieną. J a m važiuojant motoriniu dvira­ čiu buvo šauta į veidą, krūtinę, buvo paliktas mirti ant žemės savo

paties kraujyje, nuo kurio marškiniai visiškai permirko. Nekaltas vaikinas. Pakako to, kad jis gyveno Casavatorėje, gyvenvietėje, kuri dalyvavo konflikte. Ir vėl tyla, neaiškumas. J o k i o epigrafo, informa­ cijos, priminimo. „Jei tave nužudo kamora, lieki neaiškus", - sako man senukas žegnodamasis šalia vietos, kur krito Dario. Kraujas ant žemės gyvai raudonas. Ne visada kraujas yra vienodos spalvos. D a ­ rio purpurinis, tarsi dar tekėtų. Iš lėto sunkiasi į pjuvenas. Po kiek laiko kažkoks vairuotojas, pamatęs laisvą vietą, pasistato automobilį tiesiai ant kraujo dėmės. Ir viskas pasibaigia. Viskas uždengiama. Jis buvo nužudytas siekiant nusiųti pranešimą gyvenvietei, mėsos gabalą kruviname voke. Kaip Bosnijoje, kaip Alžyre, kaip Somalyje, kaip bet kokiame painiame pilietiniame kare, kai sunku suprasti, kas kam priklauso, pakanka nužudyti kaimyną, šunį, draugą, šei­ mos narį. Kad taptum taikiniu, užtenka būti kažkam tolimu gimi­ ne arba būti į kažką panašiam. Užtenka, kad eitum tam tikra gat­ ve, ir tau iškart švinu užliejama priklausomybė priešui. Svarbiausia sukaupti kiek įmanoma daugiau skausmo, tragiškumo ir skausmo. Kaip vienintelį tikslą, demonstruoti absoliučią galią, besąlygišką paklusnumą viešpatavimui, negalėjimą pasipriešinti tikrai, realiai, dabartinei valdžiai. Kol pradėsi galvoti kaip tie, kurie viską supranta iš vieno žodžio arba gesto. Tapti atsargiems, apdairiems, tyliems, kad išsaugotumėte gyvybes, kad tik nepaliestumėte aukštos įtam­ pos vendetos laido. Nueidamas, kai nešė lauk Attilio R o m a n o kūną, pradėjau suprasti. Suprasti, kodėl mano motina nuolat žiūri į mane rūpesčio pilnomis akimis nesuprasdama, kodėl aš neišvykstu, kodėl iš čia nebėgu, kodėl vis dar gyvenu šiose, pragarui prilygstančiose, vietose. Pabandžiau prisiminti, kiek žmonių krito, buvo nužudyti, sužeisti nuo tada, kai aš gimiau. Nereikia skaičiuoti mirusiųjų norint suprasti kamoros ekono­ miką, atvirkščiai, šis faktorius mažiausiai atspindi tikruosius galios mastus, bet tai patys aiškiausi pėdsakai, be to, jie tie, kurie verčia

mąstyti skrandžiu. Pradėsiu skaičiuoti: 1979 - šimtas mirusiųjų, 1 9 8 0 - šimtas keturiasdešimt, 1981 - šimtas dešimt, 1 9 8 2 - du šimtai šešiasdešimt keturi, 1983 - du šimtai keturi, 1985 — šimtas penkiasdešimt penki, 1 9 8 6 - šimtas septyni, 1 9 8 7 - šimtas dvide­ šimt septyni, 1988 - šimtas šešiasdešimt aštuoni, 1989 - du šim­ tai dvidešimt aštuoni, 1 9 9 0 - du šimtai dvidešimt du, 1991 - du šimtai dvidešimt trys, 1 9 9 2 - šimtas šešiasdešimt, 1 9 9 3 — šimtas dvidešimt, 1994 - šimtas penkiolika, 1995 - šimtas keturiasdešimt aštuoni, 1 9 9 6 - šimtas keturiasdešimt septyni, 1997 - šimtas tris­ dešimt, 1998 - šimtas trisdešimt du, 1 9 9 9 - devyniasdešimt vienas, 2 0 0 0 - šimtas aštuoniolika, 2 0 0 1 - aštuoniasdešimt, 2 0 0 2 — šešias­ dešimt trys, 2 0 0 3 - aštuoniasdešimt trys, 2 0 0 4 - šimtas keturiasde­ šimt du, 2 0 0 5 - devyniasdešimt. Trys tūkstančiai šeši šimtai mirusųjų nuo tada, kai aš gimiau. Kamora išžudė daugiau nei siciliečių mafija, nei 'Ndragheta, dau­ giau nei rusų mafija, nei albanų grupuotės, daugiau nei nužudė Is­ panijos E T A ir Airijos I R A kartu sudėjus, daugiau už Raudonąsias brigadas, už N A R ir daugiau nei visose Italijoje vykusiose riaušėse. K a m o r a nužudė visų daugiausiai. Prisimenu vieną vaizdą. Dienraš­ čiuose dažnai matomą pasaulio žemėlapio vaizdą. Visuomet pasi­ taiko kokiame nors Le Monde Diplomatique numeryje žemėlapis su ugnies liepsnele pažymėtomis žemės vietomis, kuriose šiuo metu vyksta konfliktas. Kurdistanas, Sudanas, Kosovas, Rytų Timoras. Norisi užmesti akį į Pietų Italiją. Suskaičiuoti masę kūnų, štabeliuojamų kiekviename kare, kurį inicijuoja kamora, mafija, 'Ndrangheta, Apulijos ir Lukanijos klanai. Bet nėra netgi užuominos, neuž­ dėta jokia liepsnelė. Č i a yra Europos širdis. Čia formuojasi didžioji dalis nacionalinės ekonomikos. Kokiais būdais tai vykdoma, mažai kam rūpi. Svarbiausia, kad mėsmalės turinys liktų pūti periferijose, cemento kalnuose ir šiukšlynuose, nelegaliuose fabrikuose ir koka­ ino sandėliuose. Ir kad niekas net nepajudintų piršto, kad tai būtų

panašu į grupuočių nesutarimus, valkatų mūšius. Tuomet darosi su­ prantamos emigravusių draugų sarkastiškos šypsenos, kai jie grįžta iš M i l a n o ar Paduvos ir nebežino, kuo tu virtai. Apžiūrinėja tave nuo galvos iki kojų pirštų siekdami įvertinti ir atspėti, ar esi chiachiello ar bbuono. Nelaimėlis ar kamorietis. Žvelgdamas į šiuos du variantus žinai, kuriuo keliu eini, ir nematai nieko pozityvaus jo pabaigoje. Grįžau namo, bet nesugebėjau nustovėti vienoje vietoje. Nuli­ pau žemyn ir pradėjau bėgti, smarkiai, vis smarkiau, keliai lankstėsi, pėdos mušė ritmą, rankos judėjo tarsi atsiskyrusios ir šokinėjo kaip buratino. Bėgti, bėgti, bėgti dar. Širdis tuksėjo, burnoje susirinku­ sios seilės skandino liežuvį ir tvindė dantis. Jaučiau kraują, plūstantį į miego arteriją, užliejo krūtinę, nebeturėjau kvapo, iš nosies iškvė­ piau visą orą, kurį tuoj pat išpūčiau kaip bulius. Vėl pradėjau bėgti jausdamas ledines rankas, degantį veidą, užmerktas akis. Jaučiau kaip visą tą kraują, kurį mačiau ant žemės išbėgusį, tarsi atsukus krano rankeną, vėl atgavau, pradėjau jausti savo kūne. Pagaliau atbėgau prie jūros. Užšokau ant uolos, tamsa buvo ap­ vilkta miglos, nesimatė net įlankoje besikryžiuojančių laivų šviesų. Jūra raukšlėjosi, pradėjo kilti viena kita banga, atrodė, bangos tyčia neatsimuša į kranto smėlį, bet ir negrįžta atgal, kur pagriebusi jas srovė nuneštų gilyn į jūrą. Nesibaigiančiame vandens judėjime pir­ myn atgal išlikdavo ramios, atkakliai priešinosi srovei neįtikėtinai tvirtos, įsikabinusios į savo putų viršūnes. Sustingusios, nebežino­ damos, kur jau jūra ir kur vis dar jūra. Po kelių savaičių pradėjo važiuoti žurnalistai. Iš visų kampelių, staiga kamora pradėjo vėl egzistuoti regione, kur, kaip buvo tikima, buvo likę tik bandiūgos ir vagišiai. Secondiglianas per porą valandų tapo dėmesio centru. Ypatingi svečiai, pačių svarbiausių agentūrų fotoreporteriai, netgi nepakeičiamosios B B C komanda, kažkoks

vaikėzas, besifotografuojantis šalia videooperatoriaus, ant pečių lai­ kančio videokamerą su aiškiai matomu C N N logotipu. „Tie patys, kurie lankėsi pas Sadamą", juokiasi Scampijoje. Filmuojami tomis videokameromis žmonės jaučiasi atsidūrę pasaulio centre. Atrodo, lyg dėmesys pirmą kartą būtų suteikęs šiai vietai realios egzistencijos pojūtį. Žudynės Secondigliane gauna tiek dėmesio, kiek kamoros veiksmams nebuvo skirta daugiau nei per dvidešimt metų. Siauri­ nėje Neapolio dalyje karas per trumpą laiką tiesiog pjauna gyvy­ bes, dienraščių kronikos duomenimis, mažiau nei per mėnesį aukos skaičiuojamos dešimtimis. Tarsi tyčiomis, kad kiekvienas atvykėlis galėtų aprašyti vis kitą nužudytąjį. Visi lieka patenkinti. Kviečiamos vertėjauti stažuotojos, kad įgautų patirties. Mikrofonai išdygsta bet kur, stengiamasi paimti interviu iš vaikėzų, pardavinėjančių narko­ tikus, filmuojamas niūrus spygliuotas Burių profilis. Vienas kitas išties pakalba su dileriais (taip save pristatančiais), kuriuos filmuoja iš nugaros. Be to, beveik visi duoda smulkių pinigų nuo heroino pri­ klausantiems narkomanams, kad šie papasakotų savo istorijas. Dvi merginos, žurnalistės, pasiprašo nufotografuojamos dar neišvežto sudegusio automobilio fone. Jos pirmą kartą dirba kare, nori turėti suvenyrą prisiminimui. Vienas prancūzų žurnalistas man skambina paklausti, ar einant pasižiūrėti Cosimo Di Lauro vilos jam reikia vilktis neperšaunamą liemenę. Grupės žurnalistų žvalgėsi iš auto­ mobilių, fotografavo, filmavo, tarsi tyrinėtojai miške, kur viskas nepaliaujamai keičiasi lyg scenoje. Kažkokį kitą žurnalistą lydėjo eskortas. Pats blogiausias būdas papasakoti apie Secondiglianą yra vaikštinėti po jį lydimam policijos. Scampijos negalima pavadinti nepasiekiama vieta, ši vieta kaip tik ypač palanki narkotikų platini­ mo verslui, kadangi absoliučiai visiems lengvai surandama ir saugi. Žurnalistai, vaikštinėjantys su palyda, nepamatys nieko daugiau, ką ir šiaip galėtų perskaityti bet kokios naujienų agentūros žiniose.

T a i tas pat kaip sėdėti priešais redakcijos kompiuterį, išskyrus tai, kad judi. Virš šimto žurnalistų mažiau nei per dvi savaites. Staiga di­ džiausia Europos narkotikų platinimo erdvė pradeda egzistuoti. T i e patys policininkai užpilami prašymais, visi nori dalyvauti opera­ cijose, pamatyti nors vieną areštuojamą narkotikų prekeivį, namų kratą. Visi nori į penkiolikos minučių reportažą įkišti kadrą, kaip kažkam uždedami antrankiai arba konfiskuojamas šautuvas. Daug pareigūnų pradeda kratytis žurnalistų, surežisuodami jiems civiliais drabužiais aprengtų policininkų, apsimetinėjančių narkotikų pre­ keiviais, fotosesijas. Tiesiog būdas duoti tai, ko jie ieško, nepraradus per daug laiko. Tai, kas blogiausia, per mažiausiai įmanomą laiką. Blogiausia iš blogiausių, siaubingiausia iš siaubingiausių, atpasakoti tragediją, kraują, siautėjimą, šūvius, paskandintas kaukoles, sude­ gintus kūnus. T i e siaubingi dalykai atpasakoti virsta tik siaubingų dalykų atliekomis. Daugelis metraštininkų įsivaizduoja, kad Secondigliane rado Europos getą, absoliutų skurdą. Jei jie sugebėtų čia pasilikti ilgiau, įsitikintų, kad šalia jų stovi verslą laikančios kolo­ nos, slaptosios kasyklos, požemiai, iš kurių semiasi jėgos pulsuojanti rinkos širdis. Iš televizijos žurnalistų gaudavau labiausiai neįtikėtinus pasiū­ lymus. Buvo tokių, kurie manęs paprašė ant ausies prisitaisyti mi­ kroskopinę videokamerą ir vaikštinėjant „man žinomomis" gatvėmis sekti „man pažįstamus" žmones. J i e svajojo Scampiją paversti realy­ bės šou serija, kurioje pavyktų užfiksuoti žmogžudystę ir narkotikų pardavimą. Vienas scenografas man davė paskaityti scenarijų, kuris pasakojo istoriją apie kraują ir mirtį, o Naujojo Amžiaus antikristas buvo pradėtas Trečiojo Pasaulio kvartale. Ištisą mėnesį kiekvieną va­ karą valgiau už dyką, buvau kviečiamas televizijos stočių komandų ir ieškodamas informacijos įsipainiodavau į absurdiškiausius projek­ tus. Secondigliane ir Scampijoje grupuočių karų periodu susikūrė

!

DALIS

•

S c c o n d i g I i a n o

k a r a s

139

tiesiog naujos pareigybės: akompaniatorių, teikiančių informaciją oficialių pareigūnų, patikėtinių, kamoros pasiuntinukų. Daugybė jaunuolių buvo aprūpinti technika. Sukinėdavosi aplink žurnalistų štabus, apsimetinėdami narkotikų pardavinėtojais arba sargybiniais, vos tik kas nors išdrįsdavo prie jų prisiartinti, iškart pasiskelbdavo esantys jų paslaugoms, pasiruošę papasakoti, paaiškinti, leistis fil­ muojami. Iškart pasakydavo savo įkainius. Penkiasdešimt eurų už savo istorijos papasakojimą, šimtas eurų už ekskursiją po narkotikų pardavimo vietas, du šimtai už vizitą pas kokį nors šalia Burių gyve­ nantį narkotikų prekeivį. Kad suprastum, kaip sukasi aukso kelias, nepakanka stebėti grynuolius ir kasyklas. Privalu pradėti kelionę nuo Secondigliano, kad būtų galima sekti klanų imperijos pėdsakais. Kamoros karai geografiniame žemėlapyje išryškina gyvenvietes, kuriose dominuoja klanų šeimos. Jose vos įmanoma išgyventi, tai kaulų žemė, teritorija vadinama Italijos Far West, čia sklando žiaurios legendos, pasak ku­ rių, žmonės turtingesni šautuvų nei šakučių. Bet be tam tikrais pe­ riodais viešpataujančio skurdo ir žiaurumo, čia yra žemė ir sunkiai įsivaizduojamų turtų, apie kuriuos paprasti žmonės net nenutuokia. Bet nieko apie tai papasakota nebuvo, televizijos žurnalistai, jų re­ portažai, apsiribojo Neapolio priemiesčių estetika.

Sausio 29-ą buvo nužudytas Vincenzo De Gcnnaro. Sausio 31-ą mėsos krautuvėje nužudo Vittorio Bevilaqują. Vasario 1 dieną užmušti Giovanni Orbona, Giuseppe Pizzone ir Antonio Patrizio. Jiems nužudyti pasitelkiama sena, bet vis dar efektyvi gudrybė: žu­ dikai apsimeta policininkais, Giovanni Orabona buvo dvidešimt trejų metų „Real Casavatore" puolėjas. Tiesiog vaikštinėjo, kuomet automobilis juos sustabdė. Ant stogo turėjo policijos sireną. Išlipo du vyrai ir parodė policininkų pažymėjimus. Vaikinai nebandė nei bėg­ ti, nei priešintis. Žinojo, kaip privalo elgtis, leidosi nuginkluojami

ir įsodinami į automobilį. Netrukus automobilis buvo sustabdytas, o jiems paliepta išlipti. Vaikinai galbūt suprato ne iškart, bet kai pamatė pistoletus, viskas tapo aišku. Tai buvo spąstai. Policininkai iš tiesų buvo „ispanai". Žiaurūs. Du buvo parklupdyti ir nušauti iškart, trečiasis, pagal įvykio vietoje rastus pėdsakus, bandė bėgti už nugaros surištomis rankomis, tik galva buvo pusiausvyrą išlaikantis taškas. Nukrito. Pakilo. Vėl nukrito. Jį pavijo, pistoletą nukreipė į burną. Lavono dantys buvo išdaužti, vaikinas bandė kąsti pistoleto vamzdį, instinktyviai, norėdamas sulaužyti. Vasario 27 dieną iš Barselonos pasiekė žinia apie Raffaele Ama­ to suėmimą. Kazino žaidė black jack, laukė, kol išgaruos išgertas alkoholis. Di Lauro šeimai pasisekė įskaudinti tik jo pusbrolį R o sario, sudegino jo namus. Amato, pagal Neapolio teismo kaltini­ mus, buvo charizmatiškasis „ispanų" lyderis. Užaugo tiesiog Cupa dell'Arco gatvėje, toje pačioje, kur gyveno Paolo Di Lauro su savo šeima. Amato tapo svarbiu vadu nuo tada, kai j a m buvo suteikta atsakomybė už narkotikų platinimo kelius ir investuojamas sumas. Pasak agentų parodymų ir Antimafijos tarnybos tyrimo, jis turėjo nelimituotą kreditą ir sugebėjo importuoti kokainą tonomis. Prieš tai, kai kaukėti policininkai jį parvertė veidų į žemę, Raffaele Ama­ to jau buvo patyręs susistumdymą dedant antrankius: buvo areš­ tuotas „Casandrino" viešbutyje kartu su kitu grupuotės vietininku ir stambiu Albanijos prekiautoju, kuris buvo puikus vertėjas T i r a n o s ministro sūnėno verslo reikaluose.

Vasario 5 dieną atėjo Angelo R o m a n o eilė. Kovo 3-ą Melite nužudomas Davide Chiarolanza. Pažinojo žudikus, gali būti, buvo susitarę susitikti. Buvo nušautas tuo metu, kai bandė pabėgti į savo mašiną. Bet ne teismas, ne policija, ne karabinieriai sugeba sustab­ dyti grupuočių karą. Teisėsaugos organai daro ką gali, bet nesuge­ ba sustabdyti besitęsiančio kraujo praliejimo. Spaudai besivaikant

juodosios kronikos naujienų ir siūlant bergždžius vertinimus ir in­ terpretacijas, vieną Neapolio dienraštį pasiekia žinia apie „ispanų" ir Di Lauro grupuočių paktą, laikinosios taikos paktą, pasirašytą tarpininkaujant Licciardi klanui. Šito siekė kiti Secondigliano kla­ nai, taip pat ir kai kurios kamoros grupuotės, kurios baiminosi, kad dešimtmečius trukusi tyla apie jų galybę gali būti pertraukta dėl vykstančio konflikto. Reikėjo vėl suteikti teisėsaugos organams galimybę ignoruoti nusikalstamo pasaulio židinius. Paktas nebuvo surašytas naktį, tamsioje celėje, kokio charizmatiško boso. Nebuvo išplatintas slapčia, bet paviešintas spaudoje, dienraštyje. 2 0 0 5 metų birželio 27-ą dienraščio Cronache di Napoli straipsnyje, pasirašyta­ me Simone Di M e o vardu, jį buvo galima perskaityti, susipažinti. Štai išspausdintos sutarties punktai:

1) Atsiskyrusieji pageidavo atgauti butus Scampijoje ir Secondigliane, kurie buvo konfiskuoti lapkričio-sausio mėnesiais. Maždaug aštuoni šimtai žmonių iš Di Lauro priešakinių burių buvo priversti palikti butus. 2) Di Lauro monopolis narkotikų platinimo versle panaiki­ namas. Šis sprendimas nekeičiamas. Teritorija turi būti padalinta lygiomis dalimis. Provincija tenka atsiskyrusiųjų grupuotėms, Nea­ polis Di Lauro grupuotėms. 3) Atsiskyrusieji galės pirkti narkotikus savais kanalais, Di Lau­ ro tarpininkavimas jiems nebus privalomas. 4) Privatūs keršto aktai yra atskiriami nuo verslo reikalų, tai yra, verslas yra svarbiau nei privačios asmenų problemos. Jei bėgant laikui bus įvykdytas keršto aktas, susijęs su pasirašiusiųjų pusių ne­ sutarimais, jis nesukels visuotinio priešiškumo ir karo, bet išliks pri­ vačiu įvykiu. Secondiglianiečių bosų bosas turėjo būti grįžęs. Apie tai buvo pranešinėjama visur, nuo Apulijos iki Kanados. Slaptosios tarnybos

mėnesių mėnesiais darė viską, kad tik jį pagautų. Paolo Di Lauro paliko pėdsakus, minimalius, nepastebimus, kaip ir jo valdymas prieš karą. Rasi jam buvo padaryta operacija vienoje iš Marselio klinikų, toje pačioje, kur lankėsi C o s a Nostros bosas Bernardo Provenzano. Di Lauro grįžo paskelbti taikos arba panaikinti nuostolių. Ir čia, dabar, jaučiasi jo buvimas, atmosfera pasikeitusi. Bosas, kuris buvo prapuolęs dešimtį metų, grįžo, kaip policijos įrašytame pokal­ byje vienas sąjungininkas pasakė: „Privalėjo grįžti, net jei rizikuotų patekti į kalėjimą." Bosas vaiduoklis, kurio veido nepažinojo netgi jo žmonės. „Prašau tavęs, leisk man jį pamatyti, tik visai trumpam, tik sekundei, pažiūrėsiu į jį ir išeisiu", - boso Maurizio Prestieri pra­ šė vienas jo kolegų. Paolo Di Lauro sugavo C a n o n i c o Stornaiuolo gatvėje 2 0 0 5 rug­ sėjo 16 dieną. Buvo pasislėpęs kukliuose namuose, priklausiusiuose Fortūnatai Liguori, žemo rango sąjungininko moteriai. Panašiame anonimiškame name nuo pareigūnų slapstėsi jo sūnus Cosimo. C e ­ mento miške lengviau sumažėti, butuose gyvena bet kas, niekas ne­ kreipia dėmesio į kaimynų veidus ar keliamą triukšmą. Pats tikriau­ sias išnykimas yra įmanomas mieste, anonimiškesnis nei slaptas liukas arba dvigubos grindys. Paolo Di Lauro vos nesugavo per jo gimtadienį. Pats didžiausias iššūkis - grįžti namo ir vakarieniauti su šeima tuo metu, kai beveik visoje Europoje policija jo ieško. Kažkas jį laiku įspėjo. Kai policija įžengė į šeimos vilą, rado padengtą stalą, bet jo vietą tuščią. Tačiau šį kartą specialieji karabinierių padaliniai, R O S , pataikė į taikinį. Karabinieriai buvo labai susijaudinę, kai įėjo į namus. Buvo keturios ryto, po ištisos nakties pasaloje. O bosas ne­ sureagavo, atvirkščiai, juos ramino: „Jeikite... aš esu ramus... jokių problemų" Dvidešimt automobilių lydėjo mašiną, į kurią jį įsodino, be to, keturi priekyje važiuojantys motociklai, tikrinantys, ar viskas tvarkoje. Bosas vežamas šarvuotame automobilyje. Buvo trys galimi

1 DALIS • S e c o n d i g I i a n o k a r a s

143

keliai nuvežti jį į kalėjimą. Kirsti Capodimontės gatvę ir tada pa­ sukti per Pessinos gatvę ir Dantės aikštę, arba blokuoti įvažiavimą į pagrindinę Secondigliano gatvę ir išlįsti į autostradą Vomero kryp­ timi. Didžiausio pavojaus atveju buvo paruošę sraigtasparnį, kad transportuotų jį oro keliu. Motociklai signalizavo, kad kelyje ma­ tosi įtartinas automobilis. Visi pradėjo ruoštis pasalai. Bet tai buvo melagingas pavojaus signalas. Bosą nuveža į karabinierių kareivines Pastrengo gatvėje, pačioje Neapolio širdyje. Sraigtasparnis nusilei­ džia ir aikštės dulkės bei gėlių vazonuose esantis smėlis pakyla, ore pradeda suktis plastikiniai buteliai, popierinės nosinaitės, laikraščių lapai. Šiukšlių malūnas. Nėra jokio pavojaus. Bet dabar svarbu apskelbti areštą, paro­ dyti tuos, kurie sugebėjo sugauti nepagaunamąjį, suimti bosą. Kai atvyksta šarvuočių eskortas, karabinieriai mato, kad žurnalistai jau susirinkę prie kareivinių įėjimo, atsisėda apžergdami automobilio dureles. Tarsi balnuose, demonstratyviai atkiša pistoletus, ant veidų užsimaukšlina kaukes, karabinierių uniforma. Po Giovanni Bruscos suėmimo nebėra karabinieriaus arba policininko, kuris nenorėtų nusifotografuoti tokioje pozoje. Atlygis už pasalose praleistas naktis, pasitenkinimas dėl sugauto grobio, spaudos agentūrų gudravimas siekiant užsitikrinti pirmųjų puslapių sensacijas. Paolo Di Lauro eidamas į kareivines nedemonstruoja įžūlumo, kaip jo sūnus C o simo, - jis susilenkia dvilinkas, veidu į žemę, fotografams ir video­ kameroms atsukdamas plikę. Galbūt tai tiesiog būdas apsisaugoti. Leistis fotografuojamam šimtais fotoaparatų iš kiekvieno kampo, leistis filmuojamam dešimčia telekamerų, parodytų veidą visai Ita­ lijai, jo nepažinoję kaimynai prisipažintų jį matydavę, gyvenę šalia. Geriau nesuteikti tyrėjams papildomų kabliukų, neatskleisti kelių, kuriais vaikščiota. Bet buvo hipotezių, kurios jo nuleistą galvą pa­ aiškino kaip paprasčiausią pasišlykštėjimą blykstėmis ir telekamero­ mis, pasipiktinimą, kad jis paverstas demonstruojamu žvėrimi.

Po kelių dienų Paolo Di Lauro buvo atvežtas į teismą, 215 salę. Atsisėdo tarp publikos ir giminių. Vienintelis žodis, kurį bosas iš­ tarė, buvo „esu". Bendravo be žodžių. Gestais. Akių mirktelėjimai, šyptelėjimai tampa nebylia sintakse, kurios dėka komunikuoja iš savo narvo. Pasisveikina, atsako, ramina. Už manęs atsisėdo pražilęs žmogysta. Atrodė, kad Paolo Di Lauro stebi mane, o išties žiūrėjo į sėdintį už manęs vyrą. Vienas į kitą žiūrėjo porą sekundžių, tada bosas pamerkė jam akį. Susidarė įspūdis, kad sužinoję apie boso suėmimą, daugelis su­ sirinko pasisveikinti su juo, nes daugelį metų neturėjo galimybės su juo susitikti, kadangi bosas slapstėsi. Paolo Di Lauro buvo apsiren­ gęs džinsais ir polo marškinėliais. Apsiavęs „Paciotti", batais, kokius avi visi šių apylinkių klanų vadai. Prižiūrėtojai atlaisvino jo riešus, nuėmė antrankius. Narve jis sėdėjo vienas. \ salę suėjo visa šiauri­ nės Neapolio dalies grupuotės narių šutvė: Raffaele Abbinante, Enrico D Avanzo, Giuseppe Criscuolo, Arcangelo Valentino, Marija Prestieri, Maurizio Prestieri, Salvatore Britti ir Vincenzo Di Lauro. Boso sąjungininkai ir buvę sąjungininkai, dabar susodinti į atskirus narvus - ištikimieji ir „ispanai". Elegantiškiausiai apsirengęs Pres­ tieri: mėlynas švarkas ir dangaus spalvos marškiniai. Jis pirmasis prisiartina prie narvą ir bosą skiriančio stiklo. Pasisveikina. Taip pat prieina ir Enrico DAvanzo, sugeba persimesti pora žodžių per neperšaunamo stiklo sudūrimus. Daugelis vadų nematė boso metų metus. Jo sūnus Vincenzo nebuvo susitikęs su tėvu nuo 2 0 0 2 metų, kai pradėjo slapstytis nuo įstatymo Pjemonto regione Chivasse, kur 2 0 0 4 - a i s buvo suimtas. Nenuleidau akių nuo boso. M a n atrodė, kad kiekvienas ges­ tas, kiekviena grimasa be galo svarbi, jų pakaktų prirašyti pilnus puslapius įvairių interpretacijų, pagrįsti naują gestų gramatikos ko­ davimą. Su sūnumi įvyksta tylus keistas dialogas. Vincenzo rodo­ muoju pirštu baksteli į tėvo kairės rankos bevardį pirštą, tarsi nore-

i D A L I S • S e c o nd i g I i a n o k a r a s

145

tų pasakyti: „Kur vestuvinis žiedas?" Bosas pakelia rankas į galvos aukštį, tada nuleidžia jas ir pavaizduoja, kad vairuoja automobilį. Nesugebėjau iššifruoti šių gestų. Pagal dienraščių pateiktą šio dia­ logo interpretaciją, Vincenzo paklausė tėvo, kodėl jis be vestuvinio žiedo, ir tėvas jam atsakė, kad karabinieriai iš jo paėmė visą auksą. Pasikeitęs gestais, grimasomis, trumpais šnabždesiais, akių mirk­ telėjimais ir rankų prisilietimais per neperšaunamą stiklą, Paolo Di Lauro sustingo su šypsena žiūrėdamas į sūnų. Pasibučiuoja per stiklą. Pasibaigus apklausai, boso advokatas paprašo leidimo tėvui ir sūnui apsikabinti. Leista. Septyni policininkai juos saugo. „Esi išbalęs", - sako Vincenzo, ir tėvas jam atsako žiūrėdamas tiesiai į akis: „Jau daugelį metų šitas veidas nemato saulės" Besislapstantieji nuo teisingumo dažnai prieš juos suimant gy­ vena neįtikėtinai ekstremaliomis sąlygomis. Nuolatinis bėgimas už­ kerta galimybes džiaugtis užgyventu turtu ir tai dar labiau suveda bosus ir jų valdomuosius į simbiozę, nes tai tampa vieninteliu jų ekonominio ir socialinio pasisekimo matu. Apsisaugojimo strate­ gijos, liguista ir primygtinė būtinybė planuoti kiekvieną žingsnį, didžiąją dalį laiko praleidžiant tarp keturių sienų, galvojant apie verslą. Visa tai besislapstančius bosus paverčia jų pačių verslo ka­ torgininkais. Viena ponia teismo salėje man papasakoja epizodą ii Di Lauro slapstymosi laikotarpio. Iš išvaizdos priminė profesorę, blondinė, plaukų spalva beveik geltona, tik prie šaknų akivaizdžiai matėsi tamsūs plaukai. Kai pradėjo kalbėti, išgirdau jos gergždžian­ tį ir sunkų balsą. Papasakojo apie laikus, kai Paolo Di Lauro dar važinėjo po Secondiglianą, bet jau buvo priverstas laikytis ypatingų apsisaugojimo priemonių. Susidarė įspūdis, kad ji beveik gailėjosi, jog bosas buvo netekęs savo laisvių. M a n atskleidė, kad Di Lauro turėjo penkis automobilius, visus to paties modelio, spalvos ir su tais pačiais numeriais. Kai jam reikėdavo kažkur važiuoti, iš kiemo išva­ žiuodavo visi penki automobiliai iš karto, bet, aišku, bosas sėdėdavo

viename. Visus penkis automobilius lydėdavo eskortas, ir niekas iš boso žmonių nežinodavo, kuriame jis sėdi. Mašina išvažiuodavo iš vilos, ir jie ją sekdavo. Išbandytas būdas išvengti išdavysčių, taip pat ir pats greičiausias duoti signalą, bosui išvažiuojant iš namų. Sinjora pasakojo apie tai su didžiausia užuojauta žmogui, kuris turėjo nuolat jausti vienatvę ir kančią žinodamas, kad anksčiau ar vėliau bus nu­ žudytas. Po visų gestų ir apsikabinimų, po žmonių, kurie priklauso pačiai žiauriausiai Neapolio valdžiai, atsisveikinimo neperšaunamas stiklas, skyręs bosą nuo kitų, buvo nusėtas įvairiausiais pėdsakai: rankų antspaudais, dėmėmis, lūpų dažų likučiais.

Praėjus mažiau nei dvidešimt keturioms valandoms po boso arešto, Arcano žiede buvo rastas vaikinas, lenkas, kuris drebėjo kaip epušės lapas bandydamas išmesti į konteinerį didžiulį ryšulį. Len­ kas buvo permirkęs krauju, o baimė buvo praktiškai paraližavusi jo sugebėjimą judėti. Ryšulyje buvo kūnas. Išniekintas, nukankintas, išnarstytas taip, kad buvo sunku suprasti, jog tai kūnas. Jei kažką priverstų praryti bombą, kuri vėliau sprogtų skrandyje, ir tai liktų daugiau panašumo į žmogaus kūną. Kūnas priklausė Edoardo La Monicai, bet bruožų nebuvo įmanoma įžiūrėti. Veide matėsi tik­ tai lūpos, visa kita buvo sumalta. Kūnas pilnas skylių, sukrešėjusio kraujo. Jį buvo pririšę ir tada ilgas valandas k a n k i n o su vinių pri­ smaigstyta lenta. Nuo kiekvieno smūgio kūne liko skylės, smūgiai ne tik sulaužė kaulus, bet ir išplėšė mėsą, vinys įsmigdavo ir išlįs­ davo. J a m nupjovė ausis, ištraukė liežuvį, sulaužė riešus, atsuktuvu išplėšė akis, visa tai dar gyvam esant. Tada, kad užmuštų, plaktuvu sudaužė veidą ir peiliu ant lūpų išrėžė kryžiaus ženklą. Kūnas turėjo patekti į šiukšlių konteinerį, kad supuvęs būtų surastas tarp atliekų šiukšlyne. Krauju išrašytas pranešimas visų buvo iššifruotas nedve­ jojant, net jei nebuvo jokių kitų įrodymų, tik kankinimas. Nupjau­ tos ausys, kuriomis buvo girdėta, kur yra boso slėptuvė, sutraiškyti

DALIS

•

Secondigliano

karas

147

riešai, kurie judėjo paimant pinigus, iškabintos akys, kuriomis pa­ matė, ištrauktas liežuvis, kuriuo kalbėjo. Sumaltas veidas, nes savo veiksmais pralaimėjo prieš Sistemą. Kryžiumi paženklintos lupos, visam laikui užrakintos ištikimybe, kuri buvo išduota. Edoardo La Monica niekad nebuvo teistas. Jo pavardė nebuvo lengva, pavardė šeimos, kuri pavertė Secondiglianą kamoros žeme ir verslo kasyklo­ mis. Šeima, su kuria Paolo Di Lauro žengė pirmuosius žingsnius. Edoardo La M o n i c o s mirtis priminė Giulio Ruggiero mirtį. Abu nukankinti, preciziškai suniokoti praėjus porai valandų po bosų suėmimo. Išmėsinėti, sudaužyti, nukryžiuoti, suniokoti. Jau ilgą laiką nepasitaikė žmogžudysčių, atliktų su tokiu kraugerišku preci­ ziškumu ir žiaurumu, nebeviešpatavo Cutolo, taip pat ir jo žudikas Pasquale Barra, pravardžiuojamas „gyvuliu", išgarsėjęs tuo, kad ka­ lėjime nužudė Francisą Turatello ir sukandžiojo jo širdį, kurią prieš tai išplėšė rankomis iš krūtinės. Tokie ritualai seniai nesikartojo, bet Secondigliano grupuočių karas juos grąžino, paversdamas kiekvieną gestą, kiekvieną kūno centimetrą, kiekvieną žodį simbolinę prasmę turinčiu pranešimu priešininkui.

Spaudos konferencijoje R O S pareigūnai pareiškė, kad areštas pavyko, nes buvo sekama žuvų prekiautoja, pardavinėjusi mėgsta­ miausią Di Lauro žuvį - raudonąjį pagelą. Šis pasakojimas nebuvo tinkamas boso paveikslui nupiešti, žmogaus, kuris turėjo neišma­ tuojamą galią, jo žinioje buvo šimtai žmonių, bet įkliuvo dėl smaližiavimo nuodėmės. Secondigliane niekas nei sekundei nepatikėjo tokia arešto versija. Daugelis minėjo S I S D E (tarnybą, atsakingą už informacijos paviešinimą ir demokratijos gynimą), kaip vienintelę prie arešto prisidėjusią struktūrą. S I S D E išties prisidėjo, tai patvirti­ no ir teisėsaugos organai, bet Secondigliane buvo nepaprastai sunku pastebėti šios struktūros buvimą. Pėdsakus, atitinkančius hipote­ zę, kurią pristatė daugelis žurnalistų, tai yra, kad S I S D E daugeliui

žmonių mokėjo algas mainais už informaciją ir nebendradarbiavi­ mą su kamora, aptikau baro pašnekesių nuotrupose. Vyrai, gerdami kavą ar kapuciną su kornetu, keitėsi tokiomis frazėmis: „Kadangi tu uždirbi pinigų kaip Jamesas Bondas..." Du kartus per tas dienas išgirdau vienu ar kitu kontekstu mi­ nint agentą 007, pernelyg nereikšmingas ir juokingas faktas, kad iš jo darytum išvadas, tačiau kartu pakankamai neįprastas, kad liktų nepastebėtas. Slaptųjų tarnybų strategija areštuojant Di Lauro galėjo būti pagrįsta tiesioginių keršto vykdytojų atpažinimu, jų verbavimu, o tada buvo veikiama perkeliant sargybinius ir „stulpus" į kitas vietas, šitaip užkertant kelią boso įspėjimui ir jo pabėgimui. Edoardo La Monicos šeima paneigė bet kokį įmanomą dalyvavimą pareikšda­ ma, kad vaikinas niekada nepriklausė Sistemai, bijojo klanų ir vis­ ko, kas su jais susiję. Įmanoma, kad jis užmokėjo vietoje kurio kito savo šeimos nario, bet chirurginis nukankinimas leidžia suprasti, kad tai buvo atlikta tam, kad jis iškentėtų, o ne savo kūnu duotų ženklą kažkam kitam. Vieną dieną netoli tos vietos, kur buvo rastas Edoardo La M o ­ nicos kūnas, pastebėjau grupelę žmonių. Vienas vaikinas pradėjo rodyti savo bevardį pirštą, tada liesdamas juo galvą judino lūpas neišleisdamas jokio garso. Iškart, kaip uždegus šviesą, prieš akis stojo prisiminimas - Vincenzo Di Lauro teismo salėje, jo keistas, neįprastas gestas, klausimas, kurį jis uždavė tėvui po daugelio nesi­ matymo metų, apie žiedą. Žiedas neapolietiškai yra „anello"*. Žen­ klas, reiškiantis avinėlį, ir parodyti bevardį pirštą, simbolizuojantį ištikimybę. Taigi sulaužyta ištikimybė, aliuzija į šeimos reakciją dėl išdavystės. Kažkas turi būti atsakingas už suėmimą. Kažkas išdavė. Anielio La M o n i c a buvo šeimos patriarchas, ilgą laiką La M o ­ nicos šeimą kvartale vadindavo Anielli, kaip Giontos di Torre An* Ž o d ž i ų žaismas: it. anello - žiedas, anielio - avinėlis (vert.)

I DALIS • Secondigliano karas

nunziatos šeima buvo vadinama Valentini, nuo boso Valentino G i ontos. Aniello La Monica, pasak agentų R u o c c o ir Luigi Giulano, buvo pašalintas būtent savo krikštasūnio Paolo Di Lauro. Žinoma, La Monicos šeimos vyrai visi yra Di Lauro gretose. Bet ši siaubinga mirtis gali būti bausmė už kerštą dėl tos mirties - prieš dvidešimt metų įvykdytą kerštą, šaltakraujišką, bejausmį kerštą, įvykdytą daug žiauriau nei tiesiog šūvių kruša. Ilga, labai ilga atmintis. Atmintis, kuri, atrodo, yra padalinta Secondigliano kvartaluose įvairiais pe­ riodais viešpataujančių arba nugrimzdusių į užmarštį klanų. Bet ši atmintis lieka pagrįsta paskalomis, hipotezėmis ir įtarinėjimais, kurie gali sukelti tokį efektą, kaip plačiai nuskambėjęs areštas arba išniekintas kūnas, bet niekados neturi tiesos pagrindo. Tai teisybė, kuri nuolatos yra interpretuojama tarsi hieroglifas, kurio reikšmę suprasti tave išmokina, bet pataria verčiau jos nešifruoti.

Secondiglianas grįžo prie savo nuolatinių ekonominio gyveni­ mo mechanizmų. Visi „ispanų" ir Di Lauro vadai sėdėjo kalėjime. Iškilo nauji teritorijų vadai, nauji įsakinėjantys vaikinukai žengė savo pirmuosius žingsnius vadovavimo sferoje. Su laiku grupuočių karą pradėta vadinti „Vietnamu". „Tas... dalyvavo 'Vietname'... taigi dabar turi būti ramus." „Po 'Vietnamo' čia visi bijo." „'Vietnamas' pasibaigė, ar ne?" Tai naujų klano narių telefoninių pokalbių fragmentai. Karabinierių perklausyti pokal­ biai, padėję 2 0 0 6 vasario 18-ą areštuoti Salvatore Di Lauro, kuris buvo pradėjęs koordinuoti nedidelę narkotikus platinančią vaikėzų grupę. „Ispanai" pralaimėjo mūšius, bet pasiekė, mano manymu, pagrindinį savo tikslą - tapo autonomiški, su atskiru vadovavimo štabu, kurį sudarė visiškai jauni vaikėzai. Karabinieriai susekė S M S , kurią viena mergaitė nusiuntė jaunam vadui, areštuotam grupuočių tarpusavio kovos metu, vėliau paleistam ir vėl sugrįžusiam prie nar­ kotikų pardavinėjimo. „Sveikinu su grįžimu į darbą ir į kvartalą, aš

džiaugiuosi tavo pergale, sveikinimai!" K a l b a m a apie karinę perga­ lę, sveikinimai, kad kovojo nugalėtojų pusėje. Di Lauro šeima pa­ teko į kalėjimą, bet sugebėjo išsaugoti nuosavą kailį ir verslą, bent jau šeimyninį. Po grupuočių derybų ir areštų bangos situacija staiga aprimo. Vaikščiojau po Secondiglianą, nualintą, nuvaikščiotą daugybės žmonių, fotografuotą, filmuotą, išniekintą. Pavargusį nuo visos šitos patirties. Stoviniuodavau prie Felice Pignataro grafitų, prie saulės veidų, pajacais paverstų kaukolių. Grafitai dovanojo sunkiam ce­ mentui lengvą ir nelauktą grožio pojūtį. Staiga danguje pasirodė saliutai, ir įkyrus trik trak neturėjo pabaigos. Žurnalistų grupės, kurios po boso suėmimo ardė savo stebėjimo postus ir ruošėsi išva­ žiuoti, išbėgo pasižiūrėti kas vyksta. Paskutiniai įspūdingi kadrai, šventė vyko dviejose namuose. įsijungė mikrofonai, šviesos apšvietė veidus, skambino redaktoriams pranešdami „ispanų" šventimą dėl Paolo Di Lauro arešto. Prisiartinau paklausti kas vyksta, vienas vaikinukas patenkintas man atsakė: „Tai dėl Peppino, jis atsigavo po komos." Peppino važiavo dirbti, kuomet jo „Ape", triratis, ku­ riuo vykdavo į turgų, apsivertė. Neapolio gatvės tirpsta vandenyje, po dviejų valandų lietaus kelio danga pradeda plūduriuoti ir derva tirpsta, lyg išmirkyta sūriame vandenyje. Triratis apsivertė ir Peppi­ no patyrė labai pavojingą kaukolės traumą. Reikėjo atvežti traktorių iš užmiesčio, kad nukeltų jį nuo skardžio, kur nusirito „Ape". Po komoje praleistų metų jis atsibudo ir praleidęs dar mėnesį ligoninėje gavo leidimą grįžti n a m o . Kvartalas šventė jo sugrįžimą. Vos tik išlipo iš automobilio, kol jį sodino į vežimėlį, paleido pirmuosius saliuto šūvius. Vaikai prašėsi nufotografuojami tuo metu, kai glos­ tė jo visiškai plikai nuskustą galvą. Peppino motina saugojo jį nuo per daug stiprių jo išsekusioms jėgoms bučinių ir glamonių. Salia stovėję žurnalistai perskambino į redakcijas, sustabdė prasidėjusius pasiruošimus, 3 8 - o kalibro serenada, kurią jie ruošėsi filmuoti, virto

švente iš komos prabudusiam vaikinui. Jie grįžo atgal į viešbučius, o aš pasilikau su švenčiančiaisiais. Įsimaišiau tarp kitų ir patekau į Peppino namus, negalėjau praleisti tokios ypatingos progos pa­ švęsti. Visą naktį gėriau į Peppino sveikatą su visais name buvusiais žmonėmis, išsibarsčiusiais laiptinėje, kieme, namuose. Visų butų durys atviros, stalai nukrauti. Visiškai išmirkęs vyne pradėjau važi­ nėti savo „Vespa" tarp Peppino namų ir dar atidaryto baro, kad visus aprūpinčiau raudonojo vyno buteliais ir kokakola. Tą naktį Secondiglianas buvo tylus ir išsekęs. Be žurnalistų ir sraigtasparnių. Be sargybinių ir „stulpų". Tokia tyla kėlė norą miegoti, išsitiesti smėlyje ramią popietę po sprandu sunertomis rankomis, negalvojant dau­ giau apie nieką.

MOTERYS 9

T

ai buvo įsigėrę į mane kaip kvapas kažko, ko neįmanoma api­ brėžti. Kaip smarvė, kuri įsismelkia į paltą patekus į vietą,

kur kepama aliejuje, iš lėto nykdama ir maišydamasi su ventiliaci­

jos vamzdžių nuodais. Gali dešimt kartų maudytis duše, valandą mirkti vonioje, pilnoje kvepiančių druskų ir aliejų, bet to kvapo nepanaikinsi. Ne dėl to, kad įsigėrę į kūną kaip prievartautojų pra­ kaitas. Supranti, jog kvapą, kurį jauti ant savęs, visada turėjai savyje, tarsi išskiriamą niekada prieš tai nestimuliuotos liaukos, apmirusios liaukos, kuri, aktyvuota greičiau priartėjimo prie tiesos nei baimės, staiga pradeda gaminti sekretą. Tarsi kūne egzistuotų organas, kuris ima signalizuoti, kai priartėji prie tiesos. Visais pojūčiais. Be jokių dvejonių. Nepapasakota, neatskleista, nenufotografuota tiesa, bet tokia, kokia tiesiog tau atsiveria. Ištinka supratimas, kaip viskas vyksta, kaip sukasi dabarties ratas. Nėra tokio mąstymo, kuris suge­ bėtų patikrinti, ar tai, ką matei, yra tiesa. Po to kai stebėjai kamoros karą savo vyzdžiais, nuo milžiniško vaizdų skaičiaus išpampsta at­ mintis, jie tave aplanko ne po vieną, bet užgriūna visi kartu persiliedami ir maišydamiesi. Nebegali pasitikėti akimis. Po kamoros karo nesimato namų griuvėsių, o sausos pjuvenos uždengia kraują. Tarsi tik tu būtum tai matęs ir patyręs, bet kažkas pasiruošęs pagrūmoti pirštu ir pasakyti: „Tai ne tiesa." Klanų karo konfliktai, vienas prieš kitą stovintys kapitalai, besipjaunančios investicijos, skirtingos finansinės hipotezės, visa­ da kažkaip randa guodžiančią motyvaciją, prasmę, prieš kurią nu­ blanksta pavojai, visa tai leidžia manyti, kad konfliktas lieka kažkur

toli, labai toli, nors išties stovi ant n a m ų slenksčio. G a l i būti, kad viskas iš lėto susidėlios į prasmės stalčiukus, bet kvapai nepasiduoda jokiam sisteminimui, jie tiesiog yra. T e n . Kaip vienintelis, bet eks­ tremaliai tikras prarastos patirties klodas. M a n o kvėpavimo takuo­ se buvo pasilikę kvapai; ne tik pjuvenų ir kraujo, ne tik odekolono, kuriais buvo apšlakstyti bebarzdžiai kariaujančių vaikėzų skruostai, bet visų pirma moteriškų kvepalų kvapai. Nosies ertmėse dar jau­ čiau sunkų dezodorantų, plaukų lako kvapą, saldžių kvepalų šleifą. Moterys visuomet dalyvauja klanų valdžios struktūrose. Ne­ atsitiktinai Secondigliano grupuočių kare buvo nužudytos dvi moterys, tokius šaltakraujiškus sprendimus priima tik bosai. Tarp kitko, šimtai moterų buvo išėjusios į gatves, protestuodamos prieš narkotikų pardavinėtojų ir jų padėjėjų suėmimus, deginti šiukšlių konteinerių ir tampyti už švarkų karabinierių. Kiekvieną kartą, kai tik gatvėje išdygdavo telekamera, matydavau prie jos bėgančias mergaites, jos iššokdavo prieš objektyvus, šypsodavosi, švilpaudavo, prašydavo, kad iš jų imtų interviu, trindavosi aplink operatorius, kad pamatytų, koks logotipas yra ant kameros, žinotų, kuri tele­ vizija filmuoja. Niekada negali žinoti, galbūt kažkas jas pakvies į kokią televizijos laidą. Progos šiuose kraštuose ne pasitaiko, bet yra plėšiamos dantimis, perkamos, kasamos iš po žemių. Progas reikia išsikovoti jėga. Tas pats ir vaikinams, neužtenka tikėtis atsitiktinių susitikimų ar įsimylėjimų. Kiekvienas užkariavimas turi savo stra­ tegiją. O merginos, kurios atsisako strategijų, pavojingai rizikuoja tapti lengvai prieinamos, atsidurti situacijoje, kai kieno nors rankos neklausia leidimo liesti, o liežuviai tokie atkaklūs, kad pragręžia su­ kąstus dantis. Aptempti džinsai, prigludę marškinėliai padeda grožį paversti masalu. Kai kuriose vietose grožis prilygsta spąstams, net jei sukelia daugiau malonumo negu spąstai. Todėl jei nusileisi, jei atsiduosi akimirkos malonumui, nežinia kas tavęs laukia. Mergina laikoma šaunia, jeigu jai asistuoja pats geriausias, o kai jis pagaliau

patenka į spąstus, sugeba jį laikyti, saugoti, pakęsti, praryti užmerk­ tomis akimis. B e t laikyti jį sau. Visą, Vieną kartą ėjau pro mokyklą. N u o motorolerio lipo mergiotė. Lipo lėtai, palikdama visiems laiko gerai apžiūrėti motorolerį, šal­ mą, motociklininko pirštines ir jos aukštakulnius batus, kuriais vos sugebėjo pasiekti žemę. Sargas, vienas iš tų amžinųjų, prieš kurių akis užauga ištisos vaikų kartos, prisiartino prie jos ir pasakė: „Fran­ ce, tu jau myliesi? Be to, su Angelo, juk žinai, kad jis savo dienas baigs Poggiorealėje?" „Mylėtis" nereiškia mylėtis, bet susižadėti. Tas Angelo neseniai buvo įtrauktas į Sistemą ir nepanašu, kad atlikdavo svarbias užduo­ tis. Sargo manymu, netrukus turėjo pakliūti į Poggiorealės kalėji­ mą. Užuot apgynusi savo vaikiną mergina turėjo paruoštą atsaky­ mą. Vieną iš tų atsakymų, kurie, atrodo, randami kišenėje: „Ir kokia problema, kodėl man neduotų pašalpos? Jis man išties nori gero..." Pašalpa. Tai pirmoji mergaitės sėkmė. Jei jos vaikinas pakliūtų į kalėjimą, ji laimėtų algą. Pašalpa yra mėnesinė alga, kurią klanas moka darbuotojų šeimoms. Susižadėjus pašalpa mokama sužadėti­ nei, bent jau tada, kai ji yra nėščia. Nereikia būti susituokusiems, už­ tenka, kad ji laukiasi kūdikio, nors jis dar pilve. Jei esi tik susižadėjusi, rizikuoji, kad atsiras kokia nors kita mergina, su kuria turėtas slaptas ryšys, — merginos nežinodavo viena apie kitą. Tokiu atveju, arba te­ ritorijos vadas nusprendžia, kurią merginą šelpti, rizikingas dalykas, galintis sukelti nesutarimus tarp šeimų, arba leidžiama pačiam vai­ kinui išsirinkti, kuriai merginai duoti pašalpą. Daugeliu atveju nu­ sprendžiama neduoti pašalpos nei vienai iš dviejų, suteikiant ją tie­ siogiai kalinčiojo šeimai ir šitaip atsikratant problemų. Vedybos arba nėštumas garantuoja algas. Beveik visada pinigai įteikiami į rankas vengiant palikti pėdsakus banko sąskaitose. Pinigus atneša „submarinai". „Submarinas" yra žmogus, kurio užduotis dalinti mėnesines pašalpas. Taip juos vadina, nes jie privalo elgtis taip, tarsi judėtų po

gatvėmis. Jie niekada nesirodo, negali būti lengvai surandami, nes visuomet yra rizika, kad juos šantažuos, bandys paveikti, apiplėšti. Išdygsta gatvėje netikėtai, į tuos pačius namus kiekvieną kartą eina kitu keliu. „Submarinai" rūpinasi paties žemiausio klano lygmens darbuotojų algomis. O vadai kartkarčiais pasiima reikalingą pini­ gų sumą tiesiai iš kasininkų. „Submarinai" nepriklauso Sistemai, jie nėra sąjungininkai: yra pavojus, kad dirbdami su algomis pradės išnaudoti šį atsakingą vaidmenį ir sieks kilti į klano viršūnes. Beveik visada pensininkai, buvę parduotuvių buhalteriai, kurie dirbdami klanams užsidirba dar vieną pensiją, bet visų pirma turi galimybę kartkartėmis išeiti iš namų, kad nepūtų priešais televizorių. Kiekvie­ no mėnesio 28 dieną beldžiasi į duris, padeda ant stalo plastikinius maišus ir iš išsipūtusios švarko kišenės išsitraukia popierinį voką su užrašyta žuvusiojo arba kalinčio nario pavarde, ir jį duoda žmonai, o jei jos nėra, vyriausiam sūnui. Beveik visuomet kartu su pašalpa atneša ir maisto produktų: kumpio, vaisių, pastos, kiaušinių, truputį duonos. Jiems lipant laiptais maišeliai daužosi į sienas. Iš to ir atskir­ si „submariną": maišais nešinas, vos pavelkantis kojas. Jie visada ap­ sikrovę kaip asilai, perka produktus tose pačiose parduotuvėse ir pas tuos pačius vaisių prekeivius, viską iškart, o vėliau išnešioja šeimoms. Iš to, kiek maišų neša „submarinas", galima suprasti, kiek kalinčiųjų žmonų arba kamoriečių našlių gyvena vienoje gatvėje. D o n Ciro buvo vienintelis „submarinas", su kuriuo man teko susipažinti. Jis gyveno senamiestyje, buvo atsakingas už klano na­ rių algas. Klanai labai nukentėjo per karus, bet dabar jie vėl buvo sustiprėjęs ir stengėsi ne tik išgyventi, bet ir persiorganizuoti. Jis dir­ bo „ispaniškųjų" kvartalų klanuose ir kelerius metus Forcellos kla­ nuose. D a b a r nereguliariai uždarbiavo Sanitos kvartalo klanuose. D o n Ciro taip šauniai susitvarkydavo su užduotimi surasti Neapo­ lio gatvelių labirinte butus mažuose namuose, pusrūsiuose, nume­ riais nepažymėtuose namuose, įrengtus laiptinėse, kad kartais netgi

pasimetę paštininkai galiausiai jam patikėdavo savo klientams pri­ statyti paštą. D o n Ciro batai buvo suplyšę, nykštys tiesiog lindo į išorę tarsi koks gumbas, batų padai taip pat buvo sunešioti iki ly­ gumo. Tuos batus galima įvardyti simboliniu „submarino" ženklu, primenančiu nuzulintus gatvių ir įkalnių kilometrus, neįtikėtinai ilgus Neapolyje nueitus maršrutus, kuriuos nuolat lydėjo paranoja ir baimė būti apiplėštam. D o n Ciro nešiojo blogai prižiūrėtas kelnes. Ž m o n o s nebeturėjo, o jo nauja draugė moldavė buvo per jauna, kad jį išties prižiūrėtų. Įsibaiminęs iki kaulų smegenų, žiūrėjo visada į žemę, netgi kai kalbėjo su manimi, jo ūsai buvo geltoni nuo nikoti­ no, kaip ir dešinės rankos vidurinysis ir rodomasis pirštai. „Submarinai" duoda pašalpas ir vyrams, kurių moterys įsipainiojo į kamo­ rą. Jiems gėda priimti pašalpą dėl to, kad žmona sėdi kalėjime, todėl dažniausiai „submarinai", norėdami išvengti priekaištų ir koliojimų laiptinėje, nepamiršę prieš tai atsiimti voko, neša pašalpą į kalinių motinų namus, kur vyras ateina pasiimti šeimai skirtų pinigų. „Sub­ marinai" išklauso visų kalinių žmonų skundų. J o s skundžiasi, kad išaugo sąskaitos už buto išlaikymą, kad sūnus išmetė iš universite­ tų arba, atvirkščiai, jie nori būtinai stoti į universitetus. Išklauso visų klausimų ir kaltinimų, skirtų kitų kalinčių narių žmonoms, kurios gauna daugiau pinigų, nes jų vyrai klano struktūroje užėmė svarbesnę poziciją. Kol jos kalba, „submarinas" be paliovos karto­ ja: „žinau", „žinau", „žinau". Tarsi siekdamas dar labiau supykinti sinjoras, galiausiai ištaria: „tai nepriklauso nuo manęs" arba „aš tik­ tai atnešu pinigus, aš nieko nesprendžiu". Ž m o n o s kuo puikiausiai žino, kad „submarinai" nieko nesprendžia, bet tikisi, kad apipylus jį skundais, anksčiau ar vėliau kažkas išsprūs iš jo burnos kokio nors vadovo akivaizdoje ir galbūt bus nuspręsta padidinti pašalpas ir suteikti daugiau lengvatų. D o n Ciro buvo taip pripratęs kartoti „žinau, žinau", kad kiekvieną kartą, kai su juo kalbėjau, nesvarbu kokiu klausimu, jis nuolatos burbėjo: „Žinau, žinau, žinau." Jis buvo

pristatęs pašalpas šimtams kamoros moterų, būtų galėjęs prisiminti įvairias smulkmenas apie ištisas moterų kartas, apie žmonas ir suža­ dėtines, taip pat apie likusius vienišus vyrus. B ū t ų galėjęs pateikti daug kritikos bosams ir politikams, bet D o n C i r o buvo tikras „sub­ marinas" - tylus ir melancholiškas, savo galvą pavertęs tuščiavidure, kur bet koks išgirstas žodis išnykdavo nepalikęs pėdsakų. Kol jam kalbėjau, nusitempė mane iš centro į Neapolio pakraščius, tada at­ sisveikino ir įlipo į autobusą, kuris vežė į tą pačią vietą, nuo kurios mes pradėjome eiti. Tai buvo jo slapstymosi strategijos dalis, kad niekas net blankiai neįtartų, kur jis gyvena.

Daugeliui moterų ištekėti už kamoriečio yra tarsi gauti pasko­ lą, užkariautą kapitalą. Jei likimas ir sugebėjimai leis, tas kapitalas atneš vaisių, moterys turi galimybių tapti verslininkėmis, valdyto­ jomis, generalinėmis direktorėmis, įgauti neribotą galią. Viskas gali pasisukti nesėkmingai ir joms teliks ilgos valandos kalėjimo lauki­ mo salėje ir žeminantys darbai, pavyzdžiui, slaugės, konkuruojant su slavėmis, kad galėtų sumokėti advokatams ir nupirkti maisto vai­ kams, jei klanas sužlugs ir nebesugebės mokėti pašalpos. Kamoros moterys savimi pagrindžia sąjungą su klanais, jų veidas ir elgesys demonstruoja šeimos galingumą, viešumoje atpažįstami jų juodi lyg laidotuvėse drabužiai, jas išduoda klyksmai suėmimų metu, per per­ tvaras siunčiami bučiniai teismo procesuose. Kamoros moterų įvaizdis vis dar grindžiamas pasenusiais trafa­ retais - moterys, tesugebančios būti vyrų: brolių, sutuoktinių, sūnų, kančios ir veiklos šešėliais. Taip nėra. Paskutiniais metais kamoros pasauliui transformuojantis stebima ir moters vaidmens metamorfo­ zė. Iš motinystės simbolio, nesėkmių guodėjos ji virto pačia tikriau­ sia verslo pasaulio figūra, beveik visą savo laiką atiduodanti verslo ir finansinei veiklai, kitiems patikėdama atsakomybę už ginkluotus susirėmimus ir nelegalius pervežimus.

Istorine kamoros vadovės figūra, be abejo, galima įvardyti Anną Mazzą, Afragolos krikštatėvio našlę, vieną iš pirmųjų Italijos moterų, nuteistų už bendradarbiavimą su mafija, ji kriminalinės ir ekonominės struktūros vadovė, viena iš pačių galingiausių. Pradžio­ je Anna Mazza išnaudojo sutuoktinio G e n n a r o Moccijos, nužudy­ to septintajame dešimtmetyje, šlovę. „Juodoji kamoros našlė", kaip ji buvo vadinama, daugiau nei dvidešimt metų buvo pagrindinės klano smegenys. J o s valdžia išsišakojo iki tokio lygmens, kad de­ vintajame dešimtmetyje slapstydamasi nuo teisėsaugos netoli Treviso sugebėjo, ką liudija daugelis faktų, užmegzti ryšius su Brentos mafija, bandydama sustiprinti savo klaną netgi būdama izoliuota. Ji buvo kaltinama, kad iškart po sutuoktinio mirties apginklavo savo dar trylikos metų nesulaukusį sūnų ir pasiuntė jį nužudyti tėvo mirties užsakovą. Bet, pritrūkus įrodymų, šis kaltinimas buvo at­ mestas. Mazzos valdymas rėmėsi ekonomine struktūra ir buvo ypač nepalankus ginkluotiems pasipriešinimams. Ši strategija padėjo jai surasti sau palankių žmonių kiekvienoje teritorijoje infiltruojant ka­ moros žmones į Afragolos seniūnijos valdžios struktūras. Politikams ji buvo reikalinga, jie ieškojo jos paramos. Anna Mazza buvo pio­ nierė. Prieš ją buvo tik Pupetta Maresca, gražioji žudikė keršytoja, kuri tapo žinoma visoje Italijoje penktajame dešimtmetyje, kai šeštą mėnesį laukdamasi kūdikio nusprendė atkeršyti už savo vyro Pascalone Nolos mirtį. Anna Mazza nebuvo vien tik keršytoja. Ji suprato, kad paprasta išnaudoti bosų kultūrinį atsilikimą, džiaugdamasi tam tikru savo, kaip moters, nebaudžiamumu. Kultūrinis atsilikimas ją saugojo nuo pasalų, pavydo ir konfliktų. Aštuntame ir devintame dešimtme­ čiuose vadovavo klanui akivaizdžiai siekdama tobulinti verslą, suge­ bėdama valios pastangomis užimti išskirtinę vietą ekonominėje plot­ mėje. Moccijos klanas tampa vienu iš svarbiausių partnerių paskolų už būstą ir nekilnojamojo turto versle. Visa Neapolio teritorija nuo

Frattamaggiorės, Crispano, Sant Antimo iki Frattaminorės, Caivano valdoma su Moccijos klanu susijusių verslininkų. Devintajame dešimtmetyje jie tampa pagrindiniu Naujosios šeimos ramsčiu. Tai grupė klanų, sudariusių opoziciją Naujajai kamorai, organizuotai Raffaele Cutolo, ir pagal verslo apsukas ir įtaką politikoje pralen­ kiančių C o s a Nostros klanus. įsiliepsnojus politinių partijų, kurios išlošė iš bendradarbiavimo su mafijos struktūromis, nesutarimams, Naujosios šeimos bosai vieninteliai buvo areštuoti ir įkalinti. Jie at­ sisakė mokėti už politikus, kuriuos ir šiaip rėmė. Nenorėjo būti aug­ liu sistemos, kurią patys laikė ant savo pečių, atstovaudami nors ir kriminalinę, bet pajėgią ir produktyvią ekonominę jėgą. Nusprendė prisipažinti. Devintajame dešimtmetyje Poggiomarino bosas Pasųuale Galasso buvo pirmasis tokio aukšto ekonominio ir karinio pajė­ gumo personažas, kuris pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga. Var­ dai, strategijos, kapitalai, jis sutiko atskleisti viską, todėl išsaugojo savo šeimos, iš dalies ir savo, turtus. Galasso pasakė viską, ką žinojo. Moccijos šeima, atstovaujanti plačiai konfederacijai, prisiėmė už­ duotį nutildyti jį visiems laikams. Galasso žodžiai galėjo sunaikinti našlės klaną per porą valandų, per kurias būtų atskleista keletas fak­ tų. Bando papirkti apsaugą, kad jį nunuodytų, planuoja sunaikin­ ti jį su bazuka. Po nesėkmingai pasibaigusių ginkluotų bandymų, kuriuos organizavo klano vyrai, įsikišo Anna Mazza, pajutusi, kad atėjo laikas imtis naujos strategijos. Pasiūlo atsiskirti. Atskiria nuo kamoros terorizmo koncepciją. G i n k l u o t ų struktūrų kovotojai atsis­ kyrė netapdami agentais, neišduodami vardų ir nekaltindami tų, kuriems dirbo. Atsiskyrimas buvo tolygus ideologiniam nutolimui, tai buvo sąmoningas sprendimas, bandymas demaskuoti politikų veiklą, vien tik atskleidus jų moralinį nuosmukį buvo galima tikėtis ne tokių griežtų bausmių. Našlei Mazzai tai buvo pats geriausias bū­ das išvengti situacijos, kai savi žmonės pradeda bendradarbiauti su teisėsauga, kartu sudaryti įspūdį, kad klanai neturi nieko bendra su

oficialiąja valdžia. Ideologiškai atitolti nuo kamoros, gaunant iš to naudos, sumažinant galimas bausmes, pagerinant kalėjimo sąlygas, bet neatskleisti veiklos strategijų, narių vardų, banko sąskaitų, sąjun­ gininkų. Kas pašaliniams stebėtojams galėjo atrodyti kaip kamoros ideologija, patiems klanams buvo tiesiog ekonominė ir karinė verslo struktūrų veikla. Klanai keitėsi: atsisakoma kriminalinės retorikos, Cutolo skatinta kamorietiška veiksmo ideologizacija išsisėmė. Atsis­ kyrimas buvo tinkamas sprendimas, nukenksminantis grėsmingą agentų galią. Nors ji ir pilna vidinių prieštaravimų, bet būtent joje slypėjo puolimo prieš kamoros stiprybę esmė. O našlė suprato šio triuko potencialumą. Jos sūnūs parašė vienam kunigui, kad nori atgailauti, ginklų pilnas automobilis pagal planą turėjo būti palik­ tas Acerroje priešais bažnyčią, kaip atsiskyrimo nuo klano simbolis, panašiai elgėsi I R A su anglais. G i n k l ų grąžinimas. Bet kamora nėra nepriklausomybės siekianti organizacija, nėra tiesiog ginkluotas bū­ rys, kamoros tikroji jėga slypi ne jos ginkluose. Moters bosės gal­ voje kilusi atsiskyrimo idėja ilgainiui prarado žavesį, parlamentas ir teismai jos neparėmė, o galiausiai atsisakė ir patys klanai. Agentų vis daugėjo ir, teisybę pasakius, jie darėsi vis mažiau naudingi. G a lasso atvirumas apsunkino karinių klanų grupuočių gyvenimą, bet praktiškai nepalietė verslo ir politinių planų. Anna Mazza toliau kamoroje vystė matriarchatą. Moterys tikrasis valdžios centras, o vyrai ginkluoti kareiviai, tarpininkai, vadovai, bet tik gavę moterų įgaliojimus. Juodosios našlės laukė svarbūs žingsniai ekonominėje ir karinėje plotmėje. Klano moterys pasižymėjo pačiais didžiausiais gabumais versle, buvo mažiau apsėstos valdžios troškimo ir mažiau konfliktavo. M o ­ terys vadovės, moterys asmens sargybinės, moterys klano verslinin­ kės. Vieną iš jos „kompanionių", Immacolatą Capone, bėgant klano struktūroje praleistiems metams aplankė sėkmė. Immacolatą buvo Teresos, našlės dukters, krikštamotė. Nebuvo panaši į matroną fenu

I DA L I S • M o t e r y s

161

išpūstais plaukais ir pilnais skruostais, kaip Anna Mazza, Immacolata buvo smulkutė, šviesūs plaukai visada tvarkingai sušukuoti, griežta elegancija. Neturėjo jokių bruožų, leidžiančių įtarti, kad ji kamorietė. Ieškodama vyrų, kurie suteiktų jai didesnį autoritetą, su­ tikdavo tuos, kurie prisirišdavo prie jos ieškodami apsaugos. Ištekėjo už Giorgio Salierno, kamoriečio, įsipainiojusio į pasikėsinimą prieš agentą Galasso, o vėliau sutiko vyrą iš Sant Antimo, iš Puca klano, praeityje galingos šeimos, artimos Cutolo, narį, klaną iškėlė Immacolatos draugo brolis Antonio Puca. Tai jo kišenėje buvo surasta užrašų knygelė su Enzo Tortoros vardu, - televizijos prodiuserio, neteisingai apkaltinto bendradarbiavimu su kamora. T u o metu kai Immacolata pasiekė ekonominę ir savo, kaip vadovės, brandą, klanas buvo krizėje. Areštai ir agentai supainiojo milžinišką Annos Mazzos nuveiktą darbą. Bet Immacolata viską investavo į cementą, taip pat valdė keramikinių plytelių fabriką Afragolos centre. Verslininkė pa­ darė ką tik galėjo, kad prisišlietų prie galingo Casalesi klano, kuris daugiau nei bet kuris kitas valdė nekilnojamo turto ir statybų verslo šalyje ir užsienyje. Pagal Neapolio Regioninės antimafijos tarnybos tyrimą, Immacolata Capone buvo verslininkė, kurios pastangomis Moccijos klano įmonės vėl galėjo pretenduoti į lyderio pozicijas ne­ kilnojamo turto versle. Jos žinioje buvo M O T R E R , viena iš pačių svarbiausių įmonių, užsiimančių nekilnojamu turtu pietinėje Itali­ jos dalyje. Pasak tyrimų, naudojo tobulą mechanizmą - susitarimą su vietiniu politiku. Politikas skelbdavo konkursą išimtinėms tei­ sėms gauti, verslininkas jį laimėdavo, o ponia Immacolata išimti­ nes teises perpirkdavo. Kiek pamenu, esu ją matęs tik vieną kartą. Būtent Afragoloje, ji ėjo į prekybos centrą. J o s asmens sargybinės buvo dvi merginos. Lydėjo ją „Smart", mažu dviviečiu automobiliu, kurį turi kiekviena kamoros moteris. Tas „Smart", sprendžiant iš jo durelių, atrodė šarvuotas. Moteriškos lyties asmens sargybines įsi­ vaizduojame atrodančias kaip kultūristės, išpūstais raumenimis, dėl

kurių jos panašios į vyrus. Šlaunys kaip vynuogių kekės, raumenys paslėpę krūtis, hipertrofiniai bicepsai, kaklas kaip rąstas. Asmens sargybinės, kurias mačiau, visiškai nebuvo panašios į vyrus. Viena žema su didele minkšta sėdyne ir per juodai nudažytais plaukais, kita - liesa, trapi, kaulėta. M a n e pribloškė jų labai prižiūrėti ir gerai parinkti drabužiai, abi dėvėjo kai ką, kas atitiko šviečiančiai geltono „Smart" spalvą. Viena vilkėjo automobilio spalvos marškinėliais, o moteris už vairo buvo užsidėjusi akinius nuo saulės geltonais rė­ mais. Tokia geltona spalva negalėjo būti pasirinkta atsitiktinai, o geltonos detalės sutapti netyčia. Tai buvo profesionalumą liudijan­ tis bruožas. T o k i o paties atspalvio geltonumo buvo motociklininko kostiumas, kurį Urna Thurman dėvėjo Q u e n t i n o Tarantino filme Nužudyti Bilą, jame moterys pirmą kartą vaizduojamos kaip aukš­ čiausio lygio nusikaltėlės. Tą geltoną kostiumą Urna Thurman dėvi filmo plakate, rankoje laikydama krauju išteptą samurajaus kardą, tas vaizdas įsiskverbia, lieka akyse ir netgi skonio receptoriuose. Geltona tokia dirbtinė, kad tampa simboline. Lyderiaujantis verslas turi kurti lyderiaujantį įvaizdį. Niekas negali likti neapgalvota, net­ gi automobilio spalva ir asmens sargybinių uniforma. Capone davė pradžią tradicijai, pagal kurią klane dirbančios moterys yra lydimos moteriškos lyties asmens sargybinių ir rūpinasi savo įvaizdžio har­ monija ir stiliumi. Tačiau kažkas pradėjo klostytis nesėkmingai. Galbūt įsiveržė į kažkieno kito teritoriją, galbūt jai buvo patikėtos pernelyg kom­ promituojančios paslaptys, - Immacolatą Capone buvo nužudyta 2 0 0 4 metų kovo mėnesį Sant Antime, miestelyje, kur gyveno jos draugas. Buvo be palydos. Ko gero, nesitikėjo sutikti pavojaus. Egzekucija įvyko miestelio centre, žudikai lipo jai ant kulnų. Im­ macolatą Capone, vos tik pajutusi, kad yra sekama, pradėjo bėgti, žmonės galvojo, kad ji apvogta, ir stengėsi pačiupti vagišius, bet ran­ kinę ji buvo persimetusi per petį. Bėgo prispaudusi rankinę tvirtai

prie krūtinės, vedama instinkto, neleidžiančio jos palikti, numesti ant žemės, kas tik apsunkino bėgimą, kuo toliau, kad neprarastų gyvybės. Immacolatą įpuolė į paukštienos parduotuvę, bet nespė­ jo pasislėpti po prekystaliu. Ją pasivijo ir įrėmė pistoleto vamzdį į sprandą. Du sausi šūviai: šitaip išsisėmė kultūrinis atsilikimas, dėl kurio buvo vengiama liesti moteris, kuriuo džiaugėsi Anna Mazza. Šūvių suknežinta kaukolė ir tirštame kraujyje paskendęs veidas by­ lojo apie naują ginkluotos klanų politikos posūkį. J o k i o skirtumo tarp vyro ir moters. J o k i o įpareigojančio garbės kodekso. M o c c i ­ jos klano matriarchatas veikė iš lėto, laikydamasis strategijos: vi­ sada koncentruotis į didįjį verslą, kontroliuoti teritorijas atliekant gerai apsvarstytas investicijas ir būtiniausius finansinius veiksmus, visiškai reguliuoti žemės įsigijimą, bet vengti priešiškumo, karų ir sąjungų, kurios būtų įsimaišiusios į šeimos verslą. D a b a r jų įmonių valdomoje teritorijoje iškilo pats didžiausias Italijoje „Ikea" kompleksas, labiausiai pietinėje Italijos dalyje išsiplė­ tusi greitosios produkcijos gamyba pajudės iš šitos vietos. 2 0 0 5 metų spalio mėnesį Afragolos savivaldybė eilinį kartą buvo išardyta dėl bendradarbiavimo su kamora. Pateikti sunkūs kaltinimai: buvo įdarbinti daugiau nei du šimtai penkiasdešimt žmonių, pradedant patarėjais savivaldybėje, baigiant komercinės struktūros direktoriu­ mi, glaudžiai susijusių su M o c c i a klanu. Priimant sprendimą paleisti savivaldybės tarybą buvo atsižvelg­ ta ir į normų pažeidimus išduodant leidimus statyboms. Žemėje, kuri yra bosų nuosavybė, buvo pastatytos megastruktūros, o tuo metu, kai vyko debatai savivaldybėje, buvo kalbama apie ligoninės statybas Moccijos klano įsigytame sklype. Žemės sklypai nupirkti neįtikėtinai žemomis kainomis, o išaiškėjus, kad juose bus statoma ligoninė, parduoti už astronomines sumas. Uždarbis - 6 0 0 pro­ centų pradinės kainos. T i e k uždirbti sugebėjo tik Moccijos klano moterys.

Kad apgintų klano turtus, moterys pasiruošusios kovoti tran­ šėjose, kaip kad Anna Vollaro, Portičio klano boso Luigi Vollaro dukterėčia. Jai buvo dvidešimt devyneri metai, kai policininkai pri­ sistatė konfiskuoti dar vieną šeimos įstaigą, piceriją. Pasiėmė benzi­ no kanistrą, užsivertė ant savęs ir su žiebtuvėliu padegė. Nenorėda­ ma kad kas nors bandytų gesinti įsiliepsnojusią ugnį pradėjo bėgioti kaip išprotėjusi. Netyčiomis atsitrenkė į sieną ir iškart pajuodavo, kaip pajuoduoja laidai įvykus trumpam sujungimui. Vollaro suside­ gino gyva, protestuodama dėl konfiskuojamo kapitalo, kuris buvo uždirbtas nelegaliais būdais, nes jos įsitikinimu, tai buvo tiesiog nor­ malus, niekam skausmo nesukėlęs ekonominės veiklos rezultatas. T i k i m a , kad kriminalinėje veikloje pasiekus sėkmę karinio el­ gesio vektorius tampa ekonominiu. Taip nėra, ar bent jau ne vi­ suomet. Pavyzdys Quindicyje vykstantis karas, Avellino provincijos miestelyje, kuris ilgus metus kenčia nuolatinę gniuždančią Cavos ir Graziano klanų kovą. Dvi šeimos visada kariauja, moterys atstoja ekonominį ramstį. Aštuntajame dešimtmetyje įvykęs žemės drebėji­ mas suniokojo Valle di Lauro vietoves, pasipylęs milijonų lirų, skirtų atstatymui, lietus davė pradžią kamoros verslininkų įsitvirtinimui, bet Quindicio miestelyje nutiko kažkas daugiau ir kitaip nei kito­ se Kampanijos regiono vietovėse: ne tik frakcijų susidūrimas, bet tikras šeimų karas, kuriame bėgant laikui užregistruota keturias­ dešimt ginkluotų susidūrimų, pasėjusių gedulą abiejose priešininkų pusėse. Užsimezga nepagydomas neapykantos virusas, kuris kaip sielos liga užkrečia abiejų šeimų atstovus ir jų ateities kartas. Mieste­ lis bejėgiškai stebėjo spektaklį, kuriame pjovėsi ir žudėsi abi grupuo­ tės. Septintajame dešimtmetyje Cavos ir Graziano šeimos sugyveno puikiausiai. Nesutarimai prasidėjo, kai aštuntajame dešimtmetyje po žemės drebėjimo pasipylė šimtai milijardų lirų atstatymo dar­ bams, ši suma inspiravo konfliktą, kilusį dalijantis išimtines teises. Seimų moterų, mažų verslo imperijų savininkių, dėka gautos sumos

suteikė galimybę atstatymo darbuose dirbti abiems šeimoms. Vieną dieną, kai Graziano parama išrinktas meras buvo savo darbovietėje, ginkluota vyrų grupė pasibeldė į duris. Nešaudė iškart, todėl merui užteko laiko atidaryti langą, išlipti pro jį, užsiropšti ant savivaldybės stogo ir stogais pabėgti nuo žudikų. Graziano klano gretose buvo penki merai, iš kurių du mirė nužudyti, o tris dėl ryšių su kamora pašalino Respublikos prezidentas. Tačiau buvo laikas, kai atrodė, jog reikalai galėtų pasikeisti. J a u n a farmacininkė, O l g a Santaniello, buvo išrinkta mere. T i k t a i atkakli moteris galėjo pasipriešinti Cavos ir Graziano šeimų moterų galiai. Visais būdais bandė sutriuškinti klanų valdžią, bet jai nepavyko. 1998 metų gegužės 5 dieną didžiu­ lė lavina užgriuvo Lauro slėnį, namai prisipildė vandens ir purvo, žemė virto drumzlinais tvenkiniais, o gatves nepravažiuojamais kanalais. Olga Santaniello nuskendo. Ją uždusinęs purvas klanams atnešė dvejopą naudą. Lavina atnešė dar pinigų, o su jais sustiprėjo abiejų šeimų galia. Buvo išrinktas Antonio Siniscalchi, kuris prieš ketverius metus daugumos buvo išrinktas antrai kadencijai. Po pir­ mosios Siniscalchi rinkiminės pergalės, komisijos posėdžiui pasi­ baigus, susirinko būrys žmonių, tarp jų meras, patarėjai ir patys artimiausi rėmėjai. J i e nuvyko iki Brosagro gyvenvietės ir susibūrė priešais Artūro Graziano, pravardžiuojamo „vaikėzu", namą, bet ne jo pasveikinti. Jų žygio tikslas visų pirma buvo Graziano šeimos moterys, kurios balkone sustojusios pagal amžių priėmė naujojo mero sveikinimus, džiūgaudamos, kad mirtis galutinai pašalino Olgą Santaniello. 2 0 0 2 metų birželio mėnesį Antonio Siniscalchi buvo sulaikytas Neapolio D D A dėka. Pagal Neapolio Antimafijos tarnybos kaltinimus, jis už pirmus rekonstrukcijai skirtus pinigus sutvarkė Garziano vilos-bunkerio kelią ir apsauginę sieną. Quindicio miestelio vilos* niekam nežinomos slėptuvės, asfal­ tuoti keliai ir apšvietimas buvo finansuojami savivaldybės. Savival­ dybė piliečių pinigais padėjo Graziano šeimai ir saugojo juos nuo

pasikėsinimų. Dviejų šeimų nariai gyveno užsibarikadavę neperli­ pamomis tvoromis ir dvidešimt keturias valandas per parą, be per­ traukos, stebimi vaizdo kamerų. Bosas Biagio Cava buvo areštuotas Nicos oro uoste, jam lipant į lėktuvą, skrendantį į Niujorką. J a m patekus už grotų, visa valdžia pateko į dukters, žmonos, klano moterų rankas. Miestelyje buvo galima pamatyti tik moteris, jos buvo ne tik slaptos administrato­ rės, protai, bet tapo ir oficialiu šeimos simboliu, valdžios veidais ir akimis. Susitikusios gatvėje priešiškos šeimos apsikeisdavo nuož­ miais žvilgsniais, atkakliai žiūrėdamos viena kitai į skruostikaulių zoną, žaisdamos absurdišką žaidimą: pralaimi tas, kas nuleidžia akis. Miestelyje tvyrojo nepakeliama aukšta įtampa, kuomet Cavos šeimos moterys nusprendė, jog atėjo laikas išsitraukti ginklus. Nu­ sprendė iš verslininkių virsti žudikėmis. Treniruodavosi namų prie­ angiuose, užsileisdavo muziką labai garsiai, kad nustelbtų riešutų maišus varpančių pistoletų šūvius. Kai 2 0 0 2 metais šalyje vyko rin­ kimai, jos ginkluotos pradėjo važinėti po miestelį savo „Audi 8 0 " . Erano Maria Scibelli, Michelina Cava ir mergiotės Clarissa ir Felicetta Cava, kurioms buvo po šešiolika ir devyniolika metų. Cassesės gatvėje Cavos moterų automobilis sutiko Graziano šeimos au­ tomobilį, kuriame sėdėjo Stefania ir Chiara Graziano, dvidešimties ir dvidešimt vienerių metų. Iš Cavos automobilio pradėjo šaudyti, bet Graziano moterys tikėjosi pasalos, sustabdė mašiną ir sugebėjo apsisukti. Paspaudė akseleratorių, apsisuko, pabėgo. Šūviai sudaužė langus ir aplamdė mašiną, bet nepalietė kūnų. Abi merginos grįžo į vilą įniršusios. Grįžti ir atkeršyti nusprendė merginų motina Anna Scibelli ir bosas Luigi Salvatore Graziano, septyniasdešimtmetis šeimos patriarchas. Išvažiavo visi jo „Alfa" automobiliu, o jiems iš paskos šarvuotas automobilis su keturiais žmonėmis, ginkluotais šautuvais ir automatais. Pasivijo Cavos šeimos „Audi" ir užblokavo jai kelią. Lydintis automobilis užstojo bet kokį posūkį į šoną, vėliau

pralenkė gaudomą mašiną ir sustojo tiesiog priešais, užkirsdamas kelią pabėgimui. Cavos šeimos moterys, sutrikusios dėl nepasise­ kusios atakos, pamanė, kad jas sustabdė karabinieriai, todėl paslėpė ginklus. Pasuko automobilį, atidarė dureles ir iššoko lauk bandyda­ mos pabėgti. Graziano šeimos nariai taip pat išlipo iš automobilių ir pradėjo šaudyti į moteris. Švino lietus pasipylė ant kojų, galvų, pečių, krūtų, skruostų, akių. Po poros sekundžių abi nukrito ant žemės pametusios batus ir liko gulėti iškeltomis į viršų kojomis. At­ rodė, kad Graziano šeimos nariai tiesiog siautėjo šaudydami į kū­ nus, bet nepastebėjo, kad viena dar buvo gyva. Išties Felicetta Cava išsigelbėjo. Vienoje iš Cavos merginų rankinių surado buteliuką su rūgštimi, matyt, jos norėjo ne tik šaudyti į konkurentes, bet dar ir subjauroti jas apliedamos veidus rūgštimi. Moterys ypač gabios žiūrėti į nusikaltimą tarsi į trumpalaikį paklydimą, kažkieno nuomonę, paliestą ir iškart peržengtą laipte­ lį. Tai klano moterys akivaizdžiai įrodo. Pavadintos kamorietėmis jaučiasi įžeistos, paniekintos. Tarsi nusikalstamu galima pavadinti tiktai veiksmą, bet ne objektyviai vertinti gestą, elgesį. Tarp kitko, iki šiol, skirtingai nuo vyrų, nei viena moteris, kamoros bose, nepra­ dėjo bendradarbiauti su policija. Nei viena. G i n d a m a šeimos turtą brutaliu elgesiu pagarsėjo Erminia Giuliano, dėl akių spalvos vadinama Dangiškąja, graži ir ryški Forcellos (kaip teigia tyrimai, klanams tai svarbiausia vietovė nekilnojamo turto ir investuojamų kapitalų sektoriuose) bosų C a r m i n e ir Luigi sesuo. Dangiškoji atitinka klasikinės neapolietės įvaizdį, primena senamiesčio bandite: platinos spalva nudažyti plaukai, šviesios le­ dinės akys, visuomet paskandintos juodoje šešėlių spalvoje. Ji buvo atsakinga už legalią klano veiklą. 2 0 0 4 metais iš Giuliano šeimos buvo konfiskuoti dvidešimt aštuoni milijonai eurų, tiesiog verslą varantys plaučiai. Jiems priklausė parduotuvių grandinės Neapolyje ir provincijoje, be to, vadovaujanti įmonė, kurios prekinis ženklas

tapo plačiai žinomas išmanios vadybos ir ginkluotos bei finansinės klano pagalbos dėka. Prekiniam ženklui atstovavo franšizės preky­ bos tinklas, kurį sudarė penkiasdešimt šeši pardavimo taškai Italijo­ je, Tokijuje, Bukarešte, Lisabonoje ir Tunise. Giulano klanas, viešpatavęs aštuntajame ir devintajame dešimt­ mečiuose, užsimezgė drėgnose Neapolio įsčiose, Forcelloje, kvar­ tale, kuriame gimsta blogą reputaciją turinčios vietos istorijos, le­ gendos apie supuvusio senamiesčio bambą. Giuliano klanas pasiekė paskutinę vystymosi stadiją lėtai iškilęs iš skurdo, iš kontrabandos ir prostitucijos verslo, iš reketo ir plėšikavimų. Milžiniška dinasti­ ja sudaryta iš pusbrolių, anūkų, dėdžių, sūnėnų. Aukščiausią savo galios tašką pasiekė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, klano chariz­ ma išsilaikė iki šiol. D a r dabar, jei kas nors nori komanduoti sena­ miestyje, privalo pasimatyti su Giuliano šeima. Šiam klanui į kaklą visuomet alsuoja skurdas ir siaubas vėl tapti neturtingiems. Vieną iš Luigi Giuliano, Forcellos karaliaus, pasisakymų, iliustruojančių jo pasibjaurėjimą skurdu, išplatino metraštininkas Enzo Perezas. „Nesutinku su Tommasino, man Betliejus patinka, aš šlykščiuosi piemenimis!" Vis dažniau pastebima tendencija, kad kamoros sistemoje abso­ liučios galios išraiška įgauna moteriškų bruožų, tačiau galios girnos moteris taip pat traiško ir naikina. Annalisa Durante nužudyta pa­ siklydusios kulkos 2 0 0 4 metų kovo 27 dieną, būdama keturiolikos metų. Keturiolikos metų. Keturiolikos metų. Tai kartoti, tarsi išil­ gai nugaros persibraukti lediniame vandenyje išmirkusia kempine. Dalyvavau Annalisos Durante laidotuvėse. Atvykau anksti prie For­ cellos bažnyčios. Gėlės dar nebuvo atvežtos, visur aplink iškabinti laidotuvių skelbimai, užuojautos raštai, girdėti verksmai, širdį dras­ kantys mokyklos draugių prisiminimai. Annalisa buvo nužudyta. Buvo karštas vakaras, turbūt pirmas tikrai karštas vakaras šiuo siau­ bingai lietingu sezonu, Annalisa nusprendė jį praleisti vienos mer-

gaitės kieme. Dėvėjo puošnią ir jai tinkančią suknelę, gražiai pri­ gludusią prie jos liekno ir gaivaus jau įdegusio kūno. Tokie vakarai, rodos, tyčia sukurti susitikimams su vaikinais, o keturiolika metų mergaitei kaip tik tinkamas amžius pradėti dairytis vaikino, su ku­ riuo būtų galima pradėti svajoti apie vestuves. Neapolio kvartalų mergaitės, būdamos keturiolikos, atrodo kaip gyvenimo mačiusios moterys. Veidai gausiai išdažyti, krūtys subrendusios iki išsipūtu­ sių melionų dydžio, avi smailianosiais aukštakulniais, keliančiais pavojų kulkšnių saugumui. Turi būti patyrusios ekvilibristės, kad eidamos Neapolio gatves dengiančiu grindiniu, moteriškų batelių priešu, sugebėtų išlaikyti pusiausvyrą. Annalisa buvo graži. Pakan­ kamai. Tą vakarą su drauge ir pussesere klausėsi muzikos, visos trys laidė žvilgsnius į vaikėzus, kurie pralėkdavo ant motorolerių, tiesiog skrido, atitrūkę nuo žemės, įsijautę į rizikingas lenktynes tarp žmo­ nių ir automobilių. Tai toks merginimo žaidimas. Atavistinis, visada vienodas. Forcellos mergaičių mėgstamiausia muzika yra naujosios melodijos, atliekamos populiariausių atlikėjų, gaustai parduodančių savo produkciją Neapolio, taip pat ir Palermo ir Bario miestų kvar­ taluose. Gigi D'Alessio yra absoliutus mitas. Jis sugebėjo išsiveržti iš siauro rato ir įsiviešpatauti visoje Italijoje, bet šimtai kitų liko ma­ žais kvartalų dievukais, skirtingi kiekvienoje zonoje, daugiabutėje gatvelėje. Kiekvienas išpažįsta savo atlikėją. Staiga, stereogrotuvui siunčiant į orą kvaksinčią melodiją, du motoroleriai visu greičiu pralekia kažką besivydami. Jis bėga, ryja žemę kojomis. Annalisa, jos pusseserė ir draugė nesupranta kas vyksta, galvoja, kad vaikėzai juokauja, kovoja žaisdami. Tada pasigirsta šūviai. Kulkos šokinėja visur aplink. Annalisa krenta ant žemės, dvi kulkos pataikė į ją. Visi išsibėgioja, pro visada atvirus, kad galėtų girdėti kas vyksta gatvėje, balkonus išlenda pirmosios galvos. Riksmai, greitosios pagalbos au­ tomobilių sirenos, lėkimas į ligoninę, viso kvartalo gatvės prisipildė smalsumo ir nerimo.

Salvatore Giuliano yra svarbus vardas. Vadintis šitaip jau sa­ vaime pakankama priežastis komanduoti. Bet čia, Forcelloje, ne siciliečių bandito prisiminimas suteikia šiam vaikinui autoritetą. Tai tik jo pavardė. Giuliano. Situacija smarkiai pablogėjo, kai L o vigino Giuliano nusprendė kalbėti. Jis tapo policijos agentu, išdavė savo klaną norėdamas išvengti kalėjimo iki gyvos galvos. Bet kaip dažnai atsitinka, nors vadas pašalintas, niekas kitas negali užimti jo vietos, tik jo žmogus. Giuliano šeimos nariai, kad ir pažymėti nešlovės ženklu, vis dar buvo vieninteliai, išlaikantys ryšius su di­ džiaisiais narkotikų mainų srauto kurjeriais ir kartu garantuojantys saugumą. Tačiau laikui bėgant Forcella pavargo. Nebenori, kad ją valdytų vienintelė garbę susitepusi šeima, nebenori daugiau pakęsti areštų ir policijos. Kas nori užimti jų vietą, privalo pašalinti įpėdi­ nį, turi oficialiai pasiskelbti valdovu ir išrauti Giuliano šeimos šak­ n i s - naująjį įpėdinį, tiksliau, Salvatore Giuliano, Lovigino anūką. Tą vakarą buvo suplanuota paskelbti viešpatavimą, sunaikinti galvą bekeliantį atžalą ir parodyti Forcellai, kad prasideda nauja pradžia. Jo laukia, jį atpažįsta. Salvatore ramiai eina, staiga suvokia, kad į jį taikomasi šauti. Sprunka, žudikai jį seka, bėga, nori įsukti į kokią gatvelę. Pasigirsta šūviai. Giuliano, labai tikėtina, pralekia pro tris mergaites, pasinaudoja jomis kaip skydu ir išsitraukęs pistoletą pra­ deda šaudyti. Porą sekundžių ir pasprunka, žudikams nepavyksta jo pagauti. Keturios kojos bėga prie laiptinės durų pasislėpti. Mergai­ tės atsisuka, trūksta Annalisos. Išbėga lauk. Guli ant žemės, kraujas visur aplink, kulka pervėrė galvą. Bažnyčioje sugebu prisiartinti prie altoriaus. Ten Annalisos karstas. Prie keturių kampų stovi uniformuoti pareigūnai, Kampa­ nijos regiono dovana mergaitės šeimai. Karstas apipiltas baltomis gėlėmis. Mobilusis telefonas, jos mobilusis telefonas padėtas šalia karsto. Annalisos tėvas skundžiasi. Nervinasi, burba kažką, šokčio­ ja, kišenėse gniaužia kumščius. Prieina prie manęs, bet sako ne man:

„O dabar? O dabar?" Vos tik tėvas pratrūksta raudoti, visos šeimos moterys pradeda rėkti, daužytis, siūbuoti išreikšdamos pasipiktini­ mą, vos tik šeimos galva nustoja verkti, visos moterys nutyla. Už jų išsiskiria suolas, kuriame sėdi mergaitės, draugės, pusseserės, Annalisos kaimynės. Imituoja savo motinas gestais, purtydamos galvas, kartodamos tuos pačius žodžius: „Taip nebūna! Tai neįmanoma!" Jaučiasi svarbaus vaidmens atlikėjos - guodėjos. Mokosi, ir tai jose sukelia pasididžiavimą. Kamoros aukos laidotuvės yra jų iniciacija, tolygi pirmosioms mėnesinėms arba pirmajai nakčiai su vyru. Kaip ir jų motinos, šiuo įvykiu atlieka kvartalo gyvenime aktyvųjį vai­ dmenį. Į jas atsuktos telekameros, visi fotografai, panašu, atvyko čia dėl jų. Daugelis iš šių mergaičių ištekės už kamoriečių, žemesnio ar aukštesnio rango. Narkotikų platintojų arba verslininkų. Žudikų arba prekiautojų. Daugelio jų sūnūs bus nužudyti ir jos stovės eilėje Poggiorealės kalėjime laukdamos sutuoktinių, kuriems neš naujienas ir pinigus. Tačiau dabar jos dar tik mažos mergaitės, nepamiršusios apsivilkti kelnių žemu juosmeniu ir kelnaičių su juostele. Laidotu­ vės, bet jos apsirėdžiusios labai rūpestingai. Puikiai. Verkia draugės žinodamos, kad ši mirtis jas pavers moterimis. Ir nepaisant skausmo, su nekantrumu to laukė. Mąstau apie amžinąjį šios žemės įstatymų sugrįžimą. Galvoju apie tai, kad Giuliano šeima pasiekė savo valdžios maksimumą, kada Annalisa dar nebuvo gimusi, o jos motina buvo mergaitė, kuri susitikinėjo su kitomis mergaitėmis, kurios vėliau tapo Giuliano šeimos vyrų ir jų sąjungininkų žmonomis, suaugusios klausėsi DAlessio, šlovino Maradoną, kuris per šventes su Giuliano šeima dalindavosi kokainu, žymiojoje fotografijoje Diego Armando Maradona guli kriauklės formos vonioje Lovigino namuose. Praėjus dvidešimčiai metų Annalisa miršta dėl to, kad persekiojo ir norėjo nušauti Giuliano, o Giuliano bėgdamas pasinaudojo ja kaip skydu, o gal paprasčiausiai prabėgo pro šalį. Identiškas istorijos kelias, visa­ da toks pat. Nesikeičiantis, tragiškas, amžinas.

172

Robcrco

Saviano

•

GOMORA

Bažnyčioje dabar visiškai ramu. Tačiau policininkai ir kara­ binieriai vis tiek įsitempę. Nesuprantu. Jaudinasi, dėl niekniekių praranda kantrybę, vaikštinėja susinervinę. Suprantu po kiek laiko. Paeinu šiek tiek toliau nuo bažnyčios ir matau, kaip karabinierių au­ tomobilis bando atskirti žmones, atvykusius į laidotuves, nuo gru­ pės prabangiai atrodančių tipų naujausiais motociklais, atviromis mašinomis, galingiausiais motoroleriais. Tai Giuliano klano nariai, paskutiniai likę ištikimi Salvatore. Karabinieriai prognozuoja, kad gali tarp šių kamoriečių ir minios pasipilti įžeidinėjimai, kurie per­ augs į riaušes. Visa laimė, nieko nenutinka, bet jų atvykimas turi simbolinę prasmę. Jie patvirtina, kad niekas Neapolio senamiestyje negali vykti ne tik be jų žinios, bet ir jiems nedalyvaujant. Visiems parodo, kad jie yra ir vis dar yra valdovai, nepaisant nieko. Baltas karstas išnešamas iš bažnyčios, minia spaudžiasi norė­ dama jį paliesti, daug kas nualpsta, nuo tiesiog žvėriškų klyksmų pradeda spengti ausyse. Procesijai einant pro Annalisos namus, jos motina, nepajėgusi dalyvauti ceremonijoje bažnyčioje, bando iššokti per balkoną. Klykia, daužosi, jos veidas sutinęs ir raudonas. Grupelė moterų ją sulaiko. Vyksta įprasta tragiška scena. Akivaizdu, kad ri­ tualinės raudos, skausmingos scenos nėra sumeluotos ir suvaidintos. Tai visai kita. Tai atspindi kultūrinę erdvę, kurioje iki šiol gyvena didžioji dalis Neapolio moterų, jos priverstos paisyti simbolinių el­ gesio taisyklių, kad parodytų savo skausmą ir išstatytų jį prieš visą bendruomenę. Nors ir klaikiai tikras, toks frenetiškas skausmas iš pirmo žvilgsnio primena vaidinimą. Žurnalistai prisiartina tik šiek tiek. Antonio Bassolino ir Rosa Russo Iervolino išsigandę, bijo, kad kvartalas gali atsisukti prieš juos. Nieko nenutinka, Forcellos žmonės išmoko gauti naudos iš politikos ir nenori pyktis su niekuo. Kažkas pradeda ploti teisėsau­ gos pareigūnams. Vieną kitą žurnalistą šis gestas sujaudina. Kara­ binieriai šlovinami kamoros kvartale. Koks naivumas. Tos ovacijos

tebuvo provokacija. Geriau karabinieriai nei Giuliano klanas. Štai ką norėjo pasakyti. Pora telekamerų bando nufilmuoti dalyvaujan­ čių žmonių interviu, prisiartina prie iš pažiūros gležnos senutės. Ji iškart griebia mikrofoną ir rėkia: „Dėl šitų kaltės... mano sūnus penkiasdešimt m e t ų sėdės už grotų! Žudikai!" Išsiveržė neapykanta atsivertėliams agentams. M i n i a grūdasi, kyla įtampa. Nuo minties, kad mergaitė mirė, nes pavasario vakarą kartu su draugėmis klau­ sėsi muzikos kieme, pradeda verstis žarnos. M a n e pykina. Privalau išlikti ramus. Privalau suprasti, jei tai įmanoma. Annalisa gimė ir gyveno šiame pasaulyje. Jos draugės pasakodavo jai apie pasivaži­ nėjimus motociklais su klano vaikinais, ji būtų įsimylėjusi gražų turtingą vaikiną, sugebantį kopti į Sistemos viršūnes arba galbūt šaunų vaikėzą, kuris už porą skatikų lenktų nugarą ištisą dieną. G a l jai buvo lemta dirbti nelegaliame fabrike, gaminti rankines de­ šimt valandų per dieną už penkis šimtus eurų per mėnesį. Annalisa stebėjosi žymėmis, kurias darbininkėms palieka darbas su oda, jos dienoraštyje buvo žodžiai: „Merginų, kurios daro rankines, rankos visada juodos, visą dieną jos praleidžia fabrike. Ten dirba ir mano sesuo M a n u , bet jos darbdavys bent jau neverčia dirbti, kai ji blogai jaučiasi." Annalisa tapo tragišku simboliu, nes tragedija šiuo atveju atsiskleidė pačiu baisiausiu ir vienaprasmiu aspektu - žmogžudys­ te. Č i a neegzistuoja galimybė, kad gyvenimas nevirstų bausme iki gyvos galvos, - primityvi, vienoda, greita, žiauri egzistencija. An­ nalisa yra kalta, nes gimė Neapolyje. Nieko daugiau, nieko mažiau. Kai Annalisos kūnas baltame karste išnešamas ant pečių, jos suolo draugė paskambina į jos mobilųjį telefoną. Suskamba šalia karsto, naujasis requiem. Ištisinis skambutis, švelniai melodingas. Niekas neatsako.

ANTRA

DALIS

KALAŠNIKOVAS

P

erbraukiau pirštais. Netgi užmerkiau akis. Braukiau rodomuo­ ju pirštu išilgai viso paviršiaus. Aukštyn žemyn. Kada patai­

kydavau į ertmę, nagas strigdavo. Taip glosčiau visas vitrinas. Pasi­ taikydavo ertmių, į kurias tilpdavo visa piršto pagalvėlė, į kitas tik pusė. Tada pagreitinau judesius, braukiau per lygų paviršių bet kaip,

lyg m a n o pirštas būtų išprotėjęs kirminas, kuris įlenda į ertmes ir vėl išlenda, įveikdamas kliūtis juda stiklu. Kol giliai įsipjoviau pirš­ tą. Toliau braukiau pirštu per vitriną palikdamas vandeningą rau­ dono purpuro spalvos siūlę. Atmerkiau akis. Aštrus, staigus skaus­ mas. Ertmė buvo prisipildžiusi kraujo. Nustojau elgtis kaip idiotas ir pradėjau čiulpti žaizdą. Skylės, kurios lieka po kalašnikovo šūvių, yra tobulos. Su jėga atsispaudžia neperšaunamame stikle, išsikasa, išdrasko, tarsi kini­ varpos, paliekančios po savęs tunelius medyje. Žiūrint iš toli, auto­ mato šūviai atrodo keistai, kaip dešimtys burbuliukų, susidariusių stiklo struktūroje tarp neperšaunamo stiklo glazūros. Paprastai pre­ kybininkai po kalašnikovo šovinių pliūpsnio nekeičia vitrinos sti­ klo. Vieni likusias ertmes užpildo silikono pasta, kiti jas užklijuoja juoda lipnia juosta, bet dauguma palieka taip, kaip yra. Neperšau­ namas parduotuvės vitrinos stiklas gali kainuoti netgi penkis tūks­ tančius eurų, taigi geriau pasilaikyti šias grubias dekoracijas. Galų gale jos tampa netgi patrauklios klientams, kurie ateina smalsumo vedini, norėdami sužinoti, kas atsitiko, užmezga kalbą su parduo­ tuvės savininku, ko gero, nusiperka dar ir daugiau nei jiems reikėjo. Užuot keitę neperšaunamo stiklo vitrinas, savininkai laukia, kol kito

susišaudymo metu jos bus visiškai suniokotos. Tokiais atvejais ap­ moka draudimas, jei po nakties parduotuvėje ko nors trūksta, auto­ mato šūviai prilyginami apiplėšimui. Šaudymas į vitrinas ne visuomet reiškia grasinimą, kulkomis perduodamas ne pranešimas, greičiau tai ginkluotoms grupuotėms įprastas elgesys. Privalu patikrinti naujai gautų kalašnikovų parti­ jas. Išbandyti, ar veikia, pažiūrėti, ar tinkamai nukreiptas vamzdis, apsiprasti, patikrinti, ar nestringa apkabos. Automatus galima būtų išbandyti užmiestyje į senų šarvuotų automobilių stiklus, nusipirkti geležies laužo ir ramiai jį suniokoti. Jie taip nesielgia. Mieliau šaudo į vitrinas, šarvuotas duris, langus - tai dar vienas būdas priminti, kad nėra nieko, kas jiems nepriklauso, iš tiesų viskas yra tik laikinai kitiems patikėta nuosavybė, kiti yra tik jų valdomo verslo įgalioti­ niai. T i k įgaliojimas, nieko daugiau nei įgaliojimas, o įgaliojimas bet kuriuo momentu gali būti atšauktas. Be to, yra ir dar vienas privalumas: aplink esančios langų montavimo įmonės, geriausiomis kainomis prekiaujančios neperšaunamais langais, visos yra klanų sąjungininkės, todėl kuo daugiau sudaužytų vitrinų, tuo daugiau iš stiklo uždirbtų pinigų. Praėjusią naktį buvo atvežti trisdešimt kalašnikovų iš Rytų. Iš Makedonijos. Skopje-Gricignano d'Aversa greita, rami kelionė, aprūpinanti kamoros sandėlius automatais ir kitais ginklais. K a m o ­ ra, vos sugriuvus socialistiniam šalių blokui, susitiko su komunistų partijų vadovais. Prie derybų stalo sėdo reprezentuodami galingus Vakarus, stiprią, bet nelegalią struktūrą. Ž i n o d a m i apie šių šalių krizę, klanai iš Rytų - Rumunijos, Lenkijos, buvusios Jugoslavi­ jos — neformaliu keliu įsigijo ištisus ginklų sandėlius, vėliau ilgus metus mokėjo algas sargams, šnipams, karininkams, atsakingiems už ginklų išteklių saugojimą. Vienu žodžiu, dalis tų šalių karinės sistemos tapo išlaikoma klanų. Be abejo, pats geriausias būdas pa­ slėpti ginklus yra laikyti juos kareivinėse. Todėl ilgą laiką, nepaisant

besikeičiančios valdžios, vidinių nesutarimų tarp klano grupuočių ir krizių, bosai, kaip atsparą, savo žinioje turėjo ne ginklų rinką, bet Rytų ginklų sandėlius. Sj kartą automatus atvežė karinėmis kro­ vininėmis mašinomis, ant kurių šonų puikavosi N A T O simboliai. Iš amerikiečių garažų pavogti sunkvežimiai šių užrašų dėka galėjo ramiai keliauti po visą Italiją. N A T O bazės Gricignano dAversoje yra maža neprieinama tvirtovė, tarsi cementinė kolona viduryje ly­ gumos. Coppolos dėka iškilęs statinys, kaip ir visa kita šiuose kraš­ tuose. Amerikiečių beveik nesimato. Patikrinimai pasitaiko retai. N A T O sunkvežimiai absoliučiai patikimi ir ginklus įvežus į mies­ telį, vairuotojai netgi gali sau leisti sustoti aikštėje, papusryčiauti ir bare mirkydami bandelę į kapuciną klausinėti, ar neatsirastų „pora juodukų, kurie galėtų iškrauti mašiną, kuo greičiau". Visi žino, ką reiškia pasakymas „kuo greičiau". Dėžės su ginklais tik šiek tiek sunkesnės už dėžes su pomidorais, afrikiečiai vaikinai, norintys po darbo laukuose užsidirbti papildomai, gauna po du eurus už dėžę keturiskart daugiau nei už pomidorų ar obuolių dėžę. Vieną kartą N A T O įvykiams skirtame žurnale, dedikuotame į užsienį išvykusių karių šeimoms, perskaičiau straipsnelį, skirtą tiems, kurie turėjo atvykti į Gricignano d Aversą. Išsiverčiau pastraipą ir užsirašiau į užrašų knygutę prisiminimui. Ji skambėjo taip: „Kad suprastumėte kur vykstate, turite įsivaizduoti Sergio Leone filmus. Tai primena Tolimuosius Vakarus, visuomet yra kažkas, kas koman­ duoja, vyksta susišaudymai, galioja nerašytos ir nepažeidžiamos tai­ syklės. B e t nesijaudinkite, miestelėnams ir amerikiečių kareiviams rodoma didžiausia pagarba ir didžiausias svetingumas. Bet kuriuo atveju iš karinės zonos išeikite tik su būtiniausiu reikalu." Jankių žurnalistas man padėjo geriau suprasti vietą, kurioje gyvenu. Tą rytą bare sutikau Mariano, apimtą kažkokios keistos eufori­ jos. Stovėjo prie baro džiūgaudamas. Iš ankstaus ryto gėrė martinį. „Kas yra?" Visi jo šito klausė. Netgi barmenas atsisakė pripildyti

ketvirtą taurę. Bet M a r i a n o neatsakinėjo, tarsi kiti turėtų puikiau­ siai suprasti patys. „Noriu važiuoti su juo susipažinti. M a n sakė, kad jis dar gyvas. Ar tikrai?" - „Bet kas? Apie ką kalbi?" - „Gali įsivaizduoti, jis lengvas, tikslus, be to, iššauni dvidešimt, trisdešimt šūvių, o dar nebūna praėjusios nei penkios minutės... tai genialus išradimas." Tai buvo ekstazė. Barmenas žiūrėjo j jį kaip į vaikiną, kuris pirmą kartą pažino moterį ir jo veide įsispaudė su niekuo ne­ sumaišoma žymė, lygiai tokia pati, kokia atsirado Adomo veide. Tada supratau, iš kur kilo euforija. Mariano pirmą kartą pabandė šaudyti kalašnikovų ir buvo taip maloniai nustebintas, kad norėjo susitikti su jo išradėju Michailu Kalašnikovu. Niekada nešaudęs, klane buvo atsakingas už tam tikrų kavos rūšių platinimą aplin­ kiniuose baruose. Labai jaunas, baigęs ekonomiką, jo žinioje buvo dešimtys milijonų eurų, nes buvo dešimtys barų ir kavą gaminančių įmonių, kurios norėjo įeiti į prekybinį klano tinklą. Tačiau klano vadas nenorėjo, kad jo vyrai, diplomuoti ar ne, kariai ar komercijos direktoriai, nesugebėtų šaudyti, todėl jam į rankas įdavė automatą. Naktį Mariano iššaudė keletą apkabų į vitrinas, pasirinkdamas ba­ rus atsitiktinai. Tai nebuvo įspėjimas, tačiau netgi jei jis nežinojo tikrojo motyvo, dėl ko šaudė būtent į tas vitrinas, savininkai nujau­ tė šūvius pateisinančią priežastį. Visada jaustis kaltam dėl kažko. Mariano automatą vadino profesionaliai - AK-47. Oficialus žino­ miausio pasaulyje automato pavadinimas. Paprastai pavadinimas AK iššifruojama kaip „avtomat Kalashnikova", tai yra Kalašniko­ vo automatas, o „ 4 7 " - nuoroda į metus, kuriais jis buvo pradėtas naudoti sovietinėje kariuomenėje. Ginklai dažnai yra vadinami šif­ ruotais pavadinimais, raidėmis ir skaičiais, kurie turėtų panaikinti jų mirtį nešančią galią, - negailestingumo simbolika. Iš tiesų tai banalūs pavadinimai, dažniausiai duoti žemo rango karininko, ku­ riam buvo pavesta sandėlyje surūšiuoti naujus ginklus, lyg tai būtų varžtai. Kalašnikovai yra lengvi, juos paprasta naudoti ir prižiūrėti.

Jų efektyvumą sąlygojo vidutinis galingumas: nei per silpni, kaip revolveriai, išvengta šūvio stiprumo sumažėjimo, nei per stiprūs, išvengta atatrankos ir mažo manevringumo bei užtikrintas šūvio tikslumas. Jų priežiūra ir montavimas toks paprastas, kad buvusios Sovietų Sąjungos paaugliai, prižiūrimi atsakingo karininko, mo­ kyklos suoluose jį surinkdavo vidutiniškai per dvi minutes. Paskutinį kartą automato šūvius girdėjau prieš porą metų. Ne­ toli universiteto, Santa Maria Capua Veterės gatvėse, nelabai pame­ nu, kur tiksliai, bet tikrai žinau, kad viskas vyko sankryžoje. Keturi automobiliai užblokavo mašiną vairavusį Sebastiano Caterino, kamorietį, artimą aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Kazertos kamo­ ros vadų vadui Antonio Bardellino, ir jį sudraskė kalašnikovų orkes­ tru. Pašalinus Bardellino ir pasikeitus vadams, Caterino sugebėjo pasislėpti ir išvengti mirties. Trylika metų nebuvo išėjęs iš namų, gyveno pasislėpęs, iškišdavo nosį laukan naktimis, persirengęs, išavo iš savo tvirtovės šarvuotu automobiliu, leido metus už savo miestelio ribų. Po tiek metų tylos tikėjosi iš naujo įgavęs autoritetą. M a n ė , kad priešininkų klanas seniai užmiršo praeitį, nebepuls tokio seno lyderio kaip jis. Todėl įkūrė naują klaną Santa Maria Capua Veterės miestelyje, senasis romėnų miestas virto jo feodu. Caterino apylinkės San Čipriano d Aversą maršalas, atvykęs į nusikaltimo vie­ tą, ištarė vienintelę frazę: „Jį tiesiog suniokojo!" Išties čia nuo kulkų kiekio apskaičiuojamas santykis su žmogumi. Jei nužudo švelniai, šūviu į galvą arba į pilvą, interpretuoja kaip būtiną nepiktybišką ope­ raciją. Paleisti daugiau nei du šimtus kulkų į automobilį ir daugiau nei keturiasdešimt į kūną, reiškia tiesiog nutrinti tave nuo žemės paviršiaus. Kamoros atmintis be galo ilga, o kantrybė neišsemiama. Trylika metų, šimtas penkiasdešimt šeši mėnesiai, keturi kalašnikovai, du šimtai šūvių, viena kulka kiekvienam laukimo mėnesiui. Yra tokių teritorijų, kur ginklai dvelkia atminties pėdsakais, piktdžiugiš­ kai saugo savyje nuosprendį ir iššauna, kai tam ateina laikas.

Tą rytą nešdamasis kuprinę pirštu braukiau per automatu iš­ rašytas dekoracijas. Ruošiausi išvykti, turėjau važiuoti pas pusbrolį į Milaną. Keista, nesvarbu, su kuo kalbi, kokie argumentai, vos tik pasakai, kad išvyksti, tave sveikina, giria, pritaria: „Šitaip reikia elg­ tis. Gerai darai, aš ir taip daryčiau." Net neturi atskleisti detalių, pa­ tikslinti, ką veiksi. Kokios priežastys bebūtų, tau klostytųsi geriau, jei neliktum gyventi šiuose kraštuose. Kai manęs klausia, iš kur esu, niekada neatsakau. Norėčiau atsakyti: iš Pietų, bet, mano galva, skamba pernelyg retoriškai. Jei manęs to klausia traukinyje, stebiu savo pėdas ir apsimetu, kad neišgirdau, nes į galvą ateina Vittorini Pokalbis Sicilijoje, ir atrodo, jei tik praversiu burną, pragysiu Silves­ tro Ferrato balsu. Ir ne be reikalo. Laikai keičiasi, balsai lieka tie patys. Kelionėje sutikau apkūnią ponią, vos įsigrūdusią į „Eurostar" sėdynę. Ji įlipo Bolonijoje trykšdama neįtikėtinu noru kalbėti, norė­ dama sutraukti ne tik nuosavą kūną, bet ir laiką. Primygtinai norėjo sužinoti, iš kur važiuoju, ką veikiu, kur vykstu. Norėjau atsakyti jai parodydamas sužeistą pirštą, ir tiek. Bet pasidaviau. Atsakiau: „Esu iš Neapolio." Miesto, kurio pavadinimas pasako tiek daug, kad norint atsikratyti visų kitų klausimų pakanka jį ištarti. Vieta, kur blogis tampa absoliučiu blogiu, gėris absoliučiu gėriu. Užmigau. Kitą dieną iš ankstaus ryto man paskambino susijaudinęs Ma­ riano. Prireikė buhalterių ir organizatorių vienai labai delikačiai operacijai, kurią mūsų apylinkių verslininkai planavo Romoje. J o ­ nas Paulius II labai sirgo, galbūt jau netgi buvo miręs, bet žinia dar nebuvo paskelbta viešai. M a r i a n o paprašė, kad jį lydėčiau. Išlipau pirmoje stotyje ir grįžau atgal. Parduotuves, viešbučius, restoranus, prekybos centrus skubiai reikėjo papildyti bet kokiais produktais. Buvo galima užsidirbti marias pinigų: artimiausiomis dienomis milijonai žmonių turėjo sugužėti į sostinę, gyventi gatvėje, ilgas valandas praleisti ant šaligatvių, gerti, valgyti, žodžiu, pirkti. G a ­ lima buvo patrigubinti kainas, pardavinėti bet kuriuo paros metu,

net naktį, spausti uždarbį iš kiekvienos minutės. Dėl tos priežasties buvo pakviestas Mariano, o man pasiūlė palaikyti jam kompani­ ją ir, būdamas malonus, jis perleistų man šiek tiek pinigų. Niekas nedaroma dykai. J a m buvo pažadėtas mėnuo atostogų, kad jis įgy­ vendintų svajonę nuvažiuoti į Rusiją ir susitikti su Michailu Kalaš­ nikovu; vienas rusų šeimos žmogus jam netgi buvo garantavęs, kad pažįsta išradėją. M a r i a n o būtų galėjęs su juo susitikti, pažiūrėti jam į akis, paliesti rankas, kurios išrado galingąjį automatą. Popiežiaus laidotuvių dieną R o m a buvo perpildyta lyg bendras kapas. Buvo neįmanoma atpažinti gatvių, rasti šaligatvius. Po gat­ vės dangą pasklido kūnų masė, užpildė įėjimus į pastatus, langus, kaip išpiltas skystis užlieja visas įmanomas erdves. Atrodė, kad tas skystis plečiasi tokiu greičiu, kad tuoj išsprogdins kanalus, kuriais teka. Visur žmonės. Visur. Išgąsdintas šuo drebėdamas pasislėpė po autobusu, jo gyvybinę erdvę tapnojo pėdos ir kojos. Aš ir Mariano atsistojome ant laiptelio prie įėjimo į pastatą. Vienintelio, kurį pali­ ko grupė žmonių, nusprendusi pagarbos vardan šešias valandas be perstojo giedoti šv. Pranciškui skirtą giesmę. Prisėdome suvalgyti po sumuštinį. Buvau išsekęs. O M a r i a n o buvo pilnas jėgų, už energiją jam mokama, ir tai jį vertė jaustis nuolat gyvybingam. Staiga išgirdau, kad mane šaukia. D a r prieš atsisukdamas žino­ jau kas. M a n o tėvas. Du metus nebuvome matęsi, gyvenome tame pačiame mieste niekada nesusitikdami. Neįtikėtina susirasti kūnų labirinte Romoje. M a n o tėvas buvo labai pasimetęs. Turbūt neži­ nojo, kaip su m a n i m i pasisveikinti ir ar galėtų tai padaryti taip, kaip jam norėtųsi. B e t buvo apimtas euforijos, kaip tose kelionė­ se kai žinai, kad už poros valandų pamatysi nuostabių dalykų, to­ kių, kokių po to nepasitaikys mažiausiai dar tris mėnesius, todėl nori sugerti viską, išjausti iki pat dugno, tačiau staigiai, bijodamas praleisti kitus malonumus, kurie per šį trumpą laiką tavęs dar lau­ kia. Pasinaudojo tuo, kad viena rumunų avialinijų kompanija dėl

popiežiaus mirties sumažino skrydžių į Italiją kainas, ir nupirko bi­ lietus visai savo gyvenimo draugės šeimai. Visos grupelės moterys plaukus buvo užsidengusios skarelėmis, o riešus apsivyniojusios ro­ žančiais. Buvo neįmanoma suprasti, kurioje gatvėje esame, pamenu tik milžinišką paklodę, ištemptą tarp dviejų pastatų. „Vienuoliktas Dievo įsakymas: Nesistumdyk ir tavęs nestumdys." Parašytas dvyli­ ka kalbų. Naujieji m a n o tėvo giminės buvo patenkinti. Labai paten­ kinti, kad turi galimybę dalyvauti tokiame svarbiame įvykyje kaip popiežiaus mirtis. Visi jie svajojo emigruoti. Gedėti dėl tos pačios priežasties, dalyvauti tokioje milžiniškoje ir visa apimančioje mani­ festacijoje šiems rumunams buvo geriausias būdas jaustis tikraisiais Italijos piliečiais emociškai, prieš tampant jais legaliai. M a n o tėvas dievino J o n ą Paulių I I , to žmogaus, kuriam visi bučiavo ranką, ža­ vesys jį įkvėpdavo. Jį intrigavo, kad popiežius pasiekė neišmatuoja­ mą valdžią nesinaudodamas jokiais šantažais bei strategijomis. Visi galingieji prieš jį puldavo ant kelių. M a n o tėvui to pakako, kad jis pradėtų dievinti žmogų. Stebėjau jį klūpantį gatvėje ir kalbantį ro­ žančių drauge su savo moters motina. Iš krūvos giminaičių rumunų išsiskyrė vienas berniukas. Iškart supratau, kad tai buvo mano tėvo ir Micaelos sūnus. Žinojau, gimė Italijoje, kad gautų pilietybę, bet dėl motinos įgeidžių visą laiką gyveno Rumunijoje. Vis dar laikėsi motinos sijono. Niekada nebuvau jo matęs, bet vardą žinojau. Stefano Nicolae. Stefano, kaip m a n o tėvo tėvas, Nicolae, kaip Micaelos tėvas. M a n o tėvas jį vadino Stefano, jo motina ir dėdės rumunai Nico. Greitu laiku jis bus vadinamas tik Nico, bet mano tėvas dar neturėjo laiko būti nugalėtas. Be abejo, pirmas dalykas, kurį vaikas gavo tik išlipęs iš lėktuvo, buvo kamuolys. M a n o tėvas sūnelį matė antrą kartą, bet elgėsi su juo taip, lyg tas būtų užaugęs prieš jo akis. Paėmė jį ant rankų ir priėjo prie manęs. „Nico dabar atvažiuos gy­ venti čia. \ šią žemę. ] tėvo žemę."

Nežinau kodėl, bet vaiko veido išraiška tapo liūdna, jis paleido kamuolį iš rankų, sugebėjau sustabdyti jį koja prieš tai, kol dar ne­ atrandamai nepasimetė minioje. Staiga prisiminiau maišytą jūros druskos ir dulkių, cemento ir šiukšlių kvapą. Drėgną kvapą. Prisiminiau Pinetamarės paplūdimį, kuriame lankiausi būdamas dvylikos metų. Vos man prabudus, į kambarį įėjo tėvas. Turbūt buvo sekmadienis. „Tu įsivaizduoji, tavo pusbrolis jau moka šaudyti, o tu? Tu ką, blogesnis?" M a n e nusivežė į Coppolos miestelį, apleistą paplūdimį. Jūros krantas buvo išmestų daiktų kasyklos, įsipainiojusių į jūržoles ir pa­ dengtų balta kalkių pluta. Būčiau kasinėjęs ištisas dienas džiaugda­ masis rastais įrankiais, pirštinėmis, suplyšusiais batais, sulaužytais kauptukais ir kirstukais. Bet mane čia atvežė ne tam, kad žaisčiau šiukšlėse. M a n o tėvas vaikščiojo ieškodamas taikinių, labiausiai jam patiko buteliai. Ypač nuo Peroni alaus. Butelius sustatė ant sudegin­ to automobilio, čia buvo daug jų skeletų. \ Pinetamarės paplūdi­ mius buvo išvežami visi vagysčių ar žmogžudysčių metu sudeginti automobiliai. Savo tėvo „Beretta 92 Fs" prisimenu iki šiol. Visas subraižytas, atrodė dėmėtas - tiesiog senas ponas pistoletas. Visi jį žino, kaip ir M 9 , neįsivaizduoju kodėl. Dažnai išgirstu minint šį pa­ vadinimą: „įstatysiu tau M9 tarp akių", „turiu išsitraukti M9? Vel­ nias, tuoj išsitrauksiu M 9 " . M a n o tėvas įdavė man į rankas „beretą". Jis buvo labai sunkus. Pistoleto paviršius šiurkštus, kaip iš švitrinio popieriaus, stringa delne ir paleidus jį iš rankos susidaro įspūdis, kad delnas lieka sudraskytas. M a n o tėvas aiškino, kaip nuimti saugiklį, nustatyti pistoletą, laikyti ranką, užmerkti dešinę akį, jei taikinys yra kairėje, ir nusitaikyti. „Robbe, laikyk ranką atpalaidavęs, bet tvirtai. Tiesiog būk ramus, bet ne vangus... naudokis abiejomis rankomis"

Prieš nuspausdamas gaiduką visa abiejų rodomųjų pirštų, ku­ riais naudojausi pakaitomis, jėga, užmerkdavau akis ir pakeldavau pečius, tarsi norėdamas jais užsikišti ausis. Iki šiol negaliu pakęsti šūvio garso. Matyt, turiu kokią problemą dėl ausų būgnelių. Po kie­ kvieno šūvio pusei valandos lieku apykurtis. Pinetamarės paplūdimyje Coppola, labai galingų verslininkų šeima, įsteigė didžiausią Vakaruose nelegalų urbanistinį kompleksą. Aštuoni šimtai šešiasdešimt trys tūkstančiai cementu padengtų kva­ dratinių metrų, tiesiog Coppolos miestelis. J a m pastatyti nebuvo prašyta leidimo, jo nereikėjo, šiose vietose išskirtinių teisių konkur­ sai ir leidimai yra reikalingi tik tam, kad būtų beprotiškai užkeltos gamybos kainos, nes reikia „patepti" pernelyg daug biurokratinių laiptelių. Todėl Coppolos šeima pradėjo nuo betono klojimo. Tonos supilto cemento pakeitė vieną iš pačių gražiausių Viduržemio jūros pakrančių pušynų. Buvo pastatyti daugiaaukščiai namai, per kurių vidinio ryšio atsakiklius girdėjosi jūros ošimas. Kada pagaliau numušiau pirmąjį taikinį savo gyvenime, mane apėmė mišrus pasididžiavimo ir kaltės jausmas. Sugebėjau šaudyti, pagaliau sugebėjau. Niekas nebegalėjo manęs nuskriausti. Bet sykiu išmokau naudotis siaubingu prietaisu. Vienu iš tų, kuriais išmokęs naudotis, nebegali numesti. Tarsi važiuoti dviračiu. Butelis visiškai nesusprogo. Netgi liko stovėti. Pusiau nuskeltas. Dešinioji pusė. M a n o tėvas pasitraukė link mašinos. Pasilikau stovėti su pistoletu rankose, bet, keista, nesijaučiau vienas, nors mane supo šiukšlės ir metalas. Ištiesiau ranką į jūros pusę ir iššoviau dar du šūvius į van­ denį. Pataikyti į jūrą man atrodė drąsu. M a n o tėvas grįžo su odiniu kamuoliu, ant kurio buvo pavaizduotas Maradona. Prizas už šūvį. Prisiartino, kaip visuomet, prie m a n o veido. Jaučiau kavos kvapą iš jo burnos. Buvo patenkintas, dabar jo sūnus nebuvo blogesnis už jo brolio sūnų. Sužaidėme įprastą žaidimą, jo katekizmą: „Robbe, kas yra vyras be diplomo ir su pistoletu?" - „Kvailys su pistoletu." -

„Šaunuolis. Kas yra vyras su diplomu be pistoleto?" - „Kvailys su diplomu..." - „Šaunuolis. Kas yra vyras su diplomu ir su pistole­ tu?" — „Vyras, tėti!" — „Šaunuolis, R o b e r t i n o ! " N i c o vaikščiojo dar netvirtais žingsniais. M a n o tėvas jam kal­ bėjo be sustojimo. Mažasis nesuprato. Pirmą kartą girdėjo kalbant itališkai, nors jo m a m a ir buvo pakankamai gudri, kad jį pagimdytų čia. „Panašus į tave, Roberto?" Pažiūrėjau į jį įdėmiau. Ir pasijaučiau laimingas, dėl jo. Nei kiek nebuvo panašus į mane. „Visa laimė, į mane nepanašus!" M a n o tėvas į mane pažiūrėjo su įprasta bevil­ tiškumo išraiška, tarsi sakytų, kad net juokaudamas neišgirsta iš manęs to, ką norėtų išgirsti. M a n visada atrodė, kad tėvas su kažkuo kariauja. Tarsi turėtų laimėti mūšį ir nuolat laikytis atsargumo prie­ monių. Nakvoti dviejų žvaigždučių viešbutyje mano tėvui reiškė prarasti prestižą kažkieno akivaizdoje. Lyg būtų turėjęs atsiskaityti kažkokiai būtybei, kuri jį žiauriai nubaustų, jei jis negyventų turtin­ gai ir nesielgtų autoritariškai bei juokdariškai.

„Pačiam geriausiam, Robbe, nieko nereikia, jis turi pasitikėti savimi, bet taip pat turi kelti baimę. Jei niekas tavęs nebijo, jei nie­ kas žiūrėdamas į tave nepradeda žagsėti, vadinasi, iš tiesų nesugebi būti tikrai geriausias." Kai eidavome valgyti į restoranus, jis susinervindavo, kad pa­ davėjai pirmiau aptarnauja valanda vėliau už mus atėjusius kvartalo tipus. Bosai atsisėsdavo ir po dviejų minučių jiems būdavo atnešami pietūs. M a n o tėvas su jais sveikindavosi. Bet jam tarp dantų girgž­ dėjo troškimas, kad jie nors kiek jį gerbtų. Ta pagarba turėjo būti su­ daryta iš pavydo dėl valdžios ir turto, ir iš baimės. „Matai anuos. Tai jie komanduoja iš tikrųjų. Tai jie viską sprendžia. Būna tokie, kurie komanduoja žodžiais, ir tokie, kurie komanduoja veiksmais. Bet visu savo kūnu privalai visada žinoti tiesą. T i k r a i komanduoja tie, kurie

komanduoja veiksmais." Komanduojantieji veiksmais, kaip juos va­ dino tėvas, sėdėjo už stalo. Visada sprendė šios žemės likimą. Valgė kartu, šypsojosi. Po kurio laiko susipjovė tarp savęs palikdami tūks­ tančių žuvusiųjų pėdsakus, lyg finansinių investicijų ideogramas. Bosai žinojo, kaip neužsitraukti pykčio dėl to, kad juos aptarnau­ davo pirmus. Užmokėdavo už visų esančiųjų restorane pietus. Bet tik po to, kai išeidavo, nenorėjo, kad jiems dėkotų ir juos liaupsintų. Užmokėjo už visų pietus, išskyrus mokytoją Iannotto ir jo žmo­ ną. Jie nepasisveikino su bosais, ir tie neišdrįso vaišinti jų pietumis. Bet per padavėją įteikė jiems dovaną, butelį limoncello. Kamorietis žino, kad privalo rūpintis garbingais priešais, nes iš jų galima išpešti daugiau naudos nei iš pasalinių. Norėdamas pateikti nesektiną pa­ vyzdį, mano tėvas visuomet man primindavo mokytoją Iannotto. Jie kartu mokėsi mokykloje. Iannotto gyveno nuomojamame bute, buvo išmestas iš partijos, kuriai priklausė, neturėjo vaikų, visuo­ met pasimetęs ir blogai apsirengęs. Mokytojavo licėjuje, prisimenu jį visuomet besipykstantį su mokinių tėvais, kurie klausdavo pata­ rimo, pas kurį jo draugą galėtų nusiųsti sūnus privačių pamokų, kad šie nesusikirstų per egzaminus. M a n o tėvas jį laikė pasmerktu žmogumi. Vaikščiojančiu numirėliu. „Tavo nuomone, kas iš dviejų sprendžia žmogaus likimą: kuris nusprendžia tapti filosofu, ar kuris nusprendžia tapti mediku?" - „Medikas!" - „Šaunuolis. Medikas. Nes gali nuspręsti žmonių gyvenimus. Gelbėti ar negelbėti. Šitaip daromas gėris, tik tada, kai turi galimybę elgtis blogai. Tačiau jei esi nevykėlis, juokdarys, tas, kuris nieko negali, štai tada gali elgtis tiktai gerai, bet tai tik savanoriška tarnyba, gėrio atliekos. Tikrasis gėris yra tada, kai tarp gėrio ir blogio pasirenki jį." Neatsakydavau jam. Niekada nesuprasdavau, ką nori man įro­ dyti. Giliai širdyje dar ir dabar nesuprantu. Galbūt būtent todėl baigiau filosofiją, kad nespręsčiau vietoje kažko kito. M a n o tėvas dirbo greitojoje pagalboje, aštuntajame dešimtmetyje buvo prade-

dantysis medikas. Keturi šimtai mirusiųjų per metus. Kai kuriose apylinkėse buvo nužudomi netgi penki žmonės per dieną. Atvykda­ vo greitosios pagalbos automobiliu, sužeistasis gulėdavo ant žemės, tačiau jei policija nebūdavo atvykusi, negalėdavo jo išsivežti. Nes pasklidus gandams, žudikai grįždavo atgal, pasivydavo greitosios pagalbos mašiną, užblokuodavo jai kelią, įlipdavo į vidų ir pabaig­ davo pradėtą darbą. Taip buvo atsitikę dešimtis kartų, tiek medikai, tiek sanitarai turėdavo stovėti ramiai šalia sužeistojo ir laukti, kol žudikai sugrįš užbaigti operacijos. Tačiau vieną kartą mano tėvas atvyko į Giugliano miestelioką, jis tarp Neapolio ir Kazertos, Mallardo feodą. Vaikinas buvo devyniolikos metų, o gal dar jaunesnis. J a m peršovė krūtinę, bet vienas šonkaulis sulaikė kulką. Greitosios pagalbos automobilis atvyko iškart. Buvo netoliese. Vaikinas duso, rėkė, buvo netekęs daug kraujo. M a n o tėvas jį įkėlė į automobilį. Sanitarai siaubingai išsigando. Bandė jį perkalbėti, buvo akivaizdu, kad žudikai šovė nesitaikydami ir pabėgo išgąsdinti pravažiuojančio patrulio, ir, be abejo, dar sugrįš. Sanitarai bandė įtikinti mano tėvą: „Palaukime. Grįš, baigs ką pradėjo, ir tada jį išsivešime." M a n o tėvas negalėjo taip pasielgti. Mirtis turi savo laiką. J a m atrodė, kad aštuoniolika metų nėra tinkamas laikas mirti net ir ka­ moros kareiviui, [kėlė jį į automobilį, nuvežė į ligoninę, ir jis buvo išgelbėtas. Žudikai, kuriems nepasisekė pataikyti į taikinį, naktį atėjo į jo namus. Į mano tėvo namus. Manęs nebuvo, gyvenau su motina. Bet man tiek daug kartų pasakota ši istorija, nutraukia­ ma visuomet tame pačiame taške, kad aš ją taip gerai žinau, lyg pats būčiau buvęs namie ir dalyvavęs tame, kas nutiko. M a n o tėvas, be abejo, buvo sumuštas iki kraujo, mažiausiai du mėnesius nekėlė kojos iš namų. D a r keturis mėnesius nedrįso pažiūrėti kam nors į akis. Nuspręsti išgelbėti tą, kuris pasmerktas mirti, reiškia pasida­ linti su juo likimu, nes čia savo valia negalima pakeisti nieko. Ne sprendimas padeda tau išspręsti problemą, ne sąmoningumas, idėja,

pasirinkimas tau išties leidžia pajausti, kad elgiesi teisingiausiai. Ką tik nuspręstum daryti, visuomet tavo sprendimas bus klaidingas dėl kokios nors priežasties. Tai ir yra tikroji vienatvė. Mažasis N i c o vėl pradėjo juoktis. Micaela yra daugmaž m a n o metų. J ą , taip pat kaip ir mane, kai nusprendė važiuoti į Italiją, palikti tėvynę, sveikino neklausdami nieko, nežinodami, ar važiuo­ ja dirbti prostitute, senelių prižiūrėtoja, tarnautoja, ar ruošiasi ten ištekėti. Sveikino tik dėl to, kad išvyksta. Šios priežasties pakako įsivaizduoti, jog tave lydi sėkmė. Nico, be abejo, negalvojo apie nie­ ką. Užčiaupė burną nebenorėdamas nežinia kelinto vaisių kokteilio, kurį jam kišo motina. M a n o tėvas, norėdamas priversti jį valgyti, prie kojų padėjo kamuolį, Nico spyrė į jį iš visų jėgų. Kamuolys pašoko atsimušdamas gal į dešimties žmonių kelius, blauzdas, ba­ tus. M a n o tėvas puolė jį gaudyti. Žinodamas, kad Nico į jį žiūri, vaidino - nerangiai bėgdamas užkliuvo už praeinančios vienuolės, o kamuolys vėl nuo jo pabėgo. Mažasis juokėsi, šimtai kulkšnių, kurias matė prieš savo akis, vertė jį jaustis kojų ir batų miške. J a m patiko žiūrėti, kaip tėvas, mūsų tėvas, vos galėdamas pasilenkti per atsikišusį pilvą, laksto paskui kamuolį. Bandžiau pakelti ranką, no­ rėdamas su juo atsisveikinti, bet ji įstrigo žmonių sienoje. Būčiau likęs spūstyje gerą pusvalandį. Nebuvo prasmės laukti. Buvo išties vėlu. Nebebuvo galima jų atpažinti tarp žmonių, juos prarijo besi­ dauginanti minia.

Mariano pasisekė sutikti Michailą Kalašnikovą. Jis mėnesį ke­ liavo po Rytų Europą: Rusiją, Rumuniją, Moldaviją. A t o s t o g o s klano dovanota premija. Ir vėl jį pamačiau Casal di Principės bare. T a m e pačiame kaip visada. Mariano turėjo didelę šūsnį fotografijų, surištų gumele, tarsi tai būtų „Panini" kortelės, kuriomis jis norėtų pasikeisti. Tai buvo Michailo Kalašnikovo nuotraukos su autogra-

fais ir dedikacijomis. Prieš išvykdamas Mariano pasidarė daugybę Kalašnikovo nuotraukų, apsirengusio Raudonosios armijos gene­ rolo uniforma, nusagstyta apdovanojimų ženklais: Lenino ordinu, Didžiojo Tėvynės karo garbės ordinu, Raudonosios Žvaigždės me­ daliu, Raudonosios Vėliavos darbo ordinu. M a r i a n o sugebėjo su juo susitikti rusų, turėjusių reikalų su Kazertos gaujomis, dėka, jie ir pristatė jį generolui. Michailas Timofejevičius Kalašnikovas gyveno nuomojamame bute, mažame miestelyje Uralo kalnų papėdėje, Iževsk Ustinove, kuris nuo 1991 metų netgi nebuvo pažymėtas geografiniame že­ mėlapyje. Tai buvo viena iš daugelio paslaptyje laikytų T S S R te­ ritorijų. Kalašnikovas buvo tikras miestelio traukos centras. Dėl jo buvo įsteigtas tiesioginis susisiekimas su Maskva, jis kaip magnetas traukė elitinius turistus. Šalia jo namų esantis viešbutis, kuriame nakvojo Mariano, buvo tikros aukso kasyklos, jame apsistodavo visi generolo gerbėjai, laukdami kol tas grįš iš kelionės po Rusiją arba tiesiog priėmimo. M a r i a n o į generolo ir jo žmonos namus įžengė su delne telpančia vaizdo kamera. Generolas leido filmuoti su sąlyga, kad medžiaga nebus rodoma viešai, o Mariano, žinoma, sutiko, nes juos suvedęs žmogus žinojo jį, jo telefono numerį ir adresą. Maria­ no pas generolą prisistatė nešinas plastikine lipnia juosta apvyniota dėže, prikrauta buivolės pieno mocarelos. Mariano man parodė vizitą Kalašnikovo namuose per mažą vaizdo kameros ekraną. Vaizdas trūkčiojo, veidai šokinėjo, per daug priartinus vaizdą, deformavosi žmonių akys ir daiktai, ekraną vis užstodavo pirštai ir rankos. Priminė nufilmuotą mokyklinę ekskur­ siją, kurioje be paliovos šokinėjama ir bėgiojamą. Kalašnikovo na­ mai buvo panašūs į G e n n a r o Marino „dačią", nors galbūt tai buvo tiesiog įprasta vila, bet ta vienintele, kurią buvau matęs, priklausė atsiskyrusiųjų grupuotės bosui iš Arzano, todėl man jos atrodė identiš­ kos. Kalašnikovo šeimos namų sienos buvo apkabinėtos Vermejerio

reprodukcijomis, baldai apkrauti mediniais ir krištoliniais nieknie­ kiais. Visos grindys išklotos kilimais. Vienu momentu generolas vaizdo kameros objektyvą uždengė ranka. Mariano papasakojo, kad apsimetęs blogai išauklėtu vaikštinėjo su kamera po namus ir tarsi netyčia įėjo į kambarį, kurio Kalašnikovas jokiu būdu neleido filmuoti. Ant sienos pakabintoje metalinėje spintelėje, puikiai ma­ tomas per neperšaunamą stiklą, buvo saugomas pirmasis kalašni­ kovo modelis, pagamintas pagal brėžinius. Pasak legendos, senasis generolas (tada dar tik nežinomas karininkas) nubraižė brėžinius gulėdamas ligoninėje. Buvo sužeistas kulkos ir degė noru sukurti ginklą, kuris sušalusius ir išbadėjusius Raudonosios armijos karius paverstų nenugalimais. Pirmasis istorijoje A K - 4 7 laikomas paslėp­ tas, kaip pirmasis dėdulės Antino uždirbtas centas, žymusis number one šarvuotame futliare. Tas modelis buvo neįkainojamas. Daugelis būtų atidavę bet ką, kad įsigytų šią karinę relikviją. Vos tik Ka­ lašnikovas numirs, šautuvas atsidurs „Cristie" aukcione, lygiai kaip T i c i a n o drobės ir Mikelandželo piešiniai. Mariano tą dieną Kalašnikovų namuose praleido visą priešpie­ tį. Jį pristatęs rusas išties turėjo būti svarbus asmuo, jei generolas taip juo pasitikėjo. Vaizdo kamera nufilmavo, kai buvo sėdamasi prie stalo ir miniatiūrinė senutė atidarė plastmasinę dėžę su mocarela. Gėrė ir valgė gardžiuodamiesi. Degtinę ir mocarelą. Mariano nenorėjo praleisti šio reginio ir pastatė vaizdo kamerą stalo gale. Norėjo turėti įrodymą, kad generolas Kalašnikovas valgė mocarelą, pagamintą jo boso sūrinėje. Ant stalo pastatyta kamera nufilmavo tolumoje besimatantį baldą su įrėmintomis vaikų fotografijomis. Nors ir norėjau kuo greičiau baigti filmuotos medžiagos peržiū­ rą, jaučiausi lyg kankinamas nepakenčiamos jūros ligos, pagautas smalsumo paklausiau: „Marianai, bet Kalašnikovas turi tiek daug vaikų ir anūkų?" - „Kokie vaikai! Tai žmonių, kurie jam siunčia

nuotraukas, vaikai, berniukai, pavadinti jo vardu, galbūt tie žmonės išsigelbėjo jo sukurto ginklo dėka arba paprasčiausiai juo žavisi..." Panašiai chirurgams dovanojamos jų išgelbėtų, išgydytų, ope­ ruotų vaikų nuotraukos, jie jas pasikabina savo kabinetuose profesi­ nėms sėkmėms atminti, taip ir generolas Kalašnikovas papuošė savo svetainę vaikų, pavadintų jo kūrinio vardu, nuotraukomis. Tarp kitko, vienas italų žurnalistas Angoloje ė m ė interviu iš žinomo ko­ votojo už laisvę, kuris pasakė: „Pavadinau savo sūnų Kalsh, nes tai yra laisvės sinonimas." Kalašnikovas yra gerai išsilaikęs ir guvus aštuoniasdešimt ket­ verių metų senis. Jį kviečia visur, tai gyva ikona, simbolizuojanti garsiausią pasaulyje automatinį šautuvą. Prieš išeidamas į pensiją, armijos generolas uždirbdavo penkis šimtus rublių per mėnesį, tais laikais tai buvo apie šimtą dolerių. Jei Kalašnikovas būtų turėjęs galimybę savo išradimą užpatentuoti Vakaruose, dabar būtų vienas turtingiausių žmonių pasaulyje. G a l i m a paskaičiuoti, apytiksliai, pagal originalų generolo projektą buvo pagaminta daugiau kaip šimtas penkiasdešimt milijonų kalašnikovo grupės automatų. Jeigu už kiekvieną automatą būtų gavęs po dolerį, dabar maudytųsi pini­ guose. B e t toks tragiškas pinigų trūkumas generolo visai neliūdino, jis pristatė savo kūrinį, realizavo savo idėjas ir, atrodė, jam tai buvo pakankamas atlygis. O gali būti, kad buvo ekonomiškai apsirūpinęs. Mariano man papasakojo, kad gerbėjai generolui retkarčiais siųsda­ vo pinigų, tūkstančius dolerių, ištisus kapitalus, vertingas dovanas iš Afrikos, buvo kalbama apie auksinę tribalinę kaukę iš Matubu ir apie dramblio kaulu inkrustuotą baldakimą iš Bakasos; pasakoja­ ma, kad iš Kinijos jam buvo atsiųstas netgi visas traukinys - loko­ motyvas ir daug vagonų, kurį jam dovanojo D e n g Xiaopingas žino­ damas, kad generolui darosi sunku įlipti į lėktuvą. Bet tai buvo tik legendos, žurnalistų paskleisti gandai. Nepavykus paimti interviu iš

generolo, kuris priimdavo rik svarbių asmenų jam rekomenduotus žmones, jie kalbindavo Iževsko ginklų fabriko darbininkus. Michailas Kalašnikovas atsakinėjo automatiškai, į bet kokius klausimus duodamas vienodus atsakymus, kalbėdamas paprasta, jau suaugus išmokta anglų kalba, ja naudojosi tarsi atsuktuvu varž­ tui atsukti. Mariano užduodami klausimai buvo bendro pobūdžio ir nereikšmingi, jais jis siekė patenkinti savo paties smalsumą: „Tą automatą išradau ne tam, kad pasipelnyčiau, bet išskirtinai dėl to, kad padėčiau apginti M o t i n ą Tėvynę sunkiu laikotarpiu. Jei galė­ čiau grįžti atgal, daryčiau tuos pačius dalykus ir gyvenčiau taip pat. Dirbau visą savo gyvenimą, o mano gyvenimas yra mano darbas." Taip atsakydavo į bet kokį klausimą apie jo automatą. Pasaulyje neegzistuoja joks kitas dalykas, organinis ar neor­ ganinis, metalinis daiktas, cheminis elementas, kuris būtų atnešęs daugiau mirčių nei AK-47. Kalašnikovo automatas nužudė daugiau žmonių nei atominis ginklas Hirosimoje ir Nagasakyje, daugiau nei Ž I V virusas, buboninis maras, daugiau nei maliarija, nei visi islamiškojo pasaulio fundamentalistai, daugiau nei visi kada nors įvykę žemės drebėjimai. Milžiniškas žmonių skaičius, kurio įsivaiz­ duoti neįmanoma. Viename suvažiavime buvo pristatyta reklaminė kampanija, pateikusi įtikinamą pavyzdį: norint įsivaizduoti, kiek žmonių buvo nužudyta šiuo automatu, buvo siūlomą pripildyti bu­ telį cukraus taip, kad cukrus tiesiog byrėtų per kraštus. Kiekviena cukraus kruopelė - kalašnikovu nužudytas žmogus. AK-47 - tai automatas, kuriuo galima šaudyti esant pačioms blogiausioms sąlygoms. Jis negali užstrigti, šaudo net būdamas že­ mėtas, sušlapęs vandenyje, jį patogu laikyti, gaidukas nusispaudžia lengvai - net vaikas gali tai padaryti. S ė k m ė , klaida, netikslumas, visus šiuos susidūrimų metu galinčius išgelbėti gyvybę veiksnius pašalina AK-47 tobulumas. J u o lengva naudotis, jį lengva transpor­ tuoti, jis toks efektyvus, kad norint ką nors nužudyti nereikia ilgų

treniruočių. „Jis sugeba paversti kovotoju netgi beždžionę", - pasakė Kabila, baisusis Kongo politinis lyderis. Per paskutinius trisdešimt metų kilusiuose konfliktuose daugiau nei penkiasdešimt valstybių naudojo kalašnikovą, kaip pagrindinį kariuomenės ginklą. Pagal J T O informaciją, kraujo praliejimai, kuriuose buvo žudoma kalašnikovais, vyko Alžyre, Angoloje, Bosnijoje, Burundyje, Kambodžo­ je, Čečėnijoje, Kolumbijoje, Konge, Haityje, Kašmyre, Mozambike, Ruandoje, Sierra Leonėje, Somalyje, Šri Lankoje, Sudane, Ugandoje. Daugiau nei penkiasdešimt nuolatinių karinių padalinių naudojasi kalašnikovais ir neįmanoma sužinoti tikslios statistikos, kiek dar įvairiausių grupuočių, gaujų, kovotojų sėja mirtį šiais automatais. Nuo kalašnikovo šovinių mirė Anvaras Sadatas 1981 metais, generolas Dalia Chiesa 1982 metais, Nikolajus Čaušesku 1989-ais. Monedos rūmuose buvo rastas Salvadoro Aljendės kūnas, suvarpy­ tas kalašnikovo kulkų. Šios mirtys liudija nenutrinamus pėdsakus istorijoje, kuriuos paliko kalašnikovo automatas. AK-47 netgi pa­ vaizduotas ant Mozambiko vėliavos ir yra šimtų kitų politinių gru­ pių simbolis, nuo Al Fatah Palestinoje iki M R T A Peru. Nufilmuotas kalnuose O s a m a bin Ladenas laiko jį - objektą, turintį patvirtinti teroristų grėsmingumą. Šis automatas yra pačių įvairiausių žmonių palydovas: kovotojų už laisvę, išnaudotojų, paprastų karių, teroristų, plėšikų, prezidentų asmens sargybinių. Kalašnikovas sukūrė labai efektyvų ginklą, kurio efektyvumas su metais auga, buvo pristatyta devyniolika šio ginklo variantų ir dvidešimt du nauji modeliai, visi pagal pirminį projektą. Tai tikras kovos už laisvę simbolis. Absoliuti ikona. G a l i m a būtų padaryti emblemą: nesvarbu, kas esi, nesvarbu, ką mąstai, nesvarbu, iš kur esi, nesvarbu, kokią religiją išpažįsti, ne­ svarbu, prieš ką ir kieno naudai dirbi, svarbu, kad darydamas tai, ką darai, naudojiesi mūsų gaminiu. Su penkiasdešimčia milijonų dolerių galima įsigyti apie du šimtus tūkstančių automatų. Vadi­ nasi, turint penkiasdešimt milijonų dolerių galima suburti nedidelę

kariuomenę. Visa tai, kas turi galią sužlugdyti politikų ir jų tarpi­ ninkų strategijas, visa tai, kas žada neaprėpiamą valdžią, pirmauja rinkoje. Michailas Kalašnikovas savo išradimu suteikė galimybę vi­ soms galios ir mikrogalios grupėms įgyti karinį instrumentą. Išradus kalašnikovą, niekas nebegali pasakyti, kad pralaimėjo, nes neturė­ jo galimybės gauti ginklų. Generolas atliko išlyginamąją operaciją: ginklai visiems, kiekvienam galimybė žudyti arba būti nužudytam. Mušis tapo ne tik oficialiosios kariuomenės dalis. Tarptautiniu mas­ tu kalašnikovo automatas atliko tai, ką secondiglianiečių klanai vie­ tiniu, totaliai liberalizuodami kokainą, suteikdami galimybę kiek­ vienam tapti narkotikų pervežėju, vartotoju, mažmenininku, šioje rinkoje panaikindami hierarchinį ir kriminalinį statusą. Lygiai taip pat kalašnikovas suteikė galimybę visiems tapti kareiviais, net vai­ kams ir gležnoms mergaitėms, bei pavertė generolais žmones, kurie nesugebėtų vadovauti net dešimties žmonių grupelei. Pirkti auto­ matus, šaudyti, naikinti žmones ir aplinką ir vėl pirkti. Visa kita tik smulkmenos. Kalašnikovo veidas yra giedras kiekvienoje nuo­ traukoje. Kaulėta slaviška kakta ir mongoliškos akys, kurios bėgant metams tampa vis siauresnės. Miega teisiųjų miegu. Eina miegoti galbūt ne laimingas, bet nusiteikęs giedrai, šlepetės po lova tvarkin­ gai sudėtos; net tada, kai būna rimtas, jo lūpos sudėtos lanku, kaip Lašinių Kamuolio iš Metalinis apvalkalas veide. Šypsosi lūpos, bet ne veidas. Kada žiūriu į Michailo Kalašnikovo atvaizdą fotografijose, vi­ suomet prisimenu Alfredą Nobelį, žinomą dėl jo vardu pavadintos premijos, bet išties sukūrusio dinamitą. Po sėkmingo dinamito su­ kūrimo, po to kai Nobelis pats suprato, kokią galią turi nitroglice­ rino ir sorbento mišinys, nuotraukose jį matome iškankintą neri­ mo, pirštais krapštantį barzdą. Galbūt tai tik mano spėjimas, bet žiūrėdamas į Nobelio atvaizdą fotografijose, į pakeltus antakius ir pasimetusias akis, rodos, girdžiu sakant: „Nenorėjau. Tikėjausi su-

sprogdinti kalnus, sutrupinti uolienas, išrausti tunelius. Nenorėjau to, kas atsitiko." Kalašnikovas, atvirkščiai, visuomet giedros nuo­ taikos, tipiškas rusų pensininkas, kurio galva pilna prisiminimų, įsivaizduoji jį su degtinės kvapeliu pasakojantį tau apie karo laikų draugus arba prie stalo besiginantį, kad jaunystėje be vargo nemie­ godavo naktimis. Pratęsiant vaikišką potraukį spėlioti, pateiksiu dar vieną interpretaciją, kylančią žiūrint į Kalašnikovo veidą: „Viskas gerai, ne mano problemos, aš tik išradau automatą. K a m jį naudoja kiti, manęs neliečia." Atsakomybė turėtų būti apibrėžiama atsižvel­ giant į atliktus veiksmus. Tai ką daro rankos, sutinka su žmogaus sąžine. T i k i u , kad senasis generolas neišvengiamai yra viso pasaulio nusikalstamų gaujų dievukas. Michailas Kalašnikovas neperveža ginklų, netarpininkauja įsigyjant automatus, neturi įtakos politiko­ je, nėra charizmatiška asmenybė, bet tarsi deklaruoja rinkos valdo­ mo pasaulio kasdieninį imperatyvą: elkis taip, kad laimėtum, visa kita ne tavo problemos.

Mariano per petį buvo persimetęs rankinę ir vilkėjo striukę su gobtuvu; ant šių daiktų puikavosi Kalašnikovo vardas. Generolas gavo įvairių pasiūlymų ir atsiskleidė kaip talentingas verslininkas. Jis galėjo didžiuotis ypatinga šlove. Vienas vokiečių verslininkas įsteigė firminių Kalašnikovo vardo drabužių parduotuvę ir generolas mė­ gavosi savo vardo platinimu, netgi investavo į gamintojų įmonę. Tai pasakodamas Mariano staiga sustabdė rodomą filmą ir išpuolė lauk iš baro. Atidarė savo automobilio bagažinę ir iš ten ištraukęs karei­ višką lagaminėlį padėjo jį ant baro bufeto. Jau pagalvojau, kad visai išprotėjo susipainiojęs savo mistinėse automato istorijose. Pama­ niau, kad apkeliavo pusę Europos automobilio bagažinėje vežiodamasis automatą, kurį dabar norėjo visiems pademonstruoti. Tačiau iš to kareiviško lagaminėlio ištraukė nedidelį krištolinį kalašnikovo formos degtinės butelį. Kičas su kamščiu ant vamzdžio ertmės. Visi

barai, su kuriais dirbo Mariano, po jo kelionės sulaukė komerci­ nio pasiūlymo - „Kalašnikovo" degtinės. Jau įsivaizdavau visuose baruose nuo Teverolos iki Mondragonės už barmenų nugaros švie­ čiantį krištolą. Nufilmuoti įspūdžiai buvo beišsenką, man skaudėjo trumpareges akis, visą laiką buvau prisimerkęs, kad geriau matyčiau mažame ekrane rodomus vaizdus. Bet paskutiniai kadrai buvo išties verti pažiūrėti. Du senukai namo prieangyje, apsiavę šlepetėmis, su mocarelos kąsniais burnose, atsisveikindami mojavo jaunajam sve­ čiui. Aplink mane ir Mariano susibūrė vaikėzai, kurie žiūrėjo į jį kaip į išrinktąjį, į didvyrį. J žmogų, susipažinusį su Michailu Ka­ lašnikovu. M a r i a n o pasižiūrėjo į mane su apsimestine išraiška kaip į bendrininką, nors niekada tokie nebuvome. Nuėmė gumytę nuo nuotraukų ir pradėjo jas žiūrinėti. Peržiūrėjęs kokią dešimtį ištraukė iš krūvos vieną: „Šita tau. Ir nesakyk, kad apie tave negalvoju." Ant senojo generolo atvaizdo juodu flomasteriu buvo užrašyta: „To R o ­ berto Saviano vvith Best Regards M. Kalashnikov."

Tarptautiniams verslo tyrimų institutams nuolatos reikalingi duomenys. Jais, kaip kasdienine duona, reikia aprūpinti laikraščius, apžvalgas, politines partijas. Puikus indikatorius, pavyzdžiui, yra „big M a c " , kuo turtingesnė valstybė, tuo brangiau kainuoja sumuš­ tinis „ M c D o n a l d ' s " užkandinėse. O norėdami įvertinti žmogiškųjų teisių faktorių, analitikai lygina parduodamų kalašnikovo automatų kainas. Kuo mažiau kainuoja automatas, tuo labiau pažeidžiamos žmogaus teisės, teisingumas šalyje gangrenuoja, socialinė pusiaus­ vyra išbalansuota. Vakarų Afrikoje automatas gali kainuoti pen­ kiasdešimt dolerių. Jemene galima rasti naudotų AK-47, tekainuo­ jančių po šešis dolerius. Klanų viešpatavimas Rytuose, priėjimas prie griūvančių socialistinių valstybių ginklų saugyklų pavertė Kazertos ir Neapolio klanus, kartu ir Kalabrijos gaujas, jų sąjungininkes, pa­ čiais geriausiais ginklų pervežėjais.

Kamora valdo didelę tarptautines ginklų rinkos dalį, nustato kalašnikovų kainas, todėl tampa netiesiogiai atsakinga už valstybės vidinę sveikatą ir žmogaus teises Vakarų pasaulyje. Tai tarsi nuolat nuleisti kartelę teisingumui, lėtai, kaip kateteriu kapsintys lašai. Tuo laiku, kai nusikalstamos gaujos Prancūzijoje ir Amerikoje naudojosi Eugene Stonerio sukurto M 1 6 modelio šautuvais, kuriuos reikia su­ tepti, valyti, antraip užstrigs, Sicilijoje, Kampanijoje nuo Cinisio iki CasaI di Principės jau aštuntajame dešimtmetyje kalašnikovai ėjo iš rankų į rankas. Pagal agento Raffaele Spinello, Genujos gaujos na­ rio, valdžiusio Avelliną ir jo apylinkes, parodymus, buvo išaiškintas E T A baskų ir kamoros ryšys. Genujos klanas yra Cavos iš Quindicio grupuotės ir Kazertos šeimų sąjungininkas. Tai nebuvo labai galin­ gas klanas, tačiau sugebėjo aprūpinti ginklais vieną iš pagrindinių Europos karinių grupuočių trisdešimt metų trukusioje kovoje. E T A išbandė daug būdų atsigabenti ginklus, bet Kampanijos klanai liko patikimiausiais jų partneriais. Pagal Neapolio prokuratūros tyrimą, du baskų kariai, Jose Miguelis Arreta ir Gracia Morillo Torresas, dešimt dienų derėjosi vieno iš M i l a n o viešbučių liukso kambaryje. Kainas, atvežimo būdus, mainų galimybes. Susitarė. E T A per savo organizacijos karius siuntė kokainą, o mainais gaudavo ginklus. Pa­ gal suderėtas sąlygas, E T A privalėjo smarkiai nuleisti kokaino, kurį jie gaudavo Kolumbijos kovotojų dėka, kainas ir būti atsakingais už produkto pristatymą į Italiją, visa tai dėl to, kad išlaikytų ryšius su Kampanijos grupuotėmis, nes tik jų padedami galėjo apsirūpinti jiems reikalingų ginklų kiekiu. B e t E T A norėjo ne tik kalašniko­ vų. Užsakinėjo rimtesnius ginklus: galingus sprogmenis ir netgi raketas. Kamoros ir kovotojų už laisvę ryšys ne kartą davė vaisių. Taip buvo ir Peru, pažadėtojoje narkotikais prekiaujančių neapoliečių žemėje. 1994 metais Neapolio teismas kreipėsi į Peru teisingumo organus prašydamas atlikti apklausas dėl dešimties italų nužudymo

Limos apylinkėse. Šio ryrimo dėka, broliams Rodriguezams pade­ dant, buvo atskleisti ryšiai tarp neapoliečių grupuočių ir M R T A . Raudonos ir baltos spalvos trikampio formos skepetaitėmis veidus apsirišusių kovotojų. Ir jie derėjosi su klanais, n e t g i j i e . T i e k ė kokainą mainais į ginklus. 2 0 0 2 metais buvo suimtas advokatas Francesco Magliulo. J a m iškelti kaltinimai dėl bendradarbiavimo su Mazzarellos klanu, galinga šeima iš San Giovanni a Teduccijo, dirbančia Neapolyje, Santa Lucijos ir Forcellos kvartaluose. Advoka­ tą sekė dvejus metus, stebėjo jo aferas Egipte, Graikijoje, Anglijoje. Pasisekė įrašyti pokalbį iš Mogadišo, vilos, kurioje gyveno generolas Aididas, vienas iš karo Somalyje įkvėpėjų, - kovos su Ali Mahdi banditų gaujomis Somalį taip nualino, kad išdraskytą ir supuvu­ sį šalies kūną galima užkasti kartu su Europos žemyno toksinėmis atliekomis. Tyrimo metu išaiškėjo, kad Mazzarelos klano ir Somalio valstybės ryšiai plėtojosi daugeliu krypčių, be abejo, ginklų perveži­ mas buvo svarbiausia šių ryšių grandis. Net ir kovotojai Kampanijos grupuočių akivaizdoje pradeda elgtis kaip jaunos panelės, kai prispiria būtinybė įsigyti ginklų. 2 0 0 5 metų kovo mėnesį Sant Anastazijos miestelyje, Vezu­ vijaus papėdėje, buvo surastas įspūdingos apimties ginklų kiekis. Atrasta netikėtai, iš dalies atsitiktinumo dėka ir šiek tiek dėl gink­ lų pervežėjų neatsakingumo: nesutarę su užsakovais dėl kainos jie pradėjo šaudytis gatvėse. Atvykę karabinieriai išmontavo furgono kabinos pertvaras ir prieš jų akis atsivėrė didžiausias kada nors ma­ tytas mobilus ginklų sandėlis. Automatiniai ginklai U Z I , į kurių komplektą įėjo keturi apkabų dėklai ir septynios dėžutės su šovi­ niais, iš viso šimtas dvylika 3 8 0 - o kalibro šovinių. Tai rusų ir čekų sukurti kulkosvaidžiai, pajėgūs paleisti devynių šimtų penkiasde­ šimties šūvių salvę per minutę. Beveik nauji, gerai sutepti, ką tik atsivežti iš Krokuvos. Devynis šimtus penkiasdešimt šūvių per minutę šaudydavo amerikiečių sraigtasparniai Vietname. Ginklai

skirti nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisas divizijas, o ne Vezuvijaus krašto kamoros grupuočių tarpusavio karams. Ginkluota jėga prie­ vartos ištroškusiam Leviatanui tampa dar viena galimybe įtvirtinti taip siekiamą valdžią. Sandėlyje buvo bazuka, rankinės granatos, prieštankinės minos, kulkosvaidžiai, bet iš tiesų klanai naudoja tik kalašnikovus, automatinius ginklus U Z I ir automatinius pistoletus. Visi kiti ginklai reikalingi tik tam, kad juos turėtų, įtvirtintų savo karinį pajėgumą, parodytų jį aplinkiniams. Tokios ginklų atsargos klanams reikalingos ne tam, kad pasipriešintų valstybės teisėsau­ gos organams, bet tam, kad monopolizuotų valdžią. Kampanijos regione nėra tokio būtino poreikio sugyventi tarpusavyje, kaip buvo senaisiais Cosa Nostros laikais. Ginklai tapo tiesioginiu būdu įtvirtinti savo valdžią teritorijose, kuriose kirtosi kylančių naujų grupuočių ir konkuruojančių su jomis senbuvių interesai. Geriau ginklais apsirūpinusios gaujos įvaldė ir pačią prievartos koncepciją, prievartos struktūrą ir jos instrumentus. Prievarta buvo jų teritorijos žymė, paklusti jiems, reiškia paklusti Sistemai. Klanai netgi kūrė naujus ginklus, kuriuos projektavo ir gamino jų žmonės. 2 0 0 4 me­ tais Sant Antime, šiaurinėje Neapolio dalyje, policijos pareigūnai aptiko iškastą duobę, apdengtą žemėmis ir žolėmis, kurioje rado keistą šautuvą, suvyniotą į alyvuotą medvilnės audeklą. Tai buvo tikras „pasidaryk pats" ginklas, kurį turguje galima nusipirkti už du šimtus eurų, niekis, palyginus su dviem tūkstančiais penkiais šim­ tais, mokamais už pusiau automatinį šautuvą. Klano vyrų išrastą šautuvą sudaro du vamzdžiai, kuriuos galima naudoti ir po vieną, bet sudėti draugėn jie virsta mirtį nešančiu dvivamzdžiu, užtaisomu šoviniais. Jis buvo suprojektuotas pagal seną aštuntajame dešimt­ metyje populiarų žaislinį šautuvą, užtaisomą stalo teniso kamuoliu­ kais ir šaudantį viduje įtaisytos spyruoklės dėka. Tai vienas iš italų vaikams gerai žinomų žaislų, vadinamų „pimpamperais", kuriais jie treniruodavosi per svetainėse vykusius mūšius. Bet būtent šis žaislas

davė mintį šautuvo modeliui, populiariai vadinamam „vamzdžiu". Šautuvas sudarytas iš dviejų vamzdžių, pirmasis, skaičiuojant kartu su rankena, ilgesnis nei keturiasdešimt centimetrų. Viduje įtaisytas didelis metalinis varžtas, atliekantis obtiuratoriaus funkciją. Antrąją dalį sudaro trumpesnis vamzdis, į kurį talpinami dvidešimto kalib­ ro šoviniai. Neįtikėtinai paprastas, bet labai galingas šautuvas. Šio šautuvo pranašumas yra tas, kad juo ką nors nužudžius, nereikia vargintis naikinti ginklo. Pakanka jį išmontuoti ir šautuvas virsta tiesiog į dvi dalis perlaužtu vamzdžiu, - net ir netikėtai užklupus kratai nesukels įtarimų. D a r prieš randant šį šautuvą, apie jį girdėjau iš vargšo žmogaus lūpų. Apie jį man pasakojo piemuo, vienas iš tų suvargusių italų valstiečių, kurių vis dar pasitaiko. Jie keliauja po laukus su bando­ mis iš tolo aplenkdami autostradas ir periferijos daugiabučių kvar­ talus. Šis piemuo dažnai rasdavo savo avis, padalintas į dvi dalis. Nesunkiai galima suskaičiuoti Neapolio apylinkių avių šonkaulius, o nuo dioksinu persigėrusios žolės puvo jų dantys ir pilkėjo vilna. Sulysę gyvūnų kūnai buvo greičiau perplėšti nei perpjauti. Pradžioje piemuo manė, kad tai jo skurstančių dėl sergančių avių konkurentų provokacijos. Vėliau suprato. Šautuvo gamintojai bandė šūvio stip­ rumą su nedideliais gyvūnais. Avys buvo pats geriausias taikinys norint patikrinti šautuvo galingumą ir kokybę. Geras šautuvas, kaip videožaidime, išmesdavo avį į orą ir iškart perplėšdavo pusiau. G i n k l ų klausimas yra paslėptas ekonomikos skersgatviuose, aklinai uždarytas tylos celėje. Italija apsiginklavimui išleidžia dvi­ dešimt septynis milijardus dolerių. Daugiau nei Rusija, dvigubai nei Izraelis. Šiuos duomenis pateikia Tarptautinis Stokholmo institutas, S I P R I , kurio tikslas yra užtikrinti taiką pasaulyje. Jei prie šių lega­ liai figūruojančių duomenų pridėsime ginklus, kuriuos turi kamora, 'Ndragheta, Cosa Nostra ir Sacra C o r o n a Unitą grupuotės, bendras ginklų skaičius Italijoje pasieks vos ne tris ketvirtadalius pasauly-

jc esančių ginklų. Casalesi šeimos klanas, be jokių abejonių, yra kriminalinio verslo grupuotė, pajėgi aprūpinti tarptautiniu mastu ginklais ne tik paskiras grupuotes, bet visas kariuomenes. 1982-ais, Falklando karo tarp Anglijos ir Argentinos metu, Argentina kentė patį tamsiausią ekonominės izoliacijos laikotarpį. Kamora užmezgė verslo santykius su argentiniečiais be skrupulų pasiūlydama jiems ginklų, kurių šie nebūtų galėję nusipirkti legaliais keliais. Klanai buvo pasirengę ilgam karui, bet konfliktas įsiplieskė kovo mėnesį ir išsisprendė birželį. Nedaug susirėmimų, nedaug žuvusiųjų, nedaug išlaidų. Tas karas buvo labiau reikalingas politikams nei verslinin­ kams, diplomatijai nei ekonomikai. Kazertos klanams neapsimokė­ jo išparduoti ginklus, kad skubiai pasipelnytų. Tą pačią dieną, kai buvo paskelbta konflikto pabaiga, slaptosios anglų tarnybos įrašė tarpkontinentinį pokalbį tarp Argentinos ir San Čipriano d'Aversos. T i k pora frazių, tačiau jų pakanka, kad suprastum kazertiečių galią ir diplomatinius sugebėjimus. „Klausau." - „Taip." - „Čia karas pa­ sibaigė, ką darysime?" - „Nesijaudink, bus kitas karas..."

Galia išmoko tokios kantrybės, kokios dažnai neturi net ir pa­ tys gabiausi verslininkai. 1977 metais Casalesi šeima įsigijo tanką, slaptosios Italijos tarnybos pranešė, kad išmontuotas „Leopard" yra paruoštas išsiuntimui iš Villa Literno stoties. Ilgą laiką preky­ ba „Leopard" tankais buvo kamoros valdomas verslas. 1986 metais įrašytas telefoninis pokalbis, kurio metu Nuvolettos klano nariai derėjosi dėl poros „Leopard" su tuometine Rytų Vokietija. Net pa­ sikeitus valdžiai šalyje, casalesiečiai išliko pagrindiniais tiekėjais tarptautinėje rinkoje. Karinio saugumo ir informacijos tarnybos bei Veronos kovojimo su šnipinėjimu centras 1994 metais pranešė, kad Zeljco Raznatovicius, geriau žinomas Arkano Tigro pravarde, už­ mezgė ryšius su Sandokanu Schiavone, casalesiečių vadu. Arkanas buvo nužudytas 2 0 0 0 metais viename Belgrado viešbutyje. Jis buvo

vienas iš negailestingiausių serbų karinių nusikaltėlių, nacionalisti­ nės grupės „Serbijos karo savanoriai" įkūrėjas, įsiveržimų į Bosniją metu ši grupė tiesiog nušluodavo nuo žemės paviršiaus musulmonų gyvenvietes. Du tigrai tapo sąjungininkais. Arkanas prašė ginklų savo kovotojams, bet visų pirma, apeiti Serbijai uždėtą embargą, siunčiant pinigus ir ginklus kaip būtinąją pagalbą: instrumentus lauko ligoninėms, medikamentus. Tačiau, Karinio saugumo ir in­ formacijos tarnybos duomenimis, prekes, kurių suma siekė dešimtis milijonų dolerių, Serbija apmokėjo per vieną Austrijos banką iš vals­ tybės iždo, iš viso aštuoniasdešimt penkis milijonus dolerių. T i e pi­ nigai vėliau sukosi bendroje serbų ir kampanijiečių įmonėje, kurios užduotis buvo apskaičiuoti, užsakyti ir prižiūrėti įvairiausių organi­ zacijų siunčiamą humanitarinę pagalbą, apmokant nelegalia veikla uždirbtais pinigais ir šitaip leidžiant į apyvartą kapitalus. Būtent tada į žaidimą įėjo casalesiečiai. Jie pasirūpino įmonėmis, transpor­ tu, grynaisiais, reikalingais kapitalų cirkuliacijai. Savo tarpininkų padedamas Arkanas paprašė casalesiečių įsikišti ir nutildyti albanų mafijos narius, kurie puldami iš pietų arba užblokuodami prekybą ginklais galėjo pakišti koją jo finansinėms operacijoms. Casalesie­ čiai nuramino savo sąjungininkus albanus duodami jiems ginklų, o Arkaną įtikino, kad rems jo veiksmus. M a i n a i s už tai klano versli­ ninkai visoje Serbijoje įsigijo įmonių, koncernų, parduotuvių, ūkių. Prieš pradėdamas mūšius, Arkanas paklausė kamoros patarimo. Karai pasaulyje, nuo Pietų Amerikos iki Balkanų, iki šiol vyksta su Neapolio klanų parūpinta artilerija.

GELŽBETONIS

S

eniai bebuvau Casal di Principėje. Jei kovos menų tėvyne lai­ koma Japonija, banglenčių sporto - Australija, deimantų dau­

giausia randama Siera Leonės Respublikoje, kamoros verslo sostinė yra Casal di Principe. Neapolio ir Kazertos provincijose pakako būti kilusiam iš Casalės, kad tau būtų garantuota neliečiamybė, tai reiškė ne tik būti savimi, bet ir priklausyti pagarsėjusioms žiaurumu Kazertiečių kriminalinėms gaujoms. Todėl casaliečiai džiaugėsi pagar­ ba ir savotiška jų akivaizdoje rodoma baime. Netgi Benito Mussolini buvo pasiruošęs išnaikinti šį kriminalinės auros apsuptą kilmės žen­ klą ir dviejų miestelių San Čipriano d'Aversa ir Casal di Principės savivaldybes sujungė į vieną bei pakrikštijo Albanova (naujoji aušra). Tikėdamasis prikelti teisingumo aušrą pasiuntė dešimtis karabinie­ rių, kuriuos įgaliojo išspręsti problemą „metalu ir ugnimi". Šiandien Albanovos pavadinimą nešioja tiktai aptriušusi stotis. G a l i ilgas valandas treniruotis daužydamas kriaušę, ištisomis popietėmis kilnoti svarsčius, kilogramais ryti raumenis pučiančius papildus, bet tam tikro dialekto ir pasitikėjimu trykštančio elgesio akivaizdoje pasijunti taip, lyg visi paklodėmis uždengti nužudytųjų kūnai materializuotųsi prieš tavo akis. Egzistuoja seni posakiai, nu­ sakantys šiose vietose sklandančią prievartos dvasią: „Kamoriečiais tampama, bet casaliečiais gimstama." Č i a susipykę vyrai, apsikeičia nuožmiais žvilgsniais, sekundę prieš puldami priešininką kumščiais arba peiliais išsako savo poziciją: „Gyvenimas ar mirtis, man tas pats!" Kartais kilmė, gimtasis miestas gali būti naudingi, jais galima pasinaudoti norint ką nors sužavėti, džiaugsmingai susitapatinti su

prievartos aura, taip paslepiant savo drovumą. Galima netgi gauti nuolaidas bilietams į kiną arba išsireikalauti iš persigandusios pada­ vėjos kreditą. Bet atsitinka ir taip, kad tavo gimtasis miestas sufor­ muoja išankstinę nuomonę, kuri tau nepalanki, tu netgi nebenori jame pasilikti protestuodamas prieš nuomonę, kad visi čia gyvenan­ tys yra nusikaltėliai. Nori įrodyti sau, kad kamoriečiųyra mažuma, ir skubi lyg akis išdegęs į šalimais esančią, neturinčią tokios šlovės vietovę. Šitaip kilusieji iš Secondigliano prisistato neapoliečiais, o iš Casal di Principės aversiečiais arba kazertiečiais. Priklauso nuo si­ tuacijos. Gėdijamasi arba didžiuojamasi, tarsi pasirenkama drabužį vakarui. Corleonė, palyginus su Casal di Principe, yra Volto Disnėjaus išgalvotas miestas. Casal di Principe, San Cipriano d Aversą, Casapesenna. Teritorijoje gyvena mažiau nei šimtas tūkstančių gyven­ tojų, bet iš jų tūkstantis du šimtai yra nuteisti pagal 4 1 6 straipsnį, ilgalaikiam terminui už grotų, be to, šio miestelio gyventojai gali pasigirti įspūdingu bendradarbiaujančių su nusikalstamomis struk­ tūromis žmonių skaičiumi. Ši žemė nuo neatmenamų laikų ken­ čia kamoros šeimų jungą — klano viršūnėse viešpataujantį žiaurios buržuazijos sluoksnį. Casalesi klanas, kurio pavadinimas kilęs nuo Casal di Principės, apima tokias autonomines federacijas: Castelvolrurno, Vilią Literno, Gricignano, San T a m m a r o , Cesos, Villa di Briano, Mondragonės, Carinolos, Marcianisės, San Nicola La Strados, Calvi Risortos, Lusciano ir dar dešimtis kitų vietovių. Kiekvie­ na federacija turi savo vadą, jos sudaro Casalesi tinklą. Casalesiečių patriarchas Antonio Bardellino pirmasis Italijoje suprato, kad su laiku pajamos iš kokaino gerokai pralenks pajamas, gaunamas iš heroino. T u o tarpu kai Cosa Nostrai ir daugeliui kamoros šeimų heroinas ir toliau buvo pagrindinė prekė. ] narkomanus, priklau­ somus nuo heroino, buvo žiūrima kaip į seifus, pilnus pinigų, o kokainas aštuntajame dešimtmetyje buvo laikomas elitiniu narkoti-

ku. Tačiau Antonio Bardellino suprato, kad didžiosios rinkos ateitis yra narkotikas, kuris ne žudys, kaip nuodai per trumpą laikotarpį, bet patenkins buržuazijos apetitą. Todėl įsteigė žuvies miltų eks­ porto-importo įmonę, eksportuojančią iš Pietų Amerikos. Žuvies miltų taroje buvo slepiamos tonos kokaino. Veždavo ir heroiną, kurį parduodavo Amerikoje, siųsdamas jį Johnui G o t t i , slėpė narkotikus espreso kavos automatų filtruose. Kartą amerikiečių policininkai sulaikė šešiasdešimt septynis kilogramus heroino, bet San Čipriano d'Aversos boso tai nesutrikdė. Po poros dienų paskambino į Ame­ riką G o t t i : „Dabar siusime dvigubai didesnį kiekį kitais budais." G i m ė klanas, sugebėjęs pasipriešinti Cutolo šeimai, o šios įsiminti­ nos kovos pėdsakus dar galima atsekti Kazertos klanų genetiniame kode. Aštuntajame dešimtmetyje Cutolo klanas buvo sunaikintas tik per keletą, bet ypač žiaurių, karinių operacijų. Di M a t t e o šei­ ma, keturi vyrai ir keturios moterys, buvo nužudyti per porą dienų. Casalesiečiai paliko gyvą tik aštuonerių m e t ų vaiką. Visi septyni Simeone šeimos nariai buvo nužudyti beveik tuo pačiu metu. D a r ryte šeima buvo gyva ir galinga, o tą pačią naktį jos neliko. Visi nu­ žudyti. 1982 metų kovo mėnesį casalesiečiai pastatė kulkosvaidį ant Annichino tilto ir sušaudė keturis iš Cutolo šeimos. Antonio Bardellino buvo Cosa Nostros sąjungininkas, susijęs su T a n o Badalamenti, ištikimas T o m m a s o Buscettos draugas, su kuriuo dalijosi vilą Pietų Amerikoje. Kada Corleonės šeima sunaiki­ no Badalamenti-Buscettos valdžią, siekė pašalinti ir Bardellino, bet jiems nepavyko. Siciliečiai pirmosios Naujosios kamoros organiza­ cijos fazės metu bandė nužudyti ir Raffaele Cutolo. Laivu iš Paler­ mo pasiuntė žudiką, M i m m o Bruno, bet tas tik įkėlęs koją į uostą buvo nužudytas. Cosa Nostros nariai Casalesi klanui visuomet jautė tam tikrą pagarbą ir netgi jų pranašumą, bet kai 2 0 0 2 metais ca­ salesiečiai, pačiam Toto R i i n a sutinkant, nužudė Raffaele Lubrano, Pignataro Maggiorės bosą, Cosa Nostros sąjungininką, daugelis

išsigando, kad gali kilti karas. Pamenu, kitą dieną po žmogžudystės laikraščių pardavėjas neiškentė neišsakęs savo nuogąstavimų pirkė­ jui: „Jei į kovą įsijungs dar ir siciliečiai, nebus ramybės mažiausiai trejus metus." - „Kokie siciliečiai? Mafijozai?" - „Taip, mafijozai.44 — „Jie turi klauptis prieš casalesiečius ir čiulpti. Tai vienintelis dalykas, ką jie gali padaryti" Vieną iš labiausiai mane pribloškusių replikų apie siciliečių ma­ fiją 2 0 0 5 metais viename interviu ištarė C a r m i n e Schiavone, poli­ cijos užverbuotas agentas, Casalesi klano narys. Apie Cosa Nostrą jis kalbėjo kaip apie politikams pavaldžią organizaciją, kurios na­ riai, skirtingai nuo Kazertos kamoriečių, nesugeba suprasti verslo logikos. Schiavone manymu, siciliečių mafija nori įsitvirtinti kaip antivalstybinė struktūra, o tai prieštarauja verslo principams. Neeg­ zistuoja tokia paradigma, kurios viename gale yra valstybė, kitame antivalstybė. Yra tik teritorija, kurioje sukasi verslas, su, per arba apeinant valstybę.

Mes gyvename vabtybėje. tuo mes skiriamės nuo siciliečių.

Valstybę priimame tokią, kokia ji yra, Tuo metu kai Riina slapstėsi kalnuo­

se, gyveno lyg piemuo, mes pasirinkome gyventi valstybėje. Jei kažkas iš valdžios mums kišo pagalius į ratus,

rasdavome kitą, kuris mums

padėdavo. Jei tai buvo politikas, uz jį nebalsuodavome, jei institucijų atstovas, rasdavome būdą jį apmauti. C a r m i n e Schiavone, boso Sandokano pusbrolis, pirmasis ati­ dengė Casalesi klano aferas. J a m nusprendus bendradarbiauti su teisėsaugos organais, jo dukra Giuseppina jį pasmerkė baisia fraze, galbūt labiau žudančia nei mirtis. Kai kurie žurnalai išspausdino šiuos žodžius: „Jis pats didžiausias melagis, piktadarys ir veidmainis, praradęs bet kokį pasitikėjimą. Gyvulys. Niekada nebebus m a n o tėvu. Aš netgi nežinau, kas yra kamora."

Verslininkai. Šitaip prisistato Kazertos kamoriečiai, tiktai vers­ lininkai. Nusikalstama grupuotė sudaryta iš žiauriausių verslinin­ kų, vadybininkų žudikų, pastatų ir žemės savininkų. Kiekvienas jų turi atskiras ginkluotas gaujas, o juos jungia interesai bet kokioje ekonominėje plotmėje. Casalesi klano stiprioji pusė visuomet buvo prekyba didelėmis narkotikų partijomis, nelendant į vidinę rinką. Didžioji Romos rinka ilgą laiką buvo jų atsparos taškas, bet vis svarbesnis darėsi tarpininkavimas perkant ir parduodant stambias narkotikų partijas. 2 0 0 6 metų Antimafijos komisijos duomenimis, casalesiečiai aprūpindavo narkotikais Palermo klanus. Bendradar­ biavimas su Nigerijos ir Albanijos nusikalstamomis grupuotėmis jiems atvėrė priėjimą prie tiesioginių narkotikų mainų srauto ke­ lių. Susitarimas su nigeriečių gaujomis iš Lagoso ir Benino, sąjunga su Pristinos ir Tiranos mafijų šeimomis bei bendradarbiavimas su Ukrainos kriminalinio pasaulio atstovais iš Leopolio ir Kijevo sutei­ kė casalesiečiams galimybę nedalyvauti pirmojo lygmens nusikals­ tamoje veikloje. T u o pačiu metu casalesiečiai džiaugėsi privilegijo­ mis, jiems taikomomis dėl investicijų Rytų šalyse ir perkant kokainą iš tarptautinio masto tiekėjų, turinčių bazes Nigerijoje. Nauji lyde­ riai iškilo po kovų, sužlugdžiusių Bardellino, kuris kamorai buvo įskiepijęs verslo skiepą. Antonio Bardellino, pasiekęs absoliučią valdžią legaliame ir nelegaliame versle, narkotikų pervežimo ir ne­ kilnojamojo turto rinkose, įsikūrė Santo D o m i n g e su nauja šeima. Pietų Amerikoje gimusiems vaikams davė tuos pačius vardus kaip ir pasilikusiems San Cipriane - paprastas ir patogus kelias išvengti painiavos. Ištikimiausi jo vyrai į savo rankas buvo sutelkę visos te­ ritorijos valdžią. Sugebėjo išlikti gyvi per kovas su Cutolo, įsteigė įmones, išplėtojo verslą po visą Centrinę Italiją ir užsienyje. Casalesiečių konfederacijos vadai buvo Mario lovine, Vincenzo De Falco, Francesco Schiavone, vadinamas Sandokanu, ir Francesco Bidognetti, vadinamas Cicciotto di Mezzanotte. Aštuntojo dešimtmečio

pradžioje Cicciotto di Mezzanotte ir Sandokanas buvo atsakingi už ginklų išteklius, bet kartu dar užsiėmė įvairialype ekonomine veikla, o galiausiai pradėjo vadovauti didžiulei verslininkų sąjungai. Nebuvo patenkinti Mario lovine vadovavimu, jų manymu, jis buvo per daug prisirišęs prie Bardellino, be to, bet kuria kaina siekė au­ tonomijos. Problemai išspręsti vadovautasi neįprasta, bet politiškai efektyvia strategija. Vienintelis būdas jiems realizuoti savo tikslus buvo diplomatiškai sukelti karą sąjungos viduje. Kaip papasakojo agentas C a r m i n e Schiavone, du bosai privertė Antonio Bardellino grįžti į Italiją ir įkalbinėjo jį pašalinti M i m l lo­ vine, Mario brolį, kuris valdė baldų gamyklą ir formaliai nepriklau­ sė klano struktūroms, bet abiejų bosų manymu, pernelyg glaudžiai buvo susijęs su karabinieriais. Norėdami įtikinti vadą jie papasa­ kojo, kad netgi M a r i o buvo pasiryžęs paaukoti brolį, kad išlaikytų valdžią klano viduje. Bardellino leidosi įtikinamas ir davė įsakymą nužudyti M imi, jam einant į darbą. Iškart po žmogžudystės C i c ­ ciotto di Mezzanotte ir Sandokanas pradėjo spausti M a r i o lovine, kad tas nužudytų Bardellino, kuris, jų žodžiais tariant, užmušė jo brolį pasikliovęs vien paskalomis. Dvigubas žaidimas, kurio tikslas buvo supriešinti abu bosus. Pradėta ruoštis. Visi Bardellino įpėdi­ niai sutiko, kad bosų bosas, žmogus labiausiai iš visų prisidėjęs prie to, kad Kampanijoje susijungtų verslas ir kriminalinės struktūros, būtų pašalintas. Bosas buvo įtikintas iš Santo D o m i n g o persikelti į Braziliją. J a m papasakojo, kad Interpolas lipa ant kulnų. 1988 me­ tais Brazilijoje jį aplankė M a r i o lovine, aptarti žuvies miltų-kokaino importo ir eksporto reikalų. Vieną popietę lovine, neberadęs tarp kojinių gulėjusio pistoleto, Bardellino kaukolę sudaužė plaktuku. Kūną užkasė Brazilijos paplūdimyje, beje, jis nebuvo surastas ir taip gimė legenda, kad Antonio Bardellino vis dar gyvas ir džiaugiasi savo turtais kokioje nors Pietų Amerikos saloje. Atlikęs operaciją, bosas iškart paskambino Vincenzo De Falco pranešdamas žinią ir

kartu duodamas ženklą pradėti visų Bardellino artimų žmonių žu­ dynes. Paride Salzillo, Bardellino anūkas ir tikrasis jo įpėdinis teri­ torijoje, buvo pakviestas į visų casalesiečių klano vadų susirinkimą. Agentas C a r m i n e Schiavone papasakojo, kad Paride pasodino stalo gale, į dėdės vietą. Staiga Sandokanas jį puolė ir pradėjo smaugti, tuo metu jo pusbrolis ir bendravardis, pravardžiuojamas Rubuiliu, ir kiti du sąjungininkai Raffaele D i a n a bei Giuseppe Caterino laikė auką už rankų ir kojų. B ū t ų galėję nužudyti jį pistoleto šūviu arba peilio dūriu į skrandį, kaip darydavo senieji bosai. Tačiau privalėjo nužudyti rankomis, kaip naujieji valdovai kažkada žudydavo savo pirmtakus. Nuo tada, kai 1345 metais Andrea iš Vengrijos buvo pa­ smaugtas Aversoje per savo žmonos Giovannos I ir Neapolio didikų, kuriems vadovavo Carlo iš Durazzo, siekęs užimti sostą, suorgani­ zuotą pasikėsinimą, toks žudymo metodas tapo sėkmės, vedančios į sostą, simboliu. Sandokanas privalėjo parodyti visiems vadams, kad jis yra įpėdinis, prievarta įrodyti, kad yra naujasis Casalesi bosas. Antonio Bardellino buvo sukūręs sudėtingą valdymo sistemą ir visos jo įsteigtos verslo grandys nebegalėjo ilgiau gyvuoti surištos į vieną krūvą. Atėjo laikas, kai įmonės pasiekė brandą, joms reikėjo realizuoti sukauptą galią, iškelti galvą prieš hierarchijos nurodymus. Sandokanas Schiavone čia tapo lyderiu. Sukūrė labai efektyvią sis­ temą, vadovaujamą jo šeimos narių. Brolis Walteris buvo atsakingas už ginkluotus susidūrimus, pusbrolis C a r m i n e tvarkė ekonominius ir finansinius reikalus, pusbrolis Francesco buvo išrinktas Casal di Principės meru, o dar kitas pusbrolis Nicola tapo Finansų mi­ nisterijos nariu. Šie žingsniai naujai klano vadovybei įsitvirtinant miestelyje buvo labai svarbūs. Sandokano valdžia pirmaisiais jo vieš­ patavimo metais įsitvirtino ir dėl glaudžių ryšių su politikais. Dėl konflikto su senąja Krikščionių demokratų partija klanai 1 9 9 2 me­ tais Casal di Principėje palaikė Italijos liberalų partiją, kuri tais me­ tais atliko patį aukščiausią šuolį savo istorijoje - klanui pradėjus ją

palaikyti, jos populiarumas išaugo nuo 1 iki 30 procentų. Tačiau visi kiti klano viršūnes vadai buvo nusiteikę priešiškai prieš absoliu­ čią Sandokano lyderystę. Ypač De Falco stipri grupuotė, savo žinioje turėjusi karabinierius ir policininkus bei politikų ir verslininkų są­ jungas. 1 9 9 0 metais vyko daug Casalesi vadų susirinkimų. \ vieną jų buvo pakviestas Vincenzo De Falco, pravardžiuojamas Bėgliu. Bosai buvo nusprendę jį pašalinti. Jis neatvyko. Tačiau atvyko ka­ rabinieriai ir suėmė dalyvius. 1991 metais Vincenzo De Falco buvo nužudytas, jį subadė kaip rėtį jo paties automobilyje. Policija rado jį sukniubusį, automobilyje dar grojo M o d u g n o melodija. Po šios mirties Casalesi klano šeimų konfederacijoje įvyko skilimas. Vieno­ je pusėje Sandokanui ir lovine artimos šeimos: Zagarijos, Reccijos, Bidognetti ir Caterino; kitoje pusėje De Falco prijaučiančios šeimos: Quadrano, La Torre, Luise, Salzillo. De Falco šeima atsilygino už Bėglio mirtį - 1991 metais Portugalijoje nužudomas Mario lovine Cascaisas. Jį sušaudė tuo metu, kai jis buvo telefono būdelėje. M a ­ rio lovine mirtimi buvo atverti keliai Sandokanui. Ketverius metus truko tarpusavio karas. Ištisus ketverius metus tęsėsi žmogžudystės tarp Schiavone ir De Falco šeimų. Ilgus metus truko narių perėji­ mai į vieną ar kitą sąjungą, ilgai buvo delsiama priimti sprendimus, dalinamasi teritorijomis ir valdžia. Sandokanas tapo klano pergalės prieš kitas šeimas emblema. Vėliau visi jo priešai persivertė ir tapo sąjungininkais. Cementas, narkotikų pervežimas, reketas, transpor­ tas, atliekų perdirbimas, be to, monopolija rinkoje. Visa tai apibrėžė Sandokano casalesiečių verslą. C e m e n t o koncernai tapo pagrindi­ niu jo klano ginklu. Visos statybinės įmonės pirkdavo cementą iš cemento koncer­ nų, šitaip klanai užmegzdavo įvairiausius verslo ryšius su aplinkinė­ mis statybinėmis įmonėmis. Kaip papasakojo C a r m i n e Schiavone, klano valdomuose koncernuose cemento kainos buvo įspūdingai žemos, kadangi laivai, vežantys cementą, taip pat gabeno ir ginklus

Vidurio Rytų šalims, kurioms buvo uždėtas embargas. Tokia an­ trojo lygmens prekyba sudarė palankias sąlygas parduoti cementą žemesne kaina nei bet kur kitur. Casalesiečių šeimos uždirbdavo kiekviename statybų verslo žingsnyje. Parduodami cementą, pa­ rūpindami įmonėms išskirtines teises statyti pastatus ir gaudami procentus už „išmuštus" stambius projektus. Darbai pajudėdavo tik užmokėjus procentus, jų nepervedus, pigios ir profesionalios kla­ no įmonės nedarydavo nieko, o alternatyvos už tokią gerą kainą nebuvo įmanoma surasti. Schiavone šeimos sukamo verslo vertė lygi maždaug penkiems milijardams eurų. Visame Casalesi klane, įskaitant nekilnojamo turto ir statybų įmones, gyvulių ūkius, ak­ cijas, palūkanas, cukraus ir cemento fabrikus, narkotikų ir ginklų prekybą, sukasi apie trisdešimt milijardų eurų. Casalesiečių kamora virto polivalentine verslo struktūra; Kampanijos regione tvarkant reikalus ja pasitikima labiausiai. Nelegaliai sukaupti kapitalai su­ teikė galimybę paimti

kreditus lengvatinėmis sąlygomis, šitaip

pralenkiant konkurentus žemomis kainomis, o prireikus imamasi ir grasinimų. Naujoji kamoros buržuazija prievartą transformavo į papildomas paslaugas, reketą pavertė dalyvavimu kamoros verslo reikaluose. Mokėti klanui mėnesinį mokestį, vadinasi, apsirūpinti bankų paslaugomis, laiku atvykstančiomis krovininėmis mašino­ mis, profesionaliais pardavimo agentais. Reketas virto aptarnavimo paslaugomis, kurias įsigyti būtina. Tokia naujoji reketo koncepcija paaiškėjo 2 0 0 4 metais Kazertos kvestūrai suėmus aštuoniolika žmo­ nių. Francesco Schiavone Sandokanas, Michele Zagaria ir Moccia buvo svarbiausieji „Cirio" ir„Parmalat" įmonių sąjungininkai Kam­ panijoje. Kazertos apylinkėse, didesnėje teritorijos aplink Neapolį dalyje, taip pat M a r k i o ir Abruco regionuose „Cirio" produktai ir „Parmalat" pienas užkariavo 90 procentų visos rinkos. Šis rezultatas buvo pasiektas bendradarbiaujant su casalesiečių mafija, kuriai įmo­ nės mokėjo procentus, norėdamos išlaikyti pirmaujančias pozicijas.

Į tai buvo įtraukti įvairūs prekybiniai ženklai, visi priklausantys E U R O L A T imperijai, kurią 1 9 9 9 metais Cragnotti valdoma „Ci­ rio" perleido Tanzi valdomai „Parmalat". Teisėjų nuosprendžiu buvo konfiskuotas daugelio pieno pla­ tinimu užsiimančių įmonių turtas, buvo duomenų, kad jas visas kontroliavo casalesiečių kamora. Pieno pramonės įmonės buvo registruotos Casalesi statytinio vardu. Pradžioje „Cirio", o vėliau „Parmalat", siekdami išskirtinio kliento statuso, derėjosi su Michele Zagarijos svainiu. Jo giminaitis, buvęs casalesietis, slapstėsi nuo teisėsaugos jau dešimt metų. Išskirtinio kliento statusą laimėti pa­ dėjo teisinga verslo politika. „Cirio" ir „Parmalat" įmonės distributoriams suteikdavo ypatingas nuolaidas - nuo 4 iki 6,5 procentų, vietoje įprastinių 3 procentų, be to, dar būdavo išmokamos įvairios premijos. Todėl ir prekybos centrai bei mažmenininkai galėdavo uždirbti daugiau pinigų: casalesiečių konsensuso dėl jų proteguo­ jamų gamintojų prekių dėka. Tačiau tais atvejais, kai nebuvo gali­ ma susitarti gražiuoju ir surasti visiem palankaus sprendimo, buvo griebiamasi prievartos: grasinimų, šantažo, krovininių mašinų ga­ dinimo. Sumušdavo sunkvežimių vairuotojus, apiplėšdavo konku­ rencinių įmonių mašinas, degindavo sandėlius. Sukuriama tokia bauginanti atmosfera, kad klanų kontroliuojamose teritorijose buvo ne tik neįmanoma prekiauti ne casalesiečių nustatyta produkcija, bet net surasti ką nors, kas sutiktų tuos produktus parduoti. Už tai mokėti buvo priversti vartotojai, nes rinka buvo monopolizuota ir neprieinama kitoms įmonėms, trūko tikros konkurencijos, ir kainos tapo nekontroliuojamos. Didžiosios aferos tarp šalies pieno pramonės įmonių ir kamoros išaiškėjo 2 0 0 0 metų rudenį, kada casalesiečių sąjungininkas C u o no Lettiero, pradėjo kolaboruoti su teisėsauga ir papasakojo apie klano verslo ryšius. Kiekvienos didelės įmonės atstovai svajoja būti užtikrinti, kad jų produkcijos pardavimas bus pastovus, tai pats tie-

šiaušias kelias gauti garantijas iš bankų. Šioje situacijoje „Cirio" ir „Parmalat" įmonės oficialiai buvo laikomos nukentėjusiomis, tai yra šantažo aukomis, bet bylos tyrėjai įsitikino, kad tokie verslo san­ tykiai buvo palankus abiem pusėm, ir verslininkai, ir kamoriečiai veikė abipusės naudos vedini. „Cirio" ir „Parmalat" įmonės niekada nepateikė kaltinimų klanams, nors 1998 metais vienas „Cirio" valdininkas, nepaklusęs klano nurodymams, buvo žiauriai sudaužytas lazda žmonos ir devy­ nerių metų dukters akyse. Šis įvykis nesukėlė jokio pasipriešinimo, nepareikšta kaltinimų: labiau apsimokėjo monopolio tikrumas nei nežinomybė rinkoje. Pinigai, skiriami monopolio Kampanijos regi­ ono rinkoje išlaikymui, turėjo atsispindėti įmonės buhalterijoje, bet fantastinės buhalterijos šalyje, kurioje nebaudžiama už melagingus duomenis, tai nebuvo problema. Melagingos faktūros, melagingi rėmimo raštai, įrašai apie melagingas premijas, išmokamas metų pabaigoje už parduotus pieno kiekius. Visa tai išspręsdavo visas bu­ halterines problemas. Nuo 1997 metų buvo finansuojami niekada nevykę renginiai: mocarelos sūrio šventė, aikštės muzikos šventė, netgi šventojo Tomazo, villa Literno miestelio globėjo, šventė. „Ci­ rio" įmonė finansavo, kaip buvo pažymėta buhalterinėse knygose, sporto asociaciją „Polisportiva" Afragolese, įsteigtą Moccijos klano, neskaitant daugybės sportinių, muzikinių, žaidimų klubų, rūpinosi Casalesi teritorijos „socialine gerove". Paskutiniais metais klano galia gerokai išaugo pradėjus verslą Rytų Europoje: Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Būtent Lenki­ joje 2 0 0 4 metų kovo mėnesį buvo suimtas Francesco Schiavone, Cicciariello (Rubuilis), Sandokano pusbrolis, kresnas ir ūsuotas bo­ sas, vienas iš pagrindinių kamoros sąjungos narių. Jis buvo ieško­ mas dėl dešimties žmogžudysčių, trijų asmenų pagrobimo, devynių pasikėsinimų į gyvybę ir daugybės turto prievartavimų ginklu bei šantažu. Jį sugavo beeinantį apsipirkti su dvidešimt penkerių metų

mergina rumune Luiza Boetz. Rubuilis save vadino Antonio ir dėjo­ si esąs paprasčiausias dvidešimt vienerių metų italų verslininkas. Bet jo draugė turėjo nujausti, kad jo gyvenime vyksta keisti dalykai, nes važiuodama susitikti su juo į Krosno, netoli Krokuvos, Lenkijoje, Luiza privalėjo išvengti policijos pasalos ir važiuodama traukiniu mėtyti pėdas. Ji tris kartus keitė traukinius, kirto trijų šalių sienas, o į miesto apylinkes važiavo automobiliu. Cicciariello sustabdė prie prekybos centro kasos, buvo nusiskutęs ūsus, sulyginęs garbanotus plaukus, numetęs svorio. Buvo išsikėlęs gyventi į Vengriją, bet su savo mergina susitikinėjo Lenkijoje. Turėjo didžiulį verslą, buvo prisipirkęs nekilnojamo turto, užmezgęs ryšius su vietiniais vers­ lininkais. Pietų Europos centro prieš tarptautinį nusikalstamumą ( S E C I ) atstovas Italijai deklaravo, kad Schiavone ir jo žmonės daž­ nai vykdavo į Rumuniją ir turėjo savo verslo centrus Barlade (šalies rytinėje dalyje), Sinajoje (centre), Kiuže (vakaruose), taip pat J u o ­ dosios jūros pakrantėje. Schiavone turėjo dvi meilužes, be Luizos Boetz, dar Cristiną Coremanciau, taip pat rumune. Casalės miestelį naujiena apie jo suėmimą „dėl moters" pasiekė iškart. Vietinis laik­ raštis išspausdino ją su pašiepiančia antrašte „Cicciariello suimtas su meiluže". Iš tiesų, kaip vėliau pasirodė, abi meilužės buvo gy­ vybiškai svarbios jo verslui, kadangi atliko vadybininkių darbą be­ sirūpindamos jo reikalais Lenkijoje ir Rumunijoje. Rubuilis buvo vienas iš paskutinių suimtų Casalesi klano bosų. Daugelis k l a n o vadų ir narių žuvo per dvidešimt metų trukusias kovas, kiti paso­ dinti už grotų. Didysis šios gaujos teismo procesas buvo pavadintas „Spartaku", drąsiojo gladiatoriaus vardu, kuris kaip tik šiose žemėse suorganizavo labiausiai R o m ą sukrėtusį pasipriešinimą. Teisėsaugos pareigūnai casalesiečiams pateikė įspūdingą skaičių kaltinimų. Teismo posėdžio dieną nuėjau į Santa Maria Capua Veterės teismą. įgrūdau savo motorolerį tarp dviejų automobilių ir įėjau į salę. Č i a laukė televizijos kameros, fotoaparatai. Visgi žurnalistų

buvo visai nedaug ir tie patys tik iš vietinių dienraščių ir televizijos stočių. O karabinierių ir policininkų buvo visur. Kokie du šimtai. Du sraigtasparniai sukinėjosi virš pastato visai žemai, apkurtinda­ mi visus dalyvaujančius. Šmirinėjo sprogmenis užuodžiantys šunys. Atmosfera buvo įkaitusi nuo įtampos. Vis dėlto didžiųjų šalies dien­ raščių bei televizijos stočių atstovų nebuvo. Žiniasklaida visiškai ignoravo didžiausią teisiamųjų skaičiumi ir pareikštais kaltinimais procesą prieš nusikalstamą grupuotę. Prisidėję prie tyrimo, šį „Spar­ tako" procesą žino 3615 numeriu, skaičiumi, kuriuo jis buvo įregis­ truotas į visuotinį registrą, sudarytas iš maždaug tūkstančio trijų šimtų tyrimo punktų, pradedant 1993-iais regioninės Antimafijos tarnybos atlikta C a r m i n e Schiavone apklausa. Procesas truko septynerius metus ir dvidešimt vieną dieną, iš viso vyko šeši šimtai dvidešimt septyni teismo posėdžiai. Pats su­ dėtingiausias mafijos nusikaltimus tyręs procesas Italijoje per pa­ skutinius penkiolika metų. Be dvidešimt keturių kolaboravusių su teisėsaugos organais, buvo apklausti penki šimtai liudininkų, šeši iš jų buvo kaltinamieji. Susidarė devyniasdešimt segtuvų su aktais, dokumentais, perklausytų pokalbių tekstais. Po 1995 metais vy­ kusio policijos reido pasipylė „Spartako" tęsiniai: „Spartakas 2" ir „Regi Lagni". Tai buvo projektas atgaivinti aštuonioliktojo amžiaus Burbonų laikus menančius kanalus, kurie nuo tada nebuvo res­ tauruoti. Regi Lagnių kanalų atgaivinimas buvo patikėtas mafijos klanams, kurie, pagal kaltinimus, gautus milijardus panaudojo ne istorinių burboniškų struktūrų restauravimui, bet investavo į nuo­ savą verslą, tad jų įmonės artimiausiu laiku turėjo pirmauti visoje Italijoje. D a r vyko procesas „Alma" - triukai, kuriuos casalesiečiai išdarinėjo Europos Sąjungos projekte, kai buvo surenkamas vaisių perteklius ir valstiečiams atlyginama už nuostolius. Vaisiai buvo pi­ lami į didžiules duobes, o klano nariai ten versdavo šiukšles, metalą, sulaužytus darbo įrankius. Visa ši masė buvo sveriama kaip vaisiai.

218

Rob erto

a v i a n o

GOMORA

Ž i n o m a , jie gaudavo pinigus už priduotus vaisius, o iš tiesų tie vaisiai būdavo parduodami visur apylinkėse. Buvo užregistruotas šimtas trisdešimt vienas konfiskavimo aktas įvairiai nuosavybei: įmonėms, žemės sklypams, žemdirbystės firmoms, bendra jų vertė siekė šim­ tus milijonų eurų. Taip pat konfiskuotas dviejų futbolo asociacijų turtas Albanovoje, viena žaidė C2 lygoje, kita buvo vietinė Casal di Principės komanda. Tyrimo metu buvo aiškintasi ir dėl klano kontroliuojamų kon­ kursų laimėti išskirtines teises viešosioms įstaigoms steigti, laimė­ tojui pereidavo ne tik statybos darbai, bet ir atsakomybė už žemės sklypą. Kita svarbi tyrimo dalis buvo E E B padaryti nuostoliai, ypač nelegaliais būdais gautos lėšos žemės ūkio ir maisto produktų pra­ monėje. Be to, šimtai žmogžudysčių ir nelegalių verslininkų sąjun­ gų. Tuo metu, kai kartu su kitais salėje laukiau nuosprendžio, ju­ tau, kad šis procesas ne toks kaip visi, ne paprasčiausias Viduržemio regiono provincijos kamoros šeimų procesas. Greičiau tai priminė istorinį teismo posėdį, tarsi kamoros Niurnbergo procesas, tačiau skirtingai nuo Reicho generolų, dalyvaujantys kamoriečiai vis dar komandavo ir valdė savo imperijas. Niurnbergas be laimėtojų. Kal­ tinamieji tylūs sėdėjo narvuose. Sandokanas dalyvavo videokonferencijoje, sustingęs sėdėjo Viterbo kalėjimo kameroje. Buvo per daug rizikinga jį čia atvežti. Salėje girdėjosi vien tik advokatų balsai: tyrime dalyvavo daugiau kaip dvidešimt advokatų biurų ir dar pen­ kiasdešimt trys advokatai ir jų asistentai, kurie nagrinėjo, stebėjo, gynė. Kaltinamųjų artimieji buvo susigrūdę mažoje salėje šalia salės su grotomis ir buvo įsmeigę akis į monitorių. Kada teismo pirmi­ ninkas Catello M a r a n o pradėjo skaityti trisdešimtą proceso punktą, salė nuščiuvo. Girdėjosi vien sunkūs atodūsiai, šimtai žmonių rijo seiles, tiksėjo šimtai laikrodžių, vibravo telefonai, kurių garsas buvo išjungtas. Tyla buvo nervinga, ją lydėjo nerimo pripildytų garsų or­ kestras. Pirmininkas pradėjo skaityti kaltinamųjų pavardes, tada

tų, kurie buvo išteisinti. Dvidešimt vienam kaltinamajam paskirta kalėti iki gyvos galvos, sudėjus - daugiau kaip septyni šimtai pen­ kiasdešimt m e t ų kalėjimo. Dvidešimt vieną kartą pirmininkas pa­ kartoja įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendį, nuteistųjų pavardės dažnai pasikartodavo. D a r septyniasdešimt kartų perskaitė nuos­ prendžius, skelbiančius metus, kuriuos kamoros žmonės, eiliniai kareiviai ir vadybininkai, turėjo praleisti už grotų, kad susidėjo su žiauria Casalesi jėga. Apie pusę dviejų procesas ėjo į pabaigą. San­ dokanas paprašė žodžio. Jis nervinosi, norėjo išsakyti savo reakciją į nuosprendį, paaiškinti savo požiūrį, apginti save: jis yra pirmaujan­ tis verslininkas, pavydžių teisėjų auka, kurie susimokę su marksis­ tais mano, kad buržuazija įgijo savo galią ne verslo sugebėjimų dėka, bet nusikalstamais keliais. Bandė šaukti, kad nuosprendis yra netei­ singas. Visų žuvusiųjų Kazertos apylinkėse priežastis, jo nuomone, yra ne kamoros konfliktai, bet vietinei valstietiškai kultūrai būdingi tarpusavio nesutarimai. Bet Sandokanui nebuvo leista ilgiau kal­ bėti. Jis buvo nutildytas kaip triukšmingas mokinys. J a m pradėjus rėkti, teisėjai liepė išjungti garsą. Ekrane liko barzdotas žmogėnas, mosikuojantis rankomis, kol buvo išjungtas ir vaizdas. Salė iškart iš­ tuštėjo, policininkai ir karabinieriai skirstėsi iš lėto, o sraigtasparnis ir toliau suko ratus virš pastato. Keista, bet nejaučiau, kad Casalesi klanas būtų nugalėtas. Daugelis jo narių buvo kuriam laikui paso­ dinti už grotų, bosai įkalinti visam gyvenimui, gal keli iš jų vėliau nuspręs kolaboruoti su teisėsauga, šitaip atgaudami kažkiek egzis­ tencijos kitoje grotų pusėje. Sandokano pyktis buvo nepakeliamai sunkus, lyg galingo žmogaus, savo galvoje turinčio imperijos planą, bet negalinčio valdyti savo turtų. Bosai, kurie pasirenka nebendradarbiauti su teisėsauga, gyven­ dami turi dėti tiesiog metafizines, sunkiai įsivaizduojamas jėgas, kad tik užmirštų verslininkus, kuriuos patys rėmė ir iškėlė ir ku­ rie nebūdami klano nariais gyvena toliau be problemų. Jei tik bosai

norėtų, galėtų ir juos įkišti į kalėjimą, bet tada turi prabilti, o tai iškart sužlugdytų jų autoritetą ir sukeltų pavojų visiems namiškiams. D a r viena siaubinga bosui neduodanti ramybės mintis yra ta, kad dažnai jis nežino kelių, kuriais vaikšto jo pinigai, legalios investicijos, neįsivaizduoja, kur jie yra. Net ir prabilę, atskleidę savo veiklą, bosai niekada iki galo nežino, kur yra jų pinigai. Bosai moka visada, ne­ gali nemokėti. Užsako žmogžudystes, valdo ginkluotus padalinius, jie pirmi stovi nelegaliai pinigus uždirbančių struktūrų užnugaryje. Todėl jų nusikaltimai visuomet yra identifikuojami, o ne perregimi lyg rėtis, kaip jų kolegų verslininkų. Todėl bosai negali būti amžini. Cutolo viską palieka Bardellino, Bardellino Sandokanui, Sandoka­ nas Zagarijai, La Monicai, Di Lauro „ispanams", o tie dar kažkam. Ekonominė kamoros sistemos galia laikosi būtent dėl nuolat besikei­ čiančių lyderių ir kriminalinių strategijų. Vieno žmogaus diktatūra klane visuomet trunka trumpai, jei bosas valdytų ilgai, pradėtų kilti kainos, rinka taptų uždara ją monopolizuojant, būtų investuojama visuomet į tas pačias rinkos erdves, neieškant naujų. Kriminalinė ekonomika dėl to ne išloštų, bet atvirkščiai - ši politika taptų kliū­ timi. Todėl vos tik bosas įsitaiso valdžios viršūnėje, išnyra naujos figūros, pasiruošusios užimti jo vietą, gigantų pečius užgula jų pačių sukurti valdžios ištroškę vadai nykštukai. Tai visuomet primindavo vienas iš pačių atidžiausių galios jėgų stebėtojų žurnalistas Riccardo Orioles: „Nusikalstamumas nėra galia, tai tik viena iš galių." Nie­ kada nebus tokio boso, kuris norėtų sėdėti vyriausybėje. Jei kamora būtų visa įmanoma galia, nebūtų jos verslo, kuris yra esminis laip­ telis tarp legalios ir nelegalios erdvės. Žiūrint iš šio taško, kiekvienas areštas, kiekvienas gigantiškas procesas yra greičiau būdas pakeisti vadus, pradėti naują fazę, nei sugriauti šią sistemą. Kitą dieną dienraščiuose publikuotos nuotraukos, kuriose vie­ nas šalia kito buvo išsirikiavę bosų, eilinių kareivių, samdytų ber­ niūkščių ir senų kalėjimo senbuvių veidai, jie reprezentavo ne praga-

II D A L I S • G c I i b c t

o n i s

221

riškąjį nusikaltėlių grįžimo ratą, bet sudedamąsias galios mozaikos, į kurią visus dvidešimt metų buvo neįmanoma nekreipti dėmesio, dalis. Paaiškėjus „Spartako" proceso nuosprendžiui, sėdintys už gro­ tų bosai pradėjo laidyti numanomus ir tiesioginius grasinimus teisė­ jams, teisėsaugos atstovams, žurnalistams ir visiems kitiems, kurie, jų įsitikinimu, buvo atsakingi už tai, kad cemento ir gyvulininkys­ tės pramonės verslininkai įstatymo buvo nuteisti kaip žudikai. Senatorius Lorenzo Diana buvo pats populiariausias jų nea­ pykantos taikinys. Į vietinius laikraščius siunčiami laiškai, proceso metu jam laidomi grasinimai. Iškart po „Spartako" nuosprendžio paskelbimo kažkas įsiveržė į senatoriaus brolio tvenkinių teritoriją, kur buvo auginami upėtakiai, išgriebė žuvis iš vandens, išbarstė jas aplink pasmerkdami lėtai mirčiai, palikdami blaškytis ant žemės, uždusti be vandens. Kai kurie su policija kolaboruojantys kamoriečiai netgi pranešinėjo, kad suorganizuotas būrys „Sakalai", kurio tikslas buvo pašalinti senatorių. Šios operacijos buvo sustabdytos diplomatiškesnių klano padalinių dėka. Persigalvota ir todėl, kad senatorių lydėdavo palyda. G i n k l u o t a palyda nėra kliūtis klanui. Jie nebijo šarvuotų automobilių, nei policininkų, bet tai yra ženklas, ženklas, kad žmogus, kurį ruošiamasi nužudyti, yra ne vienas, ne­ pavyks atsikratyti juo taip greitai, kaip individu, kurio mirtis būtų svarbi vien šeimai ir artimiausių žmonių ratui. Lorenzo Diana yra vienas iš tų politikų, kurie nusprendė parodyti casalesiečių galios kompleksiškumą, o ne laikyti juos paprasčiausiais nusikaltėliais. Jis gimė San Cipriane d'Aversoje, iš arti galėjo stebėti Bardellino ir Sandokano iškilimą, gaujų tarpusavio karus, žmogžudystes, verslo plėtrą. Apie šią struktūrą žino daugiau nei kas nors kitas, ir klanai baiminasi jo žinojimo ir atminties. Bijo, kad anksčiau ar vėliau ša­ lies žiniasklaida gali susidomėti casalesiečių galia, bijo, kad senato­ rius gali Antimafijos komisijai į akis rėžti tai, ką spauda vis dar nu­ tyli, faktus priskirdama regiono kriminogeninei situacijai. Lorenzo

Diana yra vienas iš nedaugelio žmonių, žinančių, kad kova su ka­ mora reikalauja velniškos kantrybės, nes kiekvieną kartą reikia pra­ dėti iš pradžių, sekti po vieną ekonomikos kamuolio siūlą, kad pa­ galiau prieitum nusikaltėlių vadą. Dirbti tenka lėtai, bet atkakliai, su pykčiu, net ir tada, kai dėmesys išsisklaido, kai ši veikla pradeda atrodyti niekam nereikalinga ir ją užgožia metamorfozė, kurioje vieną kriminalinę jėgą keičia kita kriminalinė jėga. Paskelbus proceso nuosprendį, iškilo pavojus, kad įsiliepsnos konfliktas tarp Bidognetti ir Schiavone. Ilgus metus jie kovojo vie­ nas su kitu atstovaudami skirtingiems klanams ir konfederacijoms, nors jų reikalai turėjo daugiau bendrų taškų nei skirtumų. Bidognet­ ti šeima nuo galvos iki kojų apsirūpinusi ginkluotais pabūklais, jie viešpatauja šiaurinėse Kazertos apylinkėse iki pat jūros kranto. Gar­ sėja žiaurumu, Castelvolturne sudegino gyvą barmeną Franceskb Salvo. Jis vadovavo barui „Tropicana", kuriame dirbo. Nubaustas už tai, kad atsisakė pakeisti priešingo jiems klano videopokerio lošimo automatus Bidognetti šeimos automatais. Mezzanotte šeimos nariai paleido fosforo bombą į Gabriele Spenuso automobilį, šiam važiuo­ jant Nolla-Villa Literno gatve. D o m e n i c o Bidognetti 2 0 0 1 metais užsakė pašalinti Antonio Magliulo, kadangi šis atsisakė mergin­ ti boso pusseserę - buvo vedęs. Paplūdimyje priešais jūrą jį pririšo prie kėdės ir per burną ir nosį pradėjo kimšti smėlį. Negalėdamas kvėpuoti Magliulo rijo ir spjaudė smėlį, bandė išpūsti jį pro nosį. Vėmė, muistėsi, seilės drėkino prarytą smėlį paversdamos jį panašia į cementą lipnia medžiaga, kuri lėtai jį uždusimo. Mazzanote šei­ mos žiaurumas buvo tiesiogiai proporcingas jos ekonominiam ga­ lingumui. Užsiimdama atliekų perdirbimu Bidognetti šeima, pagal 1993 ir 2 0 0 6 metų Antimafijos tarnybos tyrimus, užmezgė ryšius su Italijos masonų lože P 2 . Labai palankiomis kainomis nelegaliai perdirbdavo ložei priklausančių verslininkų parūpinamas toksines medžiagas. Cicciottto di Mezzanotte sūnėnas G a e t a n o Cerci buvo

suimtas per ekologiniams nusikaltimams išaiškinti skirtą operaciją „Adelphi", jis buvo tarpininkas tarp casalesiečių kamoros ir kai kurių masonų, labai dažnai verslo reikalais susitikdavo su pačiu Ličio Gelli. Tyrėjai atrado, kad tik vienos įmonės, įveltos į sąjungos veiklą, paja­ mos užfiksuotos buhalterinėse knygose siekė daugiau nei trisdešimt penkis milijonus eurų. Abu bosai, Bidognetti ir Schiavone, įkalinti už grotų, abiem paskirta bausmė iki gyvos galvos. Buvo manoma, kad jie gali bandyti pabloginti vienas kito padėtį, supjudyti prieši­ ninko vyrus ir bandyti nušluoti nuo žemės paviršiaus jo klaną. Buvo momentas, kai atrodė, jog užsiplieks didžiulis konfliktas, vienas iš tų, kuriuose mirtys dygsta lyg vynuogės ant kekės. 2 0 0 5 metų pavasarį jauniausias Sandokano sunūs nuvažiavo į Paretės kvartale vykusią šventę, Bidognetti teritoriją. Pasak liudytojų, čia jis pradėjo asistuoti vienai merginai nepaisydamas, kad ši jau turėjo palydovą. Schiavone palikuonis buvo be palydos, buvo įsitikinęs, kad vien tai, jog yra San­ dokano sūnus, jį saugo nuo bet kokios įmanomos agresijos. Tačiau viskas vyko kitaip. Grupelė vaikinų jį ištempė iš namų ir apdovanojo antausiais, kumščių smūgiais bei spyriais į sėdynę. Jaunuoliui teko vykti į ligoninę, kad jam susiūtų žaizdas galvoje. Kitą dieną penkio­ lika žmonių, ratuotų motociklais ir automobiliais, prisistatė prie baro „Penelopė", kur paprastai sėdėdavo boso palikuonį sumušę vaikinai, įėjo nešini beisbolo lazdomis ir sudaužė viską, kas jiems pasitaikė po ranka, iki kraujo sumušė visus buvusius viduje, bet neatskyrė tų, kurie nuskriaudė Schiavone sūnų, didžiausia tikimybė, kad kalti­ ninkai spėjo pasprukti pro atsarginį baro išėjimą. Užpuolikų vadas, nusprendęs, kad taip ir atsitiko, puolė pro duris ir iššovė maždaug dešimtį šūvių į žmones, einančius per aikštę, vienam praeiviui kulka pataikė į pilvą. Atsakydami į tai, kitą dieną trys motociklininkai pri­ važiavo prie „Matteotti" kavinės Casal di Principės miestelyje, kur dažniausiai burdavosi patys jauniausi Schiavone klano nariai. Moto­ ciklininkai nulipo lėtai, duodami laiko praeiviams išsibėgioti, ir įėję į

vidų taip pat pradėjo viską taškyti į šalis. Vėliau suskaičiuota, kad ten buvusiems žmonėms padaryta šešiolika pjautinių žaizdų. O r e tvyro­ jo sunki atmosfera, buvo beprasidedąs naujas karas. Įtampa dar labiau padidėjo, kai buvęs kamoros narys Luigi Diana nelauktai nusprendė bendradarbiauti su teisėsauga. Vietinis dienraštis išspausdino jo pasisakymus, kuriuose teigiama, kad Bido­ gnetti buvo atsakingas už pirmąjį Schiavone areštą, jis policininkams perdavęs informaciją apie Prancūzijoje besislapstantį bosą. Gaujos ruošėsi pradėti mūšius, karabinieriai rengėsi lavonų, turėjusių nu­ sėti karo lauką, išvežimui. Viską sustabdė pats Sandokanas, viešai. Nepaisydamas griežto kalėjimo rėžimo, 2 0 0 5 metų 21 rugsėjo die­ ną jis sugebėjo vietinio dienraščio tituliniame puslapyje publikuo­ ti viešą laišką. Bosas lyg patyręs vadybininkas užglaistė konfliktą paneigdamas Luigi Dianos žodžius, beje, praėjus porai valandų po pasisakymo buvo nužudytas jo giminaitis. „Nėra abejonių, kad dėl gandų, kurių dėka buvau suimtas Prancūzijoje, yra kaltas, kaip jau ir buvo patvirtinta, C a r m i n e Schiavone, o ne Cicciotto Bidognetti. Žmogus, vadinantis save agentu Luigi Diana, begėdiškai meluoja siekdamas savanaudiškų tikslų." Negana to, pataria dienraščio re­ daktoriui naujienas pasakoti garbingai: „Prašau J ū s ų nepasiduoti šio niekingo šnipo provokacijoms ir neleisti, kad J ū s ų dienraštis virstų skandalus besivaikančiu leidiniu, dėl ko, be abejonių, prarastų repu­ taciją, kaip atsitiko J ū s ų konkurentų dienraščiui. Aš nebeatnaujinau jo prenumeratos ir tikiu, kad daugelis paseks mano pavyzdžiu atsi­ sakydami pirkti leidinį, kuriuo aiškiai manipuliuojama." Savo laiš­ ku Sandokanas pasmerkia laikraštį, kuriame spausdinasi konkuren­ tus: „Net nekomentuosiu fakto, kad J ū s ų konkurentų dienraštyje melas yra įprastas. Šio laiško autorius yra visiškai tyras, tarsi šaltinio vanduo!" Sandokanui pakvietus savo vyrus pirkti ne senąjį dien­ raštį, bet naująjį, iš dešimčių Italijos kalėjimų buvo užsakytos boso rekomenduojamo dienraščio prenumeratos ir atsisakyta pasmerkto

laikraščio prenumeratų. Bosas savo susitaikymo su Bidognetti laiš­ ką baigia žodžiais: „Iš gyvenimo visada gauni tai, ką esi pasirengęs atlaikyti. T i e m s vadinamiesiems agentams gyvenimas pasiūlė pur­ vą. Kaip kiaulėms!" Casalesi klanas nebuvo nugalėtas. Atrodė, jis netgi sustiprėjo. Neapolio antimafijos tarnybos duomenimis, šiuo metu klanas val­ domas dviejų monarchų: Antonio lovine, vadinamo Nykštuku arba Žindukliu, kadangi klano viršūnes pasiekė būdamas dar visai vaikė­ zas, ir Michele Zagarijos, už vadybą atsakingo Casapesennos boso, vadinamo Kreiva Galva dėl netaisyklingų veido bruožų, bet atrodo, dabar jis save vadina Manera. Abu bosai jau daug metų slapstosi nuo teisingumo ir yra įrašyti į Vidaus reikalų ministerijos sąrašą tarp pačių pavojingiausių Italijos ieškomų asmenų. Nesugaunami, tačiau, be abejo, visuomet esantys savo tėvynėje. Joks bosas negali ilgesniam laikui palikti savo šaknų, nes jos laiko visą jo galią, kuri be jų gali tiesiog suirti. Jie slapstosi nedaugelio kilometrų atstumu, miniatiūrinėse gy­ venvietėse, keliauja susipynusiais takeliais po kaimuose išslapstytus ūkius. Jie yra šalyje. Važinėja tarptautiniais maršrutais, tačiau didžią­ ją metų dalį praleidžia šalyje. Visi tai žino. Ir vis tiek jų nesugauna. Juos dengiančios struktūros pakankamai stiprios, kad užkirstų kelią areštui. Jų vilose ir toliau gyvena šeima bei giminaičiai. Antonio lo­ vine namas San Cipriane primena liberty stiliaus rūmus, o Michele Zagarijos vilą sudaro visas kompleksas, išsidriekęs tarp San Cipriano ir Casapesennos, vietoj stogo uždėtas stiklinis kupolas, kad įeitų pakankamai šviesos augti svetainės centre išsikerojusiam medžiui. Zagarijos šeima valdo dešimtis satelitinių antenų agentūrų Italijoje, be to, Neapolio teismo duomenimis, jie pirmieji šalyje įsteigė sta­ tybinę įmonę. Pačią stipriausią. Ekonominis pranašumas atsiranda ne tiesiog užsiimant nusikalstama veikla, bet derinant legalius ir nelegalius kapitalus.

Šios įmonės niekuo nenusileidžia konkurentams. Jos valdo kri­ minalines kolonijas Emilijos, Toskanos, Umbrijos ir Veneto regio­ nuose, kur nėra tokios griežtos mafijos kontrolės ir yra paprasčiau įsteigti dukterines įmones. Seniau casalesiečiai sudarydavo minima­ lų Kampanijos verslininkų, dirbančių šalies šiaurėje, procentą, da­ bar jie valdo rinką. Modenos ir Areco apylinkėse dauguma statybos darbų atlieka išskirtinai casalesiečiai. Šiuo metu atliekamų tyrimų duomenimis, su Casalesi klanu su­ sijusios statybų įmonės labai greitai įsiliejo į statybų verslą šiaurinėje Italijos dalyje, kai sustiprėjo pietuose. Teisėjas Franco Imposimato 1995 metų liepos mėnesį pateikė faktų, kad didžiosios įmonės, lai­ mėjusios išskirtinių teisių konkursą statyti N e a p o l i o - R o m o s auto­ magistralę, perleido darbus įmonei „Edilsud", tiesiogiai susijusiai su Michele Zagaria ir su dešimčia kitų Casalesi klano verslo įmonių. Šis skubus projektas jiems turėjo duoti maždaug dešimt tūkstančių milijardų lirų. Tyrimų duomenimis, Zagarijos šeimos klanai buvo pažadėję Kalabrijos mafijos šeimoms, kad padės jų statybos įmonėms gauti perleistas išskirtines teises skubioms objektų statyboms. Casalesie­ čiai buvo pasiruošę taip, kaip ir dabar. Casapesennos grupuotė są­ jungos su Casalesi dėka, Neapolio antimafijos tarnybos surinktais duomenimis, laimėjo visą seriją užsakymų Umbrijos regiono re­ konstravimo darbams po 1997 metų žemės drebėjimo. Agro Aversano apylinkių kamorai priklausančioms įmonėms perleidžiamos išskirtinės teisės visose statybos proceso fazėse. Vamzdynų tiesimas, ekskavatorių parūpinimas, transportas, sutvirtinimo darbai, staty­ bininkų paieška. Agro Aversano apylinkių įmonės visuomet dirba nepriekaištin­ gai, organizuotai, pigiai, greitai, profesionaliai. Casal Di Principėje oficialiai įregistruotos yra penki šimtai septyniolika statybos įmo­ nių. Daugelį jų tiesiogiai valdo klanų nariai, šimtas kitų išsibars-

čiusios po visas Agro Aversano apylinkes, - bet kurią minutę staty­ ti pasirengusi kariuomenė. Klanai nesustabdė regiono vystymosi, greičiau, iš to pasipelnė. Per paskutinius penkerius metus mažame lyg nosinė plote buvo pastatyti patys tikriausi cementiniai galiūnai: Marcianisėje vienas iš pačių didžiausių kino teatrų Italijoje, Teveroloje pats didžiausias prekybos centras Pietų Italijoje, vėlgi Mar­ cianisėje pats didžiausias prekybos centras Europoje. Visa tai regi­ one, kur pribloškiantys bedarbių kiekiai ir nuolat didėja emigrantų procentas. Milžiniški komerciniai aglomeratai, labiau nei neerdvės, kaip juos apibrėžtų M a r e Augė, priminė pradineserdves. Prekybos centrai, kuriuose viskas, kas reikalinga vartotojui, gali būti perka­ ma, leidžia pinigams pakrikštyti kapitalus, kaip vienintelė legali jų kilmės vieta. Tai vietos, kuriose prasideda legalus gaminių kelias, oficialus krikštas. Kuo daugiau pastatoma prekybos centų, tuo dau­ giau uždirba fabrikai, daugiau prekių išvysta dienos šviesą, dirba daugiau tiekėjų, transportuotojų, tuo greičiau pinigai peržengs dan­ tytą ribą tarp nelegalios ir legalios rinkos. Klanai palaimino provincijos infrastruktūros vystymąsi ir yra pasiruošę išpešti iš to naudos. Nekantriai laukia, kol teritorijoje iš­ dygs svarbūs objektai: metro linija Aversoje ir vienas iš didžiausių Europoje oro uostų Grazzanisėje, netoli nuo buvusių Cicciariello ir Sandokano valdų. Casalesiečiai provincijoje pasėjo daug savo turtų. Vien tik ne­ kilnojamo turto, kurį pastaraisiais metais konfiskavo Neapolio teis­ mas, vertė siekia septynis šimtus milijonų eurų. Sąrašas verčiantis iš koto. Vien proceso „Spartakas" metu buvo konfiskuoti šimtas devyniasdešimt devyni fabrikai, penkiasdešimt du žemės sklypai, keturiolikos asociacijų turtas, dvylika automobilių ir trys motori­ nės valtys. 1996-ais vykusio teismo proceso metu paskelbta, kad per ilgą periodą iš Schiavone šeimos ir jos patikėtinių buvo konfiskuo­ ta turto už keturis šimtus penkiasdešimt milijardų: įmonių, vilų,

žemės sklypų, pastatų ir galingų automobilių (tarp jų „Jaguar 4 , ku­ riame buvo pirmą kartą suimtas Sandokanas). T o k s turto praradi­ mas sugniuždytų bet kokią įmonę, nuskurdintų bet kurį verslinin­ ką, bet kokią ekonominę grupę atvestų prie bankroto. Bet kokią, tik ne Casalesi grupuotes. Kiekvieną kartą skaitant apie nekilnojamo turto konfiskavimą, žiūrinėjant objektų, kuriuos teismas konfiskavo iš bosų, sąrašus, mane apimdavo beviltiškumo jausmas ir nuovargis, atrodo, kur tik bepasisuksi, viskas priklauso jiems. Viskas. Žemė, jaučiai, žemdirbystės ūkiai, karjerai, autoservisai ir pieno pramonė, viešbučiai ir restoranai. Visur viešpatauja kamora, viskas aplinkui priklauso jai. Buvo vienas verslininkas, kuris daugiau už kitus disponavo ab­ soliučia galia jaustis visa ko viešpačiu, - D a n t e Passarelli iš Casal di Principes. Prieš porą metų jis buvo suimtas dėl bendradarbiavi­ mo su kamora, apkaltintas tuo, kad kamoros klane dirbo buhal­ teriu, nuteistas pagal 4 1 6 straipsnį aštuoneriems metams kalėjimo. Jis nebuvo paprasčiausiai vienas iš daugelio verslininkų, dirbusių padedant mafijai arba per mafiją. Passarelli buvo absoliutus versli­ ninkas, visada pirmas, pats artimiausias, pats patikimiausias. Prieš tai prekiavo dešromis, buvo ypač gabus verslui ir to užteko, kad jam būtų pasiūlyta investuoti į klano kapitalus, kuo ir buvo apkaltin­ tas teismo procese. T a p o didmenininku, o vėliau ir pramonininku. Pradėjęs nuo pastos pramonės, perėjo prie statybų verslo, tada užsi­ ėmė cukraus gamyba, po to „Maisto į namus

14

paslauga, o galiausiai

futbolu. Antimafijos valdybos duomenimis, Dante Passarelli dispo­ nuota suma nuo trijų iki keturių šimtų milijonų eurų. Didelė šių turtų dalis buvo uždirbta iš agrarinės ir maisto pramonės akcijų. J a m priklausė „Ipam

44

- vienas iš didžiausių cukraus fabrikų Italijo­

je. Kartu su sūnumis buvo maisto pristatymo verslo lyderis, pristati­ nėjo maistą Santa Maria Capua Veterės, Capujos ir Sessa Auruncos ligoninių valgykloms. J a m priklausė šimtai butų, komercinių ir in-

I! DALIS •

Gclibct

o n i s

229

dustrinių patalpų. Jo suėmimo metu, 1995 metų gruodžio 5 dieną, buvo konfiskuotas šis jo turtas: devyni pastatai Villa Literne, butas Santa Maria Capua Veterėje, kitas butas Pinetamarėje, pastatas Ca­ sal di Principėje, Be to, žemės sklypai Castelvolturne, Casal di Principėje, Villa Literne, Cancello Arnonėje ir žemės ūkio kompleksas La Balzanoje, Santa Maria La Fossos apylinkėse, kurį sudarė du šimtai hektarų dirbamos žemės ir keturiasdešimt ūkinių pastatų. Ir dar jo brangakmenis - „Anfra I I I " , prabangi jachta, kurioje buvo dešimtys kambarių, parketinės grindys, masažinė vonia denyje. Ji buvo prišvartuota Gallipolyje. Šia jachta Sandokanas ir jo žmona keliavo po Graikijos salas. Konfiskuotino turto kiekis progresyviai augo, kai 2 0 0 4 metų lapkričio mėnesį D a n t e Passarelli buvo ras­ tas negyvas, iškritęs pro vieno iš jam priklausiusių namų balkoną. Kūną rado žmona. Galvos kaukolė buvo skilusi, stuburas sulūžęs. Šis atvejis dar nebaigtas tirti. Iki šiol neaišku, ar tai buvo likimas, ar verslininką per statomo namo balkoną pastūmė anonimo ranka. Po jo mirties visas turtas, turėjęs pereiti valstybės nuosavybėn, grį­ žo šeimai. Passarelli savo prekybiniais sugebėjimais susikrovė tokius kapitalus, kokius buvo nelengva valdyti, bet jo mokėjimas su jais elgtis buvo vertas pagarbos. Vėliau iškilo kliūčių, pradėjo vaikščioti teismo įgaliotiniai ir jis nebesugebėjo apginti savo turto. Verslinin­ ko sugebėjimais įsteigė imperiją, - turto konfiskavimas jam atnešė mirtį. Kai teismo proceso metu Sandokanui pranešė apie Dante Passarelli mirtį, bosas giedrai atsakė: „Tesiilsi ramybėje jo siela."

Klanai ir toliau buvo stiprūs kaip cementas. Būtent laivų sta­ tykloje jaučiau jų galią, tiesiog fiziškai, viduriuose. Keletą vasarų dirbau laivų statykloje, pakako pasakyti vyriausiam meistrui, iš kur esu kilęs, ir niekas man neatsakydavo darbo. Iš Kampanijos regiono kilę darbininkai patys geriausi Italijoje, patys šauniausi, greičiau­ si, pigiausi, su jais mažiausiai problemų. Darbas buvo siaubingas,

niekada taip ir neišmokau atlikti jį ypač gerai, šiuo amatu gali už­ sidirbti krūvą pinigų tik tuomet, jei esi pasiruošęs paaukoti visas savo jėgas, visus raumenis ir energiją. Dirbti reikia bet kokiomis klimatinėmis sąlygomis, veidą uždengus apsaugine kauke lyg apati­ nėmis kelnaitėmis. Tačiau tik palietęs cementą rankomis ir nosimi suvokiau, kokie yra tikrosios galios pamatai. Kaip veikia statybų verslo mechanizmas, supratau tą dieną, kai mirė Francesco Iacomino. Jis buvo trisdešimt trejų metų amžiaus, jį rado ant grindinio Quattro Orologio ir Gabriele D'Annunzijaus gatvių sankirtoje, vilkintį darbo drabužiais. Nukrito nuo pastolių. Kai tai atsitiko, visi išsilakstė, inžinierius taip pat. Niekas nepakvie­ tė greitosios pagalbos, bijojo, kad atvyks prieš jiems išsislapstant. Paliko nukentėjusįjį viduryje gatvės, dar gyvą, jam iš plaučių ver­ žėsi kraujas. Žinia apie dar vieną mirtį tarsi įsmigo į mano kūną, Italijoje per metus darbo vietose žūva trys šimtai statybininkų. Kai sužinojau apie Iacomino mirtį, mane apėmė toks pyktis, kuris būna labiau panašus į astmos priepuolį nei į susinervinimą. Norėjau pa­ sielgti kaip režisieriaus Luciano Bianciardi filmo Rūgštus gyvenimas pagrindinis veikėjas, kuris atvyksta į M i l a n ą pasiryžęs susprogdinti Pirellonės pastatą, kad atkeršytų už keturiasdešimties darbininkų žūtį „Ribollos" kasyklose, kamoros duobėje. Šitaip kasyklos buvo pavadintos dėl pragariškų darbo sąlygų. Galbūt ir man reikėjo iš­ sirinkti pastatą, pastatą, kurį susprogdinčiau, bet prieš patekdamas į šizofrenišką teroristo būseną, vos apėmus astminiam pykčio prie­ puoliui, ausyse pradėjo skambėti Pasolini „Aš žinau..." Kaip mania­ kiškai besikartojanti melodija. Todėl užuot ieškojęs susprogdinti tinkamo pastato, nuvykau į Casarsą prie Pasolini kapo. Nuvykau ten vienas, nors, kad panašios kelionės nebūtų lydimos tokios gilios patetikos, reikėtų vykti su kompanija. Su grupele ištikimų skaityto­ jų ar mergina. Bet aš užsispyręs išvykau vienas.

Casarsa yra graži vieta, viena iš tų vietų, kuriose lengvai gali įsivaizduoti žmogų, nusprendusį gyventi iš kūrybos, ir atvirkščiai, sunku įsivaizduoti, kad kažkas norėtų iš čia išvykti į pietus, nuženg­ ti į pragarą. Atvykau prie Pasolini kapo ne iš pagarbos ir ne susiža­ vėjimo vedinas. Pier Paolo Pasolini. Vienas, bet trinaris vardas, kaip sakydavo Caproni. Pasolini nėra man autoritetas, nei literatūros Kristus. Tiesiog norėjau aplankyti tą vietą. Vietą, kurioje dar galima apmąstyti kalbos galimybes nejaučiant gėdos. Galimybę rašyti apie galios struktūras peržengiant pasakojamų istorijų ribas ir smulkme­ nas. Apgalvoti, ar dar yra įmanoma atskleisti vardus, vieną po kito, parodyti dalyvius, išstatyti į dienos šviesą nusikaltimus ir parodyti, kad jie yra sudėtinė valdžios architektūros dalis. Apgalvoti, ar dar įmanoma tiktai rašant, be metaforų, be nutylėjimų, atsekti, pana­ šiai kaip dresiruotos kiaulės atseka triufelius, kas vyksta tikrovėje ir kaip įsitvirtina valdžia. Sėdau į traukinį, vykstantį Iš Neapolio į Pordenonę, labai lėtą traukinį, kurio pavadinimas iškalbingai bylojo apie laukiantį ilgą kelią, - „Markas Polas". Atrodo, Friulio ir Kampanijos regionus ski­ ria milžiniškas nuotolis. Išvykau be dešimties minučių aštuntą, o į Friulį atvykau dvidešimt minučių po septintos, kitą dieną. Pralei­ dau labai šaltą naktį, šaltis neleido užmigti net minutei. Iš Pordenonės autobusu atvykau į Casarsą, išlipau ir žingsniavau nuleidęs galvą, lyg kelią galima būtų atpažinti žiūrint į batų nosis. Be abejo, pasiklydau. Tačiau paklaidžiojęs sugebėjau surasti Valvasonės gatvę, kapines, kur buvo palaidotas Pasolini ir visa jo šeima. Po kairę, tik įėjus, matėsi plikos žemės plotas. Prisiartinau prie kvadrato, kurio centre stovėjo dvi baltos, nedidelės marmuro plokštės, ir pamačiau kapą. „Pier Paolo Pasolini ( 1 9 2 2 - 1 9 7 5 ) . " Šalia, šiek tiek tolėliau, jo motinos kapas. Pasijaučiau ne toks vienišas ir atsidaviau savo pyk­ čiui spausdamas kumščius taip, kad nagai susmigo į delnus. Iš ma­ nęs pradėjo veržtis AŠ Ž I N A U , aš žinau apie savo laikus. Aš žinau

ir turiu įrodymų. Aš žinau, kokia yra verslo kilmė ir kuo jis kvepia, įsitikinimu ir pergale. Aš žinau, kuo persisunkęs yra progresas. Aš žinau. Žodžio tiesa negali įkalinti, nes viską apgaubia ir viską paver­ čia įrodymais. Negali kartu vilkti ir kontraįrodymų, kurie užlygintų paliktus pėdsakus. Stebėk, apmąstyk, žiūrėk, klausyk. Ž i n o k . Nie­ kas nebūna nubaustas, o liudytojai nešneka. Niekas neatskleidžia ką žino. Aš žinau ir turiu įrodymų. Žinau, kaip ekonomikos vadovėlių puslapiai išnyksta mutuodami į materiją, daiktus, metalą, laiką ir sutartis. Aš žinau. Įrodymai nėra paslėpti kokiame nors pendraivo atmintuke arba po žemėmis. Neturiu vaizdinės medžiagos, užkištos nepasiekiamuose kalnuose. Nedisponuoju iš slaptųjų tarnybų gau­ tais hektografiniais dokumentais. Įrodymai yra neabejotini būtent todėl, kad jie subjektyvūs, atsispindėję akies ragenoje, atpasakoti žodžiais ir užgrūdinti ugnį ir vandenį pažinusiomis emocijomis. Aš matau, jaučiu, stebiu, kalbu, liudiju, vis dar galioja bjaurūs žodžiai: „tai netiesa", sušnabždami į ausį kažkam, ką užliūliavo monotoniš­ kas galios struktūrų ritmas. Tiesa yra subjektyvi, jei ją būtų galima išreikšti formule, tai būtų cheminė formulė. Aš žinau ir turiu įrody­ mų, galinčių patvirtinti šias tiesas. Visada bandau užgniaužti jaudulį, apimantį mane kiekvieną kartą, kai einu, lipu laiptais, važiuoju liftu, kai į kilimėlį valausi batus ir peržengiu slenkstį. Negaliu sustoti galvojęs, kaip pastatyti šie namai ir pastatai. O jei papuola kažkas, su kuo galiu persimesti žodžiu, sunkiai susivaldau nepradėjęs pasakoti, kaip dygsta aukštai ir balkonai iki pat stogo. M a n e gniuždo ne visuotinės kaltės jaus­ mas ir ne moralinis revanšas už tuos, kas buvo ištrintas iš istorijos atminties. Greičiau jau bandau panaikinti šį lyg iš Brechto tekstų atkeliavusį mechanizmą, įpratimą galvoti, kas kūrė istoriją ir kas vaikščiojo jos vingiais. Mąstau daugiau apie tuščius dubenėlius po Bastilijos paėmimo, nei apie jakobinų proklamacijas. Negaliu į tai nekreipti dėmesio. Visada turėjau šį įprotį. Tarsi kažkas žiūrėdamas

į Vermejerio paveikslus galvotų apie tuos, kurie maišė dažus, tem­ pė drobę ant rėmų, montavo perlus į auskarus, užuot kontempliavę kūrinį. Tiesiog perversija. Būdamas laiptinėje negaliu pamiršti ce­ mento ciklo, manęs neišblaško taip, kaip bokšte sukaltas karkasas ar vertikali langų linija. Negaliu apsimesti, kad viskas gerai. Negaliu matyti tik fasadą, negalvodamas apie tai, kaip meistras maišė mi­ šinius. Galbūt gimusieji tam tikruose meridianuose turi ypatingą, unikalų santykį su kai kuriomis substancijomis. Ta pati medžia­ ga skirtingose vietose suprantama kitaip. M a n a u , Qatare benzino kvapas asocijuojasi su milžiniškomis rezidencijomis, akiniais nuo saulės ir limuzinais. M i n s k e rūgštus anglies kvapas primena pa­ juodusius veidus, dujų nuotekas ir aprūkusius miestus, Belgijoje česnako kvapas nuveda pas italus, svogūnų pas magrebiečius. Taip cementas ir pietinė Italijos dalis. Cementas - pietų benzinas. Viskas gimsta iš cemento. Pietų Italijoje neegzistuoja ekonominė imperi­ ja, kuri nebūtų praėjusi pro cemento pramonę: konkursai išskirti­ nėms teisėms gauti, jų gavimas, ekskavatoriai, cementas, maišyklės, plytos, pastoliai, darbininkai. Tai yra italų verslininko arsenalas. Italų verslininkas, kurio verslo imperijos pamatai neįaugę į cemen­ tą, neturi jokios vilties. Tai pats paprasčiausias amatas, leidžiantis uždirbti daugiausiai pinigų per trumpiausią laiką, užkariauti pa­ sitikėjimą, įdarbinti žmones, išdalinti algas, įsitvirtinti finansiškai, pagaliau iškabinti savo nuotrauką ant statomo pastato. Statytojas privalo būti talentingas makleris arba vagis. Apdovanotas velniška kantrybe pildyti krūvas biurokratinių dokumentų, laukti nesibai­ giančiose eilėse, kurios sustingusios kaip stalaktitai. Taip pat priva­ lo mokėti grobti, išmatuoti neaprėpiamas žemes, nusipirkti jas už keletą grašių, o tada saugoti tol, kol už kiekvieną centimetrą, kiek­ vieną duobę bus galima uždirbti milžiniškus pinigus. Verslininkas-grobuonis žino, kaip naudotis snapu ir nagais. Italijos bankai statytojams suteikia maksimalų kreditą, galima sakyti, kad Italijos

bankai yra tiesiog skirti statytojams. O jei verslininkas nėra žino­ mas ir garantijai nepakanka jo statomų pastatų, visuomet atsiras koks nors geras draugas, kuris garantuos už jį. C e m e n t o ir plytų konkretumas yra vienintelė materija, kurią pripažįsta Italijos ban­ kai. Tyrimus, laboratorijas, agrikultūrą, amatus bankų direktoriai laiko reiškiniais, priklausančiais išgaruoti linkusioms plotmėms, nesvariais, nepaklūstančiais gravitacijos jėgai. Jų manymu, konkre­ tu yra vien patalpos, aukštai, plytelės, telefono bei elektros laidai. Aš žinau ir turiu įrodymų. Žinau, kaip buvo apstatyta pusė Italijos. Daugiau nei pusė. M a n žinomos tos rankos, įmonės, projektai. Ir smėlis. Smėlis, kurio dėka iškilo pastatai ir dangoraižiai. Kvartalai, parkai, vilos. Castelvolturne niekas nepamiršo nesibaigiančių eilių sunkvežimių, grobsčiusių Volturno upės smėlį. Vienas po kito sun­ kvežimiai keliavo per valstiečių gyvenvietes, niekada prieš tai nema­ čiusias šių metalo ir gumos mamutų. Valstiečiai liko gyventi savo vietose, neišvažiavo, nors buvo grobstoma tiesiog jų akyse. Dabar šis smėlis pranyko Abruco daugiaaukščiuose, Varesės, Asiago, Genujos miestų pastatuose. Dabar ne upė teka į jūrą, bet jūra teka į upę. Dabar Volturno upėje žvejojamos žuvys ir ten nebeliko valstiečių. Netekę žemės pradėjo auginti jaučius, vėliau įsteigė nedideles staty­ bos įmones laikinai įdarbindami jaunuolius, atvykusius iš Nigerijos ir Pietų Amerikos, tų, kam nepasisekdavo susitarti su klanų įmonė­ mis, laukdavo ankstyva mirtis. Aš žinau ir turiu įrodymų. Įmonės, gavusios įgaliojimus atsiriekti po mažą riekelę, be skrupulų atkanda ištisus kalnus. Visur kur pažvelgsi - savo kelionę baigia sutrupinti ir cemente ištirpdyti kalnai ir kalvos. Nuo Tenerifės iki Sassuolo. Iš­ vykus iš čia žmonėms, jiems iš paskos nusekė ir daiktai. Vienoje San Felice a Cancello tratorijoje sutikau don Salvatore, sena meistrą. Jis priminė vaikščiojantį lavoną, buvo ne vyresnis nei penkiasdešimties metų, bet atrodė kaip aštuoniasdešimtmetis. M a n papasakojo, kad dešimtį metų jo darbas buvo maišyti upių nuosėdų dulkes. Kla-

nams atstovaujančių įmonių dėka slaptas primaišymas į cementą ir kiniškų darbo rankų kainos padėjo statytojams dalyvauti išskirtinių teisių konkursuose. Dabar garažai, sienos, laiptinės pastatyti iš me­ džiagos, kurios sudėtyje yra nuodų. Nieko neatsitiks, jei koks nors darbininkas, greičiausiai marokietis, įkvėps dulkių ir po poros metų pakratys kojas, dėl vėžio kaltindamas piktą likimą. Aš žinau ir turiu įrodymų. Pirmaujantys italų verslininkai pra­ dėjo nuo cemento. Jie patys yra cemento ciklo dalis. Aš žinau, kad už tapusių fotomodelių vyrais, jachtų impresarijais, finansinių grupių puolėjais, dienraščių pirkėjais nugarų visuomet stūkso cementas, iš kažkieno pirktos teisės statyti, smėlis, žvyras, furgonai, į kuriuos vos telpa statybininkai, dirbantys visą naktį ir prapuolantys ryte, sutrū­ niję pastoliai, suklastoti draudimo dokumentai. Italijos ekonomikos variklis yra sienų storis. Reikėtų pakeisti Konstituciją, [rašyti, kad jos pamatas yra cementas ir statybos verslo įmonės. Jie yra tautos patriarchai. Ne Ferruccio Parri, ne Luigi Einaudi, ne Pietro Nenni ir ne komendantas Valerio. Pastatų statytojai ištempė Italiją iš Sindonos kracho ir išgelbėjo nuo neatšaukiamo Tarptautinio valiutos fondo nuosprendžio. Cementas, statybos, daugiabučiai pastatai. Statybose dienas baigia klanų samdytiniai. Pabaigę žudiko, reketininko ar narkotikų prekeivio karjerą, jie eina į statybas arba gyvena šiukšlynuose. Būtų efektyvu naujiems klano nariams apro­ dyti vykdomas statybas, kad jie pamatytų, koks likimas jų laukia. Jei jiems pavyks išvengti kalėjimo arba mirties, nueis į statybas, kur sens mojuodami kumščiais ir besispjaudydami kraujais. O bosai ir aferistai iš užsakymų uždirbs milijonus. D a r b o metu mirštama. Nuolatos. Didelis darbo tempas, saugumo priemonių taupymas, darbo valandų nepaisymas. Pamainos, viršijančios žmogaus galias, devynios dvylika valandų per dieną, įskaitant šeštadienius ir sekma­ dienius. Už savaitę gaunama šimtas eurų, dar papildomai penkias­ dešimt už dešimt darbo valandų naktimis ir sekmadieniais. Patys

jauniausi ištempia netgi penkiolika valandų. Tikriausiai traukdami kokainą. Statybininkui mirus darbo vietoje, griebiamasi patikrintos strategijos. Kūnas išnešamas ir suvaidinamas eismo įvykis. Jį įdeda į automobilį, kurį vėliau nuleidžia nuo skardžio, nepamiršę padegti. Suma, kurią sumoka draudimas, šeimai perduodama kaip pašalpa. Neretai atsitinka, kad imituodami eismo įvykį sunkiai susižeidžia ir patys imitatoriai, ypač siekdami automobilį sugurinti į sieną, prieš jį padegdami su jau viduje esančiu mirusiojo kūnu. Jei operacijoje dalyvauja meistras, ji pasiseka puikiai. Tačiau jei jo nėra, dažnai darbininkus apima panika. Jei kas nors sunkiai, vos ne mirtinai su­ sižeidžia, jį palieka prie kelio, vedančio į ligoninę. Privažiuoja auto­ mobiliu, išmeta kūną, o patys pabėga. Jei pasitaiko skrupulingesnis kolega, prieš išvažiuodamas nepatingi pakviesti greitosios pagalbos automobilio. Vyrai, slepiantys mirusiųjų kūnus arba paliekantys sunkiai sužeistus kolegas, žino, kad taip pat elgiasi ir jų bendradar­ biai, žino, kaip bus atsikratoma ir jais pačiais. Net neabejoja, kad ištikus pavojui, į pagalbą ateis tam, kad kuo greičiau jais atsikratytų, o atsisveikindami kumštelės dėkodami. Statybose egzistuoja tokia gynybinė sistema: dirbantis šalia gali virsti tavo budeliu, o tu jo. Ne­ kankins tavęs, bet jis bus tas, kuris paliks tave nusibaigti vieną ant šaligatvio arba padegs tavo kūną automobilyje. Pietų Italijos įmonės suteikia pačias tvirčiausias garantijas. Ž m o n ė s dirba ir dingsta, o bet kokie nesklandumai išsprendžiami nekeliant triukšmo. Aš žinau ir turiu įrodymų. įrodymai turi pavadinimą. Per septynis mėnesius statybose šiaurinėje Neapolio dalyje mirė penkiolika statybininkų. Nukrito, papuolė po įrenginiais arba juos sutraiškė kranus vairuo­ jantys darbininkai, pervargę nuo nepakeliamų darbo valandų. Šia­ me darbe nuolat reikia skubėti. Nors statybos tęsiasi ilgus metus, įmonės, kurioms buvo pernuomota teisė statyti, turi užleisti vietą kitoms. Užsidirbti, uždaryti kasą ir eiti kitur. Daugiau nei 40 pro­ centų įmonių, statančių Italijoje, yra iš pietinės jos dalies. Iš Agro

Aversano, Neapolio, Salerno apylinkių. Pietuose dar gali gimti im­ perijos, ekonomika turi dar daug erdvės stiprėti ir plėstis. Pietuo­ se, nuo Apulijos iki Kalabrijos reikėtų iškabinti plakatus su užrašu „ S V E I K I A T V Y K Ę " verslininkams, kurie norėtų mestis stačia gal­ va į cemento rinką, o po kelių metų įeiti į Romos ir M i l a n o salonus. Sveikinimas turėtų linkėti dar ir sėkmės, nes konkurencija didžiulė ir joje lyg judančiuose smėlynuose mažai kas sugeba išsilaikyti. Aš žinau. Ir turiu įrodymų. O naujieji statytojai, bankų ir jachtų sa­ vininkai, paskalų karaliai ir didieji apgavikai toliau slėps nuo kitų akių savo sėkmę. Galbūt dar turi sielą. Gėdijasi paskelbti, kokiais būdais uždirbo turtus. JAV - šalyje, kuri yra jų siekiamybė, versli­ ninkas, tapęs finansiškai stiprus ir žinomas, kai jam pradeda sektis, sušaukia analistus ir jaunus ekonomistus, norėdamas pasigirti savo verslininko sugebėjimais ir papasakoti, kokius sunkumus įveikė, kol pasiekė pergalę rinkoje. Čia tyla. O pinigai lieka vien tik pini­ gais. Pirmaujantys verslininkai, atvykstantys iš Aversano apylinkių, sugedusios kamoros žemės, be gėdos atsako klausiantiems apie jų sėkmę: „Nupirkau už dešimt, o pardaviau už tris šimtus." Kažkas yra pasakęs, kad pietuose galima gyventi kaip rojuje. Reikia spok­ soti į dangų ir niekada, niekada, neišdrįsti pažvelgti žemyn. Bet tai neįmanoma. Perspektyvų susitraukimas sumažino patį matymo lauką. Bet koks žvilgsnis atsimuša į stogus, lubas, mansardas, dau­ giaaukščius namus, sujungtus vienas su kitu pastatus, sumegztus kvartalus. Čia nežiūri aukštyn galvodamas, kad kažkas gali nukristi iš dangaus. Čia nuleidi žvilgsnį žemyn. Krenti žemyn. Kadangi vi­ sada vieną žlugimą seka kitas. Todėl mindamas laiptus, eidamas per kambarius, lipdamas į liftus negaliu to nejausti. Nes aš žinau. Ir tai yra iškrypimas. Todėl būdamas geriausių pirmaujančių verslininkų draugėje nesijaučiu gerai. Net jei šie ponai apsirengę elegantiškai, kalba ramiais balsais ir balsuoja už kairiuosius. Užuodžiu kalkių ir cemento kvapą iš jų kojinių, poros „Bulgari", iš jų knygų lentynų.

Aš žinau. Žinau, kas pastatė m a n o gyvenvietę ir kas ją stato dabar. Žinau, kad šią naktį iš Kalabrijos regiono išvyksta traukinys, kuris sustos Neapolyje vidurnakty ir tada važiuos tiesiai į M i l a n ą . Bus perpildytas. O stotyje furgonai ir apdulkėję „Punto" automobiliai sutiks naujus vaikinus darbams statybose. Emigracija, kuriai nerei­ kia registruoti gyvenamosios vietos, tokių duomenų niekas nepaste­ bi ir nefiksuoja, jie lieka tik kalkių pėdsakuose, vien ten. Aš žinau, kokia tikroji mano laikmečio Konstitucija, kokius turtus valdo vers­ lininkai. Žinau, kad kiekvienos atraminės sienos kaina yra kraujas. Aš žinau ir turiu įrodymų. Negaliu to slėpti.

DON

G

PEPPINO

DIANA

alvodamas apie klanų karus Casal di Principėje, San Cipriane, Casapesennoje ir visose kitose teritorijose, nuo Paretės iki

Formijos, kur jie viešpatauja, visuomet prisimenu baltas paklodes.

Baltas paklodes, plevėsuojančias kiekviename balkone, kabančias ant turėklų, dengiančias visus langus. Balta, visiškai balta, tiesiog iškrakmolytos medžiagos lietus. Taip ryžtingai buvo paskelbtas ge­ dulas laidojant don Peppino Dianą. Ėjau šešioliktus metus, buvo 1994 metų kovo mėnuo. M a n e pažadino teta, kaip ir visada, bet su kažkokiu keistu įniršiu. Pažadino nutraukdama antklodę, kurią buvau apsivyniojęs, panašiu judesiu išvyniojama dešra iš popieriaus. Vos neiškritau iš lovos. M a n o teta nieko nekalbėjo, bet vaikščiojo keldama baisų triukšmą, lyg norėdama išleisti visą įniršį pro batų kulnus. R i š o paklodes prie namo turėklų, stipriai, net tornadas ne­ būtų įstengęs jų nuplėšti. Atidarė langus įleisdama į namus balsus iš gatvės, išleisdama lauk garsus iš namų, netgi baldų durelės buvo atlapotos. Prisimenu upę skautų, kurie nusimetę įprastas gerų šei­ mos sūnų kaukes atrodė, tarsi jie surištuose geltonų ir žalių kakla­ raiščių mazguose neštųsi stiprų pyktį - don Peppino buvo vienas iš jų. Daugiau niekada nemačiau skautų taip susinervinusių ir taip mažai dėmesio kreipiančių į ilguose žygiuose juos lydinčius muštrą ir santūrumą. Tos dienos vaizdas mano atmintyje dėmėtas kaip dalmantinas. D o n Peppino Dianos istorija buvo neįprasta, viena iš tų, kurias išgirdus, reikėtų laikyti užkonservuotas savame kūne. Giliai gerklėje, suspaustas kumštyje, netoli krūtinės raumens, krūminiuo­ se dantyse. Reta istorija, daug kam nežinoma.

D o n Peppino studijavo Romoje ir turėjo ten pasilikti, daryti karjerą toli nuo tėvynės, provincijos, toli nuo nešvarių aferų. Dvasi­ ninko karjerą, kaip geras buržuazinės šeimos sūnus. Tačiau netikėtai nusprendė grįžti į Casal di Principę, lyg negalėjęs atsikratyti prisi­ minimų, įpročių, kvapo. Turbūt kaip žmogus, nuolatos jaučiantis, kad privalo atlikti kažkokią užduotį, nesurandantis ramybės, kol jos neatliks ar bent jau nepradės. D o n Peppino būdamas labai jauno am­ žiaus pradėjo kunigauti San Nikola di Bario bažnyčioje, ši bažnyčia buvo modernios struktūros, net ir jos išorė atitiko jo idėjas apie kuni­ gystę. Po apylinkes vaikščiojo dėvėdamas džinsus, o ne sutaną, skir­ tingai nei čia buvo įprasta. Kunigai pasižymėjo oria povyza ir kulnus siekiančiu drabužiu. D o n Peppino nesivėlė į šeimyninius ginčus, nemuštravo vyrų dėl jų žygių ir neguodė apgaudinėjamų moterų, jis palengva pakeitė provincijos kunigo vaidmenį. Nusprendė pasido­ mėti galios struktūromis, ne tik padėti patiems vargingiausiems, ne tik išvalyti žaizdą, bet suprasti, kaip atsiranda metastazės, sustabdyti gangrenavimą, užkirsti kelią jo žemės pavertimui kapitalų kasyklo­ mis ir lavonais nusėta trasa. Retkarčiais tarp žmonių surūkydavo ir cigarą, kitur tai būtų tik nekaltas gestas. Bet šiose vietose kunigai buvo linkę apsimesti neturį žalingų įpročių ir tik savo kambariuose atsiduodavo mažosioms silpnybėms. D o n Peppino nusprendė, kad jo įvaizdis privalo labiau sutapti su jo vidumi, atspindėti skaidrumą žemėje, kur veidų mimikos įprato prisitaikyti prie kuriamo įvaizdžio, kur kuriamos pravardės siekiant galios įvaizdį tarsi prisiūti prie nuo­ savo epidermio. D o n Peppino buvo tiesiog apsėstas veikimo mani­ jos, pradėjo steigti pagalbos centrą, aprūpinantį pastoge ir maistu pirmuosius į šalį pradėjusius plūsti afrikiečius. Buvo tiesiog būtina juos priglausti, norėta išvengti, kaip vėliau ir atsitiko, kad klanai ne­ susizgribtų ir nepaverstų jų tobulais kariais. Siekdamas realizuoti šį projektą, jis netgi atidavė savo paties santaupas, gautas už darbą dės­ tytojaujant. Pagalba iš institucijų gali užtrukti taip ilgai ir būti tokia

sudėtinga, kad viskas pasibaigtų idėjos numarinimu. Tapęs kunigu matė, kaip keitėsi bosai, Bardellino nušalinimą, Sandokano ir Cicciotto di Mazzanotte iškilimą, žudynes tarp Bardellino ir casalesiečių, o vėliau ir tarp laimėjusių vadų. Tų laikų kronikos pasakoja pagarsėjusį epizodą. Eilė automo­ bilių lėtai važiavo miestelio gatvėmis. Buvo maždaug šešta valanda popiet, kai dešimt automobilių surengė kažką panašaus į procesiją po priešo langais. Nugalėjusios Schiavone klano gaujos nariai važia­ vo pagąsdinti savo priešininkų. Aš buvau dar visai mažas, bet mano pusbroliai prisiekia visa tai matę savo akimis. Automobiliai lėtai kir­ to San Čipriano, Casapesennos ir Casal di Principės gatves, o vyrai sėdėjo apžergę automobilių langus, laikydami vieną koją viduje, kita kabėjo išorėje. Visi su automatais rankose ir neuždengtais veidais. Automobiliams lėtai važiuojant, prie jų prisijungdavo kiti nariai, iš­ eidavo iš namų šautuvais ir pistoletais nešini, ir sekė automobilius pėsčiomis. Pati tikriausia vieno klano manifestacija prieš kitą, vieša ir ginkluota. Sustojo po priešų namų langais. T ų , kurie išdrįso pa­ sipriešinti jų viešpatavimui. „Išlįskite, niekšai! Išeikite iš n a m ų . . . jei esate vyrai!" Visas šis paradas tęsėsi maždaug valandą. Eismas buvo sutrikdytas, parduotuvių ir barų žaliuzes iškart nuleistos. K o ­ mendanto valanda miestelyje tęsėsi dvi dienas. Niekas nelindo iš namų, nėjo net duonos nusipirkti. D o n Peppino suprato, kad atėjo laikas sudaryti kovos planą. Pribrendo reikalas atvirai paskelbti pa­ sipriešinimą, ne pavieniui, bet surinkti parašus, paakinti apylinkių bažnyčias pradėti naują veiklą. Surašė ir su kitais Casal di Principės kunigais pasirašė netikėtą dokumentą, religinį, krikščionišką teks­ tą, kuriame jautėsi desperatiškas žmogiškas orumas, pavertęs šiuos žodžius universaliais, sugebančiais viršyti religinę plotmę ir netgi sudrebinti bosų pasitikėjimą. Bosus šie žodžiai išgąsdino labiau nei policijos reidai, labiau nei pastatų ir karjerų konfiskavimas, labiau nei įrašyti telefoniniai pokalbiai, kuriuose buvo liepimas žudyti.

Dokumentas buvo pavadintas romantiškai: „Netylėsiu iš meilės savo žmonėms." Jis buvo išdalintas Kalėdų dieną, don Peppino ne­ kabino šių puslapių ant bažnyčios durų, jo tikslas nebuvo kaip Liu­ terio - reformuoti Romos tikėjimą, jis turėjo kitokių problemų. Jis siekė suprasti, kaip prievartai nutiesti skersą kelią, vienintelį, galintį įvesti į krizę ekonominį ir kriminalinį kamoros autoritetą. D o n Peppino išrausė įėjimą per kietą žodžių dangą, sintaksės kasyklose atrado jėgą, kurios dar turi paskelbtas viešai, ištartas aiš­ kiai žodis. Jis nepasižymėjo intelektualo vangumu, kuris mano, jog žodis jau išnaudojo visus savo resursus ir tegali užpildyti atstumą nuo vieno ausies būgnelio iki kito. Šitaip suprantamas žodis virto konkretybe, sujungtų atomų materija, keičiančia dalykų padėtį, sta­ tybine medžiaga, kirvio ašmenimis. Tačiau don Peppino ieškojo žo­ džių, reikalingų kaip kibiras vandens, atmerkiantis abejingas akis. Šiose vietose įprasta tyla nėra vien banalus solidarumas su mafija, lydimas nuleistų žvilgsnių. Šis elgesys turi daugiau bendro su „ma­ nęs tai neliečia" pozicija. Čia taip įprasta, ir ne tik, toks elgesys - tai užsidarymas, lyg balsuotum už tokią padėtį, kokia ji yra. Todėl bet koks žodis virsta klyksmu. Kontroliuojamu, aštriu ir aukštu, nu­ kreiptu į šarvuotą stiklą, siekiant jį ištaškyti.

Esame bejėgiai prieš daugelio šeimų skausmą,

kurios stebi, kaip

jų sūnūs tampa kamoros aukomis arba nariais. Kamora šiandien yra terorizmo forma, kurios tikslas įbauginti, nustatyti savo taisykles ir tapti prievarta,

neatsiejamu ginklais

Kampanijos

ir kumščiu

regiono

komponentu.

bando įtvirtinti

Kamoriečiai

nepriimtinas

mūsų žemė tampa vis palankesnė turto išnaudotojams,

normas,

mes praktiškai

prarandame visas galimybes vystytis; statybos įmonės privalo mokėti dvidešimt ir daugiau procentų, verslininkus,

norma tampa

nančių medžiagų,

o tai išgąsdina net ir pačius drąsiausius nelegalus įvežimas ir pardavimas kvaiši­

dėl kurių vartojimo visuomenė praranda ištisas gre-

tas jaunuolių,

gausinančių

kriminalinių

grupių juodadarbių

gretas;

nusikaltėlių gaujos ne tik kovoja tarpusavyje, bet ir puola kaip skėriai mūsų apylinkių šeimas, visa tai daro blogą įtaką mūsų jauninimui, gy­ vename pačiose tikriausiose žiaurumo ir organizuoto nusikalstamumo laboratorijose *. ..> D o n Peppino jautė pareigą priminti, kad į klano prievartos bangą nebegalima atsakyti vien tiktai tyla. Ieškodamas žodžių, kviečiančių išeiti į gatves, iškelti kaltinimus, veikti tam, kad suteik­ tų savo gyvenimui prasmės, don Peppino parinko citatas su pranašų žodžiais: Mes privalome skelbti ir negalime to nedaryti, Dievas pašaukė mus būti pranašais. Pranašas sargybinis: jei mato neteisybę, teisia ją ir primena Dievo planus

(EZEKIELIO

3,16-18);

Pranašas prisimena praeitį ir jos pavyzdžiu 43);-,

—

-

\

kuria ateitį (IZAJO

.

Pranašas kviečia gyventi irjis pats gyvena draugėje su kenčiančiai­ siais

(PRADŽIOS

8,18-23);

Pranašas nurodo teisingumo kelią kaip tą, kurį verta rinktis (JE­ REMIJO 22,3 - IZAJO

58).

Kunigų vardu, mūsų piemenų ir brolių paprašysime kalbėti atvi­ rai ne tik išpažinties metu, bet ir visais tais atvejais, kai reikalingas bebaimis liudijimas.

Bažnyčios prašysime, kad šioji neatsisakytų pra­

našo vaidmens, kadangi tai, ką ji skelbia, įgyvendinama tik tada, kai galima pranašauti naujus teisingumo, solidarumo,

etinių ir pilietinių

dorybių ženklus. Šis dokumentas nesiekė išsakyti politiškai korektišką pozici­ ją. Tai nebuvo valdžios ar visuomenės kritika - nemanoma, kad

politikai rėmė klanus, nei kad visuomenė abejinga esamai situacijai. D o n Peppino nenorėjo tikėti, kad klanai susikūrė kažkam sąmonin­ gai pasirinkus blogj, jo manymu, tai buvo susiklosčiusių aplinkybių, determinuotų mechanizmų, neįvardytų priežasčių rezultatas. D a r niekada ir niekas, net ir Bažnyčia, šiose vietose nebuvo apsiėmęs tiek šviesos galinčios atnešti užduoties. Pietų Italijoje žmogus nepasitiki institucijomis,

nes šimtmečius po-

litika nedarė veiksmų, pajėgių išspręsti sunkias šią teritoriją kankinan­ čias problemas, ypač susijusias su nedarbu,

būstu, sveikatos apsaugos

sistema ir švietimu; Nepasitikėjimas yra susijęs, kai kuriais atvejais pagrįstai, su ben­ dradarbiavimu tarp kamoros ir politikų, kurie pažada dengti nusikals­ tamas struktūras mainais už paramą rinkimuose ar net visuomeniniais tikslais; Tarp žmonių paplitęs nepasitikėjimas savimi ir nuolatinis nesau­ gumo jausmas,

visa tai kyla iš nepakankamos juridinės asmens bei jo

turto apsaugos, dėl teisinės sistemos lėtumo, dėl įstatymų dviprasmišku­ mo. tai leidžia klanams jaustis saugiems ir nebaudžiamiems; Nepakankamas dėmesys skiriamas

darbuotojų

rinkai,

problemos sprendimas atiduodamas į kamoros ir jos klientų užuot įgyvendinus įstatymines įdarbinimo Trūksta arba visai nėra ganytojų

nedarbo rankas,

normas; rūpesčio,

socialinio švietimo.

Bažnyčioje vyrauja nuostatos, kad galima suformuoti brandų krikščio­ nį neformuojant jo kaip brandaus piliečio. D o n Peppino aštuntojo dešimtmečio pabaigoje suorganizavo eiseną prieš kamorą, po to kai buvo užpulta San Čipriano d'Aversos karabinierių būstinė. Dešimtys žmonių buvo pasiryžę suniokoti įs­ taigos patalpas ir sudaužyti pareigūnus, kadangi pora karabinierių išdrįso įsikišti į dviejų vaikinų ginčą, įvykusį per šventinį vakarą,

skirtą šventam miestelio globėjui paminėti. Būstinė buvo labai ne­ palankioje vietoje, suspausta nuošalioje gatvelėje, maršalai ir kapra­ lai negalėdami išsigelbėti liko įkalinti. Kad nuramintų sukilėlius, turėjo įsikišti kamoros zonos vadas, išgelbėti būrį karabinierių jį pasiuntė pats bosas. Tais laikais viešpatavo Antonio Bardellino, o jo brolis Ernesto buvo miestelio meras. Mes,

Kampanijos regiono bažnyčios piemenys,

nesiruošiame už­

merkti akių šioje situacijoje, bet kiek tik leidžia mūsų jėgos ir kompe­ tencija, darysime viską, kad problemos būtų išspręstos, apsvarstydami kas vyksta, bandysime pritaikyti ganytojiško elgesio metodus. D o n Peppino suabejojo bosų krikščioniškuoju tikėjimu, neliko abejonių, jo nuomone, kad krikščionių tikėjimas ir klanų ekono­ minė, karinė bei politinė galia yra nesuderinami dalykai. K a m o ­ ros žemėje į kamoros veiklą nebuvo žiūrima kaip į prieštaraujančią krikščioniškoms nuostatoms: buvo manoma, kad klano tikslas yra visų jo narių gėris, taigi organizacija vadovaujasi krikščioniškais idealais ir jiems nenusižengia. Būtinybė žudyti priešininkus ir iš­ davikus suprantama kaip leidžiamas normų nepaisymas, priesakas nežudyti, užrašytas Mozės, bosų atveju gali būti suspenduotas, jei žmogžudystė vykdoma dėl aukštesnio tikslo, tiksliau, klano savi­ saugos, vadų interesų, grupės, taigi visų, bendro gėrio. Žudymas yra nuodėmė, kurią Kristus atleis atsižvelgęs į šio veiksmo būtinybę. San Čipriano dAversoje Antonio Bardellino naujus narius įšventindavo badymo ritualu, kurį naudojo ir Cosa Nostra, laikui bėgant šių ritualų buvo atsisakyta. { kandidato dešiniąją ranką buvo įbedamas aštrus smeigtukas, o kraujas užvarvinamas ant Pompėjos Madonos atvaizdo. Vėliau atvaizdas degančia žvake buvo padega­ mas ir paleidžiamas per išsirikiavusių aplink stalą klano vadų ran­ kas. Jei visi pabučiuodavo Madoną, kandidatą oficialiai priimdavo į

klano narių tarpą. Religija buvo svarbi kamoros organizacijos dalis, ne tik kaip ritualų forma arba kultūrinis palikimas, bet kaip pačius intymiausius pasirinkimus determinuojanti dvasinė jėga. Kamoros šeimos, o ypač patys charizmatiškiausi bosai, dažnai į savo veiklą žiūri kaip į Kalvariją, mano, kad prisiima nuodėmės svorį ir skaus­ mą dėl grupuotės ir valdomų žmonių gerovės. Pignataro Maggiorės miestelyje Lubrano klanas savo lėšomis užsakė restauruoti freską, kurioje buvo pavaizduota Madona. Da­ bar ji vadinama „Kamoros Madona", apsaugos melsti prie jos buvo atvykę patys žinomiausi iš Sicilijos pabėgę Cosa Nostros nariai, be­ sislapstantys nuo teisėsaugos. Išties nėra sudėtinga įsivaizduoti Toto Riiną, Michele Greco, Luciano Liggio arba Bernardo Provenzano suklupusius prie Madonos freskos, meldžiančius apšviesti jų veiks­ mus ir apsaugoti juos bėglio kelyje. Kada Vincenzo Lubrano tapo klano nariu, suorganizavo pi­ ligriminę kelionę keliais autobusais į San Giovanni Rotondą pa­ dėkoti Tėvui Pio. Bronzines ir terakotos Kristaus statulos iš Rio, Pao de Acucaro, kopijas galima rasti daugelio kamoros bosų vilose. Skampijojc sandėliuose, kur laikomi narkotikai, dažnai hašišo gaba­ lai dalijami į trisdešimt tris dalis, Kristaus metų skaičių. Be to, su­ stojama trisdešimt trims minutėms, persižegnojamą ir vėl dirbama. Savitas Kristaus pagerbimas siekiant užsitikrinti pelną ir ramybę. Panašūs dalykai daromi dėl kokaino maišelių, prieš išdalindamas juos prekeiviams, teritorijos vadas apšlaksto ir palaimina Lurdo van­ deniu tikėdamasis, kad ši partija nieko nenužudys - dėl netikusio produkto būtų kaltas jis. Kamoros sistema yra galia, kuri ne tik valdo žmonių kūnus, jau­ čiasi visų gyvybių savininkė, bet siekia programuoti ir žmonių sie­ las. D o n Peppino nusprendė paaiškinti žodžius, reikšmes, vertybes.

Kamora vadina „šeima" klaną, suburtą nusikalstamais tikslais, kurio pagrindinė taisyklė yra absoliuti ištikimybė, neįmanoma jo­ kia autonomijos išraiška, ji būtų traktuojama kaip išdavystė, už ją baudžiama mirtimi, tai laikoma garbės praradimu; kamorai tinka bet kokios priemonės, padedančios skleisti jų „šeimos" koncepciją, ji naudojasi netgi sakramentais. Krikščioniui, kurį suformavo Dievo Žodis, „šeima" reiškia vien tik žmones, kuriuos tarpusavyje jungia bendra meilė, kuri šiame ryšyje yra nesavanaudė ir rūpestinga, „pa­ laiminti tie, kurie myli ir yra mylimi". Kamora demonstruoja savo religingumą, kas retsykiais suklaidina ne tik tikinčiuosius, bet ir nepatyrusius sielų ganytojus. D o k u m e n t u buvo siekiama parodyti, kad sakramentas neturi nieko bendro su kriminaline erdve. Reikėjo atitolinti bet kokį įma­ nomą bendruomenės, krikštatėvio vaidmens, sutuoktuvių ir kamo­ ros strategijų sutapatinimą. Atskirti klano paktus ir sąjungas nuo religinių simbolių. Vien tik išgirdę panašius dalykus, vietiniai kuni­ gai būtų išbėgę slėptis, laikydamiesi rankomis už pilvų. Kas galėtų nuvaryti nuo altoriaus bosą, pasiruošusį krikštyti klano nario sūnų? Kas būtų atsisakęs palaiminti santuoką vien dėl to, kad ji yra klano šeimų sąjungos vaisius? Don Peppino viską išdėstė aiškiai. Neleiskite,

kad krikštatėvio pareigas prisiimtų asmuo,

pasižymi garbingu asmeniniu ku brandumu.

ir socialiniu gyvenimu

kuris ne­

bei krikščioniš­

Neleiskite suteikti sakramento bet kam, kas stengiasi

jus paveikti ir daryti spaudimą,

tai niekaip nesiderina su sakramento

iniciacijomis. D o n Peppino pasikėsino į kamoros galią tuo metu, kai Fran­ cesco Schiavone Sandokanas slėpėsi nuo teisėsaugos, gyveno mies­ telyje, bunkeryje netoli savo vilos, o Casalesi šeimos, tarpusavyje

kariaudamos dėl cemento ir atliekų perdirbimo rinkos, nustatinėjo vis naujas jų imperijų sienas. D o n Peppino nenorėjo būti kunigu guodėju, lydinčiu kovose užmuštų vaikinų karstus ir šnabždančiu jų juodai vilkinčioms motinoms „stiprybės". Viename interviu jis pa­ reiškė: „Mes privalome sukrėsti žmones, kad jie patirtų krizę." Pasi­ rinko ir politinę poziciją pabrėždamas, kad pirmenybę teiks tokiai politinei partijai, kuri pasiruošusi kovoti su aplinkoje vyraujančiais nusikalstamo verslo reiškiniais, jis nedvejodamas remtų konkrečius projektus ir atsinaujinimą skatinančias strategijas. „Partiją žmonės painioja su ją reprezentuojančiu asmeniu, dažnai tai būna kamorai palankūs kandidatai, kurie neturi nei politikos, nei partijos, o tiktai atlieka vaidmenį ir nori užimti vietą." Jo tikslas nebuvo nugalėti kamorą. Kaip jis pats sakydavo: „Nugalėtojai ir nugalėtieji plaukia ta pačia valtimi." Jo tikslas buvo suprasti, keisti, liudyti, kaltinti, žodžiu, padaryti ekonominės galios širdies elektrokardiogramą, kad suprastų, kaip galima susprogdinti viešpataujančių klanų stiprybę. Gyvenime niekada nesijaučiau dievobaimingas, tačiau don Pep­ pino žodžiai turėjo prasmės, kuri peržengė religiškumą. Jis formavo naują stilių, kuriuo sakomos religinės bei politinės kalbos skambėjo kitaip. Suteikė vilties, kad galima pažinti tikrovę iš arti, nedraskant jos į skutus. Kalba iš kvapo sugeba atsekti monetų nueitą kelią. T i k i m a , kad pinigai neturi kvapo, bet tai gali būti tiesa tik imperatoriaus rankose. Prieš pasiekdami jo delną, pecunia olet (lot. pinigai turi kvapą). Tai išvietės smarvė. D o n Peppino gyveno žemėje, kur pas­ kui pinigus driekiasi kvapo šleifas, bet tik labai trumpam. T i k tą sekundę, kai jie ištraukiami, prieš tai, kai virsta kitkuo, prieš tai, kol jie įteisinami. Panašus kvapo poveikis atpažįstamas tiktai tada, kai šnervės patrinamos daiktais, kurie juos skleidžia. D o n Peppino suprato, kad privalėjo veidu priglusti prie tos žemės, prie kūnų, prie žvilgsnių, neatsitraukti, stebėti ir kalbėti, suprasti, kur ir kaip kau-

piami turtai ir kaip prasideda žudynės ir areštai, tarpusavio kovos ir kodėl tylima. Ant liežuvio galo jis buvo paruošęs instrumentą, vienintelį, galintį pakeisti esamą situaciją, - žodį. Šis žodis, kurio jis nesugebėjo įkalinti tyloje, tapo jo mirties priežastis. Jo žudikai datą pasirinko neatsitiktinai. Buvo jo vardo diena, 1994 metų kovo 19-a. Labai ankstus rytas. D o n Peppino dar nevilkėjo sutanos. Jį pasiti­ ko susirinkimo salėje, netoli jo darbo kabineto. Atpažino ne iškart. „Kuris yra don Peppino?" - „Aš..." Paskutinis atsakymas. Penkios kulkos įstrigo sienose, dvi pataikė į veidą, kitos subadė galvą, kaklą ir vieną ranką. Taikėsi į veidą, buvo šauta iš arti. Vienas kulkos antgalis pasiliko įstrigęs tarp jo švarko ir nertinio. Kita kulka nune­ šė prie kelnių prikabintą raktų ryšulį. D o n Peppino ruošėsi aukoti pirmąsias mišias. J a m buvo trisdešimt šešeri metai. Vienas pirmųjų jo kūną bažnyčioje surado Renato Natale, Casal di Principės meras, komunistas. Jis buvo išrinktas vos prieš keturis mėnesius. Visa tai nebuvo atsitiktinumas, šiuo kūnu buvo norima mesti šešėlį ir ant naujos, visiškai šviežios, politinės valdžios. Natale buvo pirmasis Casal di Principės meras, kuris absoliučią pirmenybę teikė kovai su klanais. Protestuodamas buvo netgi palikęs savival­ dybės tarybą, kadangi, jo manymu, ten buvo nusileista iki tokio ly­ gio, kad tebuvo ratifikuojami kitur priimti sprendimai. Vieną dieną karabinieriai įsiveržė į tarybos nario G a e t a n o Corvino namus, kur buvo susirinkę visi svarbiausi Casalesi klano vadovai. Susitikimas vyko tuo metu, kai tarybos narys posėdžiavo savivaldybėje. Apylin­ kės reikalai buvo sprendžiami lygiagrečiai su aferomis už apylinkės pinigus. Aferos - vienintelis motyvas, pakeliantis žmogų ryte iš lo­ vos, padedantis išsinerti iš pižamos ir išeiti į gatvę. Visuomet stebėjau Renato Natale iš tolo, kaip stebimi žmonės, nejučia tapę kažkokios idėjos, rezistencinės kovos, drąsos simbo­ liais. Beveik metafiziniais, netikroviškais, archetipiniais simboliais. Su paauglišku sumišimu visuomet žavėjausi jo įdirbiu steigiant

ambulatorijas imigrantams, stebėjausi, kaip tamsiaisiais metais jis nesustojo kalbėti apie kamoros šeimų tarpusavio kovas ir jų aferas cemento ir atliekų perdirbimo versle. J a m darė spaudimą, grasino mirtimi, gąsdino, kad jei nesustabdys puolimo, pakenks savo šeimy­ nykščiams, bet jis nenustojo kalbėti apie tai visais įmanomais bū­ dais, netgi miestelyje platino manifestus, atskleidžiančius kamoros veiklą. K u o atkakliau ir drąsiau jis veikė, tuo smarkiau tarsi didėjo metafizinė jo apsauga. Kad suprastum, kokį specifinį svori čia turi pasiryžimo ir valios terminai, reikia būti susipažinusiam su šių vietų politikos istorija. Nuo to laiko, kai buvo priimtas įstatymas, leidžiantis išvaikyti savivaldybes, bendradarbiaujančias su mafija, Kazertos provincijoje buvo paleistos šešiolikos savivaldybių administracijos. Penkios iš jų buvo tikrinamos po du kartus. Carinola, Casal di Principe, Casapesenna, Castelvolturnas, Cesa, Frignanas, Grazzanisė, Luscianas, Mondragonė, Pignataro Maggiorė, Recalė, San Ciprianas, San­ ta Maria la Fossa, Teverola, Villa di Brianas, San Tammaras. Šių savivaldybių merai, pasipriešinantys klanams, jei ir sugeba laimėti rinkimus sutriuškindami ekonomines kamoros strategijas, apraizgančias visus politinius flangus, atsiduria situacijoje, kai randama trūkumų buhalterijos knygose, vos keletą grašių, ir marginalią savo įstaigos reikšmę. Jiems tenka triūsti klojant plytą po plytos. Dispo­ nuodami nedidelio miestelio biudžetu privalo pasipriešinti multinacionalinėms įmonėms, kukliai provincijos apsaugai tenka atremti didžiulius karinius padalinius.

1988 metais Antonio Cangiano,

Casapesennos savivaldybės tarybos narys, pasipriešino klanų spau­ dimui nesuteikdamas jiems išskirtinių statytojų teisių. J a m pradėjo grasinti, jį sekė, viduryje aikštės visų akivaizdoje šovė į nugarą. Jis apribojo casalesiečių galimybę eiti pirmyn, casalesiečiai apribojo jo galimybę vaikščioti. C a n g i a n o teko judėti invalido kėdėje. Numa­ nomi pasikėsinimo organizatoriai buvo išteisinti 2 0 0 6 metais.

Casal di Principe nėra mafijos apgultas Sicilijos miestelis, kur pasipriešinti nusikalstamam verslui yra nelengvas dalykas, bet netoli nuo veiksmo vietos visuomet yra pasiruošusios televizijos kamerų ir žymių žurnalistų komandos ir svarbiausi šalyje su mafija kovojantys asmenys, kurie daro viską, kad pasiektų savo tikslą. Čia viskas, ką darai, lieka mažos uždaros erdvės perimetre, o pastangas deda ne­ daugelis. T i k i u , kad būtent tokioje vienatvėje išsiskleidžia tai, kas galėtų vadintis drąsa, tam tikras pasirengimas, apie kurį negalvoji, atrandi jį netikėtai pats sau. Eini į priekį, darai tai, ką privalai da­ ryti, negalvodamas apie nieką kitą. O grasinimai ne visuomet pa­ sireiškia pistoleto vamzdžiu tarpuakyje arba tonomis bizonų mėšlo, sukrauto prie tavo namų durų. Tave nurengia iš lėto. Po vieną sluoksnį kasdien, kol lieki nuo­ gas ir vienas, galiausiai pradedi galvoti, kad kovoji su kažkuo ne­ egzistuojančiu, tavo smegenyse gimusiais kliedesiais. Pradedi tikėti pasakojimais, kuriuos tau kartoja, kad visa tavo veikla tėra nepasi­ tenkinimo išraiška, kerštas tiems, kuriems labiau sekasi, todėl juos ir vadini kamoriečiais. Suvynioja tave lyg žaisdami Shanghai žaidimą. Pasiima visus medinius pagaliukus, neleisdami tau net pakrutėti, pabaigoje lieki pats vienas, o vienatvė tave pradeda tiesiog smaugti. Tai tokia sielos būsena, kuri šiuose kraštuose yra per didelė pra­ banga. Per didelė rizika: atsipalaiduoji, prarandi savisaugos jausmą, nebepajėgi suprasti struktūrų mechanizmų, simbolių, sprendimų. Rizikuoji nebesusigaudyti situacijoje. Todėl privalai išgręžti visus atsargai laikytus resursus. Privalai rasti kažką, kuo užkimši sieloje atsivėrusią ertmę, kad galėtum eiti toliau. Kristumi, Buda, pilietine pareiga, morale, marksizmu, išdidumu, anarchizmu, kova su nu­ sikalstamumu, švara, stabiliu ir pastoviu pykčio jausmu, patriotiš­ kumu. Bet kuo. Bet tai ne lazda, kuria gali pasiremti. Tai turi būti šaknis, išsiraizgiusi giliai po žeme, nepažeidžiama. T a u nepalankio­ je kovoje, kai esi tikras, kad tau atiteks pralaimėjusiojo vaidmuo,

turi būti kažkas, kas tave palaiko ir guodžia. Privalai žinoti, kad tas kažkas sustiprės tavo dėka, nors ir atrodo, kad tavo veikla atsiduoda beprotybe ir apsėdimu. Išmokau atpažinti tokią žemės dirvą išraiz­ giusią šaknį žvilgsniuose tų žmonių, kurie sugeba nenuleisti akių galios atstovų akivaizdoje. įtarimai dėl don Peppino nužudymo iš karto krito ant Giuseppe Quadrano, atstovaujančio Sandokanui priešingo klano gru­ puotėms. Buvo netgi du liudininkai, fotografas, atvykęs pasveikinti don Peppino ir San Nicolos bažnyčios zakristijonas. Vos pasklidus gandams, kad policija įtaria Quadrano, bosas Nunzio De Falco, va­ dinamas Vilku, tuo metu laiką leidęs Andalūzijoje, Granadoje, kur jam atiteko dalis teritorijos casalesiečių klanų dalybose, paskambino į Kazertos kvestūrą prašydamas susitikimo su policininkais, norė­ damas suteikti informacijos apie įvykius ir jo klano narių dalyva­ vimą juose. Du Kazertos kvestūros funkcionieriai nuvyko susitikti su juo jo teritorijoje. O r o uoste juos pasitiko boso žmona ir kelionė toliau tęsėsi automobiliu po nuostabiąsias Andalūzijos apylinkes. Nunzio De Falco jų laukė ne savo viloje Santa F ė , bet restorane, kur tikriausiai dauguma klientų buvo pasiruošę įsikišti, jei policininkai pasielgtų neapdairiai. Bosas iš karto jiems pasakė, kad juos pakvietė norėdamas pasiūlyti savo įvykusio epizodo versiją, tam tikrą isto­ rinio fakto interpretaciją, bet ne pateikti kaltinimus. Aiškus ir bū­ tinas įvadas, kurio tikslas buvo nesutepti šeimos vardo šnipinėtojo reputacija. Negalėjo pradėti bendradarbiauti su policija. Bosas ilgai negražbyliaudamas pareiškė, kad don Peppino nužudė Schiavone, priešininkų klanas. Kunigą nužudė tam, kad kaltė kristų De Falco. Jis pareiškė, kad niekada nebūtų galėjęs įsakyti nužudyti don Peppi­ no Dianą, nes jo brolis Mario buvo labai prisirišęs prie kunigo. Išties don Diana sugebėjo vaikiną atkalbėti nuo teritorijos vado pareigų ir laikytis kuo nuošaliau nuo kamoros sistemos. Tai buvo vienas

iš pačių didžiausių don Peppino laimėjimų, bet bosas De Falco juo pasinaudojo pateikdamas savo alibi. De Falco žodžius patvirtino du jo klano nariai: Mario Santoro ir Francesco Piacenti. Giuseppe Quadrano taip pat buvo Ispanijoje. Pradžioje vie­ šėjo De Falco viloje, vėliau įsikūrė netoli Valensijos esančiame miestelyje. Siekė suburti gaują, bandė pradėti aferas pervėždamas narkotikus, taip Ispanijos pietuose būtų įsteigtas dar vienas italų klanas, didinantis nusikalstamo verslo turtus. Bet jam nepasise­ kė. Q u a d r a n o iš prigimties buvo tik dubleris. Jis prisistatė ispanų policijai išreikšdamas norą kolaboruoti. Paneigė Nunzio De Falco policininkams papasakotą versiją. Po Q u a d r a n o parodymų tapo aišku, kad kunigas buvo nužudytas De Falco ir Sandokano gau­ joms suvedinėjant tarpusavio sąskaitas. Quadrano buvo Carinaro teritorijos vadas, o Sandokano casalesiečiai per trumpą laiko tarpą ten nužudė keturis narius, du jo dėdes ir sesers vyrą. Quadrano pa­ pasakojo, kad jis kartu su Mario Santoro nusprendė nužudyti Aldo Schiavone, Sandokano pusbrolį, kad atkeršytų. Prieš šią operaciją paskambino į Ispaniją De Falco, joks karinis veiksmas negali būti atliekamas be vado sutikimo, bet bosas iš Granados viską sustabdė, nes Schiavone, nužudžius jo pusbrolį, įsakytų žudyti visus Kampa­ nijoje pasilikusius De Falco giminaičius. Bosas pranešė, kad atsiųs Francesco Piacenti su įgaliojimais. Piacenti atkeliavo iš Granados į Casal di Principę savo mersedesu, aštuntojo ir devintojo dešimtme­ čių automobilių ir šios teritorijos simboliu. Žurnalistas Enzo Biagi buvo sukrėstas, kai devintojo dešimtmečio pabaigoje surinko duo­ menis apie mersedesu pardavimą Italijoje. Europoje Casal di Princi­ pe puikavosi pirmosiose vietose pagal šių automobilių įsigijimą. Bet jis pabrėžė ir kitą faktą: urbanistinė teritorija, kurioje didžiausias žmogžudysčių skaičius Europoje, buvo Casal di Principe. Santy­ kis tarp mersedesu pardavimo ir žmogžudysčių galėtų pasitarnau­ ti kaip puikus kamoros veiklos fazes atspindintis rodiklis. Pasak

pirminių Quadrano parodymų, Piacenti pranešė, kad reikia nužu­ dyti don Giuseppe Dianą. Niekas nežinojo tokio sprendimo priežas­ ties, bet visi buvo įsitikinę, kad Vilkas žino, ką daro. Kaip išpasakojo agentas, Piacenti pareiškė, kad jis pats įvykdys žmogžudystę, jei jam kompaniją palaikys Santoro ar kas nors kitas iš klano. Tačiau Mario Santoro dvejojo, netgi skambino De Falco pasakyti, kad jis nepri­ taria šiai žmogžudystei, bet galiausiai sutiko. Kita vertus, rizikavo prarasti narkotikų pervežimo tarpininko Ispanijoje vaidmenį, kurį jam suteikė Vilkas, negalėjo pasipriešinti tokios svarbios užduoties atlikimui. Visgi nužudyti kunigą, dargi be jokios aiškios priežasties, buvo įsakymas, neturintis analogų. Kamoros sistemoje žmogžudys­ tė laikoma būtinu dalyku, kaip pinigų pervedimas, kaip verslo įsi­ gijimas ar draugystės sužlugdymas. Kasdienybėje tai nėra neįprastas veiksmas: tiesiog kiekvienos šeimos, boso, klano nario saulėtekis ir saulėlydis. Bet įsakymas nužudyti kunigą, kuris nepriklausė galios struktūroms, buvo sunkiai suvokiamas. Pasak Quadrano parody­ mų, Francesco Piacenti pasitraukė sakydamas, kad miestelyje jį žino per daug žmonių, todėl negali dalyvauti pasaloje. O Mario Santoro sutiko, bet tik su sąlyga, jei jį lydės Giuseppe Della Medaglia, Sant Antimo klano Ranucci narys, palaikęs jam kompaniją kitose opera­ cijose. Pasak agento, jie susiruošė vykdyti žmogžudystę kitą dieną, šeštą valandą ryto. Tačiau visa komanda naktį praleido neramiai. Negalėjo užmigti, pykosi su žmonomis, nervinosi. Tas kunigas kėlė daugiau baimės nei ištisi ginkluotų priešininkų būriai. Della Medaglia ryte nepasirodė, tačiau sugebėjo vietoj savęs atsiųsti kitą žmogų, Vincenzo Verde. Kiti grupės nariai buvo ne itin patenkinti šiuo pasirinkimu — Verde dažnai ištikdavo epilepsi­ jos priepuoliai. Buvo rizika, kad iššovęs jis kris ant žemės, apimtas konvulsijų, su iškištu liežuviu ir iš burnos drimbančiomis putomis. Todėl vietoj jo bandė įkalbėti Nicolą Gaglione, bet tas kategoriškai atsisakė. Santoro ištiko ausų uždegimo priepuolis. Nebesugebėjo

prisiminti sutarto plano detalių, todėl Quadrano pasiuntė savo brolį Armando, kad tas lydėtų Santoro. Operacijos planas buvo paprastas, priešais bažnyčią sustojęs automobilis laukė lėtu žingsniu grįžtančių, atlikusių darbą, žudikų. Lyg po pirmųjų pamaldų ankstyvą rytą. Po egzekucijos gauja neskubėjo slėptis. Quadrano buvo pakviestas tą patį vakarą atvykti į Ispaniją, bet atsisakė. Jo nuomone, jį saugojo tai, kad don Peppino nužudymas neatitiko iki šiol įprastos nusikals­ tamos kovos. Kadangi kunigo nužudymo priežastis jam buvo neaiš­ ki, vadinasi, ir karabinieriams bus neaiški. Tačiau vos tik policijos tyrimas pasistūmė visomis kryptimis, Quadrano persikėlė gyventi į Ispaniją. Jis pats papasakojo, kad Francesco Piacenti jam atskleidė, jog Nunzio De Falco, Sebastiano Caterino ir Mario Santoro nu­ sprendė jį nužudyti manydami, jog jis gali pradėti bendradarbiauti su teisėsauga, bet pasikėsinimo dieną, pamatę jį automobilyje su mažuoju sūnumi, pasigailėjo. Sandokanas Casal di Principėje vis dažniau išgirsdavo minint jo vardą kunigo nužudymo kontekste. Todėl įspėjo don Peppino šeimos narius, kad jei jų žmonės palies Quadrano anksčiau nei poli­ cija, sukapos juos į tris gabalus, kuriuos numes bažnyčios prieangy­ je. Tai greičiau buvo kalbos ne apie kerštą, bet pareiškimas, kad jis neprisiima atsakomybės dėl don Peppino nužudymo. Po kiek laiko, reaguodami į Francesco Schiavone replikos keistumą, Ispanijoje susirinko De Falco klano vyrai ir Giuseppe Q u a d r a n o pasiūlė nu­ žudyti Schiavone giminaitį, supjaustyti jį gabalais ir maiše palikti šalia don Peppino bažnyčios. Tuomet atsakomybė kristų Sandokanui. Abi gaujos, nors ir nežinodamos viena kitos planų, priėjo prie to paties sprendimo. Supjaustyti lavonus ir jų gabalus palikti - pats geriausias būdas įteikti pranešimą, į kurį tikrai bus atkreiptas dė­ mesys. Nors don Peppino žudikai planavo pjaustyti kūnus, kad įtvirtintų savo pozicijas, aš ir vėl mąsčiau apie jo kovą, pirmenybę, kurią jis suteikė žodžiui. Iš tiesų naujas ir galingas noras įvesti žodį į

kovą prieš galios struktūras. Žodžiai prieš betoną ir automatus. Ne metaforiškai. Realiai. Kalbėti, liudyti, dalyvauti. Žodis tai daro vie­ ninteliu ginklu - jis ištariamas. Žodis tampa saugotoju, liudytoju, jei sudaromas paktas: niekada nenustoti veikti. Jei žodis orientuotas į tai, jį galima nutildyti tik žudant. 2 0 0 1 metais Santa Maria Capua Veterės tribunolas nuteisė iki gyvos galvos Vincenzo Verde, Francesco Piacenti, Giuseppe Della Medagliją. Giuseppe Quadrano jau kurį laiką buvo pradėjęs šmeižti don Peppino vardą. Per apklausas visokiais būdais bandė panaikinti don Peppino įdirbį pasakodamas įvairiausias jo įsipainiojimo į kri­ minalines struktūras versijas. Kalbėjo, kad Nunzio De Falco buvo davęs don Dianai ginklų, kuriuos šis savavališkai perdavė Walteriui Schiavone, ir dėl šio grubaus poelgio buvo nubaustas. Be to, buvo pasakojama, kad kunigą buvo apėmusios aistros, atseit jis nužudy­ tas, nes persekiojo vieno boso pusseserę. Kaip bet kokios moters pa­ teisinimai išgaruoja pavadinus ją kekše, taip pats greičiausias būdas užbaigti teismo procesą yra apibūdinti kunigą kaip tokį, kuriam pa­ tinka moterys. Galiausiai dienos švieson iškilo versija, kad don Pep­ pino nužudytas, nes neatliko kunigo pareigų, atsisakė bažnyčioje laikyti Quadrano giminaičio laidotuvių mišias. Buvo pateikti tokie ir panašūs juokingi kaltinimai, jų tikslas buvo iš don Peppino pa­ daryti ne kamoros auką, bet klano kareivį, paneigti visus jo raštus ir veiklą. Kas nėra susipažinęs su kamoros valdžios strategijomis, mano, kad nekaltojo nužudymas parodo kamoros veiksmo naivu­ mą, nes taip tik dar labiau išgarsinamos žuvusiojo kalbos. Tai tarsi jo skelbtos tiesos patvirtinimas. Tai klaida. Taip niekada nebūna. Vos tau mirus kamoros žemėje, tave apgaubia įvairiausi įtarinėji­ mai, o tavo nekaltumas lieka labai tolima, pati paskutinė hipotezė. Esi kaltas, net jei įkalčiai rodo priešingai. Šiuolaikinė teisės teorija klanų žemėje apversta aukštyn kojom.

Užsispyrimo išsiaiškinti tikrąsias aplinkybes tiek mažai, kad spaudos agentūros, iškilus vos vienam įtarimui, net neskelbia apie nekaltojo mirtį. O jei tos mirties nelydi kitos mirtys, niekas negrįžta prie senų bylų. Todėl sugriauti don Peppino įvaizdį buvo pagrindinė strategija siekiant palengvinti klanams daromą spaudimą, nukreipti didėjantį visos šalies susidomėjimą, kuris pakenktų jų veiklai. Vietinis dienraštis prisidėjo prie don Peppino vardo suniekinimo trimituodamas jį kompromituojančią informaciją. Straipsnių antraštės buvo atspausdintos tokiomis riebiomis raidėmis, kad paė­ mus laikraštį, ant pirštų likdavo atsispaudusios: „ D o n Diana buvo kamorietis", po keletos dienų: „ D o n D i a n a lovoje su dviem mote­ rimis". Pranešimas buvo aiškus: niekas negali pasipriešinti kamo­ rai. Jei kas nors tai daro, vadinasi, turi asmeninių interesų, griežia dantį, savanaudiškai kovoja dėl kažko - verda tose pačiose sultyse su kamora. Apginti kunigo vardą stojo draugai ir jo sekėjai, žurnalistas Raffaele Sardo, kuris jo atminimui rašė straipsnius ir knygas, ir žurnalistė Rosarija Capacchione, dariusi reportažus apie klastingas klano strategijas, bendradarbiaujančių su teisėsauga narių gudrybes ir atkaklią klanų kovą dėl valdžios. 2 0 0 3 metais abejonės pirmąja Giuseppe Q u a d r a n o papasakota įvykių versija išteisino Vincenzo Verde ir Giuseppe Della Medagliją. Q u a d r a n o papasakojo įvykius prisipažindamas tik dalį tiesos, iškrai­ pė faktus nuo pat pradžių, nuslėpdamas savo paties kaltę. Tačiau jis buvo tikrasis žudikas, jį atpažino liudytojai ir jo duomenys atitiko teismo ekspertizės duomenis. Giuseppe Q u a d r a n o yra don Peppino D i a n a žudikas. Antrojo lygmens teismo procese buvo išteisinti Ver­ de ir Della Medaglia. Komandą sudarė Q u a d r a n o ir Santoro, kuris atliko vairuotojo pareigas. Francesco Piacenti suteikė daug informa­ cijos apie don Dianą, jis buvo paties De Falco pasiųstas iš Ispanijos, kad vadovautų operacijai. Nuosprendis Piacenti ir Santoro kalėti iki

gyvos galvos buvo patvirtintas ir pakartotiniame teismo procese. Quadrano netgi įrašė telefoninius pokalbius su klano nariais, ku­ riuose tvirtino, kad jis nesusijęs su žmogžudyste. Šiuos įrašus vėliau atidavė policijai. Quadrano suprato, kad įsakymą nužudyti davė De Falco, ir nenorėjo būti nuteistas kaip atsitiktinę kulką paleidu­ sios rankos savininkas. Labai gali būti, kad visi personažai, kuriuos Quadrano išvardijo savo pirmojoje pasakojimo versijoje, būtent iš baimės jokiais būdais nenorėjo dalyvauti pasikėsinime. Kartais au­ tomatų ir pistoletų nepakanka atsilaikyti prieš beginklį žmogų ir aiškius žodžius. Nunzio De Falco buvo suimtas Albasetės apylinkėse kelionės tarpmiestiniu traukiniu Valensija-Madridas metu. Subūrė galingą nusikalstamą grupuotę sykiu su 'Ndragheta ir keliais Cosa Nostra nepritapėliais. Taip pat, Ispanijos policijos duomenimis, bandė su­ teikti struktūrą nusikalstamai čigonų gaujai Ispanijos pietuose. Su­ kūrė imperiją. Turistinius miestelius, žaidimų namus, parduotuves, viešbučius. Kosta del Solis gerokai šoktelėjo aukštyn turizmo infra­ struktūroje nuo tada, kai casalesiečių ir neapoliečių klanai nuspren­ dė paversti šią teritoriją masinio turizmo perlu. De Falco buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos 2 0 0 3 metų sau­ sio mėnesį, kaip don Peppino Dianos mirties užsakovas. Kai teis­ me buvo skaitomas nuosprendis, mane apėmė juokas. Jį sugebėjau sulaikyti tik išpūsdamas iš žandų orą. Negalėjau nesijuokti žiūrė­ damas į teismo salėje vykstančios situacijos absurdiškumą. Nunzio De Falco gynė advokatas G a e t a n o Pecorella, kuris tuo pat metu buvo ir Senato deputatų Teisingumo komisijos prezidentas, ir vie­ no iš pačių svarbiausių kamoros casalesiečių boso gynėjas. Juokiausi todėl, kad klanai buvo tokie stiprūs, jog netgi pervertė gamtos bei pasakų aksiomas. Vilkas leidosi ginamas avinėlio*. Tačiau juokiausi greičiausiai dėl pervargimo ir nervinės krizės. * Pecorella - it. avinėlis (vert.)

Nunzio De Falco pravarde atsispindi jo veide. Jis iš tiesų pa­ našus į vilką. Iš nuotraukos žvelgia ilgas veidas, padengtas reta ir aštria lyg adatų kilimas barzda, ir smailios ausys. Garbanoti plau­ kai, tamsi oda ir trikampė burna. Kaip du vandens lašai panašus į vieną iš tų vilkolakių, vaizduojamų siaubo kūriniuose. Nepaisant to, vietinis dienraštis, tas pats kuris skelbė apie don Peppino ryšius su klanais, pirmuosius puslapius dedikavo boso pergalėms meilės lauke, pasakojo ir apie tai, kaip karštai jo trokšta moterys ir mergi­ nos. 2 0 0 5 metų sausio 17 dienos pirmajame puslapyje išspausdinto straipsnio pavadinimas buvo gražbyliaujantis: „Nunzio de F a l c o donžuanų karalius "

Casal Di Principe (Ce) Jie nėra gražūs, bet patinka, nes yra bosai. Jei apylinkės bosus rei­ kėtų suklasijikuoti kaip gražuoliukus, pirmąsias vietas,

daugelio nuo­

mone, laimėtų du bosai iš Casal di Principės, kurie visgi nėra tokie gražūs kaip tas, kuris buvo pats žavingiausias iš visų, tai yra Antonio Bardellino. Kalbama apie Francesco Piacenti, vadinamą Didele Nosimi, ir Nunzio De Falco, vadinamą Vilku. Pasakojama, kad pirmasis turė­ jo 5 žmonas, o antrasis 7. Akivaizdu, kad turimi mintyje ne tik tikri ir jteisinti santuokiniai ryšiai, bet ir ilgalaikiai ryšiai, kurių metu gimė vaikai. Sklinda kalbos, kad Nunzio De Falco turi daugiau nei dvylika vaikų nuo skirtingų moterų. Bet dar įdomesnė detalė yra ta, kad jo moterys ne visos yra italės. Viena ispanė, kita anglė, dar kita portugalė. Kiekvienoje vietoje, kur jį nublokšdavo likimas, netgi slapstydamasis, sukurdavo šeimą. Kaip jūrininkai? Beveik. Neatsitiktinai jų teismo procesuose liudytojomis pakviestos kai ku­ rios jų moterys, visos gražios ir labai elegantiškos. Dažnai atsitin­ ka, kad silpnoji lytis tampa bosų saulėlydžio priežastis. Dažnai jos

netiesiogiai padėdavo susekti pačius pavojingiausius bosus. Tyrėjai, sekdami moterų pėdomis, susekė besislapstantį stambų bosą Fran­ cesco Schiavone Cicciariello. Taigi moterys yra bosų malonumas ir kryžius. D o n Peppino mirtis buvo sumokėta kaina už taiką tarp kla­ nų. Net teismo nuosprendis patvirtino šią hipotezę. Reikėjo surasti kompromisą tarp dviejų kariaujančių grupuočių ir susitarimas buvo išrėžtas ant don Peppino kūno. Jis buvo paaukotas kaip atpirkimo ožys. Pašalinti jį, vadinasi, išspręsti visų klanų problemą, kartu ati­ traukti dėmesį nuo jų aferų. Buvau girdėjęs kalbant apie don Peppino jaunystės draugą C i priano, don Peppino laidotuvėms parašiusį kalbą, kurią inspiravo don Peppino kalbos, tačiau tą rytą nesuradusį jėgų netgi pajudėti. Išvyko iš miestelio prieš daugelį metų, gyveno Romos apylinkėse, buvo nusprendęs niekada nebekelti kojos į Kampaniją. M a n pasa­ kojo, kad skausmas dėl don Peppino mirties jį prisiuvo prie lovos ilgiems mėnesiams. Kai klausdavau apie jį vienos jo tetos, šioji atsa­ kydavo visuomet tą patį ir niūriu tonu: „Jis užsidarė. Deja, Cipriano užsidarė!" Retkarčiais kas nors užsidaro. Šiose apylinkėse gana dažnai gali išgirsti panašų dalyką. Kiekvieną kartą išgirdęs šį pasakymą prisi­ menu Giustino Fortūnato, kuris devintojo dešimtmečio pradžioje, norėdamas susipažinti su Viduržemio jūros Apeninų situacija, ėjo pėsčiomis ilgus mėnesius, lankydamasis visur, gyvendamas valstie­ čių namuose, klausydamas pasipiktinusių jų kalbų, siekdamas su­ prasti, koks yra šios žemės žmogaus balsas ir kas jam rūpi. Vėliau, kai tapo senatoriumi, kartais grįždavo į lankytus kaimelius ir klausdavo anksčiau sutiktų žmonių, pačių karingiausių, ar nenorėtų įsijungti į jo rengiamus politinių reformų projektus. Tačiau dažnai giminės atsakydavo: „Jis užsidarė!" Užsidaryti, tapti tylesniam, beveik neby-

liu, priimti sprendimą pasislėpti, nustoti domėtis, suprasti, veikti. Nustoti priešintis, toks eremitiškas pasirinkimas būdavo priimamas likus vos akimirkai iki ištirpstant egzistencijos kompromisuose. Či­ priano taip pat užsidarė. Miestelyje man pasakojo, kad jis pradė­ jo vengti žmonių po pokalbio dėl darbo, kai vieną dieną nuvyko į siuntų pristatymo bendrovę „Frosinone" pretenduoti į personalo viršininko pareigas. Garsiai skaitydamas jo gyvenimo aprašymą at­ sakingas už darbuotojų priėmimą asmuo sustojo ties gyvenamosios vietos registracija. „Ak taip, supratau, iš kur atvykote! Tai to žymaus boso miestelis... Sandokano, tiesa?" - „Ne, tai Peppino Dianos miestelis!" - „Kieno?" Čipriano atsistojo nuo kėdės ir išėjo pro du­ ris. Pragyvenimui išsinuomojo laikraščių kioską Romoje. Sugebėjau sužinoti adresą iš jo motinos, ją sutikau atsitiktinai, prekybos centre stovėjau už jos eilėje prie kasos. Tikriausiai jį įspėjo apie mano atvy­ kimą, nes man paskambinus vidinio ryšio telefonu, Čipriano neat­ sakė. Galbūt numanė, apie ką norėjau kalbėti. Bet aš po jo langais laukiau ištisas valandas, buvau pasiruošęs miegoti šalia jo namo. Jis nusprendė nulipti. Prisivertė su manimi pasisveikinti. Nuėjome į nedidelį parkelį šalia jo namų. Paprašė manęs atsisėsti ant suo­ liuko, atsivertė sąsiuvinį, vieną iš tų mokyklinių, su nubraižytomis linijomis, jame ranka buvo surašyta kalba. Kas žino, galbūt šiuose puslapiuose buvo ir don Peppino rašysenos. Neišdrįsau paklausti. T a i buvo kalba, kurią rašė drauge, bet tada užgriuvo žudikai, mirtis, paskalos, gili vienatvė. Pradėjo skaityti vienuolio eretiko tonu, gesti­ kuliuodamas kaip klajoklis, gatvėse skelbiantis apokalipsę.

Neleiskime,

žmonės,

kad mūsų žemės virstų kamoros valdomis,

taptų viena didžiule Gomora,

kurią beliktų sugriauti! Neleiskime ka­

moros vyrams, ne gyvuliams, žmonėms kaip visi, tai kas kitur yra ga­ lima, paversti negalimu,

neleiskime, kad kas sukurta, būtų sugriauta.

Teguljūsų vilos lieka dykumose, nemaišykite to, kas jūs esate, su tuo, ko

jūsų absoliuti valia norėtų, kad būtumėte. Prisiminkite.

Tuomet Vieš­

pats paleido lietų iš dangaus ant Sodomos ir Gomoros; ir sugriovė tuos miestus ir viską aplink, visus miestų gyventojus ir visus žemės augalus. Bet Loto žmona atsigręžė pažiūrėti atgal ir virto druskos statula (PRA­ DŽIOS 19,12—29).

Privalome rizikuoti pavirsti druska, privalome at­

sigręžti pasižiūrėti kas vyksta, kas darosi Gomoroje, kur viskas nyksta, jūsų gyvenimas susumuotas ir tolygus ekonominiams veiksmams.

Ne­

matote, kad ši žemė yra Gomora, nematote? Prisiminkite. Kai pama­ tysite, kad iš žemės liko siera, druska, dirvožemis be lašelio vandens, ir nebeliks ten augančios sėklos, augalo, piktžolės, kaip po Sodomos, Gomoros, Admos ir Seboimo sunaikinimo, savo pykčiu ir įniršiu

kuriuos

Viešpats sugriovė

(PAKARTOTO ĮSTA TYMO 29,22).

Mirštama

dėl sutikimo ir dėl nesutikimo, gyvenimas atiduodamas dėl kažkieno įstatymo ir sprendimo, praleiskite dešimtmečius kalėjime,

kol jus ap­

lankys mirtis, užsidirbkite kalnus pinigų, kuriuos investuosite į namus, kuriuose niekada negyvensite, į bankus, kur niekada neįkebite kojos, liepkite nužudyti tam,

kad gyvenimą praleistumėte slėptuvėse po žeme,

apsupti asmens sargybinių. Žudykite ir leiskitės žudomi lyg šachmatų partijoje, kur karalius esate ne jūs, bet tie, kurie uždirba turtus vers­ dami jus kapoti vienas kitą, kol niekas nebegalės eiti ir ant lentos liks vienintelė figūra. Bet tai nebūsite jūs. Ką čia ryjate, išspjaunate kitur, kaip paukščių patelės, kurios išvemia maistą į savo paukščiukų burnas. Bet tie, kuriuos jūs maitinate, yra ne paukščiukai, o jūs ne paukščiai, bet jaučiai, pasiruošę susinaikinti, o kur kraujas ir galia, yra pergalės pabaiga.

Atėjo

laikas

nebebūti

Gomora...

Ciprianas nustojo skaityti. Atrodė, kad įsivaizduoja visus tipus, kuriems norėtų trenkti į veidą šiuos žodžius. Kvėpavo dusdamas kaip astmatikas. Užvertė sąsiuvinį ir nuėjo su manimi neatsisveikinęs.

HOLIVUDAS

C

asal di Principe don Peppino Dianos prisiminimui paskyrė Elgesio problemų turinčių mažamečių laikinosios prieglaudos

centrą. Centras įsteigtas viloje, konfiskuotoje iš casalesiečio Egidio Coppolos. Prabangi vila, joje buvo galima padaryti daugybę kam­ barių. Teritorijos inovacijų, vystymo ir saugumo agentūra A G R O R I N A S C E , kuriai pavaldžios Casapesennos, Casal di Principės, San Čipriano d'Aversos ir Villa Literno savivaldybės, sugebėjo kai kurį kamoriečių nekilnojamą turtą paversti miestelių žmonėms naudingomis struktūromis. Konfiskuotos bosų vilos išlaiko buvu­ sių savininkų energiją, kol nepanaudojamos kitiems tikslams. Net apleistos primena savo valdžios simbolius. Keliaujant per Agro Aversano apylinkes galima pamatyti paskutiniųjų trisdešimties metų ar­ chitektūros stilių sintezę. Impozantiškos statybos įmonių ir žemės sklypų savininkų vilos tampa pavyzdžiu mažesniems tarnautojų ir prekybininkų namų modeliams. Jei pirmosios įsitaisiusios ant ke­ turių dorėninių cementinių kolonų, antrosios turi dvi per pusę že­ mesnes kolonas. Dėl tokio pamėgdžiojimo teritorijoje išsibarsčiusios vilos konkuruoja tarpusavyje impozantiškumu, sudėtingumu ir kuo didesnėmis keistenybėmis, pavyzdžiui, Mondriano paveikslo repro­ dukcija ant išorinės vartų pusės. Kamoriečių vilos yra Kazertos gatvėse paslėpti perlai, apsupti aukštų sienų ir saugomi videokameromis. Jų yra daug, dešimčių de­ šimtys. Marmuras ir parketas, kolonos ir laiptai, židiniai su granite įrėžtais bosų inicialais. Viena yra ypač įžymi, pati prabangiausia iš visų, arba tiesiog labiausiai apipinta legendomis. Visi miestelyje ją

vadina „Holivudu". Užtenka ištarti šį pavadinimą, kad supratum, apie ką eina kalba. „Holivudas" yra Walterio Schiavone vila, Sando­ kano brolio, daugelį metų klane atsakingo už cemento verslą. Kodėl ją taip pavadino, atspėti nėra sudėtinga. Pakanka įsivaizduoti jos erdves ir ištaigingumą. Bet netgi ne tai tikroji priežastis. Walterio Schiavone vila išties susijusi su Holivudu. Pasakojama, kad architek­ tui bosas prisakė Casal di Principės vilą pastatyti identišką kubiečio gangsterio Tony Montanos vilai, filme Randuotasis. Filme, kurį jis žiūrėjo ir peržiūrėjo daugelį kartų. Jis sukrėtė bosą taip giliai, kad tas pradėjo tapatintis su Al Pacino vaidintu personažu. Išties jo sukritęs veidas, padedant vaizduotei, galėjo panašėti į aktoriaus veidą. Visa tai primena legendą. Miestelyje pasakojama, kad architektui bosas tiesiog įteikė vaizdajuostę su įrašytu filmu. Projektas turėjo būti kaip Randuotame, ir nieko daugiau. Ši istorija man priminė daugelį kitų, kurios puošia bosų lipimą valdžios laiptais, sukuria le­ gendomis apipintą aurą, tai patys tikriausi miestietiški mitai. Kiek­ vieną kartą kažkam užsiminus apie „Holivudą", atsirasdavo kas nors, kas vaikystėje įsigudrino pamatyti statybų darbus, prisiminė, kaip vaikėzai su dviračiais išsirikiavę gėrėjosi, tiesiog kaip iš ekrano, lėtai tarp gatvių kylančia Tony Montanos vila. Tarp kitko, tai retas atvejis, nes Casalėje vilos pradedamos statyti tik teritoriją apstačius aukštomis apsauginėmis tvoromis. Niekada netikėjau istorija apie „Holivudą". Iš išorės Schiavone vila atrodė kaip tvirtomis sienomis apsuptas bunkeris. Kiekvieną įėjimą saugojo šarvuoti vartai. Negali suprasti, kas slepiama už sienų, bet galvoji, kad kažkas brangaus, jei jau viskas taip saugoma. T i k viena užuomina, tylus pranešimas, ženklinantis pagrindi­ nį įėjimą. K a i m o fermą primenančių vartų šonuose stovi dorėninės kolonos, viršuje susijungiančios į stilizuotą būgną. Tai niekaip nesi­ derina su aplink išsirikiavusių namų disciplinuotu rimtumu, nei su tvirtomis sienomis ar raudonais vartais. Iš tiesų tai šeimos ženklas,

II D A L I S • H o I

v u da

265

neopagoniškas b ū g n a s - pranešimas, skirtas jau buvusiems viloje. Vien šį ženklą pamatęs įsitikinau, kad namas, apie kurį ilgus metus girdėjau pasakas, egzistuoja. Dešimtis kartų norėjau įeiti į vidų, kad pamatyčiau „Holivudą" savo akimis. Tai atrodė neįmanoma. Net kai vila buvo konfiskuota, ją saugojo klano sargybiniai. Vieną rytą, kol dar nebuvo nuspręsta tolesnė vilos paskirtis, radau drąsos įeiti. Įė­ jau pro šalutinius vartus saugodamasis, kad manęs nepastebėtų nuo tokio poelgio galėję susierzinti žvilgsniai. Vila buvo impozantiška, šviesi, jos fasadas kėlė tokį susižavėjimą, lyg tai būtų paminklas. K o ­ lonos rėmė du aukštus su skirtingo dydžio timpanais, sudarančiais vertikalaus kritimo įspūdį, centre perpjautas apskritimas. Įėjimas priminė architektūrinius kliedesius, dvi ilgos eilės laiptelių kilo vir­ šun iš salono į balkoną, lyg du marmuriniai sparnai. Portikas buvo toks kaip tas, kuriame gyveno Tony Montana. Buvo ir veranda, iš kurios galima patekti tiesiai į studiją, tokią pačią, kokią tarp kulkų lietaus rodo Randuotojo pabaigoje. Dorėninės vilos kolonos nudažy­ tos rožine spalva iš vidaus ir žalia akvamarino spalva iš išorės. Pasta­ to kampuose buvo dvigubos kolonos, kurias dengė prabangios kalto metalo detalės. Bendras plotas apėmė tris tūkstančius keturis šimtus kvadratinių metrų, paties namo plotas per visus tris aukštus buvo aštuoni šimtai kvadratinių metrų. Šios nuosavybės vertė devintojo dešimtmečio pabaigoje siekė maždaug penkis milijardus lirų, dabar šis pastatas būtų įvertintas keturiais milijonais eurų. Pirmame aukš­ te milžiniški kambariai, kiekviename iš jų, nežinia kodėl, mažiausiai po vieną vonios kambarį. Kai kurie prabangūs ir labai erdvūs, kiti skoningai įrengti ir nedideli. Yra ir vaikų kambarys, kurio sienos dar apkabinėtos dainininkų ir futbolininkų atvaizdais, virš tos vietos kur turbūt stovėjo lova, kabo paveiksliukas su dviem angeliukais. Mėtosi iškarpa iš laikraščio. „Albanova galanda ginklus." „Albanova" buvo Casal di Principės ir San Čipriano d'Aversos futbolo komanda. Ją išardė Antimafijos tarnyba 1997 metais. Suburta klanų pinigais,

komanda-žaisliukas bosams. Visi šie apiplyšę plakatai sukabinti ant suplėkusių sienų, tai viskas, kas liko iš Walterio sūnaus, kuris dar būdamas paauglys žuvo per eismo įvykį. Iš balkono atsivėrė vaizdas į sodą, kuriame augo palmės, buvo ir tvenkinys su mediniu tilteliu, vedančiu į mažą salelę, apaugusią medžiais. Šioje vietoje, kol dar čia gyveno Schiavone šeima, bėgiojo didžiuliai sarginiai šunys, dar vie­ nas galios įrodymas. Už namo tiesėsi pieva su elegantišku elipsės for­ mos baseinu, jį supo palmės, karštą vasaros dieną suteikiančios pa­ vėsį. Šioji vilos dalis buvo nukopijuota nuo „Veneros vonios", paties tikriausio Kazertos Karališkųjų rūmų angliškojo sodo perlo. Deivės statula palengva siūbavo ant vandens taip pat gracingai, kaip ir ori­ ginaliame van Wittelio kūrinyje. Vila apleista 1996 metais, po to kai bosas buvo suimtas tiesiog šiuose kambariuose. Walteris nesielgė taip kaip jo brolis Sandokanas, kuris slapstydamasis nuo teisėsaugos po savo prabangia vila Casal di Principės centre išsikasė gilią slėptuvę. Sandokanas slėpėsi tvirtovėje be langų ir durų, su tikromis grotomis ir tuneliais, kuriais pavojaus atveju būtų galima pabėgti. Visas butas buvo šimto kvadratinių metrų ir labai gerai įrengtas. Tai siurreali erdvė, apšviesta neono šviesomis, išklota baltomis grindų plytelėmis. Bunkeris buvo aprūpintas videotelefonais, jis turėjo du įėjimus, kurių nebuvo įmanoma surasti iš išorės. D u r ų niekaip nebuvo galima pamatyti, o atidarydavo jas įrengta sistema, laikanti betonines sienas ant bėgių. Iškilus rimtam pavojui, bosas iš svetainės pro paslėptą liuką galėjo patekti į vienuolika tunelių, einančių vienas po kito. Ten buvo įrengta stovykla, kurioje Sando­ kanas liepė pastatyti palapines. Slėptuvė slėptuvės viduje. Su mafija kovojantys policijos padaliniai 1998 metais pasaloje pralaukė metus ir šešis mėnesius, galiausiai metalo pjūklais pjovė cementinę sieną, kad pasiektų šią slėptuvę ir jį sugautų. T i k vėliau, kai Francesco Schiavone pasidavė, buvo atrastas pagrindinis įėjimas iš Salerno gat­ vėje stovinčios vilos sandėlio, tarp tuščių plastikinių dėžių ir sodi-

ninkystės reikmenų. Slėptuvėje nieko netrūko. Buvo du šaldytuvai, prikrauti maisto produktų, kurių būtų pakakę sočiai pamaitinti šešis žmones tuziną dienų. Viena siena buvo visiškai užstatyta pre­ tenzinga stereoaparatūra, videogrotuvais ir projektoriais. Neapolio kvestūros technikos padalinio žmonės praleido dešimt valandų tik­ rindami signalizacijos ir dviejų įėjimų blokavimo sistemą. Vonioje netrūko masažinės vonios. Visa tai po žemėmis, gyvenant kaip ko­ kiame urve tarp liukų ir tunelių.

Walteris nesislėpė po žemėmis. Nors buvo ieškomas, vykdavo į miestelį dalyvauti svarbiuose susitikimuose. Grįždavo į namus dienos šviesoje, lydimas asmens sargybinių, įsitikinęs savo vilos ne­ prieinamumu. Policija jį suėmė atsitiktinai. Pareigūnai vykdė eilinį patikrinimą. Paprastai aštuonis, dešimt, dvylika kartų per dieną policininkai ir karabinieriai eina į besislapstančiojo šeimos namus, kontroliuoja, lankosi, tardo, bet visų pirma, stengiasi ištampyti šei­ mos narių nervus ir pažeisti šeimos solidarumą. Ponia Schiavone policininkus visuomet sutikdavo maloniai, bet demonstruodama įžūlumą. Visuomet giedrai pasiūlydavo arbatos ir sausainių, kurių visuomet būdavo atsisakoma. Tačiau vieną popietę Walterio žmona per vidinio ryšio telefoną atsakė įsitempusiu balsu, labai lėtai darė duris, dėl to policininkai pajuto, kad šiandien kažkas kitaip. Kol jie vaikščiojo po vilą, ponia Schiavone ne šnekėjosi su jais iš apa­ čios, užpildydama žodžiais visą vilą, kaip darydavo visuomet, bet neatsiliko nuo jų nei per žingsnį. Ant lovos gražiai sudėti į krūvelę gulėjo vyriški marškiniai, gerokai per dideli ponios sūnui. Walteris buvo čia. Grįžo namo. Policininkai tai suprato ir išsibėgiojo po kambarius jo ieškoti. Surado mėginantį perlipti sieną. Siena, kurią jis pastatė norėdamas savo vilą padaryti neprieinamą, dabar jam su­ kliudė pabėgti. Buvo sugautas kaip vagišius, bandantis rasti atramą lygioje sienoje. Vila buvo iš karto konfiskuota, bet maždaug šešerius

metus niekam iš tiesų nebuvo atiduota. Walteris įsakė išvežti viską, ką tik įmanoma. Jei nebegalėjo būti jo, vadinasi, neturėjo atitekti kam nors kitam. Arba jo, arba niekieno. Liepė išversti duris, išimti langus su visais rėmais, parketą, nurauti marmurines plokštes nuo laiptų, išmontuoti prabangius židinius, netgi nuimti keramikines vonios plyteles, masyvaus medžio durų rankenas, išnešti šviestuvus, viryklę, devyniolikto amžiaus baldus, vitražus, paveikslus, {sakė primėtyti name kartonų lakštų ir juos padegti, kad suniokotų sie­ nas, apdailą, kolonas. Tačiau, atrodo, paliko pranešimą. Vienintelis nepaliestas daiktas buvo vonia antrame aukšte, tikras boso pasi­ didžiavimas. Karališka vonia, į kurią patekti buvo galima iš antro aukšto svetainės. Pastatyta ant trijų kojų, vanduo bėgo iš paauksuo­ tos liūto galvos formos čiaupo. Vonia pastatyta prie arkinio lango, pro kurį žiūrint atsiveria vilos sodo vaizdas. Paliktas jo, kamoriečio ir statybos įmonės valdytojo, galios ir valdžios simbolis, lyg daili­ ninkas sunaikintų savo kūrinį, bet paveikslo kampe paliktų parašą. Vaikščiodamas po „Holivudą" įsitikinau, kad tai, kas man atrodė legendų inspiruotos paskalos, gryna tiesa. Dorėniniai kapiteliai, im­ pozantiška pastato struktūra, dvigubas timpanas, vonia kambaryje ir ypatingi laipteliai prie įėjimo nukopijuoti nuo Randuotojo vilos. Sukiojausi po pajuodusius kambarius, atrodė, lyg mano krū­ tinė išsipūtė, lyg visi vidiniai organai būtų tapę širdimi. Jaučiau ją plakant visame kūne ir vis stipriau. Seilės buvo išdžiūvusios nuo pas­ tangų kvėpuoti giliai, kad nuramintų jaudulį. Jei koks nors vilą ste­ bintis sargybinis mane surastų, imtų daužyti, galėčiau kvykti kaip skerdžiama kiaulė, niekas net negirdėtų. Bet akivaizdu, kad niekas manęs įeinančio nepastebėjo, arba gal vila jau buvo nebesaugoma. Viduje kilo pulsuojantis pyktis, į galvą lindo sujungtų kadrų serija: emigravę draugai, draugai, įsijungę į klano veiklą arba tie, išvykę atlikti karinės tarnybos, tingios popietės šioje dykumos žemėje, kur neliko nieko daugiau, išskyrus aferas, korupcijos pritvinkę politikai,

Šiaurės Italijoje ir pusėje Europos kylančios imperijos, nuo kurią čia atlikdavo vien šiukšlės ir dioksidas. M a n kilo noras atsigriebti. Turėjau išsilieti. Neiškenčiau. Užlipau ant vonios krašto ir pradėjau šlapintis vidun. Idiotiškas poelgis, tačiau šlapimo pūslei tuštėjant, jaučiausi daug geriau. Ši vila įkūnijo viešąją erdvę, realizavo sklin­ dančias paskalas. Kilo juokingas jausmas: iš kambario tuoj įeis Tony Montana ir pasisveikindamas su manimi arogantiškai išpūs krūtinę ir pasakys: „Viskas, ką turiu pasaulyje, yra mano kiaušiniai ir mano garbė. Aš tai labai branginu, supratai?" Kas žino, ar Walteris svajojo ir įsivaizdavo mirsęs kaip M o n t a n a , savo salone suvarpytas kulkų ir krentantis iš antro aukšto, užuot pribaigtas Bazedovo ligos, nuo kurios j a m silpo regėjimas ir kilo kraujo spaudimas. Ne kino pramonė nusikaltėlių pasaulyje ieško įkvėpimo. Viskas vyksta atvirkščiai. Naujosios kartos bosų gyvenimas nebūna susijęs vien su kriminaline veikla, jie neleidžia savo dienų gatvėje, grėsmin­ gai atrodančio bandito lydimi, nesinešioja peilio kišenėje, nei randų ant veido. J i e žiūri televiziją, studijuoja, lanko paskaitas universite­ tuose, ypač siekia gauti žinių apie investicijas, gauna diplomus, lan­ kosi užsienyje. Filmas Krikštatėvis neatitinka tikrovės. Niekas sicilie­ čių nei Kampanijos nusikalstamose struktūrose nevartojo termino il padrino (krikštatėvis), netikusio godfather iš anglų kalbos filologinio vertinio. Terminas, kuriuo įvardijamas nusikalstamos šeimos galva arba narys, visuomet buvo ii compare (bendrininkas). Beje, po šio filmo pasirodymo, italų kilmės mafijos šeimos Jungtinėse Valstijose pradėjo vartoti žodį padrino, juo pakeisdami iš mados išėjusius žo­ džius compare ir compariello. Daug jaunų italoamerikiečių, susijusių su nusikalstama veikla, iš filmo perėmė tamsius akinius, smulkiai dryžuotus kostiumus ir žodyną. Pats bosas Johnas G o t t i siekia pa­ virsti don Vito Corleone kopija iš kaulų ir mėsos. Taip pat ir Lucciano Liggio, Cosa Nostros bosas, mėgdavo fotografuotis įtraukdamas skruostus, kaip bosas iš Krikštatėvio.

Mario Puzo įkvėpė ne siciliečių boso istorija, bet Pignaseccos, Neapolio senamiesčio turgaus, boso Alfonso Tieri gyvenimas. Po Charles G a m b i n o mirties jis užėmė JAV italų mafijos šeimų vir­ šūnę. Antonio Spavone ( M a l o m m o ) , neapoliečių bosas, susijęs su Tieri, viename interviu amerikiečių žurnalui pareiškė, kad „jei si­ ciliečiai išmokė nekalbėti ir būti nebyliems, neapoliečiai pasauliui parodė, kaip elgiamasi, kai komanduojama. Vienu gestu jie parodė, kad komanduoti yra geriau nei apgavinėti". Didžioji dalis krimina­ linių archetipų, charizmatiškiausieji mafijozų perliukai yra kilę iš nedidelio Kampanijos regiono. Taip pat ir Al Capone buvo kilęs iš Kampanijos. Jo šeima atvyko iš Kastelamare di Stabijos. Tai buvo pirmasis bosas, kurio istorija pateko į kino filmus. Jo pravardė buvo Scarface - Randuotasis, dėl rando, kurį turėjo ant žando. 1983 me­ tais Brianas De Paima pastatė taip pavadintą filmą, kuriame pa­ sakojama apie bosą kubietį, taip pat buvo pavadintas ir Hovvardo Hawkso 1932 metų filmas. Al Capone su palyda atvykdavo į fil­ mavimo aikštelę kiekvieną kartą, kai būdavo filmuojamos veiksmo arba gatvės scenos, kuriose jis galėjo dalyvauti. Bosas rūpinosi, kad Tony Camonte, Randuotojo herojus, jo inspiruotas personažas, ne­ būtų subanalinamas. Ir siekė panašėti į Tony C a m o n t e . Žinoma, po filmo pasirodymo kino teatruose, jis tapo Capone emblema, o ne Capone jį įkvėpusiu modeliu. Kinas yra šaltinis, iš kurio semiamasi elgesio išraiškų. Neapo­ lyje pavyzdys yra C o s i m o Di Lauro. Pamačius jo namą, visų atmin­ tyje turėtų iškilti Brandono Lee Varnas. Kamoriečiai kriminalinio pasaulio įvaizdį susikuria nukopijuodami jį nuo filmų. Apvilkdami savo asmenį lengvai atpažįstama holivudine kauke, jie deda mažiau pastangų, kad būtų identifikuojami kaip asmenys, kurių privalu bijoti. Kinematografas turi įtakos netgi tokioms techninėms deta­ lėms, kaip pistoleto laikymas arba šaudymo metodas. Vienas vetera-

nas iš Neapolio policijos skyriaus, užsiimančio technikos inovacijų taikymu darbe su nusikalstamumu, man papasakojo: Dabar, po Tarantino filmų, niekas nebešaudo normaliai. Nebe­ šaudo laikydami ginklo tiesiai. Jį laiko pakreiptą beveik horizontaliai. Šaudymas su kreivai laikomu pistoletu, kaip filmuose, sukuria milži­ niškas problemas. Pataiko į klubus, pilvą, kojas, sunkiai sužeidžia, bet nenužudo. dą.

Todėl beveik visuomet auka yra pribaigiama šūviu į spran­

Todėl išteka ežeras kraujo, egzekucija tampa barbariška. Bosų moterų asmens sargybinės apsirengusios kaip Urna Thur-

man filme Nužudyti Bilą - šviesiai dažyti plaukai ir šviečiantis geltonas kostiumas. Viena moteris iš „ispanų" kvartalų, Vincenza Di D o m e n i c o , kurį laiką bendradarbiavusi su teisėsauga, nešiojo iškalbingą pravardę - Nikita, kaip didvyrė žudikė iš Luco Bessono filmo. Kinas, visų pirma amerikietiškas, traktuojamas ne kaip plot­ mė, kurioje vyksta neįmanomi dalykai, vieta, kur stebuklai virsta tikrove, bet atvirkščiai, kaip pati artimiausia tikrovė. Iš vilos išėjau lėtai, nuo batų valydamas juose įstrigusias taip boso puoselėto angliškojo sodo žoles. Palikau vartus atvirus. Vos prieš porą metų besiartinantį prie šios vietos būtų sustabdę dešimtys sargybinių. Dabar išėjau laikydamas rankas kišenėse, šiek tiek pa­ lenkta galva, kaip išeinama iš kino teatro sukrėstam nuo pamatytų vaizdų. Neapolyje nėra sunku suprasti, kaip Giuseppe Tornatore filmas Kamorietis paveikė vaizduotę. Pakanka paklausyti, kaip juokauja žmonės, jau daug metų tos pačios replikos: „pasakykite profesoriui, kad aš jo neišdaviau", „aš gerai žinau, kas jis yra, bet taip pat žinau, kas esu aš", „tas banditėlis apsimeta gudruoliu, bet jo gudrumas

tvirtas kaip popierius", „kas tave siuntė", „mane siuntė tas, kuris gali gyvybę jums padovanoti taip pat, kaip ir ją atimti!" Filmo muzika tam tikra prasme tapo kamoros garso takeliu, ją švilpauja pro šalį einant teritorijos vadui arba tiesiog norint paerzinti kokį parduotuvės savininką. Filmas pateko netgi į diskotekas, buvo šokama mažiausiai pagal tris versijas, suplaktas iš pagarsėjusių boso Raffaele Cutolo frazių, kurias filme ištarė Benas Gazzarra. Mintinai vienas kitam Kamoriečio dialogus kartojo du vaikinu­ kai iš Casal di Principės, Giuseppe M. ir R o m e o R, vaidino scenas iš filmo. „Kiek sveria pieciotto*? Kaip plunksna pavėjui." D a r netu­ rėjo vairuotojo pažymėjimų, kai pradėjo kariauti su bendraamžiais iš Casalės ir San Čipriano d'Aversos. Pažymėjimų neturėjo, nes nei vienas iš jų dar nebuvo aštuoniolikos. Elgėsi kaip chuliganai. Pagy­ rūnai, juokdariai, pavalgę palikdavo arbatpinigių dvigubai dides­ nę sumą nei sąskaita. Vaikščiojo atsilapoję marškinius, net matėsi beplaukės krūtinės, akiplėšiška eisena, triukšmaudami, tarsi norėtų gauti kažką mainais už kiekvieną žingsnį. Išpūstos krūtinės sim­ bolizavo pasitikėjimą savimi ir valdžią, kuri egzistavo vien jųdviejų vaizduotėje. Vaikščiodavo visuomet kartu. Giuseppe vaidino bosą, visuomet ėjo žingsniu pralenkdamas draugą. R o m e o atliko jo iš­ tikimo asmens sargybinio, dešiniosios rankos vaidmenį. Dažnai Giuseppe jį vadino Donnie, turėdamas galvoje D o n n i e Brasco. At­ sižvelgdami ne į tai, kad šis buvo infiltruotas policininkas, bet į tai, kad vėliau širdyje tapo tikru mafijozu ir taip gerbėjų akyse atpirko savo nuodėmę. Draugai Aversoje drebino vairuotojų naujokų širdis. Jų mėgstamiausias taikinys buvo porelės, gatvėje motoroleriu už­ blokuodavo jų automobilį ir kai vaikinas išlipdavo norėdamas už­ sirašyti jų duomenis, vienas iš draugų prisiartindavo prie merginos ir spjaudavo jai į veidą, ir laukdavo vaikino reakcijos, kad sumuštų *

Picciotto - žemiausios pakopos narys kamoros hierarchijoje (vert.)

jį iki kraujo. Draugai nebijojo ir suaugusiųjų, netgi tų, kurių iš­ ties reikėtų bijoti. Elgėsi kaip norėjo. Kilę iš Casal di Principės, ir jiems atrodė, kad tai pakankama priežastis elgtis kaip norisi. Siekė įrodyti, kad jų reikia bijoti ir juos gerbti, kiekvienas prisiartinęs, jų įsitikinimu, turėjo neatitraukti akių nuo savo pėdų ir net nedrįsti pažvelgti jiems į veidus. Tačiau vieną dieną savo išdaigomis peržen­ gė ribas. Išėjo į gatvę su nedideliu automatu, nugvelbtu nežinia iš kurio klano sandėlio, ir prisistatė prie grupelės vaikinų. Buvo gerai išsitreniravę, nes šaudė į grupelę saugodamiesi nepataikyti į nieką, tik paskleisti parako smarvę ir šūvio švilpesį. Prieš pradedant jiems šaudyti, vienas iš jų kažką suvaidino. Niekas nesuprato, ką murmė­ jo, bet vienas liudininkas sakė, kad jam tai priminė Bibliją, jis spėjo, kad vaikinai ruošėsi konfirmacijai. Tačiau išsiaiškinus, kokios fra­ zės buvo ištartos, pasidarė akivaizdu, kad tai nebuvo konfirmacijai reikalingos eilutės. Išties tai buvo Biblija, tačiau susijusi ne su kate­ kizmu, bet su Quentinu Tarantino. Tai buvo eilutės iš Bulvarinio skaitalo, kurias Julesas Winnfieldas ištarė prieš nušaudamas vaikėzą, pradanginusį brangųjį Marcelluso Wallace lagaminėlį:

(EZEKIELIO 25, 17). Žmogų gąsdina ir puola iŠ visų pusių egois­ tų neteisingumas ir laukinių tironija.

Tebūnie palaimintas tas,

kuris

gailestingumo ir geros valios vardan perveda silpnuosius per tamsos slė­ nį, nes jis gyvena tiesoje, jis yra savo brolio piemuo, prapuolusių sūnų ieškotojas,

ir mano teisingumas kris su didžiausiu kerštu ir žiauriu

įniršiu ant tų, kurie bandys pakenkti mano broliams arba juos sunai­ kinti, ir jie žinos, kad aš Viešpats, kai mano kerštas užgrius juos. Giuseppe ir R o m e o kartojo šias eilutes iš filmo, ir tada šaudė. Giuseppe tėvas buvo kamorietis, kurį laiką kolaboravo su polici­ ja, vėliau sugrįžo į Q u a d r a n o De Falco klano organizaciją, kurią sutriuškino Schiavone. Taigi pralaimėtojas. Bet berniukas galbūt

galvojo, kad jei jis vaidins tinkamą vaidmenį, jo gyvenimo filmas gali pasikeisti. Draugai mintinai žinojo visų kriminalinių filmų juokelius ir kulminacines vietas. Kad užpultų žmones, dažniausiai pakakdavo žvilgsnio. Kamoros žemėje žvilgsnis suprantamas kaip ginklas, kuriuo įsiveržiama į kito teritoriją, tartum išverstum kaž­ kieno namų duris ir įžūliai įsiveržtum. Žvilgsnis yra netgi daugiau nei įžeidimas. Įsispoksoti į kieno nors veidą - reikšti atvirą iššūkį: „Ei, tu kalbi su manimi? Sakau tau, kalbi su manimi?" Šį populiarų filmo Taksi vairuotojas

monologą sekdavo iš tolo girdimi antausiai

ir smūgiai į krūtinę. Casalesi bosai į dviejų vaikėzų problemą pažiūrėjo rimtai. Paty­ čios, peštynės, grasinimai negalėjo būti toliau toleruojami: per daug susinervinusių motinų, per daug nusiskundimų. Todėl vienas iš teri­ torijos vadų juos įspėjo, kad nepažeidinėtų viešosios tvarkos. Surado juos bare ir pasakė, kad bosai baigia prarasti kantrybę. Tačiau Giu­ seppe ir R o m e o toliau gyvena įsivaizduojamame filme, muša žmo­ nes, šlapinasi į miestelio vaikinų motociklų benzino bakus. Antrą kartą pasiunčia jų pakviesti. Bosas nori su jais kalbėti asmeniškai, klanas nebegali pakęsti miestelyje tokio elgesio, šiose apylinkėse įprasta paternalistinė tolerancija virsta įsitikinimu, kad kaltininkai privalo būti nubausti, privalo gauti beržinės košės, jiems turi būti viešai įkrėsta, kad sugrįžtų į tiesų kelią. Jie nereaguoja į kvietimą at­ vykti ir toliau elgiasi akiplėšiškai baruose, prilipę prie videopokerio automatų, popietėmis neatsitraukdami nuo televizorių peržiūrinėja savo filmų D V D , ištisas valandas praleidžia mokydamiesi mintinai frazes, intonacijas ir herojų povyzas, kaip kalbėti ir kaip avėti batus. Draugai tiki, kad gali atsilaikyti prieš bet ką. Net ir prieš tuos, su kuriais reikėtų skaitytis. Jie netgi mano, kad elgdamiesi arogantiškai su tais, su kuriais reikėtų skaitytis, taps iš tiesų grėsmingi. Siekia peržengti visas įmanomas ribas, kaip Tony ir M a n n y iš Randuotojo. Nebendrauja su niekuo, ir toliau puldinėja žmones, grasina, jaučiasi

Kazertos apylinkių vicekaraliais. Vaikinukai nėjo į klaną. Jie net­ gi nebandė. Tai buvo per daug lėtas ir disciplinuotas kelias, karinė tarnyba, kurios nenorėjo atlikti. Be to, jau daug metų casalesiečiai tikrai gabius vyrus įtraukdavo į verslo organizavimo sektorius, o ne į karinius padalinius. Giuseppe ir R o m e o buvo naujojo kamoros kario priešingybės. Blogą savo miestelio šlovę jie laiko pasiekimų viršūne. Nebuvo klano nariai, bet norėjo džiaugtis kamoriedų privilegijomis. Buvo įsitikinę, kad baruose gali sėdėti nemokamai, jų motoroleriams reikalingas benzinas yra jiems skirta duoklė, jų motinos privalėjo parduotuvėse gauti prekes nemokamai, o jei kas nors išdrįsdavo pasi­ priešinti, išdaužydavo langus, daužydavo daržovių prekeivius ir par­ duotuvių darbuotojas. 2 0 0 4 metų pavasarį kai kurie klano emisarai jiems paskyrė pasimatymą Castelvolturno provincijoje, Parco Marės apylinkėse. Teritorijoje tik smėlis, jūra ir šiukšlės. Draugai laukė pa­ trauklaus pasiūlymo prisidėti prie kokios nors aferos arba netgi da­ lyvauti pasaloje. Pirmoje tikroje pasaloje jų gyvenime. Nesugebėjęs prisišaukti jų grasinimais, bosas nusprendė prisivilioti pasiūlymais. Įsivaizdavau juos ant motorolerių pasitempusius, kartojančius įspū­ dingiausias filmų scenas, jiems atrodė, kad dabar visi kiti privalo nusilenkti naujųjų didvyrių akivaizdoje. Jei jaunieji spartiečiai į karą eidavo mąstydami apie Achilo ir Hektoro poelgius, šiose žemėse žu­ dyti ir sutikti mirtį einama galvojant apie Randuotojo, Gerų bičiulių, Donio Brasko, Krikštatėvio herojus. Kiekvieną kartą eidamas per Par­ co Marę įsivaizduoju sceną, kurią papasakojo laikraščiai, atkūrė po­ licininkai. Giuseppe ir R o m e o motoroleriais atvyko daug anksčiau sutarto laiko. Tiesiog degė apimti jaudulio. Laukė automobilio. J a m atvykus, išlipo grupelė žmonių. Draugai iškart patraukė prie jų pasi­ sveikinti, bet tie sustabdė Romeo ir pradėjo daužyti Giuseppe. Tada įrėmę pistoleto vamzdį į krūtinę iššovė. Esu įsitikinęs, kad Romeo prieš save pamatė epizodą iš Gerų bičiulių, kai T o m m y De Vito buvo pakviestas į Cosa Nostros atstovybę Amerikoje, bet užuot nuvedę jį į

salę, kur visi sėdėjo, nuvedė į tuščią kambarį ir šovė jam į galvą. Ne­ tiesa, kad kinas yra melagystės, netiesa, kad negalima gyventi kaip filmuose ir netiesa, kad pažvelgęs į pasaulį už ekrano supranti, kad tikrovė yra kitokia. T i k vienas momentas bus išties kitoks, kai Al Pacino atsikels iš fontano, į kurį automato šūviai įstūmė jo personažą, ir nusišluostys veidą nusivalydamas kraujo spalvos dažus, J o e Pesci išsitrinks plaukus ir nusivalys dekoratyves kraujosruvas. B e t tai tavęs nedomina, todėl į tai nekreipi dėmesio. Kada Romeo pamatė ant že­ mės gulintį Giuseppe, esu įsitikinęs, nors tai niekada nebus įrodyta, kad jis suprato, kas skiria kino filmų pasaulį nuo tikrovės, scenos konstrukcijas nuo realybėje vykstančių dalykų, filmo scenarijus nuo jo gyvenimo. Atėjo jo eilė. J a m šovė į gerklę ir pribaigė šūviu į gal­ vą. Sudėjus jų bendrus metus, vargiai siekė trisdešimt. Casalesiečiai šitaip išoperavo pūliuojantį nusikalstamumo auglį, kurį išmaitino kinas. Netgi anonimiškai nepakvietė policijos ar greitosios pagalbos mašinos. Paliko, kad vaikinų rankas sukapotų žuvėdros, o lūpas ir nosis apkandžiotų po šiukšlynus šmirinėjantys valkataujantys šunys. Apie tai filmuose nepasakojama, istorijos baigiasi šiek tiek anksčiau.

Iš tiesų nėra skirtumo tarp filmų žiūrovų kamoros žemėje ir žiūrovų bet kur kitur. Bet kuriame žemės kampelyje kinematogra­ fo istorijomis sekama kaip legendomis, kurias mėgdžiojamą. Jei ki­ tur Randuotasis gali patikti ir giliai širdyje gali jaustis panašus į jį, čia g a l i t a p t i Randuotuoju, bet tuomet privalai būti juo iki pat galo. Kamoros žemėje netrūksta ir aistringų meno bei literatūros mėgėjų. Sandokanas viloje-bunkeryje turėjo daug knygų lentynų su dešimtimis tekstų, ypač daug dviejų temų: apie dviejų Sicilijų ka­ ralystę ir apie Napoleoną Bonapartą. Schiavone domėjosi Burbonų valdomis, jo paties protėviai buvo kilę iš teritorijos, seniau vadin­ tos Terra di Lavoro ( D a r b o Žemė). Jis žavėjosi Bonaparto genijumi,

žmogumi, kuris sugebėjo užkariauti pusę Europos karjerą pradėjęs neaukšto laipsnio kariškiu, panašiai kaip pats bosas, kuris valdė vie­ ną iš pačių galingiausių klanų Europoje, nors pradėjo nuo eilinio. Sandokanas, praeityje studijavęs mediciną, slapstydamasis nuo tei­ sėsaugos, laiką leido tapydamas ikonas ir Bonaparto bei Musolinio portretus. Net ir dabar kai kuriuose Kazertos krautuvėlėse parduo­ dami labai reti paveikslai, kuriuose Sandokanas vietoje Kristaus veido nutapė savąjį. Schiavone domėjosi epine literatūra. Homeras, legendos apie karalių Artūrą, Walteris Scottas buvo jo mėgstamiausi skaitiniai. Būtent meilės Scottui paskatintas, vieną iš daugelio savo sūnų pavadino neįprastai skambančiu vardu Ivanhoe. Visuomet palikuonių vardai atskleidžia jų tėvų aistras. Giusep­ pe Misso, Neapolio Sanitos kvartalo bosas, turi tris anūkus: Ben H urą, Gesū (it. Jėzus) ir Emiliano Zapata. Teismo procesų metu Misso visuomet atlikdavęs politinio lyderio ir konservatyvaus bei griežto mąstytojo vaidmenį. Neseniai parašė romaną Liūtai iš mar­ muro. Neapolyje šimtai knygos egzempliorių buvo parduoti per porą savaičių. R o m a n o kalba netaisyklinga, bet parašytas aistringai, pasakoja apie aštuntojo-devintojo dešimtmečių Neapolį, kur iškyla bosas, kariaujantis su reketu ir narkotikų pardavimu bei bandantis grąžinti į kamorą ne visai gerai paaiškintą garbės kodeksą, neprieš­ taraujantį pagrobimams ir vagystėms. Misso per savo ilgą krimina­ linę karjerą laiką už grotų leisdavo Evolos ir Ezros Poundo knygų draugijoje. Augusto La Torre, Mondragonės teritorijos bosas, gilinasi į psi­ chologiją ir yra atsidavęs Carlo Gustavo J u n g o raštų skaitytojas bei Sigmų ndo Freudo darbų žinovas. Užmetus akį į sąrašą tų knygų, kurias bosas užsisakė į kalėjimą, atsiveria plati psichoanalizės tyrėjų panorama. Kalbėdamas teismo procesų metu, jis dažnai cituoja Lacano tekstus, kuriuos paįvairina Gestalto mokyklos pavyzdžiais.

Taip pat ir Paolo Di Lauro, ištikimas kolega, priklauso kultūros mėgėjų būriui, T o m m a s o Prestieri yra daugelio populiarios muzikos atlikėjų prodiuseris ir rafinuotas šiuolaikinio meno žinovas. Bosų kolekcionierių yra daug. Pasųuale Galasso savo viloje buvo įsteigęs privatų muziejų, kuriame eksponavo maždaug trisdešimt antikvari­ nių objektų, iš kurių pats vertingiausias buvo Burbono Pranciškaus I sostas, o Luigi Vollaro, vadinamas Kalifu, turėjo savo mylimojo Botticelli drobę. Policija suėmė Prestieri pasinaudojusi jo aistra muzikai. Jis buvo suimtas Neapolyje Belinio Teatre, kur besislapstydamas nuo teisė­ saugos atvyko paklausyti koncerto. Po j a m paskelbto nuosprendžio Prestieri pareiškė: „Esu laisvas mene, man nereikia, kad mane iš­ laisvintų." Paveikslų ir muzikos inspiruota harmonija suteikė bosui ramybės jausmą, beveik neįmanomą prisiminus, kad mažiausiai du jo broliai buvo šaltakraujiškai nužudyti mūšio lauke.

ABERDYNAS,

B

MONDRAGONĖ

osas psichoanalitikas Augusto La Torre buvo vienas iš Antonio Bardellino išrinktųjų, dar jaunas būdamas užėmė savo tėvo

vietą, tapdamas absoliučiu Chiuovi klano lyderiu Mondragonės miestelyje. Šis klanas viešpatavo viršutinėje Kazertos dalyje, apa­ tinėje Lacijaus regiono dalyje ir išilgai jūros kranto nuo Lacijaus regiono iki Gaetos. Jie buvo susijungę su Sandokano Schiavone priešais, tačiau vėliau klanas parodė sugebėjimus versle ir teritorijos valdyme. Šie vieninteliai elementai turi galią pakeisti konfliktuo­ jančių kamoros šeimų santykius. Sugebėjimai sukti verslą suartino La Torre šeimą su casalesiečiais, kurie suteikė jiems galimybę veikti kartu, bet išlaikant autonomiją. Augusto vardas nebuvo atsitiktinis. La Torre šeimoje gyvavo paprotys pirmagimiams duoti imperatorių vardus. Jie apvertė istorinių įvykių seką, Romos imperijai pradžioje vadovavo Augusto, o po jo Tiberio, tačiau Augusto La Torre tėvas buvo vardu Tiberio. Šių apylinkių klano narių vaizduotėje gyvi šlovingos senovės vaizdiniai: Scipiono Afrikiečio vila, kadaise stovėjusi dabartinėje Lago Patrijos provincijoje, žiaurūs Hanibalo mūšiai, nenugalima samnitų jėga, pirmieji europiečių kariai, puolę romėnų legionus ir slapstęsi kalnuose. Klano nariai ir dabar jaučiasi šlovingos senovės dalimi. Tokie istoriniai klanų kliedesiai neatitinka dabartyje pla­ čiai paplitusio Mondragonės, kaip mocarelos sūrio sostinės, įvaiz­ džio. M a n o tėvas siųsdavo mane į Mondragonę atsivalgyti mocare­ los, tačiau nustatyti, kur mocarelą pati geriausia, yra neįmanoma, įvairiose vietose jų skonis labai skiriasi: Batipalijos saldžiarūgštis ir

lengvas, Aversos apylinkėse sūrus ir tirštas, o Mondragonėje grynas. Vis dėlto vienu dalyku mondragoniečiai sūrių meistrai gali iš tiesų didžiuotis. Gera mocarela privalo burnoje palikti retro prieskonį, valstiečiai tai vadina buivolės kvapu. Jei nurijus kąsnį mocarelos, burnoje nelieka buivolės pieno skonio, vadinasi, mocarela nėra gera. Nuvažiavus į Mondragonę, man patikdavo vaikštinėti molu. Pir­ myn atgal, jis buvo viena iš mano mėgstamiausių vietų vasaromis, kol nesugriuvo. Cementinis liežuvis jūroje, pastatytas, kad prie jo rištų valtis. Nereikalingas ir niekam nenaudotas statinys. Netikėtai Mondragonė virto atramos tašku visiems Kazertos ir Latinos apylinkių jaunuoliams, norintiems emigruoti į Angliją. Pa­ sinaudoti galbūt vienintele galimybe gyvenime ir pagaliau išvažiuoti iš čia, bet dirbti ne padavėju, „ M c D o n a l d ' s " virtuvės pagalbininku ar barmenu, kuriam mokama tamsaus alaus pintomis. Į Mondrago­ nę buvo važiuojama tam, kad užmegztų kontaktus su reikalingais žmonėmis, lengviau susirastų nuomojamą kambarį, kad tenykščiai savininkai sutiktų su pagarba ir susidomėjimu. Mondragonėje buvo galima susitikti su žmonėmis, galinčiais padėti įsidarbinti draudimo bendrovėje, nekilnojamo turto agentūroje, o nevykėliams ir chroniš­ kiems bedarbiams jie surasdavo legalų ir garbingą darbą. Mondra­ gonė buvo vartai į Didžiąją Britaniją. Staiga devintojo dešimtmečio pabaigoje faktas, kad turi draugą Mondragonėje, pradėjo reikšti, jog esi vertinamas pagal tai, kas esi, nebereikėjo pristatymų ar re­ komendacijų. Keistas, labai keistas dalykas Italijoje, ypač pietuose. Kad būtum vertinamas toks, koks esi, šiose apylinkėse visuomet turi būti kas nors, kas tavimi rūpinasi, jei jo globa negali tau padėti, tai bent jau privers atkreipti į tave dėmesį. Prisistatyti be globėjo, va­ dinasi, vaikščioti be rankų ir be kojų. Vadinasi, tau kažko trūksta. O Mondragonėje paimdavo tavo gyvenimo aprašymą ir žiūrėdavo, kam Anglijoje jį nusiųsti. Buvo atsižvelgiama į tavo talentus, o ypač

į tai, kaip save pateiki. Bet tai svarbu galėjo būti tik Londone arba Aberdyne, ne Kampanijoje, ne Europos provincijos provincijoje. Vieną kartą M a t e o , mano draugas, apsisprendė išvykti visiems laikams. Atsidėjo pinigų, buvo baigęs universitetą su pagyrimu ir jam nusibodo dirbti statybose ir sandėliuose tam, kad išgyventų. Mondragonėje žinojo vieno vaikino vardą, kuris būtų galėjęs padėti jam išvykti į Angliją ir nuvykus ten suorganizuoti susitikimus dėl darbo. Aš jį lydėjau. Ilgai laukėme paplūdimyje, kur vaikinas buvo paskyręs susitikimą. Buvo vasara. Mondragonės paplūdimiai nu­ gulti poilsiautojų iš viso Kampanijos regiono. T i e , kurie negali sau leisti ilsėtis Amalfio krante, neturi pinigų vasarai išsinuomoti namą prie jūros, važinėja pirmyn atgal tarp jūros ir namų. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio čia būdavo galima nusipirkti medinius kibirė­ lius su mocarelos sūriu, plūduriuojančiu įkaitusiame buivolės piene. Poilsiautojai jį valgydavo rankomis, nekreipdami dėmesio į varvantį pieną, vaikai prieš atkąsdami baltą masę aplaižydavo ranką, per ku­ rią tekėdavo sūrio sultys. Vėliau niekas nebepardavinėjo mocarelos, tik sūrius sausainius ir kokoso riešutų riekeles. Tą dieną vaikinas, kurio laukėme, vėlavo dvi valandas. Kai pagaliau atėjo visas įdegęs saulėje, vilkėdamas tik aptemptas maudymosi kelnaites, paaiškino, kad vėlai valgė pusryčius, todėl vėlavo išsimaudyti ir nudžiūti. Toks buvo jo pasiteisinimas, dėl visko kalta saulė. Jis mus nuvedė į turiz­ mo agentūrą. T i k tiek. M a n ė m e , kad laukiame svarbaus asmens, tarpininko, pasirodė, kad tereikėjo mus pristatyti turizmo agentū­ rai, kuri netgi nebuvo labai prabangi. Ne viena iš tų, kur išdėliota šimtai reklaminių katalogų, greičiau priminė paprasčiausią kontorą. Tačiau norint pasinaudoti jos paslaugomis, reikėjo būti pristatytam kontaktinio asmens iš Mondragonės. Jei įeitų žmogus iš gatvės, jam nebūtų pasiūlyta nieko daugiau nei kiekvienoje turizmo agentūroje. Labai jauna mergina paprašė M a t t e o gyvenimo aprašymo ir pasiūlė artimiausią galimą skrydžio datą. Jį siuntė į Aberdyną. Padavė lapelį

su sąrašu įmonių, kur jis gali kreiptis dėl darbo. Netgi pati agentūra už nedidelį mokestį sutarė dėl susitikimų su atsakingais už persona­ lo atranką asmenimis. Paprastai kelionių agentūros nebūna tokios paslaugios. Po dviejų dienų išvykome į Škotiją, greita ir pigi kelionė tiems, kas kilęs iš Mondragonės. Aberdyne jautėmės kaip namuose. Ir visgi neegzistavo vietos, kuri buvo toliau nuo Mondragonės kaip šis škotų miestas. Tai trečias pagal dydį Škotijos miestas, tamsus, pilkas, nors ir nelijo taip daž­ nai kaip Londone. Prieš čia atvykstant italų klanams, mieste nebuvo kur leisti laisvalaikio ir nebuvo pasiruošta priimti turistus. Restora­ nų, viešbučių ir socialinio gyvenimo vystymas organizuotas sekant blankiais angliškais įpročiais. Vienodi papročiai, baruose tik vieną dieną per savaitę besigrūdantys aplink stalus žmonės. Su mafija ko­ vojančios Neapolio tarnybos duomenimis, būtent Antonio La Torre, boso Augusto brolis, į Škotiją atvežė nemažai komercinių naujovių, kurios metams bėgant Škotijos versle pražydo nuostabiausiais žie­ dais. Didžioji dalis La Torre Škotijoje vystomos veiklos yra visiškai legali. Tai nekilnojamo turto verslas, prekybos centrų valdymas ir prekyba itališkais maisto produktais. Didžiulis verslas, nelengva ap­ skaičiuoti gaunamas pajamas. M a t t e o Aberdyne ieškojo viso to, ko nesurado Italijoje. Vaikščiojome gatvėmis patenkinti, pirmą kartą gyvenime pajautėme, kad tai, jog esame kilę iš Kampanijos regio­ no, yra pakankama priežastis jaustis įvertintiems. Atsidūręs priešais Union Terace gatvės 27-u ir 29-u numeriais pažymėtus namus pa­ mačiau klano įsteigtą restoraną „Pavarotti", kurio savininkas pats Antonio La Torre. Šis restoranas pažymėtas Škotijos miestų giduose internete. Aberdyne restoranas išsiskyrė elegancija ir prabanga, tai nuostabi vieta pačiai geriausiai vakarienei, puikus pasirinkimas vers­ lo susitikimams. Klano įmonės reklamavosi netgi Paryžiuje vyks­ tančioje gastronomijos mugėje „Italissima", atstovaudamos Made in Italy produktų kokybei ir stiliui. Antonio La Torre ten pristatė savo

restoranų tinklą ir supažindino su prekiniu ženklu. Tokia sėkmė La Torre pavertė vienu iš pirmaujančių Škotijos verslininkų Europoje. Antonio La Torre buvo suimtas 2 0 0 5 metų kovo mėnesį Aber­ dyne Italijos valstybės įgaliojimu, kaltinamas bendradarbiavimu su kamoros tinklu ir turto prievartavimu. Daug metų jam sekėsi išvengti arešto ir ekstradicijos, jį gynė Škotijos pilietybė ir tai, kad Britanijos teisėsauga buvo nepakankamai susipažinusi su nusikals­ tamų struktūrų, į kurias jis buvo įsipainiojęs, veikla. Škotija nenorė­ jo prarasti vieno iš pažangiausių verslininkų. 2 0 0 2 metais Neapolio teismas nutarė ištirti trisdešimties žmo­ nių, susijusių su La Torre klanu, veiklą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad nusikalstama asociacija uždirbdavo didžiules pinigų sumas prie­ vartaudama turtą, kontroliuodama kitų ekonominę veiklą bei iš­ skirtinių teisių konkursus. Gautus pinigus investuodavo užsienyje, ypač Didžiojoje Britanijoje, kur buvo sukurta pati tikriausia klano kolonija. Kolonija ne todėl, kad užgrobė rinką ar sudarė konku­ renciją ir taip sumažino uždarbį, bet todėl, kad atvėrė naujas rin­ kas: atgaivino turizmo sektorių, suaktyvino anksčiau mieste mažai funkcionavusį importo-eksporto verslą ir suteikė naują kvėpavimą nekilnojamo turto rinkai. Taip pat ir „Rokfelerio" tarptautinis verslas buvo pradėtas M o n ­ dragonėje. Miestelyje jį taip vadino dėl plika akimi matomo talento verslo reikaluose ir nesuskaičiuojamo pinigų kiekio. „Rokfeleris" yra Raffaele Barbato, šešiasdešimt dvejų metų, gimęs Mondragonėje. Savo tikrąjį vardą tikriausiai pamiršo netgi jis pats. Jo žmona olan­ dė iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos prižiūrėjo verslą Olan­ dijoje, kur jie turėjo dvejus kazino, lankomus tarptautinio kalibro svečių: nuo B o b o Celino, žaidimo namų steigėjo Las Vegase, brolio iki svarbių slavų mafijozų, įsitvirtinusių Majamyje. Jo partneriai buvo toks Liborio, sicilietis, susijęs su Cosa Nostra, ir kitas, Emi,

olandas, vėliau išsikraustęs į Ispaniją ir ten atidaręs viešbučius ir diskotekas. Agentai Mario Sperlongaro, Stefano Piccirillo ir Girolamo Rozzera paliudijo, kad „Rokfeleris" kartu su Augusto La Torre sukūrė planą važiuoti į Caracasą susitikti su venesueliečių narko­ tikų prekeiviais, parduodančiais kokainą tokia kaina, kuri leidžia konkuruoti su kolumbiečiais, aprūpinančiais kokainu neapoliečius ir casalesiečius. G a l i būti, kad narkotikų rinkoje Augusto sugebėjo išsikovoti autonomiją, kurią casalesiečiai suteikdavo labai retai. Tas pats „Rokfeleris" parūpino patogią gyvenamąją vietą Olandijoje, kai Augusto slapstėsi nuo teisėsaugos. Jį įkūrė tire. Todėl nors būdamas toli nuo Mondragonės provincijos, bosas galėjo treniruotis šaudyda­ mas į judančius taikinius. „Rokfelerio" ryšių tinklas buvo milžiniš­ kas, jis buvo vienas žinomiausių verslininkų ne tik Europoje, bet ir JAV. Sukdamasis žaidimo namų versle bendradarbiavo su italoamerikiečiais mafijozais, kurių akys vis labiau krypo į Europos rinką. Iš Niujorko juos palengva išstūmė albaniečių nusikalstamos grupuo­ tės, todėl Kampanijos kamorai padedant, pradėjo ieškoti galimybių investuoti kitur. Mondragoniečiai atvėrė duris žmonėms, sugeban­ tiems pervežti narkotikus ir investuoti gautus pinigus į restoranų, viešbučių verslą. „Rokfeleris" yra A d o m o ir Ievos paplūdimio, vėliau pervadinto La Playa, direktorius. Tai nuostabus turistinis miestelis ant jūros kranto šalia Mondragonės. Teisėjų kaltinimu, ten slaps­ tėsi daugelis teisėsaugos ieškomų klano narių. Kuo patogesnė ieš­ komojo slėptuvė, tuo mažiau jam kyla minčių pasiduoti ir pradėti bendradarbiauti su policija, kad nebereikėtų nuolat slapstytis. Su agentais La Torre šeima elgdavosi žiauriai. Franceso Tiberio, Au­ gusto pusbrolis, paskambino D o m e n i c o Pensai, kuris buvo liudijęs teisme prieš Stolderio klaną ir pasiūlė išvažiuoti jam iš miestelio: „Sužinojau iš stolderiečių, kad bendradarbiavai su policija prieš juos. Mes miestelyje nenorime agentų, todėl tu privalai išvažiuoti iš M o n ­ dragonės, kitaip kas nors nupjaus tau galvą."

Augusto pusbrolis turėjo talentą gąsdinti išdrįsusius bendra­ darbiauti su teisėsauga, išaiškinti jiems situaciją telefonu. Paskambi­ nęs kitam, Vittorio Di Tellai, neslėpdamas pasiūlė jam pasirūpinti pakasynų drabužiais. „Nusipirk juodus marškinius, jei tau būtinai reikia plepėti, raguotasis, turiu tave nužudyti." Kol į klaną nebuvo infiltruoti agentai, niekas negalėjo įsivaiz­ duoti tikrojo mondragoniečių veiklos masto. Tarp „Rokfelerio" draugų buvo ir toks Raffaele Acconcia, mondragonietis, vėliau per­ sikėlęs į Olandiją vadovavo restoranų tinklui, pasak agento Stefano Piccirillo, jis buvo stambaus kalibro narkotikų pervežėjas. Kaip tik Olandijoje iki šiol kažkur, galbūt kuriame nors banke, paslėpti poli­ cijos nesurasti La Torre klano pinigai, milijonai eurų faktūruoti per tarpininkus ir prekybinius veiksmus. Mietelyje tas seifas su pinigais, tariamai gulintis Olandijos banke, virto turtingumo simboliu, įkū­ nijančiu visą pasiekti įmanomą prabangą. Nebesakoma: „Mane lai­ kai Italijos Banku." Bet sakoma: „ M a n e laikai Olandijos Banku." La Torre klano planas buvo viešpatauti Romos kokaino rin­ koje. Padėti įgyvendinti tą tikslą turėjo partneriai Pietų Amerikoje ir bazės Olandijoje. Visoms Kazertos apylinkių kamoros šeimoms R o m a yra pagrindinė atrama narkotikų ir nekilnojamo turto vers­ luose. Žiūrint iš šio taško, R o m a tampa Kazertos provincijos tęsi­ niu. La Torre šeima pasitikėjo savo išbandytu tiekimo keliu, ėjusiu pajūriu iki pat Lacijaus regiono. Pakrantėje stovinčiose vilose buvo įrengtos bazės, pradžioje cigaretėms laikyti, vėliau visam kitam, kas tik buvo gabenama kontrabandos keliu. Tose vietose stovėjo žymaus aktoriaus N i n o Manfredi vila. Klano įgaliotiniai nuvyko pas jį su prašymu parduoti vilą. Manfredi bandė atsilaikyti visais įmanomais būdais, bet jo vila stovėjo strateginiame taške, labai palankiame pre­ kiauti motorinėmis valtimis, todėl klano spaudimas laikui bėgant vis didėjo. Jo nebeprašė vilą parduoti, bet reikalavo perleisti už klano

nustatytą sumą. Manfredi 1994 metų sausio mėnesį netgi kreipėsi į Cosa Nostros bosą papasakodamas jam savo problemas, bet mondragoniečiai buvo galingi ir joks sicilietis nenorėjo kištis į jų reika­ lus. Tiktai pasisakydamas per televiziją ir taip pritraukdamas šalies žiniasklaidos dėmesį aktorius parodė, koks spaudimas buvo daro­ mas neprisidėjusiam prie strateginių kamoros planų įgyvendinimo. Narkotikų pervežimas buvo derinamas su visais kitais prekybi­ niais keliais. Enzo Boccolato, La Tore pusbrolis, restorano Vokieti­ joje savininkas, nusprendė investuoti į drabužių eksportą. Kartu su Antonio La Torre ir vienu libaniečiu verslininku pirkdavo drabužius Apulijos regione, kadangi Kampanijos regione tekstilės produkcija buvo monopolizuota Secondigliano klanų, ir juos perparduodavo Venesueloje per tarpininką, tokį Alfredo, kuris, policijos duome­ nimis, buvo vienas iš svarbiausių deimantų pervežėjų Vokietijoje. Kampanijos kamoriečių dėka deimantai dėl nuolat varijuojančios kainos ir dėl visuomet tokios pačios nominaliosios jų vertės tapo po­ puliariausia investicija nelegaliais būdais gautiems pinigams. Enzo Boccolato buvo žinomas Venesuelos ir Frankfurto oro uostuose, jį rėmė prekių kontrolės skyriaus darbuotojai, kurie galbūt ne tik buvo atsakingi už drabužių priėmimą ir išlydėjimą, bet ir prisidėjo prie kokaino pervežimo. Gali atrodyti, kad klanai, vieną kartą sukrovę milžiniškus kapitalus, nutraukia savo nusikalstamą veiklą ir perko­ duoja savo genetiką pradėdami verstis legaliais būdais. Bet iš tiesų nusikalstamo italų verslo jėga slypi būtent tame, kad ir toliau veda­ ma dviguba buhalterija, niekada neatsisakoma kriminalinės patir­ ties ir jos pamokų. Aberdyne šią sistemą vadina scratch. Tai reperių ir diskotekos vedėjų terminas, kuriuo vadinamas momentas, kai pirštais sustabdomas disko sukimasis, taip pat ir kamoros verslinin­ kai sekundei sustabdo besisukantį legalaus verslo diską. Sustabdo jį tam, kad vėl paleistas suktųsi dar greičiau.

Neapolio antimafijos tarnybos duomenimis, La Torre šeima, iškilus nesklandumams teisėtame jų versle, visuomet pereidavo į ne­ legalią veiklą. Jei jiems pritrukdavo grynųjų pinigų, padirbdavo, jei per labai trumpą laiką prireikdavo kapitalo, parduodavo padirbtus slaptus Valstybės dokumentus. Konkurencija būdavo sunaikinama prievarta, prekės parduodamos nemokant mokesčių. Valdyti verslo diską, vadinasi, užtikrinti, kad klientams būtų siūlomos visuomet vienodos kainos, o ne šizofreniškai šokinėjančios, kad banko kredi­ tai visuomet būtų mokami, kad pinigai it toliau suktųsi, o produktai būtų vartojami. Šitaip galima išlyginti nesutarimus tarp įstatymo ir ekonominio imperatyvo, tarp to, ką įstatymas draudžia, bet siekis pasipelnyti įgalina. La Torre šeimos verslo reikalai užsienyje vertė priimti žmonių iš pašalės dalyvavimą įvairiuose klano struktūros lygmenyse, kai ku­ rie klano bendradarbiai anglai veikloje dalyvavo netgi narių teisė­ mis. Vienas iš jų buvo vardu Brandonas Queenas, kalintis Anglijoje ir kiekvieną mėnesį, įskaitant ir tryliktą, gaunantis atlyginimą iš Mondragonės. 2 0 0 2 m e t ų birželio mėnesį paskelbtame nuospren­ dyje parašyta, kad Brandonas Queenas yra įtrauktas į narių, ku­ riems išmokamos algos, sąrašą paties Augusto La Torre įsakymu. Paprastai klano nariams garantuojamos, neskaitant fizinės apsau­ gos, priemokos už gerą darbą, o prireikus ir teisinė pagalba bei as­ mens apsauga. Tačiau tam, kad visos šios garantijos būtų suteiktos paties boso, Queenas klano struktūroje turėjo užimti iš tiesų svarbų vaidmenį. Jis tapo pirmasis anglų tautybės kamorietis Italijos ir Bri­ tanijos kriminalinėje istorijoje. Jau daug metų girdėjau kalbant apie Brandoną Queeną. Nieka­ da nebuvau jo matęs, netgi nuotraukoje. Vieną kartą atsidūręs Aber­ dyne negalėjau nepasidomėti Brandonu, ištikimu Augusto La Torre žmogumi, škotų kamoriečių, žmogumi, kuris daug negalvodamas, pažindamas vien verslo sintaksę ir galios gramatiką, nutraukė ryšius

su senaisiais Highlands klanais tam, kad įeitų į Mondragonės klaną. Netoli La Torre priklausiusių barų sukiojosi grupelės vietinių jau­ nuolių, tai nebuvo apšepusių chuliganų šutvės, tingiai laukiančios priešais alaus pintą, kol kils muštynės arba pasitaikys proga ką nors apvogti. Ne, tai buvo guvūs vaikėzai, dirbantys įvairiuose legalaus verslo lygmenyse. Transportas, reklama, rinkodara. į klausimus apie Brandoną man nebuvo atsakyta atšiauriais žvilgsniais arba vangiais atsakymais, kokių sulauki Neapolio apylinkėse paklausęs apie ka­ moros narį. Atrodė, kad Brandoną Queeną visi pažinojo seniausiai arba jo istorija jau buvo tapusi legenda, kuri perduodama iš lūpų į lūpas. Queenas buvo žmogus, kuris sugebėjo. Ne tik tarnautojas, kaip jie, dirbantys restoranuose, parduotuvėse, nekilnojamo turto agentūrose, tarnautojai su užtikrinta alga. Brandonas Queenas buvo kažkas daugiau, jis realizavo daugelio škotų jaunuolių svajonę - su­ rasti ne legalų ir visiems įprastą darbą, bet įeiti į klanų sistemos organizaciją. Tapti kamoriečiu visais įmanomais būdais, net jei tau nepasisekė gimti Škotijoje, kur visi tiki, kad ekonomika turi vienin­ telį kelią, tą banalųjį, kurį riboja taisyklės ir nesėkmės, švari konku­ rencija ir teisingos kainos. M a n darė įspūdį, kad m a n o anglų kalbo­ je, lydimoje itališko tarimo, jie įžvelgė ne emigrantą, ne gailią Jake La M o t t o s kopiją, ne užplūdusių nusikaltėlių, uždirbančių pinigus iš jų žemės, tautietį, bet absoliučios verslo galios gramatikos, galin­ čios spręsti apie viską, nesibaiminančios netgi įkalinimo iki gyvos galvos arba mirties, pėdsakus. Tai atrodė neįmanoma, bet kalbantis su jais nekilo abejonių, kad jie puikiausiai žino Mondragonę, Se­ condiglianą, Maraną, Casal di Principe, apie šias vietas jiems buvo pasakota, kaip pasakojami tolimos šalies epai, iš tų žemių kilę čia persikėlę bosai ir restoranų, kuriuose jie dirbo, savininkai. T i e m s mano bendraamžiams škotams gimti kamoros žemėje reiškė būti apdovanotam, nešioti ugnimi išdegintą ženklą, kuris parodo, kad tu egzistenciją supranti kaip areną, kurioje verslas, ginklai ir net tavo

paties gyvenimas yra tiktai būdas pasiekti pinigus ir valdžią, tai yra tai, dėl ko verta egzistuoti ir kvėpuoti, tai, kas suteikia galimybę gyventi savojo laiko centre nekreipiant dėmesio į nieką kitą. Bran­ donas Queenas sugebėjo visa tai pasiekti netgi gimęs ne Italijoje, niekada nematęs Kampanijos, nevažiavęs šimtus kilometrų peizažu, kuriame atsiveria vaizdas į sandėlius, šiukšlynus ir buivolų fermas. Jis sugebėjo tapti tikru galios žmogumi, kamoriečių. Visgi nepriekaištinga prekybinė ir finansinė tarptautinio verslo veikla nesuteikė klanui galimybės elgtis lanksčiai valdant pirminę jų teritoriją. Mondragonėje Augusto La Torre valdė rodydamas žiauru­ mą. Kad jo klanas taptų toks galingas, buvo priverstas elgtis negai­ lestingai. Ginklus, šimtais, parsisiųsdavo iš Šveicarijos. Jo santykiai su politika perėjo įvairias fazes, pradžioje jo žodis buvo labai svarbus išskirtinių teisių konkursuose, vėliau juose tik dalyvaudavo, neregu­ liarių susitikimų metu užsitikrindavo, kad jo reikalams būtų atviras kelias, o politika tik derintųsi prie jo verslo. Mondragonėje buvo pirmoji Italijoje savivaldybė, devintajame dešimtmetyje paleista dėl bendradarbiavimo su kamora. Bėgant metams politika ir klanai niekada taip ir neišsiskyrė visiškai. 2 0 0 5 metais vienas besislapstan­ tis nuo teisėsaugos neapolietis rado prieglobstį vieno iš kandidatų į mero postą namuose. Pagrindinėje Savivaldybės tarybos sudėtyje ilgą laiką figūravo kelių policijos patrulio, apkaltinto tuo, kad buvo atsakingas už La Torre klano mokesčio rinkliavą, dukra. Augusto elgėsi griežtai ir su pačiais politikais. Šeimos verslo priešininkai privalėjo būti negailestingai ir preciziškai nubausti. Bū­ das, kuriuo pašalindavo savo priešų fizinę egzistenciją, buvo visuo­ met tas pats. Netgi kriminaliniu žargonu buvo tapęs Augusto žudy­ mo metodas, pavadintas „mondragonietiškai". Metodo esmė buvo paslėpti sumaltus kūnus, dešimtis kūnų duobėje, kur nors užmiesčio laukuose, ir tuomet į tą duobę įmesti rankinę granatą; šitaip kūnai

išdraskomi į gabalėlius, o likučius sugeria žemė. Šį metodą Augusto La Torre panaudojo sunaikindamas Antonio Nugnesą, krikščionių demokratų partijos vicemerą, pradingusį be žinios 1 9 9 0 metais. Nugnesas pasipriešino klano siekiams tiesiogiai atstovauti išskirtinių teisių viešųjų miestelio objektų statybų konkursams ir kištis į visus politinius bei administracinius savivaldybės sprendimus. Augusto La Torre nenorėjo sąjungininkų, norėjo pats vienas suimti j savo ran­ kas visą įmanomą valdymą. Tuo metu ginklų buvo griebiamasi per daug nesvarstant. Iš pradžių šaunama, vėliau galvojama. Augusto Mondragonės bosu tapo labai jaunas. La Torre siekė tapti privačios restauruojamos poliklinikos akcininku, Nugnesas turėjo nemažą jos akcijų paketą. Tai buvo viena iš pačių prestižiškiausių poliklinikų tarp Lacijaus ir Kampanijos regionų, vienas žingsnis iki Romos, o tai turėjo pritraukti nemažai verslininkų iš pietinės Lacijaus dalies ir išspręsti gerų medicinos centrų į pietus nuo Romos trūkumo proble­ mą. Augusto poliklinikos administracijos susirinkime pasiūlė direk­ toriaus pareigoms savo patikėtinį, taip pat verslininką, praturtėjusį iš atliekų perdirbimo verslo. Augusto siekė, kad jis reprezentuotų jo šeimą. Nugnesas tam paprieštaravo, jis suprato, kad La Torre savo strategija siekė kažko daugiau nei tik įžengti į dideles galimybes tu­ rintį verslo projektą. La Torres tuomet pasiuntė pas politiką savo emisarą, bandydamas suminkštinti jo širdį, kad šis priimtų jo siūlo­ mas sąlygas. Krikščionių demokratų partijai atstovaujančiam politi­ kui nebuvo itin skandalinga kontaktuoti su kamoros bosu, tartis su juo dėl valdžios ir verslo. Klanai šioje teritorijoje buvo pirmaujanti ekonominė jėga, atsisakyti bendrauti su jais prilygtų faktui, jei Tu­ rino meras atsisakytų susitikti su „Fiat" įmonei atstovaujančiu asme­ niu. Augusto La Torre nebuvo sumanęs įsigyti dalį poliklinikos už gerą kainą, kaip būtų pasielgęs diplomatiškas bosas, jis poliklinikos akcijų norėjo dykai. Mainais žadėjo užtikrinti, kad visos jo įmonės, laimėjusios išskirtinių teisių konkursus aptarnavimo, sanitarijos,

maitinimo, transporto, inventoriaus aprūpinimo srityse, dirbs profe­ sionaliai ir už labai palankią kainą. T i k i n o , kad net jo buivolės pra­ dės duoti geresnį pieną, jei tik poliklinika priklausys jam. Jo žmonės atvažiavo į įmonę paimti Nugneso sakydami, kad bosas kviečia pa­ simatyti, ir nuvežė jį į Falciano del Massico kaimo ūkį. Kaip papasa­ kojo bosas, Nugneso, be paties Augusto, laukė dar ir Jimmy, tai yra Girolamo Rozzera, ir Massimo Gitto, Angelo Gagliardi, Giuseppe Valente, M a r i o Sperlongano, ir Francesco La Torre. Visi laukė pa­ sikėsinimo pabaigos. Vos išlipęs iš automobilio vicemeras pradėjo eiti boso link. Kaip vėliau pats bosas papasakojo teisėjams, Augusto tiesdamas ranką pasisveikinti su Nugnesu sumurmėjo vieną frazę J i m m y : „Ateik, atvyko dėdė A n t o n i o " Tai buvo aiškus ir nepakeičiamas nurodymas. J i m m y prisiar­ tino prie Nugneso iš nugaros ir iššovė dvi kulkas, kurios įsmigo į aukos smilkinį, dar porą šūvių iššovė pats bosas. Kūną įmetė į ke­ turiasdešimties metrų gylio duobę neapgyvendintoje vietovėje ir iš paskos jam paleido dvi rankines granatas. Daug metų apie Antonio Nugnesą nebuvo nieko žinoma. S k a m b i n o žmonės iš visos Italijos pranešdami, kad jį matė, tačiau iš tiesų jis gulėjo duobėje, padengtas žemėmis. Po trylikos metų Augusto ir jo patikėtiniai parodė kara­ binieriams vietą, kur guli politiko, pasipriešinusio La Torre šeimos verslo plėtrai, palaikai. Karabinieriai rinkdami palaikus pastebėjo, kad ten gulėta ne vieno žmogaus. Surado keturis blauzdikaulius, dvi kaukoles, tris rankų griaučius. Daugiau nei dešimt metų Nugneso kūnas pragulėjo šalia Vincenzo Boccolato likučių, jis buvo Cutolo artimas kamorietis, o kai tas žlugo, prisigretino prie La Torre. Boccolato buvo nuteistas mirti, nes viename laiške, siųstame iš kalėjimo draugui, smarkiai įžeidė Augusto. Bosas laišką surado atsitiktinai, sukinėdamasis vieno savo nario svetainėje, kilnodamas popierius pamatė savo vardą, susidomėjo ir pradėjo skaityti, aptiko ten krūvą įžeidimų ir kritikos, kurią Boccolato jam dedikavo. D a r

nebaigęs skaityti laiško nusprendė, kad įžeidėjas nusipelnė mirties. Jį nužudyti pasiuntė Angelo Gagliardi, taip pat buvusį Cutolo žmogų, vieną iš tų, į kurio automobilį Boccolato liptų nieko neįtardamas. Draugai yra patys patikimiausi žudikai, jie turi daugiausia galimy­ bių atlikti darbą švariai, išvengdami pavojaus, kad auka rėkdama pasileis laukais. Tylomis, kai mažiausiai to tikimasi, įremia pistoletą į sprandą ir iššauna. Bosas norėjo, kad egzekucijos vyktų intymioje draugiškoje aplinkoje. Augusto La Torre nepakentė idėjos, kad gali tapti pajuokos objektu, nenorėjo, kad jo vardą lydėtų kvatojimas. Niekas neturėjo išdrįsti. Luigi Pellegrino, visiems žinomas Gigiotto vardu, labai mėgo skleisti paskalas apie miestelio galinguosius. Kamoros žemėje yra daug vaikinų, mėgstančių kalbėti apie seksualinę bosų orientaci­ ją, teritorijų vadų namuose vykstančias orgijas, klanų verslininkų paleistuves dukras. Bet paprastai bosai šias paskalas toleruoja, turi svarbesnių reikalų, be to, valdančiuosius neišvengiamai lydi žmo­ nių apkalbos. Gigiotto skleidė apkalbas apie boso žmoną, pasakojo miestelyje, kad matė ją susitikinėjančią su vienu iš pačių artimiau­ sių boso žmonių. Matė, kaip į susitikimus su meilužiu ją vežiojo paties boso vairuotojas. Pagrindinis La Torre šeimos narys viską valdė ir kontroliavo, o jo žmona statė jam ragus prieš pat nosį ir tas net nenutuokė. Gigiotto pasakojo šias istorijas kiekvieną kar­ tą pridėdamas naujų smulkmenų ir kaskart skirtingai. Neaišku ar tai buvo jo fantazijos, ar tiesa, bet miestelyje visi kalbėjo apie boso žmoną, apgaudinėjančią vyrą su dešiniąja jo ranka, nepamiršdami nurodyti informacijos šaltinio - Gigiotto. Vieną dieną Gigiotto ėjo Mondragonės centru, kai išgirdo motociklo, tiesiog lipančio ant šaligatvio, triukšmą. Pajutęs, kad motociklininkas sulėtino greitį, pradėjo bėgti. Pasigirdo šūviai, bet Gigiotto bėgdamas tarp žmonių ir elektros stulpų privertė žudiką, sėdėjusį motociklo vairuotojui už nugaros, iššaudyti visą pistoleto apkabą. Žudikas nulipęs nuo moto-

ciklo puolė bėgti paskui Gigiotto, kuris įsmuko į pirmą pasitaikiusį barą tikėdamasis pasislėpti po prekystaliu. Nespėjo, jo persekiotojas išsitraukė pistoletą ir šovė jam į galvą dešimties žmonių akivaizdoje, kurie po poros sekundžių išsiskirstė tylomis ir kuo greičiau. Kaip paaiškėjo vėliau, žmogžudystę inicijavo klano regentas Giuseppe Fragnoli. Netgi neatsiklausęs boso jis nusprendė pašalinti jo garbę teršiantį liežuvį. Augusto įsivaizdavimu, Mondragonė, jos apylinkės, paplūdi­ miai, jūra privalėjo būti vien tik verslo dirbtuvės, jo ir jo sąjungi­ ninkų verslininkų dispozijoje esanti laboratorija, teritorija, iš kurios gaunama nauda turi didinti jo įmonių pelną. Jis griežtai uždraudė pardavinėti narkotikus Mondragonėje ir visoje taip vadinamoje D o micijos pakrantėje nuo Gaetos iki pat Lacijaus regiono. Tai buvo pats pagrindinis Kazertos bosų įsakymas savo valdiniams. Drau­ dimą veikė moralė, noras bendrapiliečius apsaugoti nuo heroino ir kokaino, bet visų pirma buvo bijoma, kad jų teritorijoje klano juodadarbiai, būdami atsakingi už narkotikus, praturtės ir matyda­ mi konkretų pelno šaltinį sudarys konkurenciją valdančiai šeimai. Narkotikai, kuriuos mondragoniečių klanai iš Olandijos siųsdavo į Lacijų ir į pačią R o m ą , čia buvo griežčiausiai draudžiami. Mondragoniečiai, norėdami nusipirkti kanapių, kokaino arba heroino, tu­ rėdavo sėsti į automobilį ir važiuoti į R o m ą , nors narkotikai į sosti­ nę atkeliaudavo per neapoliečius, casalesiečius ir mondragoniečius. Kaip katė gaudydama savo pačios uodegą. Klanas sukūrė grupuotę, griežta tvarka prilygstančią policijai, ji buvo žymima G P N - G r u ­ pė Prieš Narkotikus. Jei tave pagaudavo su žolės suktine burnoje, sulaužydavo nosį, jei kokia nors žmona rasdavo kokaino maišelį vyro kišenėje, pakakdavo, kad ši informacija pasiektų G P N ir tuo­ jau atsirasdavo kas nors, atbaidydavo kaltininką nuo žalingo įpročio smūgiais į veidą ir uždrausdavo benzino kolonėlėms parduoti jam degalus, kad šis negalėtų nuvykti į Romą.

Vienas vaikinas egiptietis Hassa Fakhry brangiai užmokėjo už savo potraukį heroinui. Jis prižiūrėjo kiaules. Tas retąsias juodas, daugiausia sutinkamas Kazertoje. Tamsias, net tamsesnes nei bui­ volai, žemas ir plaukuotas, panašias į riebius akordeonus. Iš tų laši­ nių buvo gaminamos dešrelės, skanios dešros ir sultingi šonkauliai. Kiaulininko darbas šlovės nesuteikia. Kuopti mėšlą, pjauti gerkles mažiems paršeliams, laikant juos žemyn galva, ir leisti kraują į ku­ bilus. Egipte jis dirbo vairuotoju, bet buvo kilęs iš valstiečių šeimos, taigi žinojo, kaip elgtis su gyvuliais. Bet ne su kiaulėmis. Išpažino musulmonų tikėjimą ir kiaulės jam kėlė dvigubą pasišlykštėjimą. Tačiau jau geriau prižiūrėti kiaules, nei visą dieną kuopti buivolų mėšlą, kaip daro indai. Kiaulidės yra nepalyginamai mažesnės nei raguočių tvartai ir mėšlo ten mažiau nei pusė. Visi arabai tai žino, todėl sutinka prižiūrėti kiaules, užuot kritę iš nuovargio dirbdami su buivolais. Hassa pradėjo leistis heroiną, kiekvieną kartą traukiniu vykdavo į R o m ą , nusipirkdavo dozę ir grįždavo į kiaulides. Per laiką virto tikru narkomanu, pinigų jam niekuomet nepakako ir narkoti­ kų prekeivis patarė pabandyti pardavinėti narkotikus Mondragonėje, miestelyje, kur neįmanoma gauti narkotikų. Jis sutiko ir pradėjo pardavinėti šalia baro „Domizia". Susirado klientūrą ir per dešimt valandų darbo uždirbdavo šešių mėnesių kiaulininko algą. T a m , kad pradėtų savo veiklą, pakako telefono skambučio baro savinin­ kui, taip jau įprasta šiuose kraštuose. Skambinama draugui, kuris praneša pusbroliui, tas taria porą žodžių savo kolegai, ir informacija pasiekia ką reikia. Tai procesas, kuriame galima atsekti tik pradinį ir finalinį taškus. Po keletos dienų La Torre vyrai, vadinantys save G P N , nuvyko tiesiai į jo namus. Kad jis nepabėgtų tarp kiaulių ir buivolų ir jiems nereikėtų gainiotis jo po mėšlą, paskambino vidinio ryšio telefonu apsimesdami policininkais. Įsodino jį į automobilį ir išvažiavo. Bet mašina pasuko ne į komisariatą vedančiu keliu. Vos Hassa Fakhry suprato, kad jį ruošiasi nužudyti, jį apėmė keis-

tas alergijos priepuolis. Tarsi baimė būtų sukėlusi anafilaksinį šoką, kūnas pradėjo tinti, atrodė, kad kažkas per prievartą į jį pumpuoja orą. Pats Augusto La Torre pasakojo šį įvykį teisėjams pasibaisėjęs metamorfoze: egiptiečio akys pasidarė vos įžiūrimos, lyg susiurbtos į akiduobes, iš porų veržėsi tirštas kaip medus prakaitas, o iš bur­ nos krito į varškę virtusios seilės. Jį nužudė aštuoniese. Bet šovė tik septyni. Vienas agentas, M a r i o Sperlongano, pareiškė: „ M a n atrodė visai nereikalingas ir kvailas dalykas šauti į kūną be gyvybės." Rei­ kalai visuomet klostėsi taip, Augusto buvo lyg apgirtęs nuo savo vardo, nuo susižavėjimo simboliu, kuriuo tapo jo vardas. Paskui jį, kiekvieną jo veiksmą privalėjo sekti visi jo legionieriai, kamoros legionieriai. Žmogžudystėse, kurias būtų galima įvykdyti vienam, daugiausia dviem, turėjo dalyvauti visi jo patikėtiniai. Dažnai buvo liepiama visiems dalyvaujantiems šauti mažiausiai po vieną kartą, net jei kūnas jau buvo tapęs lavonu. Vienas už visus ir visi už vie­ ną. Augusto norėjo, kad visi jo vyrai dalyvautų, net jei tai nebuvo būtina. Nuolatinė baimė, kad kas nors gali žengti atgal, vertė veikti visuomet kartu. Galėjo atsitikti taip, kad Amsterdame, Aberdyne, Londone, Karakase kuriam nors nariui susisuks protas ir jis nuspręs, kad pajėgus verstis pats. Čia prievarta yra prekinė vertė - jos atsi­ sakyti, vadinasi, prarasti viską. Po to kai nužudė, Hassos Fakhry kūną šimtus kartų subadė insulino švirkštais, tais pačiais, kuriuos naudoja narkomanai. Tai buvo pranešimas, kurį Mondragonėje ir Formijoje visi privalėjo suprasti. Bosas nesustodavo prieš nieką. Kuomet vienas narys, Paolo M o n t a n o , vadinamas Zumpariello*, vienas ištikimiausių karinio padalinio vyrų, stipriai įjunko į narko­ tikus nebegalėdamas atsisakyti kokaino, jo draugas pakvietė pasiva­ žinėti po apylinkes. Atvykus į vietą, Ernesto Cornacchia būtų turė­ jęs sušaudyti jį ištuštindamas visą pistoleto apkabą, tačiau nenorėjo šauti bijodamas sužeisti per arti aukos sėdėjusį bosą. Matydamas jį

*

Zumpariello — žaidimo kortomis lošiant iš alaus pavadinimas (vert.)

delsiantį, Augusto išsitraukė pistoletą ir nužudė M o n t a n o , šokinė­ jančios kulkos pataikė ir į šalia sėdėjusį Cornacchiją, kuris mielau būtų sužeistas, nei rizikuotų pataikyti į bosą. Zumpariello kūnas taip pat buvo įmestas į duobę ir „mondragonietiškai" susprogdin­ tas. Legionieriai būtų darę bet ką dėl savo boso, sekė juo, net kai šis nusprendė bendradarbiauti su teisėsauga. 2 0 0 3 m e t ų sausio mė­ nesį, po žmonos suėmimo, bosas nusprendė žengti didįjį žingsnį ir tapti agentu. Apkaltino save ir savo patikėtinius keturiasdešimčia žmogžudysčių, Mondragonės apylinkėse padėjo surasti duobėse iš­ sprogdintų žmonių palaikus, apkaltino save patį dėl dešimčių turto prievartavimo atvejų. Savo išpažintimi labiau koncentravosi į ginklu įvykdytus nusikaltimus nei į ekonominius. Neilgai trukus boso pa­ tikėtiniai M a r i o Sperlongano, Giuseppe Valente, Girolamo Rozzera, Pietro Scuttini, Salvatore Orabona, Ernesto Cornacchia, Angelo Gagliardi pasekė jo pavyzdžiu. Bosai, patekę į kalėjimą, tyli ir atsi­ sako kalbėti, tik taip galėdami išsaugoti autoritetą, formaliai vis dar išlaikyti galią, nors griežtas kalėjimo režimas ir atitolina juos nuo tiesioginės valdžios. Tačiau Augusto La Torre atvejis yra išskirtinis: jam pradėjus bendradarbiauti su teisėsauga, o jo vyrams padarius tą patį, nereikėjo baimintis, kad dėl tokio dezertyravimo kas nors išžu­ dys jo šeimą. Panašu, kad jo bendradarbiavimas su teisėsauga netgi nepadarė ypatingos žalos mondragoniečių grupuotės ekonominei imperijai. Jo išpažintis galėjo būti lemiama vien siekiant suprasti žmogžudysčių logiką ir galios istoriją Kazertos ir Lacijaus žemėse. Augusto La Torre papasakojo praeitį kaip ir daugelis kamoros bosų. Be agentų pagalbos nebūtų įmanoma surašyti galios istorijos. Įvykę faktai, detalės, strategijos be jų pagalbos paaiškėja tik praėjus dešim­ čiai dvidešimčiai metų, tarsi žmogus tik po mirties suprastų, kaip veikia jo gyvybiniai organai.

Didžiausia Augusto La Torre ir jo patikėtinių sprendimo tapti agentais rizika slypi tame, kad atsižvelgiant j tai, ką jie papasakojo, jiems gali būti daroma nemažai lengvatų skelbiant nuosprendį. Atkalėję jiems paskirtus metus, jie išeis į laisvę visi kartu išlaikydami teisėtą ekonominę galią, nors karinė valdžia pereis kitiems klanams, tikriausiai albanų šeimoms. Jie turės galimybę išvengti įkalinimo iki gyvos galvos ir tarpusavio karų dėl valdžios, su smulkmenomis atvirai atskleisti faktai jiems leis savo tolimesnę veiklą vystyti vien teisėtoje plotmėje. Augustao negalėjo pakęsti kalėjimo vienutės, nebūtų sugebėjęs ištverti už grotų ištisus dešimtmečius, kaip kiti didieji bosai, šalia kurių užaugo. Reikalavo, kad kalėjimo valgykla atsižvelgtų į tai, kad jis yra vegetaras, kadangi dievino kiną, bet taisyklės neleido turėti videogrotuvo, tik užsimanęs ne vieną kartą prašė vietinės Umbrijos regiono televizijos stoties vakarais prieš mie­ gą rodyti visas tris Krikštatėvio dalis. Teisėjų nuomone, La Torre sutikimas tapti agentu buvo dvi­ prasmiškas, jis taip ir neatsisakė boso vaidmens. Kad bendradar­ biaudamas su teisėsauga Augusto siekė didinti savo, kaip boso, val­ džią, rodo vienas laiškas, kurį jis siuntė savo dėdei įtikinėdamas, kad išgelbėjo jį nuo įsipainiojimo į bet kokius klano reikalus, bet kartu jam ir kitiems dviem giminaičiams grasindamas susidoroji­ mu, jei tik Mondragonėje iškils sąjunga prieš bosą, vaizdingai rašo: „Tavo žentui ir jo tėvui saugumo jausmą suteikia žmonės, kuriems vienas malonumas bus nešti jų lavonus." Bosas, nors ir bendradarbiavo su teisėsauga, iš Aųuilos kalėjimo prašė pinigų, apeidamas patikrinimus rašė laiškus su prašymais ir įsakymais, kuriuos perduodavo per savo vairuotoją Pietro Scuttini arba motiną. Teisėjų sprendimu, tuos prašymus galima laikyti tur­ to prievartavimu. Laiškas, adresuotas vienos didžiausių Domicijos pakrantės sūrinių direktoriui, yra įrodymas, kad Augusto vis dar bandė jį reketuoti mandagiai parašydamas:

„Brangusis Peppe, prašau tavęs didelės paslaugos, nes esu su­ gniuždytas, gal galėtum man padėti, bet prašau tik vardan mūsų senos draugystės, o ne dėl kokių kitų priežasčių ir netgi jei atsisa­ kysi, būk ramus, tave visuomet gelbėsiu! M a n skubiai reikia dešimt tūkstančių eurų, jei būtum toks malonus, be to, turi man pasakyti, ar galėsi duoti man kas mėnesį tūkstantį eurų, man jų reikia, kad galėčiau išgyventi su savo vaikais..." La Torre šeima ir toliau gyveno taip, kaip buvo įpratusi, alga, kurią valstybė suteikdavo agentams, buvo tik nedidelė pragyvenimo išlaidų dalis. Kokie pinigai sukosi šios šeimos versle, supratau per­ skaitęs 1992 metais Santa Maria Capua Veterės teismo dokumentą, kuriame buvo surašyti konfiskuotini objektai. Nekilnojamo turto buvo konfiskuota už maždaug du šimtus trisdešimt milijonų eurų, devyniolika įmonių, kurių bendra vertė siekė tris šimtus dvidešimt tris milijonus eurų, neįskaitant gamybinių įrenginių ir staklių už dar šmtas trisdešimt tris milijonus eurų. Kalba ėjo apie daugybę fabrikų ir dirbtuvių tarp Neapolio ir Gaetos, tarp jų pieno pramo­ nės įmonė, cukraus fabrikas, keturi prekybos centrai, devynios vilos pajūryje, gamyklos su joms priklausančiomis žemėmis, neskaitant galingų automobilių ir motociklų. Kiekvienoje įmonėje dirbo maž­ daug šešiasdešimt darbuotojų. Teismo sprendimu buvo išardyta bendrovė, kuri Mondragonėje disponavo išskirtinėmis teisėmis iš­ vežti šiukšles. La Torre šeimos turto konfiskacija buvo plačių užmo­ jų operacija, anuliuojanti didžiulį verslą, tačiau palyginus su visos klano veiklos apimtimi, tai buvo tik mikroskopinė jos dalis. Konfis­ kuota ir milžiniška vila, garsas apie ją buvo pasiekęs net Aberdyną. Keturių aukštų pastatas jūros iškyšulyje netoli Gaetos, baseinas su povandeniniu labirintu, suprojektuotas kaip Tiberijaus vila, ne kla­ no pradininko, bet imperatoriaus, išsikėlusio valdyti į Kaprį. Nesu­ gebėjau įeiti į šią vilą, tik iš legendų ir teisinių dokumentų sužinojau apie to imperinio mauzoliejaus egzistavimą, paminklą, liudijantį

Italijos klanų didybę. Pakrantės zona būtų galėjusi tapti erdve, ku­ rioje jūros vaizdas inspiruotų pačių įvairiausių architektūrinių vizijų įgyvendinimą. Tačiau bėgant laikui Kazertos pajūris virto namų ir vilų maišalyne, pastatyta paskubomis, norint apgyvendinti didžiu­ lius srautus turistų iš Neapolio ir Lacijaus. Domicijos krante niekas nereikalavo jokių projektų, jokių licenzijų. Vilos nuo Castelvolturno iki Mondragonės tapo vietomis, kur sugrūdžiami afrikiečiai, po de­ šimt į kambarį, o erdvės, kuriose pagal projektą turėjo būti statomi nauji n a m ų kompleksai turistams, virto nekontroliuojamais šiukš­ lynais. Pakrantės miesteliai neturi jokių valymo įrenginių. Šviesiai rudą spalvą įgavęs jūros vanduo krante maišosi su smėliu ir šiukšlė­ mis. Per saują metų ištrintas net menkiausias buvusio grožio šešėlis. Vasaros metu kai kurie Domicijos kranto barai virsdavo pačiais ti­ kriausiais viešnamiais, kai kurie mano draugai ruošdavosi naktinei medžioklei rodydami tuščią piniginę. Joje trūko ne pinigų, bet plas­ tiko pakelio su apčiuopiamu žiedu, tai yra — prezervatyvo. Rodyda­ mi, kad Mondragonėje galima dulkintis be prezervatyvo, tai - ne problema, sakydavo: „Šį vakarą t a i bus daroma be nieko!" Mondragoniečių prezervatyvas buvo Augusto La Torre. Bosas nusprendė pasirūpinti ir savo valdinių sveikata. Mondragonė tam tikra prasme tapo tvirtove, saugančia nuo pačios baisiausios infek­ cinės ligos. Tuo metu kai pasaulyje siautėjo ŽIV, teritorija į šiaurę nuo Kazertos buvo kuo griežčiausiai kontroliuojama. Klanas labai saugojosi, todėl jo žinioje buvo visų tyrimai. D a r ė viską, ką galėjo, turėjo infekuotų sąrašus, teritorijoje visi privalėjo būti apsaugoti. Sužinojo, kad Augusto artimas žmogus Fernando Brodella pasiga­ vo Ž I V . Tai galėjo būti pavojinga, jis susitikinėjo su miestelio mer­ ginomis. Net nemanė ieškoti jam gero mediko ar užmokėti už jo gydymą, taip elgėsi Bidognetti klanas, kurio bosas mokėjo už narių operacijas geriausiose Europos ligoninėse, ieškodavo pačių geriau­ sių gydytojų. Brodella buvo šaltakraujiškai nužudytas. Sunaikinti

apsikrėtusius tam, kad būtų sustabdytas ligos plitimas - toks klano įstatymas. Infekcinei ligai, ypač plintančiai tokiu nekontroliuojamu keliu kaip seksas, užkirsti kelią galima tik amžiams sustabdant užsikrėtusiuosius. Infekuotieji neturi galimybės užkrėsti kitų tik tuo atveju, jei jiems atimama galimybė gyventi. Klanas rūpinosi ir asmeninio kapitalo, investuojamo Kampa­ nijoje, saugumu. Anacaprio apylinkėse nusipirko vilą, kurioje buvo įrengtas karabinierių poskyris. Nuomodami pastatą karabinieriams buvo tikri, kad už nuomą visuomet bus mokama laiku ir pagal su­ sitarimą. Kada La Torre šeima suprato, kad nuomodami vilą turis­ tams uždirbtų daugiau, išgrūdo karabinierius lauk, o pastatą perda­ rė į šešių butų namą su sodu ir automobilių stovėjimo aikštele. Jis buvo paverstas turistiniu objektu prieš tai, kai viskas buvo konfis­ kuota. Svarios kaip krištolas ir užtikrintos investavimo strategijos, nesukeliančios jokių nereikalingų įtarimų.

Kai Augusto pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga, naujajam bosui Luigi Fragnoli, La Torre šeimos patikėtiniui, iškilo problemų dėl kai kurių narių, pavyzdžiui, dėl Giuseppe Mancone, vadinamo Rembo. Blankiai panašus į Stalonę, treniruoklių salėje pripumpuo­ tas kūnas. Jis steigė naują narkotikų platinimo aikštę, kuri netrukus turėjo duoti didelį pelną, o tada jau būtų įmanoma pašalinti senuo­ sius bosus, kurių autoritetas, jiems tapus agentais, gerokai suskel­ dėjo. Antimafijos tarnybos duomenimis, mondragoniečių klanas kreipėsi pagalbos į Birros šeimą iš Ercolano miestelio, įgaliodami parūpinti žudikų. 2 0 0 3 metų rugpjūčio mėnesį į Mondragonę atvy­ ko du ercolaniečiai nužudyti Rembo. Atvažiavo tais didžiuliais mo­ tociklais, nelabai manevringais, bet taip grėsmingai atrodančiais, kad sunku atsispirti pagundai vykti jais į pasikėsinimą. Prieš tai jie niekada nebuvo įkėlę kojos į Mondragonę, tačiau tai - ne problema, žmogus, kurį reikia nužudyti, sėdi „Roxy" bare, kaip visuomet. Su-

stabdė motociklus. Vienas vaikinas nulipo, tvirtu žingsniu prisiar­ tino prie R e m b o , iššaudė į jį visą pistoleto apkabą ir grįžęs vėl sėdo ant motociklo. „Viskas gerai? Pribaigei?" - „Taip, viskas, važiuok, važiuok, važiuok..." Netoli baro būrėsi grupelė merginų, ruošėsi Žolinių šventei. Vos pamačiusios atskubantį vaikiną, viską suprato iš karto, auto­ mato garso nesupainiojo su fejerverkais. Visos išsitiesė veidu į žemę, bijodamos pamatyti žudiką, kad netaptų liudytojomis teisme. Bet viena žvilgsnio nenuleido. Viena iš jų stebėjo žudiką neatitraukdama akių, nekrisdama krūtine ant grindinio, neužsidengdama veido ran­ komis. Tai buvo trisdešimt penkerių metų vaikų darželio auklėtoja. Moteris sutiko liudyti teisme, atpažino žudiką ir jį apkaltino. Buvo daugybė priežasčių, dėl kurių ji galėjo tylėti, apsimesti, kad nieko nebuvo, grįžti namo ir gyventi toliau: baimė, grasinimų siaubas, o ypač beprasmiškumo jausmas - kas iš to, kad padėsi suimti vieną iš daugybės žudikų. Tačiau auklėtoja iš Mondragonės tarp gausybės priežasčių tylėti surado motyvą kalbėti. Tiesa. Tiesą ji matė kaip įgimtą polinkį, įprastą, normalų, savaime suprantamą, reikalingą lyg oras gestą. Liudijo neprašydama nieko. Nesiekė atlygio, apsau­ gos, savo žodžių neįvertino pinigais. Atskleidė tai, ką matė, apsakė žudiko veidą, atsikišusius žandikaulius, tankius antakius. Po šūvių motociklai pasileido lėkti per miestelį, grįždami atgal porą kartų supainiojo gatves, įstrigo siaurose gatvelėse. Labiau priminė pakvai­ šusius turistus nei žudikus. Teismo procese, kurį inspiravo auklė­ tojos parodymai, kalėti iki gyvos galvos buvo nuteistas Salvatore Cefariello, dvidešimt ketverių metų vaikinas, ercolaniečių klano samdytas žudikas. Auklėtojos liudijimų klausęsis teisėjas pavadino ją dykumos rože, išdygusią žemėje, kur tiesa visuomet galingųjų pu­ sėje, kur ji deklaruojama ir ištariama retai, kaip sunkiai randama prekė, kurią pardavus galima daug uždirbti.

Visgi ši išpažintis jai apsunkino gyvenimą, tarsi būtų atmazgiusi susipainiojus) siūlą ir viskas, j ką kabinosi jos egzistencija, po šio drąsaus gesto pradėjo slysti iš jos rankų. Ruošėsi tekėti, bet ją paliko, prarado darbą, ją perkėlė į teritoriją, kur galėjo apsaugoti, ir Valstybė mokėjo minimalią pašalpą, kurios vos pakako pragy­ venimui, dalis šeimos nusisuko nuo jos ir jos pečius užgriuvo gili vienatvė. Vienatvė, kuri užpuola visu žiaurumu kasdienybėje, kai norisi išeiti šokti, bet nėra su kuo, telefonas nuolatos tyli, draugai atsišaukia vis rečiau, kol galiausiai pradingsta. Gąsdina ne pati iš­ pažintis, ne žudiko paviešinimas sukelia skandalą. Solidarumas, įprastas kriminaliniame pasaulyje, nėra toks banalus. Jaunosios auklėtojos poelgį skandalingu pavertė tai, kad liudijimą ji suprato kaip natūralų, instinktyvų, tikrą poreikį. Laikytis tokių principų gyvenime - t a i tikėti, kad tiesa iš tiesų egzistuoja, o žemėje, kur tiesa yra tai, kas tau leidžia uždirbti, o melas - kas atneša pralaimėjimą, toks pasirinkimas yra nesuprantamas. Todėl atsitinka taip, kad ap­ linkui esantys žmonės pradeda jaustis nepatogiai, jiems sunku pa­ kelti žvilgsnį žmogaus, atsisakiusio laikytis taisyklių, su kuriomis jie visiškai taikstosi. Taikstėsi net nesigėdydami, viską pasvėrus, taip ir turi būti, taip visuomet buvo, negalima pakeisti visko tik savo jėgomis, taigi apsimoka jas patausoti ir pasitraukti į šalikelę, gyventi taip, kaip leidžiama gyventi.

Aberdyne mano akys raibo nuo italų verslininkų sėkmės įrody­ mų. Keista buvo stebėti šiuos ūglius, žinant jų kilmę. Net nežinau, kaip tai aprašyti, bet prieš akis matant restoranus, įstaigas, draudi­ mo bendroves, pastatus kilo jausmas, lyg kažkas būtų pakėlęs už čiurnų žemyn galva ir kratytų tol, kol iš kišenių iškristų visi iki vieno smulkūs pinigai, namų raktai ir viskas, kas tik gali iškristi iš kelnių, iš burnos, net ir pati siela, jei tik įmanoma ją paversti vartojimo objektu. Kapitalo srovės veržėsi pro visur kaip spinduliai,

išeinantys iš vieno ir to paties centro. To žinojimas neprilygsta ma­ tymui. Palydėjau M a t t e o į susitikimą dėl darbo. Be abejo, jį priėmė. Jis norėjo, kad ir aš likčiau Aberdyne. „Robbe, čia pakanka būti tuo, kas esi..." M a t t e o norėjo būti įvertintas už tai, kad yra kilęs iš Kampanijos, dėl savo curriculum vitae, diplomo, entuziazmo. T i e patys dalykai, dėl kurių Škotijoje jis buvo laikomas visas teises turinčiu piliečiu, Italijoje nereiškė nieko daugiau, tik tai, kad ten jis buvo visuomenės atlieka, jis neturėjo apsaugos, juo nesidomėjo, jis buvo nevykėlis, nes jo gyvenimas tekėjo netinkama vaga iš pat pradžių. Staiga jis tapo laimingas kaip niekada anksčiau. Kuo jis labiau linksmėjo, tuo didesnė melancholija plūdo į mane. Niekada nesugebėjau jausti distancijos, reikalingos distancijos, skiriančios mane nuo tos vietos, kurioje gimiau, nesijaučiau nutolęs nuo žmonių, kurių nekenčiau, nesijaučiau iš pagrindų kitoks nei jie, ir tie negailestingi elgsenos įpročiai, laužantys gyvenimus ir troškimus, būdingi tai aplinkai, kurioje užaugau. G i m t i tam tikroje vietoje, tarsi gimti medžiokli­ nės kalės šuniuku, jau turinčiu instinktą medžioti zuikį. Prieš savo paties valią tenka bėgti zuikiui iš paskos, net jei jį pavijęs apsisuki ir leki atgal, sukandęs iltinius dantis. Aš sekiau iš paskos, apimtas ne­ sąmoningo apsėdimo lėkiau keliais, takeliais, mane vedė prakeikti instinktai, troškimas suprasti, kur užkariautų teritorijų ribos. Norėjau išvažiuoti iš Škotijos ir niekada daugiau čia nekelti ko­ jos. Išvykau kiek galėdamas greičiau. Lėktuve buvo sunku užmig­ ti, duobės, per kurias šokinėjome, ir tamsa už iliuminatoriaus man gniaužė gerklę, stipriai, lyg tiesiai ant Adomo obuolio užrištas ka­ klaraiščio mazgas. Dėl klaustrofobijos negalėjau kaltinti suspaustos mažyčio lėktuvo erdvės, nei tamsos už lango, tiesiog jaučiausi įstri­ gęs realybėje, kuri priminė vištidę, pilną susigrūdusių ir išbadėjusių gyvūnų, pasiruošusių valgyti tam, kad būtų suvalgyti patys. Tarsi visur, kur pažvelgsi, plytčtų niekuo nesiskiriantis žemės paviršius,

kur galiotų tos pačios taisyklės, ta pati, visiems be išimties supranta­ ma, sintaksė. Jaučiausi taip, lyg padėtis būtų be išeities, nebent gali rinktis, ar būti didžiulio mūšio dalimi, ar nebūti iš viso. Grįždamas į Italiją mąsčiau apie du kelius, greitesnius už visus kitus, vienu buvo vežami kapitalai, turėję įsilieti į didžiąją Europos ekonomiką, kitu į pietus gabenama tai, ko bet kur kitur buvo vengiama, lyg pavojingo užkrato. Judama tarp monumentalių atvirą ir lanksčią ekonomiką apibrėžiančių kontūrų, tuo pačiu nesibaigiančiu transformacijos cik­ lu, vienose vietose suveši gėrybės, kurios nebūtų pakilusios į jokį aukštesnį vystymosi lygmenį tose vietose, kur visas šis procesas gavo pirmąjį impulsą. Atliekos išpūtė Pietų Italijos pilvą, praplėtė jį, lyg jis būtų nėš­ čios moters, tačiau embrionas - turtai, čia neturi jokios galimybės vystytis, todėl patiriamas persileidimas tam, kad vėl iš naujo būtų užmegztas vaisius, kuris ir vėl netrukus prarandamas, ir taip toliau, kol kūnas plyšta gabalais, arterijos trūksta, bronchai sprogsta, neu­ ronų jungtys išsitaško. Visa tai tęsiasi, tęsiasi, tęsiasi.

LAUŽŲ

Į

ŽEMĖ

sivaizduoti nėra sudėtinga. Nesunku mintyse susikurti kokį nors asmenį, gestą arba net kai ką, kas neegzistuoja. Nėra taip jau

sunku įsivaizduoti netgi savo paties mirtį. Daug sudėtingiau yra įsivaizduoti visą ekonomikos struktūrą. Finansinius srautus, pelno procentus, derybas, investicijas. Tai įsivaizduojant, mintyse neiškyla

veidai ir konkretūs dalykai, į kuriuos galėtumei įsižiūrėti. Lengva įsivaizduoti įvairias verslo išraiškas, bet ne srautus, banko sąskaitas, atskiras operacijas. Bandant įsivaizduoti ekonomiką susiduriama su rizika likti užsimerkus, siekiant susikoncentruoti ties tikslu, kol pro akis pradės plaukti spalvoti deformuoti psichodeliniai objektai. Vis dažniau mintyse bandžiau sudėlioti ekonomikos modelį, ką nors, kas galėtų gamybai, pardavimui, nuolaidų ir įsigijimo ope­ racijoms suteikti prasmę. Niekaip negalėjau surasti organizacijos schemos, ikonos, kuri tiksliai tai atvaizduotų. Galbūt vienintelis dalykas, galintis priartinti prie to, kas reprezentuoja ekonomikos eigą, yra bandymas koncentruotis į tai, kas šio proceso metu atlieka, bandymas sekti pėdomis, tyrinėti tai, kas besisukant ekonomikos ratams atlieka kaip suragėjusi oda. Atliekos buvo pati konkrečiausia kiekvieno ekonominio ciklo emblema. | krūvas surenkama viskas, kas kažkada buvo, tai - var­ totojiškai kultūrai iš paskos sekantis šleifas, tikrai daugiau nei visų kažkada žemės paviršiuje buvusių produktų pėdsakas. Italijos pi­ etūs daugiausia yra užversti toksinėmis atliekomis, nenaudingais daiktais, produkcijos nuosėdomis. Žaliųjų partijos apskaičiavimu, jei visos atliekos, praslydusios pro įstatymo akis, būtų suverstos į

vieną krūvą, jos sudarytų keturiolikos milijonų tonų sveriančią kal­ nų grandinę, kalno aukštis siektų 14 6 0 0 metrų, o bazinis plotas užimtų tris hektarus. M o n b l a n o viršukalnė siekia 4 8 1 0 metrų, Everestas 8 8 4 4 metrų. Tas atliekų, nepatekusių į valstybinius regis­ trus, kalnas būtų pats aukščiausias mūsų planetos kalnas. Štai taip, kaip šį milžinišką kalną, aš įsivaizdavau ekonomikos D N R , preky­ bines operacijas, buhalterijos knygose užfiksuotas sumas, pajamas. Didžiulė kalnų grandinė lyg išsprogdinta išsimėtė daugiausia pieti­ nėje Italijos dalyje, ypač keturiuose pirmaujančiuose pagal aplinko­ saugai padarytus nusikaltimus regionuose: Kampanijoje, Sicilijoje, Kalabrijoje ir Apulijoje. T i e patys pavadinimai puikuojasi pradžio­ je sąrašų, kalbančių apie labiausiai šalyje išplitusias nusikalstamas organizacijas, didžiausius bedarbių skaičius ir dalyvaujančių karių savanorių bei policijos pajėgų konkursuose procentus. Visuomet tas pats, nesikeičiantis amžinas eiliškumas. Kazertos provincija, Mazzoni žemė, tarp Garigliano ir Lago Patrijos apskričių per trisdešimt metų susiurbė tonas toksinių ir paprastų atliekų. Vėžys, kurį sukėlė nuodingų medžiagų laidojimas, labiausiai pažeidė teritoriją tarp Grazzanisės, Cancello Arnonės, Santa Maria La Fossos, Castelvolturno, Casal di Principės savivaldybių - maž­ daug trijų šimtų kvadratinių kilometrų plotą. Taip pat ypač smarkiai nukentėjo Giugliano, Qualiano, Villariccos, Nolos, Acceros ir M a rigliano apylinkės. Joks kitas žemės plotas Vakarų pasaulyje nebuvo padengtas didesniu kiekiu toksinių ir netoksinių, nelegaliai suverstų atliekų. Šio verslo dėka per ketverius metus klanai ir jų tarpininkai uždirbo keturiasdešimt keturis milijardus eurų. Pastaraisiais me­ tais šioje rinkoje pajamos padidėjo 2 9 , 8 procentais, taip smarkiai išsiplėtė nebent kokaino rinka. Devintojo dešimtmečio pabaigoje kamoriečių klanai tapo atliekų perdirbimo lyderiais kontinente. Jau 2 0 0 2 metais Parlamentui pateiktoje Vidaus reikalų ministro atas­ kaitoje kalbėta apie perėjimą nuo atliekų perdirbimo iki verslo pak-

to su kai kuriais atsakingais už darbus asmenimis, galutiniame eta­ pe turėjo būti peržiūrima viso veiklos ciklo eiga. Abi Casalesi klano atšakos, vienai vadovavo Schiavone Sandokanas, kitai Francesco Bidognetti ir C i c c i o t t o di Mezzanotte, pasidalijo didįjį verslą, kurio rinka buvo tokia plati, kad jie nors ir turėjo smulkių nesutarimų, jų interesai niekada rimtai nesusikirto. Tačiau casalesiečiai čia sukasi ne vieni. Yra dar ir Mallardo šeima iš Giugliano, šis klanas sugeba dirbti labai sparčiai ir įveža į savo teritoriją milžinišką atliekų kiekį. Giugliano apylinkėse buvo atrasta duobė, visiškai perpildyta atlie­ komis. Apskaičiuota, kad į ją suversta maždaug dvidešimt aštuoni tūkstančiai krovininių mašinų krovinių. T i e k mašinų vos tilptų ke­ lyje iš Kazertos į Milaną, sustačius jas vieną prie kitos. Bosų nekankino sąžinės graužatis dėl to, kad jie dengė nuo­ dais gimtuosius miestelius, pūdė jų vilas ir įmones supančias že­ mes. Boso gyvenimas yra trumpas, klano valdžią trikdo tarpusavio kovos, suėmimai, žudynės ir įkalinimai iki gyvos galvos, ji negali trukti ilgai. Užpildyti teritoriją toksinėmis atliekomis, apjuosti gy­ venamąsias vietoves nuodingus garus skleidžiančiomis grandinėmis problema tik tam, kuris turi ilgalaikę valdžią ir yra socialiai atsa­ kingas. Trumpalaikės aferos atveju kalba eina vien apie milžinišką pelną, kurio nelydi jokie pašaliniai veiksniai. Pats populiariausias toksinių atliekų išvežimo vektorius turi tik vieną kryptį - iš šiaurės į pietus. Pradedant devintojo dešimtmečio pabaiga, kai aštuonioli­ ka tūkstančių tonų toksinių medžiagų iš Brescijos buvo iškrautos tarp Neapolio ir Kazertos, o per ketverius metus dar milijonas tonų atsidūrė Santa Maria Capua Veterėje. Iš šiaurinės Italijos dalies: Mi­ lano, Pavijos, Pizos, gamyklų toksinės medžiagos buvo išsiųstos į Kampanijos regioną. 2 0 0 3 metų sausio mėnesį Neapolio ir Santa Maria Capua Veterės prokuratūra generalinio prokuroro Donato Ceglie dėka sužinojo, kad per keturiasdešimt dienų daugiau nei šeši

tūkstančiai penki šimtai tonų atliekų iš Lombardijos pasiekė netoli Kazertos esantį Trentola Ducentos miestelį. Neapolio ir Kazertos apylinkės yra šiukšlių žemėlapis, čia mė­ tosi pačių įvairiausių Italijos industrijos gaminių pakuotės. Lankant šiukšlynus ir karjerus atsiveria daugybės itališkų gaminių likimas. M a n visuomet patiko „Vespa" važinėti šiukšlynus juosiančiomis gatvelėmis. Tarsi vaikštinėtum po civilizacijos liekanas. Išvysti pre­ kybinių operacijų sluoksnius, stovi prieš kilometrus besitęsiančias suvartotų produktų piramides. Per laukus einantys keliai dažnai būna padengti sunkiu asfaltu, kad galėtų privažiuoti sunkvežimiai. Šiose teritorijose objektų geografija atpažįstama įvairiausiose spal­ votose mozaikose. Kiekvienos gamybos ir veiklos atliekos čia turi savo pilietybę. Sandūroje tarp Neapolio ir Kazertos apskričių vie­ nas valstietis arė lauką, kurį visai neseniai buvo įsigijęs. Traktoriaus motoras nuolat strigo, atrodė, kad dirvožemis tą dieną ypač kietas. Netikėtai iš po žemių pradėjo virsti popieriaus pundai. Tai buvo pinigai. Tūkstančiai banknotų, šimtai tūkstančių. Valstietis išpuolė iš kabinos ir nervingai pradėjo rinkti pinigų pluoštus, lyg tai būtų buvęs lobis, paslėptas kadaise kurio nors bandito, didžiulio apiplėši­ mo trofėjus. Tai buvo tik sukarpyti pinigai. Susmulkinti banknotai, atkeliavę iš Italijos banko, didžiulės krūvos pinigų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs. Liros era pasibaigė po žemėmis, senųjų popierinių banknotų švinas buvo palaidotas žiedinių kopūstų lauke. Netoli Villariccos karabinieriai aptiko žemės sklypą, kur buvo užkastos popierinės servetėlės, naudotos karvių tešmenims valyti, atvežtos iš daugybės Veneto, Emilijos, Lombardijos regionų pie­ nininkystės ūkių. Karvių tešmenys turi būti nuolatos valomi, du, tris, keturis kartus per dieną. Kiekvieną kartą įstatydami tešmenį į automatines melžtuves augintojai privalo jį nuvalyti. Dažnai karvės suserga mastitu ir panašiomis ligomis, iš jų tešmenų pradeda tekėti pūliai bei kraujas, bet karvei neleidžiama ilsėtis, tiesiog privalu ją

melžti kas pusę valandos, kitaip pūliai ir kraujas pateks į pieną ir ištisi galonai bus pripažinti netinkamu. Eidamas per kalvą, kurioje buvo palaidotos popierinės karvių tešmenų servetėlės, užuodžiau pa­ senusio pieno smarvę. Galbūt tai buvo tik įsivaizdavimas, gal įgavusi gelsvą spalvą popierių krūva deformavo pojūčius. Bet kuriuo atveju visos šios atliekos, susikaupusius per dešimtmečius, pakeitė horizon­ tus, suteikė naujų kvapų, jų dėka buvo supiltos seniau neegzistavu­ sios kalvos, karjeruose sunaikinti kalnai netikėtai vėl įgavo prarastą masę. Matant žemės paviršiuje susimaišiusį visos teritorijos fabrikų veninį ir arterinį kraują, į galvą ateina vaikų sulipdytos visų įmano­ mų spalvų plastilino fantazijos. Netoli Grazzanisės buvo suvežtos visos šiukšlės, sušluotos M i l a n o mieste. Dešimtmečius visos šiukšlės iš viešųjų M i l a n o šiukšliadėžių, taip pat ir tos, sušluotos rytais, buvo surenkamos ir vežamos čia. Kiekvieną dieną aštuoni šimtai tonų atliekų iš M i l a n o apylinkių vežamos į Vokietiją. Tačiau iš viso su­ renkama tūkstantis trys šimtai tonų atliekų. Taigi lieka penki šimtai tonų. Neaišku, kur jos dingsta. Yra labai didelė tikimybė, kad tos šiukšlės-vaiduokliai išsibarsto po visą Pietų Italiją. 2 0 0 6 metais San­ ta Maria Capua Veterės prokuratūra organizavo operaciją „Motina Žemė", kurios metu buvo rasti dirvožemį nuodijantys spausdintuvų dažomieji milteliai. Teritorijoje tarp Villa Literno, Castelvolturno ir San T a m m a r o , Toskanos ir Lombardijos įstaigų spausdintuvų dažo­ muosius miltelius naktį išvertė sunkvežimis, kuris oficialiai vežioja kompostą, tam tikro tipo trąšas. Stiprus rūgštus kvapas pasklisdavo kiekvieną kartą, kai imdavo lyti. Po žeme gulėjo šešiavalentis chro­ mas, įsiskverbia į raudonuosius kraujo kūnelius kvėpuojant ir per plaukus ir sukelia skrandžio opą, kvėpavimo sutrikimus, inkstų pro­ blemas bei plaučių vėžį. Kiekviename žemės metre glūdi vis kitokios atliekos. M a n o draugas stomatologas pasakojo, kad vaikai jam pradė­ jo nešti kaukoles. Tikras žmonių kaukoles, prašydami nuvalyti joms dantis. Daugybė mažų Hamletų vienoje rankoje laikė po kaukolę,

kitoje pinigus, skirtus užmokėti už dantų valymą. Stomatologas juos išgrūsdavo lauk iš savo kabineto ir susinervinęs skambindavo man: „Iš kur, velniai rautų, jie traukia tas kaukoles? Kur jas suranda?" Įsivaizdavo Apokalipsės scenas, satanistinius ritualus, vaikus, pasi­ šventusius Belzebubo iniciacijoms. Juokiausi. Nebuvo labai sunku suprasti, kur jie rasdavo grobį. Kartą važiuodamas netoli nuo Santa Maria Capua Vetrės pradūriau „Vespos" padangą. G u m ą perpjovė aštri lazda, pamaniau, kad tai buivolo šonkaulis. Bet buvo pernelyg mažas. Tai buvo žmogaus šonkaulis. Kapinėse kartkartėmis vykdo ekshumaciją, pašalina tai, ką jaunesni duobkasiai vadina „mirusiųjų protėviais", palaikus, po žeme užkastus daugiau nei prieš keturias­ dešimt metų. Turėtų juos k a n u su visais karstais ir kitais kapinėse esančiais daiktais, įskaitant žvakes, nuvežti šioje rinkoje besidarbuo­ jančioms specializuotoms įmonėms, kad tos viską permaltų. Tačiau šio proceso kaina labai didelė, todėl kapinių direktoriai duoda porą banknotų duobkasiams, kad palaikus iškastų ir viską suverstų į sunk­ vežimius. Žemes, sutrūnijusius karstus ir kaulus. Proprosenelių, prosenelių, nežinia kieno protėvių, neaišku, iš kokių miestų atvyku­ sių, kaulai verčiami į krūvą Kazertos laukuose. 2 0 0 6 metų vasario mėnesį Kazertos policininkai atrado, kad palaikų buvo tiek daug, jog praeidami pro šalį žmonės persižegnodavo, lyg eitų pro kapines. Vaikai vogdavo iš savo motinų gumines virtuvines pirštines ir šaukš­ tais arba rankomis kasdavo žemes - ieškodavo kaukolių arba skeleto kaulų komplektų. Sendaikčių turgaus pardavėjas už kaukolę baltais dantimis galėjo duoti net šimtą eurų. Už skeletą su visais šonkauliais galima buvo gauti tris šimtus eurų. Paskiri šonkauliai, blauzdikau­ liai ir žastikauliai rinkoje nebuvo vertinami. Stipinkaulis ir plaštaka turėjo paklausą, bet juos gana sunku rasti, nes lengvai pasimeta po žemėmis. Už kaukolę su juodais dantimis mokama penkiasdešimt eurų. Jos nėra labai paklausios, klientai šlykštisi ne pačia mirtimi, bet mintimi, jog per laiką dantų emalis pradeda pūti.

Klanai iš Šiaurės Italijos į pietus veža viską. Nolos vyskupas Pietų Italiją yra pavadinęs perpildytu turtingos ir industrializuo­ tos Italijos šiukšlynu. Terminės aliuminio metalurgijos pramonės atliekos, pavojingos dulkės, kurias palieka k a m i n ų dūmų nuosėdos. Ypač pavojingos medžiagos išskiriamos metalurgijos pramonės, ter­ moelektrinių ir deginant atliekas. Lakų ir sunkiųjų metalų nuosė­ dos patekusios į upes užteršia dirvožemį, taip pat žemę užteršia ir trąšos, maišytos su nuodingomis medžiagomis. Prie viso šito reikia priskaičiuoti ir naftos perdirbimo pramonės teršalus, istorinis pa­ vyzdys galėtų būti Priolo įmonė „Enichem", ir užterštą Arno upės dumblą Santa Crocės apylinkėse, Venecijos ir Forlio valymo įrengi­ mų nuosėdas. Nelegalaus perdirbimo verslas labiausiai reikalingas didelių įmonių verslininkams ar net nedidelį verslą turintiems savininkams, suinteresuotiems už juokingas sumas atsikratyti gamybinių atliekų, materijos, iš kurios nebeįmanoma išpešti nieko, nebent sutaupyti pinigų. Antroje vietoje sandėlių direktoriai, jie laiko nenaudojamą techniką, renka nuodingas atliekas ir labai dažnai pasitaiko, kad jas sumaišo su paprastomis atliekomis. Taip sumažinama toksinių me­ džiagų koncentracija ir atliekos perklasifikuodamos pagal keliamą pavojų, atsižvelgiant į Europos sąjungos C E R sertifikatus. Toksinių medžiagų krovinį paverčiant nekaltomis atliekomis pagrindinį vaidmenį atlieka chemikai. Dažnai nutinka, kad įra­ šomas neteisingas kodo numeris ir pridedamas suklastotas sudė­ ties tyrimo lapas. Tada krovinys atiduodamas pervežėjams, kurie jį pristato nurodytu adresu, galiausiai pasiekiami perdirbėjai. Tai gali būti sertifikatus turinčios perdirbimo įmonės arba verslininkai, disponuojantys įrengimais, kuriais atliekos perdirbamos į trąšas. Gali būti ir apleistų sąvartynų arba laisvų žemės plotų savininkai. Ten, kur yra erdvė ir jos savininkas, gali būti įrengtas ir atliekų per­ dirbimo centras. T a m , kad visas šis mechanizmas veiktų, privalo

dalyvauti funkcionieriai ir valstybės tarnautojai, kurių užduotis yra ne kontroliuoti veiklą, bet suteikti galimybę prieiti prie sąvartynų ir karjerų asmenims, akivaizdžiai susijusiems su nusikalstamomis struktūromis. Klanams nėra reikalo krauju pasirašyti paktus su politikais arba ieškoti politinių partijų pritarimo. Pakanka vieno funkcionieriaus, techniko, valdininko, bet ko, kas pageidautų, kad jo alga išaugtų lyg ant mielių. Šitaip, lanksčiai ir taip diskretiškai, kaip tik įmanoma, reikalai pajuda į priekį, o visi į juos įtraukti as­ menys gauna nemažą pelną. Visgi tikrieji šios rinkos meistrai - stakeholderiai (tarpininkai), yra suinteresuoti asmenys. Jie patys ti­ kriausi nelegalaus toksinių atliekų perdirbimo genijai. Teritorijoje tarp Neapolio, Salerno ir Kazertos gimsta patys geriausi Italijos stakeholderiai. Ekonomikos žargonu kalbant, terminas stakeholderis reiškia asmenį, kuris yra tiesiogiai įsivėlęs į verslo projektą ir kuris savo tiesiogine arba netiesiogine veikla yra pajėgus veikti rezultatą. Toksinių atliekų tarpininkai jau tapo valdančia klase. Gniuždan­ čiais nedarbo metais esu ne vieną kartą girdėjęs sakant: „Turi diplo­ mą, esi gabus, kodėl tau nepradėjus dirbti stakeholderiu?" Diplomuotiems Pietų Italijos jaunuoliams, neturintiems tėvų advokatų ar notarų, išties tai geras kelias, vedantis į praturtėjimą ir profesinių ambicijų patenkinimą. Tarpininkais tapdavo gražios išvaizdos diplomuoti jaunuoliai, kokius metus praleidę JAV arba Anglijoje, kur gilinosi į ekologijos politiką. M a n teko pažinti vieną iš jų. Vieną pirmųjų, vieną geriausiųjų. Nieko nesupratau apie „auk­ so kasyklas" atliekų versle, kol nebuvau su juo kalbėjęs, stebėjęs, kaip jis dirba. Jis buvo vardu Franco, susipažinome traukinyje iš Milano. Be abejo, turėjo Bocconi diplomą, o Vokietijoje buvo įgijęs aplinkosaugos politiko eksperto vardą. Vienas iš pačių svarbiausių tarpininko sugebėjimų yra mintinai mokėti C E R ir suprasti, kaip lanksčiau elgtis šių normų ribose. Tai padėdavo jam spręsti, ką da­ ryti su toksinėmis atliekomis, kaip apeiti įstatymus, kaip prisistatyti

verslininkų bendruomenei ir pasiūlyti jiems nelegalias išeitis iš si­ tuacijos. Franco buvo kilęs iš Villa Literno, jis norėjo mane įtraukti į savo amatą. Pradėjo pasakoti apie savo darbą nuo to, kaip turi atrodyti. Nuo tarpininkui sėkmę garantuojančių taisyklių ir tabu. Jei buvai pradėjęs plikti, neturėjai teisės netgi pagalvoti apie plau­ kų persodinimą ar kitokias kirpėjų gudrybes. Norinčiam sukurti laimėtojo įspūdį draudžiama šukuoti plaukus taip, kad jie dengtų plikę. Galva turėjo būti nuskusta plikai, arba palikta visiškai trum­ pų plaukų šukuosena. Franco įsitikinimu, pakviestą į kokią nors šventę tarpininką būtinai turi lydėti moteris, kad jis išvengtų paskui kiekvieną sijoną lakstančio tipo įvaizdžio. Jei jis neturėjo merginos, arba ji nebuvo tinkama tokiai progai, tarpininkas privalėjo mokėti palydovei, vienai iš tų pačių prabangiausių ir elegantiškiausių. Atlie­ kų verslo tarpininkai lankosi pas chemijos, odos ir kailių, plastiko pramonės verslininkus ir siūlo jiems savo paslaugas. Nei vienas italų verslininkas nedega noru mokėti už atliekų perdirbimą. Tarpininkai apibūdina tai vienu sakiniu: „Jiems atro­ do naudingesnės jų pačių išmatos nei atliekų perdirbimas, už kurį dar turi atiduoti pilnus lagaminus pinigų." Tarpininkai jokiu būdu negali parodyti, kad siūlo nusikalstamą veiklą. Jie suveda pramo­ nininkus su perdirbimo verslo atstovais ir netgi iš tolo koordinuoja kiekvieną šio proceso etapą. G a l i m a išskirti du verslininkų elgesio su atliekų perdirbimu tipus. Vieni neturi jokio kito tikslo, kaip tik sutaupyti už paslau­ gą, jie nesirūpina įmonės, kuriai patiki atliekų perdirbimą, patiki­ mumu. Jų nuomone, jų atsakomybė baigiasi tada, kai kroviniai su nuodais palieka jų įmonės teritoriją. Kiti yra tiesiogiai įsipainioję į nelegalias operacijas, jie patys perdirba atliekas. Abiem atvejais tarpininko darbas yra būtinas, kad būtų užtikrinamos transporto paslaugos, surandama perdirbimo vieta ir asmuo, galintis perklasifikuoti krovinį. Tarpininkų biurai yra jų automobiliai. Naudodamiesi

mobiliuoju telefonu ir skreitiniu kompiuteriu jie stumdo tūkstan­ čius tonų atliekų. Jų uždarbis yra procentai, sutarti su įmone atsi­ žvelgiant į perdirbti patikėtus kilogramus. Tarpininkai turi kaino­ raštį, kuris kinta pagal situaciją. Pavyzdžiui, kaina už tirpstančių medžiagų perdirbimą su klanais dirbančio tarpininko kainoraštyje varijuoja nuo dešimties iki trisdešimties centų už kilogramą. Fosfo­ ro pentasulfidas - euras už kilogramą. Skaldyta kelių danga - pen­ kiasdešimt penki centai už kilogramą; atliekų, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų, s u p a k a v i m a s - euras ir keturiasdešimt centų už kilogramą; užnuodytas dirvožemis - du eurai ir trisdešimt cen­ tų už kilogramą; fluffas, nemetalinės automobilio dalys, — euras aš­ tuoniasdešimt penki centai už kilogramą, įskaitant transportą. Be abejo, siūlant kainas atsižvelgiama į kliento poreikius ir pervežimo galimybes. Tarpininkai atsako už milžiniškus atliekų kiekius, jų už­ darbis yra įspūdingas. 2 0 0 4 metais vykdyta „Operacija H o u d i n i " parodė, kad vien tik Veneto regiono įmonė buvo atsakinga už maždaug du šimtus tonų nelegalių atliekų per metus. Rinkos kaina legaliai perdirbti atliekas varijuoja nuo dvidešimt vieno iki šešiasdešimt dviejų centų už kilo­ gramą. Klanai tą pačią paslaugą atlieka už devynis arba dešimt cen­ tų. Kampanijos tarpininkai 2 0 0 4 metais sugebėjo garantuoti, kad aštuoni šimtai tonų hidrokarbonatais užterštų žemių, priklausiusių vienai chemijos įmonei, būtų perdirbtos už dvidešimt penkis cen­ tus už kilogramą, įskaitant transportą. Buvo sutaupyta 80 procentų nuo vyraujančių įkainių.

Tikroji tarpininkų, bendradarbiaujančių su kamora, jėga yra ta, kad jie sugeba užtikrinti kiekvieną parduodamos paslaugos etapą pačia optimaliausia kaina tuo metu, kai legaliai šiuo verslu užsii­ mančios įmonės siūlo nepalyginamai didesnes kainas, į kurias neį­ skaičiuoja transporto paslaugų. Tačiau tarpininkai beveik niekada

netampa klano nariais. To nereikia. Dėl to išlošia abi pusės. Tarpi­ ninkai gali dirbti įvairioms šeimoms, būti laisvai samdomi, jiems nereikia dalyvauti karinėje klanų veikloje, atlikti su darbu nesusiju­ sių pareigų, jie išvengia eilinio pėstininko dalios. Tarpininkai pro­ kuratūros susekami kiekvienos inicijuotos operacijos metu, tačiau juos baudžia nesunkiai, sunku įrodyti jų tiesioginę atsakomybę, for­ maliai jie nedalyvauja jokiame nusikalstamo atliekų sunaikinimo verslo etape. Su laiku aš išmokau matyti tarpininko akimis. Jo žvilgsnis yra priešingas statytojui. Statytojas tuščią erdvę mato kaip kai ką, ką reikia užpildyti, siekia tuščią paversti pilnu; tarpininkai nuolat gal­ voja apie tai, kaip surasti tuščios vietos prigrūstame plote. Franco vaikščiodamas ne gėrėjosi peizažu, bet ieškojo, kur būtų galima ką nors įgrūsti. Tai tarsi matyti viską, kas egzistuoja aplin­ kui, kaip didžiulį kilimą ir vaikštant tarp miestelių ir kalvų ieško­ ti krašto, po kuriuo būtų galima pakišti visus įmanomus dalykus. Vieną kartą mums vaikštinėjant, Franco pastebėjo apleistą aikštelę su vieniša benzino pompa ir iš karto sugalvojo, kad požeminiuose degalų bakuose galima būtų patalpinti dešimtis paketų su cheminė­ mis atliekomis. Tobulas kapas. Štai toks buvo jo gyvenimas, nuola­ tinės tuščios erdvės paieškos. Vėliau Franco metė tarpininko darbą, nebemynė automobiliu ilgų kilometrų, nebeprisistatinėjo šiaurės rytų Italijos verslininkams ir nebebuvo kviečiamas. Įsteigė profesi­ nio rengimo kursus. Patys svarbiausi Franco auklėtiniai buvo kinai. Atvykdavo iš Hong Kongo. Tarpininkai rytiečiai išmoko iš italų derėtis su visos Europos įmonėmis, greitai pasiūlyti jiems tinkamus įkainius ir sprendimus. Kuomet Anglijoje buvo pakeltos atliekų perdirbimo kainos, ten prisistatė tarpininkai kinai, kampanijiečių mokiniai. 2 0 0 5 metų kovo mėnesį Roterdame olandų policija aptiko tūkstantį tonų šiukšlių iš Anglijos miestų, kurios oficialiai buvo užregistruotos kaip perdirbti vežamas susmulkintas popierius.

Kiekvienais metais milijonas tonų pažangios technologijos atlie­ kų išvyksta iš Europos į Kiniją. Tarpininkai jas dislokuoja Guiyu mieste, į šiaurės rytus nuo Hong Kongo. Palaidotos, užkastos po žemėmis, nuskandintos dirbtiniuose ežeruose. Taip pat kaip Kazer­ tos apylinkėse. Guiyu apylinkės buvo taip greitai užterštos, kad po­ žeminiai vandenys tapo nuodingi, geriamą vandenį tenka vežtis iš šalia esančių provincijų. Hong K o n g o tarpininkų svajonė - Neapolį paversti Europos atliekų pervežimo mazgu, vandenyje plūduriuo­ jančiu milžinišku šiukšlių konteineriu, iš kurio aukso vertės krovi­ nius būtų galima gabenti į Kiniją ir laidoti jos žemėje. Kampanijos regiono tarpininkai buvo patys geriausi, jie rinko­ je sutriuškino Kalabrijos, Apulijos ir Romos tarpininkus. Klanams padedant, jie be perstojo siūlė Kampanijos sąvartynų plotus su mil­ žiniškomis nuolaidomis. Per trisdešimt metų trukusius pervežimus priėmė įvairiausių krovinių, dirbo vedami vienintelio tikslo - nu­ mušti kainas ir gauti kuo daugiau užsakymų. Tyrimo „Karalius M i das" pavadinimas kilęs iš vieno perklausyto telefoninio pokalbio, kuriame pervežėjas sako: „Vos tik mes paliečiame šiukšles, jos virsta auksu." Akivaizdu, kad kiekvienas atliekų verslo ciklo etapas nešė milžinišką pelną. Važiuodamas automobiliu su Franco, klausydavausi, ką jis kal­ ba telefonu. Konsultuodavo, kaip ir kur galima išvežti toksines atlie­ kas. Kalbėjo apie varį, arseniką, merkurijų, kadmį, šviną, chromą, nikelį, kobaltą, molibdeną, nuo odos pramonės atliekų peršokdavo prie ligoninių šiukšlių, nuo miesto šiukšliadėžių turinio prie senų padangų, aiškino, kaip su jomis elgtis, mintyse turėjo ilgiausius są­ rašus asmenų ir įmonių, į kurias galima kreiptis. Galvojau apie nuo­ dus, sumaišytus su kompostu, apie paketus su didelės koncentraci­ jos toksinėmis medžiagomis, užkastus Kampanijos regione. N u o tų kalbų visas išbaldavau. Franco suprato, kas man darosi.

II

DALIS

•

L a u i ų žeme

317

„Robbe, tau šitas amatas šlykštus, bet žinai, būtent tarpininkų dėka šita niekam tikusi šalis įėjo į Europą. Žinai ar ne? Ar žinai, kiek darbininkų išgelbėjo savo subines tik todėl, kad aš sutaupiau įmonių, kuriose jie dirba, pinigus?" Franco buvo kilęs iš vietos, kur jį išdresiravo nuo pat mažų dienų. Jis žinojo, kad versle arba laimima, arba pralaimima, ir jis nenorėjo pralaimėti nei pats, nei kad jo darbdaviai pralaimėtų. Tai, apie ką jis man pasakojo, gerokai skyrėsi nuo to, kas buvo kalbama ir rašoma masinėse informacijos priemonėse, ir jo žodžiai pakeitė mano požiūrį į toksinių atliekų perdirbimą. Nesunku paskaičiuoti prisimenant faktus, paaiškėjusius Neapolio ir Santa Maria Capua Veterės prokuratūrų cyrimų metu, kad nuo pat devintojo dešimtme­ čio pabaigos iki dabar įmonės, dėl perdirbimo bendradarbiavusios su kamora, uždirbo maždaug penkis šimtus milijonų eurų. Dabar jau buvau įsitikinęs, kad teisėsaugos organų įrodyti faktai patvirtino tik nedidelę šių pažeidimų dalį, ir nuo to man beveik sukosi galva. Daugybė Šiaurės Italijos įmonių sugebėjo vystytis, augti, atlaikyti rinkos konkurenciją, lygiomis teisėmis įsilieti į Europos rinką adaisvindamos savo verslą nuo atliekų perdirbimo įkainių balasto, o tai padaryti jiems padėjo neapoliečių ir kazertiečių klanai. Schiavone, Mallardo, Moccia, Bidognetti, La Torre ir visos kitos šeimos ištiesė ranką pasiūlydamos nelegalią paslaugą, kad verslas galėtų įsibėgėti ir atlaikyti konkurenciją. 2 0 0 3 metais vykdyta operacija „Kasiopė­ ja" parodė, kad kiekvieną savaitę iš šiaurės į pietus vyko krovininės mašinos, prigrūstos atliekų, ir pietuose, kaip įsitikino tyrimo vyk­ dytojai, buvo išpilamas ir po žemėmis pakasamas kadmis, cinkas, lako likučiai, valymo įrenginiuose nusėdęs dumblas, įvairiausias plastikas, arsenikas, vario produktai, švinas. Šiaurės-pietų greitkelis buvo privilegijuota pervežėjų kryptis. Daug Veneto ir Lombardijos regionų įmonių, tarpininkams padedant, įsigijo žemės plotų Ne­ apolio ir Kazertos apylinkėse tam, kad paverstų juos milžiniškais

sąvartynais. M a n o m a , kad per paskutinius penkerius metus K a m ­ panijoje buvo nelegaliai paslėpta maždaug trys milijonai tonų įvai­ riausios rūšies atliekų, iš kurių milijonas užkastas vien tik Kazertos provincijoje. Klanų planuose Kazertos apylinkės buvo pažymėtos kaip atliekų laidojimo vieta. Nelegaliame atliekų pervežimo versle reikšmingas vaidmuo atiteko Toskanai, pačiam ekologiškiausiam Italijos regionui. Čia sukurtas visas atliekų pervežimo tinklas, nuo gamybos iki tarpinin­ kavimo. Visa tai išaiškėjo per 2 0 0 4 metais įvykdytas tris operacijas: „Karalius Midas", „Musė" ir „Biologinė agrokultūra". Iš Toskanos atvykdavo ne tik nelegaliai keliais siunčiami di­ deli kiekiai atliekų. Regionas virto pačia tikriausia operatyvine šios nusikalstamos veiklos baze, kuriai priklausė tarpininkai, vers­ lą palaikantys chemikai, taip pat ir komposto įmonių savininkai, sutinkantys, kad į jų produktą būtų dedama priemaišų. Toksinių medžiagų perdirbimo teritorija su laiku plėtėsi vis labiau. Kitų tyrimų metu buvo išaiškinta, kad šis verslas klestėjo ir Umbrijoje bei Molizėje, regionuose, kurie prieš tai atrodė švarūs. 2 0 0 4 me­ tais vykdytos operacijos „Musė" dėka į paviršių iškilo čia nelega­ liais būdais perdirbtų šimtas dvidešimt tonų metalurgijos ir juodųjų metalų pramonės atliekų. Klanai sugebėjo susmulkinti tris šimtus trisdešimt tonų kelio dangos, padengtos tankiu dervos sluoksniu, ir surado komposto gamyba užsiimančią įmonę, kuri sutiko sumaišy­ ti susmulkintą kelio dangą su dirvožemiu, vėliau visa tai padengė Umbrijos laukus. Perdirbimo proceso metu kiekviename jo etape buvo uždirbamos neįtikėtinos sumos. Nepakako toksines atliekas tiesiog paslėpti, naudingiau buvo jas paversti trąšomis ir šitokiu būdu uždirbti krūvas pinigų nuodus pardavus. Keturiuose hekta­ ruose žemės šalia Molizės regiono ribos buvo auginama tręšiant trą­ šomis iš odos fabriko atliekų. Buvo aptiktos devynios tonos grūdų,

kurių sudėtyje rasta labai didelė chromo koncentracija. Pervežėjai pasirinko Molizės regiono ribą tarp Termolio ir C a m p o m a r i n o kaip vietą, kur keliant grėsmę aplinkui gyvenantiems žmonėms paslėpti pavojingas atliekas, atvežtas iš įvairiausių Šiaurės Italijos gamyklų. Tačiau Santa Maria Capua Veterės prokuratūros duomenimis, regi­ onas, kuriame įrengta daugiausia atliekų sandėlių, yra Venetas. Šio regiono įmonės ilgą laiką maitina nelegalaus perdirbimo verslą šaly­ je. Šiaurės metalo litavimo įmonės atliekas smulkina nesiimdamos jokių būtino atsargumo priemonių, maišydamos jas su kompostu, kuriuo tręšiami šimtai laukų. Kampanijos tarpininkai dažnai pasinaudoja klanų narkotikų pervežimo keliais ieškodami naujų erdvių, kur galėtų patalpinti gamyklines atliekas. Jau „Karaliaus M i d o " tyrimo metu paaiškė­ jo, kad pervežėjai bando ieškoti kontaktų, siekdami nutiesti atliekų pervežimo kelius į Albaniją ir Kosta Riką. Dabar atsivėrė visi kana­ lai. Pavojinguosius krovinius pradėta vežti į Rumuniją, kur Casalesi klanui priklauso šimtai hektarų žemės, arba į Afrikos šalis: M o ­ zambiką, Somalį, Nigeriją. J visas tas šalis, su kuriomis klanai jau seniai užmezgę kontaktus. Buvau priblokštas, kai pamačiau Fran­ co kolegų, Kampanijos tarpininkų, susirūpinusius ir įsitempusius veidus, kai jie sužinojo naujienas apie siautėjantį cunamį. Jie išbalo pamatę per televiziją žinias apie įvykusią tragediją. Atrodė, kad jų žmonos, vaikai ir meilužės pateko į pavojų. Iš tikrųjų pavojuje buvo dar svarbesnis dalykas - jų verslas. Iš tiesų cunamio šuorai Somalio paplūdimiuose, tarp Obbijos ir Warsheiko, atidengė šimtus paketų su pavojingomis radioaktyviomis atliekomis, čia paslėptomis aštun­ tajame ir devintajame dešimtmečiuose. Dėl to kilęs dėmesys galėjo užkirsti kelią naujoms teritorijoms, ruošiamoms slėptuvėms. Tačiau pavojaus buvo išvengta. Pagalbos kampanijos nukentėjusiems ir dingusiems poilsiautojams atitraukė visuomenės dėmesį nuo išlin­ dusių iš po žemių ir šalia lavonų plūduriavusių bidonų su nuodais.

Jūra tapo vieta, kurioje laidojamos nuodingos atliekos. Vis dažniau pervežėjai atliekomis pripildo laivus ir suvaidinę nelaimingą atsiti­ kimą juos nuskandina. Už tai gauna dvigubą uždarbį. Draudimas užmoka už nelaimingą atsitikimą, o atliekos nusėda jūros dugne. T u o metu, kai klanai rasdavo vietos, kur įkišti atliekas, K a m ­ panijos regiono administracija, praėjus dešimčiai m e t ų nuo komi­ saro, prižiūrinčio savivaldybes, kad šios nebendradarbiautų su ka­ mora, paskyrimo, nebesurado būdų, kaip perdirbti regiono atliekas. Kampanijoje nelegaliais keliais atsidurdavo šiukšlės iš visos Italijos, o paties regiono atliekos ypatingosios padėties atvejais būdavo siun­ čiamos į Vokietiją, mokant penkis kartus didesnę kainą nei kamo­ rai mokėjo jos klientai. Policijos tyrimų duomenimis, tik Neapolio provincijoje iš aštuoniolikos atliekų perdirbimo verslu užsiimančių įmonių penkiolika yra tiesiogiai susijusios su kamoriečių klanais.

Ž e m ė čia užversta šiukšlėmis ir, atrodo, išeities iš šios situacijos surasti neįmanoma. Daug metų susmulkintos atliekos buvo izoliuojamos baltos spalvos konteineriuose. Reikėtų penkiasdešimt septynerių metų šioms surinktoms atliekoms perdirbti. Vienintelė įmanoma išeitis iš padėties galėtų būti atliekas deginanti krosnis. Tokia pati sistema, kokia buvo įdiegta Ačeroje, nors šiame mieste ir kilo protestai bei aršios demonstracijos, iškilus į viešumą planams apylinkėse statyti atliekų deginimo krosnį. K l a n ų strategija atliekas deginančių krosnių atžvilgiu yra dvejopa. Viena vertus, jie yra prieš šią sistemą, kadangi norėtų ir toliau gyventi iš atliekų verslo, be to, susidariusi įtempta padėtis leidžia spekuliuoti ekologiškais konteine­ riais, jų nuosavybe, kuriuos jie nuomoja. Tačiau jei atsitiks taip, kad atliekų deginimo krosnių statyba bus neišvengiama, jie jau dabar pasiruošę kovoti dėl išskirtinių šios sistemos įdiegimo ir išlaikymo teisių. Nors teisėsaugos organai dėl to dar nemato pavojaus, žmonės baiminasi gyventi šalia tokių įrenginių. Jie išsigandę, susinervinę,

,

pasiruošę protestuoti. Bijo, kad patekę į klanų rankas atliekų de­ ginimo krosnių įrenginiai gali tapti vietomis, kur bus deginamos pusės Italijos atliekos ir nepaisoma visų šios sistemos ekologinių pra­ našumų, nes vargu ar funkcionuotų nustatyta kontrolė, būtų degi­ namos nuodingų medžiagų turinčios atliekos. Tūkstančiai žmonių pradeda panikuoti vos prakalbus apie naujo sąvartyno atidarymą. Jie baiminasi, kad nors ir skelbiama, jog bus surenkamos tik ne­ kenksmingos atliekos, pradės vežti toksines atliekas iš visos šalies, todėl linkę daryti viską, kas tik įmanoma, kad užkirstų kelią ne­ kontroliuojamo sąvartyno įsteigimui jų apylinkėse. Basso delI'Olmo miestelyje, netoli Salerno, 2 0 0 5 metų vasario mėnesį regioninei val­ džiai nusprendus atidaryti naują sąvartyną, žmonės spontaniškai pradėjo piketuoti ir burtis šalia sąvartyno, užtverdami kelią atvy­ kusiems sunkvežimiams. 2 m o n ė s budėjo ištisai, be perstojo. Vie­ ną ypač šaltą naktį sušalo budėdamas ir mirė C a r m i n e Iuorio, jam buvo trisdešimt ketveri metai. Žmonės, atėję jo pažadinti iš ryto, rado jį sustingusį, suledėjusiais barzdos plaukais ir mėlynomis lūpo­ mis. Buvo miręs mažiausiai prieš tris valandas.

Vis dažniau sąvartynas, gili duobė arba karjeras, be jokių išlygų, siejami su mirtinu pavojumi aplinkiniams gyventojams. Kuomet są­ vartynas perpildomas, atliekos padegamos. Neapolio apylinkėse yra teritorija, kuri pradėta vadinti Laužų Žeme. Tai Giugliano-Villar i c c o s - Q u a l i a n o trikampis. Ten yra trisdešimt devyni sąvartynai, dvidešimt septyniuose iš jų kraunamos pavojingos atliekos. Kasmet šioje teritorijoje atliekų padaugėja 30 procentų. Tai daroma naudo­ jant išbandytą techniką ir visuomet laikantis vienodo ritmo. Patys šauniausi laužų degintojai yra čigonų berniūkščiai. Klanai jiems duoda penkiasdešimt eurų už sudegintą atliekų krūvą. Jie viską daro labai paprastai. Kiekvieną didžiulią atliekų krūvą apjuosia videokasečių juostomis, tuomet alkoholiu ir benzinu apšlaksto visas

šiukšles, iš juostos padaro ilgą dagtį ir pasitraukia. Žiebtuvėliu pa­ dega juostą ir per porą sekundžių viskas įsiliepsnoja, lyg paleidus napalmo bombą. Ugnyje liepsnoja ir metalo atliekos, klijai bei naftos nuosėdos. Kyla labai juodi dūmai, padengiantys dioksinu kiekvieną žemės centimetrą. Seniau iš čia buvo vežami vaisiai ir daržovės net į Skandinaviją, dabar šių apylinkių žemės ūkis visai sugniuždytas. Užsimezga sergantys vaisiai, žemė tampa nederlinga. Tačiau valstie­ čių pyktis ir jų bankrotas klanams atneša tik dar daugiau naudos, nes žemės savininkai karštligiškai parduoda žemę, o klanai įsigyja naujas erdves, naujus sąvartynus už tiesiog labai žemą kainą. Lėtas, sunkiai pastebimas naikinimas, tačiau žmonės, norintys gyventi kuo ilgiau, masiškai važiuoja gydytis į Šiaurės Italijos ligonines. Na­ cionalinis sveikatos apsaugos institutas paskelbė, kad pastaraisiais metais Kampanijos regione, ypač tuose miestuose, kur yra daugiau­ sia atliekų perdirbimo centrų, mirčių nuo vėžio padaugėjo 21 pro­ centu. Bronchų ligos, paraudusios trachėjos, tomografinis tyrimas ligoninėje, juodos dėmės, pranešančios apie auglį. Pagal Kampa­ nijos regiono ligonių gyvenamąsias vietas galima atsekti toksinių atliekų kelią.

Vieną kartą nusprendžiau Laužų Ž e m ę pereiti pėsčiomis. Nosį ir burną užsidengiau skarele, užsirišau ja veidą taip, kaip užsiriša či­ gonų berniūkščiai eidami padegti atliekų. Sudegusių šiukšlių dyku­ moje atrodėme kaip kaubojų gaujos. Ėjau per dioksino sunaikintas žemes, pro susigrūdusius sunkvežimius ir apdegusius žemės plotus, kurie jau niekada nebegalės žaliuoti. D ū m a i , pro kuriuos ėjau, nebuvo tiršti, jie lyg lipni plėvelė den­ gė odą palikdami drėgnumo įspūdį. Netoli nuo laužų stovėjo grupė namų, pastatytų ant gelžbetoninės konstrukcijos X formos pamato. Ant buvusių sąvartynų pastatyti namai. Sąvartynai, kažkada per­ pildyti iki paskutinio metro, juose sudeginta viskas, kas tik įma-

V v J..J

noma, iš jų nieko daugiau nebuvo galima išspausti. T i e k pripildyti, kad vos nesprogo. Klanai sugebėjo paversti juos gyvenamiesiems namams statyti tinkamais žemės plotais. Oficialiai čia buvo žemė> skirta ganykloms ir žemdirbystei. Taip iškilo grakšti gyvenvietė. Kadangi žemė po namais nebuvo patikima, namai galėjo sugriūti, suskilinėti, buvo pastatyti X formos įtvirtinimai, turėję užtikrinti saugumą. N a m a i buvo išparduoti pigiai, visi žinojo, kad jie stovi ant atliekų. Tarnautojai, pensininkai, darbininkai džiaugėsi galimybe turėti savo būstą ir per daug nenagrinėjo, kokia žemė laiko jų namų pamatus. Laužų Ž e m ė s peizažas priminė apokalipsę. Laužai šiose vie­ tose buvo rutina, jie nieko negalėjo nustebinti. Policijos tyrimuose buvo užfiksuotas metodas, kuriuo pavojingas krovinys apsaugomas nuo policininkų ar urėdų akių, senas metodas, naudotas partiza­ nų ir kovotojų. Sargybiniais nusamdydavo piemenis. Piemenys čia gano avis, ožkas, retkarčiais karves. Patys geriausi apylinkių pie­ menys vaikė pašalinius, užuot prižiūrėję avių jauniklius, {spėdavo vos pamatę įtartinus automobilius. Akys ir mobilusis telefonas buvo nepakeičiami ginklai. Dažnai matydavau juos sukiojantis, lydimus išbadėjusių, bet paklusnių bandų. Vieną kartą prisiartinau visai prie pat, norėjau pamatyti, kur vaikėzai padegėjai nuvairavo sunkveži­ mį. J a u senokai krovininių mašinų vairuotojai nebenorėjo vežti kro­ vinio iki išpylimo vietos. „Eldorado" tyrimas 2 0 0 3 metais patvirti­ no, kad šioms operacijoms vis dažniau buvo samdomi mažamečiai. Sunkvežimių vairuotojai atsisakydavo rizikos priartėti prie toksinių medžiagų. Be to, būtent krovininės mašinos vairuotojas 1991 me­ tais inicijavo pirmą atliekų perdirbimo verslo link nukreiptą tyri­ mą. Mario Tamburrino atvyko į ligoninę užtinusiomis akimis, jų orbitos atrodė kaip kiaušinio tryniai, blakstienų nebebuvo iš viso. Visiškai apakęs, nuo rankų nusilupo epidermis, jos degė, lyg būtų užpiltos benzinu. Visai prie pat jo atsidarė paketas su toksinėmis

324

Roberto

Savia n o

GOMORA

medžiagomis, ir to pakako, kad jis apaktų ir beveik sudegtų gyvas. Sudegtų sausai, be liepsnos. Po šio įvykio vairuotojai reikalaudavo, kad krovinys būtų vežamas atskiroje uždaroje priekaboje, ir atsi­ sakydavo jį liesti. Pavojingiausi kroviniai buvo mišrus kompostas, trąšos, sumaišytos su nuodais. Vos tik jų įkvėpus, neatstatomai pažeidžiami kvėpavimo organai. Paskutinis pervežimo etapas, kai iš krovininių mašinų krovinys sukraunamas į mažesnius sunkveži­ mius, kurie jį pristatydavo į sąvartyną, yra pats pavojingiausias. Nie­ kas nenorėjo jų vairuoti. Paketai būdavo kraunami vienas ant kito ir dažnai taip suspaudžiami, kad išeidavo garai. Todėl pristatę krovinį vairuotojai net neišlipdavo iš kabinos. Kas nors paketus sumesdavo į sunkvežimius. Tada berniukai nuveždavo juos į sąvartyną. Vienas piemuo parodė man kelią, kur berniūkščiai mokėsi vairuoti prieš atvykstant kroviniui. Nuokalnėje juos mokė stabdyti, ant sėdynės buvo padėtos dvi pagalvė, kad vaiko kojos pasiektų pedalus. Jiems buvo keturiolika šešiolika metų. Gaudavo du šimtus penkiasdešimt eurų už kelionę. Pinigus atsiimdavo bare, savininkas viską žinojo ir nedrįso priešintis, bet su savo nuomone supažindindavo kiekvieną lankytoją, kuriam įpildavo kapucino ir kavos. „Kuo daugiau jiems į kūną pateks tų dalykų, kuriuos turi vežti, tuo greičiau jie pakratys kojas. Juos siunčia į mirtį, o ne vairuoti..." Kuo dažniau mažieji vairuotojai girdėjo, kad tai, ką jie daro, yra pavojinga, tuo labiau didžiavosi, kad atlieka tokią svarbią užduotį. Išpūsdavo krūtinę ir išdidžiai žvelgdavo pro akinius nuo saulės. Jie jautėsi gerai, kaskart vis geriau, nei vienas iš jų net trumpam negalė­ jo įsivaizduoti, kad po dešimties metų vaikščios į chemoterapijos se­ ansus, vems tulžimi, o jų kepenys ir skrandis po truputį virs koše. Vis dar lijo. Per visai trumpą laiką vanduo sušlapino žemę, kuri jau nebegalėjo nieko sugerti. Piemenys, panašūs į tris išsekusius šventuosius, neskubėdami nulingavo atsisėsti po pavėsine, sukons-

truota iš skardų. Stebėjo kelią, o jų avys ganėsi lipdamos į šiukšlių kalną. Vienas iš piemenų lazda prilaikė pavėsinės stogą, kad tas pri­ sipildęs vandens nenukristų ant jų galvų. Buvau visiškai peršlapęs, ir nors manimi tekėjo vanduo, nesugebėjau užgesinti ugnies, kuri mane degino, nuo skrandžio lipdama aukštyn iki sprando. Ban­ džiau suprasti, ar žmogiškieji jausmai pajėgūs kovoti su tokio mąsto galios sistema, ar įmanoma ką nors daryti, kokiu nors būdu išvengti verslo viešpatijos, kaip nors sugebėti gyventi nekreipiant dėmesio į viską valdančią galios mašiną. Kankinausi, bandžiau suvokti, ar įmanoma suprasti, atrasti, žinoti, stengtis išvengti to, kas tave su­ ris, sutrins į dulkes. Ar galėjai rinktis žinojimą ir kompromisą, ar ignoruoti tai, kas dedasi aplinkui, ir ramiai gyventi. Galbūt nebu­ vo kitos išeities, tik užmiršti, nematyti. Tikėti oficialiai pateikiama versija apie tai, kas vyksta, klausytis tik ausies krašteliu, o reaguoti skundais. Klausiau savęs, ar egzistuoja kas nors, kas galėtų suteikti laimingo gyvenimo viltį, o gal man tiesiog reikia mesti anarchiškas svajones apie emancipaciją ir laisvę ir eiti į areną, įsikišti į apatines kelnes pistoletą ir užsiimti reikalais, tais tikraisiais, vertais dėmesio. Įtikinti save, kad esu neatsiejama dabartinio laikotarpio dalis, ir mė­ gautis tuo, įsakinėti ir leisti, kad man įsakinėtų, tapti naudos besi­ vaikančiu gyvūnu, verslo grobuonimi, klano samurajumi; paversti savo gyvenimą mūšio lauku, kur nėra vilties išgyventi, tik nudvėsti po to, kai įsakinėjai ir kovojai. Gimiau kamoros žemėje, vietoje, pasižyminčioje didžiausiu nu­ žudytųjų skaičiumi Europoje, teritorijoje, kur žiaurumas sumegztas į mazgą su verslu, kur niekas neturi vertės, jei nesuteikia valdžios. Viskas čia atsiduoda paskutiniu mūšiu. Atrodo, neįmanoma išgy­ venti net trumpalaikę taiką, išeiti iš nuolatinio karo padėties, kur kiekvienas gestas gali nuvesti į prapultį, kiekvienas poreikis traktuo­ jamas kaip silpnybė, kur gyvenimą turi išsikovoti dantimis plėšda­ mas mėsą nuo kaulo. Kamoros žemėje kariavimas su klanais - nėra

klasių kova, teisių įtvirtinimas, pilietybės atgavimas. Tai nėra su­ vokimas, kad turi garbę, nei išdidumo apsaugojimas. Tai kai kas esmingesnio, gyvybiškai svarbu. Kamoros žemėje pažinti klanų įsi­ tvirtinimo strategijas, sužinoti, iš kur kyla jų gyvybingumas, vadi­ nasi, suprasti, kas vyksta dabartiniu gyvenamuoju laikotarpiu visais jo pavidalais, ne tik geografiniame savos žemės apibrėžtume. Pasi­ priešinimas klanams tampa išgyventi reikalingu karu, tarsi pati bū­ tis, valgis, kuriuo maitiniesi, lūpos, kurias bučiuoji, muzika, kurios klausaisi, puslapiai, kuriuos skaitai, nesugebėtų suteikti tau gyveni­ mo prasmės, tik pojūtį, kad egzistuoji. Todėl pažinti nėra tik mora­ linės pareigos dalis. Žinojimas, supratimas tampa būtinybe. Vienin­ tele, leidžiančia save laikyti žmonėmis, turinčiais teisę kvėpuoti. M a n o kojos mirko baloje. Vanduo siekė klubus. Jaučiau, kad pradedu grimzti. Priešais mano akis plūduriavo didžiulis šaldy­ tuvas. Užšokau ant jo, stipriai apkabinau rankomis ir leidau jam mane nešti. Prisiminiau paskutinę sceną iš Drugelio, filmo su Steve Mc Queenu, pastatyto pagal Henri Charriėre romaną Papillon. Ir aš jaučiausi panašiai kaip tas fimo herojus, kuris plūduriavo ant pil­ no kokoso riešutų maišo, skubiai yrėsi per jūras norėdamas pabėgti iš Cayennos. Tai buvo juokinga mintis, bet pasitaiko minučių, kai nelieka nieko kito, tik atsiduoti apimamiems kliedesiams, kaip kaž­ kam, ko nesirenki pats, ką privalai iškęsti ir tiek. M a n e užplūdo noras rėkti, klykti, šaukti visa plaučių jėga, rėkti taip, kad sproginė­ tų trachėjos, visu balso stiprumu, kiek tik leidžia gerklė. „Prakeikti niekšai, aš vis dar gyvas!"